Byla 3K-3-437/2012
Dėl turtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys byloje – uždaroji akcinė draudimo bendrovė „Ergo Lietuva“, M. D., V. D

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Egidijaus Baranausko ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Vilkma“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Vilkma“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „DSV Transport“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Hofa“ dėl turtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys byloje – uždaroji akcinė draudimo bendrovė „Ergo Lietuva“, M. D., V. D..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje keliami Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencija) 17, 23, 29 straipsnių, nustatančių vežėjo civilinę atsakomybę, jos ribojimą ir atleidimą nuo jos už krovinio ar jo dalies praradimą, sugadinimą, aiškinimo ir taikymo, materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vežimo ir ekspedicijavimo teisinius santykius, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, tinkamo taikymo klausimai.

62008 m. lapkričio 7 d. ieškovas elektroniniu paštu pateikė atsakovui UAB „DSV Transport“ krovinio pervežimui transporto užsakymą. UAB „DSV Transport“ užsakymui vykdyti pasitelkė UAB „Hofa“, kuri turėjo nuvežti ieškovo krovinį į Ispaniją – „Burberry (Spain, S.A.)“. Už krovinio vežimo organizavimo paslaugas ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovui UAB „DSV Transport“ 3666,87 Lt atlyginimą pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. SA202648. 2008 m. lapkričio 11 d. ieškovo teritorijoje buvo pakrautos prekės (iš viso 1940 kg bruto svorio). 2008 m. lapkričio 18 d. ieškovas buvo informuotas apie krovinio vagystę iš UAB „Hofa“ vilkiko Ispanijoje. Buvo pavogta 987,84 kg krovinio bruto svorio. Pavogtų prekių vertė 43 187,01 euro (148 995,19 Lt). 2009 m. balandžio 6 d. UADB „Ergo Lietuva“, remdamasi CMR konvencijos 23 straipsniu, ieškovui išmokėjo 25 379,06 Lt draudimo išmoką. Atsakovas UAB „Hofa“ už prarasto krovinio dalį ieškovui sumokėjo 7941,44 Lt. Taigi, ieškovui iš viso sumokėta 33 320,50 Lt, tačiau jis prašo solidariai iš atsakovų priteisti likusią neapmokėtą 115 674,68 Lt sumą, jo teigimu, patirtos turtinės žalos atlyginimo bei vežimo išlaidas iš atsakovo UAB „DSV Transport“.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.

9Dėl teisinių santykių tarp ieškovo ir atsakovo UAB „DSV Transport“ kvalifikavimo. Teismas nurodė, kad bendroji taisyklė, padedanti atskirti vežėją nuo ekspeditoriaus, yra tokia, kad ekspeditorius pats neveža krovinio, o tik veikia kaip tarpininkas tarp krovinio siuntėjo arba gavėjo ir vežėjo (CK 6.824–6.829 straipsniai). Nagrinėjamu atveju, teismo sprendimu, ieškovo nurodomi dokumentai (2008 m. lapkričio 7 d. ieškovo ir UAB „DSV Transport“ susirašinėjimas elektroniniu paštu bei UAB „DSV Transport“ 2008 m. lapkričio 30 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. SA 202648) neįrodo, kad atsakovas UAB „DSV Transport“ įsipareigojo pervežti ieškovo krovinį ir prisiėmė vežėjo atsakomybę bei kad jie sudarė vežimo sutartį. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Tarptautinio krovinių transportavimo CMR važtaraščio Nr. H6 005933 skiltyje Nr. 1 nurodytas siuntėjas AB „Vilkma“, kurio atstovas pasirašė skiltyje Nr. 22, o vežėjo skiltyje Nr. 16 nurodyta UAB „Hofa“, kurios atstovas pasirašė skiltyje Nr. 23; pagal PVM sąskaitą faktūrą UAB „DSV Transport“ atliko tik krovinio pervežimo organizavimą; pagal ieškovo pateiktą užsakymą UAB „DSV Transport“ veikė tik kaip ekspeditorius–tarpininkas, teikęs krovinio pervežimo organizavimo paslaugas ir neįsipareigojęs pats pervežti krovinio; pagal pervežimo užsakymą UAB „DSV Transport“, vykdydama ieškovo užsakymą kroviniui pervežti, pasamdė UAB „Hofa“ realiai gabenusią krovinį. Teismas konstatavo, kad atsakovas UAB „DSV Transport“ įsipareigojo AB „Vilkma“ tik organizuoti krovinio pervežimą, o ne jį pervežti, krovinio dalis buvo prarasta dėl vežėjo UAB „Hofa“ kaltės, o atsakovo UAB „DSV Transport“ neteisėtų veiksmų nenustatyta, todėl šiam nekyla atsakomybės už krovinio dalies neišsaugojimą (CK 6.808 straipsnio 1 dalis, 6.826 straipsnis).

10Dėl vežėjo civilinės atsakomybės už prarastą krovinį pagal CMR konvencijos nuostatas. Teismas pažymėjo, kad vežimo santykiuose šalių atsakomybė yra ribota (CMR konvencijos 23 straipsnis), tačiau vežėjas negali vadovautis šia nuostata, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams (CMR konvencijos 29 straipsnis). Teismo vertinimu, ieškovas AB „Vilkma“ neįrodė vežėjo UAB „Hofa“ tyčios dėl krovinio dalies neišsaugojimo. UAB „Hofa“ elgėsi apdairiai ir rūpestingai: besirūpindama krovinio saugumu paskyrė du vairuotojus, ne brezentinę, o kietašonę puspriekabę–šaldytuvą su sumontuota sekimo įranga; vairuotojai nakties metu poilsio sustodavo apšviestose, aptvertose aikštelėse; naktiniam poilsiui vilkikas su kroviniu naktį iš 2008 m. lapkričio 17–osios į 2008 m. lapkričio 18–ąją buvo pastatytas apšviestoje, stebimoje kamerų aikštelėje; 2008 m. lapkričio 18–ąją apie 5 val. 20 min. iš stovėjimo aikštelės vairuotojai nuvyko į išsikrovimo vietą, tačiau įmonė dar nedirbo, vartai buvo uždaryti, todėl sustoję prie įvažiavimo (teritorija – nenuošali, gatvė apšviesta, prie gamyklos vartų įrengtos stebėjimo kameros) į krovinio gavėjo teritoriją vairuotojai laukė, kol įmonė pradės darbą. Iš vairuotojų paaiškinimų teismas nustatė, kad gatvėje jau buvo pėsčiųjų, vyko transporto priemonių eismas, be to, siekdami užtikrinti krovinio saugumą, vairuotojai liko transporto priemonėje. Teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, taip pat vairuotojų pasisakymus teismo posėdžio metu, kad jie gulėjo ir girdėjo, kaip buvo vagiamas krovinys, tačiau negalėjo užkirsti kelio vagystei, nes buvo apsvaiginti nenustatytos kilmės medžiaga, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, grindžiama tikėtinumo pusiausvyros principu, pripažino, kad vairuotojai buvo apsvaiginti nenustatytos kilmės medžiaga. Teismo nuomone, UAB „Hofa“ vairuotojų apsvaiginimo aplinkybė nelaikytina atleidžiančia vežėją nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalį, nes vairuotojų veiksmai (ankstyvas atvykimas į iškrovimo vietą, kai įmonė dar neveikė, dėl ko reikėjo laukti) vertinti kaip neatsargūs, tačiau pagal savo pobūdį ir faktines byloje nustatytas aplinkybes nepripažintini dideliu neatsargumu. Konstatuota, kad atsakovo UAB „Hofa“ veiksmuose nebuvo tyčios ar didelio neatsargumo, kuris galėtų būti prilyginamas tyčiai, todėl neribota vežėjo civilinė atsakomybė netaikytina. Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovas, siekdamas žalos atlyginimo (turėtų išlaidų), privalo įrodyti, jog šios išlaidos yra faktiškai patirtos, o nagrinėjamoje byloje nėra pateiktų „Burberry (Spain, S.A.)“ sąskaitų (23 215,91 euro) apmokėjimą patvirtinančių įrodymų.

