Byla I-209-289/2017
Dėl atsakovo sprendimo pakeitimo

1Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvutės Kartanaitės, Arvydo Martinavičiaus ir Virginijaus Stankevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Jolantai Miežienei, nedalyvaujant pareiškėjai ir pareiškėjų I. Š. ir U. Š. įstatyminei atstovei J. Š., nedalyvaujant atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui, nedalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. Š. ir Z. Š., dalyvaujant trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovei advokatei N. K.,

2viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos ir nepilnamečių pareiškėjų I. Š. ir U. Š. įstatyminės atstovės J. Š. patikslintą skundą dėl atsakovo sprendimo pakeitimo.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4Pareiškėja ir pareiškėjų I. Š. ir U. Š. įstatyminė atstovė J. Š. 2016 m. lapkričio 28 d. (spaudas ant voko) patikslintu skundu (b. l. 20–24) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą prašydama teismo pakeisti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2016 m. spalio 28 d. įsakymą Nr. 86-TE-404, iš asmenų, turinčių teisę gauti kompensacijas, sąrašo išbraukiant Z. Š., gim.1957 m. lapkričio 11 d., ir J. Š., gim. 1959 m. balandžio 15 d.

5Pareiškėjos ir pareiškėjų I. Š. ir U. Š. įstatyminės atstovės patikslintame skunde (b. l. 20–24) nurodoma, kad 2016 m. rugpjūčio 12 d. tarnybos metu buvo nužudytas jos sutuoktinis ir vaikų tėvas L. Š.. 2016 m. rugpjūčio 12 d. vakare, atlikdamas tarnybą, pagal pagalbos skambutį iškviestas į buitinį konfliktą, vykusį Telšių rajone Tryškių miestelyje, vyriausiasis patrulis L. Š. buvo nužudytas įtariamojo A. N.. Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2016 m. rugsėjo 26 d. surašė tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 86-IS-112, kurioje pripažino, kad Telšių apskr. VPK Kelių policijos skyriaus Kelių patrulių būrio vyriausiojo patrulio L. Š. tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai ir yra priežastinis ryšys tarp tarnyboje atliktų pareigų ir pareigūno mirties. Taip pat priėmė sprendimą išmokėti L. Š. šeimos nariams kompensaciją ir kreiptis į Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Finansų ir investicijų valdybą dėl lėšų kompensacijai išmokėti pervedimo. Atsižvelgdamas į minėtas tarnybinio patikrinimo išvadas Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas 2016 m. spalio 28 d. priėmė įsakymą Nr. 86-TE-404 kuriuo pripažino, kad Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus Kelių patrulių būrio vyriausiasis patrulis L. Š. buvo mirtinai sužalotas vykdydamas tarnybines pareigas. Taip pat nustatė, kad L. Š. 120 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio vienkartinė kompensacija yra 102614,40 Eur (vienas šimtas du tūkstančiai šeši šimtai keturiolika eurų keturiasdešimt cnt), iš jų vienkartinės kompensacijos dalis, lygi 58114,40 Eur (penkiasdešimt aštuoni tūkstančiai vienas šimtas keturiolika eurų 40 ct), išmokama Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir vienkartinės kompensacijos dalis (Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatyta vienkartinė socialinio draudimo išmoka apdraustajam mirus), lygi 44500 Eur (keturiasdešimt keturių tūkstančių penkių šimtų eurų), išmokama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus. Minėtu įsakymu nurodė Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyriui per vienus metus išmokėti 58114,40 Eur lygiomis dalimis Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus Kelių patrulių būrio vyriausiojo patrulio L. Š. šeimos nariams: pareiškėjai J. Š., gim. 1982 m. birželio 3 d. (sutuoktinis); I. Š., gim. 2006 m. rugpjūčio 10 d. (duktė); U. Š., gim. 2011 m. gruodžio 23 d. (sūnus); Z. Š., gim. 1957 m. lapkričio 11 d. (tėvas); J. Š., gim. 1959 m. balandžio 15 d. (motina). Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios nuostatos, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Be to, pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 22 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009). Esant prieš tai minėtam teisiniam reglamentavimui ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, akivaizdu, kad pareiškėja gali kreiptis į teismą dėl minėtų Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato priimtų aktų, nes jais yra pažeidžiami jos nepilnamečių vaikų I. Š. ir U. Š. interesai, nes kompensaciją paskyrus ir mirusiojo L. Š. tėvams, pareiškėjams atiteko mažesnė kompensacijos dalis ir buvo pažeisti nepilnamečių vaikų interesai.

