Byla 2A-823-390/2018
Dėl daikto pagerinimo išlaidų priteisimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nerijaus Meilučio ir Arūno Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3308-886/2017 pagal ieškovo V. A. ieškinį atsakovams D. S., A. K., A. K., R. K. ir R. K. dėl daikto pagerinimo išlaidų priteisimo.

2Teismas

Nustatė

3I.Ginčo esmė

4

  1. Ieškovas 2017-11-13 patikslintu ieškiniu (4 t., b. l. 52-55) prašė 74 136 Eur už gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ) , esančio ( - ). Kaune, pagerinimus priteisti iš atsakovų: A. K. - 49 075 Eur, D. S. - 19 051 Eur, A. K., R. K. ir R. K. - po 2001 Eur.
  2. Nurodė, kad atsakovai yra ginčo gyvenamojo namo bendraturčiai. Ieškovas nuo 2001 m. gyveno kartu su D. S., susituokę nebuvo, bet vedė bendrą ūkį, 2004 m. nusprendė pasididinti gyvenamąjį namą: nugriauti palėpę ir pastatyti gyvenamojo namo antrą aukštą. Rekonstrukcijos darbus ieškovas atliko 2004-2014 m. savo lėšomis ir darbu. Atsakovė A. K. davė žodinį sutikimą darbų atlikimui, pretenzijų nereiškė. Atsakovė D. S. prie atliekamų darbų neprisidėjo nei savo darbu, nei lėšomis. Po teismo paskirtos ekspertizės atlikimo ieškovas padidino ieškinio reikalavimus iki 74 136 Eur.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Kauno apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė ieškovui V. A. 7000 Eur sumą iš atsakovų tokiomis dalimis: iš D. S. 1799 Eur, iš A. K. 4634 Eur, iš A. K. 189 Eur; iš R. K. 189 Eur; iš R. K. 189 Eur, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
  2. Teismas nurodė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl to, kieno lėšomis atlikti gyvenamojo namo pagerinimo darbai, kokia pagerinimų vertė, kaip pakito gyvenamojo namo vertė laikotarpiu iki rekonstrukcijos (2004 m.) ir po jos atlikimo (2014 m.), kokia dalimi namo vertė pakito dėl nekilnojamojo turto rinkos pokyčių, ir kokia dalimi - dėl rekonstrukcijos.
  3. Teismas nurodė, kad bylos iškėlimo metu (2015-08-10) D. S. asmeninės nuosavybės teise priklausė 23/100 ginčo gyvenamojo namo, atsakovei A. K. asmeninės nuosavybės teise priklausė 50/100 gyvenamojo namo, o likusios 27/100 dalys bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė A. K. ir jos sutuoktiniui J. K.. Po bendraturčio J. K. mirties (2016-10-07), įvertinus palikimą priėmusių asmenų paveldimas dalis, gyvenamojo namo bendraturčiai yra palikėjo sutuoktinė ir vaikai, kuriems nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą priklauso tokiomis dalimis: D. S. - 0,257 dalys (0,23 + 0,027), A. K. - 0,662 dalys (0,50 + 0,135 + 0,027), A. K., R. K. ir R. K. - po 0,027 dalis.
  4. Taip pat nurodė, kad šalys pripažino, jog ieškovas su atsakove D. S. pradėjo kartu gyventi 2001 m. ir bendrą ūkį vedė iki 2009 m., kad 2004 m. pradėta gyvenamojo namo rekonstrukcija tęsėsi iki 2014 m. ir ieškovas atsakovių name gyveno iki 2014 m. Teismas konstatavo, kad ieškovas atsakovių turtu naudojosi neatlygintinos panaudos pagrindais.
  5. Pažymėjo, kad pagal įstatymo nustatytą teisinį reglamentavimą, sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: nuomininkas (panaudos gavėjas) pagerino išsinuomotą (naudotą neatlygintinai) daiktą; nuomininkas (panaudos gavėjas) turėjo nuomotojo (panaudos davėjo) leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko (panaudos gavėjo) turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį; įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių.
  6. Teismas darė išvadą, kad ieškovas neįrodė aplinkybių, kad jis turėjo atsakovių leidimą vykdyti rekonstrukciją (CPK 178 straipsnis).