11Dėl kompensacijos už krovinio vežimą priteisimo. Teismas nustatė, kad atsakovas UAB „DSV Transport“ už krovinio pervežimo organizavimą buvo išrašęs ieškovui 3666,87 Lt PVM sąskaitą faktūrą. Praradus apie 51 proc. viso krovinio, vadovaudamasis CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalimi, ieškovas prašė priteisti iš atsakovo UAB „DSV Transport“ 1870,10 Lt kompensacijos, tačiau nustatyta, kad ieškinio pateikimo metu AB „Vilkma“ neturėjo reikalavimo teisės į šią kompensaciją, nes nurodytą atsakovo išrašytą PVM sąskaitą faktūrą apmokėjo tik 2009 m. balandžio 22 d., t. y. jau po patikslinto ieškinio pateikimo teismui dienos.

12Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. sausio 11 d. nutartimi netenkino ieškovo AB „Vilkma“ apeliacinio skundo ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.

13Dėl teisinių ieškovo ir atsakovo UAB „DSV Transport“ santykių kvalifikavimo. Teisėjų kolegija pagal CK 6.808 straipsnio 1 dalies, 6.824 straipsnio 3 dalies nuostatas ir, vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Klevas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-457/2006; kt.), konstatavo, kad kilusiam ginčui taikytinos CMR konvencijos nuostatos. Taip pat, remdamasi nuoseklia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl ekspeditoriaus ir krovinio vežėjo tarptautinio krovinių vežimo santykiuose atribojimo (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Utenos trikotažas“ v. UAB „Eksperta“, bylos Nr. 3K-3-1333/2002; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Artūro transportas“, bylos Nr. 3K-3-165/2009; kt.), teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovas neprisiėmė visos atsakomybės už krovinio pervežimą, o tik ekspedijavo jį, be to, ieškovas jau po dalies krovinio vagystės savo parašu patvirtino atsakovo UAB „DSV Transport“ pateiktą užsakymo formą, kurioje nurodyta, jog atsakovas veikia tik kaip ekspeditorius–tarpininkas, neįsipareigoja pervežti krovinio, atsako tik už žalą, kilusią dėl UAB „DSV Transport“ tyčios ar didelio neatsargumo vykdant užsakymą, taigi, UAB „DSV Transport“ nelaikytinas susitariančiuoju vežėju CMR konvencijos prasme.

14Dėl vežėjo civilinės atsakomybės už prarastą krovinį pagal CMR konvencijos nuostatas. Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl sąlygų, kurioms esant galima kvalifikuoti didelį vežėjo neatsargumą (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-259/2007; kt.), įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, jog net ir atidus, dėmesingas asmuo tokiomis aplinkybėmis negalėjo protingai tikėtis, kad ankstyvo ryto metu, švintant, kroviniui esant kietašonėje puspriekabėje–šaldytuve prie krovinio gavėjo, kuris netrukus turėjo pradėti darbą, sandėlio vartų, stebimų vaizdo kameromis, gatvėje jau vykstant eismo ir žmonių judėjimui, gresia pavojus, nors, kita vertus, atsižvelgiant į darbo patirtį ir specifiką, galėjo daryti tokios grėsmės prielaidą. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad šiuo atveju pripažintina, jog vagystė įvykdyta ypatingomis aplinkybėmis, nes vagystei, įvykdytai panaudojant ginklą, gali būti prilyginama ir vagystė, įvykdyta panaudojant chemines medžiagas, dėl kurių poveikio prarandama bet kokia fizinė galimybė sąmoningai veikti ar fiziškai priešintis. Taigi, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius duomenis labiau tikėtina vairuotojų apsvaiginimo aplinkybes buvus, nei jų nebuvus, filmuotos sandėlio prieigų medžiagos vagystės metu teismui nepateikta. Teisėjų kolegijos vertinimu, faktinės vagystės aplinkybės (dėl apsvaiginimo) Katalonijos Vyriausybės Policijos Direkcijos protokole nenurodytos dėl kalbų skirtumo, nes vežėjo vairuotojai prastai moka anglų kalbą, ispanų kalbos nemoka, o protokolas surašytas ispanų kalba, vertėjas nedalyvavo, t. y. vairuotojai neturėjo galimybės duoti faktines aplinkybes atitinkančių parodymų. Teismas pažymėjo, kad vežėjo vairuotojų poilsis (miegas) transporto priemonėje, pasiekus kelionės tikslą, šiuo atveju negali būti prilyginamas atvejams, kai prarandamas krovinys dėl vairuotojų poilsio nakties metu, nesaugomose transporto priemonių aikštelėse. Įvertinusi byloje nustatytų krovinio saugumo užtikrinimo ir jo praradimo aplinkybių visetą, teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju vežėjo veiksmai negali būti prilyginami dideliam neatsargumui (tyčiniams veiksmams), o vagystės metu padaryta žala pagal CMR konvencijos nuostatas ieškovui yra atlyginta. Kadangi ieškovas nebuvo savarankiškai apdraudęs krovinio, tai teisėjų kolegija nebepasisakė dėl prarasto krovinio vertės, nes šiuo atveju ginčo išsprendimui prarasta krovinio vertė ar nuostoliai, viršijantys kompensuotą 33 320,50 Lt nuostolių sumą pagal CMR konvenciją, neturi teisinės reikšmės.

15III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

16Kasatorius AB „Vilkma“ paduotu kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 8 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 11 d. nutartį ir ieškinį tenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

17Dėl teisinių ieškovo ir atsakovo UAB „DSV Transport“ santykių kvalifikavimo. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotomis taisyklėmis dėl vežimo procese dalyvaujančių siuntėjo, susitariančiojo ir faktinio vežėjo teisinių santykių kvalifikavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Portolitus“, bylos Nr. 3K-3-536/2007), netinkamai taikė ir aiškino CMR konvencijos 36 straipsnio nuostatas. Kasatoriaus nuomone, atsižvelgiant į tai, kad jis elektroniniu laišku užsakymą kroviniui vežti pateikė atsakovui UAB „DSV Transport“, o atsakovas pagal šį užsakymą įsipareigojo 2008 m. lapkričio 11 d. kasatoriaus teritorijoje pasikrauti krovinį ir nugabenti jį kasatoriaus klientui, akivaizdu, kad UAB „DSV Transport“ – susitariantysis vežėjas, kuriam kasatorius įsipareigojo sumokėti už suteiktas vežimo paslaugas pagal išrašytą PVM sąskaitą faktūrą. Kasatorius pabrėžia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra suformavęs teismų praktikos dėl vežimo teisiniuose santykiuose dalyvaujančių subjektų, faktinio ir susitariančiojo vežėjo atskyrimo nuo krovinio ekspeditoriaus CK prasme.

18Dėl vežėjo civilinės atsakomybės už prarastą krovinį pagal CMR konvencijos nuostatas. Teismai, kasatoriaus teigimu, netinkamai aiškino ir taikė CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies, 23 ir 29 straipsnių nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl vežėjo kaltės formos už krovinio praradimą kvalifikavimo (Senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimo Nr. 31 „Dėl teismų praktikos taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinio vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR)“ išaiškinimai; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. įmonė ( - ) v. UAB „Transtira“, bylos Nr. 3K-3-9/2012; kt.), taip pat nuo tarptautinės teismų praktikos taikant civilinę atsakomybę už krovinio ar jo dalies praradimą, vežėjo atsakomybės dydžio, jo kaltės formos nustatymo. Kasatoriaus teigimu, pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies nuostatas vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jeigu tai įvyko dėl aplinkybių (force majeure arba cas fortuit), kurių vežėjas negalėjo išvengti, o padarinių dėl šių aplinkybių negalėjo išvengti. Prie pastarųjų paprastai priskiriami ginkluotas ar kitoks užpuolimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Olandijos įmonės „Apollo Melkprodukten b. v.” v. UAB „Rainio transportas” ir kt., bylos Nr. 3K-3-730/2003; kt.). Vežėjas turi būti itin atsargus, numatyti galimas grėsmes ir pavojus žalai atsirasti ir privalo imtis adekvačių priemonių kroviniui išsaugoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Olandijos įmonė „Apollo Melkprodukten b. v.” v. UAB „Rainio transportas” ir kt., bylos Nr. 3K-3-730/2003; kt.). Kasatorius, remdamasis CMR konvencijos 29 straipsniu, teigia, kad bylą nagrinėję teismai visiškai neatsižvelgė į tai, jog vagystė teismų praktikoje laikoma neišvengiama aplinkybe tik išimtiniais atvejais, t. y. kai ji įvykdoma iš tiesų ypatingomis aplinkybėmis, o paprasčiausių atidumo, dėmesingumo reikalavimų nepaisymas, lėmęs neteisėtą vežamo krovinio užvaldymą, reiškia vežėjo neatsargumą, prilyginamą tyčiniams veiksmas, toks vežėjas netenka teisės į atsakomybės ribojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-259/2007). Kasatoriaus teigimu, teismai nepagrįstai nevertino faktinių bylos aplinkybių, kad krovinį vežęs vilkikas tamsiu paros metu stovėjo ne saugomoje aikštelėje, o gatvėje, vairuotojai miegojo, kaip didelio neatsargumo, nes byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad prieš juos būtų buvusios panaudotos cheminės–paralyžiuojančios medžiagos. Vežėjo vairuotojai turėjo padaryti viską, ką objektyviai galėjo padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas, t. y. vairuotojai turėjo sustoti saugomoje aikštelėje arba bent nemiegoti.

19Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 176, 185 straipsniai) ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; kt.), pažeidė visapusiško įrodymų tyrimo principą, todėl išvados procesiniuose sprendimuose yra iš esmės nepagrįstos ir neteisėtos. Teismai visiškai nevertino byloje pateikto Katalonijos Vyriausiosios Policijos Direkcijos protokolo, kuriame užfiksuotos kasatoriaus krovinio dalies vagystės aplinkybės, nepasisakė dėl byloje esančios ekspertizės išvados, patvirtinančios krovinio dalies vertę, nevertino byloje esančių trečiųjų asmenų paaiškinimų, duotų po vagystės, atsakovo UAB „Hofa“ pateiktų rekomenduojamų saugomų aikštelių vykstant maršrutu Lietuva–Ispanija, atsakovo pateikto vairuotojo ekspeditoriaus pareiginės instrukcijos priedo, kurio 23.4 punkte nurodyta, kad vairuotojas privalo poilsiui ir stovėjimui pasirinkti vietą saugomose stovėjimo aikštelėse arba prie stacionarių policijos postų, ir kitų rašytinių įrodymų, pagrindžiančių kasatoriaus poziciją dėl vežėjo didelio neatsargumo.

20Taip pat, kasatoriaus nuomone, teismai nukrypo nuo susiformavusios teismų praktikos dėl oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose esančios informacijos didesnio objektyvumo ir patikimumo laipsnio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Baltijos grupė“ v. UAB ,,Koralita“, bylos Nr. 3K-3-218/2010), nes nevertino to, kad oficialiajame rašytiniame įrodyme – Katalonijos Vyriausiosios Policijos Direkcijos protokole – užfiksuota, jog kasatoriaus krovinį gabenęs vilkikas buvo apvogtas sustojimo Passeg de Guayaquil gatvėje metu, kai vilkiko vairuotojai miegojo sunkvežimio viduje. Protokole nėra jokių duomenų apie tai, kad UAB „Hofa“ darbuotojai būtų buvę apsvaiginti nenustatytos kilmės medžiagomis arba būtų dėl to kreipęsi į medikus. Pripažindami vežėjo UAB „Hofa“ elgesį kaip rūpestingą ir apdairų, teismai iš esmės rėmėsi trečiųjų asmenų parodymais, kurie yra prieštaringi, ir pažeidė įrodymų vertinimo taisyklę, kad oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, kol jos nėra paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais, išskyrus liudytojų parodymais, todėl, anot kasatoriaus, teismų išvados buvo paremtos nepatikimais įrodymais, t. y. trečiųjų asmenų teisme duotais paaiškinimais, todėl yra neteisingos ir nepagrįstos.

21Atsakovai UAB „Hofa“ ir UAB „DSV Transport“ pateiktais atsiliepimais į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nepakeistus. Atsiliepimai grindžiami iš esmės tapačiais argumentais, atsakovai sutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jų vertinimu, motyvais, kurių pagrindu buvo priimti procesiniai sprendimai, papildomai nurodo:

22Dėl teisinių ieškovo ir atsakovo UAB „DSV Transport“ santykių kvalifikavimo. Atsakovų nuomone, UAB „DSV Transport“ neprisiėmė visos atsakomybės už krovinio pervežimą, o tik ekspedijavo jį, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad atsakovė CMR konvencijos prasme laikytina vežėju ir solidariai su atsakove UAB „Hofa“ turi atlyginti nuostolius dėl prarasto krovinio dalies. Atsakovas UAB „DSV Transport“ pažymi, kad ieškovo 2008 m. lapkričio 7 d. elektroninio laiško turinys, kuriuo remiasi ieškovas, yra lakoniškas, iš jo negalima spręsti, ar ekspeditorius įsipareigojo pervežti krovinį, ar įsipareigojo organizuoti krovinio pervežimą, todėl šis rašytinis įrodymas turi būti vertinamas tik pagal byloje surinktų įrodymų, patvirtinančių ekspedijavimo teisinius santykius, visumą. Ieškovas tai pripažino pats savo 2009 m. kovo 4 d. ieškinyje dokumentinio proceso tvarka bei 2009 m. sausio 12 d. pretenzijoje dėl nuostolių už prarastą krovinio dalį atlyginimo.

23Dėl vežėjo civilinės atsakomybės už prarastą krovinį pagal CMR konvencijos nuostatas. UAB „Hofa“ nurodo ėmusis pakankamų bei papildomų priemonių krovinio saugumui užtikrinti, kaip pagal faktines aplinkybes nustatė teismai. Kasatorius, anot atsakovo UAB „Hofa“, nepagrįstai vežėjo neatsargumą vertina pagal tarptautinėje teismų praktikoje nustatytus kriterijus, nes, aiškindami ir taikydami CMR konvencijos nuostatas, teismai turi atsižvelgti į jų aiškinimo ir taikymo praktiką užsienio valstybėse, tačiau ne mechaniškai vadovautis būtent užsienio valstybių teismų praktika, kai įvairių valstybių teisė didelio neatsargumo ar kitoms tyčiai prilygintoms kaltės formoms suteikia skirtingą turinį ir prasmę. Dėl to vežėjo vairuotojų apsvaiginimas, siekiant pagrobti krovinio dalį, anot atsakovo UAB „Hofa“, teismų buvo tinkamai įvertintas kaip paprastas neatsargumas, nes vežėjas ėmėsi visų įmanomų priemonių gabenamo krovinio saugumui užtikrinti.

24Atsakovas UAB „DSV Transport“ teigia, kad sisteminis CMR konvencijos nuostatų aiškinimas (įvertinus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką) leidžia daryti išvadą, kad egzistuoja trys vežėjo kaltės laipsniai dėl krovinio sugadinimo, praradimo ar pavėluoto pristatymo, kuriems esant taikomi skirtingi teisiniai padariniai vežėjui – skirtingas civilinės atsakomybės dydis. Ribota vežėjo civilinė atsakomybė visais atvejais yra tada, kai krovinys, kuriuo disponuoja vežėjas, yra apgadintas, prarastas ar pristatytas pavėluotai. Paprastas neatsargumas – tai rūpestingumo, atidumo taisyklių pažeidimai. Vežėjas atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės, kai krovinio sugadinimas, praradimas ar pavėluotos pristatymas, įvyko dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti, o padariniams dėl jų negalėjo sukliudyti. Neribota vežėjo civilinė atsakomybė atsiranda, kai nustatomas toks vežėjo elgesys (veikimas ar neveikimas), kai jis žino ir supranta, kad elgiasi netinkamai ar neveikia tinkamai ir priešingai įstatymuose ar sutartyje įtvirtintoms taisyklėms, arba bendrajai prievolei elgtis atidžiai ir rūpestingai, nori taip elgtis ir sukelti neigiamų padarinių (tyčia), arba veikia (neveikia), pažeisdamas paprasčiausius elgesio taisyklių reikalavimus, nors ir nustato žalos atsiradimą (didelis neatsargumas). Atsakovo nuomone, bylą nagrinėję teismai nesprendė ir neprivalėjo nustatyti, kad vežėjas gabendamas krovinį padarė viską, ką galėjo padaryti itin sąžiningas ir apdairus vežėjas, kad galėtų būti taikoma ribota vežėjo civilinė atsakomybė, todėl priimti procesiniai sprendimai neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir tarptautinei teismų praktikai. Jei teismai būtų konstatavę, kad vežėjas padarė viską, ką galėjo padaryti itin sąžiningas ir apdairus vežėjas, jie privalėtų pripažinti, kad vežėjas nėra atsakingas už krovinio dalies praradimą, o šiuo atveju pagrįstai spręsta, kad vežėjas elgėsi apdairiai ir rūpestingai, tačiau vairuotojų atvykimas į išsikrovimo vietą, kai gavėjo įmonė anksti ryte dar nedirbo – laikytini neatsargiais veiksmais, kurie nevertintini kaip didelis neatsargumas, todėl vežėjo civilinė atsakomybė yra ribota.

25Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo. Atsakovų nuomone, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, teisingai rėmėsi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl konkrečios aplinkybės egzistavimo darė pagal vidinį įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų aplinkybių išnagrinėjimu. Teismų procesiniuose sprendimuose aiški teismų pozicija ir įrodymų vertinimas, pateiktos motyvuotos išvados.

26Atsakovo UAB „DSV Transport“ nuomone, teiginiai, kad Katalonijos Vyriausiosios Policijos Direkcijos protokolas yra oficialusis įrodymas, yra nepagrįsti, nes jį galima būtų pripažinti tokiu tik nustačius jo atitiktį visiems CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatytiems oficialiųjų rašytinių įrodymų požymiams. Pripažįstant nurodytą protokolą oficialiuoju rašytiniu įrodymu, turėjo būti vadovaujamasi Ispanijos Karalystės teise, o pagal CK 1.12 straipsnio nuostatas ieškovas turėjo pareigą pateikti su taikomos užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus. Ieškovui nepateikus tokių įrodymų, Katalonijos Vyriausiosios Policijos Direkcijos protokolas, anot atsakovo, laikytinas rašytiniu įrodymu, neturinčiu didesnės įrodomosios galios. Atsakovo teigimu, ieškovas taip pat nepateikia įrodymų, kodėl trečiųjų asmenų duoti parodymai teisme, jiems prisiekus, laikytini nepatikimais. Atsakovo nuomone, ekspertizės išvada galėjo būti pateikta ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, todėl pagrįstai nebuvo vertinta.

27Taip pat, atsakovo UAB „DSV Transport“ teigimu, ieškovas byloje neįrodo reikalaujamų priteisti nuostolių fakto ir dydžio, nepateikta įrodymų, kad pavogta krovinio dalis nuosavybės teise priklausė ieškovui. Atsiliepime pritariama apeliacinės instancijos teismo pozicijai dėl kompensacijos už vežimo išlaidas priteisimo. Atsakovas teigia, kad, remiantis Pridėtines vertės mokesčio įstatymo 66 straipsniu ir Vyriausybės 2006 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 475 patvirtintomis Įrodymo, kad prekės prarastos force majeure ar nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos, taisyklėmis, ieškovas turi teisę susigrąžinti už krovinio pervežimą ir pervežimo organizavimą sumokėtą PVM, todėl šios jos sumokėtos dalies neturi teisės reikalauti priteisti iš atsakovo.

28Teisėjų kolegija

konstatuoja:

29IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

30Dėl ginčo šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimo

31Ginčo esmė šiuo atveju yra ta, kokią sutartį buvo sudaręs ieškovas ir atsakovas UAB „DSV Transport“ – tarptautinio krovinių vežimo (CK 6.808 straipsnis, CMR konvencijos 1 straipsnis 1 dalis) ar ekspedijavimo (CK 6.824 straipsnis).

32Sutartis – tai dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais (CK 6.162 straipsnio 1 dalis). Tam, kad būtų konstatuota, jog pervežime dalyvaujantys asmenys yra vienos sutarties šalys, turi būti nustatyta, kad jie yra įsipareigoję vienas kito atžvilgiu ir tarpusavyje suderinę valią (pasiekę konsensusą), t. y. susitarę dėl esminių tarptautinio krovinių vežimo sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 1, 2 dalys. 6.808 straipsnis). Pažymėtina, kad nei CMR konvencija, nei nacionalinė teisė nenustato krovinio vežimo sutarčiai privalomos rašytinės formos, o tik nurodo važtaraštį kaip vežimo sutartį ir jos sąlygas patvirtinantį dokumentą (CMR konvencijos 4, 9 straipsniai, CK 6.808 straipsnio 2 dalis). Taigi, tokia sutartis gali būti sudaroma surašant vieną abiejų šalių pasirašytą dokumentą, apsikeičiant rašytiniais dokumentais (užsakymais ir pan.), žodžiu, atliekant veiksmus ar kitokia šalies valios sudaryti sutartį išreiškimo forma (CK 1.64 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Intercity Logistic“ v. D. G. IĮ, bylos Nr. 3K-3-49/2011).

33Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, priešingai negu teigia kasatorius, yra nuosekliai išaiškinti tarptautinio vežimo teisiniuose santykiuose dalyvaujančių ekspeditoriaus, susitariančiojo vežėjo ir faktinio vežėjo atribojimo kriterijai. Kai pervežimo procese dalyvavo keli asmenys, kuris asmuo laikytinas vežėju, nustatytina pagal tai, kuris asmuo kaip vežėjas yra nurodytas važtaraštyje, bei kitas susitarimo aplinkybes, iš kurių galima spręsti, kad vežimo užsakovas turėjo suprasti, kas yra vežėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Utenos trikotažas“ v. UAB „Eksperta“, bylos Nr. 3K-3-1333/2002). Kita vertus, vežėjo nurodymas važtaraštyje yra tik vienas kriterijų, kuriais reikia vadovautis nustatant, kas iš vežimo teisinių santykių dalyvių laikytinas vežėju pagal CMR konvenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Eika“, bylos Nr. 3K-3-104/2006). Vien tai, kad CMR važtaraštyje vežėju nurodytas ne susitariantysis vežėjas, bet kitas asmuo, ir tai, kad krovinį faktiškai veža ne susitariantysis vežėjas, bet kitas asmuo, nepaneigia siuntėjo (gavėjo) ir susitariančiojo vežėjo susitarimu nustatytos siuntėjo (gavėjo) ir susitariančiojo vežėjo atsakomybės apimties pagal sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Portolitus“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-536/2007). Taigi, konstatuotina, kad, sprendžiant dėl to, kokie santykiai siejo tarptautinio krovinių vežimo teisinių santykių šalis, pirmiausia turi būti vadovaujamasi šalių sudarytų susitarimų dėl krovinių pervežimo tarptautiniais maršrutais sąlygomis, jų pasiektu susitarimu, įvertinant tai, kaip pačios teisinių santykių šalys suvokė viena kitą (viena kitos funkcijas) tarptautinio krovinio vežimo teisiniuose santykiuose šių santykių atsiradimo momentu (sutarties sudarymo momentu), kokia buvo sutarties šalių valia dėl to, o ne imperatyviai vadovaujantis vien tarptautinio krovinių vežimo važtaraštyje nurodyta informacija apie vežimą atliekantį vežėją, nes joje dažniausiai nurodomas faktinis krovinio vežėjas ir apie siuntėjo bei susitariančiojo vežėjo teisinius santykius iš tokio dokumento spręsti sunku.

34Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad jeigu asmuo sudaro sutartį kroviniui pervežti į paskirties vietą, bet veža ne pats, o paveda tai daryti trečiajam asmeniui, jis vis tiek yra vežėjas CMR konvencijos prasme. Netgi tuo atveju, kai ekspeditorius prisiima atsakomybę už visą pervežimo organizavimą, tačiau nėra atskiro nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį, jis taip pat laikytinas vežėju CMR konvencijos prasme. Taip pat ekspeditorius, gaunantis atlyginimą už visą konkretų pervežimą, yra vežėjas pagal CMR konvenciją, nebent sutartyje su siuntėju būtų nurodyta, kad jis atlieka tik ekspedijavimo paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Klevas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-457/2006; kt.). Pabrėžtina, kad būtent siuntėjo ir susitariančiojo vežėjo sutartis nulemia susitariančiojo vežėjo atsakomybės siuntėjui apimtį ir šiam garantuoja, kad netinkamos sutarties vykdymo atveju susitariančioji šalis atsakys siuntėjui už jo patirtus nuostolius, todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo. Tokia išvada darytina sistemiškai aiškinant CMR konvencijos 3, 17, 36 straipsnių nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Portolitus“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-536/2007). Nurodytas teisinis reglamentavimas skirtas siekiant didesnės siuntėjo interesų apsaugos, todėl konstatuotina, kad jeigu siuntėjo sutartis su ekspeditoriumi yra dėl krovinio pervežimo, ekspeditorius įsipareigoja būti tiek tarpininkas, tiek vežėjas. Įsipareigojęs veikti tokiu būdu ekspeditorius prisiima atsakomybę užsakovui už vežimą nepriklausomai nuo to, ar jis tas prekes veš savo transporto priemonėmis ar pasitelks kitą asmenį faktiniam krovinio pervežimui. Kitoks šių CMR konvencijos nuostatų aiškinimas nepagrįstai sumažintų joje gana griežtai ginamas siuntėjo teises ir jų apsaugos galimybes nuostolių atlyginimo atvejais.

35Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai ieškovo ir atsakovo UAB „DSV Transport“ teisiniams santykiams taikė ekspedijavimą reglamentuojančias teisės normas ir nepripažino šio atsakovo susitariančiuoju vežėju, taip nukrypdami nuo pirmiau nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Tai, kad atsakovas UAB „DSV Transport“ atliko susitariančiojo vežėjo funkcijas, patvirtina ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kurios teismų buvo įvertintos nesilaikant įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185 straipsnis). Pirma, byloje nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovo UAB „DSV Transport“ darbuotojų dėl krovinio gabenimo vyko susirašinėjimas elektroniniu paštu 2008 m. lapkričio 7 d., kurio metu buvo suderintos esminės krovinio pervežimo tarptautiniais maršrutais sąlygos (pasikrovimo data, laikas, atsakovui pateikti duomenys apie konkretų gabenamą krovinį, šis įsipareigojo krovinį pasikrauti ir kt.). Taigi, buvo pasiektas šalių susitarimas dėl krovinio pervežimo, išreikšta vieninga šalių valia dėl tarptautinio krovinio vežimo sutarties sudarymo. Ieškovo ir atsakovo UAB „DSV Transport“ santykiams kvalifikuoti svarbiausia yra jų valios išraiška būtent šio elektroninio susirašinėjimo metu, nes 2008 m. lapkričio 20 d., jau po krovinio dalies vagystės, šalių 2008 m. lapkričio 10–osios data (atgaline data, kaip nurodoma 2008 m. lapkričio 18–20 dienomis vykusio elektroninio susirašinėjimo metu (T. 3, b. l. 7), pasirašytas Užsakymas krovinio pervežimui organizuoti ir jo sąlygos, kuriomis nepagrįstai rėmėsi bylą nagrinėję teismai, teisinių padarinių nesukuria ir neparodo tikrosios susitarimo šalių valios. Atsakovas UAB „DSV Transport“ 2008 m. lapkričio 7 d. vykusio elektroninio susirašinėjimo metu įsipareigojo pervežti krovinį, tarėsi dėl pakrovimo vietos, laiko, jam buvo suteikta tiksli informacija apie vežamą krovinį, nebuvo tiksliai ir aiškiai tariamasi, kad UAB „DSV Transport“ atliks tik ekspeditoriaus funkcijas. Antra, faktas, kad tarptautinio krovinių vežimo transportavimo važtaraštyje (CMR) vežėju nurodytas UAB „Hofa“, tik patvirtina, kad faktinis krovinio vežėjas buvo būtent UAB „Hofa“, kuri pagal CMR važtaraštį priėmė krovinį savo atsakomybėn, t. y. kad UAB „DSV Transport“ kroviniui pervežti pasitelkė trečiąjį asmenį UAB „Hofa“, tačiau važtaraštis niekaip nepaneigia ieškovo ir atsakovo UAB „DSV Transport“ tarptautinio vežimo teisinių santykių, fakto, kad siuntėjas tarėsi su atsakovu UAB „DSV Transport“ ir suvokė jį kaip vežėją. Trečia, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nurodyta UAB „DSV Transport“ išrašyta 2008 m. lapkričio 30 d. (po įvykio) PVM sąskaita faktūra Nr. SA202648 tik patvirtina, kad UAB „DSV Transport“ turėjo gauti ir gavo visą atlyginimą už atliktą pervežimą, o ne tik už jo ekspedijavimą, nors joje nurodyta, kad 3666,87 Lt suma yra už pervežimo organizavimą, tačiau į ją įskaičiuotas ir atlyginimas faktiniam vežėjui už įvykdytą krovinio pervežimą. Kvalifikuojamų požymių visumai reikšminga ir ši teismų nustatyta faktinė aplinkybė, kad UAB „DSV Transport“ gavo atlyginimą už visą konkretų pervežimą. Atsakovas UAB „DSV Transport“ įsipareigojo pervežti krovinį, buvo susitariantysis vežėjas CMR konvencijos prasme ir atsako už savo kroviniui pervežti pasitelktus trečiuosius asmenis, t. y. šiuo atveju už UAB „Hofa“ (jo vairuotojų) veiksmus prieš krovinio siuntėją (CMR konvencijos 3 straipsnis).

36Teisėjų kolegija, pažymi, kad pagal CMR konvencijos 36 straipsnį, kai vežimą vykdė keli vežėjai ir jo metu buvo padaryta kroviniui žala, reikalavimo teisę turintis asmuo gali pareikšti ieškinį tik pirmam ar paskutiniam vežėjui arba tam vežėjui, kuris vykdė vežimą tuo metu, kai atsitiko tai, kas lėmė krovinio praradimą, sugadinimą arba pristatymo termino viršijimą. Be to, ieškinys gali būti pareikštas ir keliems to krovinio vežėjams. Pripažinus, kad nagrinėjamu atveju vežimą CMR konvencijos prasme vykdė du vežėjai (susitariantysis vežėjas – UAB „DSV Transport“ ir faktinis vežėjas – UAB „Hofa“, priėmęs krovinį ir įrašytas CMR važtaraštyje, t. y. prisijungęs prie vežimo teisinių santykių kaip savarankiškas vežėjas, savo vardu ir rizika vežęs krovinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Klevas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-457/2006), ieškovas turėjo teisę reikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo priteisimo solidariai iš abiejų tarptautiniame krovinio vežime dalyvavusių vežėjų – tiek susitariančiojo, tiek faktinio.

37Dėl vežėjo atsakomybės už krovinio dalies praradimą ribojimo

38CMR konvencija, įtvirtindama griežtą vežėjo atsakomybę, jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (CMR konvencijos 17, 18 straipsniai), kartu nustato ir tam tikras garantijas, kuriomis ribojamas vežėjui tenkančių atlyginti nuostolių dydis (CMR konvencijos 23 straipsnio 1–3 dalys, 28 straipsnis). Vadovaujantis CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalimi, kai vežėjas privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl viso ar dalies krovinio praradimo, kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti, tačiau ji negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio (CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalis). Vienas atvejų, kada vežėjo atsakomybė nėra ribojama CMR Konvencijos 23 straipsnyje nustatytu maksimaliu dydžiu ir jis privalo atsakyti visa apimtimi, yra žalos padarymas dėl vežėjo kaltės, pasireiškusios dideliu neatsargumu (šiurkščiu aplaidumu), kuris tarptautinėje teismų praktikoje prilyginamas tyčiniams veiksmams (CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punktas).

39CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta vežėjo kaltė suprantama kaip: 1) žalos padarymas tyčia; 2) žalos padarymas veiksmais, kurie pagal bylą nagrinėjančio teismo taikomus įstatymus prilyginami tyčiniams. Civilinėje atsakomybėje pagal teisinę reikšmę tyčinei kaltės formai gali būti prilyginamas didelis neatsargumas. Lietuvos nacionalinėje teisėje tiesiogiai didelis neatsargumas nevertinamas tyčia, bet teisiniai tyčinių veiksmų ir didelio neatsargumo padariniai neretai yra vienodi. Taikant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį vežėjo didelis neatsargumas pagal bylos konkrečios aplinkybes gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „ERGO Lietuva“ v. UAB „Transtira“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-172/2009). Pagal teisės doktriną tyčiai prilygintu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti.

40Nagrinėjamos bylos atveju žalos atsirado dėl trečiųjų asmenų įvykdytos vagystės, kurios metu buvo prarasta dalis kasatoriaus krovinio. Atsižvelgiant į tai, kad vagystė kasacinio teismo praktikoje laikoma neišvengiama aplinkybe tik išimtiniais atvejais, t. y. kai ji įvykdoma iš tiesų ypatingomis aplinkybėmis (jėga, ginklu, užpuolimu ar kitokiomis priemonėmis, kurioms neprotinga būtų priešintis), laikytina, jog įprastų atidumo ir dėmesingumo reikalavimų nepaisymas, lėmęs neteisėtą vežamo krovinio užvaldymą, reiškia vežėjo neatsargumą, prilygintiną tyčiniams veiksmams. Jeigu tam tikrais vežėjo veiksmais ar jo neveikimu buvo sudarytos prielaidos kroviniui prarasti, vežėjui kyla ir tam tikrų teisinių padarinių – jis netenka teisės į atsakomybės ribojimą. Taigi, sprendžiant didesnės kompensacijos pagal CMR konvencijos 29 straipsnį priteisimo klausimą, turi būti nustatyta, ar vežėjas, veždamas krovinį, elgėsi maksimaliai atsargiai ir rūpestingai ir ar ėmėsi visų tuo metu įmanomų saugumo priemonių, taip sudarydamas realias neteisėto jo vežamo krovinio užvaldymo kliūtis, kurias įveikus vagystė galėtų būti pripažinta neišvengiama aplinkybe, pašalinančia didelį vežėjo neatsargumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“, bylos Nr. 3K-3-259/2007). Vežėjo kaltės pobūdis ginčo atveju vertintinas atsižvelgiant į jo pasirinktą sustojimo vietą, laiką ir priežastis, krovinio saugumui užtikrinti atliktus veiksmus ir kitas krovinio praradimo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. įmonė ( - ) v. UAB „Transtira“, bylos 3K-3-9-2012).

41Taigi, ieškovas, siekdamas gauti visų jo patirtų nuostolių dėl krovinio dalies praradimo kompensavimą, turi įrodyti ne tik praradimo faktą, bet ir pagrįsti pateikiamais įrodymais aplinkybes, patvirtinančias vežėjo veiksmų didelį neatsargumą (šiurkštų aplaidumą), dėl kurio krovinys ar jo dalis buvo užvaldyta trečiųjų asmenų (pavogta). O vežėjas, siekdamas, kad jo atlyginamų nuostolių už krovinio dalies praradimą dydis būtų ribojamas CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalies nuostatomis, gindamasis nuo pareikšto ieškovo reikalavimo, įrodinėja buvęs maksimaliai atsargus ir rūpestingas bei ėmęsis įmanomų saugumo priemonių realioms ir veiksmingoms kliūtims neteisėtam jo vežamo krovinio užvaldymui sudaryti, nes, priėmęs krovinį vežimui ir pradėjęs vykdyti vežimą, privalėjo užtikrinti krovinio saugumą veždamas jį tomis konkrečiomis aplinkybėmis, kuriomis, priimdamas paraišką, sutiko vežti, ir, kaip savo srities profesionalas, nuolat užsiimantis krovinių pervežimu už atlygį, iš anksto numatyti ir įvertinti visas galimas grėsmes, galinčias kilti vežant krovinį, bei imtis visų įmanomų priemonių krovinio paradimo rizikos veiksniams pašalinti ar krovinio praradimo rizikos laipsniui sumažinti. Taigi, iš UAB „Hofa“ teismui pateiktų procesinių dokumentų bei fakto, kad ji apmokėjo dalį nuostolių atlyginimo ieškovui, matyti, kad atsakovas savo kaltės dėl krovinio dalies praradimo neneigia, tačiau nesutinka su jo veiksmų, kaip ypač neatsargių, kvalifikavimu, todėl šios bylos įrodinėjimo dalykas yra vežėjo kaltės forma – tyčiai prilyginto neatsargumo, su kuriuo siejamas CMR konvencijos 29 straipsnio taikymas, patvirtinančių aplinkybių egzistavimas. Bylą nagrinėjantis teismas, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, įvertinęs visus byloje pateiktus šalių įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, turi tik iš byloje esančių įrodymų visumos padaryti išvadas apie įrodinėjimo dalyko, šiuo atveju – vėžėjo didelio neatsargumo (šiurkštaus aplaidumo), buvimą ar nebuvimą (CPK 185 straipsnis).

42Bylą nagrinėję teismai savo išvadą, kad vežėjo veiksmai negali būti prilyginami dideliam neatsargumui, grindė tuo, kad: vežėjas, besirūpindamas krovinio saugumu, paskyrė du vairuotojus; ne brezentinę, o kietašonę puspriekabę–šaldytuvą su sumontuota sekimo įranga; krovinio pervežimo metu vairuotojai nakties metu poilsio sustodavo apšviestose, aptvertose aikštelėse; naktiniam poilsiui vilkikas su kroviniu naktį iš 2008 m. lapkričio 17–osios į 2008 m. lapkričio 18–ąją buvo pastatytas apšviestoje, stebimoje vaizdo kamerų aikštelėje; 2008 m. lapkričio 18–ąją apie 5 val. 20 min. iš stovėjimo aikštelės nuvyko į išsikrovimo vietą, tačiau įmonė dar nedirbo, vartai buvo uždaryti, todėl sustoję prie įvažiavimo (teritorija – nenuošali, gatvė apšviesta, prie gamyklos vartų įrengtos stebėjimo kameros) į krovinio gavėjo teritoriją vairuotojai laukė, kol įmonė pradės darbą; vairuotojai liko transporto priemonėje; tikėtina vagystės metu buvo apsvaiginti neaiškios kilmės medžiaga.

43Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad dalis teismų įvertintų aplinkybių, kuriomis buvo pagrįsti procesiniai teismų sprendimai dėl vežėjo kaltės laipsnio, yra ne itin reikšmingi, tai: transporto priemonės rūšies, su įrengta sekimo įranga, parinkimas kroviniui vežti; siuntėjo nurodymų laikymasis vežimo iki vagystės metu; poilsio vietos nakties metu pasirinkimas ir pan.; nes esminę įrodomąją reikšmę turi būtent vagystės rytą vežėjo vairuotojų atlikti veiksmai: pasirinkta sustojimo vieta, laikas ir sustojimo priežastys, kiti krovinio saugumui užtikrinti atlikti veiksmai, vairuotojų elgesys vagystės metu. Taigi, kaip pagrįstai nurodo kasatorius, nebuvo pakankamai įvertinti (aplinkybių vertinimo svarbos aspektu) būtent vagystės metu vežėjo vairuotojų atlikti veiksmai: faktas, kad vairuotojai išvyko iš saugomos automobilių stovėjimo aikštelės anksti ryte, dar tamsiu paros metu; atvykę prie gavėjo sandėlių, kurie dar neveikė, tamsiu paros metu sustojo ne saugomoje automobilių stovėjimo aikštelėje, o tiesiog gatvėje; taip pat būtent faktas, kad vežimo saugumui užtikrinti buvo paskirti du vairuotojai, tačiau, būdami dviese, vagystės rytą, bylos duomenimis abu nuėjo miegoti, nors kol vienas vairuotojas miegojo, kitas galėjo prižiūrėti krovinį ir taip užtikrinti jo saugumą, galbūt netgi išvengti vagystės; be to, vairuotojai ryte atvyko po naktinio poilsio, jų rytinis miegojimas negali būti prilyginamas naktiniam poilsiui saugomoje stovėjimo aikštelėje, o byloje nepakanka įrodymų, patvirtinančių, kad prieš vežėjo vairuotojus būtų buvusios panaudotos nežinomos kilmės cheminės–paralyžiuojančios medžiagos (byloje nėra duomenų, kad vairuotojai būtų kreipęsi dėl to į medikus), o esminė įrodomoji reikšmė dėl šio fakto konstatavimo neturėtų būti suteikiama vairuotojų – suinteresuotų asmenų – parodymams, jei nėra kitų tokius faktus patvirtinančių įrodymų. Taigi, bylą nagrinėję teismai iš esmės netinkamai vadovavosi įrodymų pakankamumo taisykle ir tik dalies jų pagrindu priėmė atitinkamas išvadas galutiniuose procesiniuose sprendimuose. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nustatytos faktinės aplinkybės nebuvo įvertintos vadovaujantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis, įrodymų pakankamumo taisykle, siekiant nustatyti ar būtent krovinio vežėjo vairuotojai, vykdę pervežimą, ėmėsi visų įmanomų priemonių krovinio paradimo rizikos veiksniams pašalinti ar krovinio praradimo rizikos laipsniui sumažinti, t. y. ar yra pagrįstas, įrodytas pagrindas taikyti vežėjo atsakomybę ribojančios CMR konvencijos nuostatas.

44Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, bei įvertinus tai, kad pakartotinis byloje teismų nustatytų faktinių aplinkybių tyrimas ir vertinimas nėra kasacijos dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad kasacinis teismas nesprendžia fakto klausimų, pripažintina, jog apeliacinės instancijos teismas, vertindamas faktines bylos aplinkybes, spręsdamas klausimą dėl vežėjo didelio neatsargumo prarandant dalį krovinio egzistavimo, netinkamai taikė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias teisės normas, įrodymų pakankamumo taisyklę, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šiuo klausimu, nes nevertino vežėjo vairuotojų veiksmų būtent vagystės rytą, įrodomąją reikšmę teikdamas vežėjo ir jo vairuotojų veiksmams dar iki vagystės ryto ir kt.

45Pažymėtina, kad, reikalaudamas atlyginti nuostolius, jų dydį, kaip ir sutarties pažeidimo faktą bei priežastinį ryšį tarp pažeidimo ir nuostolių, privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Nuostolių dydžio nustatymas yra fakto klausimas.

46Teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikina šioje nutartyje nurodytais pagrindais ir perduoda nagrinėti bylą iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

47Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

48Kasaciniame teisme patirta 64,90 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 26 d. pažyma apie išlaidas, susijusius su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui bylą grąžinant nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teisme, nėra galimybės šioje proceso stadijoje paskirstyti nurodytų bylinėjimosi išlaidų, todėl šiuo klausimu turės pasisakyti teismas, išnagrinėsiantis bylą iš esmės.

49Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 362 straipsniais,

Nutarė

50Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 11 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui.

51Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje keliami Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais... 6. 2008 m. lapkričio 7 d. ieškovas elektroniniu paštu pateikė atsakovui UAB... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo... 8. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 9. Dėl teisinių santykių tarp ieškovo ir atsakovo UAB „DSV Transport“... 10. Dėl vežėjo civilinės atsakomybės už prarastą krovinį pagal CMR... 11. Dėl kompensacijos už krovinio vežimą priteisimo. Teismas nustatė, kad... 12. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012... 13. Dėl teisinių ieškovo ir atsakovo UAB „DSV Transport“ santykių... 14. Dėl vežėjo civilinės atsakomybės už prarastą krovinį pagal CMR... 15. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai... 16. Kasatorius AB „Vilkma“ paduotu kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus... 17. Dėl teisinių ieškovo ir atsakovo UAB „DSV Transport“ santykių... 18. Dėl vežėjo civilinės atsakomybės už prarastą krovinį pagal CMR... 19. Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję... 20. Taip pat, kasatoriaus nuomone, teismai nukrypo nuo susiformavusios teismų... 21. Atsakovai UAB „Hofa“ ir UAB „DSV Transport“ pateiktais atsiliepimais į... 22. Dėl teisinių ieškovo ir atsakovo UAB „DSV Transport“ santykių... 23. Dėl vežėjo civilinės atsakomybės už prarastą krovinį pagal CMR... 24. Atsakovas UAB „DSV Transport“ teigia, kad sisteminis CMR konvencijos... 25. Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo. Atsakovų nuomone, teismai, vertindami... 26. Atsakovo UAB „DSV Transport“ nuomone, teiginiai, kad Katalonijos... 27. Taip pat, atsakovo UAB „DSV Transport“ teigimu, ieškovas byloje neįrodo... 28. Teisėjų kolegija... 29. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 30. Dėl ginčo šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimo... 31. Ginčo esmė šiuo atveju yra ta, kokią sutartį buvo sudaręs ieškovas ir... 32. Sutartis – tai dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar... 33. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, priešingai negu teigia kasatorius,... 34. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad jeigu asmuo sudaro sutartį... 35. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai... 36. Teisėjų kolegija, pažymi, kad pagal CMR konvencijos 36 straipsnį, kai... 37. Dėl vežėjo atsakomybės už krovinio dalies praradimą ribojimo... 38. CMR konvencija, įtvirtindama griežtą vežėjo atsakomybę, jo kaltės dėl... 39. CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta vežėjo kaltė suprantama... 40. Nagrinėjamos bylos atveju žalos atsirado dėl trečiųjų asmenų įvykdytos... 41. Taigi, ieškovas, siekdamas gauti visų jo patirtų nuostolių dėl krovinio... 42. Bylą nagrinėję teismai savo išvadą, kad vežėjo veiksmai negali būti... 43. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad dalis teismų įvertintų... 44. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, bei įvertinus tai, kad pakartotinis... 45. Pažymėtina, kad, reikalaudamas atlyginti nuostolius, jų dydį, kaip ir... 46. Teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikina šioje... 47. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo... 48. Kasaciniame teisme patirta 64,90 Lt išlaidų, susijusių su procesinių... 49. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 50. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012... 51. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...