Byla 2-261/2006

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Čekanauskaitės (pranešėja), kolegijos teisėjų: Audronės Jarackaitės ir Konstantino Gurino, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal D. Š. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. nutarties, kuria patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai D. Š. individualios gamybos – realizavimo įmonės ,,Nida“ bankroto byloje Nr.B2-207-425/2005.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3Panevėžio apygardos teismas 2005 m. gegužės 27 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą D. Š. individualiai gamybos – realizavimo įmonei ,,Nida“ (b. l. 52). Teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. nutartimi buvo patvirtintas šios įmonės kreditorių bei jų finansinių reikalavimų sąrašas bendrai 3 027 149 Lt sumai, tarp kurių patvirtintas ir 3 015 423, 17 Lt dydžio AB Turto banko finansinis reikalavimas (b. l. 95).

4Atskiruoju skundu atsakovo savininkas D. Š. prašo panaikinti minėtą teismo nutartį, pripažinti, kad ši nutartis neatitinka įstatymų reikalavimų, šiurkščiai pažeidžia žmogaus teises ir laisves, prieštarauja protingumo, teisėtumo principams, bei sustabdyti D. Š. individualios gamybinės – realizavimo įmonės ,,Nida“ bankroto procedūras. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patvirtino kreditorių finansinių reikalavimų 3 015 423,17 Lt sumai, nes D. Š. individuali įmonė ,,Nida“ nėra skolinga AB Turto bankui, byloje nėra juridinę galią turinčių buhalterinių dokumentų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog AB Turto banko finansinis reikalavimas yra pagrįstas. Apelianto nuomone, teismas, patvirtindamas kreditorius ir jų nerealius, jokiais dokumentais neparemtus, nusikalstamus finansinius reikalavimus sąmoningai šiurkščiai pažeidė pareiškėjo D. Š. žmogaus teises ir laisves, įtvirtintas Konstitucijoje (29 str. 1 d., 30 str. 1 d., 31 str. 1 d., 109 str. 1-4 d.), Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje (6, 14 str.), Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (7, 8, 10 str., 11 str. 1 d.) bei Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (14 str. 1-3 d., 16 str.). Apeliantas nurodė, kad teismas sąmoningai siekė nuslėpti nuo įmonės savininko minėtą žmogaus teisių ir laisvių pažeidimo faktą, tyčia atėmė teisę gintis nuo nusikalstamų kreditorinių reikalavimų, atėmė teisę į teisinę gynybą teisme. Be to, apelianto nuomone, šios aplinkybės patvirtina, jog bankroto byla D. Š. individualiai gamybos – realizavimo įmonei ,,Nida“ yra nusikalstamai inscenizuota, o Panevėžio apygardos teismas atlieka nusikalstamą užsakymą susidoroti su minėtos įmonės savininku, neleisti jam pasinaudoti teisės teikiamomis galimybėmis ir išieškoti įmonei padarytą žalą dėl nusikalstamų teismo procesų, laikinai sustabdžiusių įmonės veiklą.

5Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

6Kaip žinoma, atskiriesiems skundams nagrinėti yra taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.), o bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai (CPK 338 str., 320 str. 1 d.). Iš bylos medžiagos matyti, kad skundžiama Panevėžio apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. nutartimi teismas patvirtino Kauno apskrities VMI, VSDFS Kėdainių skyriaus bei AB Turto bankas finansinius reikalavimus D. Š. individualios gamybos – realizavimo įmonės ,,Nida“ bankroto byloje, tuo tarpu atskirajame skunde išdėstytos aplinkybės bei argumentai, tai yra faktinis šio skundo pagrindas, leidžia spręsti, kad apeliantas nesutinka su paminėtos teismo nutarties dalimi dėl AB Turto banko 3 015 423 Lt finansinio reikalavimo patvirtinimo. Taigi nežiūrint to, kad apeliantas skundo rezoliucinėje dalyje prašo panaikinti visą teismo nutartį, šio apeliacinio nagrinėjimo dalykas yra nurodyta teismo nutarties dalis, nes absoliučių neapskųstos nutarties dalies negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 320 str. 1 d.).

7Tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 51 patvirtintą Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalgą bei vėlesnę teismų praktiką nagrinėjant bankroto bylas, tiek pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 „Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose“ nuostatas, teismas bankroto bylose privalo aktyviai veikti ex officio, nes pagal įstatymą jam suteiktos didesnės galimybės įtakoti bylos aplinkybių nustatymą. Be to, įvertinus įmonių bankroto instituto esmę, tikslus bei paskirtį, galima spręsti, jog bankroto procese siekiama apsaugoti ne tik finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių, bet ir pačios įmonės skolininkės interesus, ir tai lemia neabejotiną viešojo intereso egzistavimą šios kategorijos bylose. Tokio intereso egzistavimas taip pat patvirtina argumentus, kad nagrinėjant tokio tipo bylas teismo vaidmuo yra aktyvus.