6Pastebėtina, kad Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas priimdamas skundžiamus aktus vadovavosi išimtinai Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutu (2015 m. birželio 25 d., Nr. XII-1855) neatsižvelgdamas į kitų teisės aktų nuostatas bei teisminę praktiką. Minėto statuto 50 straipsnis numato, kad pareigūno, kuris žuvo atlikdamas tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kurio mirties priežastis yra susijusi su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kuris nužudytas dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, šeimai per vienus metus nuo pareigūno mirties išmokama jo 120 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio vienkartinė kompensacija, sumažinta priklausančios išmokėti Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatytos vienkartinės socialinio draudimo išmokos apdraustajam mirus dydžiu. Kompensacija išmokama lygiomis dalimis kiekvienam žuvusio pareigūno šeimos nariui ir nedarbingiems asmenims, kurie buvo žuvusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą. Žuvusio pareigūno šeimos nariai, turintys teisę gauti šioje dalyje numatytą kompensaciją, yra jo vaikai (įvaikiai) (įskaitant vaikus, gimusius po pareigūno mirties), kol jiems sukaks 18 metų, taip pat vyresni vaikai (įvaikiai), kurie mokosi įregistruotose bendrojo ugdymo mokyklose ir profesinio mokymo įstaigose pagal bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo programas grupinio mokymosi forma kasdieniu, neakivaizdiniu ir nuotoliniu mokymo proceso organizavimo būdais ar pavienio mokymosi forma savarankišku ir nuotoliniu mokymo proceso organizavimo būdais arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal dieninių arba nuolatinių studijų programas, kol jiems sukaks 24 metai, sutuoktinis, sugyventinis (partneris), tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė). Pastebėtina, kad minėtos Statuto nuostatos prieštarauja LR civilinio kodekso nuostatoms, reglamentuojančioms paveldėjimo teisinius santykis ir santykius dėl žalos atlyginimo. Atkreipė dėmesį, kad paveldint pagal įstatymą įpėdiniai lygiomis dalimis yra: 1) pirmos eilės – palikėjo vaikai (tarp jų ir įvaikiai) ir palikėjo vaikai, gimę po jo mirties; 2) antros eilės – palikėjo tėvai (įtėviai), vaikaičiai; 3) trečios eilės – palikėjo seneliai tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės, palikėjo provaikaičiai; 4) ketvirtos eilės – palikėjo broliai ir seserys, proseneliai ir prosenelės tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės; 5) penktos eilės – palikėjo brolio ir sesers vaikai (sūnėnai ir dukterėčios), taip pat palikėjo tėvo ir motinos broliai ir seserys (dėdės ir tetos); 6) šeštos eilės – palikėjo tėvo ir motinos brolių ir seserų vaikai (pusbroliai ir pusseserės). Antros eilės įpėdiniai paveldi pagal įstatymą tik nesant pirmos eilės įpėdinių arba jiems nepriėmus ar atsisakius palikimo, taip pat tuo atveju, kai iš visų pirmos eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė. Trečios, ketvirtos, penktos ir šeštos eilės įpėdiniai paveldi, jeigu nėra pirmesnės eilės įpėdinių, jeigu šie įpėdiniai atsisakė palikimo arba iš jų atimta paveldėjimo teisė. Svarbu tai, kad šiuo atveju mirusiojo L. Š. turtą paveldėjo pirmos eilės įpėdiniai, t. y. jo vaikai I. Š. ir U. Š. bei pareiškėja jo sutuoktinė J. Š.. Mirusiojo L. Š. tėvai jo turto ir turtinių teisių nepaveldėjo, kadangi tai padarė pirmos eilės įpėdiniai. Mano, kad mirusiojo L. Š. tėvai neturi teisės į žalos atlyginimą, tą patvirtina teisės normos, reglamentuojančios panašius teisinius santykius (CK 1.8 straipsnis). Paveldėjimo teisiniuose santykiuose teisė į išlaikymą nėra absoliuti, o preziumuojama tik pavieniais atvejais – kai asmuo yra pensinio amžiaus arba neįgalus. Tačiau net ir šios prezumpcijos gali būti paneigtos, jeigu asmens bendra materialinė padėtis yra pakankamai gera save aprūpinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2008; 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2009; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2010; 2012 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2012). Pareiškėjos įsitikinimu, turėtų būti atsižvelgiama į L. Š. tėvų amžių, jų darbingumą ir galimybes dirbti. Be to, jų turtinė padėtis daug geresnė nei velionio L. Š. ir jis savo tėvams jokio išlaikymo ar paramos neteikė, nes visas savo lėšas atiduodavo tam, kad tik būtų tinkamai patenkinti nepilnamečių vaikų poreikiai, sudarytos sąlygos jiems tinkamai augti ir vystytis. Mano, kad šiuo atveju reikšmingas ir CK 6.284 straipsnis, kuriame reguliuojami civilinės atsakomybės už dėl gyvybės atėmimo atsiradusią žalą teisiniai santykiai. Šiame straipsnyje inter alia nustatyta: fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Šie asmenys taip pat turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Taigi teisę į žalos atlyginimą pagal CK 6.284 straipsnį sukuria tiek išlaikymo faktas, tiek teisės gauti išlaikymą iš žuvusiojo turėjimas. Netekus maitintojo jiems atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam (CK 6.284 straipsnio 2 dalis). Tai suponuoja, jog fizinio asmens mirties atveju jo tėvai turi teisę į žalos, atsiradusios dėl vaiko mirties, atlyginimą, jeigu vaikas faktiškai tėvus išlaikė arba jie turėjo teisę į išlaikymą. Teisė gauti išlaikymą yra siejama su išlaikymo faktu ir teisine išlaikymo pareiga. Šiuo atveju teisės į išlaikymą turėjimas negali būti traktuojamas abstrakčiai, bet siejamas su konkrečiomis aplinkybėmis, kurioms atsiradus, įgyjama tokia teisė. Kasacinio teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2006, obiter dicta dalyje pateiktas šioje byloje aktualus išaiškinimas dėl asmenų, turinčių teisę į žalos atlyginimą mirus fiziniam asmeniui, rato. Tai – asmenys, kurie dėl asmens žūties patyrė nuostolių – neteko dalies teikto išlaikymo arba galimybės įgyvendinti teisę į išlaikymą. Tai gali būti asmenys, kurie faktiškai gavo išlaikymą arba turėjo teisę į išlaikymą iš žuvusiojo. Teisė gauti iš mirusio asmens išlaikymą jo mirties dieną yra siejama su teisine išlaikymo pareiga. Pažymi, kad žuvusysis L. Š. niekuomet materialiai neišlaikė savo tėvų. Priešingai, jo tėvų materialinė padėtis daug geresnė nei mirusiojo šeimos, L. Š. tėvas yra ūkininkas, o motina gyvena užsienyje. L. Š. visuomet stengėsi užtikrinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą tėvų teisę ir pareigą auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti bei šio straipsnio 2 dalyje valstybės konstitucinę pareigą saugoti ir globoti vaikystę, apsaugant 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnyje nustatytą kiekvieno vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi. Pareiškėja kartu su savo sutuoktiniu siekė, kad būtų patenkinti ne tik patys būtiniausi (minimalieji) vaikų poreikiai, bet kad vaikai gyventų visavertį gyvenimą, turėtų galimybes tobulėti, harmoningai augti ir vystytis. Žuvus sutuoktiniui, visa vaikų išlaikymo našta tenka pareiškėjai vienai ir tai padaryti jai labai sunku, nes ne tik sumažėjo šeimos pajamos, bet nebeturi žmogaus, kuris pareiškėjai padėdavo buityje, kasdieniniuose darbuose. Anksčiau dirbdavo dviejose darbovietėse, nes vaikų tėvas galėdavo vaikus parvesti iš darželio, mokyklos, dabar tokios pagalbos nebėra, todėl yra priversta atsisakyti antro darbo, o tai dar labiau pablogina pareiškėjos šeimos finansinę padėtį, vaikų gerovę. Šiuo atveju Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui priėmus skundžiamus aktus ir kompensaciją paskyrus ir žuvusiojo L. Š. tėvams, yra pažeidžiamas prioritetinis vaiko teisių apsaugos principas. Pareiškėja yra įsitikinusi, kad būtina užtikrinti, kad nepilnamečiai vaikai galėtų gyventi visavertį gyvenimą (t. y. tokį, kokį jie gyveno iki tėvo žūties), o ne skirti išmoką tėvams, kurie niekuomet nebuvo išlaikomi savo sūnaus ir net nepalaikė ypatingai artimų ryšių su juo.

7Atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (b. l. 45–48) atsiliepime nurodoma, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūno, kuris žuvo atlikdamas tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kurio mirties priežastis yra susijusi su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kuris nužudytas dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, šeimai per vienus metus nuo pareigūno mirties išmokama jo 120 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio vienkartinė kompensacija, sumažinta priklausančios išmokėti Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatytos vienkartinės socialinio draudimo išmokos apdraustajam mirus dydžiu. Kompensacija mokama lygiomis dalimis kiekvienam žuvusio pareigūno šeimos nariui ir nedarbingiems asmenims, kurie buvo žuvusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą, žuvusio pareigūno šeimos nariai, turintys teisę gauti šioje dalyje numatytą kompensaciją, yra jo vaikai (įvaikiai) (įskaitant vaikus, gimusius po pareigūno mirties), kol jiems sukaks 18 metų, taip pat vyresni vaikai (įvaikiai), kurie mokosi įregistruotose bendrojo ugdymo mokyklose ir profesinio mokymo įstaigose pagal bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo programas grupinio mokymosi forma kasdieniu, neakivaizdiniu ir nuotoliniu mokymo proceso organizavimo būdais ar pavienio mokymosi forma savarankišku ir nuotoliniu mokymo proceso organizavimo būdais arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal dieninių arba nuolatinių studijų programas, kol jiems sukaks 24 metai, sutuoktinis, sugyventinis (partneris), tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė). Telšių apskr. VPK 2016 m. rugsėjo 26 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 86-IS-112 „Dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus kelių patrulių būrio patrulio L. Š. mirtino sveikatos sutrikdymo“ pripažinta, kad Telšių apskr. VPK Kelių policijos skyriaus Kelių patrulių būrio vyriausiojo patrulio L. Š. žūtis 2016 m. rugpjūčio 12 d. buvo susijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, kuris buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi bei padidėjusia rizika pareigūno sveikatai ir gyvybei: pareigūnas vykdė 2016 m. rugpjūčio 12 d. apie 17.39 val. iš Telšių apskr. VPK Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojo gautą užduotį. Esant tokiai išvadai ir Statuto 50 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui, t. y. pareigūno, kuris žuvo atlikdamas tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kurio mirties priežastis yra susijusi su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kuris nužudytas dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kuris nužudytas dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, šeimai per vienus metus nuo pareigūno mirties išmokama jo 120 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio vienkartinė kompensacija, sumažinta priklausančios išmokėti Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatytos vienkartinės socialinio draudimo išmokos apdraustajam mirus dydžiu. Kompensacija išmokama lygiomis dalimis kiekvienam žuvusio pareigūno šeimos nariui ir nedarbingiems asmenims, kurie buvo žuvusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą. Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo nuostatų (toliau – Nuostatai), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309, 85 punkte nurodyta, kad apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar ūmios profesinės ligos, pripažintų draudiminiais įvykiais, mirusiojo šeimos nariai nurodyti Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje, turi teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, kuri lygi 100 einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl draudiminio įvykio mėnesį (2016 m. patvirtintas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydis – 445 eurai), iš viso 44500 eurai. Statuto 50 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje šeimos nario sąvoka yra aiškiai apibrėžta ir sąrašas baigtinis, todėl Telšių apskr. VPK pagrįstai nusprendė išmokėti žuvusio pareigūno šeimos nariams, įskaitant ir jo tėvus, nustatyto dydžio kompensaciją. Pagrindas išmokėti kompensaciją yra priimtas Telšių apskr. VPK viršininko 2016 m. spalio 28 d. įsakymas Nr. 86-TE-404 „Dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo“, kuriame nurodyta Telšių apskr. VPK Finansų skyriui išmokėti Telšių apskr. VPK Kelių policijos skyriaus Kelių patrulių būrio vyriausiojo patrulio L. Š. šeimos nariams 102614,40 eurų (vieno šimto dviejų tūkstančių šešių šimtų keturiolikos eurų 40 ct) dydžio kompensaciją, lygiomis dalimis: J. Š. (sutuoktinis); I. Š. (duktė); U. Š. (sūnus); Z. Š. (tėvas); J. Š. (motina). Telšių apskr. VPK viršininko 2016 m. spalio 28 d. įsakyme Nr. 86-TE-404 nustatyta, kad žuvusio pareigūno L. Š. 120 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio vienkartinė kompensacija yra 102614,40 eurų (Piniginės kompensacijos apskaičiavimo lentelė), iš jų vienkartinės kompensacijos dalis, lygi 58114,40 eurų, išmokama Telšių apskr. VPK ir vienkartinės kompensacijos dalis (Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatyta vienkartinė socialinio draudimo išmoka apdraustajam mirus), lygi 44500 eurų, išmokama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja ginčydama Telšių apskr. VPK viršininko įsakymą Nr. 86-TE-404, vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.284 straipsnio 1 ir 2 dalimis, tačiau to paties straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, kad šis straipsnis taikomas tik tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo nėra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju žuvęs pareigūnas L. Š. (nukentėjęs) buvo apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe, todėl pareiškėjos argumentacija yra nepagrįsta. Statutas reglamentuoja kompensacijos išmokėjimą žuvus pareigūnui ir tai yra specialioji teisės norma. Pareiškėja skunde savo reikalavimus grindžia vadovaudamasi LR CK įtvirtintomis bendrosiomis nuostatomis, kurios reglamentuoja paveldėjimo teisę. Kompensacija žuvus pareigūnui nėra tiesioginis paveldėjimo teisės objektas. Tai reglamentuoja specialioji teisės norma, įtvirtinta Statute, net esant paveldėjimo teisės normų ir Statuto 50 straipsnio 1 dalies konkurencijai, taikoma specialioji norma bendrosios normos atžvilgiu. Pareiškėja prašo teismo pakeisti Telšių apskr. VPK viršininko 2016 m. spalio 28 d. įsakymą Nr. 86-TE-404, iš asmenų, turinčių teisę gauti kompensacijas, sąrašo išbraukiant Z. Š. ir J. Š., tačiau teismas pagal Administracinių bylos teisenos įstatymą tokių funkcijų neatlieka, tad mano, kad pareiškėjos J. Š. skundas yra nepagrįstas. Atsižvelgdami į nurodytas aplinkybes, vadovaudamiesi Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalimi, teismo prašo atmesti J. Š. 2016 m. lapkričio 25 d. patikslintą skundą kaip nepagrįstą.

8Trečiojo suinteresuoto asmens Z. Š. atstovės advokatės N. K. atsiliepime (b. l. 31–35) nurodoma, kad trečiasis suinteresuotas asmuo Z. Š. nesutinka su J. Š. reikalavimu pakeisti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Telšių AVPK) viršininko 2016 m. spalio 28 d. įsakymą Nr. 86-TE-404 ir iš asmenų, turinčių teisę gauti kompensacijas, sąrašo, išbraukti Z. Š., gim. 1957 m. lapkričio 11 d., ir J. Š., gim. 1959 m. balandžio 15 d., kurie yra žuvusio L. Š. tėvai. 2016 m. rugpjūčio 12 d. tarnybos metu buvo nužudytas L. Š., kuris yra Z. Š. ir J. Š. sūnus. Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2016 m. rugsėjo 26 d. surašė tarnybinio patikrinimo Nr. 86-IS-112 išvadą, kurioje pripažino, kad Telšių apskr. VPK Kelių policijos skyriaus Kelių patrulių būrio vyriausiojo patrulio L. Š. tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai ir yra priežastinis ryšys tarp tarnyboje atliktų pareigų ir pareigūno mirties. Taip pat priėmė įsakymą Nr. 86-TE-404 išmokėti L. Š. šeimos nariams 120 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio vienkartinę kompensaciją, kuri yra 102614,40 Eur dydžio. Minėtu įsakymu nurodė Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyriui per vienus metus išmokėti 58114,40 Eur lygiomis dalimis Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus Kelių patrulių būrio vyriausiojo patrulio L. Š. šeimos nariams: sutuoktinei – J. Š., gim. 1982 m. birželio 3 d.; dukrai – I. Š., gim. 2006 m. rugpjūčio 10 d.; sūnui – U. Š., gim. 2011 m. gruodžio 23 d.; tėvui – Z. Š., gim. 1957 m. lapkričio 11 d.; motinai – J. Š., gim. 1959 m. balandžio 15 d. Pareiškėja J. Š., teikdama skundą, nepagrįstai nurodo, kad Telšių AVPK priimti aktai pažeidžia jos nepilnamečių vaikų I. Š. ir U. Š. interesus, kadangi kompensaciją paskyrus ir mirusiojo L. Š. tėvams, J. Š. (su vaikais) atitenka mažesnė kompensacijos dalis ir bus pažeisti nepilnamečių vaikų interesai. Nesutiktina su pareiškėjos J. Š. argumentu, kad Telšių AVPK priimdamas skundžiamus aktus išimtinai vadovavosi Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutu (2015 m. birželio 25 d., Nr. XII-1855) ir neatsižvelgė į kitų teisės aktų nuostatas bei teisminę praktiką. LR vidaus tarnybos statuto 50 straipsnis reglamentuoja, kad pareigūno, kuris žuvo atlikdamas tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kurio mirties priežastis yra susijusi su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kuris nužudytas dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, šeimai per vienus metus nuo pareigūno mirties išmokama jo 120 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio vienkartinė kompensacija, sumažinta priklausančios išmokėti Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatytos vienkartinės socialinio draudimo išmokos apdraustajam mirus dydžiu. Kompensacija išmokama lygiomis dalimis kiekvienam žuvusio pareigūno šeimos nariui ir nedarbingiems asmenims, kurie buvo žuvusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą. Žuvusio pareigūno šeimos nariai, turintys teisę gauti šioje dalyje numatytą kompensaciją, yra jo vaikai (įvaikiai) (įskaitant vaikus, gimusius po pareigūno mirties), kol jiems sukaks 18 metų, taip pat vyresni vaikai (įvaikiai), kurie mokosi įregistruotose bendrojo ugdymo mokyklose ir profesinio mokymo įstaigose pagal bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo programas grupinio mokymosi forma kasdieniu, neakivaizdiniu ir nuotoliniu mokymo proceso organizavimo būdais ar pavienio mokymosi forma savarankišku ir nuotoliniu mokymo proceso organizavimo būdais arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal dieninių arba nuolatinių studijų programas, kol jiems sukaks 24 metai, sutuoktinis, sugyventinis (partneris), tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė). Pareiškėja J. Š. teigia, kad šios Statuto nuostatos prieštarauja LR civilinio kodekso nuostatoms, reglamentuojančioms paveldėjimo teisinius santykius ir santykius dėl žalos atlyginimo. Nesutikdami su šiais pareiškėjos argumentais, nurodo, kad LR vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktas reglamentuoja, kad pagal įstatymo viršenybės principą pareigūno statusas, reglamentuotas šio Statuto ir kitų įstatymų, negali būti keičiamas kitaip negu įstatymu. 7 punktas reglamentuoja, kad pagal vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principą pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami šiame Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis. LR valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Akivaizdu, kad jokie kiti įstatymai savo nuostatomis negali pakeisti LR vidaus tarnybos statuto normų, reglamentuojančių kompensacijos mokėjimo tvarką, dydį ir asmenis, turinčius teisę gauti kompensaciją žuvus pareigūnui atliekant tarnybines pareigas. Be to, kaip nurodė, pareiškėja skunde, teigdama, kad mirusiojo L. Š. tėvai Z. Š. ir J. Š. neturi teisės į žalos atlyginimą, išimtiniai remiasi tik LR CK normomis, reglamentuojančiomis žalos atlyginimą, paveldėjimo santykius ir įstatymo bei teisės analogiją. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju žala Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2016 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. 86-TE-404 pagrindu atlyginama ne pagal Civiliniame kodekse nustatytą teisinį reglamentavimą, bet pagal LR nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme bei LR vidaus tarnybos statute nurodytą teisinį reglamentavimą. Lietuvos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Civiliniame kodekse nustatytas žalos atlyginimo teisinis reguliavimas ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatytos socialinio draudimo išmokos dėl nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų yra pagal paskirtį panašūs, tačiau pagal turinį skirtingi teisiniai institutai: Civiliniame kodekse nustatytu žalos atlyginimo teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos visiškai atlyginti nukentėjusiam asmeniui padarytą žalą; Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatytomis socialinio draudimo išmokomis kompensuojamos dėl draudiminių įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautos pajamos šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų šeimos nariams, t. y. atlyginama visa arba dalis turtinės žalos, atsiradusios dėl nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų (Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas „Dėl teisės aktų, susijusių su socialinio draudimo bei kitų išmokų įskaitymu į žalą ir atgręžtinio reikalavimo teise“). Mirusiojo L. Š. tėvai Z. Š. ir J. Š. niekada nepretendavo ir nepretenduoja į žuvusio sūnaus L. Š. turtą, likusį po jo žūties. Pareiškėja J. Š. yra pateikusi dokumentus, kad po žuvusio L. Š. mirties ji jau kreipėsi į notarą dėl palikimo priėmimo įstatymų nustatyta tvarka. Dėl šių aplinkybių jokių nesutarimų tarp pareiškėjos J. Š. ir žuvusio L. Š. tėvų nėra. Tačiau žuvusio L. Š. tėvai mano, kad išmokos, kurios išmokamos Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo pagrindu, pagal teisinį reglamentavimą, nepatenka į paveldėjimo santykių teisinį institutą, todėl jiems, kaip L. Š. šeimos nariams (Statuto 50 straipsnis), priklauso ir turi būti lygiomis dalimis išmokėta valstybės skiriama kompensacija, kaip ir kitiems įstatyme numatytiems šeimos nariams. Šie santykiai yra reglamentuojami specialia teisės norma, kuri turi viršenybę prieš bendrąsias civilinės teisės normas, reglamentuojamas Civilinio kodekso. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad žuvusio L. Š. tėvai Z. Š. ir J. Š. pagal galimybes remdavo žuvusio sūnaus šeimą ir anūkus. 2015 m. liepos 3 d. dovanojimo sutartimi sūnui L. Š. tėvai J. Š. ir Z. Š. padovanojo nekilojamąjį turtą – butą, esantį Telšių mieste Vilniaus g. 24-25, kurio bendras plotas 50.37 kv. m, jame šiuo metu gyvena pareiškėja su anūkais. Ne kartą žuvusio sūnaus šeimą tėvai paremdavo ir piniginėmis lėšomis, kai turėdavo finansinių galimybių. Kadangi pagal galimybes tėvai rėmė sūnų L. Š. ir jo šeimą, tai turėjo pagrindą tikėtis, kad senatvėje, esant sveikatos problemoms ar sunkiai materialinei padėčiai, sūnus padės ir rems savo tėvus, ką numato ir Civilinio kodekso 3.205 straipsnis. Tačiau po L. Š. žūties jo tėvai prarado teisėtus lūkesčius ateityje (senatvėje) sulaukti iš sūnaus materialinės ir moralinės paramos. Pareiškėja J. Š., įrodinėdama, kad žuvusio L. Š. tėvai neturi teisės į žalos atlyginimą, taip pat remiasi ir CK 6.284 straipsniu, kuriame reglamentuojama, kad fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą. Mano, kad pareiškėja negali remtis nurodyta teisės norma, kadangi CK 6.284 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog šis straipsnis taikomas tik tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo nėra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu nustatyta tvarka. Šiuo atveju ir pareiškėjai, ir kitiems šeimos nariams socialinio draudimo išmoka dėl tarnybos vietoje įvykusio nelaimingo atsitikimo, kurio metu žuvo L. Š., yra paskirta, bet dar neišmokėta. Pareiškėja skunde nurodo, kad žuvus sutuoktiniui, visa vaikų išlaikymo našta tenka jai vienai ir tai padaryti jai labai sunku, nes ne tik sumažėjo šeimos pajamos, bet nebeturi žmogaus, kuris pareiškėjai padėdavo buityje, kasdieniniuose darbuose. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovės atsiliepime pareiškiama, kad suprantama, jog žuvus L. Š. J. Š. ir anūkų materialinė padėtis pagal gaunamas pajamas pablogėjo (ką ji tik ir akcentuoja skunde). Tačiau dėl netikėtos ir staigios L. Š. mirties tėvai Z. Š. ir J. Š. patyrė emocinį sukrėtimą, didžiulį skausmą ir moralinę traumą, kurių niekas negali užpildyti, kadangi žuvo jų vaikas (nors ir suaugęs). Ir nors J. Š. teigia, kad tėvai su žuvusiu L. Š. nepalaikė ypatingai artimo ryšio, tačiau tai yra tik pareiškėjos nuomonė, tikėtina siekiant gauti ir sau, ne tik vaikams I. Š. ir U. Š., materialinės naudos L. Š. tėvų sąskaita. Be nurodytų emocinių išgyvenimų ši didžiulė nelaimė daro ir neigiamą įtaką Z. Š. ir J. Š. sveikatai, nes jie yra jau pagyvenę žmonės. Z. Š. ir iki sūnaus L. Š. žūties turėjo problemų dėl sveikatos (gydytas dėl bronchinės astmos, taip pat nustatytos ir gretutinės ligos – išeminė širdies liga, stabili krūtinės angina ir kiti sveikatos sutrikimai). Po nelaimės sveikata tik blogėja, todėl ateityje gali būti reikalingas stacionarus gydymas, kuriam taip pat reikalingos piniginės lėšos. Be to, Z. Š. ir J. Š., būdami I. Š. ir U. Š. seneliais, visada pagal savo galimybes rems ir padės anūkams, kad jie turėtų galimybes tobulėti, mokytis, užsiimti mėgstama veikla, bent iš dalies stengdamiesi kompensuoti praradimus, susijusius su sūnaus ir tėvo L. Š. žūtimi. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir atsiliepime nurodytus teisinius argumentus, prašo netenkinti patikslinto skundo, kuriuo prašoma iš Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2016 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 86-TE-404 nustatyto asmenų, turinčių teisę gauti kompensacijas, sąrašo, išbraukti Z. Š., gim. 1957 m. lapkričio 11 d. ir J. Š., gim. 1959 m. birželio 15 d.

9Trečiųjų suinteresuotų asmenų J. Š. ir Z. Š. atstovė advokatė N. K. teismo posėdyje nurodė, kad tretieji suinteresuoti asmenys neatsisako rūpintis anūkais, kad ateityje bus investuojama į anūkų mokslą. Taip pat atstovė pažymėjo, kad atsakovas taikė specialiąją teisės normą ir kad skundžiamas aktas atitinka įstatymo nuostatas.

10Pareiškėjos ir pareiškėjų I. Š. ir U. Š. įstatyminės atstovės J. Š. patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

11Ginčijamas atsakovo 2016 m. spalio 28 d. įsakymas Nr.86-TE-404 (b. l. 12–14) (toliau –Įsakymas), kurio 3.1 dalyje Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyriui nurodoma per vienus metus išmokėti 58114,40 Eur lygiomis dalimis Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos Kelių patrulių būrio vyriausiojo patrulio L. Š. šeimos nariams: J. Š., gim. 1982 m. birželio 3 d. (sutuoktinis), I. Š., gim. 2006 m. rugpjūčio 10 d. (duktė), U. Š., gim. 2011 m. gruodžio 23 d. (sūnus), Z. Š., gim. 1957 m. lapkričio 11 d., J. Š., gim. 1959 m. balandžio 15 d.

12Įsakymas priimtas vadovaujantis LR vidaus tarnybos statuto 50 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad pareigūno, kuris žuvo atlikdamas tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kurio mirties priežastis yra susijusi su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kuris nužudytas dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, šeimai per vienus metus nuo pareigūno mirties išmokama jo 120 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio vienkartinė kompensacija, sumažinta priklausančios išmokėti Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatytos vienkartinės socialinio draudimo išmokos apdraustajam mirus dydžiu. Kompensacija išmokama lygiomis dalimis kiekvienam žuvusio pareigūno šeimos nariui ir nedarbingiems asmenims, kurie buvo žuvusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą. Žuvusio pareigūno šeimos nariai, turintys teisę gauti šioje dalyje numatytą kompensaciją, yra jo vaikai (įvaikiai) (įskaitant vaikus, gimusius po pareigūno mirties), kol jiems sukaks 18 metų, taip pat vyresni vaikai (įvaikiai), kurie mokosi įregistruotose bendrojo ugdymo mokyklose ir profesinio mokymo įstaigose pagal bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo programas grupinio mokymosi forma kasdieniu, neakivaizdiniu ir nuotoliniu mokymo proceso organizavimo būdais ar pavienio mokymosi forma savarankišku ir nuotoliniu mokymo proceso organizavimo būdais arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal dieninių arba nuolatinių studijų programas, kol jiems sukaks 24 metai, sutuoktinis, sugyventinis (partneris), tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė).

13Pažymėtina, kad skundžiamas aktas priimtas remiantis ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nuostatomis. Lietuvos Aukščiausio Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2014 nurodoma, kad nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo teisiniai santykiai priskirtini viešosios teisės reglamentavimo sričiai, šių teisinių santykių dalyvių teisės ir pareigos grindžiamos ne šių asmenų laisvanoriškai prisiimtais įsipareigojimais, o imperatyviu teisiniu reglamentavimu, kurio asmenys negali nesilaikyti. Remiantis imperatyviuoju teisiniu reguliavimu taip pat mokamos socialinio draudimo išmokos (tarp jų ir vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus), jų dydis nustatomas taikant teisės aktuose apibrėžtas formules.

14Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas turėjo diskreciją nustatyti, ar įvykis tarnyboje, dėl kurio pareigūnas L. Š. žuvo, susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, bet priimdamas įsakymą dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo atsakovas turėjo taikyti viešosios teisės reglamentavimo sričiai priskirtinas Vidaus tarnybos statuto 50 straipsnio ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nuostatas neturėdamas diskrecijos laisvanoriškai interpretuoti imperatyviomis teisės normomis numatytų kompensacijos dydžių (dalių).

15Kartu pabrėžtina, kad aukščiau minėta LR vidaus tarnybos statuto 50 straipsnio 1 dalimi numatoma, kad kompensacija išmokama lygiomis dalimis kiekvienam žuvusio pareigūno šeimos nariui ir nedarbingiems asmenims, kurie buvo žuvusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą. Taigi iš įstatymo leidėjo sukurtos teisės normos matyti, kad asmeniui gali būti išmokama kompensacija net ir tuo atveju, jei jis nebuvo nedarbingas asmuo, išlaikomas žuvusiojo.

16Kita vertus, nors Vidaus tarnybos statuto 50 straipsnio 1 dalis nenumato, kad teisė į kompensaciją galima tik žuvusio pareigūno šeimos nariui ir nedarbingiems asmenims, kurie buvo žuvusiojo išlaikomi, vis dėlto, atsižvelgiant į pareiškėjos skunde išsakytus motyvus, kuriuose dėstoma, kad velionis L. Š. savo tėvams jokio išlaikymo ar paramos neteikė, svarbu pažymėti, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas yra pasisakęs, kad netektas asmens turtinio pobūdžio išlaikymas gali būti nustatomas kaip įvairiomis formomis teikto išlaikymo netekimas, įskaitant išlaikymą natūra, kasdieniu rūpesčiu ir pagalba buityje ar ūkyje, kuris, be kita ko, turi ir ekonominę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Vilniaus skyrius v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-338/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-564/2014).

17Dėl paveldėjimo teisinių santykių taikymo

18Taip pat pareiškėjos ir nepilnamečių pareiškėjų atstovės J. Š. patikslintame skunde nurodoma, kad mirusiojo L. Š. turtą paveldėjo pirmos eilės įpėdiniai, t. y. jo vaikai I. Š. ir U. Š. bei pareiškėja sutuoktinė J. Š.. Mirusiojo L. Š. tėvai jo turto ir turtinių teisių nepaveldėjo, kadangi tai padarė pirmos eilės įpėdiniai.

19Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartyje Nr. A-1070-552/2015 nurodoma, kad teisė paveldėti mirusio fizinio asmens turtą, t. y. perimti jo turėtas turtines ir kai kurias asmenines neturtines teises (CK 5.1 str. 1 d.), yra civilinė asmens teisė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2009). Atitinkamai į tai atsižvelgus aiškintinas ir teisinis reguliavimas, susijęs su paveldėjimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, jog iš paveldėjimo teisinių santykių kylančių teisių prigimtį ir esmę lemia paveldėjimo teisinių santykių specifika, t. y. tai, kad: 1) paveldėjimas yra fizinio asmens turtinių teisių ir pareigų, taip pat kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimo mirusio asmens teisių perėmėjams – įpėdiniams būdas; 2) palikėjui mirus, įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams.

20LR CK 1.112 straipsnyje „Turtinės teisės“ numatyta, kad civilinių teisių objektai yra daiktinės teisės, prievolinės teisės, taip pat teisės, atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų. LR CK 1.115 straipsnio „Asmeninės neturtinės teisės“ 1 dalyje numatyta, kad civilinės teisės saugomi objektai yra asmeninės neturtinės teisės, t. y. ekonominio turinio neturinčios ir neatskiriamai susijusios su jų turėtoju teisės; asmeninės neturtinės teisės gali būti susijusios arba nesusijusios su turtinėmis teisėmis. LR CK 4.20 straipsnyje „Daiktinės teisės sąvoka“ nurodyta, kad daiktinė teisė – tai absoliuti teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš šių teisių. LR CK 6.1 straipsnyje „Prievolės samprata“ numatyta, kad prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. LR CK 6.2 straipsnis „Prievolių atsiradimo pagrindai“ numato, kad prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius.

21Įvertinus aukščiau minėtas nuostatas, susijusius su paveldėjimo teisinių santykių specifika, paveldėjimo dalyku, konstatuotina, kad LR vidaus tarnybos statuto 50 straipsnio 1 dalies nuostatose numatyta kompensacija negali būti priskirtina paveldimų turtinių (taip pat kai kurių asmeninių neturtinių) teisių ir pareigų kategorijai.

22Dėl žalos atlyginimo

23Pareiškėjos patikslintame skunde nurodoma, kad pagal CK 6.284 straipsnio 2 dalį, fizinio asmens mirties atveju jo tėvai turi teisę į žalos, atsiradusios dėl vaiko mirties, atlyginimą, jeigu vaikas faktiškai tėvus išlaikė arba jie turėjo teisę į išlaikymą. Teisė gauti išlaikymą siejama su išlaikymo faktu ir teisine išlaikymo pareiga.

24Sutiktina su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovės atsiliepimuose išsakyta pozicija, kad LR CK 6.284 straipsnis ginčui aktualiu atveju netaikytinas, nes šio straipsnio 4 dalyje pažymima, kad šis straipsnis taikomas tik tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo nėra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka. Tokios pozicijos buvo laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartyje Nr. 3K-3-338/2014.

25Kartu pareiškėja teigia, kad mirusiojo L. Š. tėvai neturi teisės į žalos atlyginimą.

26Svarbu pažymėti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje Nr. 3K-3-566/2013 nurodoma, kad vienkartinė kompensacija apima tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimą ir jog šis atlyginimas ribojamas įstatymo nustatytu dydžiu, kuris žalą patyrusio asmens gali būti įvertinamas kaip pakankamas arba nepakankamas jo patirtai žalai atlyginti. Lietuvos Aukščiausio Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartyje Nr.3K-3-338/2014 nurodoma, kad tais atvejais, kai nukentėjusysis yra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka, dėl jo gyvybės atėmimo padarytos žalos dydis nustatomas, vadovaujantis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis, t. y. CK 6.245–6.255 straipsniais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilėje byloje V.S. ir kt. v. A.B. ir kt., bylos Nr.3K-3-388/2013). Taigi kaip ir kitais neturtinės žalos atlyginimo atvejais, reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl pareigūno žūties, gali būti tenkinamas, jeigu numatomos visos asmens, kuriam pareikštas reikalavimas, civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėta veikla, atsiradusi žala, neteisėtos veiklos ir atsiradusios žalos priežastinis ryšys ir kaltė (CK 6.246–6.248, 6.250 straipsniai).

27Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teisę į neturtinės žalos atlyginimą fizinio asmens mirties atveju turi mirusiojo artimieji, nepaisant darbingumo ir išlaikymo arba teisės gauti iš mirusiojo išlaikymą faktų egzistavimo, jeigu santykiai su mirusiuoju buvo gana artimi ir glaudūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J. v. Vilniaus miesto universitetinė ligoninė ir kt., bylos Nr. 3K-3-59/2010).

28Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands).

29Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir nurodytas teisės normas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2016 m. spalio 28 d. įsakymas Nr.86-TE-404 „Dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjos ir pareiškėjų I. Š. ir U. Š. įstatyminės atstovės J. Š. patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

302017 m. sausio 31 d. teisme gautas trečiųjų suinteresuotų asmens Z. Š. ir J. Š. atstovės advokatės N. K. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pažymėtina, kad ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos administraciniame teisme pateiktus prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Kitais atvejais prašymą dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį. Kadangi trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovė nepateikė prašymo iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, jos prašymas negali būti išnagrinėtas priimant sprendimą dėl šios administracinės bylos. Šiuo atveju trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovės advokatės N. K. 2017 m. sausio 30 d. prašymas nagrinėtinas rašytinio proceso tvarka po sprendimo įsiteisėjimo.

31Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

32Pareiškėjos ir pareiškėjų I. Š. ir U. Š. įstatyminės atstovės J. Š. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

33Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos ir nepilnamečių... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 4. Pareiškėja ir pareiškėjų I. Š. ir U. Š. įstatyminė atstovė J. Š.... 5. Pareiškėjos ir pareiškėjų I. Š. ir U. Š. įstatyminės atstovės... 6. Pastebėtina, kad Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas... 7. Atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (b. l. 45–48)... 8. Trečiojo suinteresuoto asmens Z. Š. atstovės advokatės N. K. atsiliepime... 9. Trečiųjų suinteresuotų asmenų J. Š. ir Z. Š. atstovė advokatė N. K.... 10. Pareiškėjos ir pareiškėjų I. Š. ir U. Š. įstatyminės atstovės J. Š.... 11. Ginčijamas atsakovo 2016 m. spalio 28 d. įsakymas Nr.86-TE-404 (b. l.... 12. Įsakymas priimtas vadovaujantis LR vidaus tarnybos statuto 50 straipsnio 1... 13. Pažymėtina, kad skundžiamas aktas priimtas remiantis ir Nelaimingų... 14. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas Telšių apskrities... 15. Kartu pabrėžtina, kad aukščiau minėta LR vidaus tarnybos statuto 50... 16. Kita vertus, nors Vidaus tarnybos statuto 50 straipsnio 1 dalis nenumato, kad... 17. Dėl paveldėjimo teisinių santykių taikymo ... 18. Taip pat pareiškėjos ir nepilnamečių pareiškėjų atstovės J. Š.... 19. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartyje... 20. LR CK 1.112 straipsnyje „Turtinės teisės“ numatyta, kad civilinių... 21. Įvertinus aukščiau minėtas nuostatas, susijusius su paveldėjimo teisinių... 22. Dėl žalos atlyginimo ... 23. Pareiškėjos patikslintame skunde nurodoma, kad pagal CK 6.284 straipsnio 2... 24. Sutiktina su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovės... 25. Kartu pareiškėja teigia, kad mirusiojo L. Š. tėvai neturi teisės į žalos... 26. Svarbu pažymėti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d.... 27. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje... 28. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika,... 29. Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir nurodytas teisės... 30. 2017 m. sausio 31 d. teisme gautas trečiųjų suinteresuotų asmens Z. Š. ir... 31. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos... 32. Pareiškėjos ir pareiškėjų I. Š. ir U. Š. įstatyminės atstovės J. Š.... 33. Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas...