Byla A-858-2800-14
Dėl administracinio akto panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Trevena“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Trevena“ skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suintegruoti asmenys – akcinė bendrovė „Klaipėdos nafta“, uždaroji akcinė bendrovė „Ardynas“, UAB „Sweco Lietuva“) dėl administracinio akto panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Trevena“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (t. I, b. l. 5-13), prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) Klaipėdos rajono skyriaus 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymą Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1100 (toliau – ir ginčijamas įsakymas, ginčijams aktas).

5Pareiškėjas paaiškino, jog jam nuosavybės teise priklauso 1,67 ha ploto žemės sklypas, kadastro Nr. ( - ), esantis ( - ), ( - ) km., ( - )sen., Klaipėdos raj. Ginčijamu įsakymu atsakovas pareiškėjo žemės sklypui nepagrįstai nustatė žemės servitutus, suteikiančius teisę 0,6260 ha plote tiesti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines, antžemines komunikacijas ir naudoti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines, antžemines komunikacijas. Nors servitutai suprojektuoti Suskystintų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiajame plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130 (toliau – ir Specialusis planas), tačiau Specialiojo plano grafinės dalies brėžiniuose projektuojami servitutai nėra pažymėti, tokiu būdu pažeidžiant Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2.4 punkte numatytą sąlygą, leidžiančią administraciniu aktu nustatyti servitutus privačios žemės sklypams tik tada, jei servitutas numatytas pagal teritorijų planavimo dokumentus.

6Pažymėjo, jog Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktas suteikia galimybę administraciniu aktu pagal teritorijų planavimo dokumentų sprendinius nustatyti servitutus, suteikiančius teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus, tačiau Specialiuoju planu numatytas tiesti magistralinis dujotiekis negali būti priskiriamas prie bendrojo naudojimo inžinerinės infrastruktūros tinklų, nes Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo (toliau – ir Gamtinių dujų įstatymas) 2 straipsnio 56 dalis prie bendrojo naudojimo sistemos priskiria tiktai gamtinių dujų skirstymo (o ne perdavimo) sistemos dalį. Rėmėsi Taisyklių 15 punktu ir tvirtino, kad servituto apimtis pareiškėjo žemės sklypui nustatyta be objektyvios bei technologiškai pagrįstos būtinybės, sukuriant situaciją, kai servituto turėtojo AB „Klaipėdos nafta“ teisės tampa didesnės už žemės savininko teises. Nurodė, jog pareiškėjas nepretenduoja naudotis ir nesinaudos teise tiesti, aptarnauti ar naudoti aukšto slėgio dujotiekį, todėl pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą pareiškėjui nustatyta nepagrįstai.

7Pareiškėjas taip pat nesutiko su ginčijamo įsakymo 2.4 punktu nustatytos 11 599,86 Lt vienkartinės kompensacijos dydžiu. Paaiškino, jog nuostoliai buvo apskaičiuoti remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtinta Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika (toliau – ir Metodika), kurioje nenumatytas žemės savininkų nuostolių atlyginimas dėl žemės rinkos vertės netekimo, nėra nustatyta nuostolių dydžio priklausomybė nuo servituto trukmės, nenustatytas periodinės kompensacijos paskaičiavimo būdas.

8Atitinkamai, pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti: 1) ar Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalis, suteikianti teisę Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti Metodiką, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio 2 daliai, kadangi deleguoja Lietuvos Respublikos Vyriausybei tas funkcijas, kurias Konstitucija priskiria įstatymų leidėjui; 2) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1541 ir juo patvirtinta Metodika neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, kadangi reguliuoja klausimus, kurie turi būti sprendžiami įstatymu; 3) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1541 ir juo patvirtinta Metodika neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.93 straipsnio 4 daliai ta apimtimi, kad nenumato visų realių savininko nuostolių atlyginimo. Paaiškino, jog pareiškėjo žemės sklypas yra ties Klaipėdos miesto ir rajono riba, šalia judrių bendro naudojimo kelių ir vertingas jį pritaikius naudoti ne žemės ūkio veiklai. Be to, dėl kelio artumo žemės sklypas netinkamas auginti jame žemės ūkio produkciją, todėl Klaipėdos rajono bendrasis planas šioje teritorijoje žemės ūkio paskirties sklypų net nenumato.

9Teigė, kad pareiškėjas turi tikslą ir galimybę pakeisti žemės sklypo naudojimo pagrindą, todėl nuostoliai dėl praradimo naudoti žemę pagal paskirtį nepagrįstai skaičiuojami vertinant žemės ūkio paskirties žemę. Skundžiamu įsakymu servitutai nustatyti tokiai pareiškėjo sklypo daliai, kuri yra sklypo viduryje ir atskiria vieną nuo kitos likusias dvi nedideles dalis, kiekviena iš kurių pagal savo plotą ir konfigūraciją netinkama bet kokiai ūkinei veiklai vystyti.

10Be to, atsakovas pažeidė ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes tinkamai neišaiškino ginčijamo akto apskundimo tvarkos.

11Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, jog šiuo metu jo žemės sklypo paskirtis yra pakeista, numatant, kad 0,3889 ha ploto sklypo dalies paskirtis – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, o 1,2811 ha ploto sklypo dalies paskirtis – susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos, todėl kompensacija nepagrįstai apskaičiuota žemės ūkio paskirties sklypui. Pareiškėjas papildė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą siekiant nustatyti, ar Metodika neprieštarauja Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 daliai, įpareigojančiai Vyriausybę nustatyti vienkartinės ar periodinės kompensacijos apskaičiavimo metodiką tiek, kiek Metodika nenustato periodinės kompensacijos mokėjimo.

12Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 44-52, t. II, b. l. 80-85) prašė skundą atmesti.

13Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo (toliau – ir Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymas) 3 straipsnio 3 dalimi, 13 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad 2013 m. liepos 15 d. AB „Klaipėdos nafta“ pateikė prašymą Nr. (22.3)A6-432 dėl žemės servitutų nustatymo, pateikdamas žemės sklypų, kuriems reikalinga nustatyti servitutą administraciniu aktu, sąrašą. Nacionalinei žemės tarnybai, nustatant servitutus administraciniu aktu, teisės aktai nenumato pareigos ar teisės nagrinėti servituto būtinumo ir tikslingumo klausimą, nes tai sprendžia teritorijų planavimo dokumentas – Specialusis planas. Patvirtintas Specialusis planas nėra aktas, kuriuo nustatomas servitutas – dujotiekio statybai ir eksploatacijai reikalinga teritorija Specialiajame plane tik pažymėta kaip dujotiekio statybai ir eksploatacijai rezervuojama teritorija, o servitutai nustatomi teisės aktų nustatyta tvarka. Nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad ginčijamu įsakymu nustatyto servituto turinys nėra aiškus. Pareiškėjo žemės sklypui buvo nustatytas servitutas pagal Specialiojo plano rengėjo pateiktą žemės sklypo su nustatytomis specialiosiomis žemės ir miško naudojimosi sąlygomis bei servitutu planą, kuriame aiškiai nurodyta servituto vieta, ribos, plotas.

14Nurodė, jog ginčijamo įsakymo 2.3 punkte nustatyta prievolė žemės sklypo savininkui tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą reiškia, kad pareiškėjas, kaip protingas ir rūpestingas asmuo, neturėtų imtis veiksmų, kurie akivaizdžiai trukdytų servituto turėtojui prižiūrėti ir naudotis infrastruktūros objektais. Atsakovas patikrino, ar AB „Sweco Lietuva“ apskaičiuodamas pareiškėjui kompensaciją, tinkamai taikė Metodikos nuostatas, ir pažeidimų nenustatė. Nors pareiškėjas ir teigia, jog remiantis Metodika apskaičiuota vienkartinė kompensacija neapima visų jo patiriamų nuostolių, tačiau jis turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl likusių neatlygintinų nuostolių priteisimo.

15Trečiasis suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė „Klaipėdos nafta“ atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 85-93) su pareiškėjo skundo argumentais nesutiko.

16Paaiškino, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Specialiuoju planu nebuvo suprojektuotas ginčo servitutas. Specialiojo plano aiškinamajame rašte, kiekviename Specialiojo plano sprendinių konkretizavimo brėžinyje yra pateikti žemės sklypų, kuriuose Specialiuoju planu rezervuojama teritorija dujotiekio statybai, sąrašai, nurodytas konkretus rezervuojamos teritorijos plotas kvadratinių metrų tikslumu. Be to, administraciniu aktu nustatytų žemės servitutų plotas yra identiškas Specialiajame plane nurodytam rezervuojamos teritorijos plotui. Prieš rengiant Specialųjį planą buvo įvertinta ir žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams alternatyva, tačiau šio nuosavybės paėmimo būdo buvo atsisakyta kaip labiau ribojančio ir varžančio savininkų teises.

17Pažymėjo, jog servitutas nustatytas laikantis teisės aktų reikalavimų ir tokios apimties, kokia būtina pagal teisės aktų reikalavimus. Servitutai administraciniu aktu nustatomi pagal teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, kuriuose yra suprojektuotas servituto dydis, plotas ir ribos, todėl atsakovas, nustatydamas pareiškėjo žemės sklypui servitutą, privalėjo vadovautis galiojančiais Specialiojo plano sprendiniais.

18Nurodė, jog prievolę viešpataujančiu tampančio daikto savininkui kompensaciją apskaičiuoti pagal Metodiką nustato Žemės įstatymo 23 straipsnis. Tiek specialiojo plano rengėjas, parengęs vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo aktus, tiek viešpataujančiu tampančio daikto savininkas AB „Klaipėdos nafta“, tiek ir administracinį aktą patvirtinęs atsakovas veikė vykdydami Lietuvos Respublikos teisės aktų, reglamentuojančių servitutų nustatymą administraciniu aktu, reikalavimus, ir nei vienas iš šių subjektų neturi teisės nesilaikyti teisės aktų reikalavimų arba nustatyti kitokią metodiką.

19Vertino, jog servitutas nustatytas įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos ekonominį projektą, o servituto nustatymo galimybė numatyta Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatyme, todėl, kaip ir reikalauja Konstitucijos 23 straipsnis, nuosavybė apribota remiantis įstatymu. Pareiškėjo argumentai dėl Metodikos ydingumo ir prieštaravimo Konstitucijai yra nepagrįsti. Priimant skundžiamą administracinį aktą kompensacija pareiškėjui apskaičiuota pagal tuo metu buvusią nekilnojamojo turto būklę, o ne tai, ką pareiškėjas planuoja daryti su žemės sklypu ateityje.

20Pareiškėjas skundą teismui pateikė per įstatymų nustatytus terminus, todėl ginčijamame įsakyme jo apskundimo tvarka buvo išaiškinta tinkamai.

21Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sweco Lietuva“ atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. II, b. l. 1-7, 86-89) nurodė, jog yra Specialiojo plano rengėjas.

22Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi, išnagrinėjęs administracinę bylą dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2013m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 1-130, kuriuo patvirtintas Specialusis planas, pripažino neteisėta tik tą Specialiojo plano sprendinių dalį, kuri numato, kad pareiškėjams priklausančiuose žemės sklypuose atstumas nuo linijų uždarymo įtaisų aikštelių, valymo prietaiso siuntimo ir priėmimo kamerų, kompresorių reguliavimo bei apskaitos stočių iki gyvenamųjų, visuomeninių pastatų ir kitų statinių, kelių ir geležinkelių sankryžų, viešojo naudojimo geležinkelių bei AM kategorijos kelių sankasos apačios turi būti ne mažesnis nei 50 metrų ir (ar) atstumas nuo uždarymo įtaisų iki bet kokios paskirties pastatų, nepriklausančių magistraliniam dujotiekiui, turi būti ne mažesnis kaip 100 metrų. Nei Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas), nei 2011 m. sausio 24 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministro ir aplinkos ministro įsakymu Nr. 1-10/D1-61 patvirtintos Infrastruktūros plėtros (šilumos, elektros, dujų ir naftos tiekimo tinklų) specialiųjų planų rengimo taisyklės (toliau – ir Infrastruktūros plėtros (šilumos, elektros, dujų ir naftos tiekimo tinklų) specialiųjų planų rengimo taisyklės) nenumato servituto nustatymo specialiuoju teritorijų planavimo dokumentų, t. y. patvirtintas Specialusis planas nėra dokumentas, vadovaujantis kuriuo viešpataujančiu tampančio daikto savininkas (planavimo organizatorius) galėtų registruoti savo teisę nekilnojamojo turto registre be tolimesnių teisinių aktų (sandorio ar administracinio akto).

23Pabrėžė, jog, priešingai nei teigia pareiškėjas, Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis apibrėžia, kas yra laikoma suskystintų gamtinių dujų terminalo infrastruktūra, o Specialiuoju planu planuojamas dujotiekis yra priskiriamas prie Suskystintų gamtinių dujų terminalo infrastruktūros. Planavimo organizatorius AB „Klaipėdos nafta“, įvertinęs, jog dujotiekio apsaugos zonos ribose žemės sklypo savininko ūkinė veikla bus ribojama bei siekdamas atlyginti žemės sklypo savininko patiriamus nuostolius, priėmė sprendimą nustatyti servitutą visos dujotiekio apsaugos zonos ribose, tokiu būdu siekdamas kompensuoti savininko nuostolius ne tik faktiškai dujotiekio statybai ir patarnavimui reikalingoje žemės juostoje, bet ir juostoje, kurioje nustatomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos.

24Trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Ardynas“ atstovas V. R. palaikė kitų trečiųjų suinteresuotų asmenų AB „Klaipėdos nafta“ ir UAB „Sweco Lietuva“ atsiliepimuose išdėstytus motyvus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.

25II.

26Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimu (t. II, b. l. 97-107) pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Trevena“ skundą tenkino iš dalies, panaikino Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1100 „Dėl servituto nustatymo UAB „Trevena“ žemės sklype (kadastro Nr. ( - )), esančio Klaipėdos rajono savivaldybės ( - ) kaime“ 2.3 punktą, kitą pareiškėjo skundą dalį atmetė kaip nepagrįstą.

27Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ginčijamas administracinis aktas priimtas inter alia remiantis Specialiojo plano sprendiniais. Bylos rašytiniai įrodymai ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtino, kad P. D. M., T. G., I. N., J. Z., R. S., A. N., S. G., L. G., UAB „Ferteksos transportas“, UAB „Vidmarta“, kurių valdomi žemės sklypai patenka į planuojamojo suskystintų gamtinių dujų terminalo trasą ir kuriems jų valdomuose žemės sklypuose yra suplanuoti servitutai, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, ginčydami Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymą Nr. 1-130, kuriuo patvirtintas Specialusis planas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-803-189/2014 pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą pakeitė ir panaikino tą Specialiojo plano dalį, kurioje pareiškėjų valdomuose žemės sklypuose atstumas nuo linijų uždarymo įtaisų aikštelių, valymo prietaiso siuntimo ir priėmimo kamerų, kompresorių, reguliavimo bei apskaitos stočių iki gyvenamųjų, visuomeninių pastatų ir kitų statinių, kelių ir geležinkelių sankryžų, viešojo naudojimo geležinkelių bei AM kategorijos kelių sankasos apačios turi būti ne mažesnis kaip 50 metrų ir (ar) atstumas nuo uždarymo įtaisų iki bet kokios paskirties pastatų, nepriklausančių magistraliniam dujotiekiui, turi būti ne mažesnis kaip 100 metrų. Taigi, išskyrus aukščiau nurodytą dalį, Specialusis planas likusia apimtimi buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje, be kita ko, pažymėjo, jog nėra pagrindo pripažinti ginčo (magistralinio) dujotiekio trasos vietos suprojektavimą neteisėtu, o aptariami servitutai yra suprojektuoti būtent išilgai šios trasos, šie servitutai yra būtini siekiant įgyvendinti Suskystintų gamtinių dujų terminalo projektą (nutiesti magistralinį dujotiekį bei vėliau jį eksploatuoti). Pasisakydamas dėl aptariamų servitutų ploto, apeliacinės instancijos teismas paminėjo, jog byloje nėra ginčo, kad jie suprojektuoti išilgai per pareiškėjams priklausančius žemės sklypus planuojamos tiesti magistralinio dujotiekio trasą ir jų plotas atitinka Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 (toliau – ir Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos), 25 punkte magistraliniams dujotiekiams nustatomą apsaugos zoną.

28Įvertinęs nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo konstatuotas faktines aplinkybes, nagrinėjamoje byloje teismas iš naujo nevertino pareiškėjo skundo argumentų dėl jo žemės sklype nustatytų servitutų pagrįstumo, jų apimties, kadangi servitutų turinys (apimtis) apibrėžti Specialiajame plane, o argumentų ir įrodymų, kad Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos rajono skyrius būtų nesilaikęs Specialiojo plano sprendinių ir nustatęs didesnio ploto ir apimties nei numatyta Specialiajame plane servitutus, pareiškėjas nepateikė. Nurodė, jog pareiškėjo nuosavybės teisės ribojimo būdas – servitutų nustatymas – yra įtvirtintas galiojančiame ir nenuginčytame teritorijų planavimo dokumente. Pažymėjo, jog Specialiuoju planu servitutai tėra tik suprojektuojami (numatoma jų paskirtis, vieta, apimtis ir kt.) t. y. servitutai šiuo teritorijų planavimo dokumentu nėra nustatomi. Servitutai pareiškėjui buvo nustatyti ginčijamu Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos rajono skyriaus 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1100.

29Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog, vadovaujantis CK 4.124 straipsnio 1 dalimi, servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas. Nagrinėjamu atveju planavimo organizatorius AB „Klaipėdos nafta“ pirmenybę teikė servituto nustatymui sandoriu. Iš 2013 m. liepos 11 d. AB „Klaipėdos nafta“ rašto Nr. (22.3)A6-432, kuriuo bendrovė kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyrių, prašydama nustatyti servitutus administraciniu aktu, buvo matyti, jog AB „Klaipėdos nafta“ nuo 2013 metų kovo mėnesio derėjosi su privačių žemės sklypų, kuriuose ketina įrengti Suskystintų gamtinių dujų terminalo dujų terminalo dujotiekio trasą, savininkais dėl servitutų nustatymo sąlygų ir pasirašė 42 sutartis dėl servitutų nustatymo. Kartu su minėtu raštu AB „Klaipėdos nafta“ atsakovui pateikė Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje esančių žemės sklypų, kuriuose reikia nustatyti servitutus, sąrašą, t. y. asmenų, kurie nesutiko nustatyti servitutus sudarant sutartis. Šiame sąraše 21 numeriu pažymėtas pareiškėjas UAB „Trevena“. Kita vertus, teismas pabrėžė, jog administraciniu aktu servitutai gali būti nustatomi tais atvejais, kai jie reikalingi viešajam interesui, numatytam įstatyme, tenkinti. Atvejai, kai servitutai gali būti nustatomi privačios žemės sklypams, negavus tos žemės savininkų sutikimo, nurodyti Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose. Nagrinėjamu atveju toks viešasis interesas yra įtvirtintas Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo preambulėje ir 3 straipsnio 2–3 dalyse bei pripažintas įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Remiantis Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, administraciniu aktu servitutus nustato Nacionalinė žemės tarnyba vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu. Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad sprendimas nustatyti servitutą negali būti priimtas, jeigu iki teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo neišreikšta viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia dėl servituto reikalingumo. Viešpataujančiuoju tampančio daikto savininkas savo valią išreiškia Nacionalinei žemės tarnybai pateikdamas prašymą dėl siūlomo servituto pagal parengtą teritorijų planavimo dokumentą nustatymo. Atsižvelgdamas į nurodytas nuostatas teismas sprendė, jog AB „Klaipėdos nafta“ atsakovui tokį prašymą išreiškė 2013 m. liepos 11 d. raštu Nr. (22.3)A6-432.

30Teismas taip pat rėmėsi Taisyklių 16 punktu ir nurodė, jog atsakovas iš esmės veikė savo kompetencijos ribose ir į įsakymą, kuriuo pareiškėjo žemės sklypui nustatė servitutus, įtraukė visas būtinas Taisyklių 16 punkte reglamentuotas tokio sprendimo sudedamąsias dalis. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde akcentuotą CK 4.113 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui, pripažino, kad atsakovas 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1100 2.3 punkte nepagrįstai įtvirtino prievolę žemės savininkui (pareiškėjui) tinkamai išlaikyti tarnaujantį daiktą. Pagal Taisyklių 16.9 punktą tarnaujančiojo žemės sklypo savininko pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį žemės sklypą nustatoma tik tais atvejais, kai servituto turinį sudarančiomis teisėmis naudojasi ir pats tarnaujančiojo žemės sklypo savininkas. Nagrinėjamu atveju servitutų turinį sudarė teisės tiesti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas ir naudoti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas ir nurodytomis servitutą sudarančiomis teisėmis naudosis išimtinai viešpataujančio daikto savininkas AB „Klaipėdos nafta“, o ne UAB „Trevena“, todėl ginčijamo akto 2.3 punktas buvo pripažintas nepagrįstu.

31Nurodė, kad atsakovo ir AB „Klaipėdos nafta“ argumentai, jog pareiškėjas, kaip protingas ir rūpestingas asmuo, neturėtų imtis veiksmų, kurie akivaizdžiai trukdytų servituto turėtojui prižiūrėti ir naudotis infrastruktūros objektais, yra bendro pobūdžio įpareigojimas ir nesudaro 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1100 2.3 punktu nustatytos pareigos turinio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje išaiškino, jog Specialiuoju planu suprojektuotais servitutais suteikiamos teisės, be kita ko, yra susijusios su sąlygų 27.2 ir 27.3 punktuose nustatytomis magistralinį dujotiekį eksploatuojančio subjekto galimybėmis: apsaugos zonoje prižiūrėti ir remontuoti vamzdynus, pjauti žolę, kirsti krūmus ir atlikti kitus vamzdynų trasos priežiūros darbus; kasti apsaugos zonoje iškasas vamzdynų izoliacijos kokybei ir jų elektrocheminės apsaugos nuo korozijos įrenginių būklei tikrinti bei kitiems darbams atlikti. Nurodytos teisės normos teismui sudarė pagrindą spęsti, kad žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ), 0,6260 ha plote, kuriame nustatytas servitutas, atlikti visus žemės sklypo priežiūros darbus priskirta būtent magistralinį dujotiekį eksploatuojančiam subjektui, o ne pareiškėjui.

32Teismas dėl kompensacijos dydžio, remdamasis Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalimi, Taisyklių 16.6 punktu, nurodė, jog šios normos įpareigoja Nacionalinės žemės tarnybos vadovą arba jo įgaliotą teritorinio padalinio vadovą priimant sprendimą, kuriuo nustatomas žemės servitutas, jame nurodyti nuostolių dėl servituto atlyginimo sąlygas (vienkartinės ar periodinės kompensacijos dydį ir mokėjimo terminus). Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalis nukreipia į Metodiką, kurios 3 punktas įtvirtina, jog nuostolius dėl administraciniu aktu nustatyto žemės servituto, vadovaudamasis šia Metodika, apskaičiuoja teritorijų planavimo dokumento, kuriame projektuojamas žemės servitutas, rengėjas.

33Ginčijamu įsakymu nustatytas kompensacijos dydis (11 599,86 Lt) yra grindžiamas UAB „Sweco Lietuva“ atliktais skaičiavimais, kurie įtvirtinti 2013 m. liepos 26 d. Kompensacijos už sunaikinamus pasėlius ir sodinius apskaičiavimo akte Nr. ( - ) A (toliau – ir Apskaičiavimo aktas A) ir 2013 m. liepos 26 d. Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo akte Nr. ( - ) B (toliau – ir Apskaičiavimo aktas B). Iš Apskaičiavimo akto A ir Apskaičiavimo akto B turinio buvo matyti, jog pareiškėjui buvo apskaičiuoti nuostoliai už sunaikinamus pasėlius ir nuostoliai, patirti dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį praradimo. Remiantis Metodikos nuostatomis, tiek sunaikinamų pasėlių rinkos vertė, tiek nuostoliai dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį praradimo apskaičiuojami pagal Metodikoje įtvirtintas formules. Teismas, įvertinęs Apskaičiavimo akto A ir Apskaičiavimo akto B turinį, nenustatė, jog nuostoliai pareiškėjui būtų apskaičiuoti nesilaikant Metodikos reikalavimų.

34Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovas naudojo netinkamus duomenis žemės ūkio augalų vidutiniam derlingumui pagal kultūras, Metodikoje žymimam Dvid., apskaičiuoti, nurodė, kad Metodika numato, jog minėtas rodiklis yra tvirtinamas žemės ūkio ministro įsakymu. Žemės ūkio augalų vidutinio derlingumo pagal kultūras (Dvid.) rodikliai nustatyti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. sausio 19 d. įsakyme Nr. 3D-35 „Dėl žemės ūkio augalų vidutinio derlingumo 1999–2003 metais patvirtinimo“, todėl šiame teisės akte nustatytu kvietrugių 21,08 (100 kg/ha) derlingumo dydžiu atsakovas ir privalėjo remtis. Be to, teismas nurodė, jog išrašas dėl žemės paskirties keitimo galioja registre nuo 2014 m. kovo 28 d., todėl atsakovas pagrįstai vadovavosi ta pareiškėjo žemės sklypo pagrindine naudojimo paskirtimi, kuri ginčijamo įsakymo priėmimo metu buvo įrašyta Nekilnojamojo turto registre. Be to, Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos rajono skyrius, apskaičiuodamas pareiškėjo patirtus nuostolius, negalėjo veikti kitaip nei tai numato Metodika ir patirtus nuostolius skaičiuoti pagal pareiškėjo vertinimu teisingus kriterijus, o ne pagal tas formules, kurios įtvirtintos teisės akte.

35Pirmosios instancijos teismas taip pat pabrėžė, jog Metodikos 2 punkte pateiktas baigtinis sąrašas atlygintinų nuostolių: už sunaikinamus pasėlius ir sodinius; už iškertamą mišką; už prarastą galimybę naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl nuostolių atlyginimo, kai yra nustatomas servitutas, yra konstatavęs, jog CK 4.129 straipsnyje nustatyta servituto atlygintinumo prezumpcija aiškinama kaip dvi savarankiškos tarnaujančiojo daikto savininko teisės reikalauti atlyginti dėl servituto patirtus netekimus. Tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti vienkartinės ar periodinės kompensacijos kaip atlyginimo už jo teisių suvaržymą. Tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti dėl servituto nustatymo patirtų nuostolių, įrodęs jų dydį ir priežastinį ryšį su servitutu, atlyginimo. Taigi pareiškėjas dėl Metodikoje nenumatytų nuostolių atlyginimo turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

36Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad skundžiame įsakyme nenurodyta jo apskundimo tvarka, nurodė, jog apskundimo tvarkos netinkamas nurodymas nesutrukdė jam Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytais terminais kreiptis į teismą, todėl šis procedūrinis pažeidimas nelaikytinas esminiu.

