Byla 3K-3-596/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Vinco Versecko, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo I. Ž. (I. Ž. ) kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 7 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo I. Ž. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; suinteresuoti asmenys: R. Z. , Klaipėdos miesto 8-ojo notarų biuro notarė Birutė Vinogradovienė.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Pareiškėjas I. Ž. prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 2007 m. gegužės 24 d., t. y. jo motinos D. Ž. mirties dieną, jam buvo reikalingas išlaikymas. Pareiškėjas siekia paveldėti CK 5.20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą privalomąją palikimo dalį, nes D. Ž. visą turtą testamentu paliko savo dukteriai R. Z. . Kasaciniu skundu keliami klausimai dėl išlaikymo reikalingumo sąvokos, įtvirtintos CK 5.20 straipsnio 1 dalyje, aiškinimo.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

6Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2008 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškimo netenkino. Teismas konstatavo šiuos faktus: pareiškėjas 2007 m. gegužės 28 d. įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, nuo 2007 m. rugpjūčio 2 d. - į darbo biržos sąrašus; 2005 m. sausio 1 d. pareiškėjas išregistruotas iš motinos gyvenamosios vietos, invalidumo grupės neturi, tik po motinos mirties - 2007 m. birželio 29 d. - jam nustatytas 35 proc. darbingumo lygis iki 2008 m. birželio 28 d., t. y. jis yra iš dalies darbingas. Teismas nurodė, kad liudytojai reikšmingų bylos aplinkybių nepatvirtino. Kadangi jie iš pareiškėjo ir suinteresuoto asmens pusės yra artimieji giminaičiai bei suinteresuoti bylos baigtimi, teismas jų paliudijimų nevertino. Teismas padarė išvadą, kad atsižvelgiant į išvardytus faktus, negalima teigti, jog pareiškėjui jo motinos mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas.

7Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 7 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija, sistemiškai aiškindama CK 3.72 straipsnio 2 dalį, CK trečiosios knygos XII skyriaus antrąjį skirsnį „Vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos“, Valstybinio socialinio draudimo įstatymą bei Invalidų socialinės integracijos įstatymą, padarė išvadą, kad CK 5.20 straipsnio 1 dalyje išvardytiems subjektams (nepilnamečiams, nedarbingiems dėl savo amžiaus (pensinio) ir invalidams) išlaikymo reikalingumas yra preziumuojamas, o kiti asmenys, pretenduojantys į privalomąją palikimo dalį, šią aplinkybę privalo įrodyti. Pareiškėjo motina iki savo mirties jam neteikė jokio išlaikymo. Pareiškėjas nurodė, kad į darbo biržą kreipėsi daugiau dėl to, kad galėtų nemokamai gydytis, todėl kolegija konstatavo, kad jis darbo neieškojo ir oficialiai įsidarbinti nenorėjo, tačiau turėjo pajamų, iš kurių gyveno. Kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas turi du suaugusius darbingo amžiaus vaikus. Pareiškėjas teigia, kad jį išlaiko duktė, tačiau nepateikė įrodymų, kad būtų prisiteisęs išlaikymą iš kito savo pilnamečio vaiko, kuris taip pat privalo teikti išlaikymą tėvui (CK 3.205 straipsnio 1 dalis). Ši aplinkybė, kolegijos nuomone, įrodo, kad pareiškėjui papildomos lėšos palikimo atsiradimo metu nebuvo reikalingos.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9Kasaciniu skundu pareiškėjas I. Ž. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 7 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 6 d. nutartį bei priimti naują sprendimą. Kasatorius savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:

10Skundžiamus procesinius sprendimus priėmę teismai CK 5.20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išlaikymo reikalingumo sąvoką nepagrįstai aiškino siaurinamai, be to skirtingai. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas išlaikymo pareiškėjui nereikalingumą, atsižvelgė tik į jo likusį 35 proc. darbingumą. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo pareiškėjo pilnamečių vaikų pareigą jį išlaikyti. Teismų praktikoje nėra suformuluoto išaiškinimo, kas gali pretenduoti į privalomąją palikimo dalį: asmuo, kuriam palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, ar tik asmuo, turėjęs dar ir teisę gauti išlaikymą būtent iš palikėjo jo mirties dieną.

11Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo R. Z. prašo skundžiamus teismų sprendimus palikti nepakeistus, savo prašymą motyvuodama taip:

12Teismai tinkamai taikė CK 5.20 straipsnio 1 dalį. Ši norma kasatoriui galėtų būti taikoma, jei iki palikėjos mirties jis būtų buvęs neįgalus ir nebūtų turėjęs pilnamečių vaikų, privalančių jį išlaikyti (CK 3.205 straipsnis).

13Teisėjų kolegija

konstatuoja:

14IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

15Dėl išlaikymo reikalingumo sąvokos aiškinimo, sprendžiant dėl palikėjo vaiko teisės į privalomąją palikimo dalį

16Teisėjų kolegija pasisako dėl kasaciniame skunde suformuluotos teisės aiškinimo problemos, kurios esmė – CK 5.20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto išlaikymo reikalingumo kriterijaus aiškinimas, sprendžiant, ar asmuo yra tinkamas subjektas pretenduoti į privalomąją palikimo dalį.

17Pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalį, jei palikėjo mirties dieną jo vaikams reikalingas išlaikymas, jie paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą, jeigu testamentu neskirta daugiau.

18Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas teisę į privalomąją palikimo dalį, atitinkama apimtimi apribojo testamento laisvės principo veikimą. Vadovaudamasis šiuo paveldėjimo teisės principu palikėjas gali savo nuožiūra priimti sprendimą dėl palikimą sudarančio turto, palikdamas jį bet kuriems civilinės teisės subjektams, paskirstydamas dalimis, susiedamas paveldėjimo teisę su kokios nors prievolės įvykdymu arba apskritai nepriimti jokio sprendimo palikimo klausimu. Testamento laisvė yra laisvės disponuoti nuosavybe išraiška paveldėjimo teisėje, kuria remdamasis palikėjas, sudarydamas testamentą, gali būti užtikrintas, kad po mirties jo sukauptas turtas bus paveldėtas pagal jo valią. Šio principo veikimas gali būti ribojamas tik įstatyme nustatytais atvejais. Tokio ribojimo įtvirtinimo būtinybę lemia kitas paveldėjimo teisės principas – privalomųjų įpėdinių teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo principas. Jo esmė - Europos teisės kultūroje susiformavusi nuostata, kad palikėjui piktnaudžiavus testamento laisve ir artimiausius šeimos narius, kuriems būtina parama, be adekvačios priežasties nušalinus nuo palikimo, valstybė turi įsikišti į paveldėjimo santykius ir apginti tokius šeimos narius, suteikiant jiems teisę į privalomąją palikimo dalį. Teisės į privalomąją palikimo dalį suteikimas artimiausiems šeimos nariams remiasi šeimos narių solidarumo samprata, kuri šeimos narį įpareigoja ne tik naudotis teisėmis, bet ir prisiimti pareigas, šiuo atveju – rūpintis savo šeimos narių gerove. Taigi, ribodamas testamento laisvę, įstatymų leidėjas gina viešąjį interesą ir, derindamas nurodytus principus bei užtikrindamas palikėjo ir jo šeimos narių bei visuomenės interesų pusiausvyrą, stiprina šeimos vienybės ir šeimos narių tarpusavio atsakomybės ir suvokimą visuomenėje.

19Įstatymų leidėjas, nustatydamas išlaikymo reikalingumą kaip vieną iš juridinę reikšmę turinčių faktų, lemiančių teisės į palikimo privalomąją dalį atsiradimą, detaliau neatskleidė šios sąvokos turinio. Tokiu atveju, kiekvienoje konkrečioje byloje taikydamas teisės normą, ją aiškina teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Kadangi juridinę reikšmę turintis išlaikymo reikalingumo faktas nustatinėjamas pareiškėjui siekiant pasinaudoti įstatyme nustatyta teise, kurios įgyvendinimas apriboja palikėjo testamento laisvę ir testamentinio įpėdinio teisių į paveldimą turtą apimtį, tai aiškinant CK 5.20 straipsnio 1 dalį, būtina vadovautis proporcingumo principu, pagal kurį teisės aktų nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (CK 1.2 straipsnio 1 dalis).

20Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. sausio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje M. D. v. J. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-33/2008, pasisakydama dėl išlaikymo reikalingumo kriterijaus, pažymėjo, kad įrodinėjimo dalykas tokiose bylose neapribojamas pavieniais faktais, susijusiais su asmens, pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį, amžiumi, sveikatos būkle, darbingumu ar pajamomis. Kadangi teisė į privalomąją išlaikymo dalį nesiejama su mirusiojo teiktu išlaikymu, tai viena ši aplinkybė taip pat nėra reikšminga sprendžiant klausimą dėl tokios teisės įgijimo. Teisė į privalomąją palikimo dalį įstatyme siejama ne su viena ar keliomis iš išvardytų aplinkybių, todėl net jų konstatavimas nesuteikia pagrindo daryti išvados, kad tokiam asmeniui reikalingas išlaikymas. Išlaikymo reikalingumui konstatuoti lemiamos reikšmės neturi kompetentingų institucijų nustatytas ar nenustatytas darbingumo lygis, invalidumo grupė, bet būtina leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti objektyviai sumažėjusias asmens galimybes įsidarbinti, kitais būdais gauti pajamų ir kitas faktines aplinkybes, iš kurių visumos galima padaryti išvadą, kad palikėjo mirties dieną asmuo neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms ir objektyvios galimybės tokių pajamų gauti, nepretenduojant į palikimo dalį. Taigi klausimas dėl išlaikymo reikalingumo spręstinas teismui įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą. Vertinant būtina atsižvelgti į tai, kad tam tikra asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas yra susiję su atitinkamomis teisėmis: gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą. Konstatavus, kad asmuo palikimo atsiradimo metu buvo atitinkamos būklės, kai jam reikalinga parama, reikia įvertinti ir tai, kad tokioje situacijoje jis įgyja ir teisę į paramą (pavyzdžiui, valstybės pašalpą), nepriklausomai nuo to, ar tokią teisę jis įgyvendino. Teismai, vertindami išlaikymo reikalingumą pareiškėjui palikimo atsiradimo metu, turėtų įvertinti, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms. Sunki materialinė padėtis, atsiradusi dėl asmens neveikimo, neįgyvendinant savo subjektinių teisių (teisės į valstybės paramą, skolos grąžinimą ir kitų turtinių teisių), neturėtų būti vertinama kaip pagrindas išlaikymo reikalingumui konstatuoti, jei palikimo atsiradimo metu tokią teisę pareiškėjas galėjo įgyvendinti, tačiau neįgyvendino dėl priežasčių, kurios nepripažintinos svarbiomis. Tuo atveju, jei šioje byloje būtų konstatuota, kad pareiškėjas palikimo atsiradimo momentu buvo tokios sveikatos būklės, kurios būdamas jis įgijo teisę į netekto darbingumo pensiją, šios pensijos suma gali būti įskaičiuojama kaip pajamos, kurias jis palikimo atsiradimo metu turėjo galimybę gauti ir, sprendžiant dėl išlaikymo reikalingumo gali būti skaičiuojamos su realiai gautomis pajamomis.

21Faktas, kad pareiškėjo suaugęs vaikas teikia pareiškėjui išlaikymą, gali būti vertinamas kaip patvirtinantis išlaikymo reikalingumą, jei tokiai išvadai neprieštarauja kitų bylos aplinkybių visuma. Jei kitos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas gali patenkinti būtiniausias gyvenimo reikmes ir be išlaikymo, jo teikimo faktas nesudaro pagrindo išvadai, kad CK 5.20 straipsnio 1 dalies prasme išlaikymas pareiškėjui reikalingas.

22Kadangi paveldėjimo teisės normos nenustatyta išlaikymo reikalingumo kriterijų, aiškinant CK 5.20 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis CK 1.8 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgtina į kitas Civilinio kodekso normas, nustatančias išlaikymo reikalingumo šeimos nariams kriterijus (CK 3.72 straipsnio 1, 2, 5, 6 dalys, 3.192, 3.205 straipsniai). Šių kriterijų sąrašas nėra baigtinis – teismai kiekvienoje byloje turi individualiai įvertinti nustatytas aplinkybes ir jų reikšmę. Jei byloje paaiškėja aplinkybės, kad išlaikymo reikalingumą įrodinėjantis asmuo pats kaltais veiksmais sukūrė savo sunkią materialinę padėtį (piktnaudžiaudamas alkoholiu, tyčia susižalojęs, iššvaistęs turėtą turtą ir pan.), teismas turi įvertinti šias aplinkybes ir spręsti, ar jos nesudaro pagrindo netenkinti prašymo nustatyti išlaikymo reikalingumo faktą, būtiną siekiant įgyti teisę į privalomą palikimo dalį. Būtinybė spręsti tokį klausimą iškyla todėl, kad asmens, tik dėl savo sąmoningų kaltų veiksmų tapusio nepajėgiu apsirūpinti pragyventi būtinomis lėšomis, pretendavimas į palikimo privalomąją dalį neatitiktų proporcingumo, geros moralės, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai) ir CK 5.20 straipsnio 1 dalies paskirties – užtikrinti tų materialinės padėties požiūriu silpniausių šeimos narių, kurie tokioje padėtyje atsidūrė dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, teisių ir teisėtų interesų apsaugą.

23Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, konstatavo išlaikymo pareiškėjui nereikalingumą, apsiribojęs byloje nustatytų faktų išvardijimu ir remdamasis pareiškėjui nustatytu 35 proc. darbingumo lygiu, pažymėjęs, kad pareiškėjas yra iš dalies darbingas. Minėta, kad nei šis, nei kuris nors kitas pavienis faktas savaime nėra pakankamas išvadai daryti sprendžiant klausimą dėl išlaikymo reikalingumo. Daugiau aplinkybių, reikšmingų šiam klausimui išspręsti, teismas nevertino.

24Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas turėjo pajamų, iš kurių gyveno, tačiau nenurodė įrodymų, kurių pagrindu tokią išvadą padarė, nesprendė, ar jo turimos lėšos pakankamos būtiniems poreikiams tenkinti. Nurodžiusi, kad pareiškėjas į darbo biržą kreipėsi dėl to, kad galėtų nemokamai gydytis, o darbo neieškojo ir oficialiai įsidarbinti nenorėjo, nevertino byloje esančių dokumentų, kuriuose yra duomenų, jog kreipimosi į darbo biržą metu jam jau buvo konstatuotas vidutinio sunkumo pažinimo sutrikimas, jis nukreiptas tęsti tyrimų dėl invalidumo grupės pripažinimo. Teismas netyrė, ar tokios būklės pareiškėjas turėjo galimybę ieškoti darbo ir įsidarbinti. Teismas nesiėmė priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (nors tokia teismo pareigą nustatyta CPK 443 straipsnio 8 dalyje), nustatyti būtiniausi pareiškėjo poreikiai ir galimybės gauti reikiamas pajamas palikimo atsiradimo metu, bet padarė išvadą, kad pareiškėjui papildomos lėšos nebuvo reikalingos.

25Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, reikšmingų, sprendžiant dėl pareiškėjo subjektiškumo pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismas šio teismo padarytų pažeidimų nepašalino, tačiau padarė proceso teisės pažeidimus, kurie galėjo lemti neteisingą bylos išsprendimą (CPK 185 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai, 443 straipsnio 8 dalis). Kadangi bylos esmė neatskleista ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, tai skundžiami teismų sprendimas ir nutartis panaikintini kaip nepagrįsti ir neteisėti ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 360 straipsnis).

26Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

Nutarė

27Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 7 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 6 d. nutartį panaikinti bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos - Klaipėdos miesto apylinkės - teismui.

28Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Pareiškėjas I. Ž. prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį... 5. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 6. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2008 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškimo... 7. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008... 8. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 9. Kasaciniu skundu pareiškėjas I. Ž. prašo panaikinti Klaipėdos miesto... 10. Skundžiamus procesinius sprendimus priėmę teismai CK 5.20 straipsnio 1... 11. Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo R. Z. prašo skundžiamus... 12. Teismai tinkamai taikė CK 5.20 straipsnio 1 dalį. Ši norma kasatoriui... 13. Teisėjų kolegija... 14. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 15. Dėl išlaikymo reikalingumo sąvokos aiškinimo, sprendžiant dėl palikėjo... 16. Teisėjų kolegija pasisako dėl kasaciniame skunde suformuluotos teisės... 17. Pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalį, jei palikėjo mirties dieną jo vaikams... 18. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas teisę į privalomąją palikimo dalį,... 19. Įstatymų leidėjas, nustatydamas išlaikymo reikalingumą kaip vieną iš... 20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija... 21. Faktas, kad pareiškėjo suaugęs vaikas teikia pareiškėjui išlaikymą, gali... 22. Kadangi paveldėjimo teisės normos nenustatyta išlaikymo reikalingumo... 23. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, konstatavo išlaikymo... 24. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas turėjo pajamų,... 25. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino... 26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 27. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 7 d. sprendimą ir... 28. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...