Byla 1A-371-185-2014
Dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 2 d. ir jam paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė

1Procesinio sprendimo kategorija

2Panevėžys

31.2.14.5.3;2.4.8.

4Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Eligijaus Gladučio, sekretoriaujant Daivai Liandzbergienei, dalyvaujant: prokurorei Sigitai Bieliauskaitei, nuteistajam A. K., gynėjui advokatui Raimundui Kurkliečiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 2 d. ir jam paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė.

5Tuo pačiu nuosprendžiu buvo nuteisti ir Ž. B. bei L. K. (iki 2013-04-11 buvo A.), tačiau dėl jų apeliacinių skundų negauta.

6Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

7A. K. nuteistas už tai, kad 2013 m. sausio 12 d., apie 21 val., Panevėžio r., Krekenavos sen., ( - ) k., veikdamas bendrininkų grupe kartu su Ž. B. ir L. K. (iki 2013-04-11 buvusiu A.), kaip bendravykdytojai, iš anksto susitarę užvaldyti A. R. turtą – pinigus, A. K. lauke, prie A. R. namo saugant bendrininkus, įsibrovė į patalpą - A. R. gyvenamąjį namą ir pavartodami fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją A. R. bei atimdami galimybę nukentėjusiajai priešintis, tai yra Ž. B. namo prieangyje pergriovus nukentėjusiąją A. R. ant grindų, laikant ją prispaudus ranka, kad ši negalėtų priešintis, kita ranka uždengė A. R. burną, kad ši nešauktų, o tuo metu L. K. įėjo į namo vidų, kur kambaryje bei virtuvėje ieškojo pinigų, o radęs virtuvėje spintelės stalčiuje piniginę su pinigais, pagrobė svetimą A. R. turtą, pinigus - 300 litų.

8Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-03-04 nuosprendį ir jo nusikalstamus veiksmus iš BK 180 str. 2 d. perkvalifikuoti į BK 178 str. 2 d. bei skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Nurodo, kad nesutinka su jo nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 180 str. 2 d. ir paskirta bausme, nes jokio susitarimo tarp jo, Ž. B. ir L. K. įvykdyti prieš A. R. nusikaltimą, numatytą BK 180 str. 2 d., t. y. turint tikslą pagrobti jos pinigus atimant jai galimybę priešintis, nebuvo. Nebuvo sutarta ir prieš nukentėjusiąją pavartoti kokį nors fizinį smurtą. Buvo sutarta tik įsibrovus į nukentėjusiosios gyvenamąją patalpą pagrobti jos pinigus. Nurodo, kad jis apskritai atsisakė patekti į nukentėjusiosios gyvenamąją patalpą ir pasiliko lauke. Ką veikė Ž. B. ir L. K., įsibrovę į nukentėjusiosios gyvenamąją patalpą, jis nežino ir negalėjo žinoti. Kad L. K. koridoriuje pargriaus nukentėjusiąją, ranka uždengs jos burną, kad ji nešauktų ir taip nukentėjusiajai atims galimybę priešintis, jis nežinojo. L. K. smurto pavartojimo prieš nukentėjusiąją veiksmai laikytini kaip nusikaltimo vykdytojo ekscesas. Už tokius vykdytojo veiksmus, kurie turi ryšį su bendrai daroma veika, neapimama jo, kaip nusikaltimo bendrininko, tyčia. Tokiais atvejais išnyksta būtini bendrininkavimo požymiai: veiksmų bendrumas ne tik objektyviąja, bet ir subjektyviąja prasme. Vykdytojui, o ne kitam bendrininkui turi būti inkriminuojamos tik jo suvoktos ir realizuotos kvalifikuotos nusikalstamos veikos aplinkybės. Vykdytojo ekscesu laikytini ir tokie veiksmai, kurie nebuvo bendrininkų susitarimo dalyku. Dėl to mano, kad jo veiksmai A. R. atžvilgiu turi būti kvalifikuoti ne pagal BK 180 str. 2 d., o pagal BK 178 str. 2 d.

9Nurodo, kad jis yra neteistas, nusikaltimą padarė pirmą kartą, gerai charakterizuojamas, labai gailisi dėl savo poelgio, nukentėjusiosios atsiprašė, jai padarytą žalą atlygino. Todėl yra visos galimybės jam skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Tai, kad jis labai gailisi padaręs nusikaltimą patvirtina ir tas faktas, jog jis tuoj po nusikalstamos veikos padarymo nukentėjusiajai nunešė piniginę.

10Teismo posėdyje nuteistasis ir gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

11Apeliacinis skundas atmetamas.

12Patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį apeliacinio skundo ribose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.) teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų, bei įvertinęs surinktų įrodymų visumą, pagrįstai A. K. pripažino kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 str. 2 d., padarymo ir jam paskyrė teisingą bausmę. Teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, A. K. kaltės bei veikos kvalifikavimo pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

13Apeliaciniame skunde nuteistasis A. K. ginčija jo ir bendrininkų Ž. B. ir L. K. susitarimą įvykdyti plėšimą, nurodo, kad jie buvo susitarę tik įsibrovus į nukentėjusiosios gyvenamąją patalpą pagrobti jos pinigus – įvykdyti vagystę, todėl, apelianto nuomone, bendrininko smurto pavartojimo prieš nukentėjusiąją veiksmai ir galimybės nukentėjusiajai priešintis atėmimas turėtų būti laikomi kaip nusikaltimo vykdytojo ekscesas, o jo veiksmai A. R. atžvilgiu kvalifikuojami ne pagal BK 180 str. 2 d., o pagal BK 178 str. 2 d. Tačiau kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina A. K. bendrininkų eksceso.

14Kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų, nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-235/2001). Bendravykdytojas laikytinas ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Nereikalaujama, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numatytą pavojingos veikos požymį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-605/2007, 2K-211/2008). Dėl to, nepaisant aplinkybių, kad nuteistasis A. K. savo veiksmais tiesiogiai nevartojo nukentėjusiosios atžvilgiu fizinio smurto ir neatėmė jai galimybės priešintis (šiuo atveju šiuos veiksmus atliko Ž. B.) bei iš patalpos nepagrobė jai priklausančio turto (300 Lt) (šiuo atveju šiuos veiksmus atliko L. K.), jo veika vis tiek pagrįstai kvalifikuota pagal BK 180 str. 2 d. kaip plėšimas įsibrovus į patalpą. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad nuteistasis A. K. yra artimiausias nukentėjusiosios kaimynas, jis žinojo, kad kaimynė sunkiai vaikšto, kad yra gavusi pensiją ir yra namuose. Nors nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde neigia tarp jo ir Ž. B. bei L. K. buvus susitarimą pavartoti fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją A. R. bei atimti galimybę jai priešintis, tačiau iš jo paties teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad jiems jau einant link nukentėjusiosios namų, Ž. B. pasakė, kad jis nukentėjusiąją laikys, į ką jis (apeliantas) jam atsakė, jog „blogai čia baigsis“, ir nors nenorėjo eiti, bet reikėjo pinigų, todėl ir ėjo. Nuėjus prie nukentėjusiosios namų pasakė, kad jis (apeliantas) į vidų neis, o stovės lauke, ką ir padarė, pasiliko stovėti lauke prie nukentėjusiosios namo, o Ž. B. su L. K. įėjo į nukentėjusiosios namo vidų. Ką jie ten darė, jis nematė, pats į vidų įėjęs nebuvo, o kai jie išėjo, visi nuėjo ant kelio, kur pasidalijo iš nukentėjusiosios namų pagrobtus pinigus (po 100 Lt). Tokias pačias aplinkybes patvirtino ir nuteistasis Ž. B., kuris teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jiems jau einant link nukentėjusiosios namų, jie konkrečiai nesitarė, kas ką darys, tačiau jis pasakė, kad palaikys nukentėjusiąją, o ką kiti darys, tai jų reikalas. Jis pirmas įėjo į nukentėjusiosios namus ir pamatęs ją prieangyje ranka uždengė jos burną bei stipriai ją laikė, kad ji nerėktų ir nesipriešintų. Tada L. K. nuėjo į kambarį, o kai iš ten išėjo, jis (Ž. B.) paleido nukentėjusiąją ir pasišalino iš jos namų. Visi išėjo ant kelio, kur L. K. jam padavė 100 Lt, sakė, kad iš viso paėmė 300 Lt. Žinojo, kad nukentėjusioji tą dieną buvo gavusi pensiją. Nuteistasis L. K. teisiamojo posėdžio metu taip pat parodė, kad jie konkrečiai nebuvo sutarę, kas ką darys. Ž. B. pirmam įėjus į nukentėjusiosios namus, jis, kiek pastovėjęs su A. K. kieme, taip pat įėjo į nukentėjusiosios namo vidų, kur virtuvėje ant stalo pamatęs gulinčią piniginę, ją paėmė ir išėjo. Po jo išėjo ir Ž. B., kuriam jis padavė piniginę. Ką konkrečiai namo viduje darė Ž. B., jis nematė, į tai nesigilino. A. K. į nukentėjusiosios namo vidų įėjęs nebuvo. Tada visi trys nuėjo ant kelio ir ten pasidalijo pinigus. A. K. jam padavė 200 Lt, o jis jam atidavė 100 Lt. Kolegijos nuomone, aptartos aplinkybės visiškai paneigia nuteistojo A. K. apeliacinio skundo argumentus, jog jam nebuvo žinoma prievartos prieš nukentėjusiąją pavartojimo nusikalstamos veikos padarymo metu aplinkybė ir kad plėšimas jam yra inkriminuotas nepagrįstai.

15Pažymėtina, kad tyčia bendrininkavimo atveju reiškiasi tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tačiau įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad susitarimas dėl nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.) – ir gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-444/2012). Kolegija visiškai pritaria apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad nagrinėjamu atveju susitarimas padaryti plėšimą tarp A. K. ir jo bendrininkų buvo ir jis pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, t. y. konkrečiais veiksmais, parodančiais pritarimą kitų kartu veikusių asmenų veiksmams. Sprendžiant iš nustatytų įvyko eigos aplinkybių, kurios jau aptartos pirmiau, kolegijai nekyla jokių abejonių dėl to, kad nuteistasis A. K. suprato savo veiksmų esmę ir sąmoningai dalyvavo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, t. y. suprato, jog kartu su kitais bendrininkais vykdo nusikalstamą veiką, įgyvendina BK 180 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, suvokė, kad kiekvieno iš jų veiksmai (A. K. saugojo įėjimą į namą, Ž. B. vartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, o L. K. paėmė nukentėjusiosios pinigus) buvo būtina sąlyga tam, kad būtų pagrobtas nukentėjusiosios turtas (pinigai), kurį jie iš karto po nusikalstamos veikos padarymo pasidalijo, t. y. nuteistieji, pasiekę nusikalstamą tikslą, pasinaudojo nusikalstamos veikos rezultatu, todėl A. K. veika buvo teisingai kvalifikuota kaip bendrininkų grupės padarytas plėšimas įsibraunant į patalpą. Dėl to nepasitvirtinus apeliaciniame skunde nurodytiems teiginiams, nuteistojo prašymas jo veiksmus iš plėšimo perkvalifikuoti į vagystę, atmetamas kaip nepagrįstas.

16Pagal BK 54 str. 1 d. teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, teismas taip pat vadovaujasi BK 54 str. 2 d. ir 61 str. nuostatomis. BK 54 str. 2 d. nurodytos aplinkybės, į kurias privalu atsižvelgti skiriant bausmę, o BK 61 str. 2 d. nustatyta teismui pareiga skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes. Visos šios aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Bausmės dydis priklauso nuo konkrečioje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių.

17BK 180 str. 2 d. sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki septynerių metų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad individualizuodamas nuteistajam A. K. skiriamą bausmę apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais. Apylinkės teismas įvertino tai, kad nuteistasis, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė sunkų, baigtą nusikaltimą. Nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, bei kad atlygino nusikaltimu padarytą turtinę žalą. Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė. Individualizuodamas skiriamą bausmę apylinkės teismas taip pat atsižvelgė į kiekvieno bendrininko vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme (iniciatoriumi pripažintas Ž. B.), į tai, kad nusikalstama veika nebuvo padaryta sunkių pasekmių, įvertino nuteistojo asmenybę – seniūnija iš kaimynų ir seniūnijos gyventojų raštiškų nusiskundimų dėl jo elgesio nėra gavusi, jis teisiamas pirmą kartą, tačiau kelis kartus yra baustas administracine tvarka, yra jauno amžiaus, darbingas, tačiau niekur nedirba ir nesimoko, netgi bylą nagrinėjant teisme nebandė pradėti dirbti ar mokytis. Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam A. K. už nusikaltimo, numatyto BK 180 str. 2 d., padarymą paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, kuri savo dydžiu yra žymiai mažesnė už šio straipsnio sankcijoje numatytą šios bausmės vidurkį, nėra aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga, todėl švelninti nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės nėra teisinio pagrindo. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, pagrįstai netaikė BK 62 str. 2 d., leidžiančio teismui skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, nuostatų, nes nėra sąlygų, leidžiančių taikyti šį straipsnį. Taip pat pagrįstai netaikytos ir BK 54 str. 3 d. nuostatos. Pažymėtina, kad BK 54 str. 3 d. reglamentuoja, jog jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal BK 54 str. 3 d. kitokia bausmė nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurią kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 62 str., o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 str. 3 d. pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-45/2007, 2K-230/2010, 2K-476/2010, 2K-102/2011, 2K-128/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija byloje nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, apibūdinančių nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką ar jo asmenybę, kurių visuma leistų spręsti, kad jam, vadovaujantis BK 54 str. 3 d., galėtų būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės jau buvo įvertintos skiriant nuteistajam bausmę baudžiamojo įstatymo sankcijos ribose, jos nelaikytinos išimtinėmis, sudarančiomis pagrindą švelninti paskirtą bausmę, taikant BK 54 str. 3 d. nuostatas.

18Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, kurį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

19Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Nutarė

20Nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Ryšiai