Byla 3K-3-259/2007

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Januškienės ir Algio Norkūno, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Express“ kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 4 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Baltic Express“ ieškinį atsakovui UAB „Autonivera“, tretiesiems asmenims UADB „Ergo Lietuva“, UAB DK „PZU Lietuva“, V. A., UAB „Armitana“ ir UAB „Ageseta“ dėl žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas UAB „Baltic Express“ nurodė, kad 2004 m. kovo 12 d. pateikė vežėjui (atsakovui) UAB „Autonivera“ paraišką transportui. Atsakovas paraišką priėmė ir pradėjo vykdyti užsakymą – tarptautinį krovinio pervežimą sausumos keliais iš Prancūzijos. 2004 m. kovo 18 d., veždamas krovinį per Lenkijos teritoriją, vairuotojas, nepaisydamas to, kad šioje valstybėje yra įvykdoma daug vagysčių, sustojo poilsio nesaugomoje degalinės aikštelėje, kur buvo įvykdyta vagystė iš automobilio puspriekabės ir pavogta 30 080,99 Lt vertės krovinio dalis. Jis (ieškovas), kaip vežimo, kurio metu buvo prarasta dalis krovinio, ekspeditorius, 2004 m. liepos 22 d. pilnai atlyginęs siuntėjams UAB „Armitana“ ir UAB „Ageseta“ patirtą žalą, įgijo teisę regreso tvarka išsireikalauti šį žalos atlyginimą iš už šią žalą atsakingo asmens – krovinio vežėjo UAB „Autonivera“. Ieškovo teigimu, dalis krovinio buvo prarasta dėl atsakovo tyčios arba didelio neatsargumo, nes automobilį su kroviniu atsakovo vairuotojas V. A. pastatė nakčiai nesaugomojoje aikštelėje Lenkijoje, kurioje dažnai įvykdomos krovinio vagystės, ir, tą žinodamas, tačiau nepasirūpindamas krovinio apsauga, nuėjo miegoti. V. A., kaip profesionalus vairuotojas, ieškovo manymu, turėjo rūpestingai ir atidžiai elgtis su vežamu kroviniu ir sustoti poilsio tik saugomoje aikštelėje arba susiklosčiusioje situacijoje kitaip pasirūpinti automobilyje buvusio krovinio saugumu (samdyti saugos darbuotojus ir pan.). Tokiomis aplinkybėmis, remiantis Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencija) 29 straipsniu, vežėjas netenka teisės į atsakomybės ribojimą, nustatytą CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalyje, ir turi atlyginti visus atsiradusius nuostolius. Be to, pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalį, praradus dalį krovinio, jam (ieškovui) proporcingai nuostolio dydžiui kompensuotina dalis užmokesčio už vežimą. Ieškovas prašė teismo priteisti jam iš atsakovo 30 080,99 Lt žalos atlyginimo, 204,40 Lt užmokesčio už vežimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

6Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino; priteisė ieškovui UAB „Baltic Express“ iš atsakovo UAB „Autonivera“ 7034,86 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2005 m. liepos 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 204,40 Lt užmokesčio už vežimą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes (krovinio vežimo maršrutas tęsėsi per Lenkijos teritoriją, kurią, esant reglamentuotam krovininių automobilių maksimaliam greičiui, pravažiuoti be poilsio neįmanoma; degalinės aikštelė, kurioje buvo sustojęs atsakovo vairuotojas, yra iš trijų pusių aptverta, apšviesta ir stebima filmavimo kameromis; įvykio naktį joje stovėjo daug mašinų, kurios taip pat buvo apvogtos; vairuotojas transporto priemonės nepaliko, o miegojo kabinoje; artimiausia analogiško saugumo aikštelė buvo už 180 km, todėl, iki baigiantis darbo laiko limitui, vairuotojas nebūtų spėjęs iki jos nuvažiuoti), teismas sprendė, kad vairuotojas, privalėjęs sustoti poilsio, tam pasirinko patikimiausią toje vietoje esančią stovėjimo aikštelę, t. y. jo veiksmai buvo adekvatūs susiklosčiusiai situacijai, nes, jeigu jis būtų pažeidęs nustatytą darbo laiko režimą, būtų pažeidęs galiojančius įstatymus (1970 m. liepos 1 d. Europos šalių susitarimo dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo (AETR) 6 straipsnis). Vairuotojas, teismo vertinimu, padarė viską, ką galėjo padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas, kad būtų galima išvengti žalos toje vietoje ir tuo metu, tačiau aplinkybių, susijusių su vagyste, negalėjo išvengti dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Teismas pažymėjo, kad ieškovas, kaip ekspeditorius, kurio reikalavimams vairuotojas negalėjo nepaklusti, taip pat turėtų būti atsakingas už saugų krovinio gabenimą, nes jis vadovavo vairuotojui vežant krovinį, pakeitė kelionės maršrutą, tačiau neparinko saugaus kelio, kuriuo važiuodamas vairuotojas būtų galėjęs derinti darbo ir poilsio laiką. Nenustatęs vairuotojo veiksmuose nei tyčios, nei didelio neatsargumo, teismas sprendė, kad CMR konvencijos 29 straipsnis šiuo atveju netaikytinas, o atlygintinos žalos dydis skaičiuotinas remiantis CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pagal kurias kompensacija už prarastą krovinį negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio.

7Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. lapkričio 22 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą, ieškovo apeliacinį skundą atmetė. Teisėjų kolegija nustatė, kad transporto priemonės tipas (tentu dengta mašina) buvo pasirinktas ieškovo pageidavimu. V. A. paaiškinimais, konkrečią muitinės procedūrų atlikimo vietą – Desau muitinę prie Vokietijos-Lenkijos sienos – jam telefonu nurodė taip pat ieškovas. Pastarąją aplinkybę teisėjų kolegija pripažino įrodyta tuo pagrindu, kad, atsižvelgiant į ieškovo įsipareigojimus ekspedijavimo sutartyse ir pervežimo santykių specifiką, pervežimo nukreipimas per konkrečią muitinę, nulėmęs tolesnį vežimo maršrutą, gali būti įrodytas tik pervežimą atlikusio ir dėl to su ieškovu ryšį palaikiusio vairuotojo paaiškinimais (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Maršruto nurodymą ir transporto priemonės tipo užsakymą teisėjų kolegija laikė svarbiais, sprendžiant dėl CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje nustatytų vežėjo atsakomybę šalinančių aplinkybių buvimo. Įvertinusi vairuotojo darbo režimą fiksavusių tachogramų duomenis, teisėjų kolegija darė išvadą, kad, važiuodamas ekspeditoriaus nurodytu maršrutu, sustoti privalomo poilsio laiko jis negalėjo niekur kitur, kaip tik konkrečiu laiku konkrečioje vietovėje buvusioje aikštelėje. Nors už 100 m nuo Desau muitinės buvo galimybė transporto priemonę palikti saugiai, tokie vairuotojo veiksmai, nesant galimybės iš anksto pasinaudoti poilsio laiku būsimo poilsio sąskaita, būtų pažeidę darbo laiko režimą. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovo vairuotojo elgesio, kaip būdingo ypač sąžiningam ir pareigingam vežėjui, teisėjų kolegija, įvertinusi V. A. paaiškinimus, pripažino, kad jo veiksmai buvo kiek įmanoma nukreipti krovinio saugumui užtikrinti, o pastarojo nebuvimą lėmė nuo jo nepriklausančios aplinkybės (signalizacijos tentinėje mašinoje negalimumas, krovinio smulkumas (prekių supakavimas dėžėmis), nepilnas mašinos pakrovimas), padidinusios vagystės tikimybę. Remdamasi vairuotojo paaiškinimais apie visiškai užstatytą stovėjimo plotą, kuriame jis vos radęs vietos sustoti, teisėjų kolegija atmetė apelianto argumentus, kad vairuotojas, pastatydamas transporto priemonę prie sienos, nesiėmė visų galimų priemonių vagystei išvengti. Išdėstytų faktorių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, leido teismui nuspręsti, kad atsakovas įrodė krovinio dalies praradimo priežastimi buvus aplinkybes, kurių vežėjas negalėjo išvengti (CMR konvencijos 18 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 3 punktas). Įvertinusi ieškovo pateiktus duomenis apie 369,34 Lt mokėjimo UAB „Ad gloriam“ nurodymą, tačiau nustačiusi, jog byloje nėra įrodymų, kad šie pinigai buvo sumokėti už procesinių dokumentų išvertimą ir kad juos išvertė būtent ši bendrovė, teisėjų kolegija sprendė nesant procesinio pagrindo priteisti minėta sumą ieškovui iš atsakovo kaip bylinėjimosi išlaidas.

8III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

9Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Baltic Express“ prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 22 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti pilnai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

101. Jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę dėl transporto priemonės tipo (tentu dengtos mašinos) pasirinkimo ieškovo pageidavimu, taip pat dėl to, kad ieškovas palaikė ryšį su vairuotoju ir davė jam nurodymus vykti kitokiu, o ne įprastu maršrutu, byloje nėra, išskyrus paties vairuotojo duotus paaiškinimus. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas savo išvadą dėl vežėjo atsakomybę šalinančių aplinkybių buvimo grindė menamomis aplinkybėmis, ir taip pažeidė CPK 263 straipsnį, nesilaikė tikimybių pusiausvyros principo bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 51 duotų išaiškinimų.

112. Ginčas tarp šalių yra kilęs dėl vežėjo, kaip profesionalo, atsakomybės. Vežėjo kaltė yra preziumuojama. Dėl to vežėjas, kasatoriaus teigimu, privalo pateikti neabejotinai jo kaltę paneigiančius įrodymus, patvirtinančius, kad ėmėsi visų reikiamų saugumo priemonių ir padarė viską, ką galėtų padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas, kad būtų galima išvengti žalos toje vietoje ir tuo metu, tačiau negalėjo išvengti šių aplinkybių. Tokių įrodymų į bylą nebuvo pateikta. Priešingai, byloje esantys įrodymai (UAB „ERGO Lietuva“ 2004 m. gegužės 18 d. raštas) patvirtina, kad dalis krovinio buvo prarasta dėl vežėjo UAB „Autonivera“ kaltės – tyčios arba didelio neatsargumo. Transporto priemonė su kroviniu buvo palikta nakčiai nesaugomoje aikštelėje Lenkijoje, kur dažnai įvykdomos krovinių vagystės, ir tai atsakovo vairuotojui buvo žinoma. Dėl to jis turėjo rūpestingai ir atidžiai elgtis su kroviniu, ilsėtis tik saugomoje aikštelėje, kitoje saugioje vietoje ar samdyti saugos darbuotojus, kurie, vairuotojui ilsintis, saugotų krovinį. Buvimas kabinoje ir miegojimas joje, kasatoriaus manymu, nėra pakankama kliūtis asmeniui, siekiančiam neteisėtai užvaldyti krovinį. Kitokių veiksmų vežėjas nesiėmė. Pagrindų CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies ir 18 straipsnio 1 dalies taikymui byloje nebuvo nustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo vairuotojas elgėsi kaip sąžiningas ir pareigingas vežėjas, pažeidė CPK 178 straipsnį ir netinkamai taikė CMR konvencijos 29 straipsnį.

123. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas dokumentą (mokėjimo nurodymą) dėl 369,34 Lt sumos UAB „Ad gloriam“ sumokėjimo ir prijungdamas jį prie bylos, aiškinosi šio įrodymo sąsajumą su byla, atsakovas jo neginčijo, todėl, kasatoriaus manymu, minėta suma priteistina iš atsakovo. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą dėl šios sumos priteisimo, pažeidė CPK 88 straipsnį.

13Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Autonivera“ prašo kasacinį skundą atmesti, skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad ieškovas pats pripažino, jog transporto priemonės tipas (tentu dengta mašina) buvo pasirinkta jo pageidavimu, ir tai yra aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 5 punktas). Atsakovo teigimu, jis neprivalėjo pateikti neabejotinų įrodymų, kad jo veiksmai negali būti prilyginami dideliam neatsargumui ar tyčiai. Vežėjo didelis neatsargumas ar tyčia nėra preziumuojami, todėl juos įrodyti turėjo ieškovas, kuris rėmėsi šiomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų pagrindu (CPK 12 straipsnis). Nei tyčia, nei didelis neatsargumas jo (atsakovo) veiksmuose nebuvo nustatyti, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai netaikė CMR konvencijos 29 straipsnio nuostatų. Savo, kaip vežėjo, atsakomybės už dalies krovinio praradimą jis (atsakovas) niekada neneigė, todėl visi kasatoriaus teiginiai, susiję su pagrindo atleisti vežėją nuo atsakomybės nebuvimu, yra teisiškai nereikšmingi.

14Teisėjų kolegija

konstatuoja:

15IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

162003 m. lapkričio 19 d. ir 2004 m. sausio 30 d. tretieji asmenis UAB „Armitana“ ir UAB „Ageseta“ sudarė su ieškovu UAB „Baltic Express“ ekspedijavimo sutartis, pagal kurias ieškovas įsipareigojo atlikti veiksmus, susijusius su tinkamu krovinio transportavimo vietiniais ir tarptautiniais maršrutais organizavimu. Krovinio vežimo sutartį ieškovas sudarė su atsakovu UAB „Autonivera“. 2004 m. kovo mėnesį atsakovas vežė trečiųjų asmenų krovinį (galanterijos prekes ir avalynę) iš Prancūzijos į Lietuvą. Krovinio vežimo maršrutas tęsėsi per Lenkijos teritoriją. 2004 m. kovo mėn. naktį iš 17 d. į 18 d., baigiantis darbo laikui, atsakovo vairuotojas sustojo poilsio degalinės „Stacja Paliw“ aikštelėje, kurioje iš transporto priemonės, perpjovus tentą, buvo pavogta dalis ieškovo ekspedijuojamo krovinio. Lietuvos Nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ duomenimis, stovėjimo aikštelė „Stacja Paliw“ klasifikuojama kaip žemo lygio apsaugos aikštelė.

17V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

18Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Dėl to kasacinis teismas pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

19Kasacinio nagrinėjimo dalykas šioje byloje yra klausimas, ar bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl ieškovo (ekspeditoriaus) reikalavimo priteisti jam iš atsakovo (vežėjo) didesnę kompensaciją pagal CMR konvencijos 29 straipsnį, tinkamai aiškino ir taikė vežėjo civilinę atsakomybę už prarastą krovinį reglamentuojančias CMR konvencijos nuostatas. Šį teisės klausimą kasaciniame skunde kelia ieškovas UAB „Baltic Express“, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija dėl jo ir pasisako, kartu pažymėdama, kad tikrindama skundžiamų procesinių sprendimų teisėtumą, teisėjų kolegija yra saistoma pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų bylos aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

20Dėl CMR Konvencijos 29 straipsnio taikymo

21CMR konvencija, įtvirtindama griežtą vežėjo atsakomybę, jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (CMR konvencijos 17, 18 straipsniai), kartu nustato ir tam tikras garantijas, pasireiškiančias vežėjui tenkančių atlyginti nuostolių dydžio ribojimu (CMR konvencijos 23 straipsnio 1–3 punktai, 28 straipsnis). Tačiau taisyklės, remdamasis kuriomis vežėjas gali tikėtis ribotos atsakomybės taikymo, turi vieną išimtį, kai vežėjas netenka teisės į atsakomybės ribojimą ir iš jo išieškomi visi galimi nuostoliai. Vienas iš atvejų, kada vežėjo atsakomybė nėra ribojama CMR Konvencijos 23 straipsnyje nustatytu maksimaliu dydžiu ir jis privalo atsakyti visa apimtimi, yra žalos padarymas dėl vežėjo kaltės, pasireiškusios dideliu neatsargumu (grubiu aplaidumu), kuris tarptautinėje teismų praktikoje prilyginamas tyčiniams veiksmams (CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punktas). Pagal Lietuvos teismų praktiką ir teisės doktriną tyčiai prilygintu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti.

22Nagrinėjamos bylos atveju žala (nuostoliai) atsirado dėl trečiųjų asmenų įvykdytos vagystės, kurios metu buvo prarasta dalis ieškovo ekspedijuojamo ir atsakovo vežamo krovinio. Atsižvelgiant į tai, kad vagystė teismų praktikoje laikoma neišvengiama aplinkybe tik išimtiniais atvejais, t. y. kai ji įvykdoma iš tiesų ypatingomis aplinkybėmis (jėga, ginklu, užpuolimu ar kitokiomis priemonėmis, kurioms neprotinga būtų priešintis), laikytina, jog net paprasčiausių atidumo ir dėmesingumo reikalavimų nepaisymas, lėmęs neteisėtą vežamo krovinio užvaldymą, reiškia vežėjo neatsargumą, prilygintiną tyčiniams veiksmams. Jeigu tam tikrais vežėjo veiksmais ar jo neveikimu buvo sudarytos bent prielaidos krovinio praradimui, vežėjui kyla ir tam tikri teisiniai padariniai – jis netenka teisės į atsakomybės ribojimą. Taigi, sprendžiant didesnės kompensacijos pagal CMR konvencijos 29 straipsnį priteisimo klausimą, nustatytina, ar vežėjas, veždamas krovinį, elgėsi maksimaliai atsargiai ir rūpestingai ir ar ėmėsi visų tuo metu įmanomų saugumo priemonių, taip sudarydamas realias kliūtis neteisėtam jo vežamo krovinio užvaldymui, kurias įveikus vagystė galėtų būti pripažinta neišvengiama aplinkybe, pašalinančia didelį vežėjo neatsargumą.

23Sprendžiant dėl kasatoriaus argumentų, kad bylą nagrinėję teismai byloje nustatytomis aplinkybėmis nepagrįstai netaikė CMR konvencijos 29 straipsnio, nustatančio atvejį, kada vežėjas negali remtis CMR konvencijos nuostatomis, ribojančiomis jo atsakomybę, visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nors ir pažymėjo, jog teismų praktikoje, nustatant aplinkybes, kurių vežėjas negalėjo išvengti, ir pasekmes, kurioms vežėjas negalėjo užkirsti kelio, yra susiformavusi nuostata, jog krovinio vagystė nelaikytina neišvengiama, jei automobilis nakties metu stovėjo nesaugomas kokios nors degalinės teritorijoje, tačiau sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo vairuotojas elgėsi kaip sąžiningas ir pareigingas vežėjas. Iš skundžiamų teismų procesinių sprendimų matyti, kad šiai savo išvadai pagrįsti bylą nagrinėję teismai svarbiomis aplinkybėmis laikė maršruto vežėjui nurodymą ir ieškovo vadovavimą vežimui, taip pat transporto priemonės tipo (tentu dengtos mašinos, signalizacija kurioje nėra galima) užsakymą, krovinio smulkumą (prekių supakavimą dėžėmis) ir nepilną mašinos pakrovimą. Įvertinę atsakovo vairuotojo paaiškinimus, teismai pripažino, kad jo veiksmai buvo kiek įmanoma nukreipti krovinio saugumui užtikrinti, o pastarojo nebuvimą lėmė aukščiau išvardintos nuo vežėjo nepriklausiusios aplinkybės, padidinusios vagystės tikimybę. Tuo būdu dėl vagystės, kaip vežėjo didelį neatsargumą šalinančio faktoriaus, ir dėl to CMR konvencijos 29 straipsnio nagrinėjamam ginčui netaikymo, bylą nagrinėję teismai iš esmės sprendė aplinkybių (šiuo atveju – kroviniu disponuojančio asmens (ieškovo) kaltės, kaip jo nurodymų pasekmės), kurios nustatytinos sprendžiant vežėjo atleidimo nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalį klausimą, kontekste. Iš atsakovo teismui pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad atsakovas savo kaltės neneigia, tačiau nesutinka dėl jo veiksmų, kaip ypač neatsargių, kvalifikavimo. Iš to seka, kad nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalykas yra ne vežėjo kaltės, kaip tokios, buvimas, o jo kaltės formą – tyčiai prilygintą neatsargumą, su kuriuo siejamas CMR konvencijos 29 straipsnio taikymas, patvirtinančių aplinkybių egzistavimas. Kadangi CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje nustatytų vežėjo atsakomybę šalinančių aplinkybių buvimo klausimas nėra šios bylos nagrinėjamo dalykas, tai jo ir nereikėjo svarstyti, taigi – ir spręsti dėl ieškovo duotų nurodymų svarbos nagrinėjamam ginčui. Pažymėtina, kad atsakovas, priėmęs ieškovo paraišką vežimui joje nurodytomis sąlygomis, tarp jų – ir tomis, kurios susijusios su vežimo maršrutu bei transporto priemonės užsakymu, bei pradėjęs vykdyti vežimą, privalėjo užtikrinti krovinio saugumą veždamas jį tomis konkrečiomis aplinkybėmis, kuriomis, priimdamas paraišką, sutiko vežti, ir, kaip savo srities profesionalas, nuolat užsiimantis krovinių pervežimu už atlygį, iš anksto numatyti ir įvertinti visas galimas grėsmes, galinčias kilti vežant krovinį, bei imtis visų įmanomų priemonių krovinio paradimo rizikos faktoriams pašalinti ar krovinio praradimo rizikos laipsniui sumažinti. Dėl to maršruto nurodymas ir transporto priemonės tipo užsakymas bei kitos aukščiau išvardintos aplinkybės teismų nepagrįstai buvo įvertintos kaip didelį vežėjo neatsargumą pašalinantys faktoriai. Vežėjo kaltės pobūdis ginčo atveju įvertintinas atsižvelgiant į jo pasirinktą sustojimo vietą, laiką ir priežastis, krovinio saugumui užtikrinti atliktus veiksmus ir kitas krovinio praradimo aplinkybes. Vežėjui neįrodžius, kad krovinio praradimo aplinkybių jis negalėjo išvengti ir jų pašalinimas nuo jo nepriklausė, vežėjo atsakomybę ribojančios CMR konvencijos nuostatos jam negali būti taikomos.

24Ieškovas savo tvirtinimą, kad dalis jo ekspedijuojamo krovinio buvo prarasta dėl vežėjo grubaus aplaidumo, grindžia į bylą pateiktais įrodymais (CPK 178 straipsnis), kurių duomenimis, Lenkijos teritorijoje esanti stovėjimo aikštelė, kurioje poilsio nakčiai sustojo atsakovo vairuotojas, nėra saugoma, aikštelės teritorija aptverta tik iš trijų pusių, ir kiekvienas kiekvienu momentu gali be kliūčių įvažiuoti ir išvažiuoti iš aikštelės (1 T., b. l. 107, 108). Vienintelė saugumo priemonė, kurios ėmėsi vežėjo vairuotojas, ieškovo teigimu, yra ta, kad jis nepaliko transporto priemonės ir miegojo automobilio kabinoje. Kokie atsakovo veiksmai, jam sustojus nakčiai nesaugomoje degalinės aikštelėje Lenkijoje, pasižyminčioje dažnomis vagystėmis iš krovininių automobilių, išskyrus tai, kad jis nepaliko transporto priemonės ir miegojo automobilio kabinoje, buvo įvertinti kaip kiek įmanoma nukreipti krovinio saugumui užtikrinti, bylą nagrinėję teismai taip pat nenurodė. Įvertinusi vairuotojo darbo režimą fiksavusių tachogramų duomenis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija darė išvadą, kad sustoti privalomo poilsio laiko vairuotojas negalėjo niekur kitur, kaip tik konkrečiu laiku konkrečioje vietovėje buvusioje aikštelėje. Nors už 100 m nuo Desau muitinės buvo galimybė transporto priemonę palikti saugiai, tokie vairuotojo veiksmai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nesant galimybės iš anksto pasinaudoti poilsio laiku būsimo poilsio sąskaita, būtų pažeidę darbo laiko režimą. Vertinant šiuos apeliacinės instancijos teismo argumentus, pažymėtina, kad teismo nuoroda dėl galimybės palikti transporto priemonę 100 m atstumu nuo Desau muitinės buvimo ir kad pasinaudojimas šia galimybe būtų reiškęs saugų transporto priemonės palikimą, suponuoja išvadą, kad nagrinėjamu atveju, palikus transporto priemonę „Stacija Paliw“ aikštelėje, ginčo krovinys visgi nebuvo paliktas saugiai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad AETR 6 straipsnis, reglamentuojantis vairavimo režimą, pagal kurį kasdienio vairavimo laikotarpis negali viršyti 9 valandų su galimybe pratęsti jį iki 10 valandų du kartus bet kurią savaitę, nustato kasdienio vairavimo laikotarpio maksimalias ribas – 9 arba 10 valandų, kurių nesilaikymas reikštų vairavimo režimo pažeidimą. Iš anksto pasinaudoti poilsio laiku būsimo poilsio sąskaita minėtas AETR straipsnis nedraudžia.

25Ypatingų krovinio neteisėto užvaldymo aplinkybių, tokių, kuriomis ginčo krovinio vagystė galėtų būti įvertinta kaip išskirtinis įvykis, ginčo atveju nebuvo nustatyta. Dėl to laikytina, kad paprastai krovinio vežėjui keliamų atidumo, rūpestingumo bei krovinio apsaugos reikalavimų laikymosi ir atitinkamų saugumo priemonių ėmimosi būtų pakakę tam, jog tokio įvykio bei pasekmių kilimo būtų išvengta. Iš bylos duomenų matyti, kad nuspręsdamas sustoti naktinio poilsio Lenkijos teritorijoje, atsakovo vairuotojas žinojo, jog šios valstybės teritorijoje nėra saugomų aikštelių (2 T, b. l. 17), tačiau, turėdamas galimybę palikti transporto priemonę nakčiai saugiai prie Desau muitinės (2 T., b. l. 18) ir Lenkijos teritorijoje sustoti šviesiu, taigi – ir saugesniu, paros metu (2 T., b. l. 108), krovinio išsaugojimo prioritetu nesivadovavo ir, motyvuodamas darbo laiko režimo laikymusi ir poilsio tuo metu jam dar nepriklausymo bei darbdavio nesupratimu dėl sustojimo išankstinio poilsio (2 T. b. l. 18), šia galimybe nepasinaudojo.

26Įvertinusi žemesnių instancijų teismų nustatytų krovinio saugumo užtikrinimo ir jo praradimo aplinkybių visetą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad vežėjas neįrodė buvęs maksimaliai atsargus ir rūpestingas bei ėmęsis visų įmanomų saugumo priemonių realioms ir veiksmingoms kliūtims neteisėtam jo vežamo krovinio užvaldymui sudaryti. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad atsakovo vairuotojas, žinodamas apie dažnų vagysčių Lenkijos teritorijoje galimybę ir kartu – apie saugomų aikštelių šios valstybės teritorijoje nebuvimą (2 T., b. l. 17, 132), privalėjo ir galėjo (2 T., b. l. 18) iš anksto imtis tam tikrų atsargumo priemonių, kad nebūtų tekę sustoti naktinio poilsio Lenkijoje, ir tai būtų sumažinę krovinio vagystės riziką arba padėję jos išvengti. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, vežėjo kaltė nagrinėjamu atveju pasireiškė grubiu aplaidumu, kuris tarptautinėje teismų praktikoje prilyginamas tyčiai, todėl jo atsakomybė už krovinio dalies praradimą šiuo atveju negalėjo būti ribojama CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkte nustatytu maksimaliu dydžiu, ir atsakovas turi atlyginti ieškovui visus dėl krovinio dalies praradimo patirtus nuostolius, kurių dydžio bylos šalys neginčija.

27Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo veiksmų, kaip pagrindo didesnei kompensacijai pagal CMR konvencijos 29 straipsnį, kvalifikavimo, netinkamai aiškino ir taikė vežėjo atsakomybę reglamentuojančias materialinės teisės normas (CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punktas, 18 straipsnio 1 punktas ir 29 straipsnis), todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl atsakovo, kaip ypač apdairaus ir rūpestingo vežėjo, neturinčio pareigos atsakyti pagal CMR konvencijos 29 straipsnio nuostatas. Nustačius CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą kasacijos pagrindą, skundžiami teismų procesiniai sprendimai, kuriais ieškinys buvo patenkintas iš dalies, apribojant atsakovo atsakomybę CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkte nustatytu dydžiu, dėl minėtų pažeidimų keistini ir ieškovo UAB „Baltic Express“ ieškinys tenkintinas, priteisiant ieškovui iš atsakovo visus dėl krovinio dalies praradimo patirtus nuostolius (CPK 359 straipsnio 3 ir 4 dalys).

28Dėl bylinėjimosi išlaidų

29Įvertinusi ieškovo pateiktus duomenis apie 369,34 Lt mokėjimo UAB „Ad gloriam“ nurodymą, tačiau nustačiusi, jog byloje nėra duomenų, kad šie pinigai buvo sumokėti už procesinių dokumentų išvertimą ir kad juos išvertė būtent ši bendrovė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendė nesant procesinio pagrindo priteisti minėta sumą ieškovui iš atsakovo kaip bylinėjimosi išlaidas. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šį savo sprendimą apeliacinės instancijos teismas grindė bylos duomenims prieštaraujančiomis aplinkybėmis. Tiesioginės nuorodos į tai, kad 369,34 Lt suma yra mokama už konkrečių dokumentų vertimo paslaugas, remiantis kuria galima būtų spręsti, kad tam tikrus procesinius dokumentus išvertė būtent UAB „Ad gloriam“, 2004 m. spalio 29 d. mokėjimo nurodyme Nr. 10291047 (1 T, b. l. 7) nėra. Tačiau šio dokumento grafoje „mokėjimo paskirtis“ pažymėta, kad apmokama pagal sąskaitą Nr. ADG0000947. Iš byloje esančios PVM sąskaitos faktūros serija ADG Nr. 0000497 matyti, kad ieškovas buvo susitaręs su minėta bendrove dėl vertimo paslaugų už 369,34 Lt sumą teikimo (2 T., b. l. 85). Be to, ieškovo į bylą pateikti dokumentai yra antspauduoti UAB „Ad gloriam“, ieškovo nurodytos kaip bendrovės, atlikusios vertimą, antspaudais. Tokiomis aplinkybėmis negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl procesinio pagrindo priteisti ieškovui iš atsakovo 369,34 Lt kaip bylinėjimosi išlaidas nebuvimo.

30Pakeitus bylą nagrinėjusių teismų sprendimą ir nutartį, atitinkamai pakeistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas: ieškovui priteistina iš atsakovo 903,30 Lt Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant ieškinį, 3200 Lt advokato atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidų ir 396,34 Lt išlaidų už procesinių dokumentų vertimą, 909 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą, ir 2080 Lt advokato atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų (CPK 93 straipsnio 4 dalys). Patenkinus ieškovo kasacinį skundą, ieškovui priteistina iš atsakovo 691,37 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).

31Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1, 3 ir 4 dalimis, 98 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

32Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 4 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 22 d. nutartį pakeisti.

33Priteistą ieškovui UAB „Baltic Express“ iš atsakovo UAB „Autonivera“ žalos atlyginimo sumą padidinti iki 30 080,99 Lt, žyminio mokesčio sumą – iki 903,30 Lt ir advokato pagalbos išlaidų sumą – iki 3200 Lt.

34Kitą Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 4 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 22 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

35Priteisti ieškovui UAB „Baltic Express“ iš atsakovo UAB „Autonivera“ 909 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą, 2080 Lt advokato atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų ir 691,37 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą.

36Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas UAB „Baltic Express“ nurodė, kad 2004 m. kovo 12 d. pateikė... 5. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 6. Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškinį iš... 7. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m.... 8. III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą... 9. Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Baltic Express“ prašo Kauno apygardos... 10. 1. Jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę dėl transporto priemonės... 11. 2. Ginčas tarp šalių yra kilęs dėl vežėjo, kaip profesionalo,... 12. 3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas dokumentą (mokėjimo nurodymą)... 13. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Autonivera“ prašo... 14. Teisėjų kolegija... 15. IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės... 16. 2003 m. lapkričio 19 d. ir 2004 m. sausio 30 d. tretieji asmenis UAB... 17. V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 18. Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės... 19. Kasacinio nagrinėjimo dalykas šioje byloje yra klausimas, ar bylą... 20. Dėl CMR Konvencijos 29 straipsnio taikymo... 21. CMR konvencija, įtvirtindama griežtą vežėjo atsakomybę, jo kaltės dėl... 22. Nagrinėjamos bylos atveju žala (nuostoliai) atsirado dėl trečiųjų asmenų... 23. Sprendžiant dėl kasatoriaus argumentų, kad bylą nagrinėję teismai byloje... 24. Ieškovas savo tvirtinimą, kad dalis jo ekspedijuojamo krovinio buvo prarasta... 25. Ypatingų krovinio neteisėto užvaldymo aplinkybių, tokių, kuriomis ginčo... 26. Įvertinusi žemesnių instancijų teismų nustatytų krovinio saugumo... 27. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs... 28. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 29. Įvertinusi ieškovo pateiktus duomenis apie 369,34 Lt mokėjimo UAB „Ad... 30. Pakeitus bylą nagrinėjusių teismų sprendimą ir nutartį, atitinkamai... 31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 32. Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 4 d. sprendimą ir Kauno... 33. Priteistą ieškovui UAB „Baltic Express“ iš atsakovo UAB „Autonivera“... 34. Kitą Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 4 d. sprendimo ir Kauno... 35. Priteisti ieškovui UAB „Baltic Express“ iš atsakovo UAB „Autonivera“... 36. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...