Byla 2A-1019/2014
Dėl laidavimo sutarčių sąlygos pakeitimo bei sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Danguolės Martinavičienės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. L. K. apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo ieškovas A. C. (A. C.), dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1321-781/2013 pagal ieškovų D. L. K. ir A. C. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui (tretieji asmenys – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Jutra“, R. S. J. ir T. B.) dėl laidavimo sutarčių sąlygos pakeitimo bei sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovai D. L. K. ir A. C. (toliau – ir ieškovai) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami: 1) pakeisti 2005 m. rugsėjo 9 d. Laidavimo sutarčių Nr. 156-05L (toliau – ir Laidavimo sutartis Nr. 1) ir Nr. 157-05L (toliau – ir Laidavimo sutartis Nr. 2) (toliau – ir Laidavimo sutartys) 3.1 punkte nustatytą sąlygą ir šį punktą išdėstyti taip: „Kai iš esmės pasikeičia skolininko prievolės pagal kreditavimo sutartį, laiduotojo atsakomybė pagal šią sutartį išlieka tuo atveju, jeigu jis iš anksto buvo banko supažindintas su numatomais kreditavimo sutarties pakeitimais bei raštu išreiškė savo sutikimą dėl atitinkamų kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo“; 2) pripažinti Laidavimo sutartis pasibaigusiomis.

5Ieškovai nurodė, kad 2005 m. rugsėjo 9 d. tarp atsakovo akcinės bendrovės (toliau – ir AB) DNB banko (toliau – ir Bankas, atsakovas) ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Jutra“ (šiuo metu bankrutavusios) (toliau – ir kredito gavėjas, bendrovė, įmonė) buvo sudaryta Kredito linijos sutartis Nr. 4815-05IL (toliau – ir Kredito linijos sutartis), pagal kurią atsakovas kredito gavėjui (UAB „Jutra“) suteikė 100 000 Lt kredito linijos limitą. Remiantis šia sutartimi galutinis viso kredito grąžinimo terminas buvo – 2007 m. rugsėjo 6 d.

6Ieškovai teigė, kad 2007 m. rugpjūčio 17 d. atsakovas ir kredito gavėjas pasirašė susitarimą dėl Kredito linijos sutarties sąlygų pakeitimo (toliau – ir Susitarimas Nr. 1), pagal kurį kredito grąžinimo terminas buvo atidėtas iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. Atsakovas ir kredito gavėjas 2009 m. rugsėjo 2 d. taip pat pasirašė susitarimą dėl Kredito linijos sutarties sąlygų pakeitimo, pagal kurį kredito suma buvo padidinta nuo 140 000 Lt iki 210 000 Lt, taip pat kredito grąžinimo terminas atidėtas iki 2010 m. rugpjūčio 31 d (toliau – ir Susitarimas Nr. 2). Ieškovai pažymėjo, kad pagal Susitarimą Nr. 2 prievolė grąžinti suteiktą kreditą, be kita ko, buvo užtikrinta T. B. laidavimu. Ieškovai pabrėžė, kad Kredito linijos sutarties įvykdymui užtikrinti buvo sudaryti ir šiuo metu galioja šie sandoriai, o būtent: Laidavimo sutartis Nr. 1, sudaryta tarp atsakovo ir ieškovės D. L. K.; Laidavimo sutartis Nr. 2, sudaryta tarp atsakovo ir ieškovo A. C.; 2005 m. rugsėjo 9 d. laidavimo sutartis Nr. 159-05L, sudaryta tarp atsakovo ir trečiojo asmens R. S. J.; 2005 m. rugsėjo 9 d. laidavimo sutartis Nr. 161-05L, sudaryta tarp atsakovo ir T. B.; 2009 m. rugsėjo 2 d. laidavimo sutartis Nr.107-09IL, sudaryta tarp Banko ir trečiojo asmens T. B.; 2,6 ha žemės sklypo, unikalus numeris 7920-0002-0019, esančio ( - ), hipoteka; prekių atsargų, esančių ( - ), įkeitimas.

7Ieškovai tvirtino ir tai, kad atsakovas, siekdamas užsitikrinti kredito, suteikto įmonei pagal Kredito linijos sutartį, grąžinimą, kartu su kitomis kredito grąžinimo užtikrinimo priemonėmis (hipoteka, prekių atsargų įkeitimas) pareikalavo UAB „Jutra“ akcininkų asmeninių laidavimų. Klausimas dėl akcininkų asmeninių laidavimų Bankui už skolininką suteikimo buvo svarstomas keliuose UAB „Jutra“ visuotiniuose akcininkų susirinkimuose. Dėl asmeninio laidavimo priimtuose nutarimuose buvo nurodyta, kad už bendrovę asmeniškai laiduos jos akcininkai. UAB „Jutra“ akcininkas ieškovas A. C., 2009 m. sausio 19 d. perleido visas savo akcijas trečiajam asmeniui T. B., o ieškovė D. L. K. visas savo akcijas perleido kitam bendrovės akcininkui – trečiajam asmeniui R. S. J., ir apie tai, jog ieškovai nėra UAB „Jutra“ akcininkai, informavo atsakovą (Banką). Ieškovai akcentavo, kad jie buvo priėmę sprendimą atsisakyti asmeninių laidavimų po to, kai nauja UAB „Jutra“ akcininkė T. B. sudarys su atsakovu laidavimo sutartį, o taip pat bus sudaryti susitarimai su buvusiais akcininkais dėl laidavimo atsisakymo.

8Ieškovai paaiškino, kad ankščiau tokie susitarimai nebuvo sudaromi, o laidavimo atsisakymas buvo įformintas susitarimu dėl Kredito linijos sąlygų pakeitimo. Ieškovų teigimu, kadangi trečiasis asmuo T. B. 2009 m. rugsėjo 2 d. su atsakovu sudarė laidavimo sutartį Nr. 107-09IL, todėl liko tik formali ieškovų asmeninių laidavimų nutraukimo įforminimo procedūra – susitarimų pasirašymas. Ieškovai manė, kad nepaisant to, jog iki šiol susitarimai dėl jų asmeninių laidavimų nutraukimo nėra pasirašyti, iš esmės nepaneigia atsakovo pozicijos apie šių asmenų laidavimą. Bankas ne vieną kartą yra pareiškęs, kad jis atsisakys šių asmenų laidavimo po to, kai jie perleis savo turimas akcijas ir atsakovui bus pateiktas naujos UAB „Jutra“ akcininkės trečiojo asmens T. B., laidavimas. Ieškovai atkreipė dėmesį, kad atsakovas neįtraukė ieškovų į derybų procesą rengiant Susitarimą Nr. 2 dėl Kredito linijos sąlygų pakeitimo, apie šį sutarties esminių sąlygų pakeitimą ieškovų neinformavo ir neprašė jų pasirašyti susitarimo, nors prieš tai buvo daroma kiekvienu Kredito linijos sutarties pakeitimo atveju. Visi atsakovo veiksmai po to, kai ieškovai pardavė savo UAB „Jutra“ akcijas ir nustojo būti šios įmonės akcininkais, patvirtina, kad pats Bankas buvo pripažinęs šių dvejų laiduotojų laidavimus pasibaigusiais.

9Ieškovai taip pat laikėsi pozicijos, kad atsižvelgiant į tai, jog jie yra pensininkai, neturėjo patirties sudarant tokio pobūdžio sandorius (tai buvo vieninteliai jų sudaryti sandoriai su Banku), nepatyrę (prieš tai niekada nedalyvavo kreditavimo santykiuose su bankais, nelaidavo už save ar už kitus asmenis, neįkeitinėjo savo turto), neturėjo derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį (savo turtu užtikrina juridinio asmens savarankiško ūkio subjekto įsipareigojimų įvykdymą bankui), pripažintina, kad sudarant Laidavimo sutartis buvo esminė šalių nelygybė, nes Laidavimo sutarčių sudarymo aplinkybės praktiškai suteikė atsakovui perdėtą pranašumą, atsakovas paruošė laidavimo sutarčių projektus (buvo pasirašyta Banko parengta sutarčių redakcija), neleido derėtis dėl sąlygų pakeitimo, ir pagal iš anksto laiduotojams primestą laidavimo modelį, įgijo teisę savo nuožiūra, net neinformuojant laiduotojų, suteikti skolininkui papildomas kredito sumas bei padidinti laiduotojų atsakomybę už skolininko neįvykdytą prievolę. Be to, tokie Banko veiksmai prieš ieškovus pripažintini nesąžiningais, prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 ir 6.228 straipsniams. Ieškovų įsitikinimu, pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį jų asmeniniai laidavimai atsakovui už trečiąjį asmenį UAB „Jutra“ pasibaigė 2009 m. rugsėjo 2 d., kai Bankas be jų žinios padidino skolininkui (trečiajam asmeniui) UAB „Jutra“ suteikto kredito sumą. Ieškovai, be kita ko, akcentavo, kad už skolininko prievolę atsakovui yra įkeistas žemės sklypas, kurio vertė 75 000 Lt, UAB „Jutra“ prekių atsargos, kurių vertė 2010 m. birželio 30 d. sudarė virš 400 000 Lt, taigi atsakovo reikalavimas ir be fizinių asmenų laidavimų yra pakankamai užtikrintas, akcininkų asmeniniai laidavimai už skolininką yra nereikalingi, todėl jų turi būti atsisakyta.

10II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė.

12Teismas, nustatęs, kad iš bylos medžiagos galima daryti prielaidą, jog atsakovas ketino nutraukti Laidavimo sutartis, tačiau įvertinęs tai, kad tarp šalių nebuvo sudarytas tokio pobūdžio rašytinis susitarimas, sprendė, jog tik tokios aplinkybės nesuteikia pagrindo konstatuoti Laidavimo sutarčių pasibaigimo faktą. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pagal bendrąjį principą laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis); Laidavimo sutartyse aiškiai ir nedviprasmiškai šalys susitarė tik dėl vienos sutarčių galiojimo pasibaigimo sąlygos – kai skolininkas visiškai įvykdo prievolę, o kitų Laidavimo sutarčių pasibaigimo pagrindų šalys nenustatė; Bankas neginčija, kad pasirašius laidavimo sutartį su naująja UAB „Jutra“ akcininke laiduotoja T. B., jis turėjo ketinimų atsisakyti Laidavimo sutarčių su ieškovais, ir tai patvirtina bylos duomenys; ginčo šalys susitarė, kad sutarties sąlygos gali būti keičiamos ir / ar papildomos tik abiejų šalių rašytiniu susitarimu; visi šios sutarties papildymai ir pakeitimai turi tokią pačią juridinę galią, kaip ir ši sutartis, bei yra neatskiriamos šios sutarties dalys (Laidavimo sutarčių 4.3. punktas); šalys, siekdamos nutraukti laidavimo teisinius santykius, kitais, nei Laidavimo sutartyse aptartais pagrindais, turėjo sudaryti raštišką susitarimą, o byloje neginčijama, kad toks susitarimas sudarytas nebuvo, priėjo prie išvados, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su ieškovų argumentu, kad pagal tarp atsakovo ir ankstesnių laiduotojų, buvusių akcininkų, susiklosčiusią praktiką, susitarimai dėl laidavimo atsisakymo nebuvo sudaromi.

13Teismas nurodė, kad ieškovai teisingai pažymi, jog laidavimo atsisakymas ankstesniu atveju buvo įformintas susitarimu Nr. 4815-05IL/1 dėl Kredito linijos sąlygų pakeitimo, o ne atskiru dokumentu; šio susitarimo 1.3 punkte įtvirtintas atsakovo atsisakymas nuo Kredito linijos sutarties specialiosios dalies 10.1 ir 10.6 punktuose nurodytų laidavimų (N. I. ir Ž. R.). Teismas, įvertinęs, kad tokiu būdu laidavimo sutarčių pasibaigimas prieš šiuos asmenis buvo įformintas rašytine forma; susitarimą pasirašė abu ieškovai, jie žinojo apie rašytinį laidavimo sutarčių pabaigos su N. I. ir Ž. R., nors ir ne atskiru susitarimu, patvirtinimą, darė išvadą, jog ieškovai, žinodami apie naujos akcininkės T. B. laidavimą, turėjo kreiptis į atsakovą ir detaliai išsiaiškinti visas galimybes panaikinti esamus įsipareigojimus Bankui.

14Teismas, iš liudytojos A. I. parodymų nustatęs, kad nors ieškovai ir bendradarbiavo su atsakovu dėl laidavimo santykių pabaigos įforminimo, tačiau į susitikimą dėl sutarčių pasibaigimo įtvirtinimo neatvyko; bylą nagrinėjant teisme, savo pasyvios pozicijos ieškovai niekaip nepateisino; byloje taip pat nėra duomenų apie ieškovų pastangas gauti Banko patvirtinimą dėl prievolės pabaigos, konstatavo, jog subjektyvus ieškovų įsitikinimas dėl Laidavimų sutarčių pabaigos, neturint konkretaus rašytinio patvirtinimo šiuo klausimu, negali būti vertinamas kaip šios aplinkybės įrodymas.

15Teismas, nenustatęs atsakovo pareigos sudarant Laidavimo sutartis su naujais laiduotojais ar didinant kredito sumą, apie tai pranešti kitiems laiduotojams ar gauti dėl to jų pritarimą, o Laidavimo sutarčių 3.1 punkte įtvirtinta laiduotojo atsakomybė pagal sutartį net ir tuo atveju, jei be laiduotojo sutikimo iš esmės pasikeičia skolininko prievolės pagal kreditavimo sutartį ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja laiduotojo atsakomybė ar atsiranda kitos nepalankios laiduotojui pasekmės; nepriklausomai nuo šios sąlygos Bankas turi teisę, bet neprivalo, reikalauti iš laiduotojo sutikimo kreditavimo sutarties pakeitimams atlikti, sprendė, kad atsakovas, rengdamas Susitarimą Nr. 2, kuriuo trečiasis asmuo T. B. tapo naująja laiduotoja ir kartu padidinta kredito suma, neprivalėjo apie tai pranešti ieškovams ar gauti jų pritarimą šiuo klausimu. Teismas, pažymėjęs, kad pagal CK 6.228 straipsnį sutarties pakeitimas esant esminei šalių nelygybei galimas tik nustačius, jog buvo įvykdyta CK 6.223 straipsnio 3 dalyje nustatyta sąlyga: ikiteisminis šalies, norinčios pakeisti tam tikras sutarties sąlygas, kreipimasis į kitą sutarties šalį bei šios šalies atsisakymas keisti sutartį (ar nepateiktas atsakymas į kreipimąsi per 30 dienų), o nagrinėjamu atveju ieškovai nepateikė įrodymų, kad jie kreipėsi į atsakovą dėl Laidavimo sutarčių sąlygos (3.1 punkto) pakeitimo, pripažino, jog ieškovai neturi pagrindo remtis CK 6.228 straipsnio 1 dalies norma.

16Be kita ko, teismas vertino, kad ieškovai klaidingai interpretuoja CK 6.77 straipsnio nuostatas; CK 6.77 straipsnio 6 dalis yra tiesiogiai skirta reglamentuoti santykius, susijusius su laidavimo atsiradimu, bet negali būti aiškintinas kaip vienas iš laidavimo pabaigos pagrindų. Teismas nesutiko ir su ieškovų nurodyto CK 6.87 straipsnio taikymu nagrinėjamoje byloje.

17Teismas, nurodęs, kad ieškovai savo poziciją dėl Laidavimo sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis grindžia tuo, jog atsakovas, formindamas Susitarimą Nr. 2 dėl Kredito linijos sąlygų pakeitimo, be jų žinios padidino skolininkui UAB „Jutra“ suteikto kredito sumą, o Laidavimo sutarčių 3.1. punktu šalys pasinaudojo įstatymo nustatyta išlyga ir sutartyse numatė laiduotojo atsakomybę pagal sutartį net ir tuo atveju, jei be laiduotojo sutikimo iš esmės pasikeičia skolininko prievolės pagal kreditavimo sutartį ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja laiduotojo atsakomybė ar atsiranda kitos nepalankios laiduotojui pasekmės, konstatavo, jog laiduotojų atsakomybė lieka tokia, kokia yra nurodyta Laidavimo sutartyse, todėl esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo spręsti, kad ginčijamos Laidavimo sutartys pasibaigė CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatytu pagrindu.

18Apibendrinęs bylos faktinius ir teisinius aspektus, teismas konstatavo, kad ieškovai negali reikalauti pakeisti Laidavimo sutarčių 3.1 punkto sąlygos, taip pat pripažinti Laidavimo sutartis pasibaigusiomis, todėl ieškinį atmetė.

19III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

20Ieškovė D. L. K. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti ir pripažinti laidavimo sutartį pasibaigusia.

21Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai aiškino bei taikė materialiosios teisės normas, nustatančias ginčo teisinius santykius. Teismas pernelyg formaliai atsižvelgė į šios bylos nagrinėjimo dalyką, tarp šalių susiklosčiusią situaciją.
  2. Teismas be pagrindo prioritetą suteikė vien tik rašytinėms sutarčių nuostatoms, o nevertino realios situacijos, buvusius tarp šalių. Teismas, aiškindamas sutartį, prioritetą turi teikti šalių tikrajai valiai, tikriesiems jų ketinimams sudarant sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegulės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 212/2012). Bylos rašytinių įrodymų visuma patvirtina, kad ankstesni laidavimo sutarčių pasibaigimo atvejai iš viso nebuvo įforminami jokiais rašytiniais susitarimais tarp laidavimo sutarčių dalyvių, nors laidavimo sutartys iš esmės lingvistine prasme vienodos, t. y. tekstinė laidavimo sutarčių išraiška tarp laidavimo sutarčių, kurių atsakovas atsisakė, ir laidavimo sutarčių, kurios yra šios bylos dalyku, identiška. Teismas nepagrįstai vertino vien tik atsakovo pateiktą faktinę aplinkybę, tačiau nevertino visiškai analogiško susitarimo, kurį savo žinioje turi ieškovai. Bendrovėje buvo susiklosčiusi tokia praktika, kad laiduotojai nepasirašinėjo jokių atskirų rašytinių susitarimų dėl laidavimo sutarčių pasibaigimo, nutraukimo ir / ar atsisakymo. Teismo padarytos išvados iš esmės prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir šalių pozicijai. Sprendimas dėl laidavimo sutarčių pasibaigimo buvo priimtas, todėl nebuvo jokios būtinybės pasirašinėti laidavimo sutarčių, nes pasirašius Susitarimą Nr. 2 buvo įgyvendintos ir sąlygos dėl Laidavimo sutarčių pasibaigimo.
  3. Teismas, priimdamas sprendimą, turi tinkamai ištirti ir įvertinti byloje esančius įrodymus bei jų pagrindu pašalinti bet kokius esančius prieštaravimus. Nagrinėjamu atveju teismas iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo bei sprendimo motyvavimo taisykles. Formalus laidavimo sutarties teksto vertinimas lėmė logines klaidas, kai visos su atsakovu pasirašytos laidavimo sutartys yra vienodo teksto. Skirtumas tik tas, kad vienos sutartys nustojo galios be jokio rašytinio susitarimo (pvz., N. I. ir Ž. R.), kitos – ne. Teismas netinkamai įvertino byloje esančią situaciją dėl susiklosčiusios sutarčių pasibaigimo praktikos, kuri vienareikšmiškai patvirtina sutarčių pasibaigimą be jokių atskirų rašytinių susitarimų pasirašymo tarp laiduotojų ir Banko. Teismas akcentavo Susitarimo Nr. 1 1.3 punktą, kurio ieškovų žinioje esančiame susitarimo egzemplioriuje nėra. Šios faktinės aplinkybės paaiškėjo tik nagrinėjant šią bylą. Byloje užfiksuoto šio akivaizdaus įrodymų prieštaravimo faktas aplinkybėmis, šalinančiomis šį prieštaravimą, teismo buvo visiškai neatskleistas. Teismo sprendimo pagrįstumas priklauso nuo to, ar teismas tinkamai išklauso civilinėje byloje dalyvaujančių asmenų argumentus, teisingai įvertina byloje surinktus ir ištirtus įrodymus. Sprendime teismas privalo pateikti išsamius motyvus, kodėl buvo padaryta vienokia, o ne kitokia išvada, tačiau nagrinėjamu atveju to nebuvo padaryta, todėl konstatuotina, jog byla buvo išspręsta neteisingai.

22Ieškovas A. C. pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo nurodo, kad jis ieškovės D. L. K. apeliacinį skundą palaiko visiškai ir prie jo prisideda.

23Atsakovas AB DNB bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės D. L. K. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

24Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Teismas nustatė visas šiai bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai jas įvertino bei priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo padarytomis išvadomis dėl įrodymų vertinimo ir faktinių aplinkybių nustatymo, nesudaro pagrindo naikinti teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą.
  2. Teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad Laidavimo sutarčių pasibaigimas prieš N. I. ir Ž. R. buvo įformintas raštu ir ieškovai apie tokį rašytinį patvirtinimą žinojo, nes patys pasirašė susitarime. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad Laidavimo sutarčių teksto vertinimas lėmė kokias nors logines klaidas. Su N. I. ir Ž. R. bei ieškovais buvo sudarytos vienodo turinio laidavimo sutartys, tačiau prieš juos buvo priimti skirtingi Banko sprendimai – N. I. ir Ž. R. atveju nuspręsta atsisakyti nuo laidavimų, o ieškovų atveju – kad su ieškovais sudarytos Laidavimo sutartys gali būti nutrauktos, pasirašant rašytinį Banko bei laiduotojų susitarimą, kuris nebuvo pasirašytas, Banko valia dėl atsisakymo nuo ieškovų laidavimo ginčo atveju neišreikšta. Nesant Banko ir ieškovų rašytinio susitarimo dėl laidavimo atsisakymo (Laidavimo sutarčių nutraukimo), nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad Banko ketinimai atsisakyti nuo laidavimų būtų realizuoti ir jog yra pagrindas konstatuoti laidavimo sutarčių pasibaigimo faktą. Banko atsisakymas nuo N. I. ir Ž. R. laidavimų buvo aiškiai ir nedviprasmiškai išreikštas raštu, pasirašant Susitarimą Nr. 1.
  3. Laidavimas yra šalutinė, nuo pagrindinės prievolės priklausoma prievolė, kuri yra skirta kreditoriaus interesams užtikrinti, kad pagrindinės prievolės nevykdymo (neįvykdymo) atveju kreditorius turėtų garantijas dėl savo reikalavimų patenkinimo, t. y. galėtų juos visiškai patenkinti iš pateiktos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės (-ių). Kreditorius negali būti priverstinai verčiamas keisti savo valią dėl jam pateiktos prievolių užtikrinimo priemonės, o ankstesni kreditoriaus ketinimai dėl galimo laidavimo atsisakymo negali būti priešinami pasikeitusiai jo pozicijai, ypač kai pagrindinė prievolė nevykdoma ir kreditorius negali patenkinti savo reikalavimų. Prieš pasirašant Susitarimą Nr. 2, Bankui buvo pateiktas fiktyvus verslo planas, įmonė turėjo įsiskolinimų dar iki susitarimo pasirašymo, po jo sudarymo, net ir suteikus papildomą finansavimą, įsipareigojimai nebuvo tinkamai vykdomi, vėliau kredito gavėjui buvo iškelta bankroto byla, kurią iškėlus paaiškėjo, kad dalies užtikrinimo priemonių (prekių atsargų) apskritai nebėra ir Banko reikalavimai nėra patenkinti. Nėra jokio pagrindo prieš kreditoriaus valią konstatuoti ieškovų prievolių pasibaigimą.

25IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26Apeliacinis skundas netenkintinas.

27Nors ieškovė D. L. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, tačiau iš apeliacinio skundo dalyko (reikalavimo pripažinti pasibaigusia tik vieną laidavimo sutartį) ir apeliacinio skundo pagrindo darytina išvada, kad apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo nepatenkintas jos ieškinio reikalavimas pripažinti Laidavimo sutartį Nr. 1, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovo, kuria ieškovė laidavo už UAB „Jutra“ prisiimtų įsipareigojimų pagal Kredito linijos sutartį įvykdymą (kredito grąžinimą), pasibaigusia. Apeliaciniame skunde neginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nebuvo patenkintas ieškovo A. C. reikalavimas pripažinti Laidavimo sutartį Nr. 2 pasibaigusia. Kaip minėta, ieškovas A. C. padavė teismui rašytinį pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo (II t., b. l. 14), kuriame teigia, jog jis ieškovės (apeliantės) D. L. K. apeliacinį skundą palaiko visiškai ir prie jo prisideda, todėl teisėjų kolegija, prieš pradėdama nagrinėti ir vertinti ieškovės D. L. Krutovos apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, remdamasi kuriais ji nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, pirmiausia pasisako dėl ieškovo A. C. pareiškimo dėl prisidėjimo prie ieškovės D. L. K. apeliacinio skundo įtakos jo (ieškovo) teisėms ir pareigoms.

28Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 309 straipsnyje nustatyta, kad asmenys, turintys teisę paduoti apeliacinį skundą, per terminą, nustatytą atsiliepimams į apeliacinį skundą pareikšti, gali rašytiniu pareiškimu prisidėti prie paduoto apeliacinio skundo. Pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo prisidedantis asmuo negali reikšti savarankiškų reikalavimų ir nurodyti savarankiškų apskųsto sprendimo naikinimo ar pakeitimo pagrindų. Aptartos teisės normos turinio analizė teisėjų kolegijai suponuoja išvadą, kad byloje dalyvaujantis asmuo, norėdamas nurodyti kitus ginčijamo teismo sprendimo panaikinimo ar pakeitimo pagrindus bei pareikšti naujus reikalavimus, turi kreiptis su apeliaciniu skundu, o prisidėjimo prie apeliacinio skundo pareiškimas yra tiesiogiai priklausomas nuo apeliacinio skundo, prie kurio prisidedama. Taigi prisidėjimas prie apeliacinio skundo iš esmės nesukelia savarankiškų teisinių padarinių.

29Vertinant ieškovo A. C. pareiškimo dėl prisidėjimo prie ieškovės D. L. K. apeliacinio skundo įtaką jo (ieškovo) teisėms ir pareigoms taip pat yra aktualus ir CPK 43 straipsnis, kuriame įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs procesinio bendrininkavimo pagrindus bei rūšis. Šioje teisės normoje reglamentuojamas privalomas ir neprivalomas procesinis bendrininkavimas. Kasacinis teismas savo formuojamoje praktikoje yra išaiškinęs, kad įstatymais grindžiamas (privalomas) bendrininkavimas – tai tokie procesinio bendrininkavimo atvejai, kai bendrininkus sieja bendras materialusis teisinis santykis (pvz., solidariosios ar subsidiariosios prievolės atveju). Neprivalomas (fakultatyvusis) bendrininkavimas leidžiamas, jeigu reikalavimai sujungiami į vieną ieškinį, yra vienarūšiai, pagrįsti ta pačia teisine ir faktine medžiaga. Iš esmės tai keli savarankiški procesai, kai yra tas pats ieškovas ir skirtingi atsakovai, arba keli ieškovai ir vienas ar keli atsakovai. Toks kelių procesų sujungimas į vieną visų pirma reiškia proceso koncentruotumo principo įgyvendinimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-521/2010).

30Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovai D. L. K. ir A. C. bendrame ieškinyje pareiškė reikalavimus Bankui dėl kiekvieno iš jų, kaip UAB „Jutra“ (šiuo metu bankrutavusios) akcininkų (buvusių), savarankiškai su atsakovu (Banku) pasirašytų Laidavimo sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis, taip pat šių sutarčių vienos iš sąlygų pakeitimo, todėl konstatuotina, jog D. L. K. ir A. C. prieš Banką pareikštas ieškinys atitinka neprivalomo bendrininkavimo procesines sąlygas, nes iš esmės kiekvienas iš reikalavimų atskirai gali / galėjo būti atskiro ieškinio dalykas, o jų sąsajumas grindžiamas įsipareigojimų atsakovui pobūdžio, medžiagos fakto bei teisės klausimais tapatumu.

31Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, įvertinusi tai, kad nagrinėjamu atveju ieškovas A. C. nėra pavedęs ieškovei D. L. K. vesti bylą jo vardu, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad ieškovų D. L. K. ir A. C. nesieja ir nesiejo privalomas procesinis bendrininkavimas, todėl ieškovės D. L. K. paduota apeliacija neturi įtakos ieškovo A. C., kaip bendrininko, teisėms, o jo (ieškovo) prisidėjimas prie D. L. K. apeliacinio skundo reiškia tik tai, jog jis pritaria D. L. K. apeliaciniame skunde išdėstytai pozicijai. Esant nurodytoms priežastims, taip pat įvertinus tai, kad ieškovas A. C. savarankiško apeliacinio skundo nepateikė, t. y. nepareiškė savarankiškų reikalavimų ir apskųsto teismo sprendimo naikinimo ar pakeitimo pagrindų, o esant neprivalomam procesiniam bendrininkavimui, teismo sprendimas yra individualizuojamas kiekvienam bendrininkui, kiekvienas iš bendrininkų, nesant pavedimo, veikia savo vardu (įskaitant ir apeliacinį procesą) (CPK 44 straipsnio 1–2 dalys), spręstina, jog nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo vertinti dėl ieškovo A. C. priimto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacine tvarka peržiūrėtina tik ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje atmesti ieškovės D. L. K. ieškinio reikalavimai dėl Laidavimo sutarties Nr. 1. 3.1 punkte nustatytos sąlygos pakeitimo bei šios sutarties pripažinimo pasibaigusia.

32Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniame skunde turi būti nurodyta, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (apeliacinio skundo pagrindas) (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųsto teismo sprendimo ar jo dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines bei teisines aplinkybes, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

33Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka pagal ieškovės D. L. K. apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo nepatenkintas jos reikalavimas dėl Laidavimo sutarties Nr. 1 pripažinimo pasibaigusia ir šios sutarties sąlygos, nustatytos Laidavimo sutarties Nr. 1 3.1 punkte, pakeitimo, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šios skundžiamos pirmosios instancijos teismo dalies teisėtumą bei pagrįstumą.

34Be kita ko, teisėjų kolegija, prieš pradėdama nagrinėti ir vertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kurioje buvo nepatenkinti ieškovės D. L. K. ieškinio reikalavimai dėl Laidavimo sutarties Nr. 1. 3.1 punkte nustatytos sąlygos pakeitimo bei šios sutarties pripažinimo pasibaigusia, nurodo, kad ieškovė apeliaciniame skunde suformulavo prašymą pridėti prie bylos elektroninį susirašinėjimą tarp UAB „Jutra“ atstovų ir Banko darbuotojos, kuris, anot apeliantės (ieškovės), akivaizdžiai patvirtina, jog atsakovas atsisakė Laidavimo sutarčių prieš ieškovę, buvo priimtas sprendimas dėl Laidavimo sutarties Nr. 1 pasibaigimo ir atsisakymo nuo jos (pirmosios instancijos teismas atsisakė juos pridėti prie bylos) (I t., b. l. 163-172; II t., b. l. 10-12).

35CPK 314 straipsnyje expressis verbis nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje nustatytinas aplinkybes, taip pat, kad atsakovas neneigia buvus tokiam susirašinėjimui, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų nepridėjo prie bylos, nes ieškovės pateiktoje elektroninio susirašinėjimo medžiagoje esantys duomenys yra susiję su byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis, todėl apeliantės prašymą dėl naujų rašytinių įrodymų pridėjimo prie bylos tenkina, kartu su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus prideda prie bylos ir vertina juos visų byloje esančių faktinių aplinkybių kontekste (CPK 180, 181, 185 ir 314 straipsniai).

36Ieškovės D. L. K. reikalavimas pripažinti Laidavimo sutartį Nr. 1 pasibaigusia ir pakeisti šios sutarties sąlygą, nustatytą Laidavimo sutarties Nr. 1 3.1 punkte, buvo grindžiamas iš esmės tuo, kad prieš ieškovę jos asmeninis laidavimas už UAB „Jutra“ (šiuo metu bankrutavusios) prievoles pasibaigė po to, kai ieškovė jai priklausančias UAB „Jutra“ akcijas perleido trečiajam asmeniui – R. S. J. ir su naująja UAB „Jutra“ akcininke – T. B. Bankas 2009 m. rugsėjo 2 d. pasirašė Laidavimo sutartį Nr. 107-09IL, o Laidavimo sutarties Nr. 1 3.1 punkte įtvirtinta sąlyga keistina, nes joje nustatyta laiduotojo atsakomybė pažeidžia ieškovės, kaip laiduotojos, teises bei teisėtus interesus, įtvirtina šalių nelygybę ir Banko pranašumą prieš laiduotoją. Atsakovas Bankas su tokia ieškovės pozicija nesutiko, nurodydamas, kad Laidavimo sutartimi Nr. 1 ieškovė laisva valia įsipareigojo jose nustatytomis sąlygomis būti atsakinga už trečiojo asmens UAB „Jutra“ prievolių įvykdymą, o skolininko akcijų perleidimas įstatymuose nėra nustatytas kaip pagrindas laidavimui pasibaigti, todėl aplinkybė, jog ieškovė perleido UAB „Jutra“ akcijas trečiajam asmeniui, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jos laidavimas pasibaigė. Atsakovas pažymėjo, kad laidavimo atsisakoma laiduotojui ir Bankui pasirašant rašytinį susitarimą, o ginčo atveju joks susitarimas tarp ieškovės D. L. K. ir Banko nebuvo ir nėra pasirašytas; Kredito linijos sutarties sąlygos po Susitarimo Nr. 2 pasirašymo nebuvo vykdomos tinkamai ir iki šiol nėra įvykdytos, atsakovas neatliko jokių veiksmų, kurie sudarytų pagrindą ieškovės laidavimą laikyti pasibaigusiu.

37Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos šalių nurodytas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami ieškinio reikalavimai ir atsikirtimai, susiję su Laidavimo sutarties Nr. 1 sąlygos, nustatytos Laidavimo sutarties Nr. 1 3.1 punkte, pakeitimu, taip pat dėl pagal Laidavimo sutartį Nr. 1 laidavimo pripažinimo pasibaigusiu, išanalizavęs bylos rašytinių įrodymų ir kitų bylos įrodymų (bylos šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų) visumą, nenustatė nei faktinių, nei teisinių prielaidų pripažinti minėtus ieškinio reikalavimus pagrįstais. Apeliaciniame skunde ieškovė D. L. K. ginčija šią pirmosios instancijos teismo išvadą, tvirtindama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, tarp šalių susiklosčiusią situaciją vertino per daug formaliai, pažeidė sprendimo motyvavimo taisykles, taip pat netinkamai aiškino bei taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius.

38Kadangi apeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo nepatenkintas ieškovės reikalavimas dėl Laidavimo sutarties Nr. 1 pripažinimo pasibaigusia ir Laidavimo sutarties Nr. 1 3.1 punkte nustatytos sąlygos pakeitimo, ginčija dviem aspektais, t. y. kad pirmosios instancijos teismas, pažeidė tiek proceso teisės normų reikalavimus, tiek materialiosios teisės normas, visų pirma, teisėjų kolegija nagrinėja ir vertina apeliantės argumentus, susijusius su netinkamu proceso teisės normų taikymu.

39Vertindama ir nagrinėdama apeliantės argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, teismo sprendimo motyvavimo taisykles, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kartu akcentuotina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.), o faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; kt.); be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).

40Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2–3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012).

41Teismas, ištyręs visus įrodymus ir laikydamas, kad yra pagrindas nuspręsti dėl visų byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumo ar nepagrįstumo, išsprendžia šalių ginčą priimdamas sprendimą (CPK 260 straipsnis). Teismo sprendimui keliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai (CPK 263 straipsnis), o, kaip nurodyta pirmiau, sprendimas šiuos reikalavimus atitinka, jei teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstos atitinkamomis teisės normomis. CPK 270 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimus teismo sprendimo turiniui, 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Taigi, kaip teisingai ieškovė nurodo, CPK nustatyta pareiga teismui motyvuoti sprendimą (nutartį). Pagrindas tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą yra civilinio proceso principų laikymasis. Teisės į tinkamą teismo procesą, rungimosi principai reikalauja, kad būtų užtikrintas šalių procesinis lygiateisiškumas, kiekviena šalis būtų išklausyta, teismas motyvuotų savo sprendimą (CPK 12, 17 ir 270 straipsniai). Kita vertus, pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodoma, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, jog bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30). Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat akcentuojama ir tai, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61).

42Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, taip pat į nurodytas proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, teismo pareigą motyvuoti teismo sprendimą, teismo sprendimui keliamus reikalavimus, kasacinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo pateiktus išaiškinimus dėl aptartų teisės normų taikymo bei aiškinimo, įvertinusi byloje dalyvaujančių asmenų nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, pateiktus įrodymus, kuriais grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles nustatė ir visapusiškai bei objektyviai ištyrė teisiškai reikšmingus bylos faktus, jų visetą, o išnagrinėjęs bylą iš esmės, priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo baigiamąjį procesinį aktą, kuris yra tinkamai motyvuotas, jame išdėstyti argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors ieškovės pateiktus įrodymus. Todėl pirmiau nurodytus apeliantės argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso normas, pažeidė sprendimo motyvavimo ir įrodymų vertinimo taisykles, teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais (CPK 185 straipsnis).

43Ad hoc teisėjų kolegija pastebi, kad, kaip teisingai ir Bankas nurodo atsiliepime į apeliacinį skundą, aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantei, per se nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar teismas nevertino ieškovės pateiktų faktinių ir teisinių argumentų. Kaip minėta, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą bei kitas įrodinėjimo taisykles. Be to, kaip minėta pirmiau, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, šio reikalavimo laikėsi ir atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius bei teisinius aspektus.

44Teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, vertindamas įrodymus ir nustatydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, taip pat privalo tinkamai pritaikyti materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, o priimdamas sprendimą turi konstatuoti, koks įstatymas turi būti taikomas byloje (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (CPK 330 straipsnis), o apeliacinis skundas yra grindžiamas ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkami taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias laidavimą ir jo pasibaigimą.

45Nagrinėjant ir vertinant, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nurodytina, kad šalys turi teisę laisvai sudarinėti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Sutarties laisvė reiškia, kad civilinių santykių subjektai patys sprendžia sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, jei sudaryti – tai kokiomis sąlygomis. Tačiau svarbu paminėti ir tai, kad šalys negali nustatyti tokių sutarties sąlygų, kurias draudžia imperatyviosios teisės normos, taip pat prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei.

46Pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalį laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Bendroji laidavimo prievolės galiojimo taisyklė yra ta, kad laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). Tai atitinka laidavimo, kaip akcesorinės prievolės pobūdį, reiškiantį, kad laidavimas yra priklausomas nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės. Taigi paminėtų teisės normų sisteminė analizė teisėjų kolegijai suponuoja išvadą, kad laidavimo sutartimi kreditoriui užtikrinama, jog pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, už jos įvykdymą atsakys trečiasis asmuo – laiduotojas. Laidavimas gali atsirasti sudarius laidavimo sutartį arba įstatymų ar teismo sprendimo pagrindu (CK 6.77 straipsnio 1 dalis). Jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010; kt.).

47Kaip minėta pirmiau, laidavimo sutartims, kaip ir kitoms, taikytinas sutarčių laisvės principas, įtvirtintas CK 6.156 straipsnyje, reiškiantis, be kita ko, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato įstatymai. Kita vertus, nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pabrėžti ir tai, kad laidavimo sutartys nėra specifinės, tik su bankais sudaromos; tai civiliniams santykiams įprastos, dažnai sudarinėjamos sutartys, kurių esmei suprasti nereikia specialių finansinių, investavimo ar panašių žinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-702/2013).

48Be to, laidavimui yra būdingas laiduotojo pasitikėjimas asmeniu, už kurį jis laiduoja tokio asmens kreditoriui. Protingas ir apdairus asmuo nelaiduotų už asmenį, su kuriuo jis visiškai nesusijęs, gerai nežino apie jo pajėgumą įvykdyti prisiimtas prievoles, neturi galimybių nuolat gauti patikimą informaciją iš asmens, už kurį laiduojama, dėl pajėgumo įvykdyti prievolę pasikeitimo. Dėl to kreditorius neprivalo užtikrinti, kad laiduotojas būtų maksimaliai apsaugotas nuo prievolės vykdymo kreditoriui už asmenį, už kurį laiduota, šiam neįvykdžius savo įsipareigojimų, nebent būtų susitarta kitaip. Laidavimo teisinis reglamentavimas, įtvirtinantis laiduotojo teises ir jo atsakomybę pagal laidavimo sutartį bei praktikoje paprastai egzistuojantys laiduotojo ir asmens, už kurį laiduojama, ryšiai suponuoja laiduotojo pareigą pačiam aktyviai veikti, užtikrinant, kad jo interesai nukentėtų kuo mažiau. Kad skolininko prievolės vykdymas būtų efektyviai kontroliuojamas ir užtikrinama laiduotojo teisėtų interesų apsauga, įstatymų leidėjas neapsiribojo atitinkamas laidavimu užtikrintos prievolės vykdymo priežiūros teises suteikdamas kreditoriui, tačiau tokias teises suteikė ir laiduotojui, kartu įpareigodamas kreditorių laiduotojui suteikti apie skolininką informaciją, kurią laiduotojas turi teisę gauti (CK 6.80 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014).

49Kadangi ieškovė Laidavimo sutartį Nr. 1 prašo pripažinti pasibaigusia pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį, todėl aktualu aptarti šioje teisės normoje nustatytą teisinį reguliavimą. CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kiti laiduotojui nepalankūs padariniai, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Taigi ši norma reglamentuoja atvejus, kai prievolė modifikuojama taip, jog skolininko, už kurį laiduota, padėtis prievolėje pasunkėja (jam atsiranda papildomų pareigų ir pan.) arba atsiranda kitos aplinkybės, lemiančios laiduotojo prisiimtos rizikos, susijusios su skolininko galimybėmis tinkamai įvykdyti prievolę, padidėjimą. Tai gali būti aplinkybės, susijusios su kreditoriaus, skolininko ar prievolės objekto pasikeitimu, t. y. jo padidėjimu ar sumažėjimu, kainos ir atitinkamai skolos padidėjimu ir pan., taip pat aplinkybės, pasunkinančios prievolės vykdymo sąlygas ir atitinkamai padidinančios prievolės neįvykdymo tikimybę, padidinančios dėl skolininko netinkamo prievolės įvykdymo atsirandančius neigiamus padarinius ir pan., kai tokių aplinkybių sudarant laidavimo sutartį laiduotojas nenumatė ir jų galimų padarinių neprisiėmė. CK 6.87 straipsnio 4 dalies normai taikyti pirmiau nurodytų aplinkybių pasikeitimas turi būti esminis, t. y. jų galima įtaka laiduotojo prievolės apimčiai turi būti tokia, kad jas žinodamas laiduotojas nebūtų laidavęs už skolininką arba būtų laidavęs kitomis sąlygomis. Nustačius tokias aplinkybes, dėl kurių laiduotojui atsiranda nepalankūs padariniai, galima konstatuoti, kad laiduotojas tokiomis sąlygomis nelaidavo ir nebūtų laidavęs, todėl jo prievolė pripažįstama pasibaigusia, nes neatitinka jo išreikštos valios sudaryti laidavimo sutartį. Pažymėtina, kad įstatyme neįtvirtinta konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis spręstina apie pasikeitusių aplinkybių esminę įtaką laiduotojo prievolės apimčiai, todėl ši aplinkybė nustatinėtina kiekvienu konkrečiu nagrinėjamu atveju. Vadinasi, CK 6.87 straipsnio 4 daliai taikyti reikia nustatyti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti jų įtaką laiduotojo prievolei, nustatant jų mastą ir pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-184/2013; 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2014).

50Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad CK 6.87 straipsnio 4 dalies norma yra dispozityvi, t. y. leidžia šaliai ir laiduotojui sutartimi nustatyti, pasibaigia laidavimas ar ne. Kai dėl prievolės šalies ar sutarties sąlygų pasikeitimo iš esmės pasikeičia prievolė, laidavimas gali pasibaigti, jeigu be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė pagal laidavimo sutartį arba atsiranda kitos jam nepalankios sąlygos ir nėra susitarimo, kad dėl šių pasikeitimų ir toliau galiotų laidavimas. Jeigu laiduotojas buvo informuotas apie pagrindinės prievolės pasikeitimus, didinančius jo laidavimo atsakomybės apimtį, ir sudaro sutartį dėl ankstesnės laidavimo sutarties pakeitimo (prievolės šalies, prievolės dalyko, objekto pakeitimų), CK 6.87 straipsnio 4 dalis, kaip laidavimo pasibaigimo pagrindas, netaikoma, o vadovaujamasi šios normos išimties nuostata – laidavimas nesibaigia, nes laidavimo sutarties nuostatos įvertina įvykusius pasikeitimus ir laiduotojas patvirtina savo kaip laiduotojo atsakomybę naujomis jam žinomomis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2011). Be kita ko, akcentuotina, kad kasacinis teismas nuosekliai plėtoja praktiką, jog šalių ginčai iš santykių, reglamentuojamų sutartimi, sprendžiami pagal sutarties nuostatas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2010; kt.).

51Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir bylos šalių paaiškinimų nustatyta, kad 2005 m. rugsėjo 9 d. atsakovas Bankas ir trečiasis asmuo UAB „Jutra“ (šiuo metu bankrutavusi) sudarė Kredito linijos sutartį, pagal kurią kredito gavėjui – UAB „Jutra“ – buvo suteikta 100 000 Lt kredito linijos limito suma apyvartinėms lėšoms papildyti (I t., b. l. 26-27, 28-34, 80-81, 82-89; segtuvas – Konfidencialios informacijos l. 2-3, 4-10). Kaip matyti iš Kredito linijos sutarties 10 punkto, kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymas, be kita ko, buvo užtikrintas ir laidavimo sandoriu (Laidavimo sutartimi Nr. 1) su ieškove D. L. K. (I t., b. l. 20-22, 74-76). Pagal Laidavimo sutarties Nr. 1 1.1 punktą laiduotoja (D. L. K.) įsipareigojo atsakyti visu savo turtu, kur jis bebūtų ir iš ko besusidarytų, Bankui, jeigu skolininkas (UAB „Jutra“) neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai skolininko prievoles pagal kreditavimo sutartį. Skolininko ir laiduotojo atsakomybė yra solidarioji. Remiantis Laidavimo sutarties Nr. 1 3.1 punktu laiduotojo atsakomybė pagal šią sutartį išlieka nepriklausomai nuo to, kad be laiduotojo sutikimo iš esmės pasikeičia skolininko prievolės pagal kreditavimo sutartį ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja laiduotojo atsakomybė ar atsiranda kitos nepalankios laiduotojui pasekmės. Nepriklausomai nuo šios sąlygos Bankas turi teisę, bet neprivalo, reikalauti iš laiduotojo sutikimo kreditavimo sutarties pakeitimams atlikti. Laiduotoja D. L. K. Laidavimo sutarties Nr. 1 4.1 punkte patvirtino, kad susipažino su kreditavimo sutartimi; jog sutartis galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo (Laidavimo sutarties Nr. 1 4.2 punktas); kad sutarties sąlygos gali būti keičiamos ir / ar papildomos tik abiejų šalių raštišku susitarimu, o visi šios sutarties papildymai ir pakeitimai turi tokią pačią juridinę galią, kaip ir ši sutartis, ir yra neatskiriamos šios sutarties dalys (Laidavimo sutarties Nr. 1 4.3 punktas). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šią Kredito linijos sutartį UAB „Jutra“ vardu sudarė ir pasirašė ieškovė D. L. K., kaip UAB „Jutra“ generalinė direktorė.

52Pagal bylos duomenis Kredito linijos sutartis ne kartą buvo keičiama ir pildoma. 2007 m. rugpjūčio 17 d. atsakovas ir kredito gavėjas pasirašė Susitarimą Nr. 1, pagal kurį kredito grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 2008 m. rugpjūčio 30 d (I t., b. l. 149-150; segtuvas – Konfidencialios medžiagos l. 11-13), o 2008 m. rugpjūčio 29 d. susitarimu Nr. 4815-05IL/2 – kredito grąžinimo terminas pratęstas iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. (segtuvas – Konfidencialios medžiagos l. 14-16). Be to, iš Susitarimo Nr. 1 sąlygų matyti, kad šiuo susitarimu buvo atsisakyta Kredito linijos sutarties specialiosios dalies 10.1 ir 10.6 punktuose nurodytų laidavimų (prieš N. I. ir Ž. R.) ir Kredito linijos sutarties specialiosios dalies 10.1 ir 10.6 punktai neteko galios. Pastebėtina ir tai, kad ieškovė D. L. K. Susitarimą Nr. 1 pasirašė ir nurodė, jog ji patvirtina, kad su šio susitarimo sąlygomis susipažino ir joms neprieštarauja, jog laidavimas pagal kredito linijos sutartį galioja ir sutarties prievolei pagal šiuo susitarimu pakeistas sąlygas.

53Atsakovas ir kredito gavėjas 2009 m. rugsėjo 2 d. taip pat pasirašė ir Susitarimas Nr. 2, pagal kurį kredito suma buvo padidinta nuo 140 000 Lt iki 210 000 Lt, taip pat kredito grąžinimo terminas pratęstas iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. (I t., b. l. 13-16; segtuvas – Konfidencialios medžiagos l. 17-18). Kaip matyti iš Susitarimo Nr. 2 1.5 punkto, šalys susitarė, kad Bankui ir T. B. sudarius Bankui priimtinos formos ir turinio laidavimo sandorį bei tinkamai vykdant kitas Kredito linijos sutarties sąlygas, sutarties specialiosios dalies 10.2 ir 10.3 punktuose nurodytų laidavimo sutarčių (prieš D. L. K. ir A. C.) gali būti atsisakoma. Laidavimo atsisakoma laiduotojams ir Bankui pasirašant rašytinius susitarimus. Tą pačią dieną, t. y. 2009 m. rugsėjo 2 d., tarp Banko ir trečiojo asmens T. B. buvo sudaryta Laidavimo sutartis Nr.107-09IL (segtuvas – Konfidencialios medžiagos l. 19). Byloje duomenų, kad Laidavimo sutartis Nr. 1 būtų nutraukta rašytiniu šalių susitarimu nėra.

54Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos šalių nurodytus bylos faktinius ir teisinius aspektus, pateiktus įrodymus, kuriais ieškovė grindė savo ieškinio reikalavimą, o atsakovas grindė atsikirtimus į ieškinį, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas proceso normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, materialiosios teisės normas, reglamentuojančias laidavimo teisinius santykius, kasacinio teismo suformuotą praktiką šiais klausimais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir ištyrė teisiškai reikšmingus faktus bei juos kvalifikavo. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės, dėl kurių Laidavimo sutartis Nr. 1, apeliantės teigimu, turėjo būti pripažinta pasibaigusia, nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumu ir pagrįstumu. Be kita ko, teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybes, dėl kurių buvo sudaryta Laidavimo sutartis Nr. 1, šios sutarties sąlygas, neturi jokio pagrindo pripažinti, kad šioje sutartyje yra įtvirtintos sąlygos (taip pat ir sutarties sąlyga, nustatyta 3.1 punkte), dėl kurių šalys nesusitarė ar yra prieštaraujančios imperatyvioms normoms. Akivaizdu, kad Laidavimo sutartyje Nr. 1 šalys savo noru (laisva valia) susitarė dėl sutarties sąlygų, įskaitant, bet neapsiribojant ir sąlygos, nustatytos Laidavimo sutarties Nr. 1 3.1 punkte, ir tai yra sutarties laisvės principo išraiškos rezultatas. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Laidavimo sutarties Nr. 1 3.1. punkte šalys pasinaudojo įstatymo nustatyta išlyga ir nustatė laiduotojo atsakomybę pagal sutartį net ir tuo atveju, jei be laiduotojo sutikimo iš esmės pasikeičia skolininko prievolės pagal kreditavimo sutartį ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja laiduotojo atsakomybė ar atsiranda kitos nepalankios laiduotojui pasekmės. Kaip minėta, pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą laidavimas gali pasibaigti, jeigu be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė pagal laidavimo sutartį arba atsiranda kitos jam nepalankios sąlygos ir nėra susitarimo, kad dėl šių pasikeitimų ir toliau galiotų laidavimas, o tuo atveju (kaip ir nagrinėjamu), kai laiduotojui yra žinoma apie pagrindinės prievolės pasikeitimus, didinančius jo laidavimo atsakomybės apimtį (Laidavimo sutarties Nr. 1 3.1 punkte įtvirtinta sąlyga galiojo ir pasirašant Susitarimą Nr. 1, kurį pasirašė apeliantė, o pasirašant Susitarimą Nr. 2 UAB „Jutra“ direktorės pareigas ėjo ieškovės D. L. K. dukra L. R. (I t., b. l. 13-16, 203-209) CK 6.87 straipsnio 4 dalis, kaip laidavimo pasibaigimo pagrindas, netaikoma, laidavimas nesibaigia. Nagrinėjamu atveju Laidavimo sutarties Nr. 1 3.1 punkte iš anksto buvo aptarti prievolės pagal Kredito linijos sutartį apimtis, jos galimi pasikeitimai ir ieškovė, pasirašydama Laidavimo sutartį Nr. 1, šias aplinkybes įvertino, su tokia sąlyga sutiko. Kaip jau buvo nurodyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, kad aptariama Laidavimo sutarties Nr. 1 sąlyga prieštarautų imperatyvioms teisės normoms, todėl remdamasi šios sutarties nuostatomis, konstatuoja, jog ginčo atveju nėra pagrindo Laidavimo sutartį Nr. 1 pripažinti pasibaigusia CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatytu pagrindu.

55Pagal CK 6.192 straipsnio 4 dalį sutarties pakeitimas arba papildymas turi būti tokios pat formos, kokios turėjo būti sudaryta sutartis, išskyrus įstatymų ar sutarties nustatytus atvejus. Laidavimo sutartis turi būti rašytinė, o rašytinės formos nesilaikymas laidavimo sutartį daro negaliojančią (CK 6.79 straipsnis). Kreditavimo sutartis taip pat privalo būti rašytinė (CK 6.883 straipsnis). Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad ginčo šalys susitarė, jog sutarties sąlygos gali būti keičiamos ir / ar papildomos tik abiejų šalių rašytiniu susitarimu, o visi šios sutarties papildymai ir pakeitimai turi tokią pačią juridinę galią kaip ir Laidavimo sutartis Nr. 1 ir yra neatskiriamos šios sutarties dalys (pirmiau nurodytas Laidavimo sutarties 4.3. punktas), todėl šalims siekiant nutraukti laidavimo teisinius santykius kitu, nei sutartyje nustatytu pagrindu, jos dėl to privalėjo sudaryti raštišką susitarimą. Iš esmės tai ir buvo padaryta pasirašant Susitarimą Nr. 1, kuriuo buvo atsisakyta Kredito linijos sutarties specialiosios dalies 10.1 ir 10.6 punktuose nurodytų laidavimų (prieš N. I. ir Ž. R.) ir Kredito linijos sutarties specialiosios dalies 10.1 ir 10.6 punktai neteko galios. Be to, ši faktinė aplinkybė paneigia ieškovės tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad bendrovėje buvo susiklosčiusi tokia praktika, jog įmonės laiduotojai nepasirašinėjo jokių atskirų rašytinių susitarimų dėl laidavimo sutarčių pasibaigimo, nutraukimo ir / ar atsisakymo.

56Iš tiesų, kaip teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, iš bylos medžiagos galima daryti prielaidą, kad atsakovas ketino nutraukti Laidavimo sutartį Nr. 1, tačiau, kaip konstatuota anksčiau šioje nutartyje, byloje nepateikta duomenų, kad toks susitarimas buvo sudarytas. Atsakovo darbuotojai 2009 m. rugpjūčio 25 d. teikime nurodė, kad Laidavimo sutartis Nr. 1 gali būti nutraukta tik pasirašius / atnaujinus esamų akcininkų laidavimus (Konfidencialios informacijos l. 23-24). Iš esmės tokios pačios pozicijos laikėsi ir teismo posėdyje apklausta liudytoja – banko darbuotoja A. I., kuri vedė derybas su ieškove dėl laidavimo sutarties Nr. 1 nutraukimo ir kuri parodė, kad „buvo priimtas sprendimas dėl galimybės nutraukti laidavimo sutartis; nutraukimo sąlygos buvo numatytos sutartyje ir ten buvo parašyta, jei visos kitos sąlygos yra įvykdomos, tuomet yra galimybė nutraukti su laiduotojais sutartis; sutartys dėl laidavimo nutraukimo nebuvo padarytos; susitarimą dėl laidavimo sutarčių nutraukimo turi pasirašyti vadovas“ (I t., b. l. 203-209). Kaip minėta, Susitarimo Nr. 2 1.5 punkte šalys susitarė, kad Bankui ir T. B. sudarius Bankui priimtinos formos ir turinio laidavimo sandorį bei tinkamai vykdant kitas Kredito linijos sutarties sąlygas, sutarties specialiosios dalies 10.2 ir 10.3 punktuose nurodytų laidavimo sutarčių (prieš D. L. K. ir A. C.) gali būti atsisakoma. Laidavimo atsisakoma laiduotojams ir Bankui pasirašant rašytinius susitarimus. ieškovė) perleido akcijas trečiajam asmeniui atsakovas atsisakė laidavimo sutarties prieš ieškovę, buvo priimtas sprendimas dėl Laidavimo sutarties Nr. 1 pasibaigimo ir atsisakymo nuo jos nesudaro pagrindo ieškovės laidavimą pripažinti pasibaigusiu. Minėta, Laidavimo sutartimi Nr. 1 ieškovė prisiėmė įsipareigojimus, kad ji (sutartis) galios iki visiško skolininko prievolių įvykdymo (Laidavimo sutarties Nr. 1 4.2 punktas), o bendroji laidavimo prievolės galiojimo taisyklė ir yra ta, jog laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad Laidavimo sutarties Nr. 1 4.2 punkte nustatytos sąlygos, t. y. jog laiduotojo įsipareigojimai galioja iki visiško skolininko įsipareigojimų pagal kredito sutarties sąlygas įvykdymo, apeliantė neginčija (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), byloje taip pat nėra ginčo, kad skolininkas (UAB „Jutra“) neįvykdė / netinkamai vykdė Kredito linijos sutarties sąlygų (-as). Apeliantės akcentuojama aplinkybė, kad ieškovė perleido akcijas trečiajam asmeniui

57sprendimas dėl Laidavimo sutarties Nr. 1 pasibaigimo buvo priimtas, o pasirašius Susitarimą Nr. 2 buvo įgyvendintos ir sąlygos dėl Laidavimo sutarties Nr. 1 pasibaigimo, pripažintini nepagrįstais, nes juos paneigia pirmiau ištirtų bylos įrodymų visuma. Susitarimo Nr. 2 pasirašymo dieną UAB „Jutra“, už kurios prievoles įsipareigojo ieškovė Laidavimo sutartimi Nr. 1, nevykdė prisiimtų įsipareigojimų pagal Kredito linijos sutartį, bendrovė buvo skolinga Bankui ir už tą prievolę, už kurią buvo laidavusi ir apeliantė D. L. K.

58Kaip nurodyta pirmiau, laidavimo teisinis reglamentavimas, įtvirtinantis laiduotojo teises ir jo atsakomybę pagal laidavimo sutartį bei praktikoje paprastai egzistuojantys laiduotojo ir asmens, už kurį laiduojama, ryšiai suponuoja laiduotojo pareigą pačiam aktyviai veikti, užtikrinant, kad jo interesai nukentėtų kuo mažiau. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog ieškovė, žinodama apie naujos akcininkės T. B. laidavimą, turėjo kreiptis į atsakovą ir detaliai išsiaiškinti visas galimybes panaikinti esamus įsipareigojimus Bankui. Byloje nėra pateikta duomenų leidžiančių teisėjų kolegijai teigti, kad ieškovė ėmėsi aktyvių veiksmų siekdama gauti Banko patvirtinimą dėl prievolės pabaigos, o subjektyvus ieškovės įsitikinimas dėl Laidavimų sutarties Nr. 1 pabaigos, nesuteikia pagrindo laidavimo sandorį pripažinti pasibaigusiu.

59Nagrinėjamu atveju yra svarbu ir tai, kad ieškovė Laidavimo sutarties Nr. 1 sudarymo metu buvo UAB „Jutra“ generalinė direktorė, todėl turėjo galimybę racionaliai ir protingai apmąstyti bei įvertinti laidavimo sutarties esmę, jos pasekmes bei prisiimamą riziką, netgi įvertinus jos amžių. Be to, UAB „Jutra“ visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, vykusiuose 2005 m. rugsėjo 8 d. ir 2007 m. liepos 21 d., kuriuose buvo svarstomi klausimai dėl kredito paėmimo ir Kredito linijos sutarties sąlygų pakeitimo, ieškovė D. L. K. buvo visuotinio akcininkų susirinkimo pirmininke ir / ar visuotinio akcininkų susirinkimo sekretore (I t., b. l. 11, 12), todėl akivaizdu, kad jai buvo žinomos visos aplinkybės, susijusios su kredito gavimu, kredito bei laidavimo sutarčių pasirašymu ir / ar vykdymu ir / ar keitimu ir pan. Be to, apeliacinio teismo vertinimu, netgi ieškovei D. L. K. perleidus akcijas trečiajam asmeniui, negalėjo būti nežinomos aplinkybės, susijusios su Susitarimo Nr. 2 pasirašymu, nes jį pasirašė UAB „Jutra“ direktorė L. R., t. y. artimais giminystės ryšiais su apeliante susijęs asmuo – dukra (I t., b. l. 13-16, 203-209).

60Apeliantės argumentai, susiję su Susitarimo Nr. 1 1.3 punkto (ne)buvimu jos žinioje turimame Susitarime Nr. 1, neturi jokios įtakos sprendžiant klausimą dėl Laidavimo sutarties Nr. 1 pripažinimo pasibaigusia prieš ieškovę jos nurodytu pagrindu, nes laidavimas yra asmeninio pobūdžio prievolė ir tik Bankas turi išimtinę teisę, atsižvelgęs į prievolės, už kurią laiduojama, pobūdį bei mastą, į laiduotojo turtinę padėtį ir / ar kitas aplinkybes, spręsti, ar yra pagrindas panaikinti / atsisakyti prievolės įvykdymo užtikrinimo priemones (-ių). Pagal bylos aplinkybes tai ir buvo padaryta, t. y. N. I. ir Ž. R. atveju nuspręsta atsisakyti nuo laidavimų, o ieškovės atveju – kad su ieškove sudaryta Laidavimo sutartis Nr. 1 gali būti nutraukta, pasirašant rašytinį Banko bei laiduotojos susitarimą, kuris, nagrinėjamu atveju, kaip jau konstatuota pirmiau, nebuvo pasirašytas, Banko valia dėl atsisakymo nuo ieškovės laidavimo nebuvo išreikšta, tuo tarpu, Banko atsisakymas nuo N. I. ir Ž. R. laidavimų buvo aiškiai ir nedviprasmiškai išreikštas raštu, pasirašant Susitarimą Nr. 1.

61Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad vertinti bylos faktines ir teisines aplinkybes kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas, nėra jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad byloje esančių įrodymų visetas nesuteikia nei faktinių, nei teisių prielaidų spręsti, jog ieškovė turi teisę reikalauti pakeisti Laidavimo sutarties Nr. 1 3.1 punkto sąlygą ir pripažinti Laidavimo sutartį Nr. 1 pasibaigusia.

62Be to, priešingai, nei laikosi pozicijos ieškovė (apeliantė), pirmosios instancijos teismas neformaliai aiškino ginčijamos Laidavimo sutarties Nr. 1 nuostatas, jas vertino visų tiek faktinių, tiek teisinių bylos aplinkybių kontekste, kartu atsižvelgdamas į Laidavimo sutarties Nr. 1 esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, aplinkybes, susijusias su sutarties vykdymu, taip pat ir į Laidavimo sutarties Nr. 1 nuostatų lingvistinę reikšmę, t. y. iš esmės į visas CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles, į jų visetą, nenukrypo nuo sutarčių aiškinimo taisyklių, suformuotų kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2013; kt.).

63Esant pirmiau nustatytoms bylos faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizę, t. y. atskleidė pagrindines faktines ir teisines bylos aplinkybes (atskleidė bylos esmę), pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų. Dėl šių priežasčių ieškovės apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

64Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

65Ieškovė D. L. K. apeliaciniame skunde suformulavo prašymą bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šis prašymas grindžiamas tuo, kad byloje susiklosčiusi situacija reikalauja tinkamo žodinio atskleidimo, paaiškinimų ir įrodymų tyrimo teismo posėdyje, nes tik tokiu būdu galima visapusiškai atskleisti bylos esmę.

66CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2012). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014; kt.). Pastebėtina, kad tokia kasacinio teismo praktika koreliuoja su Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, pagal kurią tam tikromis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas (plačiąja prasme – aukštesnės instancijos teismas), siekdamas veiksmingo teisingumo vykdymo bylą gali išspręsti remdamasis rašytine medžiaga (kai nagrinėjama problema nekelia teisės ar fakto klausimų, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis bylos medžiaga ir šalių rašytiniais pareiškimais); taigi teisė į žodinį bylos nagrinėjimą nėra absoliuti – dėl specialių proceso požymių ir sprendžiamų klausimų pobūdžio rašytinis procesas gali būti pateisinamas aukštesnės instancijos teismuose, jei žodinis bylos nagrinėjimas vyko pirmosios instancijos teisme (žr. Oganova v. Georgia, no. 25717/03, 13 November 2007, par. 27, 28).

67Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas pagal bylos šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus jas pagrindžiančius įrodymus tinkamai atskleidė bylos ir ginčo esmę, ad hoc nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių ieškovės apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Ieškovė, prašydama bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, taip pat nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka, o byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, pateiktais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į apeliacinį skundą, taip pat liudytojų parodymais, duotais pirmosios instancijos teismo posėdžiuose. Nagrinėjamu atveju pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. apeliantei buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl įrodymų ir taikytinos teisės. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkino apeliantės prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

68Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

69Nurodytais motyvais atmetus ieškovės D. L. K. apeliacinį skundą, atsakovas Bankas įgijo teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

70Atsakovas Bankas už suteiktą advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, t. y. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, prašo priteisti 1 452 Lt (II t., b. l. 21-22, 23).

71Nagrinėdama ir vertindama atsakovo prašomų priteisti išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, realumą, būtinumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija atsižvelgia į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, (toliau – ir Rekomendacijos) 8.11 punktą, kuris nustato, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus dydis yra 1,5 MMA, o tai reiškia, kad maksimali suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą būtų 1 500 Lt (1,5x1 000).

72Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo prašoma priteisti išlaidų už advokato teisinę pagalbą suma neviršija rekomenduotinų maksimalių dydžių, ji yra reali ir pagrįsta, tačiau įvertinusi bylos sudėtingumą (nebuvo sprendžiami nauji teisiniai klausimai) ir apimtį, tai, jog atsakovo interesams pirmosios instancijos teisme atstovavo tas pats advokatas, apeliacinės instancijos teisme iš esmės nebuvo nagrinėjamos aplinkybės, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, vadovaudamasi protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo atsakovui priteisti visas jo prašomas išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Dėl šios priežasties atsakovo prašymas tenkintinas iš dalies ir iš apeliantės Bankui priteistina 700 Lt bylinėjimosi išlaidų (advokato atstovavimo išlaidų) (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

73Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

74Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

75Priteisti atsakovui akcinei bendrovei DNB bankas (juridinio asmens kodas 112029270) iš ieškovės D. L. K. (asmens kodas ( - ) 700 Lt (septynis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovai D. L. K. ir A. C. (toliau – ir ieškovai) kreipėsi į teismą su... 5. Ieškovai nurodė, kad 2005 m. rugsėjo 9 d. tarp atsakovo akcinės bendrovės... 6. Ieškovai teigė, kad 2007 m. rugpjūčio 17 d. atsakovas ir kredito gavėjas... 7. Ieškovai tvirtino ir tai, kad atsakovas, siekdamas užsitikrinti kredito,... 8. Ieškovai paaiškino, kad ankščiau tokie susitarimai nebuvo sudaromi, o... 9. Ieškovai taip pat laikėsi pozicijos, kad atsižvelgiant į tai, jog jie yra... 10. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 11. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 12. Teismas, nustatęs, kad iš bylos medžiagos galima daryti prielaidą, jog... 13. Teismas nurodė, kad ieškovai teisingai pažymi, jog laidavimo atsisakymas... 14. Teismas, iš liudytojos A. I. parodymų nustatęs, kad nors ieškovai ir... 15. Teismas, nenustatęs atsakovo pareigos sudarant Laidavimo sutartis su naujais... 16. Be kita ko, teismas vertino, kad ieškovai klaidingai interpretuoja CK 6.77... 17. Teismas, nurodęs, kad ieškovai savo poziciją dėl Laidavimo sutarčių... 18. Apibendrinęs bylos faktinius ir teisinius aspektus, teismas konstatavo, kad... 19. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 20. Ieškovė D. L. K. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2013... 21. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 22. Ieškovas A. C. pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo nurodo,... 23. Atsakovas AB DNB bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės D.... 24. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais... 25. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 26. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 27. Nors ieškovė D. L. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti visą pirmosios... 28. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 309... 29. Vertinant ieškovo A. C. pareiškimo dėl prisidėjimo prie ieškovės D. L. K.... 30. Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovai D. L. K. ir A. C. bendrame ieškinyje... 31. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, įvertinusi tai, kad nagrinėjamu atveju... 32. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 33. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka pagal ieškovės... 34. Be kita ko, teisėjų kolegija, prieš pradėdama nagrinėti ir vertinti... 35. CPK 314 straipsnyje expressis verbis nustatyta, kad apeliacinės instancijos... 36. Ieškovės D. L. K. reikalavimas pripažinti Laidavimo sutartį Nr. 1... 37. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos šalių nurodytas... 38. Kadangi apeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo... 39. Vertindama ir nagrinėdama apeliantės argumentus, susijusius su tuo, kad... 40. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo... 41. Teismas, ištyręs visus įrodymus ir laikydamas, kad yra pagrindas nuspręsti... 42. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, taip pat į... 43. Ad hoc teisėjų kolegija pastebi, kad, kaip teisingai ir Bankas nurodo... 44. Teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, vertindamas įrodymus ir... 45. Nagrinėjant ir vertinant, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai ir... 46. Pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalį laidavimo sutartimi laiduotojas už... 47. Kaip minėta pirmiau, laidavimo sutartims, kaip ir kitoms, taikytinas... 48. Be to, laidavimui yra būdingas laiduotojo pasitikėjimas asmeniu, už kurį... 49. Kadangi ieškovė Laidavimo sutartį Nr. 1 prašo pripažinti pasibaigusia... 50. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad CK 6.87... 51. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir bylos šalių paaiškinimų... 52. Pagal bylos duomenis Kredito linijos sutartis ne kartą buvo keičiama ir... 53. Atsakovas ir kredito gavėjas 2009 m. rugsėjo 2 d. taip pat pasirašė ir... 54. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos šalių nurodytus bylos faktinius ir... 55. Pagal CK 6.192 straipsnio 4 dalį sutarties pakeitimas arba papildymas turi... 56. Iš tiesų, kaip teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, iš... 57. sprendimas dėl Laidavimo sutarties Nr. 1 pasibaigimo buvo priimtas, o... 58. Kaip nurodyta pirmiau, laidavimo teisinis reglamentavimas, įtvirtinantis... 59. Nagrinėjamu atveju yra svarbu ir tai, kad ieškovė Laidavimo sutarties Nr. 1... 60. Apeliantės argumentai, susiję su Susitarimo Nr. 1 1.3 punkto (ne)buvimu jos... 61. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad... 62. Be to, priešingai, nei laikosi pozicijos ieškovė (apeliantė), pirmosios... 63. Esant pirmiau nustatytoms bylos faktinėms ir teisinėms aplinkybėms,... 64. Dėl žodinio bylos nagrinėjimo... 65. Ieškovė D. L. K. apeliaciniame skunde suformulavo prašymą bylą apeliacine... 66. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine... 67. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį... 68. Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo... 69. Nurodytais motyvais atmetus ieškovės D. L. K. apeliacinį skundą, atsakovas... 70. Atsakovas Bankas už suteiktą advokato teisinę pagalbą apeliacinės... 71. Nagrinėdama ir vertindama atsakovo prašomų priteisti išlaidų, susijusių... 72. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 73. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 74. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti... 75. Priteisti atsakovui akcinei bendrovei DNB bankas (juridinio asmens kodas...