Byla 3K-3-564/2014
Dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo – R. P

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gedimino Sagačio,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo – R. P.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje kilo ginčas dėl transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės draudiko pareigos kompensuoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai jos išmokėtą vienkartinę išmoką dėl nelaimingo atsitikimo darbe žuvusio apdraustojo asmens šeimos nariams.

6Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo atgręžtinio reikalavimo teise 141 400 Lt žalai atlyginti. Jis nurodė, kad trečiojo asmens vairuojamas automobilis 2008 m. gegužės 21 d. partrenkė ir mirtinai sužalojo D. K. Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu trečiasis asmuo R. P. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, jai paskirta bausmė. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Jonavos skyrius 2010 m. gegužės 20 d. sprendimu įvykusį mirtiną nelaimingą atsitikimą pripažino draudžiamuoju įvykiu ir žuvusiosios tėvams paskyrė bei išmokėjo po 70 700 Lt vienkartinės draudimo išmokos. Ieškovas 2010 m. birželio 16 d. kreipėsi į trečiojo asmens civilinę atsakomybę apdraudusį asmenį (atsakovą), reikalaudamas atlyginti patirtą 141 400 Lt žalą, tačiau šis tą padaryti atsisakė.

7II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendime pažymėjo, kad pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalies nuostatą draudimo išmokas išmokėjęs ieškovas įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Tuo atveju, kai draudimo išmoka didesnė nei nukentėjusiam asmeniui padaryta turtinė žala, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę tik į tokią socialinio draudimo išmokos dalį, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Ieškovas atgręžtinį reikalavimą grindė aplinkybėmis, susijusiomis su valstybinio socialinio draudimo išmokos paskyrimo pagrindais, jos apskaičiavimo, išmokėjimo faktu, tačiau nenurodė ir neįrodė, jog būtent tokio dydžio žalą patyrė žuvusiosios tėvai. Dėl to teismas netenkino ieškinio.

9Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. kovo 6 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad ieškovas žuvusiosios tėvams išmokėjo vienkartinę 141 400 Lt draudimo išmoką (100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą mėnesį), kurią prašo priteisti iš atsakovo. Atsakingo už žalą asmens draudimo kompanijos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui turėtų atlyginti (o šis – reikalauti) tokią žalą, kokią patyrė nukentėję asmenys. VSDFV, perėmusi nukentėjusiųjų reikalavimo teisę, negali įgyti daugiau teisių negu jų turėjo pradinis kreditorius, t. y. ieškovas gali reikalauti tik išmokėtos draudimo išmokos ar jos dalies, kuria atlyginama (dengiama) šeimos narių turtinė žala, padaryta apdraustajam žuvus: jei padaryta turtinė žala viršija ar yra lygi išmokėtoms draudimo išmokoms, tokiu atveju socialinio draudimo įstaigos turėtų teisę reikalauti visų draudimo išmokų iš atsakingo už žalos kilimą asmens (jo draudiko), jei padaryta turtinė žala yra mažesnė už draudimo išmokas, – atitinkamos draudimo išmokos dalies. Ieškovo mokama vienkartinė draudimo išmoka apskaičiuojama atsižvelgus tik į valstybės nustatomą einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, t. y. išmokos dydis nepriklauso nuo konkrečios situacijos, mirusiojo gautų ar negautų pajamų fakto ir dydžio, kitų aplinkybių. Be to, teisę į žalos atlyginimą pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir NADPLSDĮ) turi ir asmenys, negalintys pretenduoti į žalos negautų pajamų pavidalu atlyginimą pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ), tarp jų ir darbingi tėvai (įtėviai). Dėl to kolegija laikėsi nuomonės, kad aptariamos vienkartinės draudimo išmokos mokėjimas pagal savo prigimtį ir socialinę paskirtį ne visais atvejais reiškia, jog taip atlyginama žala negautų pajamų forma. Vienkartinė draudimo išmoka (jos dalis) gali kompensuoti ir negautas pajamas tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo įstaigų išmokėtos kitos išmokos jų nepadengia, ir kitą, nesusijusią su negautomis pajamomis, turtinę žalą (pvz., laidojimo, sugadinto turto remonto ir pan. išlaidas). Socialinio draudimo įstaiga turėtų teisę reikalauti žalą tokia apimtimi susigrąžinti iš atsakingo už žalą asmens draudiko. Išmokų, viršijančių padarytą žalą, pagal TPVCAPDĮ nuostatas negalėtų reikalauti ir nukentėjęs asmuo. Tai taikytina ir ieškinį reiškiančiam ieškovui. Kolegija nustatė, kad Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu buvo išspręstas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimas – ji priteista iš atsakovo. Baudžiamojoje byloje nebuvo duomenų apie kitokią turtinę žalą (išmokėtą vienkartinę draudimo išmoką). Dėl to kolegija sprendė, kad žuvusiosios tėvams išmokėta vienkartinė draudimo išmoka nebuvo skirta ir neatliko turtinės žalos kompensavimo funkcijos (ja įgyvendinta socialinė valstybės politika). Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisakė, nes jie neturėjo esminės reikšmės ginčui išspręsti.

10III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

11Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 6 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

121. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.249 straipsnio ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo

132 straipsnio nuostatas. Valstybinis socialinis draudimas – socialinės apsaugos sistemos dalis, kurios priemonėmis visiškai ar iš dalies kompensuojamos apdraustiesiems asmenims ir įstatymų nustatytais atvejais jų šeimos nariams dėl draudžiamųjų įvykių prarastos darbo pajamos arba apmokamos papildomos išmokos (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalis, NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalis). NADPLSDĮ 11 straipsnyje išvardytos visos socialinio draudimo išmokos, tarp jų ir vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus, kurią turi teisę gauti tik apdraustųjų asmenų šeimos nariai. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad tokia išmoka pagal savo prigimtį ir paskirtį neatliko kompensavimo funkcijos. Socialinio draudimo išmokos yra socialinio draudimo santykius reguliuojančiuose įstatymuose numatytos išmokos, mokamos apdraustajam ar jo šeimos nariams apdraustojo sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais. Jos įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Sistemiškai vertindamas teisės aktus, teismų praktiką, subjektus, mokančius šias išmokas, ir asmenis, turinčius teisę jas gauti, kasatorius daro išvadą, kad vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus yra ne socialinė parama, kaip nepagrįstai teigė apeliacinės instancijos teismas, bet socialinio draudimo išmoka.

142. Kasatorius pažymi, kad teisės aktuose nenustatyti konkretūs kriterijai, kurių pagrindu būtų nustatoma turtinė šeimos narių patirta žala apdraustojo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu mirties atveju. Nors Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 nutarime konstatavo, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, tačiau nenurodė naujų kriterijų, pagal kuriuos būtų galima apskaičiuoti nukentėjusio asmens žalos dydį. Kasatoriaus teigimu, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama VSDFV teritorinių skyrių teisė regreso tvarka reikalauti draudimo išmokų visa apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Šakių skyriaus v. V. B., bylos Nr. 3K-3-571/2007; 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Klaipėdos skyrius v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-130/2014; 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Kauno skyrius v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-131/2014). Pagal NADPLSDĮ mokama vienkartinė draudimo išmoka, aiškinant sistemiškai su CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, yra vienas CK 6.249 straipsnio 1 dalyje išvardytų žalos elementų; žalos dydį apdraustiesiems socialiniu draudimu asmenims a priori nustatė valstybė, todėl tokio dydžio žala asmeniui turi būti kompensuota praradus pajamas. Kasatorius nurodo, kad socialinio draudimo įstaigos atlyginta nukentėjusiojo asmens nelaimingo atsitikimo patirta žala (negautos pajamos) apskaičiuojama pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus. NADPLSDĮ 27 straipsnio 1 dalyje nurodyta vienkartinė draudimo išmoka (mirusiojo 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesinės ligos mėnesį) mirusiojo šeimos nariams mokama visais atvejais. Šiame įstatyme nenustatyta sąlygos, kad vienkartinė draudimo išmoka išmokama tik tiems šeimos nariams, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą. Taigi, nagrinėjamu atveju teismai neturėjo nustatinėti, ar išmoką gavę asmenys buvo žuvusios dukters išlaikomi, ar patyrė dėl dukters mirties žalos. Žuvus asmeniui negalima tiksliai nustatyti, kiek pajamų būtų uždirbęs žuvęs asmuo, taip pat visų papildomų išlaidų (pvz., kapo priežiūros), kurias ateityje patirs žuvusio asmens šeimos nariai.

15Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog nukentėjusio asmens (jo šeimos narių) žalą sudaro ją atlyginančios socialinio draudimo išmokos pagal NADPLSDĮ (atlyginama žala dėl netektų pajamų), Valstybinio socialinio draudimo įstatymą ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą (kaip našlių ir našlaičių pensija, kuri atlygina ne tik prarastas darbo pajamas, bet ir papildomas išlaidas, taip užtikrinant visiško nuostolių atlyginimo principą). Nors sumine išraiška socialinio draudimo išmokos gali viršyti žuvusio asmens darbo užmokestį, savaime šis faktas nėra pagrindas išvadai, kad tai nėra žalos atlyginimas ar kad tai yra asmens praturtėjimas be teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Vilniaus skyrius v. ADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-620/2013).

163. Kasatorius teigia, kad socialinio draudimo įstaiga, reikšdama reikalavimą žalą padariusiam asmeniui ją atlyginti, turi įrodyti žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės sąlygas. Nustatydamas jas, apeliacinės instancijos teismas nesirėmė kasacinio teismo praktika, pagal kurią socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusio asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas ir kt. v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. ir kt. v. A. B. ir UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-388/2013; kt.). Kasatorius atlygintinos žalos dydį grindė jam prieinamais dokumentais apie teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuotų socialinio draudimo išmokų dydį; šie įrodymai laikytini pakankamais ir įrodančiais J. K. ir A. E. K. patirtą 141 400 Lt žalą. Atsakovas, manydamas, kad kasatorius išmokėjo socialinio draudimo išmokas, viršijančias nukentėjusiojo asmens šeimos narių patirtą turtinę žalą, turėjo teisę teikti tai pagrindžiančius įrodymus.

17Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

181. Atsakovas nurodo, kad šiai bylai reikšmingos teismų nustatytos aplinkybės, kad žuvusiosios sūnums kaip artimiausiems giminaičiams baudžiamojoje byloje priteista 15 000 Lt neturtinės žalos, sūnui V. K. 8106,66 Lt turtinės žalos atlyginimo; žuvusiosios tėvai nedalyvavo nagrinėjant baudžiamąją bylą, neturėjo nukentėjusiųjų statuso, neteikė reikalavimų dėl turtinės žalos nei draudikui, nei kaltininkei. Atsakovas pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime išaiškino, jog socialinio draudimo įstaigos gali reikalauti tos išmokėtos draudimo išmokos ar jos dalies, kuria atlyginama reali patirta turtinė žala, padaryta apdraustajam (apdraustajam žuvus – jo šeimos nariams). Kasatorius nepagrįstai teigia, kad socialinio draudimo išmoka nėra socialinė parama – kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. ir kt. v. A. B. ir UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-388/2013) pripažįstama, jog pagal NADPLSDĮ išmokamos vienkartinės draudimo išmokos skirtos tiek žalai atlyginti, tiek atlieka socialinę funkciją. Išmokų, viršijančių padarytą žalą, iš atsakingo už žalą asmens (jo draudiko) negalėtų reikalauti net nukentėjęs asmuo, jei jis tiesiogiai reikštų ieškinį. Dėl to kasatoriui atgręžtinio reikalavimo teisė galima ne į visą išmokėtą, o į tokią sumą, kuria atlyginama žala.

192. Atsakovas nurodo, kad eismo įvykio žala laikoma per eismo įvykį padaryta žala nukentėjusio trečiojo asmens turtui, nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) neturtinė žala arba žala, kuri atsirado vėliau kaip eismo įvykio padarinys; taip pat laidojimo ir su tuo susijusios išlaidos bei maitintojo netekimo išlaidos. Teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Vienkartinė draudimo išmoka lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui. Šeimos narių sąvoka šiuo atveju nėra universali, jos turinys nesiejamas su asmenų tarpusavio ryšiais, bendravimu, gyvenimu drauge ar pan., tai įstatyme nustatytas artimųjų giminaičių sąrašas. Pati draudimo išmoka mokama atsižvelgiant tik į valstybės nustatomą einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, o reali artimųjų patirta žala šiuo atveju nenustatoma, be to išmoką pagal NADPLSDĮ gali gauti ne tik TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalyje nurodyti asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą pagal šį įstatymą, bet ir asmenys, negalintys pretenduoti į žalos negautų pajamų pavidalu atlyginimą pagal TPVCAPDĮ (žuvusiojo tėvai, kurie jį išlaikė).

203. Atsakovas teigia, kad kasatorius regresinį reikalavimą byloje reiškė remdamasis tik socialinio draudimo išmokos išmokėjimo faktu ir ignoravo baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes. Nagrinėjant baudžiamąją bylą, žuvusiosios tėvai nereiškė reikalavimų nei dėl turtinės, nei dėl neturtinės žalos, todėl kasatoriaus išmokėtos sumos laikytinos valstybės suteikta socialine parama, bet ne žalos atlyginimu. Atsakovo manymu, kasatorius, nepaisydamas Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų, išmokėtas socialinio draudimo išmokas prilygina žalai, todėl daro klaidingas išvadas, kad įstatyme nustatytas ne draudimo išmokos, o patirtos žalos dydis. Kiekvienoje konkrečioje byloje žalos dydį vertina ir apskaičiuoja teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, teisės principais ir bendrosiomis teisės normomis. Pagal šios bylos duomenis, žuvusioji, gaudama minimalų atlygį, negalėjo išlaikyti savęs ir sūnaus bei teikti finansinę paramą savo tėvams. Baudžiamosios bylos aplinkybės nepatvirtina, kad jos tėvams buvo būtina finansinė parama. Pareigos atsakovui įrodyti, kad žuvusiosios tėvai negaudavo iš dukters finansinės paramos, nustatymas prieštarautų CPK įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklei (CPK 178 straipsnis).

21Teisėjų kolegija

konstatuoja:

22IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

23Dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus, mokamos pagal NADPLSDĮ, ir asmenų, kuriems jos išmokėtos, patirtos žalos dydžio santykio

24CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatuota, kad socialinio draudimo išmokos nustatytos socialinio draudimo santykius reglamentuojančiuose įstatymuose, be kita ko ir NADPLSDĮ. Šiame įstatyme, be kitų dėl nelaimingų atsitikimų darbe mokamų socialinio draudimo išmokų, nustatyta vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus (NADPLSDĮ 11 straipsnio

252 dalis, 27 straipsnis), kuri aktuali nagrinėjamoje byloje.

26Pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Jeigu draudimo išmoka lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba yra mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria padengta nukentėjusiam asmeniui padaryta turtinė žala.

27NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje atskleidžiama nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo paskirtis. Nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas NADPLSDĮ nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudžiamųjų įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudžiamųjų įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad iš šios socialinio draudimo rūšies paskirties matyti NADPLSDĮ pagrindu mokamų išmokų tikslas – kompensuoti dėl nelaimingo atsitikimo prarastas pajamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. UADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-93/2014). Tai reiškia, kad šių išmokų paskirtis yra kompensacinė – jos skirtos negautoms pajamoms kompensuoti, tačiau pagal teismų praktiką tai nėra vienintelė šių išmokų paskirtis.

28Kasacinis teismas yra pasisakęs dėl teisinių santykių, reglamentuojamų CK normomis ir socialinio draudimo srities teisės aktais (tarp jų – NADPLSDĮ), skirtumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius v. „If P&C Insurance AS“, bylos Nr. 3K-3-552/2014). Šioje nutartyje nurodyta, kad pagal NADPLSDĮ 1 straipsnį (redakcija, galiojusi draudžiamojo įvykio metu) šiame įstatyme nustatyti nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo bei profesinių ligų socialinio draudimo santykiai, asmenų, kurie draudžiami šios rūšies socialiniu draudimu, kategorijos, teisės į šio draudimo išmokas, išmokų skyrimo, apskaičiavimo ir mokėjimo sąlygos, apibrėžiami draudžiamieji bei nedraudžiamieji įvykiai. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo teisiniai santykiai priskirtini viešosios teisės reglamentavimo sričiai, šių teisinių santykių dalyvių (apdraustųjų, draudėjų, socialinio draudimo įstaigų) teisės ir pareigos grindžiamos ne šių asmenų laisvanoriškai prisiimtais įsipareigojimais, o imperatyviu teisiniu reglamentavimu, kurio asmenys negali nesilaikyti. Remiantis imperatyviuoju teisiniu reguliavimu taip pat mokamos socialinio draudimo išmokos (tarp jų ir vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus), jų dydis nustatomas taikant teisės aktuose apibrėžtas formules. Nei žalą padaręs asmuo, nei jo civilinės atsakomybės draudikas nėra šių socialinio draudimo teisinių santykių dalyviai. Žalos atlyginimo teisiniai santykiai reglamentuojami privatinės teisės normomis, tai yra vienas kitam nepavaldžių asmenų turtiniai santykiai (CK

291.1 straipsnio 1 dalis), iš kurių žalą patyręs asmuo turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo juos atlyginti. Kai socialinio draudimo įstaigos išmoka išmokas sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju, jos pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį ir NADPLSDĮ

3031 straipsnį įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, tačiau tik tokia apimtimi, kuria jų išmokėtos išmokos skirtos apdraustojo (jo šeimos narių) patirtai žalai kompensuoti. Taigi vien aplinkybė, kad NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas kompensuoja negautas pajamas, nereiškia, kad remiantis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis negalima šių išmokų vertinti kaip atliekančių ir kitokią funkciją. Priešingas aiškinimas, kad socialinio draudimo įstaigos išmokėta vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus (NADPLSDĮ 27 straipsnis) besąlygiškai turi būti laikoma negautų pajamų kompensacija apdraustųjų šeimos nariams, vien dėl tos priežasties, kad NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tokia nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo paskirtis, neatitiktų Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimo išaiškinimų. Pagal juos, remiantis CK 6.290 straipsnio 3 dalimi, draudimo išmoka gali būti didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, ir tokiu atveju socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį tik dėl tokios socialinio draudimo išmokos dalies, kuria padengta žala nukentėjusiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius v. „If P&C Insurance AS“, bylos Nr. 3K-3-552/2014).

31Kasacinio teismo taip pat yra pripažinta, kad pozicija, jog pagal NADPLSDĮ išmokėtų išmokų dydis nekvestionuotinas ir atgręžtiniai reikalavimai turi būti tenkinami visa apimtimi, neatitinka konstitucinės jurisprudencijos bei kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-405/2014).

32Šioje byloje kyla teisės aiškinimo problema – kaip nustatyti, kuri vienkartinės išmokos dalis (ar visa išmoka) apdraustajam mirus kompensuoja apdraustojo šeimos narių patirtą žalą (dėl šios dalies socialinio draudimo įstaiga gali įgyvendinti regreso teisę į žalą padariusį asmenį ar jo draudiką), o kuri viršija patirtą žalos atlyginimo sumą (dėl šios dalies regreso teisės neatsiranda), ir ar transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės draudikas privalo ją kompensuoti socialinio draudimo įstaigai.

33Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad nukentėjusiam asmeniui (asmenims) padarytos žalos dydis ir draudimo išmoką išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos regreso teisės į žalą padariusį asmenį apimtis nustatoma vadovaujantis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis, t. y. CK 6.245–6.255 straipsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas ir kt. v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Panevėžio skyrius v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-388/2013). Šis dydis nepriklauso nuo to, kas pareiškė reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo tiesiogiai ar dėl nelaimingo atsitikimo darbe padarinių kompensaciją nukentėjusiajam išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga, įgyvendindama atgręžtinio reikalavimo teisę. Dėl to nustatant atlygintinio atgręžtinio reikalavimo apimtį, būtina nustatyti atlygintinos žalos dydį tuo atveju, jei nukentėję asmenys teisę į žalos atlyginimą įgyvendintų asmeniškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-405/2014). Dėl fizinio asmens gyvybės atėmimo padaryta žala pasireiškia dėl fizinio asmens gyvybės atėmimo sukeltais nuostoliais kitiems asmenims. Tai gali būti netektas išlaikymas tiems asmenims, kuriems jis buvo teikiamas ar jie turėjo teisę į tokį išlaikymą, neturtinę žala, taip pat laidojimo išlaidos, kurias patyrė mirusįjį laidoję asmenys. Netektas išlaikymas pagal bendrąsias žalos atlyginimo nuostatas gali būti mirusiojo asmens pajamų dalis, kuri buvo mokėta išlaikymo gavėjams apdraustojo mirties momentu ar galėjo būti skirta teisę į išlaikymą turintiems asmenims. Dėl fizinio asmens gyvybės atėmimo padaryta žala pagal civilinės teisės nuostatas nustatomas taikant visiško žalos atlyginimo principą. Tai reiškia, kad nustatant nuostolius atsižvelgiama į žuvusio asmens visų gautų pajamų dalį, jiems nustatyti netaikomi kompensaciniai ar kiti mažinantys koeficientai. Socialinio draudimo ar kitų draudimo išmokų, kurios mokamos kaip žalos atlyginimo kompensavimo sistemų mokėjimai, dydis nustatomas standartizuojant. Šie nuostolių nustatymo ypatumai parodo, kad gali skirtis turtinė žala, padaryta dėl fizinio asmens mirties, ir draudimo išmokos, susijusios su apdraustojo mirtimi.

34Teisėjų kolegija pažymi, kad nuostolių atlyginimas pinigais yra tik vienas iš negautų pajamų padengimo būdų. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad negautas asmens turtinio pobūdžio išlaikymas gali būti nustatomas kaip įvairiomis formomis teikto išlaikymo netekimas. Antai kasacinio teismo yra nurodyta, kad pagal CK 3.205 straipsnio 1 dalį pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis. Išlaikymas gali būti teikiamas įvairiomis formomis, įskaitant išlaikymą natūra, kasdieniu rūpesčiu ir pagalba buityje ar ūkyje, kurios, be kita ko, turi ir ekonominę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „Ergo Lietuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-338/2014).

35Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, remiantis kasacinio teismo praktika, socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusio asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį. Toks socialinio draudimo įstaigų įrodinėjant nukentėjusio asmens patirtos žalos (negautų pajamų) dydį pateikiamų įrodymų vertinimas neapriboja žalą padariusio asmens (jo draudiko), manančio, kad išmokėta kompensacija viršija nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, teisės visomis leistinomis priemonėmis įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga (CPK 178 straipsnis). Tokiu atveju, atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visetą, žalą įvertina ir jos dydį nustato ginčą nagrinėjantis teismas (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-130/2014). Kitaip tariant, pagal kasacinio teismo praktiką, asmuo, teigiantis, kad išmokėtos socialinio draudimo išmokos viršija nukentėjusiojo realiai patirtą žalą, turi tai įrodyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas ir kt. v. P. S, bylos Nr. 3K-7-496/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. UADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-93/2014). Nurodyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė leidžia priimti sprendimą ieškovo naudai tais atvejais, kai atsakovas neteikia patikimų argumentų ir įrodymų, ginčydamas nukentėjusiojo patirtos žalos dydį. Jei atsakovo argumentai ir jo pateikiami įrodymai patvirtina, kad ieškovo prašomos priteisti regresinės prievolės dydis reikšmingai neatitinka išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydžio (dėl reikšmingo neatitikimo tarp socialinio draudimo išmokų ir asmens patirtos žalos mutatis mutandis žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-620/2013), įrodymus dėl to, kokią konkrečią žalą patyrė apdraustasis (jo šeimos nariai), teikia abi proceso šalys (CPK 179 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius v. „If P&C Insurance AS“, bylos Nr. 3K-3-552/2014). Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įrodyti žalos dydį turi jos priteisimo reikalaujantis ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. P. v. „Moduva ir Ko“, bylos Nr. 3K-3-112/2008; 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Luidas“ v. UAB „Baltijos laikas“, bylos Nr. 3K-3-219/2009; kt., CPK 178 straipsnis), todėl kai atsakovas paneigia duomenų apie apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas tinkamumą apdraustojo (jo šeimos narių) patirtai žalai nustatyti, konkretų žalos dydį turi įrodyti ieškovas. Teismas, įvertinęs šalių procesinių dokumentų argumentus ir pateikiamus įrodymus bei vykdydamas pareigą patikslinti ir paskirstyti šalių naštą įrodinėti (CPK 225 straipsnio 1 punktas), preliminariai nustatęs, kad atsakovas pagrindė reikšmingą neatitikimą tarp socialinio draudimo išmokų ir asmens patirtos žalos, turi pasiūlyti šalims teikti įrodymus, patvirtinančius realų apdraustojo (jam mirus – jo šeimos narių) patirtos žalos dydį. Pažymėtina, kad socialinio draudimo įstaigos įgyvendinant atgręžtinio reikalavimo teisę pareikštas ieškinys negali būti atmetamas vien todėl, kad nenustatytas tikslus apdraustojo (jo šeimos narių) patirtos žalos dydis. Remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Todėl kai akivaizdu, kad tam tikrų nuostolių patirta, tačiau nėra galimybės nustatyti tikslų jų dydį, nuostolius įvertina teismas kiek įmanoma tiksliau, atsižvelgdamas į šalių pateiktus apskaičiavimus ir įrodymus, taip pat taikydamas teismų praktikoje suformuotus nuostolių dydžio apskaičiavimo kriterijus. Tuo pačiu pabrėžtina, kad vien aplinkybė, jog vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus dydis yra nustatytas teisės aktais ir nepriklauso nuo mirusiojo pajamų dydžio (NADPLSDĮ 27 straipsnio 1 dalis), neleidžia daryti išvados, jog ši išmoka apskritai negali visiškai ar iš dalies kompensuoti apdraustojo šeimos narių negautų pajamų apdraustajam mirus.

36Kasacinio teismo praktikoje teisiškai reikšmingu kriterijumi apskaičiuojant žuvus apdraustam asmeniui jo sutuoktinio patirtos žalos dydį, pasireiškiantį negautomis pajamomis, buvo pripažintas laikotarpis, per kurį pergyvenęs sutuoktinis išlaikymą būtų gavęs, jei sutuoktinis nebūtų žuvęs, ir kokio dydžio sutuoktinio pajamų dalis tekdavo jį pergyvenusiam sutuoktiniui. Laiko kriterijumi, kuriuo remiantis nustatytas tikėtinas išlaikymo laikotarpis pergyvenusiam sutuoktiniui, pripažintas tos pat lyties tokiomis pat sąlygomis gyvenančio asmens vidutinė gyvenimo trukmė remiantis Statistikos departamento duomenimis. Kartu kasacinis teismas konstatavo, kad šalys gali įrodinėti ir siūlyti teismui taikyti tikslesnius statistikos duomenis (pavyzdžiui, remtis vidutine gyvenimo trukme, nustatyta ne tik pagal lyties ir gyvenamosios vietos požymius, bet ir atsižvelgiant į amžiaus grupę, kuriai priklausė žuvusysis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-405/2014). Kai dėl draudžiamojo įvykio miršta apdraustasis, kuriam minėto statistinio metodo taikyti neįmanoma (pavyzdžiui, mirusiojo amžius peržengė statistinę atitinkamos grupės asmenų gyvenimo trukmę, tačiau šis asmuo iki mirties toliau gaudavo pajamas), bylos šalys gali įrodinėti ir siūlyti teismui taikyti kitokius jo šeimos narių negautų pajamų dydžio nustatymo kriterijus (pavyzdžiui, gali būti remiamasi individualizuota tikėtina to asmens gyvenimo trukme), kuriuos teismas įvertina remdamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius v. „If P&C Insurance AS“, bylos Nr. 3K-3-552/2014). Ar konkrečiu atveju buvo padaryta turtinės žalos dėl fizinio asmens mirties pagal Civilinio kodekso nuostatas nustatoma tik įvertinus visus šiuos aspektus.

37Šioje byloje pažymėtina, kad NADPLSDĮ 31 straipsnyje nustatytas santykis tarp valstybinio socialinio draudimo pagal šį įstatymą išmokėtų draudimo išmokų sumų ir draudimo išmokų, kurias privalo mokėti transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo valdytojai. Jame nustatyta, kad išmokų sumas, įskaitytinas į atlygintinos žalos, mokamos pagal TPVCAPDĮ, dydį valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui kompensuoja draudimo kompanijos. Tokiu atveju turi būti nustatyta, ar socialinio draudimo išmokos padengė visą turtinę žalą, kuri buvo padaryta dėl asmens žūties ir dėl kurios nustatymo ypatybių teisėjų kolegija aukščiau pasisakė. Be to, turi būti nustatyta, ar visas šias išmokas ar jų dalį privalo kompensuoti draudikas. Dėl socialinio draudimo išmokų ir transporto priemonių valdytojo privalomojo civilinės atsakomybės draudiko mokamų draudimo išmokų santykio kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pagal NADPLSDĮ mokamų draudimo išmokų (tiek periodinių, tiek vienkartinių) įstatymų leidėjo įvardijimas kompensuojančiomis negautas pajamas kasacinio teismo teisėjų kolegijai duoda pagrindą aiškinti, kad aptariama vienkartinė draudimo išmoka, aiškinant sistemiškai su CK

386.249 straipsnio 1 dalimi, yra vienas CK 6.249 straipsnio 1 dalyje išvardytų žalos elementų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šakių skyrius v. V. B., bylos Nr. 3K-3-571/2007).

39Pagal TPVCAPDĮ mokama draudimo išmoka skirta padarytai žalai atlyginti, tačiau jos dydis yra ribotas. Kasacinis teismas šiuo klausimu formuoja praktiką, kad nepaisant to, jog draudiko prievolė atlyginti nukentėjusiajam (ar jo reikalavimo teises perėmusiam kitam asmeniui, pvz., socialinio draudimo įstaigai) padarytą žalą atsiranda transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu, ji gali būti apribota minimalia draudimo suma (atitinkamai pagal ją – maksimalia mokėtinos draudimo išmokos suma), tačiau ne skirtingu atsakomybės režimu. Tai reiškia, kad draudikas turi atlyginti nukentėjusiajam ar kitiems teisę į žalos atlyginimą turintiems asmenims tiek, kiek turėtų atlyginti pats žalą padaręs asmuo, kurio civilinė atsakomybė apdrausta. Dėl šios priežasties vienintelis draudiko prievolę, palyginti su žalą padariusio asmens prievole, ribojantis veiksnys – TPSCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatytos draudimo sumos (viršutinė riba). Tai savo ruožtu suponuoja išvadą, kad nors TPSCAPDĮ atžvilgiu CK taikomas kaip lex generalis, tai nereiškia, jog sutartinės ir deliktinės prievolės yra skirtingos ar kad iš sutarties kylančią draudiko prievolę, palyginti su iš delikto kylančia asmens, kurio civilinė atsakomybė apdrausta, prievole, apriboja TPSCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalies ir Taisyklių nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius v. ADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-477/2014).

40Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, pažymi, kad turi būti nustatytos visos apdraustojo negautos pajamos, kaip jos būtų nustatytos pagal Civilinį kodeksą ir kitus įstatymus, turi būti įvertinta, jog tai civilinės atsakomybės draudimo išmoka. Kadangi tai civilinės atsakomybės draudimas, tai reiškia, kad yra nuostolių draudimas ir turi būti nustatyta, ar išlaikymo netekęs asmuo realiai patyrė nuostolių, be kita ko įvertinant ir tai, kad pagal TPVCADĮ 2 straipsnio 5 dalį eismo įvykio žala taip pat yra žala, kuri atsirado vėliau kaip eismo įvykio padarinys.

41Nagrinėjamu atveju tai, kokia turtinė žala iš viso buvo padaryta ir kokių pajamų dėl apdraustosios mirties neteko jos nedarbingi tėvai, nustatyta neatsižvelgiant į nurodytas CK ir TPVCADĮ nuostatas bei kasacinio teismo praktiką. Byloje yra duomenų, kad asmenys patyrė laidojimo išlaidų, netirtos ir neįvertintos aplinkybės dėl visų rūšių negautų pajamų, dėl kitomis formomis, ne tik pinigais teikiamo išlaikymo mirties metu ar jo teikimo ateityje galimybės praradimo teisę į išlaikymą turintiems nedarbingiems tėvams. Teismai nepasisakė dėl draudimo kompanijos privalomos mokėti draudimo išmokos dydžio nustatymo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Siekiant sudaryti sąlygas šalims vykdyti savo įrodinėjimo pareigą ir atsižvelgti į šioje nutartyje pateikiamus išaiškinimus, byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

42Dėl bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme

43Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 11,01 Lt. Kadangi byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, tai šių išlaidų priteisimo klausimas paliktinas spręsti bylą nagrinėsiančiam apeliacinės instancijos teismui (CPK 79 straipsnis,

4488 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai).

45Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

46Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 6 d. nutartį ir perduoti Lietuvos apeliaciniam teismui bylą apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo.

47Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje kilo ginčas dėl transporto priemonių valdytojo civilinės... 6. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo... 7. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 8. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 9. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014... 10. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 11. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo... 12. 1. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK... 13. 2 straipsnio nuostatas. Valstybinis socialinis draudimas – socialinės... 14. 2. Kasatorius pažymi, kad teisės aktuose nenustatyti konkretūs kriterijai,... 15. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog nukentėjusio asmens (jo šeimos... 16. 3. Kasatorius teigia, kad socialinio draudimo įstaiga, reikšdama reikalavimą... 17. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą... 18. 1. Atsakovas nurodo, kad šiai bylai reikšmingos teismų nustatytos... 19. 2. Atsakovas nurodo, kad eismo įvykio žala laikoma per eismo įvykį padaryta... 20. 3. Atsakovas teigia, kad kasatorius regresinį reikalavimą byloje reiškė... 21. Teisėjų kolegija... 22. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 23. Dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus, mokamos pagal... 24. CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinio draudimo išmokos,... 25. 2 dalis, 27 straipsnis), kuri aktuali nagrinėjamoje byloje.... 26. Pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio... 27. NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje atskleidžiama nelaimingų atsitikimų darbe... 28. Kasacinis teismas yra pasisakęs dėl teisinių santykių, reglamentuojamų CK... 29. 1.1 straipsnio 1 dalis), iš kurių žalą patyręs asmuo turi teisę... 30. 31 straipsnį įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, tačiau tik... 31. Kasacinio teismo taip pat yra pripažinta, kad pozicija, jog pagal NADPLSDĮ... 32. Šioje byloje kyla teisės aiškinimo problema – kaip nustatyti, kuri... 33. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad nukentėjusiam asmeniui... 34. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuostolių atlyginimas pinigais yra tik vienas... 35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, remiantis kasacinio teismo... 36. Kasacinio teismo praktikoje teisiškai reikšmingu kriterijumi apskaičiuojant... 37. Šioje byloje pažymėtina, kad NADPLSDĮ 31 straipsnyje nustatytas santykis... 38. 6.249 straipsnio 1 dalimi, yra vienas CK 6.249 straipsnio 1 dalyje išvardytų... 39. Pagal TPVCAPDĮ mokama draudimo išmoka skirta padarytai žalai atlyginti,... 40. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, pažymi, kad turi būti nustatytos... 41. Nagrinėjamu atveju tai, kokia turtinė žala iš viso buvo padaryta ir kokių... 42. Dėl bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme... 43. Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir... 44. 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai).... 45. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 46. Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 47. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...