Byla e2A-509-357/2017
Dėl skolos priteisimo

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovui A. G. dėl skolos priteisimo.

2Teismas

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

    1. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo A. G. skolą 607,38 Eur, palūkanas 597,11 Eur, delspinigius 113,17 Eur, palūkanų delspinigius 108,92 Eur, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 12,5 procentų sutartines palūkanas nuo 607,38 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007-12-28 atsakovas su pradiniu kreditoriumi AB „Swedbank“ sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. ( - ), pagal kurią AB „Swedbank“ atsakovui suteikė minėtoje sutartyje numatyto dydžio kreditą. Atsakovas pagal sutartį prisiimtų įsipareigojimų grąžinti kreditą, mokėti palūkanas ir kitus mokėjimus tinkamai nevykdė, dėl ko pradiniam kreditoriui liko skolingas 607,38 Eur negražinto kredito bei atitinkamų palūkanų ir kitų piniginių sumų susijusių su pinigų išmokėjimu. 2009-05-21 AB „Swedbank“ ir UAB „Gelvora“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. ST-09-255/09-20-54, pagal kurią AB „Swedbank“ perleido ieškovei visas reikalavimo teises į atsakovo skolinius įsipareigojimus. Atsakovui buvo pranešta apie reikalavimo perleidimą, pareikalauta įvykdyti įsipareigojimus, tačiau jis savo įsipareigojimų neįvykdė.
    2. Atsakovas per nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į pareikštą ieškinį

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

    1. Telšių rajono apylinkės teismas 2017 m. balandžio 3 d. priėmė sprendimą už akių ir ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo A. G. 607,38 Eur skolą, 199,04 Eur palūkanas, 37,72 Eur delspinigius, 36,31 Eur palūkanų delspinigius, 12,5 procentų metines palūkanas nuo 607,38 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2017-03-03 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2017-03-03 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 20,00 Eur (dvidešimt Eur) žyminį mokestį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, įmonės kodas 125164834. Kitą ieškinio dalį atmetė.
    2. Nurodė, kad atlikęs formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą nustatė, jog atsakovas savo įsipareigojimų nevykdė, AB „Swedbank“ perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovą, todėl 607,38 Eur skola priteistina iš atsakovo ieškovei. Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 597,11 Eur palūkanų, 113,17 Eur delspinigių ir 108,92 Eur palūkanų delspinigių pagal sudarytas kredito sutartis. Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį, 6.258 straipsnio 3 dalį, jeigu netesybos yra neprotingai didelės, teismas gali jas sumažinti, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą. Nagrinėjamu atveju pirminis kreditorius ir atsakovas buvo sudarę vartojimo kredito sutartis, todėl teismas turi pareigą kontroliuoti, ar iš vartotojo reikalaujamos priteisti palūkanos ir delspinigiai nėra nepagrįstai dideli. Vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, darytina išvada, kad ieškovės prašomos priteisti 597,11 Eur palūkanos, 113,17 Eur delspinigiai ir 108,92 Eur palūkanų delspinigiai laikytini neprotingai dideliais, nes prašoma priteisti palūkanų ir delspinigių suma viršija skolos sumą. Atsižvelgiant į tai, kad sutartis sudaryta juridinio asmens ir fizinio asmens – vartotojo, kuris turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, į tai, kad kredito sutartis nutraukta 2009-09-22, tačiau dėl skolos priteisimo į teismą kreiptasi tik 2017-03-03, didžioji dalis prašomų priteisti palūkanų ir delspinigių ieškovės paskaičiuota jau po kredito sutarčių nutraukimo ir reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo bei į teismų praktiką (Vilniaus apygardos teismo 2015-06-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-900-340/2015;Panevėžio apygardos teismo 2015-11-20 nutartis Nr. e2A-841-198/2015 ir kt.), teismas sprendė, kad palūkanos mažintinos iki 199,04 Eur, delspinigiai mažintini iki 37,72 Eur, palūkanų delspinigiai mažintini iki 36,31 Eur.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

    1. Ieškovė UAB „Gelvora“ apeliaciniu skundu prašo Telšių rajono apylinkės teismo sprendimą panaikinti toje dalyje, kurioje atmestas ieškovo prašymas priteisti 398,07 Eur palūkanų, 75,45 Eur delspinigių ir 72,61 Eur palūkanų delspinigių ir ieškinį tenkinti pilnai, iš atsakovo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
    2. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

86.1.

9CK 6.261 straipsnyje nustatyta, kad palūkanos yra minimalūs kreditoriaus nuostoliai, gali būti nustatytos šalių susitarimu (sutartinės) arba įstatymu (įstatyminės). Pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius. Pažeidus paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir 6.213 straipsnio 1 dalies nuostatomis (2012-10-25 netesybas ir palūkanas reglamentuojančiu teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga AC-37-1).

106.2.

11Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, palūkanų, kaip ir netesybų, mažinimo pagrindai įtvirtinti įstatyme. CK 6.37 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, todėl šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.). Apelianto manymu, Vartojimo kredito sutartyje Nr. ( - ) numatytos 12,55 proc. dydžio sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams. Pirmosios instancijos teismas, mažindamas priteistinų palūkanų dydį, vadovaujantis CK 6.228 straipsniu, turėjo nustatyti, kad sutarties sudarymo metu egzistavo esminė šalių nelygybė, sudaranti pagrindą modifikuoti šalių sudarytų sutarčių sąlygas. Pirmosios instancijos teismas esminės šalių nelygybės nekonstatavo.

126.3.

13Ginčo Vartojimo kredito sutartį Nr. ( - ) šalių pasirašyta 2007-12-28, t.y. sutarčių sudarymo metu galiojo 1986-12-22 Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo, nuostatos buvo perkeltos j LR CK 6.887 str., kurio 3 d. numato, jog vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios išlaidos. Tiek Direktyvoje, tiek LR CK 6.887 str. nereglamentavo metinės kredito grąžinimo normos ir palūkanų normos maksimalių ribų, vartotojui buvo leidžiama apsispręsti dėl tikslingumo sudaryti vartojimo kredito sutartį.

146.4.

15Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2015-11-01 (šiam ginčui netaikomam), 21 str. numatyta, kad sudaryta sutartis pažeidžia paskolos gavėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyra, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančias vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnė kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos. Šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Šioje byloje metinė kredito grąžinimo norma sudaro 14,59 proc. per metus, tai yra daug mažesnis dydis už numatytąjį įstatyme.

166.5. Atsakovas teismo posėdyje nedalyvavo, atsiliepimo į ieškinį, prieštaravimų nepateikė, nebuvo reiškiama reikalavimų dėl šalių sudarytų kredito sutarčių sąlygų dėl palūkanų normos modifikavimo. Nepaisant to, kad atsakovai kaip vartotojai yra silpnesnioji sandorio šalis, minėta aplinkybė nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų - pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str.). Jei skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių ir pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

176.6.

18Pirmos instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad apeliantas nesiėmė priemonių išieškoti skolą, negynė savo pažeistų teisių bei tai laikė priežastimi mažinti iš atsakovo priteistinas palūkanas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas atliko ikiteisminius skolos išieškojimo veiksmus, t.y. neregistruotu paštu siuntė pranešimus dėl įsiskolinimo, bendravo su atsakovu telefonu, todėl pagrindo mažinti palūkanas nėra. Be to, tokios pozicijos laikosi ir kiti teismai nagrinėdami analogiškas bylas (Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1197-413/2015; Kauno apygardos teismo 20/5 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1182-658/2015; Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2.4-905-265/2015; Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1325-112/2015 ir kt).

196.7.

20Atsakovas A. G. pasirašydamas Vartojimo kredito sutartį Nr. ( - ), įsipareigojo pagal minėtos sutarties 7.2 p. kredito gavėjui praleidus Sutartyje numatytus kredito ar jo dalies grąžinimo palūkanų ar/ir kitų Sutartyje numatytų mokėjimo terminus, kredito gavėjas privalo už kiekvieną kalendorinę termino praleidimo dieną, mokėti 0,1 proc. delspinigius. Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. ST-09-255/09-20-54 buvo perleista reikalavimo teisė į atsakovo pagrindinę skolą bei teisė gauti reikalavimo patenkinimą iš skolininko tokia suma ir apimtimi, kiek tokią teisę suteikia įstatymai. Remiantis LR CK 6.101 str. 2 d. reikalavimo įgijėjui (ieškovui) perėjo ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės. Apeliacinės instancijos teismas

konstatuoja:

21IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22Apeliacinis skundas tenkinamas.

