Byla 3K-3-338/2014
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimvydo Norkaus, Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo ERGO Insurance SE kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui uždarajai akcinei draudimo bendrovei „Ergo Lietuva“, trečiasis asmuo – D. S., dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje kilo ginčas dėl ieškovo regreso teisės į atsakovą – trečiojo asmens civilinę atsakomybę eismo įvykio metu apdraudusią draudimo kompaniją – apimties.

6Dėl trečiojo asmens D. S. kaltės 2004 m. spalio 13 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo M. A.. Ieškovas 2006 m. balandžio 27 d. sprendimu mirtiną nelaimingą atsitikimą pakeliui iš darbo pripažino draudžiamuoju įvykiu. Vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu (toliau – ir NADPLSDĮ), žuvusiosios šeimai skirta vienkartinė draudimo išmoka, t. y. kiekvienam iš žuvusiosios šeimos narių – dviem dukterims ir tėvams (tėvui ir įmotei) – skirta po 24 750 Lt išmoka, iš viso – 99 000 Lt. Taip pat žuvusiosios dukterims E. A. ir D. K. paskirtos periodinės draudimo išmokos – už laikotarpį nuo 2004 m. spalio 13 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. išmokėta 3308,08 Lt periodinių draudimo išmokų. Ieškovas 2008 m. birželio 28 d. raštu kreipėsi į atsakovą – trečiojo asmens D. S. civilinę atsakomybę 2004 m. spalio 13 d. eismo įvykio metu apdraudusią draudimo kompaniją – su prašymu atlyginti 102 308,08 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto dėl M. A. mirtino nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo patirtą žalą.

7Ieškovas, patikslinęs ieškinį, teismo prašė priteisti iš atsakovo 94 058,60 Lt žalos atlyginimą regreso tvarka; nurodė, kad atsakovas atlygino 5 442,64 Lt žalą, t. y. kompensavo visą D. K. bei E. A. išmokėtą periodinę kompensaciją apdraustajam mirus už laikotarpį nuo 2004 m. spalio 13 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. ir dalį vienkartinės draudimo išmokos; pažymėjo, kad E. A. ir D. K. periodinė kompensacija, vadovaujantis NADPLSDĮ 26 straipsniu, buvo mokama ir po 2007 m. gegužės 31 d., todėl atsakovas ieškovui kompensavo dar 2806,84 Lt.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

9Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.

10Teismas nurodė, kad teisės aktų aiškiai nenustatyta to, kokia apimtimi yra įgyvendinama atgręžtinio reikalavimo teisė, todėl, atsižvelgdamas į tai, kad vienkartinė socialinio draudimo išmoka, mokama apdraustojo mirties atveju, nėra tapati tam žalos atlyginimui, kuris nustatomas ir įgyvendinamas vadovaujantis civilinės teisės reguliuojamo deliktinės civilinės atsakomybės instituto normomis (CK 6.250, 6.284, 6.291 straipsniai), padarė išvadą, jog ieškovo regreso teisė gali būti tik ta apimtimi, tokiu dydžiu, kokiu, vadovaujantis deliktinės civilinės atsakomybės normomis, atsako žalą padaręs asmuo. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.113 straipsnio nuostatas asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti jų daugiau, nei tų teisių turėjo pradinis kreditorius, todėl laikytina, kad jeigu ieškovas, išmokėdamas vienkartinę socialinio draudimo išmoką, atlygina daugiau žalos, nei jos buvo padaryta, jis negali turėti regreso teisės į tą išmokėtos socialinės draudimo išmokos dalį, kuri viršija nukentėjusiojo patirtus nuostolius; nurodė, kad atsakovas, atsižvelgdamas į tai, jog žuvusioji išlaikė dvi nepilnametes dukteris, apskaičiuodamas žalą dėl maitintojos netekimo, žuvusiosios vidutines mėnesio pajamas padalijo iš asmenų skaičiaus, kuriuos išlaikė žuvusioji, įskaitydamas ir pačią žuvusiąją (258,16 Lt : 3 = 86,05 Lt). Žuvusiosios tėvui ir jo sutuoktinei (žuvusiosios įmotei) išmokėtos vienkartinės socialinio draudimo išmokos atsakovas pagrįstai nekompensavo, nes jie nebuvo žuvusiosios išlaikomi. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, atlikęs skaičiavimus, pagrįstai atlygino ieškovui 5442,64 Lt žalą. Kadangi E. A. ir D. K. periodinė kompensacija buvo mokama ir po 2007 m. gegužės 31 d., teismas sprendė, kad atsakovas ieškovui pagrįstai kompensavo dar 2806,84 Lt. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad atsakovas teisingai nustatė atlygintinos žalos dydį ir žalą ieškovui apmokėjo, todėl ieškinį atmetė kaip neįrodytą.

11Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2013 m. spalio 8 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino; priteisė ieškovui iš atsakovo 94 058,60 Lt žalos atlyginimą regreso tvarka.

12Teisėjų kolegija nustatė, kad byloje keliamas klausimas dėl draudimo išmokas išmokėjusio ieškovo regreso teisės į žalą padariusio asmens draudiką ribų. Nurodžiusi, kad ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo žuvusiosios M. A. šeimos nariams išmokėtą vienkartinę ir periodines išmokas, remdamasis NADPLSDĮ 26 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 27 straipsnio 1 dalimi; atsakovas apskaičiavo žuvusiosios išlaikytinėms (kurios, atsakovo manymu, šiuo atveju yra tik M. A. dukterys, tačiau ne tėvai, tenkančią pajamų dalį ir teigia, kad ieškovo teisė reikalauti sumokėtų socialinio draudimo išmokų grąžinimo nėra absoliuti, o atsakovo prievolė sudaro tik dalį ieškovo žuvusiosios šeimos nariams išmokėtos išmokos, t. y. tik tą dalį, kuri kompensuoja realią trečiųjų asmenų patirtą turtinę žalą, teisėjų kolegija nesutiko su šiomis atsakovo, taip pat ir pirmosios instancijos teismo išvadomis.

13Teisėjų kolegija nurodė, kad CK 6.290 straipsnio 3 dalies nuostata (kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo), atsižvelgiant į draudimo teisinių santykių prigimtį ir esmę, aiškintina plačiąja prasme, t. y. kaip subrogacinio reikalavimo pateikimas, kai kreditorius įstatymo pagrindu perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusio) teises ir pareigas tiek žalos atlyginimo prievolėje, tiek ir draudimo santykiuose; sprendė, kad kai socialinio draudimo įstaiga žalą patyrusiam asmeniui išmoka socialinio draudimo išmokas, draudimo sutarties pagrindu atsiradusi žalą padariusio asmens draudiko prievolė išmokėti draudimo išmokas atlyginant žalą nukentėjusiam asmeniui nepasibaigia, tik pasikeičia prievolės šalis: socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas toje pačioje draudimo sutarties pagrindu kilusioje prievolėje. Tai reiškia, kad socialinio draudimo įstaiga, perėmusi nukentėjusiojo teises ir pareigas (išmokėjusi socialinio draudimo išmokas) ir pareikšdama žalą padariusio asmens draudikui reikalavimą šias išmokas grąžinti, tampa draudimo teisinio santykio dalyviu ir jai turi būti taikomas draudimo teisinių santykių reguliavimas. Teisėjų kolegija rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2012 m. spalio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012, kad kai socialinio draudimo įstaiga išmoka žalą patyrusiam asmeniui socialines draudimo išmokas ir pareiškia reikalavimą jas grąžinti žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, tarp socialinio draudimo įstaigos, draudiko ir žalą padariusio asmens susiklosto trišaliai draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimo sutarties nuostatos ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos; Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1, 3 dalių, 6.105 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 nutarimu Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 49 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame pažymėta, kad pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala; kasacinio teismo išaiškinimu, pateiktu 2007 m. spalio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2007, kad socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios draudimo išmokas, įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį ta apimtimi, kuria atlyginta kaltojo asmens veiksmais padaryta turtinė žala.

14Nurodžiusi, kad, pasak Konstitucinio Teismo, pagal NADPLSDĮ apdraustajam mirus dėl draudžiamojo įvykio, jo šeimos nariams lygiomis dalimis išmokama vienkartinė draudimo išmoka (įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 11 straipsnio 2 dalis); apdraustajam mirus dėl draudžiamojo įvykio, jo šeimos nariams lygiomis dalimis mokama periodinė draudimo išmoka (įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 11 straipsnio 3 dalis) (Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimo 4.7.1 punktas), teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nurodytiems asmenims mokamos socialinio draudimo išmokos gali būti įskaičiuojamos į žalos atlyginimą, tai reiškia ir išreikalautos iš kaltojo asmens arba jo draudiko; socialinių išmokų tikslas – kompensavimas, įstatymų leidėjo valia iš anksto nustatytu būdu teikiant finansinę paramą arba kompensuojant prarastas (negautas) pajamas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo nutarimo 4.8 punkte konstatuota ir tai, jog CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodytos „socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais“, yra socialinio draudimo santykius reguliuojančiuose įstatymuose (inter alia NADPLSDĮ, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme) numatytos išmokos, mokamos apdraustajam asmeniui ar jo šeimos nariams apdraustojo asmens sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, inter alia ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesinės ligos pašalpa, netekto darbingumo vienkartinė kompensacija, netekto darbingumo periodinė kompensacija, vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus dėl draudžiamojo įvykio, periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus dėl draudžiamojo įvykio, ligos pašalpa, našlaičių pensija.

15Teisėjų kolegija, remdamasi CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, nesutiko su atsakovo argumentu, kad vienkartinė išmoka apdraustajam mirus neatlieka žalos atlyginimo funkcijos, o šiuo atveju ši kompensacija gerokai viršija patirtą žalą dėl maitintojos netekimo (todėl atsakovas nesutinka su prievole padengti žuvusiosios šeimai išmokėtą vienkartinę kompensaciją ir šios kompensacijos dydžiu). Remdamasi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008, kad tiek socialinio, tiek privataus draudimo atvejais taikomas abstraktus kriterijus – išmokėtina draudimo išmoka (kompensacija) apskaičiuojama pagal tam tikrus standartizuotus kriterijus; dėl to turėtų būti preziumuojama, kad išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiškai kompensuoja žalą; tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnio 4 dalis); ši prezumpcija, be abejo, yra nuginčijama, bet pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, – ją viršija; išaiškinimais, pateiktais kasacinio teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007, kad pagal NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalį šis draudimas kompensuoja dėl draudžiamųjų įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudžiamųjų įvykių atvejais – jų šeimos nariams, teisėjų kolegija nurodė, kad visų pagal minėtą įstatymą mokamų draudimo išmokų (tiek periodinių, tiek vienkartinių) įstatymų leidėjo įvardijimas kompensuojančiomis negautas pajamas, davė pagrindą kasaciniam teismui aiškinti, jog vienkartinė draudimo išmoka, sistemiškai aiškinant su CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, yra vienas iš CK 6.249 straipsnio 1 dalyje išvardytų žalos elementų; taigi kiekvienu atveju žalos dydį reikėtų įrodinėti individualizuotai. Teisėjų kolegija konstatavo, kad šiuo atveju žuvusiosios M. A. šeimai (dukterims ir tėvams) lygiomis dalimis išmokėta vienkartinė kompensacija ieškovo buvo apskaičiuota pagal standartizuotas formules, tai reiškia, kad yra pagrindas daryti išvadą, jog šeimos narių negautos pajamos, kaip viena sudedamųjų žalos (nuostolių) dalių (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), kompensuoja šiuos nuostolius. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas neįrodė, kad išmokėta draudimo išmoka (vienkartinė kompensacija) viršija patirtą žalą. Atsakovo teiginys, kad patirtos žalos dydį sudaro tik 2134,56 Lt, prieštarauja pirmiau nurodytoms teisės aktų nuostatoms, teismų praktikai bei bendriesiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis). Šiuo atveju skaičiuojant atsakovės dukterų netektų pajamų dydį net ir pagal atsakovo skaičiavimu kiekvienam iš šeimos narių (atsižvelgiant į tai, jog žuvusiosios vidutinės mėnesio pajamos sudarė 258,16 Lt) tenkančią pajamų dalį, t. y. 86,05 Lt, visiškai nepagrįstas šios patiriamos žalos skaičiavimas iki 2007 m. gegužės 31 d. Be to, nėra pagrindo teigti, kad žuvusiosios mėnesio pajamos ateityje negalėtų padidėti ir taip kiekvienam iš šeimos narių tektų didesnė pajamų dalis. Šios aplinkybės, teismo nuomone, leidžia daryti išvadą, kad kiekvienai iš dukterų išmokėta vienkartinės išmokos dalis neviršija jų patirtos žalos dėl įvykusio eismo įvykio.

16Remdamasi NADPLSDĮ 26 straipsnio 1, 2 dalimis, teisėjų kolegija konstatavo, kad žuvusiosios M. A. tėvui ir įmotei vienkartinės kompensacijos dalis išmokėta pagrįstai; nurodė, kad atsakovas, teigdamas, jog žuvusiosios tėvai nebuvo jos išlaikomi, šių teiginių niekaip neįrodė. Byloje nenustatyta, kad žuvusiosios tėvai (tėvas ir įmotė) išlaikymo nereikalavo, netvarkė su žuvusiąja bendro ūkio, ir, nors M. A. mėnesio pajamos buvo nedidelės, šiomis pajamomis nesidalijo. Taigi visos išdėstytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja pagrindą teigti, kad ieškovo apskaičiuota ir žuvusiosios šeimai išmokėta suma nėra didesnė už šeimai padarytą turtinę žalą.

17III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

18Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 8 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimą.

19Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

201. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas ir taikydamas Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau – TPVCAPDĮ), CK 6.290 straipsnio 3 dalį, taip pat civilinę atsakomybę ir regreso teisės į atsakingą už žalą asmenį apimtį nustatančias CK normas, padarė jų pažeidimų.

211.1 Atsakovo prievolė atlyginti žalą, vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2012 m. spalio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012, kyla iš transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties. Šiuos draudimo santykius reglamentuojančio TPVCAPDĮ atžvilgiu CK ir Draudimo įstatymas taikomi kaip lex generalis. Įvykus draudžiamajam įvykiui, dėl kurio transporto priemonės valdytojui atsiranda civilinė atsakomybė, draudiko kaip skolininko statusas grindžiamas sutartiniais privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykiais. TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad žala, atsiradusi dėl gyvybės atėmimo, yra laidojimo ir su tuo susijusios išlaidos bei išlaidos žalos atlyginimui dėl maitintojo netekimo. Pagal CK 6.284 straipsnio, reglamentuojančiame atsakomybę už dėl gyvybės atėmimo atsiradusią žalą, 2 dalį inter alia įtvirtinta, kad asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių nuostatas, mirusiojo pajamų dalis, kurią gaudavo asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, apskaičiuojama, vadovaujantis Taisyklių 8-10 punktuose nustatyta tvarka, atsižvelgiant į mirusiojo gautas pajamas, išlaikytinių skaičių ir išlaikytinių gaunamas socialinio draudimo išmokas, susijusias su maitintojo netekimu. Taigi žalos dėl maitintojo netekimo dydis, apskaičiuotas pagal maitintojo pajamas, gautas iki pastarojo mirties, tampa žalos dydžio konstanta, nes pagal CK 6.284 straipsnio 3 dalį atlygintinos žalos dydis negali būti keičiamas (išskyrus atvejus, kai po maitintojo netekimo gimsta vaikas).

221.2 Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas neįrodė, jog išmokėta draudimo išmoka viršija patirtą žalą; neįsigilino į bylos įrodymus. Atsakovas niekada neteigė, kad patirtos žalos dydį sudaro 2134,56 Lt, o žuvusiosios dukterų žala dėl maitintojos netekimo skaičiuotina tik iki 2007 m. gegužės 31 d. Ši data žymi tik vieną iš žalos apskaičiavimo laikotarpių. Atsakovas mokėjo ir toliau moka žalos atlyginimą ieškovui, kiek periodinės socialinio draudimo išmokos kompensuoja žuvusiosios dukterų žalą dėl maitintojos netekimo už vėlesnius laikotarpius. Remiantis faktu, kad kiekviena žuvusiosios duktė kas mėnesį patiria 86,05 Lt žalos dėl maitintojos netekimo, atsakovas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo išmokėjo ieškovui 17 833,84 Lt, t. y. tiek, kiek periodinės ir vienkartinė socialinio draudimo išmokos padengia žalos deliktinės civilinės atsakomybės prasme. Atsakovas neginčijo ir to, kad žalos atlyginimas žuvusiosios dukterims gali būti mokamas iki 24 metų (kol jos mokosi). Žalos įvertinimui atsakovas vadovavosi oficialiais dokumentais, gautais iš žuvusiosios darbdavio apie jos gautas pajamas; vidutinės pajamos sudarė 258,16 Lt; vadovaudamasis TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalyje pateikta formule, atsižvelgęs į tai, kad žuvusioji išlaikė dvi nepilnametes dukteris, atsakovas apskaičiavo pirmiau nurodytą patiriamos žalos per mėnesį sumą (86,05 Lt). Apie kitus išlaikytinius ieškinyje nenurodoma. Be to, iš bylos įrodymų matyti, kad žuvusioji objektyviai negalėjo teikti išlaikymo kitiems asmenims (tėvams). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad vienkartinės kompensacijos dalis žuvusiosios tėvui ir įmotei išmokėta pagrįstai. Tačiau atsakovas neginčija fakto, kad pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą tėvai patenka į išmokos gavėjų gretas. Tokia yra valstybės pozicija dėl jos Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintos pareigos. Tačiau deliktinės civilinės atsakomybės prasme subjektai, turintys teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, nustatomi pagal kitokius principus. Net jei būtų konstatuota, kad žuvusiosios tėvai buvo jos išlaikomi, sprendžiant dėl žalos atlyginimo dydžio visiems išlaikytiniams klausimą turėtų būti perskaičiuotas ir žuvusiosios dukterų dėl maitintojos netekimo patirtos žalos dydis, žala kiekvienam asmeniui tokiu atveju sudarytų 51,63 Lt, t. y. dukterų patiriama žala sumažėtų, nes pajamos būtų dalijamos ne trims, o penkiems šeimos nariams.

231.3 CK įtvirtinta, kad trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (6.113 straipsnis); atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (6.247 straipsnis); atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio (6.280 straipsnio 1 dalis). Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatuota, kad „pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala“ (nutarimo konstatuojamosios dalies III skyriaus 4.3 punktas).

24Pažymėtina, kad šioje byloje priimtas galutinis teismo sprendimas turės įtakos D. S. turtiniams interesams, nes jam dėl civilinės atsakomybės draudiko (ERGO) išmokamų draudimo išmokų bus reiškiamas regresinis reikalavimas – kadangi trečiasis asmuo nebuvo sumokėjęs draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą (TPVCAPD įstatymo 11 straipsnio 7 dalis).

252. Nors apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime inter alia nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės aktų nuostatas ir šiuo klausimu teismų praktiką, dėl ko padarė neteisingas išvadas, kas lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą, pats ne tik nesivadovavo aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, bet ir ignoravo savo paties suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką tokio pobūdžio bylose (pavyzdžiui, 2012 m. spalio 15 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-251-640/2012; 2013 m. balandžio 26 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-2050-656/2013; 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-175-560/2013). Kita vertus, Lietuvos apeliacinis teismas analogiškoje civilinėje byloje (dėl socialinio draudimo įstaigos atgręžtinio reikalavimo teisės apimties išmokėjus vienkartinę socialinio draudimo išmoką apdraustojo šeimos nariams) 2012 m. spalio 24 d. priimtu sprendimu (civilinė byla Nr. 2A-5/2012) pakeitė Vilniaus apygardos teismo sprendimą, kuriuo buvo visiškai tenkintas vienkartinę socialinę draudimo išmoką dėl socialiniu draudimu apdrausto asmens mirties išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos ieškinys dėl žalos atlyginimo ir priėmė sprendimą tenkinti ieškinį tik ta dalimi, kuria minėta išmoka padengė nukentėjusiųjų turtinius nuostolius deliktinės civilinės atsakomybės prasme. Priimdamas sprendimą apeliacinės instancijos teismas netinkamai vadovavosi kasacinio suformuota praktika; iš esmės jį grindė 2007 m. gruodžio 18 d. kasacinio teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007, pateiktu išaiškinimu, kad visų pagal NADPLSDĮ mokamų draudimo išmokų (tiek periodinių, tiek vienkartinių) įstatymų leidėjo įvardijimas kompensuojančiomis negautas pajamas kasacinio teismo teisėjų kolegijai duoda pagrindą aiškinti, kad aptariama vienkartinė draudimo išmoka, sistemiškai aiškinant su CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, yra vienas iš CK 6.249 straipsnio 1 dalyje išvardytų žalos elementų. Tačiau po šios nutarties priėmimo kasacinis teismas suformavo kitokią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, sprendžiant socialinio draudimo įstaigų atgręžtinio reikalavimo teisės apimties klausimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008, pasisakant dėl socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios išmoką apdraustajam, regreso teisės apimties, jau konstatuojama, kad, vadovaujantis CK 6.280 straipsnio 1 dalimi, atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalos asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio; ši teisės norma aiškintina taip, kad valstybės įstaiga turi regreso teisę į žalos padariusį asmenį sužalotam pareigūnui atlygintos žalos dydžiu, nes pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį, 6.263 straipsnio 2 dalį asmeniui visiškai atlyginama tik padaryta žala ir trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 straipsnis); jeigu valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui išmokėta kompensacija viršija jam padarytą žalą, tai įstaiga regreso tvarka iš kalto dėl žalos asmens gali reikalauti tos kompensacijos dalies, kuria atlyginta žala. Taigi šia vėlesne, išplėstinės teisėjų kolegijos priimta nutartimi išaiškinta, kad socialinio draudimo išmoka pati savaime nėra žalos konstanta, todėl socialinio draudimo išmoką išmokėjusios įstaigos regreso teisės apimtis priklauso nuo to, kokia dalimi socialinio draudimo išmoka padengia pradiniam kreditoriui (žalą patyrusiam asmeniui) padarytą žalą. Socialinio draudimo įstaigų regreso teisės į žalą padariusį asmenį apimtis yra lygi šio asmens veiksmais padarytos turtinės žalos dydžiui deliktinės civilinės atsakomybės prasme. 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikėsi ir vėlesnėse bylose (2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2013). Tokią poziciją patvirtina ir Konstitucinio Teismo doktrina (žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimo III skirsnio 1–6 punktus). Taigi apeliacinės instancijos teismo sprendimas iš esmės grindžiamas neaktualia kasacinio teismo praktika.

26Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą; nurodo tokius nesutikimo su atsakovo kasaciniu skundu argumentus:

271. Dėl materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimo. Ieškovas nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė TPVCAPDĮ, CK 6.290 straipsnio 3 dalies normą, kitas civilinę atsakomybę ir regreso teisės į atsakingą už žalą asmenį apimtį nustatančias CK normas, pažeidė Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime išdėstytą CK 6.290 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškinimą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime kaip tik ir rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime pateiktu aiškinimu, kad socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala; atkreipė dėmesį į šio Konstitucinio Teismo nutarimo 4.8 punktą, kur konstatuota, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalyje, nurodytos socialinio draudimo išmokos, mokamos sveiktos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra socialinio draudimo santykius reguliuojančiuose įstatymuose numatytos išmokos, mokamos apdraustajam asmeniui ar jo šeimos nariams apdraustojo asmens sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais. Taigi apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo nutarimu ir atsižvelgdamas į tai, kad CK 6.249 straipsnio 1 dalyje žala yra apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, bei tuo, kad pagal NADPLSDĮ 2 straipsnį nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas šio įstatymo numatytais atvejais kompensuoja dėl draudžiamųjų įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, pagrįstai konstatavo, kad įstatymų nustatytu pagrindu ieškovo išmokėta vienkartinė išmoka yra vienas iš CK 6.249 straipsnio 1 dalyje išvardytų žalos elementų. Teismas skundžiamame sprendime atsižvelgė į Konstitucinio Teismo pateiktą CK 6.290 straipsnio aiškinimą, kad socialinio draudimo įstaigos įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę į išmoką ar jos dalį tiek, kiek išmoka nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams yra atlyginama jų patirta žala. Tokia teismo sprendimo argumentacija, priešingai nei teigia kasatorius, neprieštarauja CK 6.113 straipsnyje, 6.280 straipsnio 1 dalyje išdėstytoms nuostatoms, kad kito asmens padarytą žalą atlyginęs asmuo įgyja teisę regreso tvarka reikalauti tiek, kiek sumokėjo žalos atlyginimo.

28Pažymėtina, kad kasacinis teismas 2013 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2013, spręsdamas dėl socialinio draudimo įstaigos atgręžtinio reikalavimo teisės apimties, konstatavo, kad VSDFV teritoriniai skyriai moka draudimo išmokas atlygindami žalą dėl sveikatos sužalojimo pagal specialiuosius įstatymus, dėl to regreso reikalavimams taikomos CK 6.280, 6.290 straipsnių taisyklės, pagal kurias socialinio draudimo išmokos įskaitomos į žalos atlyginimą ir VSDFV teritorinis skyrius įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad draudiko prievolės apimtis yra tokia pati, kaip ir padengiančios žalą socialinio draudimo įstaigos, neviršijant TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nustatytų žalos atlyginimo ribų. Vadovaujantis šiuo išaiškinimu, įstatymų nustatyta tvarka išmokėtos socialinio draudimo išmokos laikytinos žalos atlyginimu, o jas išmokėjęs VSDFV teritorinis skyrius įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę į sumokėtas išmokas.

292. Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Ieškovas nesutinka su kasatoriaus pozicija, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, apeliacinės instancijos teismas netinkamai vadovavosi kasacinio teismo suformuota praktika, sprendimas iš esmės grindžiamas neaktualia kasacinio teismo praktika – 2007 m. gruodžio 18 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007. Vadovaujantis šioje nutartyje pateiktu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, visos pagal NADPLSDĮ mokamos draudimo išmokos (tiek periodinės, tiek vienkartinės) įstatymų leidėjo įvardijamos kompensuojančiomis negautas pajamas ir tai duoda pagrindą išvadai, jog tokios draudimo išmokos, sistemiškai aiškinant su CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, yra vienas iš šioje CK normoje išvardytų žalos elementų. Kasatorius nepagrįstai ginčija šios kasacinio teismo nutarties, kaip precedento, aktualumą ir reikšmę, teigdamas, kad vėlesnėse nutartyse pakeista teisės aiškinimo ir taikymo praktika. Atsakovo nurodytose 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008, 2013 m. sausio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013, 2013 m. birželio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2013 kasacinis teismas nepaneigė teisės aiškinimo, kad socialinio draudimo išmokos laikomos sudėtine žalos dalimi; ne pakeitė, o išplėtojo teisės nuostatų, reglamentuojančių socialinio draudimo įstaigų teisės reikalauti pagal specialiuosius teisės aktus išmokėtų socialinio draudimo išmokų iš žalą padariusio asmens ar jo draudiko, aiškinimo praktiką; pažymėjo, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų CK normų, nustatančių padarytos žalos atlyginimo pagrindus, kontekste, t. y. vadovaujantis CK įtvirtinta nuostata, jog tiesioginius nuostolius ir negautas pajamas turi visiškai atlyginti atsakingas asmuo (visiško nuostolių atlyginimo principas), taip pat kitomis CK normomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę. Tai reiškia, kad žalą padariusio asmens atsakomybė atsiranda tik nustačius visas jos sąlygas, reglamentuojamas CK normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013).

30Ieškovas, teikdamas ieškinį, nurodė, kokiu teisiniu pagrindu vadovaujantis (NADPLSDĮ) M. A. šeimos nariams buvo paskirta išmoka; iš pateiktų dokumentų matyti, kad yra visos eismo įvykio kaltininko D. S. civilinės atsakomybės sąlygos. Vadovaujantis pozicija, kurios laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, socialinio draudimo įstaigų pateikti kompensacijų ar kitų išmokų dokumentai pagrindžia nukentėjusio asmens patirtą žalą. Tai reiškia, kad socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusio asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį (2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008; 2013 m. sausio 18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013; 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2014; 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. 3K-3-130/2014). Kasatoriaus ginčijamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007, aktualumą pagrindžia naujausia kasacinio praktika, kurioje remiamasi būtent šioje nutartyje suformuluotu teisės aiškinimu, kad socialinio draudimo išmokos, sistemiškai aiškinant su CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, yra vienas iš CK 6.249 straipsnio 1 dalyje išvardytų žalos elementų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad tokios pozicijos laikomasi ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas). Vadovaujantis pateikta naujausia praktika, kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad ta aplinkybė, jog žalą nukentėjusiam asmeniui atlygina ne ją padaręs subjektas, o socialinio draudimo įstaiga (turinti įstatyme įtvirtintą teisę vėliau šias išmokas susigrąžinti iš kalto asmens), nepaneigia ir neatima nukentėjusio asmens teisės gauti patirtos žalos atlyginimą (nepaisant to, koks subjektas žalą atlygintų) ir nekeičia socialinio draudimo išmokų prigimties (jos įskaitomos į turtinės žalos dydį; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. 3K-3-130/2014).

313. Dėl turtinės žalos nustatymo nagrinėjamoje byloje. Atmestinas atsakovo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas neįrodė, kad išmokėta draudimo išmoka viršija padarytą žalą. Šį argumentą atsakovas grindžia kasacinio teismo išaiškinimu, pateiktu 2013 m. birželio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2013, kad CK 6.290 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos regreso teisė į kaltą asmenį aiškintina taip, kad socialinio draudimo įstaiga turi regreso teisę į kaltą dėl žalos atsiradimo asmenį tik šio asmens veiksmais padarytos žalos dydžiu, nes pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį, 6.263 straipsnio 2 dalį padaryti nuostoliai (žala) turi būti atlyginami visiškai. Ieškovas neprieštarauja, kad socialinio draudimo įstaigos atgręžtinio reikalavimo teisę į kaltą asmenį įgyja jo padarytos žalos dydžiu, tačiau atkreipia dėmesį į tai, jog kasacinio teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2013, konstatuota, kad apdraustajam nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimu asmeniui padaryta žala kaip negautos pajamos apskaičiuojama ir padengiama pagal NADPLSDĮ. Remdamasis šiuo išaiškinimu, ieškovas nesutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad, atsižvelgiant į M. A. pajamų dydį, nepagrįsta teigti, jog ji galėjo išlaikyti savo tėvus, nes išlaikė nepilnametes dukteris ir objektyviai negalėjo teikti išlaikymo kitiems asmenims. Ieškovo nuomone, šios aplinkybės savaime nepaneigia žuvusiosios tėvų patirtos žalos fakto. Kaip pažymėjo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vien tai, kad bendra mokamų socialinio draudimo išmokų suma gali viršyti apdraustojo asmens iki sužalojimo gautą darbo užmokestį ar pajamas per se nėra pagrindas išvadai, kad tai nėra atlygintina žala. Šioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė išvadą, kad draudiko (draudžiančio asmenis Lietuvos Respublikos transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimu) prievolės apimtis yra tokia pati kaip ir žalą padengiančios socialinio draudimo įstaigos (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2013).

32Teisėjų kolegija

konstatuoja:

33IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

34Dėl socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios NADPLSDĮ numatytas socialinio draudimo išmokas asmens mirties atveju, regreso teisės į atsakingą draudiką

35Nagrinėjamoje byloje ginčas dėl VSDFV regreso teisės apimties vyksta sprendžiant, ar visą vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus ir periodinių draudimo išmokų apdraustajam mirus sumą, išmokėtą nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu apdraustojo asmens šeimos nariams pagal NADPLSDĮ 11 straipsnio 2 ir 3 dalis bei 26 ir 27 straipsnius (įstatymo redakcija, galiojusi ieškovui skiriant ir išmokant draudimo išmoką) privalo atlyginti asmens, pripažinto kaltu dėl eismo įvykio, kurio metu žuvo apdraustasis asmuo, civilinės atsakomybės draudikas.

36CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamos socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra socialinio draudimo santykius reguliuojančiuose įstatymuose (inter alia NADPLSDĮ, Ligos ir motinystės socialinio draudimo, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymuose) numatytos išmokos, mokamos apdraustajam asmeniui ar jo šeimos nariams apdraustojo asmens sužalojimo ar jo gyvybės atėmimo atvejais.

37NADPLSDĮ 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, apdraustajam mirus dėl draudžiamojo įvykio, jo šeimos nariams lygiomis dalimis išmokama vienkartinė draudimo išmoka pagal šio Įstatymo 27 straipsnį. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, apdraustajam mirus dėl draudžiamojo įvykio, jo šeimos nariams lygiomis dalimis mokama periodinė draudimo išmoka pagal šio Įstatymo 26 straipsnį. NADPLSDĮ 27 straipsnyje nustatyta, kad, apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudžiamaisiais įvykiais, mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį. Ši išmoka lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui. Mirusiojo šeimos nariais laikomi jo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), kol jiems sukaks 18 metų, taip pat besimokantys nustatyta tvarka įregistruotų aukštųjų, aukštesniųjų, profesinių, bendrojo lavinimo mokyklų dieniniuose skyriuose, kol jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė). Remiantis NADPLSDĮ 26 straipsnio 1 dalimi, jeigu apdraustasis dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudžiamaisiais įvykiais, miršta, teisę į periodinę draudimo išmoką turi nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą, taip pat mirusiojo vaikas (vaikai), gimęs (gimę) praėjus ne daugiau kaip 300 dienų po jo mirties. Tame pačiame straipsnyje nustatyti ir periodinių draudimo išmokų dydžiai. Tai reiškia, kad tiek vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus, tiek periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus, mokamos mirusiojo šeimos nariams pagal NADPLSDĮ, CK 6.290 straipsnio 1 dalies prasme laikytinos socialinio draudimo išmokomis, mokamomis gyvybės atėmimo atvejais.

38CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudimo išmokas išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusįjį mokėjo žalą padaręs asmuo. Pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi ieškovui skiriant ir išmokant vienkartinę draudimo išmoką) draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką arba, jei tokio nėra, į žalą padariusį asmenį. Remiantis NADPLSDĮ 31 straipsniu, jeigu ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo nustatoma, kad jis įvyko dėl trečiojo asmens kaltės, tai VSDF valdybos teritorinis skyrius atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas išmokų sumas iš kalto asmens CK nustatyta tvarka. Išmokų sumas, įskaitytinas į atlygintinos žalos, mokamos pagal TPVCAPDĮ, dydį valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui kompensuoja draudimo kompanijos. Pagal TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalį žala, atsiradusi dėl gyvybės atėmimo, yra laidojimo ir su tuo susijusios išlaidos bei išlaidos žalos atlyginimui dėl maitintojo netekimo. Asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, neviršydamas šio Įstatymo 11 straipsnyje nustatytų draudimo sumų (pagal ginčo santykiams taikytiną TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalį – 500 000 eurų dėl žalos asmeniui bei 100 000 eurų dėl žalos turtui), atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatuota, kad pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Jeigu draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria padengta nukentėjusiam asmeniui turtinė žala.

39Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kai socialinio draudimo įstaiga išmoka žalą patyrusiam asmeniui draudimo išmokas ir pareiškia reikalavimą jas grąžinti žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, tarp socialinio draudimo įstaigos, draudiko ir žalą padariusio asmens susiklosto trišaliai draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimo sutarties nuostatos ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-368/2012). Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad socialinio draudimo išmokas dėl apdraustojo asmens mirties išmokėjusios VSDFV reikalavimo teisės į atsakingą draudiką apimtį nulemia: pirma, socialinio draudimo išmokų, lygių jas gavusių asmenų patirtai turtinei žalai arba mažesnių už ją, dydis, antra, žalos, kurią atsakingas draudikas privalo atlyginti minėtiems asmenims (mokėtinos draudimo išmokos pagal TPVCAPDĮ), dydis. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl ieškovo regreso teisės apimties pirmiausia reikia nustatyti, ar vienkartinės draudimo išmokos ir periodinių draudimo išmokų suma, kurią ieškovas ginčo laikotarpiu (nuo 2004 m. spalio 13 d. iki 2007 m. gegužės 31 d.) išmokėjo žuvusios M. A. šeimos nariams pagal NADPLSDĮ, neviršija šias išmokas gavusių asmenų patirtos turtinės žalos dydžio. Nustačius žuvusios M. A. šeimos nariams išmokėtų socialinio draudimo išmokų, neviršijančių jų patirtos turtinės žalos, dydį, būtina nustatyti, ar šis dydis neviršija žalos, atsakovo mokėtinos minėtiems asmenims pagal TPVCAPDĮ, dydžio.

40Dėl NADPLSDĮ nustatytų socialinio draudimo išmokų, mokamų asmens mirties atveju, ir asmenų, kuriems jos išmokėtos, patirtos turtinės žalos dydžių santykio

41Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skirtingai aiškino faktines bylos aplinkybes, susijusias su asmenų, kuriems buvo išmokėtos pirmiau nurodytos socialinio draudimo išmokos, patirtos turtinės žalos dydžiu ginčo laikotarpiu (nuo 2004 m. spalio 13 d. iki 2007 m. gegužės 31 d.). Pirmosios instancijos teismas sutiko su kasatoriaus pozicija, konstatavo, kad žuvusiosios M. A. nepilnamečių vaikų E. A. ir D. K. patirta turtinė žala dėl maitintojo netekimo sudarė po 86,05 Lt per mėnesį, o žuvusiosios tėvai turtinės žalos apskritai nepatyrė. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovo per ginčo laikotarpį žuvusiosios šeimai išmokėta socialinio draudimo išmokų suma (102 308,08 Lt) nėra didesnė už šeimai padarytą turtinę žalą. Kadangi kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl šios apeliacinės instancijos teismo išvados pagrįstumo, tai teisėjų kolegija dėl jo pasisako.

42Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada, teigia, kad sprendžiant dėl žuvusiosios M. A. nepilnamečių vaikų ir tėvų patirtos žalos dydžio turėjo būti vadovaujamasi CK 6.284 straipsnio 2 dalies ir TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Teisėjų kolegija šį kasatoriaus argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Pirma, CK 6.284 straipsnio nuostatos sprendžiant asmens, apdrausto nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, gyvybės atėmimu padarytos žalos dydžio, netaikytinos (CK 6.284 straipsnio 4 dalis). Antra, nustatant tokio asmens artimųjų patirtos žalos dydį, TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalies nuostatos taip pat netaikytinos, nes jos įtvirtintos specialiajame įstatyme – TPVCAPDĮ, kurio tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (TPVCAPDĮ 1 straipsnio 1 dalis). TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalies nuostatos skirtos ne apibrėžti baigtinį asmenų, kurie dėl eismo įvykio nulemtos asmens žūties patyrė turtinę žalą ar jų patirtos turtinės žalos dydį, o nustatyti pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį atsakingo draudiko atlygintinos turtinės žalos dydį ir asmenis, turinčius teisę į šią žalą atlyginančią draudimo išmoką. Pažymėtina, kad dėl eismo įvykio nulemtos asmens žūties turtinę žalą patyrę asmenys ir asmenys, turintys teisę į draudimo išmoką pagal TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalį, gali nesutapti. Be to, gali nesutapti ir asmenų, turinčių teisę į draudimo išmoką dėl eismo įvykio nulemtos asmens žūties patirtą turtinę žalą, realiai patirtos turtinės žalos ir atsakingo draudiko pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį jiems atlygintinos turtinės žalos dydžiai. Dėl to, remiantis TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalimi, negalima daryti išvadų nei dėl asmens gyvybės atėmimo nukentėjusių asmenų realiai patirtos turtinės žalos dydžio, nei dėl jo santykio su šiems asmenims išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydžiu.

43Kasaciniame skunde ginčijama apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tretieji asmenys – žuvusiosios M. A. nepilnamečiai vaikai ir tėvai laikotarpiu nuo 2004 m. spalio 13 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. patyrė turtinę žalą, ne mažesnę už jiems išmokėtas socialinio draudimo išmokas. Kasatoriaus teigimu, visa nepilnamečių vaikų realiai patirta turtinė žala laikotarpiu nuo 2004 m. spalio 13 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. sudarė po 86,05 Lt per mėnesį kiekvienam vaikui. Kasatorius nurodo, kad tokio dydžio žalą jis ieškovui yra atlyginęs, sumokėdamas 5442,64 Lt. Kasatoriaus teigimu, kompensuodamas visą D. K. bei E. A. ieškovo išmokėtų periodinių draudimo išmokų sumą už laikotarpį nuo 2004 m. spalio 13 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. ir dalį joms išmokėtos vienkartinės draudimo išmokos, jis tinkamai įvykdė iš TPVCAPDĮ kylančią prievolę atlyginti dėl eismo įvykio padarytą žalą. Kasatoriaus teigimu, laikotarpiu nuo 2004 m. spalio 13 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. M. A. tėvai apskritai nepatyrė jokios turtinės žalos, nes nebuvo žuvusiosios išlaikomi iki jos mirties. Kasatorius teigia, kad didžioji dalis žuvusiosios vaikams išmokėtų vienkartinių draudimo išmokų ir visos tėvams išmokėtos vienkartinės draudimo išmokos iš esmės laikytinos valstybės socialine parama, o ne turtinės žalos atlyginimu, todėl jas išmokėjęs ieškovas regreso tvarka neįgyja reikalavimo teisės į kasatorių. Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais nesutinka.

44Minėta, kad CK 6.284 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę už dėl gyvybės atėmimo atsiradusią žalą, netaikomos tais atvejais, kai nukentėjusysis yra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka (CK 6.284 straipsnio 4 dalis). Tais atvejais, kai nukentėjusysis yra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka, dėl jo gyvybės atėmimo padarytos žalos dydis nustatomas, vadovaujantis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis, t. y. CK 6.245–6.255 straipsniais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. S. ir kt. v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-388/2013). Be to, sprendžiant dėl asmens, apdrausto nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, gyvybės atėmimo jo šeimos narių patirtos turtinės žalos dydžio, aktuali NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma, pagal kurią nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas šio Įstatymo nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudžiamųjų įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudžiamųjų įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusio asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį. Toks socialinio draudimo įstaigų įrodinėjant nukentėjusio asmens patirtos žalos (negautų pajamų) dydį pateikiamų įrodymų vertinimas neapriboja žalą padariusio asmens (jo draudiko), manančio, kad išmokėta kompensacija viršija nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, teisės visomis leistinomis priemonėmis įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga (CPK 178 straipsnis). Tokiu atveju, atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visetą, žalą įvertina ir jos dydį nustato ginčą nagrinėjantis teismas (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-130/2014). Kitaip tariant, pagal kasacinio teismo praktiką, asmuo, teigiantis, kad išmokėtos socialinio draudimo išmokos viršija nukentėjusiojo realiai patirtą žalą, turi tai įrodyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto VPK ir kt. v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008). Remdamasi tuo, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad NADPLSDĮ pagrindu ieškovo apskaičiuotos ir tretiesiems asmenims – žuvusiosios M. A. nepilnamečiams vaikams ir tėvams išmokėtos vienkartinės draudimo išmokos (NADPLSDĮ 27 straipsnis) ir periodinės draudimo išmokos (NADPLSDĮ 26 straipsnis), atsižvelgiant į NADPLĮ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo tikslus, gali būti laikomos šių asmenų patirtą turtinę žalą kompensuojančiomis išmokomis ir laikytinos tinkamu šių asmenų patirtos turtinės žalos įrodymu, nebent atsakovas įrodytų, kad egzistuoja aiški neatitiktis tarp šių asmenų realiai patirtos turtinės žalos ir jiems išmokėtų socialinio draudimo išmokų sumų.

45Minėta, kad nors kasatorius neginčija, jog žuvusiosios M. A. nepilnametės dukterys dėl motinos žūties patyrė turtinės žalos, tačiau teigia, kad šios žalos dydis buvo gerokai mažesnis nei joms išmokėtos socialinio draudimo išmokos. Teisėjų kolegija šį kasatoriaus argumentą atmeta kaip nepagrįstą. CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Aiškinant tėvų pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus laikomasi pozicijos, kad ji yra prigimtinė ir absoliuti. Kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. M. S., bylos Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-495/2009) pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas. Už pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus nevykdymą tėvams gali būti taikomos CK trečiojoje knygoje nustatytos sankcijos – tėvų valdžios apribojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Č. v. S. K., bylos Nr. 3K-3-1225/2002). Teisėjų kolegijos vertinimu, žuvusiosios M. A. pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus ir orientacinis šios pareigos dydis šioje byloje turi teisinę reikšmę vertinant vaikų patirtą žalą dėl maitintojo netekimo. Byloje nėra duomenų, kad M. A. iki žūties nevykdė ar netinkamai vykdė savo pareigą išlaikyti vaikus. Ši aplinkybė yra nesuderinama su kasatoriaus teiginiu, kad žuvusioji M. A. skirdavo vaikams ne daugiau kaip po 86,05 Lt per mėnesį. Pažymėtina, kad kasatorius savo teiginį apie būtent tokį M. A. vaikams realiai skirtą išlaikymo dydį grindžia išimtinai jos pajamomis, gautomis iš darbo santykių. Tačiau kasatorius neįvertino ir nepaneigė to, kad žuvusioji turėjo kitų alternatyvių pajamų ar santaupų, iš kurių teikė paramą vaikams. Be to, kasatorius neįvertino ir nepaneigė to, kad išlaikymas vaikams buvo teikiamas ir kitomis formomis: natūra (pvz., pačios užaugintais maisto produktais, pasiūtais drabužiais ir kt.), kasdieniu rūpesčiu ir pagalba (drabužių skalbimas, maisto gaminimas ir pan.), kurios taip pat turi ekonominę vertę. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad žuvusiosios M. A. vaikams ginčo laikotarpiu išmokėtų periodinių draudimo išmokų suma ir vienkartinės išmokos dalis kartu sudėjus neviršija jų patirtos turtinės žalos.

46Kasatorius nesutinka, kad žuvusiosios M. A. tėvai dėl dukters žūties patyrė turtinės žalos arba patyrė jos tiek, kiek jiems atlyginta išmokėtomis vienkartinėmis draudimo išmokomis. Teisėjų kolegija šį kasatoriaus argumentą taip pat laiko nepagrįstu. Pirmiau nurodyta, kad remiantis šios kategorijos bylose suformuota kasacinio teismo praktika įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga, tenka žalą padariusiam asmeniui arba atsakingam draudikui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-130/2014). Pažymėtina, kad vienintelė aplinkybė, kuria remiasi kasatorius, įrodinėdamas, jog žuvusiosios M. A. tėvai nepatyrė jokios turtinės žalos arba patyrė jos mažiau, nei jiems išmokėtos vienkartinės draudimo išmokos, yra jau minėtos žuvusiosios darbo pajamos ir samprotavimas, kad tokiomis pajamomis disponuodama žuvusioji negalėjo materialiai remti savo tėvų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje kasatorius neįrodė, jog žuvusiosios M. A. tėvai nepatyrė turtinės žalos ar patyrė jos mažiau, nei jiems išmokėta vienkartinės draudimo išmokos dalis. CK 3.205 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis. Kaip nurodyta šioje nutartyje, išlaikymas gali būti teikiamas įvairiomis formomis, įskaitant išlaikymą natūra, kasdieniu rūpesčiu ir pagalba buityje ar ūkyje, kurios, be kita ko, turi ir ekonominę vertę. Nagrinėjamoje byloje kasatorius neįrodinėjo ir nepaneigė to, kad išlaikymas tėvams buvo teikiamas šiomis formomis ar kad žuvusioji turėjo kitų alternatyvių pajamų ar santaupų, iš kurių teikė paramą tėvams. Kasatorius neįrodinėjo ir byloje nėra nustatyta, kad žuvusiosios tėvai buvo darbingi ir (ar) paramos nereikalavo ir kad žuvusioji tokios paramos jiems neteikė. Dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad žuvusiosios M. A. tėvams išmokėta vienkartinės išmokos dalis neviršija jų patirtos turtinės žalos.

47Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo sutikti su kasatoriumi, jog ginčo objektu šioje byloje esančių socialinio draudimo išmokų dydis yra didesnis už šias išmokas gavusių asmenų patirtos turtinės žalos dydį. Ta aplinkybė, kad CK 6.284 straipsnio 2 dalyje ir TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalyje žala, atsiradusi dėl maitintojo netekimo apibrėžiama kaip „mirusiojo pajamų dalis, kurią nukentėję asmenys gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam“, neteikia pagrindo teigti, kad turtinė žuvusiosios M. A. šeimos narių žala apsiriboja jos nepilnamečių vaikų prarastomis pajamomis ar žuvusiosios darbinių pajamų suma, apskaičiuota jos vidutines mėnesio pajamas padalijus iš šeimos narių skaičiaus. Kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, CK 6.284 straipsnio ir TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalies normos netaikytinos nustatant, kurie eismo įvykio metu žuvusio nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu apdrausto asmens šeimos nariai patyrė turtinę žalą ir jų patirtos turtinės žalos dydį, todėl jomis negalima remtis sprendžiant dėl tokio asmens gyvybės atėmimo nukentėjusių asmenų realiai patirtos turtinės žalos dydžio.

48Dėl atsakingo draudiko prievolės atlyginti žalą pagal TPVCAPDĮ

49Minėta, kad kai socialinio draudimo įstaiga išmoka žalą patyrusiam asmeniui socialines draudimo išmokas ir pareiškia reikalavimą jas grąžinti žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, tarp socialinio draudimo įstaigos, draudiko ir žalą padariusio asmens susiklosto trišaliai draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimo sutarties nuostatos ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-368/2012). Nustatant socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios socialinio draudimo išmokas dėl apdrausto asmens mirties, regreso teisės apimtį nepakanka konstatuoti, kad išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydis nėra didesnis už šias išmokas gavusių asmenų, patirtos turtinės žalos dydį; ne mažiau svarbus klausimas yra asmenų, kuriems TPVCAPDĮ suteikia teisę gauti turtinės žalos atlyginimą iš atsakingo draudiko, nustatymas, ir žalos, kurią atsakingas draudikas privalo mokėti minėtiems asmenims pagal TPVCAPDĮ, dydis. TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalyje nustatytas atsakingo draudiko atlygintinos žalos dydžio reglamentavimas svarbus ne tik tais atvejais, kai dėl žalos atlyginimo tiesiogiai kreipiasi nukentėję asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą, bet ir tada, kai reikalavimą atsakingam draudikui pareiškia tokiems asmenims socialinio draudimo išmokas išmokėjusi ir tokiu būdu jų patirtą turtinę žalą (visą ar dalį) atlyginusi socialinio draudimo įstaiga.

50Pažymėtina, kad asmenys, turintys teisę į vienkartinę socialinio draudimo išmoką NADPLSDĮ 27 straipsnio pagrindu, ir asmenys, turintys teisę į draudimo išmoką pagal TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalį, gali nesutapti. Pagal NADPLSDĮ 27 straipsnį vienkartinė draudimo išmoka lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui. Mirusiojo šeimos nariais laikomi jo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), kol jiems sukaks 18 metų, taip pat besimokantys nustatyta tvarka įregistruotų aukštųjų, aukštesniųjų, profesinių, bendrojo lavinimo mokyklų dieniniuose skyriuose, kol jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė). O pagal TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalį teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Taigi, žuvusiosios M. A. vaikai, kuriems NADPLSDĮ 27 straipsnio pagrindu išmokėtos socialinio draudimo išmokos, atitiko reikalavimus ir draudimo išmokai pagal TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalį gauti.

51Teisę į vienkartinę socialinio draudimo išmoką NADPLSDĮ 27 straipsnio pagrindu turi, inter alia, mirusiojo tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė). O teisę į draudimo išmoką pagal TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalį mirusiojo tėvai įgyja tik tais atvejais, jei jie yra mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad vien apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybė, jog žuvusiosios M. A. tėvams vienkartinės draudimo išmokos išmokėtos pagrįstai, ipso iure neteikia pagrindo teigti, kad ieškovas – socialinio draudimo įstaiga regreso tvarka įgyja reikalavimo teisę į atsakingą draudiką šių išmokų apimtimi. Tam, kad tai įvyktų, turi būti nustatyta, kad pirminis kreditorius – žuvusiosios tėvai buvo mirusiosios išlaikomi arba jos mirties dieną turėjo teisę gauti iš jos išlaikymą, taigi, turėjo reikalavimo teisę į atsakingą draudiką pagal TPVCAPDĮ.

52Pagal TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalies trečiajame sakinyje įtvirtintos normos konstrukciją nedarbingi tėvai yra laikomi mirusiojo išlaikomais arba jo mirties dieną turėjusiais teisę gauti iš jo išlaikymą. Remiantis Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalimi, darbingo amžiaus asmenimis laikytini asmenys nuo 16 metų iki Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyto senatvės pensijos amžiaus. Nors šioje Nedarbo socialinio draudimo įstatymo normoje neįtvirtinta senatvės pensijos amžiaus sulaukusių asmenų nedarbingumo prezumpcijos tokių asmenų galimybės gauti pajamas prasme, tačiau ji taikytina pagal TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalį nustatant asmenis, turinčius teisę į draudimo išmoką. Abu žuvusiosios M. A. tėvai jos mirties dieną buvo sulaukę senatvės pensinio amžiaus. Be to, kaip minėta, kasatorius nagrinėjamoje byloje neįrodė, kad žuvusiosios tėvai paramos nereikalavo ir kad žuvusioji jos neteikė. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad žuvusiosios M. A. tėvai ne tik turėjo teisę į socialinio draudimo išmoką pagal NADPLSDĮ 27 straipsnį, bet ir atitiko reikalavimus draudimo išmokai pagal TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalį gauti. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas regreso tvarka įgijo reikalavimo teisę į kasatorių visų išmokėtų socialinio draudimo išmokų apimtimi. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepadarė teisės aiškinimo ar taikymo klaidos, kuri galėtų būti pagrindu skundžiamą sprendimą panaikinti.

53Dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui ir nagrinėjamos bylos teisiniam rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.

54Dėl bylinėjimosi išlaidų

55Kasaciniame teisme patirta 12,32 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

56Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

57Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

58Priteisti iš kasatoriaus ERGO Insurance SE (j. a. k. 10017013) 12,32 Lt (dvylika litų 32 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

59Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje kilo ginčas dėl ieškovo regreso teisės į atsakovą – trečiojo... 6. Dėl trečiojo asmens D. S. kaltės 2004 m. spalio 13 d. įvyko eismo įvykis,... 7. Ieškovas, patikslinęs ieškinį, teismo prašė priteisti iš atsakovo 94... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė... 9. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimu... 10. Teismas nurodė, kad teisės aktų aiškiai nenustatyta to, kokia apimtimi yra... 11. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 12. Teisėjų kolegija nustatė, kad byloje keliamas klausimas dėl draudimo... 13. Teisėjų kolegija nurodė, kad CK 6.290 straipsnio 3 dalies nuostata (kad... 14. Nurodžiusi, kad, pasak Konstitucinio Teismo, pagal NADPLSDĮ apdraustajam... 15. Teisėjų kolegija, remdamasi CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, nesutiko su... 16. Remdamasi NADPLSDĮ 26 straipsnio 1, 2 dalimis, teisėjų kolegija konstatavo,... 17. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 18. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 19. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:... 20. 1. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas ir taikydamas Transporto... 21. 1.1 Atsakovo prievolė atlyginti žalą, vadovaujantis kasacinio teismo... 22. 1.2 Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas... 23. 1.3 CK įtvirtinta, kad trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė,... 24. Pažymėtina, kad šioje byloje priimtas galutinis teismo sprendimas turės... 25. 2. Nors apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime inter alia... 26. Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovo kasacinį skundą... 27. 1. Dėl materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimo. Ieškovas... 28. Pažymėtina, kad kasacinis teismas 2013 m. lapkričio 29 d. nutartyje,... 29. 2. Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir... 30. Ieškovas, teikdamas ieškinį, nurodė, kokiu teisiniu pagrindu vadovaujantis... 31. 3. Dėl turtinės žalos nustatymo nagrinėjamoje byloje. Atmestinas atsakovo... 32. Teisėjų kolegija... 33. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 34. Dėl socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios NADPLSDĮ numatytas... 35. Nagrinėjamoje byloje ginčas dėl VSDFV regreso teisės apimties vyksta... 36. CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinio draudimo išmokos,... 37. NADPLSDĮ 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, apdraustajam mirus dėl... 38. CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudimo išmokas išmokėjusi... 39. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kai socialinio... 40. Dėl NADPLSDĮ nustatytų socialinio draudimo išmokų, mokamų asmens mirties... 41. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skirtingai aiškino faktines... 42. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada, teigia,... 43. Kasaciniame skunde ginčijama apeliacinės instancijos teismo išvada, kad... 44. Minėta, kad CK 6.284 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios deliktinę... 45. Minėta, kad nors kasatorius neginčija, jog žuvusiosios M. A. nepilnametės... 46. Kasatorius nesutinka, kad žuvusiosios M. A. tėvai dėl dukters žūties... 47. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija... 48. Dėl atsakingo draudiko prievolės atlyginti žalą pagal TPVCAPDĮ... 49. Minėta, kad kai socialinio draudimo įstaiga išmoka žalą patyrusiam... 50. Pažymėtina, kad asmenys, turintys teisę į vienkartinę socialinio draudimo... 51. Teisę į vienkartinę socialinio draudimo išmoką NADPLSDĮ 27 straipsnio... 52. Pagal TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalies trečiajame sakinyje įtvirtintos normos... 53. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės vienodos... 54. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 55. Kasaciniame teisme patirta 12,32 Lt išlaidų, susijusių su procesinių... 56. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 57. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m.... 58. Priteisti iš kasatoriaus ERGO Insurance SE (j. a. k. 10017013) 12,32 Lt... 59. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...