  7. Teismo vertinimu, ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina ieškovo prašomos priteisti sumos į gyvenamojo namo pagerinimus. Atsakovės pripažino ieškinio dalį - 4550 Eur, kurią sudaro 2143 Eur ir 1500 Eur suma už stogo dengimo darbus ir medžiagas ir 800 Eur šildomų grindų įrengimui. Ieškovas nepaneigė atsakovių nurodytų aplinkybių, kad visi atsakovų šeimos nariai turi kvalifikaciją ir ilgametę patirtų namų statybos srityje, ir kad jie patys atlikto daugelį statybos darbų, tai patvirtino ir liudytojai. Iš atsakovių pateiktų rašytinių įrodymų galima nustatyti statybinių medžiagų pirkimo ir/ar darbų atlikimo eiliškumą chronologine tvarka. Taigi, ieškovas teiginių, kad visi darbai atlikti jo lėšomis ir darbu, nepatvirtino byloje surinkti ir ištirti įrodymai.
  8. Teismas, tenkindamas ieškovo prašymą, 2017- 02-07 nutartimi paskyrė ginčo gyvenamojo namo statybos (rekonstrukcijos) skaičiuojamosios kainos nustatymo ekspertizę. Tačiau nagrinėdamas bylą iš esmės, nesivadovavo ekspertės Z. B. 2017-04-26 surašytu teismo statybos (rekonstrukcijos) skaičiuojamosios kainos nustatymo ekspertizės aktu. Nurodė, kad ekspertizės akte visiškai nebuvo vertinami civilinėje byloje esantys duomenys dėl statybinių medžiagų įsigijimo laikotarpio ir kainų, neatsižvelgta, kad rekonstrukcija atlikta ūkio būdu, neatsakyta į teismo užduotus klausimus dėl gyvenamojo namo vertės iki rekonstrukcijos 2004 m. ir kt.
  9. Teismas, atsižvelgęs į aplinkybes, kad ieškovas vedė bendrą ūkį su ieškove nuo 2001 m. iki 2009 m., kad gyveno atsakovų šeimos namuose nuo 2001 m. iki 2014 m., kad atsakovės pripažįsta dalį ieškovo reikalavimų (apie 4550 Eur), kad ieškovas įrodė tik dalį jo turėtų išlaidų gyvenamojo namo rekonstrukcijai, kad tiksliai neįmanoma nustatyti ieškovo panaudotų lėšų dalies, kad gyvendamas atsakovų šeimos namuose ieškovas privalėjo būstą prižiūrėti, rūpinti, atlikti einamojo remonto darbus, ieškovo prašomą priteisti sumą sumažino iki 7000 Eur bendros sumos (CPK 178 straipsnis). Šią suma atsakovams paskirstė proporcingai kiekvienam atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise tenkančiai daliai.
  10. Ieškovas prašė atnaujinti CK 5.63 straipsnio 1 dalyje numatytą trijų mėnesių terminą nuo palikimo atsiradimo dienos, per kurį palikėjo kreditoriai turi teisę pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams. Teismas nurodė, kad ieškovas pareikšdamas ieškinį rėmėsi oficialiais NTR duomenimis. Bendraturtis J. K. mirė 2016-10-07 ir jo įpėdiniai palikimą priėmė teisminio bylos nagrinėjimo metu. Šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog ieškovas, teisme pareiškęs reikalavimą vienam iš bendrosios jungtinės nuosavybės teisės dalyvių, neprarado teisės reikšti reikalavimą palikimą priėmusiems atsakovams, nes po J. K. mirties atsakovams priėmus palikimą atsirado universalus teisių ir pareigų perėmimas paveldėjimo būdu.
  11. Teismas, atsižvelgdamas, kad ieškovo reikalavimų atmesta 90,56 proc. atitinkamai paskirstė ir bylinėjimosi išlaidas.
  12. Kauno apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 29 d. nutartimi ištaisė rašymo apsirikimą Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje, trečioje nuo pabaigos pastraipoje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp ieškovo V. A. ir atsakovės D. S.: vietoje klaidingos 1358 Eur sumos įrašyti teisingą „666 Eur", atsakovės D. S. prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo atmetė, atsakovės A. K. prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo tenkino iš dalies: iš A. K. ieškovui V. A. priteistos 4634 Eur sumos mokėjimą išdėstė 24 mėnesių laikotarpiui, nustatant kas mėnesį mokamų įmokų po 193 Eur, o paskutinį mėnesį - 195 Eur mokėjimą iki kiekvieno mėnesio paskutinės dienos.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8