23Dėl bylos nagrinėjimo ribų

    1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

24 Dėl faktinių aplinkybių

    1. Byloje teismo nustatyta, kad 2007-12-28 atsakovas su pradiniu kreditoriumi AB „Swedbank“ sudarė Vartojimo kredito sutartį, pagal kurią atsakovui suteikė sutartyje numatyto dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis grąžinti kreditą ir atlikti kitus sutartinius mokėjimus. Byloje ieškovas pateikė AB „Swedbank“ bylų priėmimo-perdavimo aktą prie 2009-05-21 Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. ST-09-255/09-20-54, delspinigių paskaičiavimo aktą, palūkanų paskaičiavimo aktą, palūkanų delspinigių paskaičiavimo aktą, Vartojimo kredito sutartį Nr. ( - ), 2009-09-02 pranešimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo, 2009-09-30 pranešimą dėl reikalavimų perleidimo, Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 09-20-54 vertinimą. Byloje nustatyta, kad atsakovas A. G. įsipareigojimų nevykdė, AB „Swedbank“ perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovą, todėl ieškovė turi reikalavimo teisę LR CK 6.38 str. 1 d., 6.101 str. 1 d. pagrindais.

25Dėl ieškovo reikalaujamų palūkanų ir delspinigių dydžio

    1. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį, 6.258 straipsnio 3 dalį, jeigu netesybos yra neprotingai didelės, teismas gali jas sumažinti, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą. Pirminis kreditorius ir atsakovas buvo sudarę vartojimo kredito sutartis, todėl teismas turi pareigą kontroliuoti, ar iš vartotojo reikalaujamos priteisti palūkanos ir delspinigiai nėra nepagrįstai dideli. Ieškovės prašomas priteisti 597,11 Eur palūkanas, 113,17 Eur delspinigius ir 108,92 Eur palūkanų delspinigius vertino kaip neprotingai didelius.
    2. Pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2015-06-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-900-340/2015;Panevėžio apygardos teismo 2015-11-20 nutartimi Nr. e2A-841-198/2015. Apeliantas remiasi teismų praktika - Kauno apygardos teismo 20/5 m. balandžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1182-658/2015; Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2.4-905-265/2015; Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1325-112/2015 ir kt).
    3. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai formuotis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas byloje Nr. 26/07, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009). Kasacinio teismo ne kartą pabrėžiama teismų pareiga laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-248/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją). Teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių, tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-546-469/2016, 24 punktas). Kasacinis teismas nurodė, kai apeliacinės instancijos teismas nukrypsta nuo savo sukurtų horizontaliųjų precedentų, kurie niekada nebuvo peržiūrėti kasacine tvarka, tai ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog tik dėl to skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-546-469/2016, 28 punktas, 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-695/2017).
    4. Pažymėtina, kad CK 6.261 straipsnyje reglamentuojamos palūkanos yra minimalūs kreditoriaus nuostoliai, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą. Palūkanos gali būti nustatytos šalių susitarimu (sutartinės) arba įstatymu (įstatyminės), kurios gali būti mokamos kaip mokestis (atlyginimas) už pinigų skolinimą (mokėjimo arba pelno palūkanos), arba palūkanos kaip minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis).
    5. Kompensuojamosios palūkanos laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos. Skolininkui laiku negrąžinus paskolos sumos, jis privalo mokėti kreditoriui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Pažeidus paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą.
    6. Pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai, kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma. Mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir 6.213 straipsnio 1 dalies nuostatomis.
    7. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apelianto argumentams, kad teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas ir kitas aplinkybes. Šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas. Vartojimo kredito sutartyje numatytos 12,55 proc. dydžio metinės sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja įstatymams ar protingumo bei sąžiningumo principams.
    8. Pirmosios instancijos teismas, mažindamas priteistinų palūkanų dydį nenustatė CK 6.228 straipsnio pagrindų modifikuoti šalių sudarytų sutarčių sąlygas, t. y. sumažinti sutartinių palūkanų dydį dėl esminės šalių nelygybės sandorio sudarymo metu. Todėl apeliantas pagrįstai nurodo, kad nebuvo teisinio pagrindo nepriteisti 398,07 Eur palūkanų.
    9. Ginčo vartojimo kredito sutartis Nr. ( - ) šalių pasirašyta 2007-12-28, šios sutarties sudarymo metu galiojo 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo. Tiek Direktyvoje, tiek CK 6.887 straipsnyje sutarties sudarymo metu galiojusios 3 dalies nuostatos, numatė, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios išlaidos. Kaip pagrįstai teigia apeliantas, LR CK 6.887 str. nereglamentavo metinės kredito grąžinimo normos ir palūkanų normos maksimalių ribų, vartotojui buvo leidžiama apsispręsti dėl tikslingumo sudaryti vartojimo kredito sutartį.
    10. Šiuo metu galiojančiame Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2015-11-01 ir šiam ginčui netaikomam, 21 straipsnyje numatyta, kad sudaryta sutartis pažeidžia paskolos gavėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyrą, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito metinė palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančias vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos. Šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Pažymėtina, kad apelianto teigimu, metinė kredito grąžinimo norma sudaro 14,59 proc. per metus, tai yra daug mažesnis dydis už numatytąjį įstatyme, todėl nėra teisinio pagrindo laikyti palūkanas neprotingai didelėmis ir pažeidžiančiomis sąžiningumo bei teisingumo principus.
    11. Nepaisant to, kad tarp šalių sudarytos vartojimo kredito sutartis ir atsakovai kaip vartotojai yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau minėta aplinkybė nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Pripažintina, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog apeliantas nesiėmė priemonių išieškoti skolą, negynė savo pažeistų teisių bei tai laikė priežastimi mažinti iš atsakovo priteistinas palūkanas. Apeliantas pateikė įrodymus, kad neregistruotu paštu siuntė pranešimus dėl įsiskolinimo, bendravo su atsakovais telefonu.
    12. Taigi, nustačius, kad atsakovas A. G. pasirašydamas Vartojimo kredito sutartį Nr. ( - ), įsipareigojo pagal minėtos sutarties 7.2 p. kredito gavėjui praleidus Sutartyje numatytus kredito ar jo dalies grąžinimo palūkanų ar/ir kitų Sutartyje numatytų mokėjimo terminus, kredito gavėjas privalo už kiekvieną kalendorinę termino praleidimo dieną, mokėti 0,1 proc. delspinigius pripažintina, kad Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. ST-09-255/09-20-54 perleidus reikalavimo teisę į atsakovo pagrindinę skolą, ieškovė turi teisę gauti reikalavimo patenkinimą iš skolininko tokia suma ir apimtimi, kiek tokią teisę suteikia įstatymai. LR CK 6.101 str. 2 d. numato, kad reikalavimo įgijėjui (ieškovui) perėjo ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės, šiuo atveju - delspinigiai ir palūkanų delspinigiai. Taigi, Telšių rajono apylinkės teismo sprendimas pakeistinas toje dalyje, kurioje atmestas ieškovo reikalavimas priteisti delspinigius 75,45 Eur bei 72,61 Eur palūkanų delspinigius.

26Dėl bylinėjimosi išlaidų

    1. Apeliacinės instancijos teisme ieškovė patyrė 20 Eur žyminio mokesčio išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas, iš atsakovo ieškovei priteistinos 20 Eur bylinėjimosi išlaidos.

27Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

Nutarė

28Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinės dalies 1-3 pastraipas išdėstyti taip.

29Ieškinį tenkinti.

30Priteisti iš atsakovo A. G., asmens kodas ( - ) 607,38 Eur (šešių šimtų septynių Eur 38 ct) skolą, priteisti 398,07 Eur palūkanų, 75,45 Eur delspinigių ir 72,61 Eur palūkanų delspinigių, 12,5 procentų metines palūkanas nuo 607,38 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2017-03-03 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2017-03-03 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 50,00 Eur žyminį mokestį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, įmonės kodas 125164834.

31Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

32Priteisti iš atsakovo A. G. ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ 20 Eur (dvidešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

33Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa... 2. Teismas... 3. I. Ginčo esmė... 4.
    1. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6.
        1. Telšių rajono apylinkės... 7. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai 8. 6.1.... 9. CK 6.261 straipsnyje nustatyta, kad palūkanos yra minimalūs kreditoriaus... 10. 6.2.... 11. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, palūkanų, kaip... 12. 6.3.... 13. Ginčo Vartojimo kredito sutartį Nr. ( - ) šalių pasirašyta 2007-12-28,... 14. 6.4.... 15. Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2015-11-01 (šiam ginčui... 16. 6.5. Atsakovas teismo posėdyje nedalyvavo, atsiliepimo į ieškinį,... 17. 6.6.... 18. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad apeliantas nesiėmė... 19. 6.7.... 20. Atsakovas A. G. pasirašydamas Vartojimo kredito sutartį... 21. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 22. Apeliacinis skundas tenkinamas.... 23. Dėl bylos nagrinėjimo ribų
              24. Dėl faktinių aplinkybių
                  25. Dėl ieškovo reikalaujamų palūkanų ir delspinigių dydžio
                    26. Dėl bylinėjimosi išlaidų
                        27. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 28. Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą pakeisti... 29. Ieškinį tenkinti.... 30. Priteisti iš atsakovo A. G., asmens kodas 31. Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.... 32. Priteisti iš atsakovo A. G. ieškovei uždarajai akcinei... 33. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos....