Byla A-2148-520/2015

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. J., Z. S., A. P. (A. P.), E. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. J., Z. S., A. P., E. R. skundą atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės administracijai ir Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Viktauga“) dėl statybos leidimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas R. J. 2007 m. gruodžio 5 d. Panevėžio apygardos administraciniam teismui padavė skundą, prašydamas panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2007 m. lapkričio 5 d. uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Viktauga“ išduotą statybos leidimą Nr. 45.390 bei iš Panevėžio miesto savivaldybės priteisti 130 Lt turtinės bei 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

5Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 6 d. nutartimi reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo išskirtas į kitą administracinę bylą. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo atmestas. Šis teismo sprendimas paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A556-1241/2009).

62012 m. sausio 31 d. skundo patikslinime pareiškėjas R. J. pareiškė reikalavimą įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras ir įstatymų nustatyta tvarka per 3 mėnesius suformuoti bei patvirtinti nuosavybės teisėms atkurti natūra L. J., D., įpėdiniui L. J. (po mirties) žemės sklypą, esantį šalia sklypo Kniaudiškių g. ( - ), Panevėžyje, pagal teismui pateiktą ginčo schemą.

7Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2011 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinė byla pagal pareiškėjo skundą buvo perduota nagrinėti Šiaulių apygardos administraciniam teismui.

8Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 22 d. nutartimi panaikino nurodytą teismo sprendimą, nustatęs proceso teisės pažeidimą – nepagrįstai Z. S., A. P., E. R. neįtraukti į bylą pareiškėjais.

9Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2013 m. lapkričio 11 d. nutartimi administracinė byla pagal pareiškėjo skundą buvo perduota nagrinėti Panevėžio apygardos administraciniam teismui.

10Pareiškėjai R. J., Z. S., A. P., E. R. 2013 m. gruodžio 9 d. padavė skundą (tikslintas 2015 m. vasario 10 d.), prašydami:

111) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras ir įstatymų nustatyta tvarka per 3 mėnesius suformuoti bei patvirtinti nuosavybės teisėms atkurti natūra L. J., D., įpėdiniams L. J. (po mirties), E. P. (po mirties) bei G. J. M. (po mirties) žemės sklypą, esantį šalia sklypo Kniaudiškių g. ( - ), Panevėžyje, pagal teismui pateiktą ginčo teritorijos schemą M1:500 (toliau – ir Ginčo teritorijos schema);

122) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2007 m. lapkričio 5 d. UAB „Viktauga“ išduotą statybos leidimą Nr. 45.400 (toliau – ir Statybos leidimas);

133) priteisti iš Panevėžio miesto savivaldybės R. J. 5 900 Lt (1 710,10 Eur), Z. S. 1 475 Lt (427,50 Eur), E. R. ir A. P. po 737,50 Lt (213,70 Eur) materialinės žalos atlyginimą;

144) priteisti iš Panevėžio miesto savivaldybės R. J. 10 000 Lt (2 898,50 Eur), Z. S. 10 000 Lt (2 898,50 Eur), E. R. ir A. P. po 5 000 Lt (1 449,20 Eur) neturtinės žalos atlyginimą už neteisėtą informacijos pateikimo vilkinimą, ne visos informacijos pateikimą, tyčinį veikimą prieš pareiškėjų teisėtus interesus.

15Pareiškėjai nurodė, jog ginčo sklypas yra teritorijoje, kuri iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė L. J., D., kuris yra L. J., E. P., G. J. M. tėvas, L. J. teisių perėmėjas yra sūnus R. J., E. P. teisių perėmėjai yra vaikai A. P. ir E. R., G. J. M. teisių perėmėja – duktė Z. S.. Pareiškėjų teigimu, Statybos leidimas nepagrįstai išduotas neišsprendus nuosavybės teisių atkūrimo klausimo – t. y. neatsiskaičius su pareiškėjais teisės aktuose nustatyta tvarka.

16Pareiškėjai nurodė, jog nors dėl ginčo teritorijos ir sklype, esančiame Kniaudiškių g. ( - ), Panevėžyje, esančių statinių teisinio statuso 2003 metais buvo priimti sprendimai administracinėje byloje, tačiau, pareiškėjų nuomone, tai nesudaro pagrindo netenkinti šiame skunde reiškiamo reikalavimo dėl ginčo teritorijos suplanavimo nuosavybės teisėms atkurti pareiškėjams. Pareiškėjai pažymi, kad 2003 metų administracinių teismų sprendimų priėmimo metu ginčo statinys nebuvo priskirtas nei statomiems, nei pastatytiems statiniams, nes tuo metu, kai buvo priimti administracinių teismų sprendimai, šiame sklype stovėjo statinys, kurio baigtumas – 14 procentų. Pareiškėjai akcentavo, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalis ir 12 straipsnis neužkerta kelio pareiškėjams prašyti atkurti nuosavybės teises į ginčo teritoriją, nurodytą Panevėžio miesto savivaldybės sprendimu 2000 m. balandžio 26 d. Nr. 4-8 „Dėl Kniaudiškių II-ojo mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros tvirtinimo“ patvirtintos Kniaudiškių II-ojo mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano (toliau – ir Detalusis planas) korektūros (toliau – ir Korektūra) pagrindiniame brėžinyje Ginčo teritorijos schemoje nurodytą plotą.

17Pareiškėjai teigė, kad Statybos leidimu leista užstatyti ginčo teritoriją, pagal statinio projekto korektūrą numatytą automobilių stovėjimo aikštelei, Detaliojo plano sprendiniais, kurie nėra tinkamai patvirtinti. Pareiškėjai pažymėjo, jog nors Statybos leidime automobilių stovėjimo aikštelė nenurodyta, bet ginčo esmės tai nekeičia, nes Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ (toliau – STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“) 14 punkte nurodyta, jog visiems statiniams, nurodytiems, suprojektuotiems viename statinio projekte ir esantiems tiek statinio statybos sklype, tiek už jo ribų, pagal statinio projektavimo sąlygas suprojektuotiems inžineriniams tinklams ir susisiekimo komunikacijoms išduodamas vienas statybos leidimas. Pareiškėjai akcentavo, jog tokia nuostata įtvirtina ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 23 straipsnio 15 punkte – kad statybos abiejuose sklypuose turi prasidėti pagal vieną leidimą.

18Pareiškėjai teigė, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracija vilkina ginčo sklypo formavimo veiksmus nuosavybės teisėms į ginčo žemės sklypą, esantį prie sklypo Kniaudiškių ( - ), Panevėžyje, pagal Ginčo teritorijos schemą atkurti natūra. Pareiškėjai nurodė, kad papildomas prašymas dėl ginčo teritorijos suformavimo nuosavybės teisėms atkurti Panevėžio miesto savivaldybės administracijai pateiktas 2011 m. lapkričio 7 d., tačiau iš 2012 m. sausio 5 d. Panevėžio miesto savivaldybės atsakymo Nr. 19-4.5.-38 darytina išvada, jog Statybos leidimas bei ginčas dėl jo šiuo metu yra atsakovo neveikimo priežastis.

19Pareiškėjai taip pat paaiškino, kad ankstesniais teismų sprendimais konstatuota, jog bendruoju planu ginčo teritorijoje numatyta komercinė veikla, tačiau komercinė veikla ir visuomenės interesas dėl automobilių stovėjimo nesusiję, nes komercinė veikla reikalinga aptarnauti tuos objektus, kurie suformuoti detaliuoju planu. Pareiškėjai pažymėjo, jog jie įrodinėja, kad visuomenės poreikio šiuo metu nebėra, nes savivaldybės administracija su trečiuoju suinteresuotu asmeniu sudarė tokius sandorius, kuriais UAB „Viktauga“ leido statyti statinį. Pareiškėjai akcentavo, jog atsižvelgus į tai, kad 2003 metais administraciniai teismai ginčo teritorijai nustatė visuomenės poreikį, todėl šis sklypas negali būti suteikiamas UAB „Viktauga“, kad ji užtikrintų savo privačius interesus ir galėtų statyti statinį, užtikrindama automobilių stovėjimą. Pareiškėjai teigė, kad Panevėžio miesto savivaldybė savavališkai užėmė ginčo teritoriją ir ją perleido savo nuožiūra, sudarė niekinį sandorį ir suteikė žemę naudotis, kad būtų užtikrintas visuomenės interesas, tačiau UAB „Viktauga“ leidžia statyti statinį, todėl visuomenės interesų nebeliko, liko tik komercinis interesas. Pareiškėjai taip pat akcentavo, jog tai, kad Panevėžio miesto savivaldybė pakankamai ilgą laiką neįgyvendina Detaliojo plano sprendinių ginčo teritorijoje, įrodo, jog visuomenės poreikiai objektyviai gali būti patenkinami kitaip.

20Pareiškėjai nurodė, kad UAB ,,Viktauga“ pagal Statybos leidimą suprojektuotas pastatas žemės sklype, esančiame Kniaudiškių g. ( - ), yra ant žemės sklypų Kniaudiškių ( - ) bei Klaipėdos ( - ), kuriuos nuosavybės teise valdo pareiškėjai, ribos, t. y. nebuvo laikomasi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 218 patvirtintame Statybos techniniame reglamente STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ (toliau – ir STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“) nustatytų atstumų nuo statinio iki gretimo sklypo ribos, nebuvo gauti pareiškėjų sutikimai projektuoti bei statyti statinį ant žemės sklypų ribos, todėl pažeistos pareiškėjų teisės ir interesai, statinio projekte nurodytas užstatymo tankumas ir intensyvumas viršija Detaliajame plane numatytas užstatymo tankumo ir intensyvumo normas.

21Pareiškėjai teisę į patirtos žalos atlyginimą kildino iš Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės įstaigų įstatymo (toliau – ir Informacijos įstatymas) 10 straipsnio reikalavimo pažeidimo. Pareiškėjai paaiškino, kad Panevėžio apygardos teismas 2009 m. balandžio 14 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-87-280/2009 nurodė, jog Statybos leidimas yra naujas statybos leidimas, o ne 2006 m. lapkričio 22 d. statybos leidimo 45-390 perregistravimas, todėl pareiškėjai mano, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracija bei UAB „Viktauga“ pareiškėjams ir teismui teikė klaidinančius duomenis.

22Pareiškėjai nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu UAB „Viktauga“ iš pareiškėjų buvo priteista atstovavimo išlaidų: iš R. J. 5 900 Lt (1 710,10 Eur), iš G. J. M. – 1 475 Lt (427,50 Eur), iš E. R. ir A. P. – po 737,50 Lt (213,70 Eur). Pareiškėjai teigė, kad šios sumos priskirtinos jų patirtiems nuostoliams, turtinei žalai. Pareiškėjai paaiškino, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jie patyrė dvasinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumą, fizinį skausmą, bendravimo galimybių sumažėjimą, pasireiškė įvairių ligų simptomai. Pareiškėjai nurodė, kad pareiškėjo R. J. ligos istorijos išrašai patvirtina, jog jo būklė nuo 2008 iki 2012 metų dėl lėtinio pankreatito blogėjo, o šios ligos sukėlėjai – nuolatinis stresas ir baimė. Kiekvienas atėjimas į posėdį sukelia stresą ir vidinius išgyvenimus, dėl dalyvavimo teismo posėdžiuose ir ruošiant procesinius dokumentus, sumažėjo bendravimo galimybės, pareiškėjas R. J. negalėjo normaliai bendrauti su šeima.

23Atsakovai Panevėžio miesto savivaldybė, atstovaujama Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, ir Panevėžio miesto savivaldybės administracija su pareiškėjų skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

24Atsakovai nurodė, jog statybos leidimai UAB „Viktauga“ statyti komercinį pastatą Kniaudiškių g. ( - ) išduoti po to, kai 2005 m. rugpjūčio 16 d. buvo sudaryta Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartis (toliau – ir Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartis), pagal kurią rekonstruojamas naujai statomas pastatas, esantis Kniaudiškių g. ( - ), Panevėžyje, pritaikomas transporto ir pėsčiųjų susisiekimo reikmėms ir šiuo tikslu Panevėžio miesto savivaldybė perdavė žemės sklypą UAB „Viktauga“, kuri įsipareigojo savo lėšomis įrengti automobilių stovėjimo aikštelę, skirtą bendram naudojimui be apribojimų, atlikti objekto išpildomąją geodezinę nuotrauką, gauti leidimą aikštelę eksploatuoti ir eksploatuoti neterminuotai. Atsakovai pažymėjo, kad UAB „Viktauga“, baigusi įrengti aikštelę, neatlygintinai privalės ją perduoti savivaldybės nuosavybėn (Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutarties 12 p.). Atsakovai nurodė, kad UAB „Viktauga“ negalėjo ir negalėtų statyti komercinio pastato pagal paruoštą projektą, nes prie komercinio pastato nėra įrengtos reikiamo dydžio stovėjimo aikštelės.

25Atsakovai pažymėjo, kad Detaliojo plano sprendiniai, kuriais numatytos automobilių stovėjimo aikštelės valstybinėje žemėje prie Kniaudiškių g. ( - ), tebegalioja. Atsakovai paaiškino, kad Detalusis planas paruoštas teritorijų planavimo specialistų, nenustatyta, kad priimant sprendinius, buvo pažeistos rengimo, svarstymo ir derinimo procedūros.

26Atsakovai pažymėjo, kad pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises į automobilių stovėjimui skirtą aikštelę, jog galėtų ją naudoti privatiems interesams tenkinti, tačiau Detaliajame plane numatyta automobilių stovėjimo aikštelė skirta bendroms visuomenės reikmėms. Tai konstatuota Panevėžio apygardos administracinio teismo byloje Nr. 1-07-01/2003 bei civilinėje byloje Nr. 2-87-280/2009.

27Atsakovai taip pat teigė, kad Statybos leidimas pareiškėjų teisių nepažeidžia, nes statybos numatytos vykdyti nuosavybės teisėmis priklausančiame sklype, UAB „Viktauga“ nuosavybės teisės į žemės sklypą Kniaudiškių g. ( - ) Panevėžio mieste pareiškėjo nėra nuginčytos. Atsakovai pažymėjo, kad pareiškėjai nėra statinio bendraturčiai ar kitokiu teisiniu pagrindu dalyvaujantys statinio dalies valdyme ar naudojime, todėl neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo kaip fiziniai asmenys ginčyti Statybos leidimą.

28Atsakovai taip pat pažymėjo, kad pastato Kniaudiškių g. ( - ) projekto korektūros techninio projekto dokumentų sudėties žiniaraštyje nurodyta, jog pastato bendras plotas yra 1 474 kv. m, sklypo plotas – 640 kv. m, todėl projektuojamo pastato užstatymo intensyvumas būtų 2,3, o Detaliojo plano korektūroje numatyta, kad galimas užstatymo intensyvumas – 7. Atsakovai nurodė, kad nenustačius, jog pažeistos Statybos leidimo išdavimo procedūros, darytina išvada, jog jis buvo išduotas teisėtai ir negali būti naikinamas.

29Atsakovai akcentavo, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2003 m. sausio 25 d. sprendime bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. liepos 5 d. nutartyje, išnagrinėję R. J. skundus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nurodė, kad Detaliojo plano korektūra numatyti automobilių stovėjimo aikšteles reikalinga tenkinti visuomenės poreikiams, bendroms gyventojų reikmėms.

30Atsakovai nurodė, kad prašymas dėl žalos atlyginimo atmestinas, nes neįrodyta, jog pareiškėjams buvo pateikti klaidingi duomenys. Atsakovai paaiškino, kad pareiškėjui R. J. informacija buvo pateikta laiku ir į teismą dėl Statybos leidimo panaikinimo pareiškėjai kreipėsi nepraleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyto termino. Atsakovai teigė, kad nenustačius neteisėtų atsakovų veiksmų, nekyla atsakomybė atlyginti pareiškėjams žalą.

31Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Viktauga“ su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė bylą nutraukti, o skundą atmesti.

32Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. administracinėje byloje Nr. I-207-621/2012 išnagrinėjo bei atmetė iš esmės analogišką pareiškėjų skundą. UAB „Viktauga“ akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą panaikino ir bylą grąžino pirmosios instancijos teismui tik dėl procesinio pažeidimo, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad teismas turėtų priimti tokį pat sprendimą, kokį buvo priėmęs Šiaulių apygardos administracinis teismas.

33II.

34Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjų R. J., Z. S., A. P., E. R. skundą atmetė.

35Teismas nustatė, kad pareiškėjai pretenduoja atkurti natūra nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį šalia žemės sklypo Kniaudiškių g. ( - ), su jame esančiu komerciniu pastatu 1E0b (baigtumas 14 procentų), kuris nuo 2005 m. sausio 14 d. priklauso UAB „Viktauga“. Teismas taip pat nustatė, kad šiame žemės sklype pagal Detaliojo plano sprendinius yra numatyta įrengti automobilių stovėjimo aikštelę.

36Teismas nurodė, kad 2006 m. rugpjūčio 16 d. buvo sudaryta Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartis, kuri yra nenuginčyta ir galiojanti. Pagal Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartį, rekonstruojamas naujai statomas pastatas, esantis Kniaudiškių g. ( - ), Panevėžyje, pritaikomas transporto ir pėsčiųjų susisiekimo reikmėms ir šiuo tikslu Panevėžio miesto savivaldybė perdavė žemės sklypą, esantį šalia žemės sklypo Kniaudiškių g. ( - ), UAB „Viktauga“, kuri įsipareigojo savo lėšomis įrengti automobilių stovėjimo aikštelę, skirtą bendram naudojimui be apribojimų, atlikti objekto išpildomąją geodezinę nuotrauką, gauti leidimą aikštelę eksploatuoti ir eksploatuoti neterminuotai. Teismas pažymėjo, kad UAB „Viktauga“, baigusi įrengti aikštelę, neatlygintinai privalo ją perduoti savivaldybės nuosavybėn. Teismas nustatė, kad Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartyje nėra savivaldybės įsipareigojimo įrengtą aikštelę parduoti UAB ,,Viktauga“ nuosavybėn, kas prieštarautų Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymo) 13 straipsnio 2 punktui bei galiojančiam teritorijos Detaliajam planui. Kitu atveju UAB „Viktauga“ negalėjo ir negalėtų statyti komercinio pastato pagal paruoštą projektą dėl tos priežasties, kad prie komercinio pastato nėra įrengtos reikiamo dydžio stovėjimo aikštelės.

37Teismas nurodė, kad šiuo metu galiojanti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TP įstatymas) 17 straipsnio 2 dalis nustato, jog detaliųjų planų sprendiniai galioja neterminuotai, jeigu tvirtinant detalųjį planą, nebuvo nustatytas konkretus galiojimo laikas. Teismas konstatavo, jog Detaliojo plano sprendiniai susisiekimo komunikacijai ir infrastruktūrai nuo patvirtinimo yra teisėti, nenuginčyti, tvirtinant, konkretus galiojimo laikas nebuvo nustatytas, jie neprieštarauja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. 61 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“, o nuo 2004 m. kovo 1 d. – ir STR 2.02.02:2004 ,,Visuomeninės paskirties statiniai“ normų reikalavimams. Teismas taip pat konstatavo, kad Detalusis planas paruoštas teritorijų planavimo specialistų, nenustatyta, kad priimant sprendinius, buvo pažeistos rengimo, svarstymo ir derinimo procedūros.

38Teismas nurodė, kad pareiškėjai siekia atkurti nuosavybės teises į automobilių stovėjimui skirtą aikštelę, kad galėtų ją naudoti tik privačiais interesais. Detaliuoju planu numatyta automobilių stovėjimo aikštelės statyba, t. y. išreikštas aiškus visuomenės interesas išspręsti parkavimo problemą Panevėžio mieste – automobilių stovėjimo aikštelės įrengimas. Teismas pažymėjo, jog tai konstatuota ir Panevėžio apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje byloje Nr. 1-07-01/2003 bei Panevėžio apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-87-280/2009, kurioje Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. lapkričio 9 d. paliko sprendimą nepakeistą.

39Teismas padarė išvadą, kad žemės sklypas, esantis šalia žemės sklypo Kniaudiškių g. ( - ), Panevėžyje, numatytas automobilių stovėjimo aikštelei pagal Detaliojo plano korektūrą, reikalingas tenkinti visuomenės poreikius – bendras gyventojų reikmes. Sklypo paskirties – automobilių stovėjimo aikštelė, nurodymas tinkamai patvirtintame, galiojančiame Detaliajame plane yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad šiam žemės sklypui yra išreikštas konkretus visuomenės poreikis. Šis žemės sklypas atitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio valstybės išperkamos žemės apibrėžimą, todėl natūra negrąžintinas. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją šioje vietoje suformuoti pareiškėjams natūra grąžintiną žemės sklypą.

40Teismas nustatė, kad UAB „Viktauga“ pagal 2006 m. vasario 9 d. prašymą buvo išduotas 2006 m. balandžio 20 d. projektavimo sąlygų sąvadas (registracijos Nr. 183) komercinio pastato, esančio Kniaudiškių g. ( - ), Panevėžyje, statybai. 2006 m. lapkričio 22 d. buvo išduotas leidimas Nr. 45.390 statyti komercinės paskirties pastatą, kurio bendras plotas – 1 112 kv. m, su gręžtiniais pamatais Kniaudiškių g. ( - ) pagal 2006 m. V. Klimavičiaus įmonės paruoštą projektą, kuris 2006 m. lapkričio 22 d. buvo svarstytas Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Nuolatinėje statybos komisijoje. Teismas nustatė, kad pareiškėjai ginčijo Panevėžio savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2006 m. lapkričio 22 d. išduotą UAB ,,Viktauga“ statybos leidimą Nr. 45.390, tačiau Panevėžio apygardos teismas 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-87-280/2009 jų ieškinį atmetė. Naujas leidimas Nr. 45.400 buvo išduotas 2007 m. lapkričio 5 d. UAB „Viktauga“ pagal 2007 m. spalio 18 d. prašymą, kai buvo padaryta V. Klimavičiaus įmonės galiojančio projekto korektūra, paruošta 2007 m. vasario mėnesį ir pateikta Panevėžio savivaldybės Nuolatinei statybos komisijai, kuri projektą suderino 2007 m. spalio 16 d. protokolu Nr. 650/07.

41Teismas nurodė, kad statytojui įstatymai nedraudžia statybų eigoje keisti, koreguoti statinio projekto. Pakeitus projektą, turi būti keičiamas ir leidimas statyboms, nes leidimas išduodamas konkrečiam projektui. Pakeistas Kniaudiškių g. ( - ) projektas buvo svarstomas Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Nuolatinės statybos komisijoje, išduota rekomendacija išduoti leidimą naujam statinio projektui. Pagal 2007 m. lapkričio 5 d. leidimą Nr. 45.400 buvo leista statyti 1 474 kv. m ploto statinį. Teismas nustatė, kad iš esmės šiuo leidimu pakeistas 2006 m. lapkričio 22 d. leidimas komerciniam pastatui Kniaudiškių g. ( - ) statyti, suprojektavus rūsį, kuris projekte įvardytas cokoliniu aukštu ir kuris nebuvo numatytas 2006 metais pirminiame komercinio pastato projekte.

42Teismas nurodė, kad statybos leidimai UAB „Viktauga“ statyti komercinį pastatą Kniaudiškių g. ( - ) išduoti tik po to, kai buvo sudaryta Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartis, pagal kurią rekonstruojamas naujai statomas pastatas, esantis Kniaudiškių g. ( - ), Panevėžyje, pritaikomas transporto ir pėsčiųjų susisiekimo reikmėms ir šiuo tikslu Panevėžio miesto savivaldybė perdavė žemės sklypą UAB „Viktauga“, kuri įsipareigojo savo lėšomis įrengti automobilių stovėjimo aikštelę, nes kitu atveju UAB „Viktauga“ negalėjo ir negalėtų statyti komercinio pastato pagal paruoštą V. Klimavičiaus įmonės projektą, nes prie komercinio pastato nėra įrengtos reikiamo dydžio automobilių stovėjimo aikštelės, o tai prieštarautų STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ 14 punkto reikalavimams. Teismas nurodė, jog nenustatyta, kad pažeistos Statybos leidimo išdavimo procedūros, dėl kurių galima tvirtinti, kad Statybos leidimas išduotas neteisėtai, dėl ko jis gali būti naikinamas.

43Teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjų argumentų, kad Statybos leidimas turi būti panaikintas dėl to, jog nebuvo laikomasi atstumų, nebuvo gauti pareiškėjų sutikimai, be to, užstatymo tankumas ir intensyvumas didesnis, nei numatyta Detaliajame plane.

44Teismas nurodė, kad techniniame projekte numatyta statyti statinį žemės sklype, esančiame Kniaudiškių g. ( - ), Panevėžyje, priklausančiame UAB „Viktauga“ nuosavybės teise, Detaliajame plane pažymėtu Nr. VI. Šis žemės sklypas ribojasi su pareiškėjams priklausančiais žemės sklypais, vakarinėje pusėje – su žemės sklypu Klaipėdos g. ( - ), o šiaurinėje pusėje – su žemės sklypu Kniaudiškių g. ( - ). Pastarasis žemės sklypas detaliajame plane pažymėtas Nr. VII. Tiek žemės sklypas Nr. VI, tiek ir žemės sklypas Nr. VII detaliajame plane numatyti kaip užstatyti leidžiama teritorija. Iš techninio projekto planinės medžiagos bei liudytoju teismo posėdyje apklausto Panevėžio savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo paaiškinimų teismas nustatė, kad nuo projektuojamo statinio iki žemės sklypo Klaipėdos g. ( - ) yra apie 4,45 m, ir tai atitinka STR 2.02.02:2004 ,,Visuomeninės paskirties statiniai“ statinių išdėstymo sklype reikalavimus, o šiaurinėje pusėje suprojektuotas pastatas yra prie pat ribos su žemės sklypu Kniaudiškių g. ( - ), tačiau visos konstrukcijos, pamatų papėdė yra suprojektuotos žemės sklype Kniaudiškių g. ( - ). Žemės sklypas Kniaudiškių g. ( - ) Detaliajame plane numatytas kaip užstatyti leidžiama teritorija. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad šis techninio projekto sprendinys neprieštarauja Detaliajam planui, todėl pareiškėjų sutikimo projektuoti bei statyti statinį nereikėjo.

45Teismas pažymėjo, kad TP įstatymo 2 straipsnio 44 dalyje nustatyta, jog užstatymo intensyvumas – tai visų pastatų antžeminės dalies patalpų bendrojo ploto sumos santykis su žemės sklypo plotu. Teismas nustatė, kad pastato Kniaudiškių g. ( - ) projekto korektūros techninio projekto dokumentų sudėties žiniaraštyje nurodyta, kad pastato bendras plotas yra 1 474 kv. m, sklypo plotas – 640 kv. m, todėl teismas padarė išvadą, kad projektuojamojo pastato užstatymo intensyvumas būtų 2-3, kai Detaliojo plano korektūroje nurodyta, kad galimas užstatymo intensyvumas yra 7.

46Teismas taip pat pažymėjo, kad TP įstatymo 2 straipsnio 45 dalyje nustatyta, jog užstatymo tankumas – pastatais užstatomo ploto, nustatomo pagal sienų išorines ribas, santykis su visu žemės sklypo plotu. Teismas nustatė, kad techninio projekto dokumentų sudėties žiniaraštyje nurodyta, jog pastato užstatymo tankumas yra 78,5 procentų, kai Detaliuoju planu nustatytas užstatymo tankumas iki 75 procentų, t. y. viršija 3,5 procentų. Teismas pažymėjo, kad techninio projekto korektūra buvo patikrinta Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Nuolatinės statybos komisijos, jo sprendiniams pritarė projektavimo sąlygas išdavusios institucijos. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Nuolatinės statybos komisijos 2007 m. spalio 13 d. posėdžio protokole Nr. 650/07 įrašyta išvada „išduoti statybos leidimą“. Šį pastato užstatymo tankumo neatitikimą Detaliajam planui teismas vertino kaip nežymų, neesminį ir nelaikė pagrindu pripažinti Statybos leidimą neteisėtu.

47Teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad statinio projekto (korektūros) sprendiniai iš esmės neprieštarauja Detaliajame plane numatytiems sprendiniams, todėl pareiškėjų reikalavimą panaikinti Statybos leidimą atmetė kaip nepagrįstą.

48Teismas nustatė, kad pareiškėjai teismo prašo priteisti turtinę ir neturtinę žalą, kurios atsiradimą kildina iš atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų (neteisėto informacijos pateikimo vilkinimo, ne visos informacijos pateikimo, tyčinio veikimo prieš pareiškėjų teisėtus interesus).

49Teismas nustatė, kad pareiškėjo R. J. prašymas dėl Statybos leidimo kopijos ar dokumentų apie tokį suteikimą savivaldybės administracijoje gautas 2007 m. lapkričio 10 d., terminas pateikti tokiai informacijai buvo gruodžio 7 d., Architektūros ir urbanistikos skyrius atsakymą pateikė 2007 m. gruodžio 3 d. Teismas taip pat nustatė, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrius 2012 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. 224-8A-2512 savo iniciatyva pareiškėjui papildomai nurodė, kad perregistruoto leidimo numeris – 400. Taip pat iš bylos medžiagos teismas nustatė, jog pareiškėjai nepraleido ABTĮ nustatyto termino skundui dėl Statybos leidimo panaikinimo paduoti.

50Teismas pažymėjo, jog teismo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas konkrečioje byloje, kurią nagrinėjant tokios išlaidos buvo patirtos. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimus reglamentuoja ABTĮ nuostatos, todėl jos negali būti traktuojamos kaip žala pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 ir 6.271 straipsnius. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Panevėžio apygardos teismo sprendimas 2009 m. balandžio 14 d. civilinėje byloje Nr. 2-87-280/2009 Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartimi paliktas nepakeistas, jis yra teisėtas, todėl nėra nustatyta esminė viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlyga – valdžios institucijos neteisėti veiksmai.

51Teismas nurodė, kad vien tik pareiškėjų paaiškinimai apie patirtą neturtinę žalą, nurodymas, jog pablogėjo sveikata, sumažėjo bendravimo galimybės, atsakovo neteisėti veiksmai sukėlė emocinius išgyvenimus, sukrėtimus nepakankami priimti sprendimą dėl tokios žalos atlyginimo. Teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo konstatuoti išvardytų faktų.

52III.

53Pareiškėjai R. J., Z. S., A. P., E. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jų skundas būtų patenkintas.

54Pareiškėjai akcentuoja, kad ginčo teritorija nėra eksploatuojama, nėra užstatyta statiniais, nėra suformuota, neturi nustatytų ribų, nėra įregistruota nekilnojamojo turto registre, todėl negalėjo būti Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutarties objektu. Pareiškėjai teigia, kad tai, jog ginčo teritorija yra kadastrinėje vietovėje priskirta kadastro blokui, kuriam suteiktas numeris 27010021, patenka į detaliai suformuotą teritoriją, nereiškia, jog ji gali būti priskirta valstybės išperkamai žemei.

55Pareiškėjai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prejudicinę reikšmę suteikė Panevėžio apygardos administracinio teismo 2003 m. sausio 22 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. I-007-01-2003, Panevėžio apygardos teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-87-280/2009, bei 2011 m. gegužės 30 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-120-198/2011 nustatytoms aplinkybėms, nes, pareiškėjų teigimu, reikalavimai nagrinėjamoje byloje nėra tapatūs išnagrinėtiems nurodytose bylose. Pareiškėjai akcentuoja, kad šioje byloje pareikštas naujas reikalavimas dėl Statybos leidimo panaikinimo, ginčijama aplinkybė, jog ginčo teritorijai nėra konkretaus ir aiškiai išreikšto visuomenės poreikio, kad ginčo teritorija nėra suformuota kaip konkretus nuosavybės objektas bei nuosavybės teisė tik į dalį žemės sklypų, esančių Panevėžio miesto ribose, jiems buvo atkurta pagal tuo metu galiojusius teisės aktus.

56Pareiškėjai mano, jog tai, kad UAB „Viktauga“ iki šiol nepradėjo vykdyti Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų bei Detaliojo plano korektūra patvirtintų sprendinių automobilių stovėjimo aikštelėms įrengti, parodo, jog nėra suinteresuota ir pajėgi užtikrinti visuomenės intereso įgyvendinimo, o tai, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracija neužtikrina paminėto visuomenės intereso įgyvendinimo, parodo, jog konkretaus intereso nėra nei 0,0092 ha žemės sklypui, nei ginčo teritorijai.

57Pareiškėjai teigia, jog Detaliojo plano korektūra padidinto 0,0092 ha sklypo, esančio prie sklypo Kniaudiškių g. ( - ), kuriam 2003 m. sausio 22 d. įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimu buvo nustatytas konkretus visuomenės poreikis bei 2006 m. rugpjūčio 16 d. sudaryta Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartis, ribos ir dydis pasikeitė po to, kai 2007 m. kovo 7 d. kadastrinių matavimų pagrindu buvo suformuotas sklypas Klaipėdos g. ( - ).

58Pareiškėjai taip pat pažymi, kad tai, jog ginčo teritorijai konkretaus visuomenės poreikio nėra, patvirtina atsakovas savo veiksmais, nes į kelis žemės sklypus, kurie Detaliuoju planu numatyti automobilių parkavimo aikštelėms, taip pat ir į sklypo 0,0092 ha Detaliojo plano korektūra suformuoto prie sklypo Kniaudiškių g. ( - ) dalį atkurtos nuosavybės teisės pretendentams.

59Pareiškėjai teigia, kad byloje nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad UAB „Viktauga“ vykdoma ūkinė veikla yra nukreipta konkretiems nustatytiems visuomenės poreikiams tenkinti ir šiai veiklai vykdyti būtina skirti ginčijamą žemės sklypą.

60Pareiškėjai vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2005 priimtu procesiniu sprendimu ir akcentuoja, kad panaudos sutartis nepanaikina pareiškėjų teisės atkurti nuosavybės teises į perduotus panaudai žemės sklypus.

61Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti jų prašymą kreiptis į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) dėl Statybos leidimo išdavimo teisėtumo patikrinimo, vadovavosi Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjo paaiškinimais.

62Pareiškėjai pažymi, kad Kniaudiškių g. ( - ) sklype buvęs statinys neegzistuoja, o 2006 metais suprojektuotas ir pradėtas statyti statinys yra ant gretimų sklypų Kniaudiškių g. ( - ) bei Klaipėdos g. ( - ) ribos. Pareiškėjai teigia, kad statinio projekto korektūroje didesni ne tik statinio pagrindiniai rodikliai kaip plotas ir tūris, bet ir sklypo užstatymo intensyvumas, statinio užimamas žemės plotas nuo 493 iki 502 kv. m, 1,7 m padidintas statinys suprojektavus laiptus vakarinėje sklypo dalyje, kurie įeina į sklypą, esantį Klaipėdos g. ( - ), Panevėžyje.

63Pareiškėjai pastebi, jog Inspekcija 2009 m. gruodžio 23 d. rašte Nr. 13-(1.15)-2D-3002 nurodė, jog išduodant 2006 m. lapkričio 22 d. statybos leidimą Nr. 45.390 buvo padaryti pažeidimai t. y. suprojektuotas pastatas yra prie pat sklypo ribos ir nebuvo gauti kaimyninių sklypų savininkų ir valdytojų sutikimai.

64Pareiškėjai nurodo, kad Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartis galėjo būti sudaryta tik dėl suformuoto turtinio vieneto, kuria yra nustatytos žemės sklypo ribos, vadovaujasi Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutarties sudarymo metu galiojusio bei nuo 2004 m. vasario 21 d. pakeisto Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) nuostatomis ir pažymi, kad byloje ginčijama aplinkybė, jog ginčo teritorija UAB „Viktauga“ (ne) suteikta panaudos bei užstatymo teise (superficies). Pareiškėjai nurodo, kad neatlygintinio naudojimosi daiktu sutarčiai taikomos CK 6.477 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos, t. y., kad panaudos sutartyje turi būti nurodytas daiktas ar jo požymiai, leidžiantys nustatyti daiktą, kurį panaudos davėjas privalo perduoti panaudos gavėjui. Pareiškėjai taip pat vadovaujasi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir teigia, kad sutartis, pagal kurią numatyta užstatymo teisė (superficies), privalėjo būti registruojama nekilnojamojo turto registre. Minėta sutartis nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruota, todėl neįregistravusios sutarties šalys negali panaudoti jos sudarymo fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais.

65Pareiškėjai taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog UAB „Viktauga“ negalėjo ir negalėtų statyti komercinio pastato pagal paruoštą projektą nesudariusi Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutarties, nes prie komercinio pastato nėra įrengta reikiamo dydžio stovėjimo aikštelės.

66Pareiškėjai akcentuoja, kad Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartis, sudaryta tarp Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Viktauga“ dėl Lietuvos Respublikai priklausančios teritorijos, esančios prie sklypo Kniaudiškių g. ( - ), Detaliojo plano korektūros pagrindiniame brėžinyje numatyta automobiliams statyti, laikytina niekine, nes šią teritoriją patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) (anksčiau – Panevėžio apskrities viršininko administracija).

67Pareiškėjai paaiškina, kad Panevėžio miesto apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-838-589/2007 (vėliau byla pagal teismingumą perduota nagrinėti Panevėžio apygardos teismui (bylos Nr. 2-87-280/2009)) UAB „Viktauga“ informavo teismą, kad pagal parengto projekto korektūrą (2006 metais projekto patikslintus techninius ekonominius rodiklius) jai išduotas Statybos leidimas. Pareiškėjas R. J., gindamas savo teisėtą interesą (nes civilinė byla buvo sustabdyta), kreipėsi į administracinį teismą dėl Statybos leidimo panaikinimo, todėl buvo pažeista pareiškėjų teisė civilinėje byloje bei pareiškėjo šioje byloje teisė į greitą ir teisingą teismą. Pareiškėjai taip pat teigia, kad atsakovas pareiškėjams teikė nepagrįstus duomenis nurodydamas juos kaip atsisakymo pagrindą vykdant sklypų formavimą nuosavybės teisėms atkurti, tokie veiksmai buvo atliekami tyčia, o turėtos pareiškėjų išlaidos kitose bylose yra susijusios su atsakovo neteisėtais veiksmais ir laikytinos nuostoliais. Pareiškėjai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007 ir teigia, kad dėl informacijos neteikimo ar klaidinimo – neteisėtų veiksmų – padaryti nuostoliai gali būti atlyginami. Pareiškėjai taip pat teigia, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracija, neformuodama ginčo teritorijos grąžinti natūra, pažeidė Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį ir tai laikytina neteisėtais veiksmais pagal CK 6.271 straipsnį.

68Atsakovai Panevėžio miesto savivaldybės administracija bei Panevėžio miesto savivaldybė, atstovaujama Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, ir prašo jo netenkinti.

69Atsiliepime išdėstyti iš esmės tie patys argumentai, kurie buvo nurodyti atsiliepime į pareiškėjų skundą.

70Teisėjų kolegija konstatuoja:

71IV.

72Byloje yra kilęs ginčas dėl pareiškėjų R. J., Z. S., A. P., E. R. teisės atkurti nuosavybės teises į šalia Kniaudiškių g. ( - ), Panevėžyje, esantį žemės sklypą; Statybos leidimo, galbūt pažeidžiančio pareiškėjų, kaip gretimų sklypų savininkų teises, teisėtumo; pareiškėjų teisės į turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą dėl atsakovų Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir Panevėžio miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo pagrindą, atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Viktauga“ atsikirtimus į skundą, byloje surinktus įrodymus, pareiškėjų skundo reikalavimus atmetė, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, dėl kiekvieno iš pareiškėjų skundo reikalavimų pasisako atskirai. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo

73Šioje byloje pareikštu skundu pareiškėjai siekia, kad jiems būtų atkurtos nuosavybės teisės natūra į žemės sklypą, esantį šalia sklypo Kniaudiškių g. ( - ), Panevėžyje. Ginčas kilo dėl atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos pareigos pagal Ginčo teritorijos schemą suformuoti bei patvirtinti žemės sklypą nuosavybės teisėms atkurti iki nacionalizacijos L. J. turėtoje žemėje.

74Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog ginčo sklypas yra teritorijoje, kuri iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė L. J., D., kuris yra L. J., E. P., G. J. M. tėvas, L. J. teisių perėmėjas yra sūnus R. J., E. P. teisių perėmėjai yra vaikai A. P. ir E. R., G. J. M. teisių perėmėja – duktė Z. S..

75Teisėjų kolegija nurodo, jog ginčo teisinius santykius reguliuoja Atkūrimo įstatymo ir jį detalizuojančios Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, nuostatos.

76Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Pagal nurodytą teisinį reguliavimą laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius.

77Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.

78Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad galimybė grąžinti laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje turi būti siejama su realaus ir pagrįsto visuomenės poreikio konkrečiai žemei buvimu ar nebuvimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A10-640/2007). Be to, pažymėtina, kad žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti jam grąžintas natūra; jeigu yra požymiai, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pvz., toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardytas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-263/2003; 2013 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-440/2013).

79Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjams atsisakoma atkurti nuosavybės teises į ginčo teritoriją jų pageidaujamu būdu, nes šiai teritorijai Detaliuoju planu nustatytas visuomenės poreikis.

80Pareiškėjai skundo reikalavimą, susijusį su nuosavybės teisių į ginčo teritoriją atkūrimu jų pageidaujamu būdu, grindžia šiais pagrindiniais argumentais: ginčo teritorijai nėra realaus bei pagrįsto visuomenės poreikio; jei toks poreikis ir buvo, jis išnyko, nes atsakovas iki šiol jo nėra realizavęs; Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartis, vadovaujantis kuria UAB „Viktauga“ įsipareigojo ginčo teritorijoje įrengti automobilių stovėjimo aikštelę, yra niekinė.

81Vertindama pareiškėjų reikalavimo dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo teritoriją, pagrįstumą, teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad būtina atskleisti pareiškėjų teisių į ginčo teritoriją (žemės sklypą, esantį greta žemės sklypo Kniaudiškių g. ( - ), Panevėžyje) gynimo teismuose istoriją, nes pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų reikalavimą įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras ir įstatymų nustatyta tvarka per 3 mėnesius suformuoti bei patvirtinti nuosavybės teisėms atkurti natūra L. J., D., įpėdiniams L. J. (po mirties), E. P. (po mirties) bei G. J. M. (po mirties) žemės sklypą, esantį šalia sklypo Kniaudiškių g. ( - ), Panevėžyje, pagal teismui pateiktą Ginčo teritorijos schemą rėmėsi kitose bylose priimtuose sprendimuose nustatytomis aplinkybėmis, susijusiomis su pareiškėjų teise į nuosavybės teisių atkūrimą natūra į ginčo teritoriją, o pareiškėjai su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka.

82Vadovaujantis byloje surinktais įrodymais bei Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Irena P. J., E. P. bei G. J. M., kurių teisių perėmėjai yra pareiškėjai šioje administracinėje byloje, kreipėsi į teismą su skundu, be kita ko prašydamos įpareigoti Panevėžio apskrities viršininko administraciją per du mėnesius ar kitą panašų teismo nustatytą terminą atkurti L. J. (po mirties), E. P. ir G. J. M. nuosavybės teises natūra į L. J., D., asmeninės nuosavybės teisėmis valdytame 25,5565 ha ploto žemės sklype Nr. 33 esančius 0,5995 ha žemės sklypus, numatytus automobilių parkavimo aikštelėms, pagal Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 patvirtintą Kniaudiškių II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūrą (III t., b. l. 29–37). Panevėžio apygardos administracinis teismas 2003 m. sausio 22 d. sprendime konstatavo, kad žemės sklypai (0,5995 ha bendro ploto), numatyti automobilių parkavimo aikštelėms, reikalingi tenkinti visuomenės poreikius – bendras gyventojų reikmes, todėl natūra negrąžintini. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. kovo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-263/2003 Panevėžio apygardos administracinio teismo 2003 m. sausio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nurodytoje nutartyje konstatavo visuomenės poreikio ginčo teritorijai buvimą – nurodė, kad teritorija, kurioje yra numatyta automobilių parkavimo aikštelė, detaliai suplanuota, pagal šių teritorijų detaliuosius planus automobilių parkavimo aikštelė skirta gyventojų reikmėms.

83Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjai iš esmės analogišką reikalavimą šioje administracinėje byloje pareikštam buvo pareiškę civilinėje byloje (Panevėžio apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-87-280/2009; Lietuvos apeliacinio teismo civilinės bylos Nr. 2A-131/2010), dėl kurios buvo sustabdyta ši administracinė byla (I t., b. l. 169). Civilinėje byloje pareiškėjai be kitų reikalavimų prašė panaikinti Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartį; įpareigoti Panevėžio apskrities viršininko administraciją ir Panevėžio miesto savivaldybės administraciją įstatymų nustatyta tvarka suformuoti bei patvirtinti laisvoje (neužstatytoje) žemėje, esančioje prie Kniaudiškių g. ( - ) sklypo Panevėžio mieste (teritorija Nr. 2) ir šiame sklype (teritorija Nr. 1), žemės sklypo planą ir atkurti nuosavybės teises natūra L. J. (po mirties), E. P. (po mirties), G. J. M. (po mirties) pagal pridedamą schemą nurodytose teritorijose: – teritorijai Nr. 1, ploto 0,068 ha, pažymėtai ribų lūžių taškais 1-2-3-4-5-6; – teritorijai Nr. 2, ploto 0,1124 ha, pažymėtai ribų lūžių taškais 1-6-7-8.

84Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas R. J. šioje administracinėje byloje reikalavimą įpareigoti atsakovą atlikti nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus veiksmus – ginčo teritorijoje suformuoti žemės sklypą, į kurį jam būtų atkurtos nuosavybės teisės, pareiškė 2012 m. sausio 31 d. (II t., b. l. 140–142), o kiti pareiškėjai – 2013 m. gruodžio 9 d. (III t., b. l. 150–152). Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, jog civilinė byla (Panevėžio apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-87-280/2009; Lietuvos apeliacinio teismo civilinės bylos Nr. 2A-131/2010) buvo nagrinėja iš esmės lygiagrečiai su šia administracine byla, kuri dėl nurodytos civilinės bylos buvo sustabdyta, t. y. joje buvo nagrinėjamas klausimas dėl pareiškėjų teisės atkurti nuosavybės teises į ginčo teritoriją tuo pačiu laikotarpiu.

85Nurodytoje civilinėje byloje teismas atmetė pareiškėjų reikalavimą, susijusį su nuosavybės teisių atkūrimu į žemės sklypą, esantį greta Kniaudiškių ( - ), Panevėžyje. Teismas konstatavo, kad 0,1856 ha žemės sklypui, esančiam šalia žemės sklypo Kniaudiškių g. ( - ), Panevėžyje, buvo nustatytas būtinasis visuomenės poreikis. Darydamas tokią išvadą, teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 7 d. nutartyje Nr. A525-1820/2008 padarytomis išvadomis, kad Detalusis planas galioja neterminuotai. Lietuvos apeliacinis teismas aptariamoje civilinėje byloje pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog Detalusis planas būtų pakeistas ar panaikintas, todėl teismas konstatavo, kad ginčo teritorija yra suplanuota galiojančiu Detaliuoju planu.

86ABTĮ 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata galią tiek administracinės bylos proceso šalims, tiek bylą nagrinėjančiam teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1065/2010). ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tai taip vadinami prejudiciniai faktai, kurių įsiteisėjus sprendimui nebereikia įrodinėti, be to, šalys jau negali tokių faktų ginčyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3365/2011 ir kt.).

87Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3365/2011; 2012 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2636/2012). Pažymėtina, kad teisinėje sistemoje negali būti toleruojamos situacijos, kada galiotų du vienas kitam prieštaraujantys arba vienas kito pagrįstumą paneigiantys teismų sprendimai. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą.

88Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, nagrinėdamas bylas, kuriose buvo keliama bylos, išspręstos įsiteisėjusių teismo sprendimu, klausimų, medžiagos, įrodymų „naujo“ įvertinimo kitame procese suderinamumo su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio reikalavimais yra pažymėjęs, kad situacija, kai faktai, jau nustatyti galutiniu sprendimu vienoje byloje, teismų yra nepaisomi kitoje byloje tarp privačių asmenų, gali kelti teisinio tikrumo principo pažeidimo riziką. Šiose bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė bendrąjį principą, kad nukrypimas nuo teisinio tikrumo principo gali būti suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio dalimi, tik jei tai pateisinama primygtiniu socialiniu poreikiu; sprendimą iš principo galima panaikinti tik siekiant ištaisyti esminės svarbos teisminei sistemai (esminiu trūkumu gali būti pripažinta jurisdikcijos klaida, rimti teisminio proceso pažeidimai, piktnaudžiavimas valdžia ir pan.) (žr., pvz., 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Esertas prieš Lietuvą; 2014 m. sausio 16 d. sprendimas Brletič prie Kroatiją).

89Atsižvelgusi į tai, kad tiek civilinėje byloje (Panevėžio apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-87-280/2009; Lietuvos apeliacinio teismo civilinės bylos Nr. 2A-131/2010), tiek ir šioje administracinėje byloje dalyvavo tos pačios šalys, buvo tas pats įrodinėjimo dalykas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad egzistuoja visos sąlygos pripažinti minėtoje civilinėje byloje nustatytus faktus prejudiciniais nagrinėjamoje administracinėje byloje.

90Įvertinus tai, kad civilinėje byloje (Panevėžio apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-87-280/2009; Lietuvos apeliacinio teismo civilinės bylos Nr. 2A-131/2010) buvo pripažinta, jog ginčo teritorijai pagrįstai Detaliuoju planu nustatytas visuomenės poreikis, kad galioja Detaliojo plano sprendiniai, kuriais yra numatyta automobilių stovėjimo aikštelė, netenkinti pareiškėjų reikalavimai panaikinti Panevėžio miesto tarybos 200 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 patvirtinto Detaliojo plano sprendinius, kuriais numatytos automobilių stovėjimo aikštelės 0,1856 ha ploto valstybinėje žemėje prie Kniaudiškių g. Nr. ( - ), Panevėžyje, konstatuotina, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra pagrindo daryti priešingą išvadą. Pažymėtina, kad būtent minėtoje civilinėje byloje buvo nurodyta, jog ginčas kilęs dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimą ir būtent į žemę, kurį Detaliajame plane paskirta įrengti automobilių stovėjimo aikštelę ir dėl kurios buvo sudaryta 2005 m. rugpjūčio 16 d. Susiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartis tarp Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Viktauga“.

91Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad visuomenės poreikis yra išnykęs, nes iki šiol Detaliojo plano sprendiniai dėl automobilių aikštelės įrengimo nėra įgyvendinti. Teisėjų kolegija, vertindama susiklosčiusią situaciją, mano, kad yra pagrindas konstatuoti, jog tai, kad iki šiol nėra įrengta automobilių stovėjimo aikštelė ginčo teritorijoje, iš dalies lėmė ir pareiškėjų inicijuoti teismų procesai. Iš pareiškėjo R. J. kartu su pirminiu skundu pateiktų teismų procesinių dokumentų matyti, kad pareiškėjo prašymu buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Nustatyta, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-838-589/2007 buvo tenkintas ieškovų R. J., J. P. (J. P.) bei J. G. M. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir be kita ko uždrausta žemės sklype Kniaudiškių g. ( - ), Panevėžyje, statyti bet kokius statinius, atlikti kasinėjimo darbus. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 15 d. nutartimi (I t., b. l. 22–24) Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 30 d. nutartis panaikinta ir nutarta pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones ir laisvame valstybinės žemės sklype, esančiame greta Kniaudiškių g. ( - ), Panevėžyje, žemės sklypo, uždrausti Panevėžio apskrities viršininko administracijai, Panevėžio miesto savivaldybei bei UAB „Viktauga“ atlikti veiksmus, kuriais be kita ko būtų išduodami statybos leidimai statiniams statyti, o jei tokie leidimai išduoti – sustabdyti jų galiojimą, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos uždrausti žemės sklype statyti bet kokius statinius ir atlikti kasinėjimo darbus. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 15 d. nutartis palikta nepakeista Panevėžio apygardos teismo 2007 m. spalio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-429-544/2007 (I t., b. l. 25–28). Be to, pareiškėjai minėtoje civilinėje byloje ginčijo 2005 m. rugpjūčio 16 d. Susiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartį.

92Taigi, atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, į tai, kad dėl šioje administracinėje byloje bei kitose civilinėse bylose pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (reikalavimo užtikrinimo priemonių), reiškiamų ieškinių ir skundų, yra pagrindas daryti išvadą, jog UAB „Viktauga“ buvo apribota galimybė vykdyti Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus dėl automobilių stovėjimo aikštelės įrengimo, todėl šių įsipareigojimų nevykdymas nereiškia, jog nebėra visuomenės poreikio automobilių stovėjimo vietoms įrengti. Be to, civilinėje byloje (Panevėžio apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-87-280/2009; Lietuvos apeliacinio teismo civilinės bylos Nr. 2A-131/2010) pareiškėjai, siekdami, kad jiems būtų grąžinta nuosavybėn žemė, kurioje numatyta įrengti automobilių stovėjimo aikštelę, teigė, kad yra panaikintas visuomenės poreikis automobilių stovėjimo vietoms įrengti, tačiau teismų sprendimuose tokie pareiškėjų argumentai nebuvo pripažinti pagrįstas.

93Taip pat atmestini ir pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai dėl Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutarties pripažinimo niekine. Šioje administracinėje byloje pareiškėjai nebuvo pareiškę reikalavimo dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia. Vertinant pareiškėjų argumentus, kad ši sutartis yra niekinė, nes prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 str., CK 4.106, 4.109, 6.633 str.), pažymėtina, kad civilinėje byloje (Panevėžio apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-87-280/2009; Lietuvos apeliacinio teismo civilinės bylos Nr. 2A-131/2010) be kita ko buvo nagrinėjamas reikalavimas dėl šios sutarties panaikinimo ir šis reikalavimas teismų buvo atmestas. Įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nustatyta, kad Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartis yra pridėta prie UAB ,,Viktauga“ išduoto 2006 m. balandžio 20 d. projektavimo sąlygų sąvado, tokiu būdu suteikiant UAB „Viktauga“ teisę šią aikštelę statyti. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat konstatavo, kad Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartimi aiškiai pabrėžiamas automobilių stovėjimo aikštelės įrengimo tikslas, t. y. šios sutarties 2 punkte nustatyta, kad aikštelė bus skiriama bendram naudojimui, o ne privataus intereso tenkinimui, sutartyje nurodyta, kad nustojus aikštelę eksploatuoti, be papildomų sąlygų jos įrenginius ir aikštelę perduoti savivaldybei.

94Teismas ex officio taiko niekinio sandorio teisines pasekmes tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2007; kt.). Tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, kad tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; kt.).

95Pareiškėjai apeliaciniame skunde dėl Panevėžio miesto apygardos teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo buvo nurodę, kad neteisingas pirmosios instancijos teismo argumentas, jog ginčo žemės sklypą valdo Panevėžio miesto savivaldybė, nes byloje esantys įrodymai patvirtina, kad valstybės iš savininkų neišpirktos žemės sklypo Panevėžio apskrities viršininkas nėra perdavęs naudoti ar valdyti Panevėžio miesto savivaldybei. Taigi tos pačios aplinkybės, kurios ir nurodomos šioje administracinėje byloje, buvo nurodytos ir civilinėje byloje, tačiau dėl šių aplinkybių Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartis nebuvo pripažinta negaliojančia pagal pareiškėjų reikalavimą, taip pat niekine ir negaliojančia ex officio (savo iniciatyva). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai rėmėsi Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartimi.

96Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad tarp šios nagrinėjamos administracinės bylos ir civilinių bylų neegzistuoja prejudicinis ryšys, nauju pagrindu pareikšti reikalavimai nėra tapatūs išnagrinėtiems įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-87-280/2009, ir remiasi šioje byloje priimtomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. bei 2012 m. balandžio 6 d. nutartimis. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentais, kad šioje byloje buvo nagrinėjami netapatūs reikalavimai ir pareiškėjas šioje byloje buvo nurodęs ir kitus pagrindus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartyje kalbama apie pareiškėjo R. J. pareikštą skundo reikalavimą dėl Statybos leidimo panaikinimo (II t., b. l. 104–108), o 2012 m. balandžio 6 d. nutartyje nurodoma, kad pareiškėjas, prašydamas įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras ir įstatymų nustatyta tvarka per 3 mėnesius suformuoti bei patvirtinti nuosavybės teisių atkūrimą L. J., D., įpėdiniui L. J. (po mirties) žemės sklypą, esantį šalia Kniaudiškių g. ( - ), pagal teismui pateiktą Ginčo teritorijos schemą, dėl to, jog Panevėžio miesto savivaldybės administracija vilkina nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, motyvuodama tuo, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui yra išduotas ir galioja Statybos leidimas, pareiškėjas remiasi Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2012 m. sausio 5 d, raštu Nr. 19.4.5-38 (II t., b. l. 172–176).

97Pažymėtina, kad šioje byloje nustatyta, jog Statybos leidimas išduotas vykdyti statybas trečiajam suinteresuotam asmeniui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, ir aplinkybės, susijusios su Statybos leidimo išdavimu, nėra susijusios su nuosavybės teisių atkūrimu bei žemės sklypo suformavimu pareiškėjams, o Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2012 m. sausio 5 d. rašte Nr. 19.4.5-38 (II t., b. l. 148–149) nurodyta, kad nepasibaigę teisminiai ginčai dėl pareiškėjo prašomos grąžinti natūra teritorijos (į pietus nuo žemės sklypo Kniaudiškių g. ( - )), todėl nėra galimybės parengti siūlomo grąžinti natūra žemės sklypo plano, bei pareiškėjui paaiškinamos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatos apie žemės priskyrimą valstybės išperkamai.

98Šiuo nagrinėjamu atveju yra svarbi jau bendrosios kompetencijos teismų nustatyta teisiškai reikšminga prejudicinė aplinkybė (ši aplinkybė yra esminė sprendžiant šioje byloje pareikštą pareiškėjų reikalavimą dėl įpareigojimo Panevėžio miesto savivaldybės administraciją suformuoti pareiškėjams žemės sklypą, esantį šalia sklypo Kniaudiškių g. ( - ), Panevėžyje), kad žemės sklypui, esančiam šalia žemės sklypo Kniaudiškių g. ( - ), Panevėžyje, yra nustatytas būtinasis visuomenės poreikis ir šis poreikis yra išlikęs, bei tai nustatyta, jau po to, kai įvyko pareiškėjų nurodomi pasikeitimai: sudaryta Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartis; pareiškėjams atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypus, esančius Klaipėdos ( - ), ( - ) ir ( - ), Kniaudiškių g. ( - ), Panevėžyje. Taip pat pareiškėjai civilinėje byloje buvo pareiškę reikalavimą dėl Detaliojo plano sprendinių pripažinimo negaliojančiais, tačiau šis reikalavimas buvo atmestas įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu.

99Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija, daro išvadą, jog šiuo metu egzistuoja Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos aplinkybės, kurioms esant negalimas nuosavybių teisių atkūrimas į ginčo teritoriją pareiškėjų pageidaujamu būdu. Dėl Statybos leidimo panaikinimo

100Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Viktauga“ nuosavybės teise priklauso 0,0640 ha žemės sklypas, esantis Kniaudiškių g. ( - ), Panevėžyje (Pastato projekto korektūros byla, b. l. 36) bei šiame žemės sklype esantis nebaigtas statyti (14 procentų baigtumas) 276,81 kv. m komercinis pastatas (Pastato projekto korektūros byla, b. l. 35). 2006 m. lapkričio 22 d. UAB „Viktauga“ buvo išduotas statybos leidimas Nr. 45.390. (Pastato projekto korektūros byla, b. l. 18), pagal kurį leista Kniaudiškių g. ( - ), Panevėžyje, statyti 1 112 kv. m komercinės paskirties pastatą pagal V. Klimavičiaus įmonės parengtą techninį projektą (toliau – ir Techninis projektas). Vadovaujantis Techniniu projektu, buvo nustatyta, kad planuojamas statinys žemės sklype užims 493 kv. m, užstatymo tankumas – 77 procentai, sklypo užstatymo intensyvumas 230 procentų, pastato aukštis – 14 m (Pastato projekto byla, b. l. 3).

1012006 m. lapkričio 9 d. UAB „Viktauga“ Panevėžio miesto savivaldybei pateikė naują prašymą išduoti statybos leidimą (Pastato projekto korektūros byla, b. l. 17). 2007 m. lapkričio 5 d. UAB „Viktauga“ buvo išduotas statybos leidimas Nr. 45.400 (Pastato projekto korektūros byla, b. l. 19), pagal kurį leista Kniaudiškių g. ( - ), Panevėžyje, statyti 1 474 kv. m komercinės paskirties pastatą pagal V. Klimavičiaus įmonės pakoreguotą Techninį projektą (toliau – ir Koreguotas techninis projektas). Vadovaujantis Koreguotu techniniu projektu, buvo nustatyta, kad planuojamas statinys žemės sklype užims 502,4 kv. m, užstatymo tankumas – 78 procentai, sklypo užstatymo intensyvumas – 305 procentų, pastato aukštis – 14 m (Pastato projekto korektūros byla, b. l. 38). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Techninio projekto planine medžiaga bei liudytojo Panevėžio savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo Sauliaus Matulio parodymais, nustatė, kad nuo projektuojamo statinio iki žemės sklypo Klaipėdos g. ( - ), Panevėžyje, yra apie 4,45 m, o šiaurinėje pusėje suprojektuotas pastatas yra prie pat ribos su žemės sklypu Kniaudiškių g. ( - ), Panevėžyje. Apeliacinės instancijos teismui nepateikti konkretūs įrodymai, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad šie pirmosios instancijos teismo nurodyti atstumai yra neteisingi.

102Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjams 2007 m. birželio 20 d. Panevėžio apskrities viršininko sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į L. J. nuosavybės teisėmis valdytą žemę grąžinant natūra 0,1004 ha žemės sklypą, esantį Klaipėdos g. ( - ), Panevėžyje (IV t., b. l. 35), bei 2006 m. gegužės 16 d. sprendimu – 0,0823 ha žemės sklypą Kniaudiškių ( - ), Panevėžyje (IV t., b. l. 36). Nekilnojamojo turto registre R. J. nuosavybės teisė į žemės sklypą, esantį Klaipėdos g. ( - ), Panevėžyje, įregistruota 2007 m. rugsėjo 12 d. bei 2007 m. lapkričio 30 d., o pareiškėjų E. R. bei A. P. – 2008 m. vasario 20 d. (IV t., b. l. 34). Pareiškėjo R. J. nuosavybės teisė į žemės sklypą, esantį Kniaudiškių ( - ), Panevėžyje, nekilnojamojo turto registre įregistruota 2006 m. rugpjūčio 9 d. (IV t., b. l. 33). Nurodyti pareiškėjams nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai ribojasi su Kniaudiškių g. ( - ), Panevėžyje, esančiu žemės sklypu, kuriame planuojamai komercinio pastato statybai yra išduotas ginčijamas Statybos leidimas (III t., b. l. 226).

103Vienas esminių pareiškėjų argumentų dėl Statybos leidimo neteisėtumo yra tai, kad jį išduodant buvo pažeisti imperatyvūs teisės aktų reikalavimai dėl planuojamo statyti pastato atstumo iki gretimų, jiems nuosavybės teise priklausančių, žemės sklypų.

104Teisėjų kolegija nenustatė, kad Statybos leidimo teisėtumas bei pagrįstumas būtų vertintas minėtu aspektu kitose pareiškėjų inicijuotose bylose. Pažymėtina, kad pareiškėjai civilinėje byloje (Panevėžio apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-87-280/2009; Lietuvos apeliacinio teismo civilinės bylos Nr. 2A-131/2010) ginčijo 2006 m. lapkričio 22 d. UAB „Viktauga“ išduotą statybos leidimą Nr. 45.390 ir teismai civilinėje byloje atmetė šį pareiškėjų reikalavimą. Pažymėtina, kad civilinėje byloje nebuvo nagrinėjamas ir sprendžiamas klausimas, ar išduodant 2006 m. lapkričio 22 d. statybos leidimą Nr. 45.390, buvo pažeisti imperatyvūs teisės aktų reikalavimai dėl planuojamo statyti pastato atstumo iki gretimų, pareiškėjams nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, nenustatyta, kad UAB „Viktauga“ turi teisę statyti statinį, nesilaikydama teisės aktuose įtvirtintų atstumų. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje nurodė, jog pareiškėjai neturėjo subjektinės teisės ginčyti 2006 m. lapkričio 22 d. statybos leidimą Nr. 45.390, nes neturėjo teisės atkurti nuosavybės teisių į trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausantį žemės sklypą. Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad šioje administracinėje byloje ginčijamas Statybos leidimas yra naujas Statybos leidimas – tai nėra 2006 m. lapkričio 22 d. statybos leidimo Nr. 45.390 tęsinys, todėl tai, kad civilinėje byloje (Panevėžio apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-87-280/2009; Lietuvos apeliacinio teismo civilinės bylos Nr. 2A-131/2010) nebuvo panaikintas 2006 m. lapkričio 22 d. statybos leidimas Nr. 45.390, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog šioje byloje ginčijamas Statybos leidimas yra teisėtas, išduotas, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų bei pareiškėjų teisių ir teisėtų interesų.

105Teisėjų kolegija pažymi, jog statyba – ūkinė veikla, kuri iš esmės keičia ne tik sklypo, kuriame statomas statinys, bet ir gretimų sklypų užstatymo bei galimos ūkinės veiklos sąlygas. Statinys turi būti pastatytas taip, kad nekeltų pavojaus žmonėms, jo architektūra atitiktų statinio paskirtį ir kraštovaizdį ir kita. Tai reikšmingi reikalavimai, kuriais pasiekiami viešieji tikslai statybų procese. Statytojas, įgyvendindamas savo privatų interesą, turi jį suderinti su viešaisiais tikslais, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ir interesų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-377-611/2015). Reikalavimas nepažeisti kitų asmenų teisių ir interesų reiškia, kad statinys turi būti statomas taip, jog statybos metu ir naudojant statinį kitų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos būtų išsaugotos, o jeigu pakeistos – tai laikantis statybos techninių ir specialiųjų reikalavimų, normatyvinių dokumentų nuostatų (Statybos įstatymo 6 str. 4 d.).

106Statybos teisiniai santykiai ir žemės sklypo savininko teisė būti statytoju reglamentuojama Statybos įstatyme, o statinio projektavimo, statybos, statybos užbaigimo, statinio naudojimo, priežiūros ir nugriovimo reikalavimai, taisyklės, bendrieji principai ir charakteristikos – normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose. Taigi, atstumai tarp statinių, tarp statinių ir sklypo ribų nustatomi normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose (Statybos įstatymo 6 str. 2 d.). Pažymėtina, kad šioje byloje nenustatyta, jog trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo išduotas leidimas rekonstruoti esamą pastatą.

107Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, sprendžiant, ar projektuojant komercinės paskirties pastatą Kniaudiškių g. ( - ), Panevėžyje, nebuvo pažeisti atstumai iki gretimų sklypų ribos, reikia vadovautis STR 2.02.02:2004 ,,Visuomeninės paskirties statiniai“ (2006 m. vasario 13 d. įsakymo Nr. D1-72 redakcija). Tai nustatyta ir 2006 m. kovo 7 d. UAB „Viktauga“ išduotose projektavimo sąlygose (Pastato projekto korektūros byla, b. l. 22).

108STR 2.02.02:2004 ,,Visuomeninės paskirties statiniai“ 3 priedo „Statinių išdėstymo sklype reikalavimai“ buvo nustatyta, kad statiniai turi būti išdėstomi sklype taip, kad nebūtų pažeisti gretimų sklypų savininkų ar naudotojų teisėti interesai; nustatomi šie mažiausi atstumai nuo statinių iki gretimo sklypo ribos bei kiti reikalavimai: visuomeninės paskirties statinių iki 8,5 m aukščio – ne mažesnis kaip 3,0 m; aukštesniems visuomeninės paskirties statiniams šis atstumas didinamas 0,5 m kiekvienam papildomam statinio aukščio metrui; šis atstumas gali būti sumažintas, jei gautas gretimo sklypo savininko sutikimas raštu (1.1 p.); ne visuomeninės paskirties inžinerinių statinių, esančių sklype, išskyrus sklypo aptvarus – ne mažesnis kaip 1,0 m; šis atstumas gali būti sumažintas, gavus gretimo sklypo savininko sutikimą raštu (1.2 p.); statant naujus visuomeninės paskirties statinius turi būti išlaikomi gretimuose sklypuose esantiems ar statomiems pastatams atitinkamuose teisės aktuose tos paskirties pastatams nustatyti insoliacijos ir natūralaus apšvietimo reikalavimai; rekonstruojant visuomeninės paskirties statinius gretimų sklypų pastatų insoliacija ir natūralus apšvietimas negali pablogėti (1.3 p.).

109Aiškindamas šias teisės nuostatas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad reikalavimai dėl pastatų atstumų iki gretimo sklypo ribos yra imperatyvaus pobūdžio ir turi tam tikrus viešuosius tikslus, o teisės aktuose nustatytų atstumų pažeidimas kvalifikuojamas kaip gretimo sklypo savininko teisių, įtvirtintų teisės aktuose, pažeidimas (2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010). Tokios teisės aiškinimo bei taikymo praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 17 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. A822-893/2010; 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-70/2011; 2012 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2083/2012).

110Žemės sklypo savininkas turi teisę reikalauti, kad gretimame sklype statomas statinys būtų ne mažesniu atstumu nuo jo sklypo nei teisės aktuose nustatytas atstumas. Ši teisė yra savarankiška ir gali būti ginama įstatymų nustatytais būdais. Jokių kitų teisių egzistavimo ir jų pažeidimo pareiškėjai neturi įrodinėti. Vadinasi, pareiškėjui teigiant, kad gretimame sklype esantis statinys buvo pastatytas nesilaikant nustatyto atstumo, įrodinėjimo dalykas byloje yra tik statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo faktas (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2083/2012).

111Akcentuotina, kad iš aptarto teisinio reglamentavimo ir suformuotos teismų praktikos taip pat darytina išvada, jog minimalių atstumų iki gretimų žemės sklypų ribos gali būti nesilaikoma tik gavus gretimų žemės sklypų savininkų sutikimą. Kaip buvo nustatyta, pareiškėjai Statybos leidimo išdavimo metu buvo gretimų žemės sklypų savininkai. Byloje taip pat nėra ginčijama aplinkybė, jog pareiškėjai nėra davę sutikimo planuojamą statyti visuomeninės paskirties pastatą statyti arčiau nei nustatyta teisės aktuose. Atsakovai ir trečiasis suinteresuotas asmuo nėra nurodę teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti nustatyta, kad gali būti statomas statinys nesilaikant minimalių atstumų iki gretimų žemės sklypų ribos ir negavus gretimų žemės sklypų savininkų sutikimo.

112Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindinis parametras, kuris tiesiogiai lemia atstumą iki sklypo ribos, yra pastato aukštis (2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-70/2011). Remiantis Koreguotu techniniu projektu – planuojamo statyti pastato aukštis – 14 m.

113Atsižvelgus į tai, jog Statybos leidimas išduotas 14 aukštų pastato statybai, darytina išvada, jog šis pastatas nuo gretimų sklypų turi būti nutolęs 5,75 m atstumu. Kaip jau buvo minėta, byloje nustatyta, kad nuo projektuojamo statinio iki žemės sklypo Klaipėdos g. ( - ), Panevėžyje, yra apie 4,45 m, o šiaurinėje pusėje suprojektuotas pastatas yra prie pat ribos su žemės sklypu Kniaudiškių g. ( - ), Panevėžyje. Taip pat akcentuotina, jog Inspekcija 2009 m. gruodžio 23 d. išvadoje Nr. 13-(1.15)-2D-3002 „Dėl detaliojo plano korektūros ir statybos leidimų teisėtumo patikrinimo atlikimo“ (II t., b. l. 17–24), patikrinusi Techninio projekto dokumentus, nustatė, kad suprojektuotas pastatas yra prie pat sklypo ribos, o kaimyninių sklypų savininkų sutikimai nėra gauti. Įvertinus Techninio projekto bei Koreguoto techninio projekto dokumentus, nenustatyta, kad Koreguotame techniniame projekte nurodytas suprojektuoto pastato atstumas iki gretimų sklypų ribos būtų padidėjęs.

114Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 4,45 m atstumas atitinka STR 2.02.02:2004 ,,Visuomeninės paskirties statiniai“ statinių išdėstymo sklype reikalavimus, o dėl atstumo iki žemės sklypo, esančio Kniaudiškių g. ( - ), Panevėžyje, atsižvelgęs į tai, kad visos konstrukcijos, pamatų papėdė yra suprojektuotos žemės sklype Kniaudiškių g. ( - ), bei į tai, kad žemės sklypas Kniaudiškių g. ( - ), Panevėžyje, Detaliajame plane numatytas kaip užstatyti leidžiama teritorija, konstatavo, kad šis techninio projekto sprendinys neprieštarauja Detaliajam planui, todėl pareiškėjų sutikimo projektuoti bei statyti statinį nereikėjo. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

115Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas apskritai nemotyvavo išvados, kad 4,45 m atstumas atitinka STR 2.02.02:2004 ,,Visuomeninės paskirties statiniai“ statinių išdėstymo sklype reikalavimus. Pažymėtina, jog byloje nustatyta priešingai – kad planuojamo pastato atstumas iki Kniaudiškių g. ( - ), Panevėžyje, žemės sklypo yra 1,3 m arčiau nei nustato imperatyvūs teisės aktų reikalavimai. Taip pat pažymėtina, jog tai, kad žemės sklypas Kniaudiškių g. ( - ), Panevėžyje, Detaliajame plane numatytas kaip užstatyti leidžiama teritorija, nesudaro pagrindo išvadai, jog neturi būti laikomasi teisės aktuose nustatytų imperatyvių reikalavimų, nustatančių mažiausius leistinus atstumus iki gretimų žemės sklypų ribos.

116Atsižvelgus į tai, kad nustatyti imperatyviųjų teisės aktų nuostatų reikalavimų pažeidimai bei į tai, jog byloje nėra duomenų, kad būtų gauti gretimų žemės sklypų savininkų sutikimai, darytina išvada, kad Statybos leidimas, suteikiantis teisę trečiajam suinteresuotam asmeniui statyti ginčo pastatą, pažeidžia pareiškėjų, kaip gretimų žemės sklypų savininkų, teises, todėl negali būti laikomas teisėtu. Be to, byloje nustatyta, kad Techninio projekto dokumentų sudėties žiniaraštyje nurodyta, jog pastato užstatymo tankumas yra 78,5 procento, o Detaliuoju planu nustatytas užstatymo tankumas iki 75 procentų, t. y. viršija 3,5 procento. Pirmosios instancijos teismas šį pastato užstatymo tankumo neatitikimą Detaliajam planui vertino kaip nežymų, neesminį, tačiau nenurodė jokių bylos faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis paremtų argumentų, jog šiuo atveju gali būti nesilaikoma Detaliojo plano reikalavimų. Specialiosiose projektavimo sąlygose statinio architektūrai formuoti ir statybos sklypui tvarkyti nurodyta, kad maksimalus pastatų užimamo ploto sklype procentas – 75 (Pastato projekto korektūros byla, b. l. 22). Pažymėtina, kad Nuolatinės statybos komisijos 2007 m. spalio 13 posėdžio protokole Nr. 650/07 (Pastato projekto korektūros byla, b. l. 7), kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, taip pat nenurodomi jokie argumentai, dėl kurių neturėtų būti laikomasi Detaliojo plano reikalavimų, susijusių su užstatymo tankumu, Specialiosiose projektavimo sąlygose statinio architektūrai formuoti ir statybos sklypui tvarkyti reikalavimų.

117Teisėjų kolegija pažymi, jog konstatuoti teisės aktų nuostatų, nustatančių minimalius statinių atstumus iki gretimų žemės sklypų ribos, užstatymo tankumo reikalavimo, nurodyto Detaliajame plane, nesilaikymas, sudaro pagrindą panaikinti Statybos leidimą.

118Atsižvelgus į išdėstytus argumentus bei padarytas išvadas, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad Statybos leidimas yra teisėtas bei pagrįstas, netinkamai aiškino bei taikė teisės aktų reikalavimus, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl dėl aptariamo pareiškėjų skundo reikalavimo priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.

119Dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

120Kaip buvo nurodyta, trečiuoju skundo reikalavimu pareiškėjai prašė priteisti turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą.

121Vertinant, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šį reikalavimą, visų pirma, būtina pažymėti, kad ši administracinė byla buvo pradėta pagal vieno iš pareiškėjų – R. J. skundą, kuriuo jis prašė panaikinti Statybos leidimą bei atlyginti 130 Lt (2007 m. gegužės 29 d. patikslinus skundą – 260 Lt) turtinę žalą bei 2 000 Lt (2007 m. gegužės 29 d. patikslinus skundą – 4 000 Lt) neturtinę žalą dėl neteisėtų atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos veiksmų atsakant į jo prašymą dėl Statybos leidimo išdavimo. Akcentuotina, kad reikalavimas dėl Statybos leidimo panaikinimo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 6 d. nutartimi (I t., b. l. 169) buvo išskirtas į naują bylą, o reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo buvo išnagrinėtas kitoje byloje ir dėl jo priimtas teismo sprendimas, kuris yra įsiteisėjęs.

122Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimu (administracinės bylos Nr. I-107-252/2008) atmetė pareiškėjo R. J. skundą dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo. Nustatyta, kad nurodytoje administracinėje byloje buvo nagrinėjamas pareiškėjo R. J. reikalavimas dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš to, jog atsakovas netinkamai atsakė į jo 2007 m. lapkričio 10 d. prašymą, todėl pareiškėjas sugaišo daug laiko teikdamas skundą teismui, jį tikslindamas, rašydamas atskirąjį skundą, ir tai trukdė jo verslui, dėl ko jis prarado dalį pajamų. Nurodytą reikalavimą išnagrinėjęs teismas nustatė, kad pareiškėjas neįrodė, jog dėl nurodytų atsakovo veiksmų patyrė žalos. Teismas nurodytoje administracinėje byloje konstatavo, kad pareiškėjui atsakymas į jo užklausimą buvo pateiktas laiku; pateikti duomenys – tikri, jie buvo patikslinti po kelių dienų, todėl buvo atmestas teiginys, kad neturtinę žalą sudaro informacijos pateikimo vilkinimas, tyčinis veikimas prieš pareiškėjo teisėtus interesus. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog dėl to, kad jam reikėjo papildomos informacijos, kurią teikė kitoje byloje, jis turėjo bendravimo problemų ar tos informacijos gavimas būtų sukėlęs dvasinius išgyvenimus.

123Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų taip pat nustatyta, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimas buvo paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartimi (administracinės bylos Nr. A556-1241/2209). Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir padarė pagrįstas išvadas, jog dėl pareiškėjo nurodytų veiksmų atsakovui civilinė atsakomybė nekyla. Apeliacinės instancijos teismas papildomai akcentavo, kad pareiškėjo sugaištas laikas 2007 m. lapkričio 10 d. prašymui surašyti, sprendžiant pagal pastarojo dokumento turinį bei apimtį, neabejotinai negalėjo pareikalauti tokio laiko tarpo, kurį nurodo pareiškėjas; nėra įrodymų, kad pareiškėjas dėl informacijos, reikalingos civilinei bylai nagrinėti, rinkimo turėjo atsitraukti nuo tiesioginių pareigų atlikimo ir tai lėmė turtinės žalos atsiradimą, kad dėl pateiktų duomenų neišsamumo bei tolimesnio jų rinkimo teko atsisakyti atitinkamų sandorių, nutraukti susitikimus su potencialiais verslo partneriais, užsakovais ir tai lėmė atitinkamų pajamų negavimą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, jo pareiškėjas neįrodė ir neturtinės žalos fakto.

124Nustatyta, kad šioje administracinėje byloje, po to, kai ji buvo išskirta iš administracinės bylos, kurioje liko pareiškėjo R. J. pirminio skundo reikalavimai dėl 260 Lt turtinės bei 4 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 2012 m. birželio 13 d. Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateiktame patikslintame skunde (II t., b. l. 232–233) pareiškėjas R. J. pareiškė naujus reikalavimus dėl 5 900 Lt turtinės bei 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Šie reikalavimai buvo priimti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartimi (II t., b. l. 251). Patikslintame skunde pareiškėjas R. J. turtinę žalą, kurią sudaro civilinėje byloje Nr. 2-87-280/2009 iš jo UAB „Viktauga“ priteistos bylinėjimosi išlaidos, bei neturtinę žalą kildina iš atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos veiksmų teikiant klaidingą informaciją dėl išduoto Statybos leidimo.

125Taip pat nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 9 d. visų pareiškėjų pateiktame patikslintame skunde (III t., b. l. 150–152) be ankstesniame pareiškėjo R. J. skunde reiškiamų reikalavimų, pareiškėja Z. S. prašė priteisti 1 457 Lt turtinės bei 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, A. P. bei E. R. – po 737,5 Lt turtinės bei 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Iš 2013 m. gruodžio 9 d. patikslinto skundo (tikslintas ir 2015 m. vasario 10 d.) turinio taip pat matyti, kad prašomą priteisti pareiškėjų Z. S., A. P. ir E. R. turtinę žalą sudaro civilinėje byloje Nr. 2-87-280/2009 iš jų UAB „Viktauga“ priteistos bylinėjimosi išlaidos, žalą pareiškėjai taip pat kildina iš atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos veiksmų teikiant klaidingą informaciją dėl išduoto Statybos leidimo bei nuo 2003 m. sausio 22 d. neformuojant sklypų konkrečiam visuomenės poreikiui tenkinti bei nuosavybės teisėms atkurti.

126Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje.

127Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra nurodoma, kad viešoji atsakomybė dėl valstybės ar savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų tiek neturtinės, tiek turtinės žalos atveju atsiranda esant trim civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

128Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

129CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012). CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

130Kaip buvo pažymėta, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 6 d. nutartimi reikalavimas atlyginti žalą, atsiradusią dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos veiksmų teikiant pareiškėjui R. J. informaciją apie Statybos leidimą, buvo išskirtas į kitą administracinę bylą ir išnagrinėtas. Kaip buvo nurodyta šioje nutartyje, įsiteisėjusiais teismų sprendimais nebuvo konstatuota, kad teikdamas atsakymą į pareiškėjo 2007 m. lapkričio 10 d. prašymą dėl informacijos apie Statybos leidimą suteikimo (I t., b. l. 64) atsakovas būtų veikęs neteisėtai. Įsiteisėjusiame Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 17 d. sprendime konstatuota, kad pareiškėjui atsakymas į jo užklausimą buvo pateiktas laiku, pateikti duomenys – tikri, jie buvo patikslinti po kelių dienų. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog administracinėje byloje nustatyta aplinkybė, kad teikdamas pareiškėjui R. J. atsakymą į jo 2007 m. lapkričio 10 d. prašymą, atsakovas neveikė neteisėtai, o pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos, šioje byloje turi prejudicinę galią ir vadovaudamasi šias įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatyta aplinkybe konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo R. J. reikalavimas dėl turtinės bei neturtinės žalos dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos veiksmų teikiant informaciją dėl Statybos leidimo priteisimo, yra pagrįsta bei teisėta.

131Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog kiti pareiškėjai Z. S., A. P. bei E. R. būtų Panevėžio miesto savivaldybės administracijai teikę prašymus dėl informacijos pateikimo ar teikdamas 2007 m. lapkričio 10 d. prašymą pareiškėjas R. J. būtų veikęs kitų pareiškėjų vardu. Atsižvelgus į tai, teisėta bei pagrįsta pripažintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ir pareiškėjų Z. S., A. P. bei E. R. reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos, kildinamos iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos veiksmų teikiant informaciją, priteisimo.

132Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui R. J. nepriteisė jo nurodomos patirtos neturtinės žalos dėl jo dalyvavimo teismo posėdžiuose ir ruošiant procesinius dokumentus, nurodydamas, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog pareiškėjas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, o rūpesčiai ginant savo teises yra neišvengiama būtinybė. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

133Nepripažintini pagrįstais pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, kad jų patirtos bylinėjimosi išlaidos kitose bylose, susijusiose su atsakovo neteisėtais veiksmais, yra pareiškėjų nuostoliai ir turi būti pareiškėjams atlyginti. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad bylinėjimosi išlaidų klausimas sprendžiamas konkrečioje byloje, kurioje šios išlaidos buvo patirtos, bylinėjimosi išlaidos, kurias nurodo pareiškėjai, negali būti traktuojamos kaip pareiškėjų patirta žala, nekartoja šių argumentų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu priteistų iš pareiškėjų bylinėjimosi išlaidų UAB „Viktauga“ (išlaidų, kurias prašo priteisti šioje byloje kaip žalos atlyginimą) pareiškėjai skundėsi Lietuvos apeliaciniam teismui, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pagrįstai iš pareiškėjų buvo priteistos šios bylinėjimosi išlaidos. Būtina akcentuoti ir tai, kad pareiškėjų pareikšti reikalavimai civilinėje byloje buvo atmesti, nustačius, kad pareiškėjai atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, Panevėžio apskrities viršininko administracijai, UAB „Viktauga“ ir kitiems asmenims pareiškė nepagrįstus reikalavimus, ir nėra nustatyta jokia apgaulinga Panevėžio miesto savivaldybės ir / ar Panevėžio miesto savivaldybės administracijos veikla išnagrinėtoje civilinėje byloje bei šioje administracinėje byloje, teikiant klaidinančius duomenis ir / ar neteikiant informacijos, t. y. veikla, kurią nurodė pareiškėjai skunde, išnagrinėtame pirmosios instancijos teisme.

134Pareiškėjų skunde nurodytos aplinkybės dėl atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės veiksmų prašant sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą taip pat negali būti pripažįstami neteisėtais veiksmais, dėl kurių pareiškėjams turėtų būti atlyginta žala, nes bylos sustabdymo klausimą sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Pareiškėjai skunde taip pat buvo nurodę apie atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės priešiškus veiksmus, įsiteisėjus Panevėžio miesto apygardos teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimui, Panevėžio apygardos teismo 2003 m. sausio 22 d. sprendimui bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutarčiai, nes, pareiškėjų teigimu, nebuvo formuojami sklypai konkrečiam visuomenės poreikiui įgyvendinti bei nuosavybės teisės atkurti. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad skunde nebuvo detalizuoti konkretūs Panevėžio miesto savivaldybės neteisėti veiksmai, dėl kurių pareiškėjams buvo padaryta turtinė bei neturtinė žala. Pažymėtina, kad Panevėžio apygardos administraciniame teisme nagrinėjama byla pagal pareiškėjų skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuris grindžiamas tuo, jog yra vilkinamas nuosavybės teisių atkūrimo procesas, su Panevėžio miesto savivaldybės administracijos neveikimu, vykdant nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjams, dėl vilkinimo atlikti įstatymais priskirtas funkcijas, prašymas grindžiamas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2003 m. sausio 22 d. sprendimo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutarties nevykdymu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-407-858/2015). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas išnagrinėjo bylą ir priėmė sprendimą (bylos Nr. I-1012-320/2015).

135Be to, šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje bei kitose išnagrinėtose bylose konstatuota, kad pareiškėjams negali būti jų pageidaujamu būdu atkurtos nuosavybės teisės į ginčo teritoriją, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas sprendimu pagrįstai bei teisėtai atmetė pareiškėjų reikalavimą dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo dėl atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos neveikimo nuosavybės teisių atkūrimo procese – t. y. priimant sprendimus dėl pareiškėjų teisės atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą – teritoriją, esančią šalia Kniaudiškių g. ( - ), Panevėžyje.

136Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų reikalavimus dėl atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo atlikti veiksmus bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, tačiau pažeisdamas teisės aktų reikalavimus ir netinkamai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą nepagrįstai atmetė pareiškėjų skundo reikalavimą dėl Statybos leidimo panaikinimo, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir keičiama atitinkama Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo dalis.

137Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

138Pareiškėjai apeliaciniame skunde pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

139ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Taigi minėtoje ABTĮ normoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Dory prieš Švediją). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją).

140Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjų apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjai, prašydami bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, taip pat nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka, byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde bei atsiliepime į apeliacinį skundą. Nagrinėjamu atveju pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. apeliantams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Dėl šių nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkino apeliantų prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

141Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

142Pareiškėjų R. J., Z. S., A. P. (A. P.), E. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

143Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

144„Pareiškėjų R. J., Z. S., A. P. (A. P.), E. R. skundą tenkinti iš dalies.

145Panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2007 m. lapkričio 5 d. uždarajai akcinei bendrovei „Viktauga“ išduotą statybos leidimą Nr. 45.400.

146Kitą pareiškėjų skundo dalį atmesti.“

147Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas R. J. 2007 m. gruodžio 5 d. Panevėžio apygardos... 5. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 6 d. nutartimi... 6. 2012 m. sausio 31 d. skundo patikslinime pareiškėjas R. J. pareiškė... 7. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2011 m. lapkričio 25 d.... 8. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu... 9. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2013 m. lapkričio 11 d.... 10. Pareiškėjai R. J., Z. S., A. P., E. R. 2013 m. gruodžio 9 d. padavė skundą... 11. 1) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją vykdyti... 12. 2) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2007 m.... 13. 3) priteisti iš Panevėžio miesto savivaldybės R. J. 5 900 Lt (1 710,10... 14. 4) priteisti iš Panevėžio miesto savivaldybės R. J. 10 000 Lt (2 898,50... 15. Pareiškėjai nurodė, jog ginčo sklypas yra teritorijoje, kuri iki... 16. Pareiškėjai nurodė, jog nors dėl ginčo teritorijos ir sklype, esančiame... 17. Pareiškėjai teigė, kad Statybos leidimu leista užstatyti ginčo... 18. Pareiškėjai teigė, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracija... 19. Pareiškėjai taip pat paaiškino, kad ankstesniais teismų sprendimais... 20. Pareiškėjai nurodė, kad UAB ,,Viktauga“ pagal Statybos leidimą... 21. Pareiškėjai teisę į patirtos žalos atlyginimą kildino iš Lietuvos... 22. Pareiškėjai nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo 2009 m. balandžio 14... 23. Atsakovai Panevėžio miesto savivaldybė, atstovaujama Panevėžio miesto... 24. Atsakovai nurodė, jog statybos leidimai UAB „Viktauga“ statyti komercinį... 25. Atsakovai pažymėjo, kad Detaliojo plano sprendiniai, kuriais numatytos... 26. Atsakovai pažymėjo, kad pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises į... 27. Atsakovai taip pat teigė, kad Statybos leidimas pareiškėjų teisių... 28. Atsakovai taip pat pažymėjo, kad pastato Kniaudiškių g. ( - ) projekto... 29. Atsakovai akcentavo, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2003 m.... 30. Atsakovai nurodė, kad prašymas dėl žalos atlyginimo atmestinas, nes... 31. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Viktauga“ su pareiškėjo skundu... 32. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Šiaulių apygardos... 33. II.... 34. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 2 d. sprendimu... 35. Teismas nustatė, kad pareiškėjai pretenduoja atkurti natūra nuosavybės... 36. Teismas nurodė, kad 2006 m. rugpjūčio 16 d. buvo sudaryta Susisiekimo... 37. Teismas nurodė, kad šiuo metu galiojanti Lietuvos Respublikos teritorijų... 38. Teismas nurodė, kad pareiškėjai siekia atkurti nuosavybės teises į... 39. Teismas padarė išvadą, kad žemės sklypas, esantis šalia žemės sklypo... 40. Teismas nustatė, kad UAB „Viktauga“ pagal 2006 m. vasario 9 d. prašymą... 41. Teismas nurodė, kad statytojui įstatymai nedraudžia statybų eigoje keisti,... 42. Teismas nurodė, kad statybos leidimai UAB „Viktauga“ statyti komercinį... 43. Teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjų argumentų, kad Statybos... 44. Teismas nurodė, kad techniniame projekte numatyta statyti statinį žemės... 45. Teismas pažymėjo, kad TP įstatymo 2 straipsnio 44 dalyje nustatyta, jog... 46. Teismas taip pat pažymėjo, kad TP įstatymo 2 straipsnio 45 dalyje nustatyta,... 47. Teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad statinio... 48. Teismas nustatė, kad pareiškėjai teismo prašo priteisti turtinę ir... 49. Teismas nustatė, kad pareiškėjo R. J. prašymas dėl Statybos leidimo... 50. Teismas pažymėjo, jog teismo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas... 51. Teismas nurodė, kad vien tik pareiškėjų paaiškinimai apie patirtą... 52. III.... 53. Pareiškėjai R. J., Z. S., A. P., E. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti... 54. Pareiškėjai akcentuoja, kad ginčo teritorija nėra eksploatuojama, nėra... 55. Pareiškėjai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai... 56. Pareiškėjai mano, jog tai, kad UAB „Viktauga“ iki šiol nepradėjo... 57. Pareiškėjai teigia, jog Detaliojo plano korektūra padidinto 0,0092 ha... 58. Pareiškėjai taip pat pažymi, kad tai, jog ginčo teritorijai konkretaus... 59. Pareiškėjai teigia, kad byloje nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių,... 60. Pareiškėjai vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9... 61. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė... 62. Pareiškėjai pažymi, kad Kniaudiškių g. ( - ) sklype buvęs statinys... 63. Pareiškėjai pastebi, jog Inspekcija 2009 m. gruodžio 23 d. rašte Nr.... 64. Pareiškėjai nurodo, kad Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo... 65. Pareiškėjai taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog... 66. Pareiškėjai akcentuoja, kad Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo... 67. Pareiškėjai paaiškina, kad Panevėžio miesto apylinkės teisme nagrinėtoje... 68. Atsakovai Panevėžio miesto savivaldybės administracija bei Panevėžio... 69. Atsiliepime išdėstyti iš esmės tie patys argumentai, kurie buvo nurodyti... 70. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 71. IV.... 72. Byloje yra kilęs ginčas dėl pareiškėjų R. J., Z. S., A. P., E. R. teisės... 73. Šioje byloje pareikštu skundu pareiškėjai siekia, kad jiems būtų atkurtos... 74. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog ginčo sklypas yra teritorijoje, kuri... 75. Teisėjų kolegija nurodo, jog ginčo teisinius santykius reguliuoja Atkūrimo... 76. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuosavybės... 77. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad žemė iš... 78. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad... 79. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjams atsisakoma atkurti... 80. Pareiškėjai skundo reikalavimą, susijusį su nuosavybės teisių į ginčo... 81. Vertindama pareiškėjų reikalavimo dėl atsakovo įpareigojimo atlikti... 82. Vadovaujantis byloje surinktais įrodymais bei Lietuvos teismų informacinės... 83. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjai iš esmės... 84. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas R. J.... 85. Nurodytoje civilinėje byloje teismas atmetė pareiškėjų reikalavimą,... 86. ABTĮ 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas,... 87. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi šių pagrindinių... 88. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, kad Europos... 89. Atsižvelgusi į tai, kad tiek civilinėje byloje (Panevėžio apygardos teismo... 90. Įvertinus tai, kad civilinėje byloje (Panevėžio apygardos teismo civilinės... 91. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad visuomenės poreikis yra... 92. Taigi, atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, į tai, kad dėl šioje... 93. Taip pat atmestini ir pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai dėl... 94. Teismas ex officio taiko niekinio sandorio teisines pasekmes tik tada, kai... 95. Pareiškėjai apeliaciniame skunde dėl Panevėžio miesto apygardos teismo... 96. Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad tarp šios... 97. Pažymėtina, kad šioje byloje nustatyta, jog Statybos leidimas išduotas... 98. Šiuo nagrinėjamu atveju yra svarbi jau bendrosios kompetencijos teismų... 99. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija, daro išvadą,... 100. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui... 101. 2006 m. lapkričio 9 d. UAB „Viktauga“ Panevėžio miesto savivaldybei... 102. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjams 2007 m. birželio 20... 103. Vienas esminių pareiškėjų argumentų dėl Statybos leidimo neteisėtumo yra... 104. Teisėjų kolegija nenustatė, kad Statybos leidimo teisėtumas bei... 105. Teisėjų kolegija pažymi, jog statyba – ūkinė veikla, kuri iš esmės... 106. Statybos teisiniai santykiai ir žemės sklypo savininko teisė būti statytoju... 107. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, sprendžiant, ar... 108. STR 2.02.02:2004 ,,Visuomeninės paskirties statiniai“ 3 priedo „Statinių... 109. Aiškindamas šias teisės nuostatas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra... 110. Žemės sklypo savininkas turi teisę reikalauti, kad gretimame sklype statomas... 111. Akcentuotina, kad iš aptarto teisinio reglamentavimo ir suformuotos teismų... 112. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad... 113. Atsižvelgus į tai, jog Statybos leidimas išduotas 14 aukštų pastato... 114. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 4,45 m atstumas atitinka STR... 115. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas apskritai... 116. Atsižvelgus į tai, kad nustatyti imperatyviųjų teisės aktų nuostatų... 117. Teisėjų kolegija pažymi, jog konstatuoti teisės aktų nuostatų,... 118. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus bei padarytas išvadas, konstatuotina,... 119. Dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo... 120. Kaip buvo nurodyta, trečiuoju skundo reikalavimu pareiškėjai prašė... 121. Vertinant, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šį... 122. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad... 123. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų taip pat nustatyta,... 124. Nustatyta, kad šioje administracinėje byloje, po to, kai ji buvo išskirta... 125. Taip pat nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 9 d. visų pareiškėjų pateiktame... 126. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad... 127. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra nurodoma,... 128. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti,... 129. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar... 130. Kaip buvo pažymėta, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m.... 131. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog kiti pareiškėjai... 132. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui R. J. nepriteisė jo... 133. Nepripažintini pagrįstais pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, kad... 134. Pareiškėjų skunde nurodytos aplinkybės dėl atsakovo Panevėžio miesto... 135. Be to, šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje bei kitose... 136. Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija... 137. Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ... 138. Pareiškėjai apeliaciniame skunde pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio... 139. ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas... 140. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį... 141. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 142. Pareiškėjų R. J., Z. S., A. P. (A. P.), E. R. apeliacinį skundą tenkinti... 143. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą... 144. „Pareiškėjų R. J., Z. S., A. P. (A. P.), E. R. skundą tenkinti iš... 145. Panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2007 m. lapkričio... 146. Kitą pareiškėjų skundo dalį atmesti.“... 147. Nutartis neskundžiama....