37Pirmosios instancijos teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalies bei Metodikos nuostatų atitiktį Konstitucijai, nurodęs, kad nėra pagrindo abejoti pareiškėjo nurodytų teisės aktų nuostatų konstitucingumu.

38Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendė, jog pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1100 2.3 punktas naikintinas kaip nepagrįstas, likusi ginčijamo administracinio akto dalis pripažįstama teisėta.

39III.

40Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Trevena“ apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 111-117) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimo dalį, kuria atmesti jo skundo reikalavimai, bei priimti naują sprendimą visiškai tenkinant jo skundą.

41Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino pareiškėjo nuosavybės teisės ribojimo būdo (nustatant servitutą) pagrįstumo, servituto įtakos pareiškėjo nuosavybės teisei, nors pareiškėjas pateikė teismui 2014 m. rugpjūčio 25 d. patikslintą skundą, kuriame išvardino teisės aktuose nustatytus suvaržymus, kurie jo nuosavybės teisę apriboja tokia apimtimi, kad ši teisė tampa mažesnė už servituto turėtojo teises ir tuo būdu yra iš esmės paneigta. Be to, teismas pripažino, kad Specialiuoju planu servitutai tėra tik suprojektuojami, bet nenustatomi.

42Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai suprato ir išaiškino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarties motyvus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, iš esmės nenagrinėdamas aplinkybių, dėl kurių, pareiškėjo nuomone, nustatyti servitutus jo sklypui nebuvo pagrindo. Pareiškėjas remiasi įvardintoje teismo nutartyje pateiktais išaiškinimais ir nurodo, jog nei atsakovas priimdamas pareiškėjo apskųstą administracinį aktą, nei skundą nagrinėjantis teismas nevertino konkrečių pareiškėjo nuosavybės teisės suvaržymų, jų masto ir trukmės ir tuo aspektu teismo sprendimas vertintinas kaip nemotyvuotas. Be to, teismas nesilaikė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, pripažįstančios, jog nuosavybės teisės apribojimai turi nepažeisti teisingumo, proporcingumo, šalių interesų derinimo principų, jog servituto teisė visais atvejais mažesnė už savininko teises, jog servitutas gali būti nustatomas tik tuomet, kai kitokiu būdu normaliomis sąnaudomis tarnaujančio daikto naudojimas nebūtų įmanomas (žr. 2002 m. gruodžio 16 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-l573/2002, 2005 m. birželio 6 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-321/2005, 2013 m. birželio 21 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-374/2013).

43Pareiškėjas nurodo, jog teismas nepasisakė dėl jo argumento, kad servitutas administraciniu aktu nustatytas nepagrįstai, nes jis pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktą gali būti nustatomas tik tiesiant centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus, o Suskystintų gamtinių dujų terminalo dujotiekio jungtis prie tokių tinklų nepriskirtina. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje toks klausimas nėra išspręstas, nes šis teismas nenagrinėjo servitutų nustatymo administraciniais aktais pagrįstumo, laikydamas šį klausimą ne tos bylos nagrinėjimo dalyku.

44Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumento, jog servitutą nustatantis įsakymas prieštarauja Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punktui, reikalaujančiam naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, kadangi Žemės ūkio ir aplinkos ministrų 2005 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. 3D-37/Dl-40 priedo „Pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypų naudojimo būdų turinys, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašas ir turinys“ 4 punkte infrastruktūros objektų statybos galimybė žemės ūkio paskirties sklypuose nenumatyta. Tai, kad Specialiuoju planu servitutai suprojektuoti pareiškėjo žemės ūkio paskirties sklypui, nereiškia, jog jie gali būti nustatyti tokiam sklypui nepakeitus žemės paskirties.

45Pažymi, jog pirmosios instancijos teismui nebuvo žinomos pasiūlytos servituto nustatymo sutarties sąlygos, sutarties projektas byloje nebuvo pateiktas ir ištirtas, o remtis neištirtais įrodymais negalima. Paaiškina, jog AB „Klaipėdos nafta“ teikė pasiūlymą sudaryti sutartį tik su jam naudingomis sutarties sąlygomis, kurios atlyginimo už servitutą prasme mažai skyrėsi nuo vėliau atsakovo nustatyto atlyginimo, o taip pat atmetė pareiškėjo pasiūlymą atlyginti realius nuostolius. Pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti ir su sutartimis, pasirašytomis tarp AB „Klaipėdos nafta“ ir kitų žemės savininkų, tačiau šios sutartys dar labiau nenaudingos žemės savininkams negu atsakovo priimti aktai dėl servitutų nustatymo, kadangi sutartyse nurodoma, jog tas pats atlyginimas visiškai kompensuoja visus žemės savininkų nuostolius, tame tarpe, ir nuostolius dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo, t. y. sutartimis užkertamas kelias bet kokioms savininkų pretenzijoms ir reikalavimams dėl nuostolių atlyginimo ateityje. Be to, sutartyse įtvirtinta savininkų pareiga prižiūrėti žemės plotą, kuriam nustatytas servitutas, o tokią sąlygą teismas pripažino neteisėta šioje byloje. Taigi AB „Klaipėdos nafta“, pasiūlydamas pareiškėjui pasirašyti servituto nustatymo sutartį, siekė nesąžiningų tikslų.

46Pareiškėjas nurodo, jog pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų konstitucingumo, tačiau teismas neįžvelgė nurodytų teisės aktų prieštaravimo Konstitucijos normoms ir šio prašymo netenkino, todėl jis prašo apeliacinės instancijos teismo nurodytu klausimu kreiptis į Konstitucinį Teismą.

47Pabrėžia, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009 įvardinta, kad Metodikoje nustatytas ne visų rūšių nuostolių apskaičiavimas bei nurodyta, kad nustatant atlyginimą dėl servituto nustatymo turi būti atsižvelgiama į tai, kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas, koks servituto turinys, pobūdis ir trukmė, kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui, į tai, kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo, į daikto nuvertėjimą dėl servituto nustatymo, asmens išlaidas, padarytas dėl servituto nustatymo arba būsimas išlaidas, kurias dėl to ateityje būtina daryti (kaštus) ir kitas svarbias aplinkybes. Be to, pareiškėjas skunde pateikė ir daugiau argumentų, patvirtinančių, kad teisingas nuostolių atlyginimo apskaičiavimas pagal Metodiką nėra įmanomas ir kad realūs jo nuostoliai didesni negu jam skirta kompensacija, tačiau teismas dėl šių argumentų nepasisakė ir į Metodikos nuostatas nesigilino.

48Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo (t. II, b. l. 126-130) apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

49Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pareiškėjo valdomame žemės sklype, kadastro Nr. ( - ), esančiame( - ), ( - ) kaime, ( - ) sen., Klaipėdos r. sav., nėra magistralinio dujotiekio uždarymo įtaisų aikštelių, valymo prietaiso siuntimo ir priėmimo kamerų, kompresorių, reguliavimo bei apskaitos stočių, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014, kuria pakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimas ir panaikinta atitinkama Specialiojo plano dalis, neįtakoja ginčijamo akto teisėtumo ir pagrįstumo, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 konstatuotos faktinės aplinkybės tik patvirtina, kad ginčijamo akto dalis, kuria nustatyti atitinkamo ploto servitutai, jų pagrįstumas, jų apimtis, atitinka Specialųjį planą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog pareiškėjas nepateikė argumentų ar įrodymų, kad Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos rajono skyrius būtų nesilaikęs Specialiojo plano sprendinių ir nustatęs didesnio ploto ir apimties nei numatyta Specialiojo plano sprendinius, nustatęs didesnio ploto ir apimties nei numatyta Specialiajame plane servitutus.

50Atsakovas remiasi Metodikos 10 punktu ir nurodo, jog jame yra pateikta nuostolių, patirtų dėl žemės ūkio paskirties žemėje sunaikinamų žemės ūkio naudmenų, formulė. Remdamasis minėta formule teritorijų planavimo dokumento rengėjas skaičiuoja kompensacijos dydį. Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos rajono skyrius, patikrinęs paskaičiavimus, nustatė, kad Specialaus plano rengėjas tinkamai apskaičiavo kompensaciją pagal Metodiką. Nacionalinė žemės tarnyba neturi teisės iškraipyti ar savavališkai koreguoti Metodikoje imperatyviai nurodytų formulių ir jų dedamųjų dalių, savavališkai spręsti dėl kitų dedamųjų dalių įrašymo į formules.

51Pabrėžia, kad Metodika reglamentuoja tiek tiesioginių, tiek ir netiesioginių nuostolių atlyginimą ir apskaičiavimo tvarką. Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalies nuostatose ir Metodikoje nurodytas baigtinis objektų, už kuriuos atlyginami nuostoliai, sąrašas. Tuo atveju, jeigu Metodikoje nustatyta tvarka apskaičiuota nuostolių kompensacija visiškai (realiai) ir teisingai nekompensuoja visų tarnaujančiojo daikto savininko dėl žemės servituto nustatymo patirtų nuostolių, tai tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu prieš viešpataujančiojo daikto savininką dėl likusių neatlygintų nuostolių priteisimo. Taigi, nepaisant to, jog pareiškėjui dėl nuostolių, patirtų dėl žemės servituto nustatymo, atlyginimo yra priimtas Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymas Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1100, jis turi teisę kreiptis į teismą dėl likusių neatlygintų nuostolių priteisimo.

52Teisėjų kolegija

konstatuoja:

53IV.

54Byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1100 Dėl servituto nustatymo UAB „Trevena“ žemės sklype (kadastro Nr. ( - )), esančio Klaipėdos rajono savivaldybės ( - ) kaime, teisėtumo ir pagrįstumo.

55Pareiškėjas skunde iš esmės teigė, kad atsakovas, nustatydamas servitutą administraciniu aktu jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, tai padarė neteisėtai, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas taip pat nesutiko su ginčijamu aktu nustatytos kompensacijos dydžiu. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino ginčijamo akto 2.3 punktą.

56Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, taip pat pateikė ir procesinio pobūdžio prašymus.

57Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalis numato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktas prašymas nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka motyvuojamas būtinybe jai pateikti išaiškinimus dėl tirtinų faktinių aplinkybių bei grafinės medžiagos. Teisėjų kolegijos nuomone, nurodyti argumentai nepagrindžia būtinybės nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, teismas turi galimybę įvertinti esamus įrodymus, žodiniai šalių paaiškinimai nagrinėjamoje byloje nėra būtini, todėl teisėjų kolegija nagrinėja apeliacinį skundą įprasta rašytinio proceso tvarka.

58Kiek tai susiję su bylos nagrinėjimu iš esmės, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnio nustatyta tvarka teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės bylą išsprendė teisingai, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su padarytomis išvadomis jų nekartoja, o tik jas papildo atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus. Kadangi pareiškėjas kelia įvairius materialinės teisės aiškinimo ir taikymo aspektus, teisėjų kolegija dėl jų pasisako atskirai.

59Dėl servituto nustatymo administraciniu aktu

60Pareiškėjas ginčija Įsakymu nustatytą servitutą ir teigia, kad šis servitutas buvo nustatytas nesant tam teisės aktuose nustatyto pagrindo, be to, pareiškėjo nuosavybės teises riboja tokia apimtimi, jog ši teisė iš esmės paneigiama, todėl turėjo būti taikoma žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra. Siekdama įvertinti šių pareiškėjo teiginių pagrįstumą teisėjų kolegija vertina servitutu nustatytų ribojimų turinį servituto nustatymo pagrįstumo aspektu.

61Teisėjų kolegija pabrėžia, kad bylos dalykas yra ginčijamo įsakymo teisėtumas ir pagrįstumas, įskaitant servituto nustatymo klausimą, kompensacijos už servitutą, jei servitutas nustatytas pagrįstai, dydžio klausimą ir servituto atitiktį specialiojo planavimo dokumentams. Pareiškėjas byloje remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014. Šioje byloje buvo išspręstas ginčas dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 1-130 teisėtumo, kuriuo buvo patvirtintas Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialusis planas. Sprendimas priimtas minėtoje byloje turi prejudicinę reikšmę šiam ginčui ir faktai nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš naujo neįrodinėjami nagrinėjamoje administracinėje byloje (ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis). Minėta nutartimi neatliktas individualus vertinimas dėl suprojektuotų servitutų nustatymo pagrįstumo žemės sklypų savininkų nuosavybės teisės įgyvendinimo kontekste, toks vertinimas, konstatuota, turi būti atliekamas priimant konkretų sprendimą dėl servituto nustatymo. Klausimas dėl to, ar atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, teisėtai ir pagrįstai administraciniu aktu nustatė byloje nagrinėjamą servitutą – šios bylos dalykas.

62Pabrėžtina, kad bet koks nuosavybės teisių ribojimas, o tokio pobūdžio priemonė yra ir žemės servitutas, turi neprieštarauti konstituciniam reguliavimui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, kad savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ne valstybės nuosavybės subjektams būtų nustatyta nuolatinė pareiga savo nuosavybę naudoti valstybės funkcijoms, kurios turi būti finansuojamos valstybės lėšomis, vykdyti (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai).

63Vis dėlto pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir/arba dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Pagal Konstituciją nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir/arba konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės. Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad jeigu teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

64Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.111 straipsnio 1 dalį, servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Atitinkamai žemės servitutas – teisė į svetimą žemės sklypą ar jo dalį, suteikiama naudotis tuo svetimu žemės sklypu ar jo dalimi (tarnaujančiuoju daiktu), arba žemės savininko teisės naudotis žemės sklypu apribojimas siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (ŽĮ 2 straipsnio 13 dalis). Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų ar žemės valdos projektų sprendinius servitutai administraciniu aktu nustatomi išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti (Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

65Servituto nustatymo administraciniu aktu sąlygas ir tvarką reglamentuoja Žemės įstatymo 23 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad administraciniu aktu servitutus nustato Nacionalinė žemės tarnyba vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu, o to paties straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius servitutai nustatomi išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti. Teisinio santykio subjektas, kuriam suteikta teisė priimti tokio pobūdžio sprendimus, yra Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas; objektas – žemės naudojimo sąlygų nustatymas konkrečiam žemės sklypui; dalykas – servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1820/2013). Nagrinėjamu atveju žemės naudojimo sąlygos yra aptartos Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130 „Dėl suskystintųjų gamtinių dujų (toliau – ir SGD) terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtintu Specialiuoju planu.

66SGD terminalo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad SGD terminalo įstatymu suskystintų gamtinių dujų terminalo projektas pripažįstamas ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu, kurio įgyvendinimui taikomas Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymas, išskyrus pastarojo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą reikalavimą pateikti projekto galimybių studiją. Pagal SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 4 dalį, jeigu Vyriausybė priima nutarimą patvirtinti projekto specialųjį planą ir pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, projekto įgyvendinimui reikalinga žemė gali būti paimama visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų arba valstybinės žemės nuomos ir (ar) panaudos sutartys gali būti nutraukiamos prieš terminą Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis.

67Teisėjų kolegija pažymi, kad nors SGD terminalo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas SGD terminalo ypatingos valstybinės svarbos ekonominio projekto statusas, kuris suteikia teisę atlikti žemės paėmimą visuomenės poreikiams pagal Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymą, tokia teisė savaime nesukuria pareigos tokį statusą turintį projektą vykdyti tik taikant žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūras. Šiuo aspektu pažymėtina, kad SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje yra expressis verbis nurodyta, jog teritorijai, kurioje turi būti įrengta SGD terminalo infrastruktūra ir (ar) gamtinių dujų sistemos įrenginiai, susiję su SGD terminalo projekto įgyvendinimu, ir kuri nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nėra valdoma bendrovės ar perdavimo sistemos operatoriaus, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis nustatomas žemės servitutas, o konkretus servituto dydis ir vieta, taip pat reikalinga SGD terminalo infrastruktūra suprojektuojami projekto specialiajame plane. Taigi SGD terminalo įstatymo nuostatos tiesiogiai numato galimybę taikyti tiek žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, tiek nustatyti servitutus.

68Teisėjų kolegija pažymi, kad žemės paėmimas visuomenės poreikiams ir servituto nustatymas administraciniu aktu yra skirtingo pobūdžio institutai, kuriais ribojamos savininko teisės. Abu institutai taikomi įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Tačiau jų taikymo būtinybė kyla iš būtinybės nuosavybei ypatingais atvejais atlikti nuosavybės socialinę funkciją. Kaip 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarime yra nurodęs Konstitucinis Teismas, ši socialinė funkcija suponuoja, kad ne valstybės nuosavybės subjektams gali būti nustatyta pareiga savo nuosavybe prie ypatingų visuomenės reikmių prisidėti tiek, kiek pareiga prisidėti prie šių reikmių užtikrinimo esant nepaprastoms sąlygoms išplaukia iš Konstitucijos. Sekant konstitucine jurisprudencija, esminėmis nuosavybės ribojimo sąlygomis tampa proporcingumo principo laikymasis, pagal kurį įstatymuose numatytos nuosavybė ribojančios priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus.

69Kaip matyti iš SGD įstatyme įtvirtinto reguliavimo, įstatymų nustatytose ribose, esant įstatymuose įtvirtintoms sąlygoms ir pagrindams, SGD terminalo infrastruktūros projektų vykdymas gali būti nukreiptas skirtingomis kryptimis, t. y. tiek paimant žemę visuomenės poreikiams, tiek nustatant nuosavybės teises ribojančius servitutus. Abiem atvejais ribojimas – nuosavybės paėmimas arba ribojimas servitutu – kyla iš visuomenės poreikio. Nagrinėjamos bylos kontekste visuomenės poreikį pagrindžia infrastruktūros, dėl kurios nustatomas servitutas, priklausomybė SDG terminalo projektui, kuris yra pripažintas ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu. Ginčo byloje dėl SGD projekto svarbos nėra.

70Pareiškėjas skunde nurodė, kad būtent savininkas turi teisę pasirinkti, ar konkrečiu atveju bus taikoma žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, skunde ir apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad byloje vertinamu atveju nebuvo pagrindo nustatyti servitutą būtent administraciniu aktu, be to, dėl servitutu nustatytų apribojimų intensyvumo, masto ir pobūdžio turėjo būti taikoma būtent žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra.

71Kiek tai susiję su savininko teise spręsti, kokia procedūra taikytina konkrečiu atveju, teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktai neįtvirtina savininko teisės spręsti, ar turėtų būti taikytina žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, ar nustatomas servitutas administraciniu aktu. Priešingai, Žemės įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad sprendimas nustatyti servitutą negali būti priimtas, jeigu iki teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo neišreikšta viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia dėl servituto reikalingumo, o viešpataujančiuoju tampančio daikto savininkas savo valią išreiškia Nacionalinei žemės tarnybai pateikdamas prašymą dėl siūlomo servituto pagal parengtą teritorijų planavimo dokumentą nustatymo. Iš minėtos teisės normos matyti, kad prielaida svarstyti servituto nustatymą administraciniu aktu yra viešpataujančio daikto, o ne tarnaujančiojo daikto savininko prašymas, pateikiamas NŽT. Gavusi tokį pateiktą prašymą NŽT privalo spręsti, ar yra teisinės ir faktinės sąlygos priimti administracinį aktą, kuriuo būtų nustatytas viešpataujančiuoju tampančio daiktu savininko prašomas servitutas. Analogiškos pozicijos dėl viešpataujančiojo daikto savininko teisės pasirinkti, kokiu būdu realizuoti savo teises, laikomasi ir teismų praktikoje (žr., pvz., 2014 m. spalio 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014; 2014 m. gruodžio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2826/2014).

72Nors pareiškėjas nurodo, kad SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nenurodyta, kad servitutai turi būti nustatomi administraciniu aktu, toks teiginys atmestinas kaip nepagrįstas. Viena vertus, kaip minėta būtent viešpataujančiojo daikto savininkas turi teisę spręsti dėl savo teisių įgyvendinimo būdo. Kita vertus, SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje expressis verbis nurodyta, kad teritorijai, kurioje turi būti įrengta SGD terminalo infrastruktūra (t. y. ir dujų jungtis (žr. SGD terminalo įstatymo 2 straipsnio 3 ir 4 dalis), nustatomas žemės servitutas, kurio konkretus dydis ir vieta suprojektuojami specialiajame plane. Taigi klausimas dėl objektyvaus būtinumo / poreikio apsunkinti atitinkamą žemės sklypą sprendžiamas būtent specialiuoju planu, byloje vertinamas servitutas taip pat suprojektuotas specialiuoju planu (žr., 2014 m. gegužės 27 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014). Turint galvoje minėto SGD terminalo įstatymo tikslus ir 13 straipsnio 1 dalį, nėra pagrindo teigti, kad SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, kaip lex specialis, nenumato galimybės nustatyti servitutą administraciniu aktu, nes priešingas aiškinimas iš esmės reikštų, kad tokia norma nėra apskritai prasminga, kadangi servitutų nustatymui būtų taikomos bendrosios įstatymų (t. y. Civilinio kodekso ir Žemės įstatymo) nuostatos.

73Pareiškėjas taip pat teigia, kad bet kuriuo atveju turėjo būti taikoma žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, nes servitutas iš esmės paneigia jos nuosavybės teisę.

74Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta, Konstitucinis Teismas savo praktikoje laikosi nuostatos, jog pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės (žr., pvz., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimą). Pagal CK 4.100 straipsnio 1 dalies nuostatas paimti daiktą ar kitą turtą, priklausantį asmeniui privačios nuosavybės teise, visuomenės poreikiams leidžiama tik išimtiniais atvejais ir tik įstatymų nustatyta tvarka. CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Minėtos nuostatos leidžia daryti išvadą, kad servitutas – mažiau nekilnojamojo turto savininko teises (kurių turinį sudaro valdymas, naudojimas ir disponavimas (CK 4.37 straipsnis) ribojantis turto apsunkinimas nei turto nusavinimas (analogiškai žr. 2014 m. gruodžio 11 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2801/2014; 2014 m. gruodžio 15 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2826/2014).

75Kaip minėta SGD terminalo įstatymas (13 straipsnio 3 ir 4 dalys) numato galimybę tiek nustatyti servitutus administraciniu aktu, tiek paimti žemę visuomenės poreikiams. Taigi viešojo administravimo subjektai, sprendžiantys klausimą, kurią iš minėtų procedūrų pasirinkti, turi tam tikrą diskreciją.

76Įstatymų numatytais atvejais viena ar kita nuosavybės ribojimo priemonė gali būti prioretizuojama ir tinkamesnė individualiu atveju. Pavyzdžiui, analizuojamos situacijos kontekste, administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad SGD terminalo projekto įgyvendinimui reikalinga žemė gali būti paimama visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Atitinkamai ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014, išanalizavęs susiklosčiusią situaciją, konstatavo, kad statytojo ir žemės sklypų savininkų interesus labiausiai atitiktų ir jų pusiausvyrą užtikrintų viešosios teisės normų reglamentuojamas žemės paėmimas visuomenės poreikiams. Tačiau nei viename iš nurodytų procesinių aktų žemės paėmimas visuomenės poreikiams nebuvo traktuojamas kaip vienintelis teisių gynimo ir, atitinkamai, teisių ribojimo būdas. Vertinant tam tikro nuosavybės teisių ribojimo būdo parinkimą esminiais klausimais lieka konkrečios priemonės taikymo prielaidų tenkinimas ir tinkamas (ekvivalentis) iš ribojimų kylančios žalos kompensavimas, kuris atitiktų ir iš Konstitucijos kylantį reikalavimą dėl nuosavybės teisių ribojimo proporcingumo.

77Nurodytu aspektu SGD terminalo įstatymas įtvirtina sprendimus priimančios valstybės valdymą įgyvendinančios institucijos diskreciją rinktis tą metodą, kuri ji laiko tinkamiausiu konkrečiu atveju, siekiant įgyvendinti SGD terminalo įstatyme įtvirtintus tikslus. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į galimybes ir procesų ypatumus, buvo pasirinktas servituto nustatymas. Kaip minėta servitutas iš esmės yra mažiau nuosavybės teisę ribojanti priemonė nei nuosavybės paėmimą. Nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams instituto taikymo atveju visa paimama nuosavybė tampa kito savininko nuosavybe. Tuo tarpu servitutas, net ir esant dideliam daiktinių teisių suvaržymui, nelemia tarnaujančio daikto tapimo viešpataujančio daikto nuosavybe. Be to, žemės paėmimas visuomenės poreikiams yra išskirtinė, ypatinga procedūra. Ji turi būti taikoma tik ypatingais atvejais. Tai lemia ne tik įstatymuose įtvirtintos šios procedūros taikymo sąlygos, bet ir sudėtinga šios procedūros vykdymo tvarka. Pavyzdžiui, pagal SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad Vyriausybė pradeda žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Tuo tarpu servitutą administraciniu aktu nustato Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinis skyrius. Tad procedūrų priėmimo ir vykdymo lygmenys ypač skiriasi ir tai taip pat gali iš dalies lemti tam tikros procedūros prioretizavimą konkrečiu atveju.

78Kaip savo jurisprudencijoje servituto nustatymo bylose yra nurodęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011, 2014 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014), šiems teisiniams santykiams būdingas atlygintinumo principas, kuris reiškia, kad įgydama naudos viena šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip. Atitinkamai ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nustačius servitutą privačios žemės sklypui, įstatymas nustato tarnaujančio žemės sklypo savininkui kompensacinio pobūdžio teisines garantijas – nuostolių atlyginimą, vienkartines ar periodines išmokas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-93/2014). Ši praktika tiesiogiai susijusi ir su konstituciniu reikalavimu užtikrinti ribojamų nuosavybės teisių gynimą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Todėl nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, servituto taikymo apimtis tarnaujančiam daiktui (pareiškėjos žemės sklypui) turi būti vertinama per ekvivalentinės naudos kriterijų, t. y. ar pareiškėja, atsižvelgiant į taikomus ribojimus, nepraranda teisės į teisingą, ekvivalentį atlyginimą.

79Vis dėlto įgyvendindamos jų turimą diskreciją valstybės institucijos privalo paisyti pirmiau minėto konstitucinio imperatyvo ir negali vienašališkai, nesant turto savininko sutikimo, nustatyti servituto, jeigu juo būtų paneigta tarnaujančiuoju tampančio daikto savininko nuosavybės teisės esmė. Todėl šiuo požiūriu sutiktina su pareiškėju, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti, ar ginčo sklypui (jo daliai) nustatytais apribojimais nėra paneigiama pati nuosavybės teisės esmė. Kita vertus įvertinus byloje pateiktus įrodymus ir argumentus nėra pagrindo pritarti pareiškėjo teiginiui, kad byloje vertinamu atveju ginčijamu aktu nustatytu servitutu buvo paneigta pareiškėjo nuosavybės teisės esmė.

80Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo žemės sklypo (unikalus Nr. ( - ); kadastro Nr. ( - )) dydis – 1,67 ha, nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės kad ginčijamo įsakymo priėmimo metu jam buvo nustatyta žemės ūkio pagrindinė naudojimo tikslinė paskirtis (naudojimo būdas: kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai) (t. I, b.l. 17). Ginčijamu įsakymu servitutas nustatytas 0,626 ha žemės sklypo daliai (t. I, b.l. 22-23), taigi nustatytas servitutas apsunkina tik dalį sklypo ir tai savaime neleidžia teigti, kad jo apimtis (mastas) nulemia poreikį išpirkti visą žemės sklypą. Kiek tai susiję su nustatyto servituto turiniu (jo suteikiamomis teisėmis viešpataujančio daikto savininkui), pareiškėjas patikslintame skunde nurodė 1992 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 343 26 punkte, taip pat Energetikos ministro 2010 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 1-213 ir Energetikos ministro 2014 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1-12 nustatytus apribojimus ir suvaržymus, tačiau nepateikė argumentų, leidžiančių daryti išvadą, kad šių apribojimų intensyvumas paneigia nuosavybės teisės esmę. Vertinant šių teisės aktų turinį matyti, kad jie tam tikru mastu riboja ūkinę veiklą, tačiau apskritai nedraudžia naudoti ginčo žemės sklypą pagal pirmiau minėtą žemės ūkio pagrindinę tikslinę paskirtį, nepadaro tokios ūkinės veiklos neįmanoma ar neproporcingai sudėtinga. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad toks vertinimas turi būti atliekamas atsižvelgiant į ginčijamo akto priėmimo metu nustatytą pagrindinę tikslinę žemės paskirtį. Nors pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad jau po ginčijamo akto priėmimo buvo pakeista sklypo paskirtis (t. II, b.l. 59, 61-62), ši aplinkybė sprendžiant dėl ginčijamo akto teisėtumo ir pagrįstumo servituto nustatymo aspektu, viena vertus, yra teisiškai nereikšminga, kita vertus patvirtina, kad servituto nustatymas apskritai neužkerta kelio pareiškėjo ūkinei veiklai, taigi, nepažeidžia nuosavybės teisės esmės.

81Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčijamas aktas prieštarauja Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punktui, kuris numato, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį, toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ginčijamu įsakymu buvo nustatytas servitutas (juo suteikiamos teisės), nei Žemės įstatymas, nei kiti teisės aktai nereikalauja, kad žemės sklypo tikslinė paskirtis būtų keičiama prieš priimant administracinį aktą, kuriuo nustatomas servitutas. Kita vertus teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepaaiškina, kaip šis argumentas susijęs su jo teisių apimtimi, manytina, kad tikslinės paskirties nustatymo ar keitimo klausimas byloje vertinamu atveju nesietinas su pareiškėjo teisių apimtimi.

82Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pasisakė dėl aplinkybės, kad AB „Klaipėdos nafta“ teikė pirmenybę servituto nustatymui sandoriu, nes netyrė servituto sutarties projekto sąlygų. Pastebėtina, kad teisės aktai imperatyviai nereikalauja, kad prieš nustatant servitutą administraciniu aktu būtų siūloma jį nustatyti sandoriu. Taigi nors pastarasis būdas laikytinas optimaliu socialinės taikos užtikrinimo aspektu, pareiškėjo nurodyta faktinė aplinkybė nėra teisiškai reikšminga sprendžiant dėl ginčijamo įsakymo teisėtumo ar pagrįstumo.

83Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad ši apeliacinio skundo dalis yra nepagrįsta, todėl atmestina.

84Dėl kompensacijos nustatymo

85Dėl ginčijamo įsakymo 2.4 punktu nustatyto nuostolių atlyginimo dydžio pirmosios instancijos teismas iš esmės nusprendė, kad nuostolių dydis buvo apskaičiuotas pagal teisės aktų reikalavimus, taip pat pažymėjo, kad akto priėmimas nekliudo pareiškėjui kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą ir reikalauti atlyginti dėl servituto nustatymo patirtus nuostolius.

86Pažymėtina, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui (Civilinio kodekso 4.129 straipsnis). Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad žemės savininkas ar valstybinės žemės patikėtinis dėl nuostolių, patiriamų dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto servituto, atlyginimo turi teisę kreiptis į viešpataujančiojo daikto savininką, o kai nustatytas servitutas prieiti ar privažiuoti prie gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, įrašytų į Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, – į valstybės ar savivaldybės instituciją, atsakingą už šių kompleksų ir objektų apsaugą. Nuostolių dydis ir atlyginimo terminai nustatomi viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų ar valstybinės žemės patikėtinių susitarimu, o tais atvejais, kai servitutas nustatytas prieiti ar privažiuoti prie gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, įrašytų į Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, – valstybės ar savivaldybės institucijos, atsakingos už tokių kompleksų ir objektų apsaugą, ir tarnaujančiojo daikto savininko ar valstybinės žemės patikėtinio susitarimu. Šalims nesusitarus, ginčus dėl nuostolių dydžio ir atlyginimo Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka sprendžia teismas. Kai servitutas nustatomas administraciniu aktu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui atlyginama sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško rinkos vertė bei nuostoliai, atsiradę dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą praradimo. Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodiką tvirtina Vyriausybė.

87Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesutiko servituto nustatyti sutarties pagrindu, todėl servitutas nustatytas administraciniu aktu. Pareiškėjas pažymi, kad viešpataujančiojo daikto savininkas pasiūlė sudaryti sutartį nenaudingomis sąlygomis, be to, atmetė pareiškėjo pasiūlymą atlikti turto vertinimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios bylos dalykas – administracinio akto teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjo nuomonė dėl galimai netinkamo kompensavimo dydžio yra aplinkybė, kuri turi būti pagrįsta. Tai, kad viešpataujančiojo daikto savininkas pateikė sutartį, kuri, pareiškėjo nuomone, yra mažiau naudinga pareiškėjui nei vėlesnis administracinis aktas nėra teisiškai reikšminga aplinkybė. Pareiškėjo atsisakymas sudaryti sutartį dėl servituto ir servituto administraciniu aktu nustatymas nedaro įtakos jo teisei į teisingą atlyginimą dėl daiktinių teisių suvaržymo servitutu.

88Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintos Metodikos 10 punkte pateikta nuostolių dėl žemės ūkio paskirties žemėje sunaikinamų žemės ūkio naudmenų formulė. Byloje vertinamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skaičiuodamas nuostolių dydį atsakovas tinkamai taikė teisės aktų nuostatas.

89Kita vertus teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Metodikoje įtvirtinta ir jos atžvilgiu pritaikyta formulė nebūtinai kompensuoja realiai dėl servituto nustatymo patiriamus nuostolius. Nagrinėjamos bylos kontekste Metodikos tikslas neatsiejamas nuo pasirinkimo nagrinėjamu atveju taikyti servitutą kaip daiktinių teisių suvaržymą – tai sąlyginis paprastumas ir efektyvumas, vykdant didelę visuomeninę reikšmę turintį projektą (SGD terminalo ir jo infrastruktūros parengimą). Metodika yra pagalbinė priemonė, kuri leidžia nestabdyti tam tikros procedūros, nustatyti bent minimalius standartus atitinkantį kompensavimą. Kartu Metodika neužkerta kelio asmeniui Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka reikalauti atlyginti realiai patirtus nuostolius (pvz., rinkos vertės sumažėjimą, praradimą) tiek, kiek jų nepadengia Metodikos pagrindu nustatytas atlyginimas.

90Teisėjų kolegija sutinka, kad servituto atlygintinumo klausimą racionalu išspręsti nustatant servitutą, nes taip užtikrinamas proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, siekio kuo greičiau atkurti teisinę taiką principų įgyvendinimas (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010). Tačiau nagrinėjamu atveju Metodikos pagrindu apskaičiuotos kompensacijos nepakankamumas yra faktinė aplinkybė, kurią privalo įrodyti pareiškėjas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad dėl turto nuvertėjimo atsirandantys nuostoliai yra turto vertės sumažėjimas. To priežastis yra savininko teisių naudotis daiktu varžymas. Nuostoliai (turto vertės netekimas) gali būti įrodinėjami buvusio iki servituto ir po servituto nustatymo turto vertės palyginimu. Turto nuvertėjimo faktą ir dydį privalo įrodyti asmuo, kuris šiomis aplinkybėmis remiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009, Teismų praktika Nr. 31, 2009). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teisę į nepakankamą kompensacijos dydį pagrindžia preliminariais skaičiavimais (t. I, b.l. 11; t. II, b.l. 54-55). Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie skaičiavimai turi būti pagrįsti (pavyzdžiui, turto vertinimo išvada) ir pareiškėjas turi teisę juos pateikti bendrosios kompetencijos teismui siekdamas įgyvendinti savo teisę į ekvivalentį atlyginimą, kylantį dėl jos teisių ribojimo.

91Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje ginčijamu įsakymu nustatytas servitutas iš esmės atitinka Specialiajame plane numatytas sąlygas. Kaip administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 pažymėjo teismas, nėra pagrindo pripažinti ginčo (magistralinio) dujotiekio trasos vietos suprojektavimą neteisėtu, o planuojami servitutai yra suprojektuoti būtent išilgai šios trasos, šie servitutai yra būtini siekiant įgyvendinti SGD terminalo projektą (nutiesti magistralinį dujotiekį bei vėliau jį eksploatuoti). Todėl vertinant konkretaus Įsakymo pagrįstumą ir servitutu įtvirtinamus daiktinių teisių ribojimus, būtina pabrėžti, kad byloje nėra pateikta duomenų, kurie pagrįstų žymų servitutų nukrypimą nuo Specialiojo plano sprendinių.

92Pareiškėja pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalies atitikties Konstitucijai, ir Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintos Metodikos atitikties Konstitucijai ir įstatymams. ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Teisėjų kolegijai šioje byloje tirtinu aspektu abejonių dėl pareiškėjo nurodytų teisės normų atitikties aukštesnės galios teisės aktams nekyla. Kaip minėta Metodikoje pateikti kompensacijos apskaičiavimo principai (formulės) neužkerta kelio asmeniui atgauti teisingą, realų atlyginimą už servituto nustatymu padarytus nuostolius. Šis atlyginimas priklausytų nuo individualaus turto vertinimo, pateiktų įrodymų pagrįstumo. Bendro pobūdžio formulės pateikimas turi kitus tikslus nei apimti visus idealius turto vertės nustatymo atvejus – tai preliminarus apskaičiavimas, leidžiantis vykdyti visuomenei svarbias procedūros paprastai ir efektyviai.

93Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir palieka pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

94Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

95pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Trevena“ apeliacinį skundą atmesti.

96Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

97Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Trevena“ (toliau – ir... 5. Pareiškėjas paaiškino, jog jam nuosavybės teise priklauso 1,67 ha ploto... 6. Pažymėjo, jog Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktas suteikia... 7. Pareiškėjas taip pat nesutiko su ginčijamo įsakymo 2.4 punktu nustatytos 11... 8. Atitinkamai, pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos... 9. Teigė, kad pareiškėjas turi tikslą ir galimybę pakeisti žemės sklypo... 10. Be to, atsakovas pažeidė ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo... 11. Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, jog šiuo metu jo žemės sklypo... 12. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos... 13. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo... 14. Nurodė, jog ginčijamo įsakymo 2.3 punkte nustatyta prievolė žemės sklypo... 15. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė „Klaipėdos nafta“... 16. Paaiškino, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Specialiuoju planu... 17. Pažymėjo, jog servitutas nustatytas laikantis teisės aktų reikalavimų ir... 18. Nurodė, jog prievolę viešpataujančiu tampančio daikto savininkui... 19. Vertino, jog servitutas nustatytas įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos... 20. Pareiškėjas skundą teismui pateikė per įstatymų nustatytus terminus,... 21. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sweco Lietuva“ atsiliepime į... 22. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės... 23. Pabrėžė, jog, priešingai nei teigia pareiškėjas, Suskystintų gamtinių... 24. Trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Ardynas“... 25. II.... 26. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimu... 27. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ginčijamas administracinis aktas... 28. Įvertinęs nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo konstatuotas... 29. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog, vadovaujantis CK 4.124... 30. Teismas taip pat rėmėsi Taisyklių 16 punktu ir nurodė, jog atsakovas iš... 31. Nurodė, kad atsakovo ir AB „Klaipėdos nafta“ argumentai, jog... 32. Teismas dėl kompensacijos dydžio, remdamasis Žemės įstatymo 23 straipsnio... 33. Ginčijamu įsakymu nustatytas kompensacijos dydis (11 599,86 Lt) yra... 34. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovas naudojo netinkamus duomenis... 35. Pirmosios instancijos teismas taip pat pabrėžė, jog Metodikos 2 punkte... 36. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad skundžiame įsakyme nenurodyta jo... 37. Pirmosios instancijos teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis... 38. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendė, jog pareiškėjo skundas... 39. III.... 40. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Trevena“ apeliaciniu skundu (t.... 41. Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjo skunde... 42. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai suprato ir... 43. Pareiškėjas nurodo, jog teismas nepasisakė dėl jo argumento, kad servitutas... 44. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumento, jog servitutą nustatantis... 45. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismui nebuvo žinomos pasiūlytos... 46. Pareiškėjas nurodo, jog pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą... 47. Pabrėžia, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 7 d. nutartyje... 48. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos... 49. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pareiškėjo valdomame žemės... 50. Atsakovas remiasi Metodikos 10 punktu ir nurodo, jog jame yra pateikta... 51. Pabrėžia, kad Metodika reglamentuoja tiek tiesioginių, tiek ir... 52. Teisėjų kolegija... 53. IV.... 54. Byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio... 55. Pareiškėjas skunde iš esmės teigė, kad atsakovas, nustatydamas servitutą... 56. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas... 57. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašė bylą nagrinėti žodinio proceso... 58. Kiek tai susiję su bylos nagrinėjimu iš esmės, patikrinusi bylą ABTĮ 136... 59. Dėl servituto nustatymo administraciniu aktu... 60. Pareiškėjas ginčija Įsakymu nustatytą servitutą ir teigia, kad šis... 61. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad bylos dalykas yra ginčijamo įsakymo... 62. Pabrėžtina, kad bet koks nuosavybės teisių ribojimas, o tokio pobūdžio... 63. Vis dėlto pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją nuosavybės teisė nėra... 64. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.111 straipsnio 1 dalį,... 65. Servituto nustatymo administraciniu aktu sąlygas ir tvarką reglamentuoja... 66. SGD terminalo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad SGD terminalo... 67. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors SGD terminalo įstatymo 3 straipsnyje... 68. Teisėjų kolegija pažymi, kad žemės paėmimas visuomenės poreikiams ir... 69. Kaip matyti iš SGD įstatyme įtvirtinto reguliavimo, įstatymų nustatytose... 70. Pareiškėjas skunde nurodė, kad būtent savininkas turi teisę pasirinkti, ar... 71. Kiek tai susiję su savininko teise spręsti, kokia procedūra taikytina... 72. Nors pareiškėjas nurodo, kad SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje... 73. Pareiškėjas taip pat teigia, kad bet kuriuo atveju turėjo būti taikoma... 74. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta, Konstitucinis... 75. Kaip minėta SGD terminalo įstatymas (13 straipsnio 3 ir 4 dalys) numato... 76. Įstatymų numatytais atvejais viena ar kita nuosavybės ribojimo priemonė... 77. Nurodytu aspektu SGD terminalo įstatymas įtvirtina sprendimus priimančios... 78. Kaip savo jurisprudencijoje servituto nustatymo bylose yra nurodęs ir Lietuvos... 79. Vis dėlto įgyvendindamos jų turimą diskreciją valstybės institucijos... 80. Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo žemės sklypo (unikalus Nr. ( - );... 81. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčijamas aktas... 82. Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai... 83. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus teisėjų kolegija daro... 84. Dėl kompensacijos nustatymo... 85. Dėl ginčijamo įsakymo 2.4 punktu nustatyto nuostolių atlyginimo dydžio... 86. Pažymėtina, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami... 87. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesutiko servituto nustatyti sutarties... 88. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541... 89. Kita vertus teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo teiginiais, kad... 90. Teisėjų kolegija sutinka, kad servituto atlygintinumo klausimą racionalu... 91. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje ginčijamu įsakymu nustatytas... 92. Pareiškėja pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Žemės... 93. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sutinka su... 94. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 95. pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Trevena“ apeliacinį skundą... 96. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą... 97. Nutartis neskundžiama....