8Akivaizdu, kad D. Š. individualios gamybos – realizavimo įmonės ,,Nida“ bankroto administratoriaus prašomas patvirtinti AB Turto banko 3 015 423 Lt finansinis reikalavimas yra reikšmingas tiek pačiai bendrovei, tiek jos savininkams D. ir N. Š., jeigu ši įmonė yra jų santuokinis turtas, nes iškėlus bankroto bylą, įmonės savininkai tampa materialinės atsakomybės subjektais. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad bankroto administratorius, prašydamas patvirtinti šį finansinį reikalavimą, atsiradusį iš banko paskolos prievolinių teisinių santykių, teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas nepareikalavo, kad administratorius ar kreditorius AB Turto bankas pateiktų tokius įrodymus. Žinoma, kad banko profesinė veikla suponuoja jam keliamus didesnius reikalavimus apskaitant išduodamas paskolas (kreditus) bei duomenis apie skolininkų sutartinių įsipareigojimų įvykdymą. Be to, šie reikalavimai yra reglamentuojami tiek paties komercinio banko, tiek Lietuvos banko norminiuose aktuose. Vienoje iš vėliau šioje byloje priimtų nutarčių, nagrinėjant atskirojo skundo priėmimo klausimą, teismas, pasisakydamas dėl šio finansinio reikalavimo, rėmėsi Panevėžio apygardos teismo 2003 m. spalio 14 d. nuosprendyje konstatuotomis aplinkybėmis. Tačiau iš byloje esančio minimo nuosprendžio, kuriuo iš dalies patenkinus D. Š. apeliacinį skundą jis buvo išteisintas ir pagal BK 275 str. 2 d. ir 3 d. (banko lėšų pasisavinimas bei iššvaistymas), matyti, kad teismas, be kita ko, konstatavo, jog pagal baudžiamojoje byloje surinktą medžiagą nėra galimybės nustatyti, kiek pagal atskiras sutartis buvo grąžinta kreditų ir sumokėta palūkanų, nes nebuvo tokios apskaitos. Teismas nurodė, kad nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nei kaltinamajame akte nėra nurodyti argumentai, kurių pagrindu konstatuota, jog D. Š. negrąžino kreditų būtent pagal kaltinime inkriminuotus atskirus lėšų pasisavinimo epizodus. Taigi minimame išteisinamajame teismo nuosprendyje nėra nustatyta, kad D. Š. yra skolingas bankui paminėtus 3 015 423 Lt, kurie sudaro teismo patvirtintą finansinį reikalavimą (CPK 178, 185 str.). Be šio nuosprendžio byloje yra Kėdainių rajono apylinkės teismo 1994 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas, kuriuo iš D. Š. bankui priteista 92 892 Lt paskolos ir palūkanų. Kitų įrodymų, pagrindžiančių paminėto dydžio reikalavimo pagrįstumą, byloje nėra (CPK 178 str.).

9Be to, pažymėtina tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje nutartyje yra nurodęs, jog remiantis tuo, kad individuali (personalinė) įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo (CK 2.50 str. 4 d.), tokios įmonės savininkas turi dalyvauti individualios įmonės bankroto byloje bendraatsakoviu. Apie tai nurodyta taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB ,,Ūkio bankas“ v. A. L. (civilinė byla Nr.3K-7-308/2004; bylų kategorija 21.2.2.6,125.5). Taigi sutinkamai su CPK 133 straipsnio trečiąja dalimi bei 153 straipsnio antrąja dalimi apie rašytinio proceso tvarka nagrinėjamą klausimą dėl kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimo (nagrinėjimo laiką ir vietą) turėjo būti pranešta ir D. Š. Tokiu būdu teismas, sulaukęs D. Š. prieštaravimų dėl šio reikalavimo ir laikydamasis proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principų, būtų turėjęs galimybę iš karto imti nagrinėti iš esmės klausimą dėl kreditorinių reikalavimų teisėtumo bei pagrįstumo. Šiuo atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, teismas neteisingai išaiškino minėtas teisės normas dėl individualios įmonės savininko teisės dalyvauti jo įmonės bankroto procese ir dėl to užsitęsė ginčų dėl finansinių reikalavimų patvirtinimo nagrinėjimas. Kartu teisėjų kolegija pažymi, jog šis ydingas teisės normų taikymas neduoda pagrindo spręsti buvus pirmosios instancijos teismo piktnaudžiavimą ar pareigos vykdyti teisingumą nevykdymą, todėl atmestini apelianto teiginiai dėl jo nurodytuose aktuose įtvirtintų žmogaus teisių pažeidimų nagrinėjant šią bylą (CPK 185 str.).

10Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija laiko, jog norint teisingai išnagrinėti ginčą, kilusį dėl AB Turto banko reikalavimo patvirtinimo, turi būti surinkti ir kruopščiai ištirti įrodymai, nustatytos ginčo aplinkybės, įvertinti AB Turto bankas ir D. Š. pateikti argumentai ir tik tuomet daromos išvados dėl ginčo esmės, nes neatlikus šio tyrimo, finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimas gali būti išspręstas neteisingai (CPK 185 str., 338 str., 329 str. 1 d.). Todėl ši teismo nutartis naikinama. o klausimas dėl minimo AB Turto banko finansinio reikalavimo patvirtinimo perduodamas tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d.).

11Kaip žinoma, apeliacinės instancijos teisme yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumas ir pagrįstumas ir teismo padarytos teisės bei fakto klaidos dažniausiai ištaisomos bylos negrąžinant pirmosios instancijos teismui. Tačiau nagrinėjamu atveju teismas neatskleidė ginčo klausimo esmės ir teisėjų kolegija neturi galimybės jo išnagrinėti iš esmės apeliacine tvarka, todėl klausimas dėl minimo AB Turto banko finansinio reikalavimo patvirtinimo perduodamas tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 327 str. 1 d. 2 p.).

12Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio trečiu punktu,

Nutarė

13Panevėžio apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. nutartį dalyje dėl AB Turto banko 3 015 423 Lt finansinio reikalavimo patvirtinimo panaikinti ir šį klausimą perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

14Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai