Byla e2-1230-381/2015
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. ir 2015 m. balandžio 13 d. nutarčių uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) ,,Užupio koliažai“ bankroto byloje (civilinė byla Nr. B2-4019-661/2015)

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. ir 2015 m. balandžio 13 d. nutarčių uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) ,,Užupio koliažai“ bankroto byloje (civilinė byla Nr. B2-4019-661/2015).

2Teisėjas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4VMI prie FM 2015 m. vasario 18 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl UAB „Užupio koliažai“ bankroto bylos iškėlimo. Pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo VMI prie FM Vilniaus apygardos teismo taip pat prašė UAB „Užupio koliažai“ direktorei D. Č. 5 metams apriboti teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Nurodė, kad D. Č. apie itin sunkią bendrovės finansinę situaciją žinojo ilgą laiką, tačiau jokių veiksmų, susijusių su bendrovės bankroto proceso iniciavimu nesiėmė.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi UAB „Užupio koliažai“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Reniva“. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 13 d. nutartimi VMI prie FM prašymą dėl UAB „Užupio koliažai“ įmonės vadovės D. Č. teisių apribojimo eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas atmetė. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 14 dalyje nustatytos sankcijos bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės vadovo atžvilgiu taikymas galimas tik tuomet, jeigu nustatomas akivaizdus įmonės vadovo aplaidumas (nerūpestingumas) einant savo pareigas arba sąmoningas jų netinkamas vykdymas, materializavęsis įmonės veikimu ne pagal įstatymus arba bona fide bei rūpestingumo reikalavimų nesilaikymu įmonės kreditorių atžvilgiu, ar (ir) vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi, kuris pasireiškia tiek tyčiniu įmonės turto ar (ir) dokumentų neperdavimu, tiek nurodytų veiksmų neatlikimu dėl to, kad jie buvo prarasti ar nesudaryti netinkamo įmonės valdymo pasekmėje. Sprendžiant dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytos sankcijos taikymo būtina nepažeisti proporcingumo principo reikalavimų. Vilniaus apygardos teismas nenustatė, kad proceso stadijoje, kurioje nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo dar nėra įsiteisėjusi, būtų pakankamai duomenų, įrodančių, kad atsakovo vadovė neužtikrino tinkamo įmonės turto valdymo, buhalterinės apskaitos tvarkymo. Nurodė, kad bylos eigoje, pateikus įrodymus, klausimas dėl UAB „Užupio koliažai“ įmonės vadovės D. Č. teisių apribojimo eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas galės būti svarstomas iš naujo.

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8VMI prie FM 2015 m. balandžio 13 d. atskirajame skunde dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutarties dalies Lietuvos apeliacinio teismo prašo perduoti bylą pakartotinai nagrinėti pirmosios instancijos teismui dalyje dėl VMI prie FM prašymo UAB „Užupio koliažai“ direktorei D. Č. 5 metams apriboti teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. VMI prie FM 2015 m. balandžio 22 d. atskirajame skunde dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti VMI prie FM prašymą atsakovo direktorei D. Č. 5 metams apriboti teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, prašo minėtą nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – patenkinti VMI prie FM prašymą - UAB „Užupio koliažai“ direktorei D. Č. 5 metams apriboti teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Atskirieji skundai iš esmės grindžiami tokiais pačiais argumentais:

  1. Įmonės vadovo pareigos neapsiriboja vien tik įmonės tinkamo funkcionavimo ir jos veiklos teisėtumo užtikrinimu. Be kita ko, jos apima ir pareigą rūpintis, kad įmonei, kuri dėl finansinių priežasčių nepajėgia vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, būtų savalaikiai iškelta bankroto byla. Šios pareigos neįvykdymas yra vienas iš alternatyvių pagrindų taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą sankciją – apriboti teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, t. y. šios normos taikymui užtenka įrodyti, jog vadovas, turėdamas pareigą pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jos neįvykdė.
  2. UAB „Užupio koliažai“ vadovė D. Č. pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, t. y. nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nors žinojo, kad įmonėje nėra realizuotino turto ir dėl to kreditorių finansiniai reikalavimai nebus patenkinti. Tai, kad bendrovė negali atsiskaityti su kreditoriais, patvirtina 2015 m. vasario 2 d. antstolės pateiktas išieškojimo negalimumo aktas vykdomojoje byloje Nr. 0068/12/01108 pagal VMI prie FM 2012 m. gegužės 16 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš atsakovo. Direktorė juridinių asmenų registrui nuo 2011 metų nėra pateikusi finansinės atskaitomybės dokumentų, o 2009 ir 2010 metų finansinės atskaitomybės dokumentai rodo, kad jau tuomet įmonė atitiko nemokumo kriterijus – įmonės pradelsi įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, todėl D. Č. jau 2009 metais turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Įmonės vadovės nerūpestingumą ir aplaidų vadovavimą bendrovei patvirtina ir tai, kad VMI prie FM inicijavus bankroto procedūrą bendrovės direktorė nepateikė nei atsiliepimo į pareiškimą, nei ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų dokumentų.
  3. Nurodytos aplinkybės (bendrovės vadovės veiksmai (neveikimas)) paneigia pirmosios instancijos teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutarties argumentą, kad byloje nėra pakankamai duomenų nustatyti D. Č. netinkamą vadovavimą, t. y. teismas, priimdamas 2015 m. balandžio 13 d. nutartį, nepakankamai įsigilino į VMI prie FM pateiktus dokumentus, o tai lėmė neteisėtos nutarties priėmimą.

9Atsiliepimo (-ų) į atskiruosius skundus negauta.

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamų pirmosios instancijos teismo nutarčių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 str.).

12Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad VMI prie FM 2015 m. vasario 18 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl UAB „Užupio koliažai“ (toliau – atsakovas) bankroto bylos iškėlimo, kuriuo prašė iškelti atsakovui bankroto bylą ir atsakovo direktorei D. Č. 5 metams apriboti teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi UAB „Užupio koliažai“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Reniva“, tačiau minėtoje nutartyje nieko nepasisakė dėl VMI prie FM procesinio reikalavimo – teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo atsakovo vadovei D. Č.. Dėl to VMI prie FM 2015 m. balandžio 13 d. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutarties dalies, kurioje nebuvo pasisakyta dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalies numatytos sankcijos taikymo atsakovo direktorei D. Č.. Lietuvos teismo informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis teismas VMI prie FM atskirąjį skundą priėmė 2015 m. balandžio 14 d. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 13 d. nutartimi VMI prie FM prašymą dėl UAB „Užupio koliažai“ įmonės vadovės D. Č. teisių apribojimo eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas atmetė. Dėl šios nutarties VMI prie FM taip pat pateikė atskirąjį skundą.

13Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes bei į tai, kad VMI prie FM atskirieji skundai kildinami tuo pačiu pagrindu (dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytos sankcijos taikymo BUAB „Užupio koliažai“ direktorei D. Č.) ir grindžiami iš esmės analogiškais argumentais, taip pat vadovaujantis proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis) apeliacinės instancijos teismo vertinimu tikslinga abu atskiruosius skundus nagrinėti kartu.

14Dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutarties

15Apeliacinis procesas pagal atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutarties nutrauktinas

16CPK 301 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacine tvarka gali būti skundžiami neįsiteisėję pirmosios instancijos teismo priimti sprendimai (nutartys), t. y. apeliacija galima, kai yra priimtas apeliacijos objektu pagal įstatymą galintis būti teismo procesinis sprendimas ar nutartis. CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Jei šis trūkumas paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 straipsnio 5 dalis). Šios nuostatos taikomos ir atskirųjų skundų nagrinėjimui (CPK 338 straipsnis).

17Kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, Vilniaus apygardos teismas VMI prie FM pareiškime dėl UAB „Užupio koliažai“ bankroto bylos iškėlimo nurodytus reikalavimus (pirma, iškelti atsakovui bankroto bylą; antra, įmonės vadovei D. Č. 5 metams apriboti teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu) išsprendė atskiromis nutartimis – 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi atsakovui iškelta bankroto byla, o 2015 m. balandžio 13 d. nutartimi – atsisakyta atsakovo vadovei taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą sankciją. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nei CPK, nei ĮBĮ nėra įtvirtinto draudimo atskirus procesinius klausimus byloje išspręsti atskiromis nutartimis, t. y. Vilniaus apygardos teismas nepažeidė proceso teisės normų, priimdamas atskiras nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo ir ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytos sankcijos taikymo įmonės vadovui. Kita vertus, teismas apskritai neprivalėjo procesinio prašymo dėl teisinės sankcijos įmonės vadovei taikymo pagrindo išspręsti bankroto bylos įmonei iškėlimo stadijoje ar tuoj po bankroto bylos įmonei iškėlimo, jeigu šio klausimo sprendimui nebuvo surinkta pakankamai duomenų, o turėjo procesinę galimybę šio klausimo nagrinėjimą atidėti iki bus išaiškintos reikšmingos šiam klausimui spręsti aplinkybės.

18Vilniaus apygardos teismui 2015 m. balandžio 13 d. nutartimi išsprendus pareiškėjo prašymą dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintos sankcijos taikymo atsakovo vadovei bei VMI prie FM šią Vilniaus apygardos teismo nutartį apskundus apeliacine tvarka, apeliacinis procesas pagal VMI prie FM 2015 m. balandžio 13 d. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutarties dalies nutrauktinas, nesant apeliacijos objekto (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 315 straipsnio 5 dalis).

19Dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutarties Atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutarties netenkintinas

20Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutarties, kuria atsisakyta atsakovo direktorei taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą sankciją, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

21Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį.

22CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą reglamentuoja ĮBĮ, kurio 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras, kitų įstatymų nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.

23Šioje byloje keliamas klausimas dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintos sankcijos taikymo pagrindų buvimo nagrinėjamoje situacijoje. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad teismas gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Nurodyta sankcija juridinio asmens vadovui gali būti taikoma, jeigu nustatoma, kad jis: 1) laiku nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo; ir (ar) 2) po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įmonei įsiteisėjimo neperdavė bankroto administratoriui įmonės turto ir (ar) dokumentų; ir (ar) 3) vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms. Kaip matyti iš atskirojo skundo argumentų, VMI prie FM atsakovo direktorei ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą sankciją prašo taikyti už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo.

24Apeliantas teisingai nurodo, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintos sankcijos taikymui užtenka įrodyti, jog vadovas, turėdamas pareigą pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jos neįvykdė. Tačiau ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintos sankcijos taikymo praktikoje pripažįstama, jog pagal savo paskirtį (tikslą) juridinio asmens vadovo teisės eiti tam tikras pareigas apribojimas, kaip griežčiausia vadovui taikoma sankcija, turėtų būti taikomas išimtiniais atvejais. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytos sankcijos bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės vadovo atžvilgiu taikymas galimas tik tuomet, jeigu nustatomas akivaizdus įmonės vadovo aplaidumas (nerūpestingumas) einant savo pareigas ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad aptariamu juridinio asmens vadovo teisių apribojimu siekiama ne tik atgrasyti nuo pažeidimų darymo, skatinti aukščiausių sąžiningumo bei atsakomybės standartų diegimą verslo valdyme, bet ir užtikrinti bankroto procedūrų efektyvumą bei operatyvumą. Kita vertus, sprendžiant ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytos sankcijos taikymo klausimus, privalu išlaikyti pusiausvyrą tarp poreikio užtikrinti atsakingo valdymo standartų laikymąsi ir verslo (ūkinės-komercinės veiklos) laisvės ribojimo, t. y. nepažeisti proporcingumo principo imperatyvų. Dėl to, kaip jau pasisakyta pirmiau, asmens teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu negali būti apribota vien tik dėl formalių priežasčių. Ar padaryti pažeidimai yra formalūs, ar ne, nustatinėjama kvalifikuojant konkretaus ginčo faktines aplinkybes ir jų pagrindu kilusias materialines teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis c. b. Nr. 2-1057-196/2015). Tai reiškia, jog nors ex lege prašymas įmonės vadovui taikyti minėtą sankciją nėra ribojamas laike, t. y. toks prašymas gali būti paduotas bet kurioje bankroto bylos nagrinėjimo stadijoje, tačiau tinkamam šio klausimo išnagrinėjimui būtina turėti (pateikti) pakankamai įrodymų, pagrindžiančių šios sankcijos įmonės vadovui taikymo pagrindą. Taigi, tokį prašymą taikyti įmonės vadovui teisinę sankciją ir apriboti jo teises išnagrinėti bankroto bylos įmonei iškėlimo stadijoje paprastai nėra galimybės. Todėl, atsižvelgiant į civilinio proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principų reikalavimus (CPK 7 straipsnis), suinteresuotieji asmenys tokio pobūdžio prašymus turėtų reikšti bankroto procedūrų įmonei iškeltoje bankroto byloje vykdymo (bankroto bylos nagrinėjimo iš esmės) metu. Jeigu prašymas apriboti asmeniui teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu visgi pareiškiamas ieškinyje dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir klausimo teisingam išnagrinėjimui šioje stadijoje nepakanka duomenų, teismas motyvuota nutartimi turėtų jo sprendimą atidėti vėlesnei bankroto procedūrų vykdymo stadijai ir tokia nutartis ar jos dalis atskiruoju skundu neskundžiama (CPK 334 straipsnis).

25Būtent dėl įrodymų bankroto bylos iškėlimo stadijoje nepakankamumo Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 13 d. nutartimi atsisakė tenkinti VMI prie FM prašymą dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintos sankcijos taikymo atsakovo direktorei, nurodant, kad esant neįsiteisėjusiai nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo (nutartis įsiteisėjo 2015 m. balandžio 17 d.) nėra pakankamai duomenų, įrodančių, kad atsakovo vadovė neužtikrino tinkamo įmonės turto valdymo, buhalterinės apskaitos tvarkymo. Kadangi apeliacinės instancijos teismas tikrina neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų ir nutarčių pagrįstumą ir teisėtumą (CPK 301 straipsnio 1 dalis), o pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas byloje nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis), apeliacinės instancijos teismui sprendžiant dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintos sankcijos (ne)taikymo, pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumas vertinamas pagal 2015 m. balandžio 13 d. buvusią faktinę situaciją. Atsižvelgdamas į ankstesnius argumentus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo metu sudėtinga nustatyti ir surinkti pakankamai duomenų, pagrindžiančių įmonės vadovės netinkamą veikimą, juolab, kad pagal formuojamą teismų praktiką ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintos sankcijos taikymui reikalinga turėti pagrįstų įrodymų, patvirtinančių sąmoningą, akivaizdų įmonės vadovo aplaidumą (nerūpestingumą) einant savo pareigas. Kaip ir kiekvienos kitos teisinės atsakomybės taikymo atveju, ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytai sankcijai taikyti be neteisėto veikimo (neveikimo) yra būtina nustatyti ir atsakomybės subjekto kaltę. Be to, bendrieji teisės į sąžiningą, tinkamą procesą principai (teisės būti išklausytam, rungimosi ir kt.) reikalauja, kad klausimas dėl teisinės atsakomybės tam tikram subjektui taikymo ir jo civilinių teisių apribojimo neturėtų būti sprendžiamas neišklausius atsakomybėn traukiamo asmens.

26Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bankroto procesas sąlyginai skirstomas į civilinės bylos iškėlimo stadiją, pasirengimo svarstyti klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo stadiją, bankroto bylos iškėlimo stadiją, bankroto bylos nagrinėjimo stadiją, bankrutavusios įmonės likvidavimo stadiją. Kiekviena iš šių stadijų turi tik jai būdingus tikslus ir paskirtį, užtikrinančius sklandų, nuoseklų ir operatyvų bankroto bylos nagrinėjimą. Minėta, kad VMI prie FM prašymą dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintos sankcijos taikymo Vilniaus apygardos teismui pateikė kartu su prašymu dėl bankroto bylos iškėlimo, kuris išspręstas skundžiama 2015 m. balandžio 13 d. nutartimi, t. y. dar neįsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo. Bankroto bylos iškėlimo stadijos paskirtis – įvertinti, ar įmonė atitinka ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalyje ir 9 straipsnio 7 dalyje numatytus pagrindus. Nagrinėjamoje situacijoje VMI prie FM pareiškimu prašė atsakovui iškelti bankroto bylą nemokumo (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas, 2 straipsnio 8 punktas) pagrindu, kuris nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartis c. b. Nr. e2-1330-178/2015). Taigi, sprendžiant dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo nemokumo pagrindu, teismas vertina tik įmonės finansinius dokumentus, registrų duomenis ir kitus prieinamus šaltinius, iš kurių galima spręsti apie įmonės finansinę padėtį, tačiau neanalizuoja ir nesiaiškina priežasčių, privedusių įmonę prie bankroto, nevertina įmonės vadovo veiksmų (neveikimo), nesprendžia dėl tyčinio bankroto požymių egzistavimo ir kt., t. y. šie veiksmai atliekami nuosekliai einančioje kitoje bankroto bylos nagrinėjimo stadijoje, įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Padariniai, atsirandantys įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, įtvirtinti ĮBĮ 10 straipsnio 7 punkte, be to, tik įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, teismo paskirtas administratorius įgyja atitinkamas teises ir pareigas pagal ĮBĮ, tarp jų ir pareigą ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat padaręs prielaidą, kad yra tyčinio bankroto požymių - kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktas). Taigi, tik bankroto bylos nagrinėjimo (bet ne jos iškėlimo) stadijoje, kai bankroto administratorius pradeda vykdyti jam ĮBĮ pavestas funkcijas, paprastai paaiškėja bankroto kilimo priežastys, įmonės nemokumo atsiradimo momentas ir sąlygos, tyčinio bankroto atvejai ir kt., leidžiantys daryti pagrįstas prielaidas dėl bankrutuojančios įmonės vadovo netinkamo/tinkamo veikimo bei fiduaciarinių pareigų atlikimo bendrovei ir jos kreditoriams tinkamumo.

27VMI prie FM teismo prašo ĮBĮ įtvirtintą sankciją atsakovo vadovei taikyti už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimą, t. y. nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. VMI prie FM nurodo, kad įmonė dar 2009 metais atitiko ĮBĮ įtvirtintus nemokumo požymius, įmonės vadovė tai žinojo, todėl turėjo pareigą kreiptis teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Savo poziciją VMI prie FM grindžia 2009 ir 2010 metų įmonės balansais, iš kurių, pasak VMI, matyti, kad jau tada įmonės įsipareigojimai viršijo pusę į balanso įrašyto turto vertės.

28Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bankroto bylą atsakovui iškėlė atsižvelgus į faktinę (2015 m. balandžio 7 d.) situaciją, t. y. įvertinus visus tai dienai prieinamus duomenis apie įmonės finansinę padėtį, sprendžiant, ar egzistuoja ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtinti nemokumo, kaip vieno iš pagrindų įmonei kelti bankroto bylą, požymiai. Spręsti, ar vadovei kilo pareiga anksčiau kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalinga turėti pakankamai įrodymų, pagrindžiančių įmonės nemokumo būseną ankstesnei, nei bankroto bylos iškėlimo, datai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu vien tik įmonės balansai už 2009 ir 2010 metus nesudaro pagrindo spręsti, kad įmonė iki bankroto bylos iškėlimo atitiko nemokios įmonės būseną ir vadovei kilo pareiga kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal įmonės balansą nuo 2009 m. balandžio 6 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. įmonė turėjo turto už 56 287 Lt, o per vienerius metus mokėtinų skolų ir trumpalaikių įsipareigojimų už 42 867 Lt. Pagal Įmonės balansą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. įmonė turėjo turto už 105 107 Lt , o įsipareigojimų už 91 980 Lt. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad vertinant įmonės (ne)mokumą svarbu nustatyti įmonės pradelstų įsipareigojimų santykį su įmonės realia turto verte, todėl neturint duomenų apie įmonės pradelstus įsipareigojimus (kreditorių sąrašo su prievolių įvykdymo terminais), negalima daryti išvados, kad visa balanso skiltyje „Per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai“ įrašyta suma laikytina įmonės pradelstais įsipareigojimais. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamos nutarties priėmimo metu iš turimų duomenų nebuvo galima spręsti, kad įmonė jau seniau atitiko nemokumo kriterijus, o įmonės vadovė turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nenustačius nurodytos vadovės pareigos, nėra ir ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimo, o kartu ir pagrindo taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą sankciją. Tokios išvados nepaneigia ir byloje esantis antstolės D. P. pateiktas 2015 m. vasario 2 d. išieškojimo negalimumo aktas, priimtas vykdant VMI prie FM 2015 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-25278 dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš atsakovo.

29Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kiti VMI prie FM atskirajame skunde nurodyti argumentai (finansinės atskaitomybės dokumentų nepateikimas VĮ „Registrų centras“, atsiliepimo į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo bei ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje numatytų dokumentų nepateikimas) skundžiamos nutarties priėmimo dieną (2015 m. balandžio 13 d.) taip pat negalėjo būti laikomi pakankamais įrodymais, suteikiančiais pagrindą įmonės vadovei taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą sankciją.

30Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog įmonės bankroto bylos iškėlimo stadijoje nebuvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių akivaizdų įmonės vadovės aplaidumą (nerūpestingumą) einant savo pareigas ar sąmoningą jų netinkamą vykdymą. Skundžiamos nutarties priėmimo metu pateikta (surinkta) informacija neleido daryti išvadų, dėl kokių priežasčių ir kokiu metu įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais, ar tai buvo tyčinis vadovo veikimas (neveikimas), sąmoningas įmonės privedimas prie bankroto, ar nepasisekusi verslo rizika, ar kt. Šie veiksniai, sąlygoję įmonės bankrotą, gali paaiškėti tik įmonės bankroto proceso metu, bankroto administratoriui pradėjus vykdyti ĮBĮ pavestas funkcijas. Pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsisakymas taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą sankciją įmonės vadovui, neužkerta kelio apeliantui su nauju prašymu kreiptis į teismą ir, pateikus įrodymus, pagrindžiančius vadovės netinkamą elgesį, prašyti taikyti minėtą sankciją. Be to, teismų praktikoje pažymima, kad juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant jų kompetencijai priskirtas pareigas, jiems, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė deliktinė atsakomybė. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės administracijos vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų, ir neteisėtus veiksmus. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui gali kilti deliktinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-344/2014). Taigi, bankroto proceso metu surinkus pakankamai įrodymų apie atsakovo vadovės netinkamą veikimą (neveikimą), lėmusį nuostolių atsiradimą, galimas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, įrodžius visas įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygas.

31Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

32Apeliacinį procesą, pradėtą pagal pareiškėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutarties dalies, nutraukti.

33Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras... 2. Teisėjas, išnagrinėjęs civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. VMI prie FM 2015 m. vasario 18 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl... 5. II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi UAB „Užupio... 7. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 8. VMI prie FM 2015 m. balandžio 13 d. atskirajame skunde dėl Vilniaus apygardos... 9. Atsiliepimo (-ų) į atskiruosius skundus negauta.... 10. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir... 12. Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad VMI prie FM 2015 m. vasario 18 d.... 13. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes bei į tai, kad VMI prie FM... 14. Dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutarties... 15. Apeliacinis procesas pagal atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo... 16. CPK 301 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacine tvarka gali būti... 17. Kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, Vilniaus apygardos teismas VMI... 18. Vilniaus apygardos teismui 2015 m. balandžio 13 d. nutartimi išsprendus... 19. Dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutarties Atskirasis... 20. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo... 21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirojo skundo argumentai nesudaro... 22. CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos... 23. Šioje byloje keliamas klausimas dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje... 24. Apeliantas teisingai nurodo, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintos... 25. Būtent dėl įrodymų bankroto bylos iškėlimo stadijoje nepakankamumo... 26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bankroto procesas sąlyginai... 27. VMI prie FM teismo prašo ĮBĮ įtvirtintą sankciją atsakovo vadovei taikyti... 28. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas... 29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kiti VMI prie FM atskirajame skunde... 30. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas... 31. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 315... 32. Apeliacinį procesą, pradėtą pagal pareiškėjo Valstybinės mokesčių... 33. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartį palikti...