  1. Apeliaciniu skundu ieškovas V. A., kurio interesams atstovauja advokatas Tomas Vildžiūnas, prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti pilnai, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir įvertino įrodymus, neteisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas bei netinkamai kvalifikavo teisinius santykius.
    2. Teismas visiškai nevertino atsakovų turtinės padėties bei galimybės atlikti namo rekonstrukcijos darbus kurių vertė virš 70000 Eur, taip pat nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai neįrodo ieškovo gautų lėšų ir jų panaudojimo ginčo gyvenamojo namo rekonstrukcijai.
    3. Teismo išvada, kad ieškovas neįrodė aplinkybių, kad turėjo atsakovių leidimą vykdyti rekonstrukciją, taip pat nepagrįsta. Ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai dėl perkamų medžiagų ir baldų patvirtina buvus tokį susitarimą.
    4. Apelianto nuomone, šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį įrodymai dėl statybinių medžiagų įsigijimo negali patvirtinti, iš kieno lėšų buvo sumokėta už perkamas medžiagas. Ieškovui su atsakove D. S. gyvenant kartu, ieškovas įsigijimo dokumentų nerinko, tuo rūpinosi atsakovė.
    5. Teismas be pagrindo nesivadovavo teismo ekspertizės aktu, nes teismo išvados dėl ekspertizės akto netinkamumo, yra nepagrįstos, prieštaraujančios viena kitai.
  2. Atsakovės A. K. ir D. S., kurių interesams atstovauja advokatas K. R., atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Ieškovas neįrodė, kad vedė bendrą ūkį su atsakove D. S. ir iš esmės tokią savo poziciją grindė tik deklaratyviais teiginiais, kuriuos paneigė byloje surinkti objektyvūs duomenys bei liudytojų nurodytos faktinės aplinkybės.
    2. Ieškovas savo reikalavimą padidino nuo 19 300 Eur iki 74 132,16 Eur, tačiau išlaidas patvirtinančių įrodymų pateikė tik už apytiksliai 5001,91 Eur (17 270,59 Lt). Kartu su apeliaciniu skundu taip pat nepateikė jokių tinkamų ir pagrįstų įrodymų, o vadovaujasi ekspertizės aktu, kuris tik patvirtina rekonstrukcijos darbus, tačiau nepatvirtina, jog šie darbai buvo atlikti ieškovo darbu bei lėšomis.
    3. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad jam buvo suteiktas atsakovių leidimas ar pritarimas atlikti bent kokius darbus minėtame gyvenamajame name.
    4. Ekspertizės akte yra daug neatitikimų: nors statybos buvo atliktos ūkio būdu (tai buvo pripažinta ir pačioje ekspertizėje), tačiau ekspertizės sąmatoje yra numatoma mokama darbo jėga, nors mokama darbo jėga nebuvo naudojama, akte yra numatoma technika, tačiau viskas buvo atliekama rankomis ir nenaudojant jokios papildomos technikos. Atlikta ekspertizė neatitinka realios faktinės situacijos ir nenustatė realios atliktų darbų bei medžiagos vertės, todėl negali būti laikoma esminiu įrodymu byloje, kadangi joje gausu neatitikimų bei faktinės situacijos neatitinkančių faktų.
  3. Atsakovai R. K., R. K., A. K. atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimuose nurodomi šie argumentai:
    1. Ieškovas ir atsakovė D. S. nevedė bendro ūkio, kadangi atsakovė atvyko pas R. K. į Didžiąją Britaniją ir ten gyveno bei dirbo.
    2. Ginčo namo rekonstravimo išlaidas sumokėjo atsakovė D. S., didžiąją dalį statybos darbų atliko visa K. šeima, darbai buvo atlikti ūkio būdu, o ieškovo V. A. indėlio j namo renovacijos darbus nebuvo, patvirtino ir liudytojai. O apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog namo rekonstravimui jis išleido lėšas ar savo paties darbu prisidėjo prie vykdomų darbų.
    3. Byloje atlikta ekspertizė nepatvirtina, kad apeliantas atliko kažkokius darbus ar pirko medžiagas, ir nelaikytina tikslia, nes joje paskaičiuota atlikti remonto darbai rinkos kaina, o realiai statyba buvo vykdoma ūkio būdu.

9Teisėjų kolegija

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai

11argumentai ir išvados

12

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimą apeliacinės instancijos teismas tikrina ex officio, neatsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas (CPK 329 straipsnis).
  2. Ieškovas ieškinyje ir patikslintame ieškinyje įrodinėjo, kad nuo 2001m. gyveno kartu su atsakove D. S., susituokę nebuvo, bet vedė bendrą ūkį ir 2004m. nusprendė pasididinti gyvenamąjį namą, esantį ( - ), Kaune: nugriauti palėpę ir pastatyti gyvenamojo namo antrąjį aukštą. Ieškovas tvirtino, kad rekonstrukcijos darbus atliko 2004- 2014 metais savo lėšomis ir darbu, o sugyventinė prie atliekamų darbų neprisidėjo nei darbu, nei lėšomis. Ieškovo teigimu, ginčo gyvenamasis namas buvo pagerintas ieškovo lėšomis, todėl ieškovas patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovių gyvenamojo namo bendraturčių – iš atsakovės A. K. - 57081,76 Eur, o iš atsakovės D. S. – 17050,Eur turto pagerinimo išlaidų.
  3. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį patenkinęs iš dalies nustatė, kad ieškovas atsakovių turtą pagerino 7000 Eur sumai ir tokias aplinkybes konstatuodamas lygiomis dalimis aptartą sumą priteisė iš atsakovų. Teismas nustatė, kad šalys pripažino, jog ieškovas ir atsakovė D. S. pradėjo gyventi kartu 2001metais ir jų gyvenimas bei bendro ūkio vedimas kartu tęsėsi iki 2009 metų, namas buvo rekonstruojamas nuo 2004 metų iki 2014 metų. Teismas įvertinęs bylos duomenis darė išvadą, kad ieškovas įrodė tik dalį jo patirtų išlaidų gyvenamojo namo rekonstrukcijai ir pažymėjo, kad ieškovas gyvendamas atsakovų šeimos namuose privalėjo būstą prižiūrėti, juo rūpintis, atlikti einamojo remonto darbus. Teisėjų kolegija vertindama apylinkės teismo sprendimo turinį sprendžia, kad teismas pagal ieškovo pateiktą faktinį ieškinio pagrindą ( CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas) pripažino buvus sugyventinių susitarimui dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę ir priteisė ieškovui piniginę kompensaciją ( CK 6. 969 straipsnio 1 dalis).
  4. Apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tik ieškovas ir jo apeliacinio skundo argumentuose dominuoja įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų netinkamas aiškinimas ir taikymas ir tai apelianto nuomone, nulėmė neteisingą bylos išsprendimą.
  5. Pagal CK 6. 969 straipsnio 1 dalį jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai Esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: tai yra, kaip minėta, dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu.
  6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, kad pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015; kt.). Jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnešti pinigai gali būti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos. Pajamos gali būti bendros, tarp jų – gautos iš kartu vedamo ūkio. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys veda bendrą ūkį, tai dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo gali pasireikšti darbu bendrame ūkyje.
  7. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015; 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016; kt.). Tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, pagal kasacinio teismo praktiką turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016).
  8. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad skirtingai nei susituokusių asmenų atveju, kai (nesant vedybų sutarties) galioja įstatymu įtvirtinta bendrosios jungtinės nuosavybės turto režimo prezumpcija, pagal kurią sutuoktinių turto dalys yra lygios, jungtinės veiklos sutarties tarp nesusituokusių asmenų atveju taikomos dalinės nuosavybės teisės normos ir partnerių dalys nustatomos atsižvelgiant į jų susitarimą. Sutarties turinys, jos sąlygos yra teisiškai reikšmingos kiekvienai iš jos šalių tenkančios bendrosios dalinės nuosavybės nustatymui. Vien tai, kad jungtinės veiklos sutarties šalys nebuvo šios sutarties sudariusios rašytine forma, nesudaro pagrindo preziumuoti, kad dėl konkrečių įnašų ir dalių jos nebuvo susitarusios. Pastarosios aplinkybės įrodinėjimo pareiga byloje tenka ja besiremiančiai šaliai ( Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016m. liepos 8d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016 ). Taigi, byloje nagrinėjamu atveju, ieškovui taikytina CK 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad konkrečių dalių jungtinės veiklos sutarties šalys nebuvo susitariusios. Kitu atveju sutarties šalių valia dėl dalių bendrojoje nuosavybėje nustatytina vertinant bendras sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygas, įtvirtintas CK 6. 970 straipsnio 1 dalyje – įnašus pinigais, kitu turtu, profesines ir kitas žinias, įgūdžius ir t.t.
  9. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir bylos medžiaga rodo, tokių aplinkybių neginčijo ir šalys, kad ieškovo su atsakove D. S. nuo 2001 metų iki 2009 metų santykiai buvo artimi šeimyniniams, o tai reiškia, kad sugyventinius siejo tikslas ir žodinis susitarimas sukurti bendrąją nuosavybę. Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas savo pateiktais įrodymais įrodė tik tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru šalių darbu ir lėšomis ir pagal nustatytas faktines aplinkybes priteisė ieškovui dalį jo prašomų išlaidų, susijusių su daikto pagerinimu. Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde nurodo, kad apylinkės teismas priimdamas sprendimą pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai neatsižvelgė į rašytinius įrodymus dėl ieškovo gautų lėšų ir jų panaudojimo namo rekonstrukcijai, dėl atsakovių leidimo vykdyti statybos darbus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui spręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadas dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013, civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015 ir kt.).
  10. Iš skundžiamo teismo procesinio sprendimo turinio matyti, kad apylinkės teismo sprendime yra atlikta įrodymų tyrimo, jų vertinimo analizė, detaliai išnagrinėti ieškovo pateikti įrodymai ir jiems duotas teisinis įvertinimas, sprendime nurodyta, kodėl teismas vienus įrodymus priima, o kitus atmeta ( CPK 270 straipsnio 4 dalis). Teismas vertindamas, ieškovo indėlį į gyvenamojo namo pagerinimus, išnagrinėjo ir įvertino visas byloje šiam klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes ir galutinę teismo išvadą padarė tinkamai ją motyvuodamas, kuri atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliantas nesutikdamas su teismo pateiktų įrodymų vertinimu, nepagrindžia teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tokių įrodymų tyrimo ir jų reikšmės, nurodo bendrojo pobūdžio teiginius ir siekia įrodyti jam reikšmingas aplinkybes.
  11. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką eksperto išvada teismui neprivaloma ir ją teismas turi įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu, kaip to reikalaujama pagal CPK 218 straipsnį. Pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą (jos dalį) gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, kad išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kad išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, todėl, kad ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2012; kt.).
  12. Nagrinėdamas tarp šalių ginčą atliktos ekspertizės aktu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė ir savo išvadas tinkamai motyvavo, nes ekspertizės akte neatsispindėjo turo vertės pagerinimo pokyčiai nuo 2004m. iki 2014metų, o tik buvo nurodyta viso nekilnojamojo turto vertė jau po atliktos rekonstrukcijos. Taip pat aptartame ekspertizės akte turtas buvo vertintas 2017metų kainomis, o tai negali būti reikšminga aplinkybe įrodinėjant atliktus pagerinimus.
  13. Apibendrindama išdėstytą argumentaciją teisėjų kolegija pripažįsta, kad apylinkės teismas išnagrinėjęs bylą tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei analizuodamas ir vertindamas įrodymus, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ( CPK 185 straipsnis), teisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias jungtinę veiklą (partnerystę) ( CK 6. 969 - 6. 971 straipsniai). Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apylinkės teismo sprendimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

13Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Atmetus apelianto apeliacinį skundą iš jo atsakovei A. K. priteistinos bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme, už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ( CPK 93 straipsnio 1 dalis, CPK 98 straipsnio 1 dalis).

14Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

15Kauno apylinkės teismo 2017m. gruodžio 29d. sprendimą palikti nepakeistą.

16Iš ieškovo V. A. priteisti 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme atsakovei A. K..

17Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Ryšiai