Byla e3K-3-461-378/2017
Dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos priteisimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Janinos Januškienės ir Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ogauta“ ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“, dalyvaujant trečiajam asmeniui N. O., dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių draudėjo didelį neatsargumą, kaip pagrindą atsisakyti mokėti civilinės atsakomybės draudimo išmoką, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė prašė teismo pripažinti 2015 m. lapkričio 5 d. įvykį Ispanijoje, kurio metu pavogta dalis krovinio, priimto vežti pagal 2015 m. spalio 30 d. CMR važtaraščius Nr. 0000156 ir Nr. LTES03-0050, draudžiamuoju ir priteisti ieškovei iš atsakovės 8236,96 Eur dydžio draudimo išmoką.
  3. Ieškovė (toliau – ir vežėja) nurodė, kad pagal UAB „DSV transport“ užsakymą įsipareigojo nugabenti krovinį į Madridą, Gvadalacharą ir Barseloną Ispanijoje. Kelionės metu, pasibaigus leistinam vairavimo laikui, vairuotojas sustojo greitkelio degalinės aikštelėje, kurios teritorija buvo apšviesta ir stebima vaizdo kameromis. Iki artimiausios saugomos aikštelės vairuotojui būtų reikėję važiuoti dar 50–110 km. 2015 m. lapkričio 5 d. ryte vairuotojas pastebėjo, kad nėra dalies krovinio, buvo iškviesta policija. Pagal CMR konvenciją vežėja atsakinga už 9736,96 Eur vertės krovinį. 2015 m. sausio 30 d. – 2016 m. sausio 29 d. laikotarpiu transporto priemonė, gabenusi krovinį, buvo apdrausta atsakovės. Kadangi vagystės atveju daroma 10 proc. išskaita (ne mažiau kaip 1500 Eur), atsakovė turėjo išmokėti 8236,96 Eur draudimo išmoką. Tačiau atsakovė šį draudžiamąjį įvykį pripažino nedraudžiamuoju ir atsisakė mokėti draudimo išmoką.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 24 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino draudžiamuoju 2015 m. lapkričio 5 d. įvykį Ispanijoje, kurio metu greitkelio AP2 degalinės CEPSA aikštelėje pavogta dalis krovinio, priimto vežti pagal 2015 m. spalio 30 d. CMR važtaraščius Nr. 0000156 ir Nr. LTES03-0050; priteisė ieškovei iš atsakovės 8236,96 Eur draudimo išmokos, 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  2. Teismas nurodė, kad 2015 m. sausio 30 d. ieškovė su atsakove sudarė Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutartį PZULT Nr. 1860320, kuria atsakovė nuo 2015 m. sausio 30 d. iki 2016 m. sausio 29 d. apdraudė ieškovės, kaip krovinių vežėjos, atsakomybę pagal 1956 m. CMR konvenciją, kai pervežimai vykdomi ginčo transporto priemone. Viena iš apdraustų rizikų – krovinio praradimas ar sugadinimas – bei numatoma privaloma 10 proc. išskaita vagystės atveju, tačiau ne mažesnė kaip 1500 Eur. Papildomai prie draudimo poliso priedu Nr. 2 buvo pridėti nurodymai vairuotojams, pervežantiems krovinius automobiliais, kuriuose, be kita ko, nurodoma, kad pailsėti, sustoti ir stovėti, išskyrus neišvengiamų ir privalomų sustojimų atvejais, reikia pasirinkti vietą saugomose stovėjimo aikštelėse arba prie stacionarių milicijos postų. Taigi šalys nebuvo susitarusios visais atvejais įvykį laikyti nedraudžiamuoju, jei automobilis sustos nesaugomose stovėjimo aikštelėse arba ne prie stacionarių policijos postų. Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, kas pripažįstama neišvengiamu ir privalomu sustojimu.
  3. Atsakovė įvykį pripažino nedraudžiamuoju ir atsisakė mokėti draudimo išmoką. Atsakovė 2015 m. gruodžio 30 d. raštu informavo ieškovę, kad, vadovaudamasi Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 011 (toliau – ir Draudimo taisyklės) 17.5 punktu ir CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalimi, ji priėmė sprendimą, jog šis įvykis yra nedraudžiamasis dėl didelio vežėjos neatsargumo, todėl draudimo išmoka mokama nebus. Atsakovė paaiškino, kad vairuotojas, pasirinkdamas naktinį poilsį nesaugomoje aikštelėje, nesivadovavo krovinio išsaugojimo prioritetu, t. y. sustojęs nesaugomoje stovėjimo aikštelėje, miegodamas vilkike, neturėjo galimybės stebėti krovinio ir iš karto imtis veiksmų, užtikrinančių krovinio išsaugojimą. Vežėja privalėjo užtikrinti krovinio saugumą viso pervežimo metu ir, kaip savo srities profesionalė, privalėjo iš anksto numatyti ir įvertinti visas grėsmes, galinčias kilti vežant krovinį, bei imtis visų įmanomų priemonių krovinio praradimo rizikos veiksniams pašalinti ar krovinio praradimo rizikos laipsniui sumažinti.
  4. 2015 m. spalio 30 d. ieškovė kaip vežėja įsipareigojo užsakovei UAB „DSV transport“ 2015 m. spalio 30 d. Lietuvoje į vilkiką su puspriekabe pakrautus krovinius nugabenti į Madridą, Gvadalacharą ir Barseloną (Ispanija). Dalis vežto krovinio nepristatyta dėl vagystės. Pagal 2015 m. gruodžio 22 d. tarptautinio įvykio tyrimo ataskaitą vežėja atsako už 9736,96 Eur nuostolius. Ataskaitoje nurodyta, kad aikštelės teritorija prie CEPSA degalinės, kur įvyko vagystė, nakties metu yra apšviečiama, įrengtos vaizdo kameros, tačiau nėra informacijos, ar stebima visa aikštelės teritorija, aikštelė nėra saugoma apsaugos darbuotojo, neaptverta apsaugine tvora, nėra registruojamos atvykstančios ir išvykstančios transporto priemonės; artimiausios saugomos aikštelės su budinčiu apsaugos darbuotoju nuo vagystės vietos yra 50–110 km atstumu.
  5. Pagal 2015 m. lapkričio 10 d. ieškovės paaiškinimus dėl draudžiamojo įvykio, 21.30 val., pasibaigus vairavimo laikui, buvo sustota AP2 greitkelio degalinėje (CEPSA 47 500 km Pina de Ebro). Apie 8 val. pastebėta, jog pavogta dalis krovinio, buvo iškviesta policija. Teismas nustatė, kad jokių nuorodų į saugomas aikšteles nurodytoje kelio atkarpoje nėra; aikštelė yra mokamo greitkelio dalis, į kurią įvažiuojama iš greitkelio ir išvažiuojama iš jos tik į greitkelį.
  6. Teismas pažymėjo, kad atsakovė turi įrodyti, jog įvykis nedraudžiamasis. Remiantis Draudimo taisyklių Nr. 011, kurios yra draudimo sutarties dalis, 17.5 punktu, nedraudžiamuoju įvykiu laikomas atvejis, kai nuostoliai atsiranda dėl draudėjo tyčios, išskyrus atvejus, kai tyčiniai veiksmai ar neveikimas yra socialiai vertingi (būtinoji gintis, pilietinės pareigos atlikimas ir kt.), taip pat dėl draudėjo didelio neatsargumo. Draudimo taisyklių 11.13 punkte didelis neatsargumas apibrėžtas kaip draudėjo ar apdraustojo elgesys, pasireiškiantis veikimu ar neveikimu, kurio draudėjas ar apdraustasis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir dėmesingumo reikalavimų, nebūtų padaręs. Šis nedraudžiamojo įvykio atvejis nėra aiškus ir apibrėžtas, todėl kiekvienoje situacijoje vertintinas pagal faktines įvykio aplinkybes. Atsakovė laiko, kad vežėja nesilaikė minimalių atsargumo ir dėmesingumo reikalavimų, nes suėjus poilsio laikui sustojo pirmiau minėtoje aikštelėje, esančioje mokamame greitkelyje. Pagal Draudimo taisyklių 11.12 punktą saugoma aikštelė – tai aptverta (uždara), tamsiu paros metu apšviesta teritorija su kontroliuojamu transporto priemonių įvažiavimu ir išvažiavimu bei fizinių asmenų įėjimu ir išėjimu, kurioje esančios transporto priemonės (jose esantys kroviniai) aikštelės personalo saugomi visą parą.
  7. Byloje nėra ginčo, kad vairuotojas sustojo aikštelėje, kuri nevisiškai atitinka draudiko nustatytus kriterijus. Atsakovė nepateikė į bylą įrodymų, kad kitos jos nurodomos už 50–100 km aikštelės iš tikrųjų būtų atitikusios kriterijus ir kad buvo nuorodos į tokias aikšteles. Teismas laikė, kad pagrindo atsisakyti mokėti draudimo išmoką nebuvo, nes vėlai vakare spalio mėnesį atėjus nustatytam poilsio laikui (privalomas sustojimas) vairuotojas privalėjo sustoti. Teismas pažymėjo, kad nurodymuose vairuotojams buvo padaryta išimtis, jei sustojimas yra neišvengiamas ir privalomas. Teismas pripažino, kad sustojimas pasibaigus darbo laikui yra neišvengiamas ir privalomas sustojimas. Reikalavimas laikytis poilsio ir darbo laiko režimo yra imperatyvus ir jo pažeidimo atveju vežėjos veiksmai galėtų būti prilyginami tyčiniams CMR konvencijos 29 straipsnio prasme. Reikalavimas, kad už 50–100 km buvo neva pagal draudimo įmonės nustatytus kriterijus saugoma aikštelė arba kad vairuotojas turėjo sustoti neišnaudojęs darbo laiko, nors jokių nuorodų visame maršrute nebuvo į tokias aikšteles, nėra realus, įgyvendinamas, protingas, sąžiningas ir proporcingas, įvertinus vežėjos darbo specifiką.
  8. Esant privalomam sustojimui netaikytini draudimo sutartyje nustatyti reikalavimai saugojimo aikštelėms, tačiau atsižvelgtina į sustojimo vietos pasirinkimo argumentus, vietą, saugumą ir pan. Nagrinėjamu atveju vairuotojas vežė krovinį mokamu greitkeliu, į kurį įvažiavimas yra reguliuojamas, o aikštelė, kurioje sustojo, yra greitkelio dalis ir aptverta nuo laukymės. Nenuginčyti trečiojo asmens paaiškinimai, kad aikštelė, kurioje įvyko vagystė, dirba visą parą, joje įrengtos filmavimo kameros, kad vairuotojas krovinio nepaliko, o miegojo vilkiko kabinoje, kad priekaba buvo užrakinta, pastatyta prieš filmavimo kameras, kad vairuotojas iškart po įvykio pranešė policijos pareigūnams, t. y. jis padarė viską, ką privalėjo padaryti apdairus, dėmesingas vežėjas tokioje situacijoje. Nepaneigti vairuotojo paaiškinimai, kad jis dirba vairuotoju apie 20 metų ir pirmą kartą pasitaikė vagystė. Iš asmens negalima reikalauti atlikti tai, kas neįmanoma, ir reikalavimų pagrindu nurodyti vėliau paaiškėjusius faktus, kurie pastarajam nebuvo ir negalėjo būti žinomi įvykio metu. Teismas nurodė, kad neįrodyta, jog 50–100 km atstumu nuo įvykio vietos esančios aikštelės atitinka atsakovės nustatytus kriterijus. Trečiasis asmuo (vairuotojas) logiškai paaiškino maršruto planavimą, kelio pasirinkimą ir pan. Tad neįrodyta, kad pažeisti minimalūs vežėjos dėmesingumo ir atidumo reikalavimai ir buvo pagrindas taikyti Draudimo taisyklių 17.5 punktą kaip atsisakymą mokėti draudimo išmoką. Priešingas esamos situacijos vertinimas paneigtų patį vežėjos ekonominį interesą drausti savo civilinę atsakomybę, nes maršrutų paieška, tyrimas, griežtų kriterijų aikštelių paieška (neįrodyta, kad tokių aikštelių vežimo regione apskritai būta) užimtų daugiau laiko nei pats krovinio vežimas. Duomenų, kad vežėja kokiais nors savo veiksmais ar neveikimu prisidėjo prie dalies krovinio vagystės, nenustatyta.
  9. Teismas nurodytą įvykį pripažino draudžiamuoju ir konstatavo, kad atsakovė neturėjo pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, remdamasi aplinkybe dėl vežėjos didelio neatsargumo. Teismas tenkino ieškinį ir priteisė ieškovei iš atsakovės neišmokėtą draudimo išmoką. Teismas pažymėjo, kad pagrindų mažinti mokėtiną draudimo išmoką atsakovė nenurodė ir neįrodinėjo.
  10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2017 m. gegužės 11 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 24 d. sprendimą paliko nepakeistą.
  11. Kolegija nurodė, kad, atsakovės teigimu, vairuotojas pravažiavo saugomą aikštelę Leridoje (kat. Lleida) ir sustojo maždaug už valandos kelio nesaugomoje aikštelėje. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad reikalavimas vairuotojui sustoti saugomoje aikštelėje, į kurią jokios nuorodos kelyje nėra, neišnaudojus darbo laiko, nėra realus, protingas, sąžiningas ir proporcingas, įvertinus vežėjo darbo specifiką.
  12. Kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė nepateikė pakankamų įrodymų, patvirtinančių, kad minėta aikštelė Leridoje visiškai atitinka draudimo sutartyje keliamus saugomos aikštelės kriterijus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Pagal Draudimo taisyklių 11.12 punktą saugoma aikštelė – aptverta (uždara), tamsiu paros metu apšviesta teritorija su kontroliuojamu transporto priemonių įvažiavimu ir išvažiavimu bei fizinių asmenų įėjimu ir išėjimu, kurioje esančios transporto priemonės (jose esantys kroviniai) aikštelės personalo saugomi visą parą. Atsakovė nurodo, jog aplinkybę, kad Leridoje esanti aikštelė atitinka draudimo sutarties reikalavimus, patvirtina į bylą pateikta ataskaita, tačiau šioje ataskaitoje nurodyta tik tai, kad Leridoje esanti aikštelė yra saugoma budinčio apsaugos darbuotojo, bet nėra pateikiama informacija, ar aikštelė atitinka kitus reikalavimus (aptverta (uždara), tamsiu paros metu apšviesta teritorija su kontroliuojamu krovininio transporto priemonių įvažiavimu ir išvažiavimu bei fizinių asmenų įėjimu ir išėjimu).
  13. Kolegija nurodė, kad ieškovės vairuotojo sustojimas pasibaigus darbo laikui AP2 greitkelio degalinėje (CEPSA 47 500 km Pina de Ebro), kuri, nors ir nebuvo saugoma apsaugos darbuotojų, tačiau buvo apšviesta, filmuojama vaizdo kamerų, be to, aptverta, taip paliekant ribotą galimybę patekti į ją tik iš greitkelio, negali būti prilyginamas tyčiai ar dideliam neatsargumui. Kolegija sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog šiuo atveju buvo pažeisti minimalūs vežėjo dėmesingumo ir atidumo reikalavimai ir buvo pagrindas taikyti Draudimo taisyklių 17.5 punktą bei atsisakyti mokėti draudimo išmoką.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 11 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad atsakovė nepateikė pakankamų įrodymų, kad minėta aikštelė Leridoje visiškai atitinka šalių draudimo sutartyje keliamus kriterijus saugomai aikštelei, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą. Faktą, kad aptariamos aikštelės yra saugomos ir atitinka Draudimo taisyklių reikalavimus, patvirtina byloje esantis UAB „Klaipėdos netas“ ataskaita bei atsakovės pateikta nuoroda į interneto svetainę https://www.iru.org/apps/transpark-app? rewrite sticky=transpark, kurioje yra dedama informacija apie Europoje esančias saugomas aikšteles, įskaitant ir aptariamas. Atsidarius šią nuorodą yra aiškiai matyti, kad tiek Leridoje, tiek Saragosoje (isp. Zaragoza) yra saugomų aikštelių, atitinkančių Draudimo taisyklių reikalavimus. Nuoroda į interneto svetainę pagal CPK 176 straipsnį laikytina tinkamu įrodymu, todėl teismai privalėjo argumentuoti ir motyvuotai nurodyti, kodėl šio įrodymo nevertina. Pagal CPK 178 straipsnį kiekviena šalis turi įrodyti savo reikalavimų bei atsikirtimų pagrindą. Kaip minėta, faktą, kad atsakovės nurodytos aikštelės yra saugomos, patvirtina tiek ataskaita, tiek nuoroda į interneto svetainę. Ieškovė, teigdama, kad šios aikštelės nėra saugomos, jokių patvirtinančių įrodymų byloje nepateikė.
    2. Ginčo dėl to, kad Leridoje ir Saragosoje esančios aikštelės yra saugomos ir atitinka Draudimo taisyklių reikalavimus, tarp šalių nebuvo, todėl atsakovė neturėjo teikti papildomų tai patvirtinančių įrodymų. Tik pirmosios instancijos teismui, peržengus šalių nustatytas ginčo ribas ir sprendime konstatavus, kad byloje nepakanka įrodymų, patvirtinančių aptariamų aikštelių saugumą, ieškovė ėmė tvirtinti, jog nesutinka su atsakovės pozicija, kad šios aikštelės yra saugomos. Teismai negali peržengti ginčo ribas, o šalys apeliacinės instancijos teisme negali keisti savo pozicijos ir nurodyti naujus savo atsikirtimų pagrindus, įrodinėti aplinkybes, kurios nebuvo įrodinėjamos pirmosios instancijos teisme.
    3. Ieškovės, kaip vežėjos, veiksmai nesusiplanuojant važiavimo maršruto, nesusirenkant informacijos apie saugomas aikšteles, nesusiplanuojant važiavimo laiko taip, kad būtų sustojama tik saugomose aikštelėse, sustojant degalinėje, į kurios teritoriją gali patekti bet kokie asmenys, kuri nėra saugoma joje budinčio personalo, yra neaptverta, ir ten nakčiai paliekant lengvai rinkoje realizuojamą ir paklausų krovinį bei nesiimant jokių papildomų apsaugos priemonių, o paprasčiausiai nueinant miegoti pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007; 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009; 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2012; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2009; 2012 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2012) yra laikytini dideliu neatsargumu. Tai patvirtina, kad draudikė pagrįstai taikė Draudimo taisyklių 17.5 punktą ir įvykį pripažino nedraudžiamuoju.
    4. Teismai nevertino to, kad vagystė nebuvo įvykdyta jokiomis ypatingomis aplinkybėmis, t. y. jos metu nebuvo panaudota jėga, ginklas, užpuolimas ar kitokios priemonės, kurioms būtų neprotinga priešintis. Tai reiškia, kad vagystės buvo galima išvengti. Teismai nevertino fakto, kad ieškovė vykdė lengvai rinkoje realizuojamo krovinio (lino audinių, elektronikos detalių) pervežimą, tokiam kroviniui pasisavinti nėra reikalingos jokios papildomos priemonės, todėl vien dėl šios aplinkybės vežėja turėjo pareigą elgtis atidžiau ir rūpestingiau, nei įprasta, ir imtis papildomų apsaugos priemonių. Teismai neįvertino to, kad vežėja nesiėmė visiškai jokių papildomų priemonių krovinio saugumui užtikrinti ir nesivadovavo krovinio išsaugojimo prioritetu, kad jos vairuotojas nuėjo miegoti. Ieškovė nurodė, kad sustojo degalinėje, kuri yra stebima vaizdo kameromis. Tačiau neaišku, ar vaizdo kameros veikia, be to, jos nėra skirtos degalinėje paliktų krovinių saugumui užtikrinti. Ieškovė net neneigė, kad neplanavo pervežimo laiko taip, kad sustojimams būtų pasirinktos saugomos aikštelės, nors tokia pareiga jai buvo nustatyta draudimo sutartimi. Taigi vežėja nesiėmė visiškai jokių priemonių krovinio saugumui užtikrinti ir elgėsi akivaizdžiai aplaidžiai ir nerūpestingai, nevykdė ir net nesiekė tinkamai įvykdyti savo sutartinių įsipareigojamų.
    5. Nors teismai reikalavimus vežėjai pasidomėti apie maršrute esančias saugomas aikšteles vertino kaip neproporcingus ir neįmanomus įvykdyti, akivaizdu, kad tokia teismų pozicija neatitinka nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Ieškovė yra profesionalė, išmananti krovinių pervežimo specifiką, galinti ir privalanti numatyti krovinių pervežimo metu galinčias atsirasti kliūtis, be kita ko, neteisėtus trečiųjų asmenų bandymus užvaldyti krovinį. Ieškovė savo veiklą vykdo nuo 2012 metų, o ieškovės vairuotojas įvykio metu turėjo 20 metų profesionalaus vairavimo patirtį, todėl tokie reikalavimai, kaip tinkamai susiorganizuoti pervežimo maršrutą, iš anksto susiplanuoti sustojimo vietas saugomose aikštelėse ir kt., negali būti vertinami kaip pertekliniai ir neįmanomi. Duomenys apie saugomas aikšteles yra viešai prieinami įvairiuose interneto puslapiuose ir jų paieška užtrunka vos keletą minučių ar dar trumpiau. Tai, kad nuorodos kelyje į saugomą aikštelę galimai nebuvo, nepaneigia ieškovės pareigos informaciją apie saugomas aikšteles gauti kitais būdais (pvz., pasinaudojant telefonu, kompiuteriu, navigacija ir pan.). Ieškovė sustojimui pasirinkdama nesaugomą aikštelę – degalinę, kurioje krovinio saugumas nėra užtikrinamas visiškai jokiomis priemonėmis, taip pat net nesidomėdama apie galimas sustojimo vietas saugomose aikštelėse, veikė savo rizika ir tokios rizikos nulemtos neigiamos pasekmės negali būti perkeliamos draudikei.
    6. Teismų argumentai, kad vairuotojas privalėjo sustoti pagal Europos šalių susitarimą dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo (toliau – AETR susitarimas) reikalavimus, nes baigėsi leistinas važiavimo laikas, yra paneigiami nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Kaip minėta, vežėja važiavimo laiką turėjo susiplanuoti taip, kad jis nesibaigtų anksčiau, nei bus pasiektos saugomos aikštelės. Net ir tuo atveju, jei nuo įvykio vietos nebūtų buvę nė vienos saugomos aikštelės, tai nepaneigtų vežėjos veiksmų didelio neatsargumo, nes būtent vežėja turi užtikrinti, kad visais atvejais būtų sustojama tik saugomose aikštelėse, tokią pareigą vežėja prisiėmė tiek draudimo, tiek pervežimo sutartimis. AETR susitarimas nedraudžia vežėjai pasinaudoti poilsio laiku iš anksto ir neįpareigoja visuomet maksimaliai išnaudoti važiavimo laiką, važiuojant 9 valandas, todėl vežėja neabejotinai galėjo sustoti anksčiau Leridoje esančioje saugomoje aikštelėje. Be to, pagal AETR susitarimo 6 straipsnio 1 dalį važiavimo laikas gali būti pratęstas iki dešimties valandų du kartus bet kurią savaitę. Byloje nėra duomenų apie tai, kad vairuotojas būtų pasinaudojęs galimybe du kartus prasitęsti savo važiavimo laiką iki dešimties valandų. Taigi vežėjas galėjo prasitęsti važiavimo laiką ir sustoti už 50 km šalia Saragosoje esančioje saugomoje aikštelėje.
  2. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 11 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-366-378/2016). Kadangi atsakovė atsisakė įvykį pripažinti draudžiamuoju, nes ieškovė pasirinko ne tokią aikštelę, kaip nustato Draudimo taisyklių 11.12 punktas, tai atsakovė turėjo įrodyti, jog ieškovės pasirinkta aikštelė buvo nesaugi ir kad netoliese iš tiesų buvo tokių aikštelių, kaip nustato Draudimo taisyklių 11.12 punktas. Nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė duomenis, kad, pasibaigus vairavimo laikui, esant privalomam sustojimui dėl darbo ir poilsio režimo taisyklių, pasirinko toje situacijoje saugiausią aikštelę, t. y. sustojo mokamo greitkelio, kurio įvažiavimai ir išvažiavimai yra ribojami ir fiksuojami vaizdo kameromis, degalinės aikštelę, kurios teritorija aptverta, apšviesta, stebima vaizdo kameromis, į ją patekti galima tik per vieną įvažiavimą (išvažiavimą). Vilkikas buvo pastatytas prieš vaizdo kameras, apšviestoje vietoje, o vairuotojas liko miegoti kabinoje. Ieškovė pagrindė savo ieškinio reikalavimus ir neprivalėjo įrodinėti aplinkybių, kurias turi įrodyti atsakovė.
    2. Pagal Draudimo taisyklių 11.12 punkto reikalavimus aikštelė turi būti aptverta (uždara), tamsiu paros metu apšviesta, su kontroliuojamu įvažiavimu (išvažiavimu), saugoma visą parą budinčio personalo. UAB „Klaipėdos netas“ 2015 m. gruodžio 22 d. ataskaitoje tik nurodyta, kad už 50–110 km yra aikštelės su budinčiu apsaugos darbuotoju, o jokių papildomų kriterijų nepateikta. Taigi teismai tinkamai vertino šį įrodymą, spręsdami, kad jis nepatvirtina, jog Leridos ar Saragosos aikštelės atitiko Draudimo taisyklių 11.12 punktą. Kitą įrodymą – interneto svetainės nuorodą atsakovė pateikė tik apeliaciniame skunde. Atidarius šią nuorodą matyti, kad informacija pateikta užsienio kalbomis (CPK 11 straipsnio 1 dalis ir 113 straipsnio 3 dalis); neaišku, ar Leridos ir Saragosos aikštelės atitinka Draudimo taisyklių 11.12 punktą, ar ji buvo aktuali būtent įvykio dieną (2015 m. lapkričio 5 d.), ką konkrečiai reiškia vaizduojami sutartiniai ženklai. Atsakovė galėjo gauti raštiškus aptariamų Leridos ar Saragosos aikštelių savininkų atsakymus dėl šių aikštelių atitikties Draudimo taisyklių 11.12 punkto reikalavimams. Pažymėtina, kad momentines ekrano nuotraukas su konkrečiomis aikštelėmis atsakovė pateikė tik kasaciniame skunde, pažeisdama CPK 347 straipsnio 2 dalį.
    3. Ieškovė nekeitė savo pozicijos apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė neįrodinėjo aplinkybės dėl Leridos ar Saragosos aikštelių atitikties nustatytiems reikalavimams, nes tą turėjo daryti atsakovė. Kiekviena šalis įrodinėja jai svarbias aplinkybes ir teismas vertina, ar pakanka įrodymų tam tikroms aplinkybėms pagrįsti. Jeigu įrodymų nepakanka, tai teismas gali pripažinti aplinkybę neįrodyta. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepažeidė proceso teisės normų, konstatuodami, kad atsakovė neįrodė, jog Leridos ar Saragosos aikštelės atitiko Draudimo taisyklių reikalavimus.
    4. Dėl didelio neatsargumo, kuris galėtų būti prilyginamas tyčiai, ir vežėjo atsakomybės ribų sprendžiama ne mechaniškai taikant atidumo ir rūpestingumo standartą, bet atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-378/2015). Atsakovės nurodytos bylos savo aplinkybėmis skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovės vairuotojas, pasibaigus vairavimo laikui, pasirinko degalinės aikštelę, kuri apšviesta, jos teritorija stebima vaizdo kameromis, aptverta tvora, nes yra saugaus ir mokamo AP-2 greitkelio dalis, įvažiavimas ir išvažiavimas iš mokamo AP-2 greitkelio yra blokuojamas (pakeliamos ir nuleidžiamos užkardos) ir stebimas vaizdo kamerų, važiuojant nebuvo jokio ženklo ar nuorodos į atsakovės nurodomą aikštelę Leridoje, vairuotojas liko nakvoti kabinoje. Kasaciniame skunde nurodyta kasacinio teismo praktika nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovės veiksmai turėtų būti pripažinti dideliu neatsargumu, nes minėtose byloje vežėjai akivaizdžiai nesiėmė jokių bent minimalių atsargumo priemonių ir pasirinko itin nesaugias vietas sustoti. Ieškovės vairuotojas toje situacijoje veikė kiek įmanoma rūpestingai ir atidžiai.
    5. Sąmoningą netinkamą elgesį, prilyginamą tyčiniams veiksmams, atitinka toks vežėjo elgesys, kai vežėjas važiuoja nesilaikydamas darbo ir poilsio režimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2014; 2015 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-378/2015).
    6. Priedo Nr. 2 „Nurodymai vairuotojams, pervežantiems krovinius automobiliais“ pažeidimas nebuvo priskirtas prie nedraudžiamųjų įvykių. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad nedraudžiamieji įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl jie draudimo sutartyje turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2013).

10IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

11Dėl teisės normų, reglamentuojančių draudėjo didelį neatsargumą, kaip pagrindą atsisakyti mokėti civilinės atsakomybės draudimo išmoką, taikymo ir aiškinimo

  1. Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovė (draudėja) reiškė du reikalavimus: pripažinti draudžiamuoju įvykiu apdrausto krovinio trūkumą ir priteisti iš atsakovės (draudikės) draudimo išmoką. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 straipsniu, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 15 punktu, 96 straipsniu, draudikui pareiga išmokėti draudėjui ar kitam trečiajam asmeniui draudimo išmoką atsiranda tik įvykus įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytam draudžiamajam įvykiui.
  2. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, esant ginčui dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką egzistavimo, paprastai savarankišku reikalavimu turi būti pareikštas reikalavimas dėl įvykio, kurio metu draudėjas ar kitas trečiasis asmuo patyrė neigiamų turtinių padarinių, pripažinimo draudžiamuoju. Tik pripažinus, kad toks įvykis pagal įstatymą ar šalių sudarytą draudimo sutartį yra draudžiamasis, gali būti sprendžiamas klausimas dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką ir šios pareigos apimties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-706/2015).
  3. Draudimo rūšies taisyklėse, be kitų reikalavimų, turi būti nustatyti draudžiamieji įvykiai, taip pat gali būti nustatyta, kurie įvykiai nelaikomi draudžiamaisiais. Taigi draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2013).
  4. Draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Teisine prasme draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, t. y. realaus gyvenimo reiškinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius padarinius, konkrečiai – draudiko pareigą išmokėti draudimo išmoką. Sutartyje nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties apimtis ir ribas. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai įvyksta į draudimo rizikos apibrėžtį patenkantis įvykis, tačiau šalys yra susitariusios, kad dėl konkrečių aplinkybių ir savitų aiškiai draudimo sutartyje nustatytų sąlygų šis įvykis nelemia draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką. Dėl skirtingų sukeliamų teisinių padarinių nedraudžiamuosius įvykius reikia atriboti nuo draudimo sutarties sąlygų, kurias pažeidus draudikas gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Tokios sąlygos yra susijusios su draudimo sutarties vykdymu, sutarties sąlygų laikymusi. Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio (iš anksto), o sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką arba ginčą sprendžiantį teismą vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-316/2013).
  5. Nagrinėjamos bylos atveju tarp šalių buvo sudaryta Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutartis, kuria atsakovė apdraudė ieškovės, kaip krovinių vežėjos, atsakomybę pagal 1956 m. CMR konvenciją, kai pervežimai vykdomi Priede Nr. 1 nurodyta transporto priemone. Viena iš apdraustų rizikų – krovinio praradimas ar sugadinimas bei numatoma privaloma 10 proc. išskaita vagystės atveju, tačiau ne mažesnė kaip 1500 Eur. Papildomai prie draudimo poliso Priedu Nr. 2 buvo pridėti nurodymai vairuotojams, pervežantiems krovinius automobiliais, šiuose nurodymuose, be kita ko, prie vairuotojo pareigų nurodoma „poilsiui, sustojimui ir stovėjimui, išskyrus neišvengiamų ir privalomų sustojimų atvejais, pasirinkti vietą saugomose stovėjimo aikštelėse arba prie stacionarių milicijos postų“. 2015 m. lapkričio 5 d. įvykio Ispanijoje metu pavogta dalis krovinio, ieškovė prašė pripažinti įvykį draudžiamuoju ir išmokėti draudimo išmoką. Dėl šios priežasties, sprendžiant klausimą dėl to, ar nagrinėjamu atveju atsakovei atsirado pareiga mokėti draudimo išmoką, turi būti nustatyta, ar įvyko draudžiamasis įvykis.
  6. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymai neįvardija, kokie įvykiai gali būti laikomi nedraudžiamaisiais, taip pat nenustato įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju kriterijų. Kasacinis teismas formuoja nuoseklią praktiką, kad nedraudžiamieji įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl jie draudimo sutartyje turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai; turi būti aiškiai nurodyti įvykiai ar veiksmai, kurių rizikos draudikas draudimo sutartimi neprisiima ir kurių atveju jis neturi pareigos mokėti draudimo išmoką (žr. nutarties 22 punkte nurodytą praktiką).
  7. Atsakovės Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklėse Nr. 011 nustatyta, kad nedraudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje ir (ar) įstatymuose nurodytas įvykis, kuriam įvykus draudikė nemoka draudimo išmokos. Draudimo taisyklių 17 punkte nurodyti nedraudžiamieji įvykiai, inter alia (be kita ko), nedraudžiamuoju įvykiu pripažįstama, kai nuostolių atsiranda dėl draudėjo tyčios, išskyrus atvejus, kai tyčiniai veiksmai ar neveikimas yra socialiai vertingi (būtinoji gintis, pilietinės pareigos atlikimas ir kt.), taip pat dėl draudėjo didelio neatsargumo (Draudimo taisyklių 17.5 punktas). Pagal Draudimo taisyklių 11.13 punktą didelis neatsargumas apibrėžiamas kaip draudėjo ar apdraustojo elgesys, pasireiškiantis veikimu ar neveikimu, kurio draudėjas ar apdraustasis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir dėmesingumo reikalavimų, nebūtų padaręs. Nurodytos Draudimo taisyklių nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai ir teikia pagrindą daryti išvadą, kad Draudimo taisyklių 17.5 punkte nurodyta nedraudžiamųjų įvykių grupė nėra apibrėžta aiškiais įvykiais ar veiksmais, todėl draudėjo veiksmai turi būti vertinami kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybių kontekste.
  8. Teisėjų kolegija išaiškina, kad draudimo sutarties sąlygose pateikiamos didelį neatsargumą ar kitas kaltės formas nusakančios sąvokos turi atitikti galiojančiuose teisės aktuose, teismų praktikoje ir teisės doktrinoje vartojamas atitinkamas sąvokas bei jų turinį. CK normose, reglamentuojančiose civilinę atsakomybę, nėra pateiktos tyčios ir neatsargumo sampratos, tačiau didelio neatsargumo sąvoka teismų praktikoje nuolat plėtojama ir aiškinama kaip kaltės forma, kuri pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-378/2017 29 punktą; 2017 m. gegužės 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-219/2017 36 punktą). Taip pat didelis neatsargumas aiškinamas ir Bendrųjų principų sistemos projekte (angl. Draft Common Frame of Reference, VI.-3:101, p. 399).
  9. Nagrinėjamoje byloje atsakovė remiasi kasacinio teismo praktika, kuri yra suformuota bylose nagrinėjant ginčus dėl vežėjo atsakomybės pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią draudimą vežėjui vadovautis konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų, jeigu žala padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Šios kategorijos bylose kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, taikant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį, vežėjo didelis neatsargumas, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams; tokiais veiksmais laikytini sąmoningi, pakankamai tikslingi vežėjo vairuotojo veiksmai, dėl kurių kiltų grėsmė krovinio išsaugojimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2014 ir kt.).
  10. Pagal CMR konvencijos nuostatas vežimo sutartis suprantama kaip susitarimas, kuriuo vežėjas įsipareigoja pristatyti krovinį į paskirties vietą siuntėjo nurodytam gavėjui, o siuntėjas – sumokėti vežimo mokestį. Tokia vežimo sutarties apibrėžtis leidžia daryti išvadą, kad vežėjas, priėmęs pervežti siuntėjo krovinį, įsipareigoja ne tik pristatyti jį į paskirties vietą, bet ir perduoti krovinio valdymą siuntėjo nurodytam gavėjui. CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta jos taikymo sritis – ji taikoma kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose ir kai bent viena iš jų yra konvencijos narė. Taigi, CMR konvencija yra teisės aktas, kuris reglamentuoja vežimo sutartinių santykių dalyvių teises ir pareigas, tarp jų ir vežėjo atsakomybės tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar sugadinimą pagrindus ir ribas.
  11. Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis (Civilinio kodekso 6.987 straipsnis). Draudimo sutarties šalių ikisutartinių santykių, draudimo sutarties sąlygų, santykių, atsirandančių iš draudimo sutarties ir susijusių su ja, ypatumus reglamentuoja Draudimo įstatymas (Draudimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalis).
  12. Draudimo sutarties dalykas – asmens turtinis interesas, susijęs su turtu, gyvybe ar sveikata. Draudėjas draudimo sutartimi siekia apsaugoti save arba kitą asmenį nuo neigiamų turtinių draudžiamojo įvykio padarinių (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 19 punktas). Turtinis interesas, kurį objektyviai galima įvertinti pinigais, sudaro draudimo interesą (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 14 punktas, 92 straipsnis). Nuostolių draudimo sutartyse, kurios yra ir turto (taip pat krovinio) draudimo sutartys, draudimo interesą kompensuoja draudimo išmoka, kuri negali būti didesnė už patirtą nuostolį ir kurią gauti gali tik nuostolį patyręs asmuo, t. y. asmuo, kurio draudimo interesas buvo apdraustas (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 69 punktas, 89 straipsnio 4 dalis).
  13. Atsižvelgdama į nutarties 28–30 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą teisėjų kolegija konstatuoja, kad CMR konvencija nereglamentuoja vežėjų atsakomybės draudimo santykių šalių teisių ir pareigų, todėl kilus ginčui dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos išmokėjimo turi būti vadovaujamasi draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų bei konkrečios draudimo sutarties nuostatomis. Taigi, nagrinėjamoje byloje ginčas spręstinas vadovaujantis draudimo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis ir kasacinio teismo praktika dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo, o ne CMR konvencijoje įtvirtintu reglamentavimu ir atitinkama kasacinio teismo praktika dėl CMR konvencijos.
  14. Byloje nustatyta, kad atsakovės sprendimas pripažinti įvykį nedraudžiamuoju priimtas vadovaujantis Draudimo taisyklių 17.5 punktu bei CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalimi. Minėta, kad nurodyta CMR konvencijos norma reglamentuoja, jog vežėjas negali vadovautis šios konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų arba kurios įrodinėjimo naštą perkeltų kitai pusei, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Taigi, ši CMR nuostata reglamentuoja vežėjo atleidimą nuo atsakomybės ar jos ribojimą ir yra reikšminga nustatant atlygintinų nuostolių dydį, kuris kiekvienu konkrečiu atveju lemia ir draudimo išmokos dydį. Tačiau, kaip nurodyta nutarties 31 punkte, ši nuostata nagrinėjamos bylos ginčo santykių nereglamentuoja, todėl klausimas dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju (nedraudžiamuoju) turėjo būti sprendžiamas vadovaujantis bylos šalių sudarytos draudimo sutarties nuostatomis.
  15. Kaip pažymėta nutarties 25 punkte, atsakovės Draudimo taisyklių 17.5 punkte nurodyta nedraudžiamųjų įvykių grupė nėra apibrėžta aiškiais įvykiais ar veiksmais, todėl ieškovei priklausančią transporto priemonę vairavusio asmens veiksmai vertintini atsižvelgiant tiek į objektyviuosius, tiek į subjektyviuosius asmens elgesį apibūdinančius kriterijus. Objektyviaisiais kriterijais gali būti laikomas nustatytų taisyklių nepaisymas ar pažeidimas, subjektyviuoju kriterijumi – sąmoningas vežėjo elgesys (veikimas ar neveikimas) žinant, kad dėl tokio elgesio veikiausiai kils neigiamų padarinių.
  16. Nutarties 9–11 punktuose nurodytos teismų nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad šioje konkrečioje situacijoje vairuotojas padarė viską, ką privalėjo padaryti apdairus, dėmesingas vežėjas esamoje situacijoje. Sutiktina, kad pervežant krovinį visada egzistuoja tam tikra krovinio praradimo rizika, todėl ieškovė, kaip verslininkė, užsiimanti krovinių pervežimu už atlygį, turi pareigą iš anksto numatyti ir įvertinti galimas grėsmes, galinčias kilti vežant krovinį, bei imtis visų įmanomų priemonių krovinio paradimo rizikos veiksniams pašalinti ar krovinio praradimo rizikos laipsniui sumažinti. Tačiau negalima reikalauti iš vežėjo, nors ir savo srities profesionalo, užsiimančio tokiu verslu, to, kas neįmanoma, pavyzdžiui, pasirinkti saugomą krovininių automobilių stovėjimo aikštelę, kai tokių aplink nėra. Nagrinėjamu atveju ieškovės vairuotojas, laikydamasis poilsio ir darbo laiko režimo pasibaigus darbo laikui pasirinko stovėjimą greitkelio degalinėje, kuri, nors ir nebuvo saugoma apsaugos darbuotojų, tačiau buvo apšviesta, filmuojama vaizdo kamerų, be to, aptverta, taip paliekant ribotą galimybę į ją patekti tik iš greitkelio, dėl to teismai pagrįstai sprendė, jog nebuvo pažeisti dėmesingumo ir atidumo reikalavimai taip, jog būtų pagrindas pripažinti vairuotojo didelį neatsargumą. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nebuvo pagrindo taikyti Draudimo taisyklių 17.5 punktą ir pripažinti įvykį nedraudžiamuoju, pagrįsta.
  17. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju bylos baigčiai neturi reikšmės aplinkybės dėl aikštelių, atitinkančių Draudimo taisyklių 11.12 punkto reikalavimus, buvimo ar nebuvimo Leridoje ar Saragosoje, todėl nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, sijusių su galimais proceso teisės normų pažeidimais, teismams nustatinėjant nurodytas aplinkybes.
  18. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai priėmė iš esmės teisingus procesinius sprendimus, todėl pagrindo pakeisti ar panaikinti kasacine tvarka skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

12Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, ieškovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą (CPK 98 straipsnis). Ieškovė patyrė 847 Eur išlaidų už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai atlyginimas neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio, vadovaujantis CPK 98 straipsniu, ieškovei iš atsakovės priteistinas 847 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimas.
  2. Kasaciniame teisme patirta 6,41 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas valstybės naudai priteistinas iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

13Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

14Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

15Priteisti iš atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ (j. a. k.110057869) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Ogauta“ (j. a. k. 302812882) 847 (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

16Priteisti valstybei iš atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ (j. a. k.110057869) 6,41 Eur (šešis Eur 41 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

17Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai