Byla 2A-80-516/2015
Dėl įgaliojimo ir laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais (trečiasis asmuo – I. V.)

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Kunststoff Autoplast GmbH apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1258-345/2014 pagal ieškovo E. S. ieškinį atsakovams S. A. (S. A.), R. B. S., Kunststoff Autoplast GmbH dėl skolos priteisimo pagal laidavimo sutartis ir atsakovo Kunststoff Autoplast GmbH priešieškinį dėl įgaliojimo ir laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais (trečiasis asmuo – I. V.).

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ginčas byloje kilo dėl įgaliotinio, veikiančio pagal Vokietijos Federacijoje išduotą įgaliojimą, teisėms ir pareigoms taikytinos teisės, taip pat įgaliojimo ir jo pagrindu sudarytos laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais sąlygų.

5Ieškovas E. S. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų S. A., R. B. S. ir Kunstoff Autoplast GmbH 673 303,60 Lt skolą, 118 647,81 Lt palūkanas, 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad 2010 m. kovo 10 d. su trečiuoju asmeniu I. V. sudarė Sutartį dėl paskolos suteikimo (toliau – ir Paskolos sutartis), kurios įvykdymas užtikrintas atsakovų laidavimu. Trečiasis asmuo paskolos negrąžino, todėl jo įsipareigojimus turi įvykdyti atsakovai.

6Atsakovas Kunststoff Autoplast GmbH pateikė priešieškinį, prašydamas pripažinti negaliojančiais R. B. S. išduotą 2010 m. rugpjūčio 18 d. įgaliojimą (kurio pagrindu Kunststoff Autoplast GmbH laidavo ieškovui už trečiojo asmens prievolių įvykdymą, toliau – ir Įgaliojimas) ir patį laidavimą. Kunststoff Autoplast GmbH nurodė, kad atsakovas R. B. S., užmezgęs asmeninius ryšius su Kunststoff Autoplast GmbH vadove ir jos šeima, Įgaliojimą išgavo apgaulės būdu. Įgaliojimas išduotas siekiant gauti finansavimą Kunststoff Autoplast GmbH veiklai, tam, kad R. B. S. galėtų atlikti pinigų transakcijas pagal Kunststoff Autoplast GmbH ir trečiojo asmens sudarytą paskolos sutartį. Atsakovui R. B. S. nevykstant tvarkyti į Lietuvą reikalų, kuriems ir buvo išduotas ginčo Įgaliojimas, kilo įtarimų dėl jo sukčiavimo, todėl įgaliojimas 2010 m. rugpjūčio 26 d. buvo atšauktas. Sukčiavimo faktą patvirtina tai, kad laidavimo sutarties sudarymo metu atsakovas R. B. S. buvo Vokietijoje, o ieškovas nesiėmė jokių veiksmų įsitikinti Įgaliojimo galiojimu. Atsakovas Kunststoff Autoplast GmbH taip pat pažymėjo, kad įmonės vadovas pagal Vokietijos Federacijos įstatymus negalėjo perduoti visų savo, kaip valdymo organo, atstovavimo teisių ir iš to išplaukiančių atsakomybių. Be to, pagal Vokietijos Federacinės Respublikos komercinio kodekso 54 skirsnio 1 paragrafą laidavimo sutarčiai sudaryti buvo būtinas atskiras įgaliojimas. Kunststoff Autoplast GmbH įsitikinimu, laidavimo sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia remiantis ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.135 straipsnio 1 dalimi.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovui E. S. solidariai iš atsakovų 673 303,60 Lt skolą, 118 647,81 Lt palūkanas ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (791 195,41 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o priešieškinį atmetė.

9Teismas, konstatuodamas, kad ieškinio reikalavimai, pareikšti atsakovui S. A., tenkinami visiškai, nurodė, jog trečiasis asmuo nustatytu terminu paskolos negrąžino, o su ieškovu sudaryta laidavimo sutartimi atsakovas S. A. laidavo ieškovui, kad įvykdys trečiojo asmens prievolę, kylančią iš Paskolos sutarties. Teismas taip pat priteisė tik 5 procentų dydžio procesines palūkanas, nurodydamas, kad kai laiduotojui dėl jo paties neteisėtų veiksmų taikoma civilinė atsakomybė, tai procesinių palūkanų dydis nustatomas ne pagal pagrindinio skolininko ir kreditoriaus sudarytos sutarties sąlygas, bet remiantis CK 6.210 straipsnio nuostatomis, jeigu įstatymuose ar kreditoriaus ir laiduotojo sutartyje nenustatyta kitokio palūkanų dydžio.

10Teismas taip pat nustatė, kad atsakovo R. B. S. atsakomybės prieš ieškovą apimtis analogiška atsakovo S. A., o ieškovas, pareiškęs ieškinį atsakovams 2012 m. rugpjūčio 30 d., nepraleido CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino, nes paskolos grąžinimo terminas 2010 m. birželio 15 d., 2010 m. rugpjūčio 10 d. susitarimais dėl Paskolos sutarties dalinio pakeitimo buvo pratęstas iki 2012 m. liepos 10 d. Teismas pažymėjo, kad laidavimo sutarčių sudarymą sąlygojo būtent tas faktas, jog ieškovas susitarimais pratęsė trečiajam asmeniui suteiktos paskolos grąžinimo terminus. Be to, atsakovas R. B. S. už trečiojo asmens prievoles pagal Paskolos sutartį laidavo dar 2010 m. kovo 17 d. sudaryta laidavimo sutartimi, tačiau vėliau ją pakeitė 2010 m. rugpjūčio 16 d. sutartimi, taigi naujos laidavimo sutarties sudarymas nulemtas paskolos grąžinimo terminų pratęsimo.

11Teismas, vertindamas Kunststoff Autoplast GmbH argumentų pagrįstumą, nurodė, kad pagal tarptautinės privatinės teisės kolizines normas Vokietijos Federacinės Respublikos teisė reikšminga tik įgaliojimo formai, tačiau ne jo turiniui, t. y. įgaliojimo galiojimo terminas, taip pat atstovo teisės ir pareigos, atstovo ir atstovaujamojo tarpusavio atsakomybė bei jų atsakomybė tretiesiems asmenims nustatytina pagal Lietuvos Respublikos teisę. Teismas nustatė, kad Įgaliojime, be kita ko, nurodyta, kad R. S. yra Kunststoff Autoplast GmbH komercinis direktorius, be to, atsakovas buvo įgaliotas sudaryti Kunststoff Autoplast GmbH vardu sandorius, kurie susiję su įmonės komercine veikla.

12Teismas, atsižvelgdamas į nustatytus trečiąjį asmenį ir atsakovus siejančius verslo santykius, priėjo išvadą, kad laidavimo sutartys buvo sudarytos siekiant užtikrinti investicijų į Kunststoff Autoplast GmbH pritraukimą, o Įgaliojimas suteikė teisę atsakovui R. B. S. sudaryti įmonės vardu laidavimo sutartį. Teismas pažymėjo, kad Kunststoff Autoplast GmbH neįrodė nei ieškovo ir atsakovo R. B. S. piktavališko susitarimo, nei apgaulės. Įrodymų, kad atsakovas R. S. 2010 m. rugpjūčio 16 d. – 2010 m. rugpjūčio 27 d. buvo Vokietijoje, byloje nepateikta.

13Teismas, įvertinimas įrodymų visetą, taip pat konstatavo, kad ieškovas, sudarydamas ginčo laidavimo sutartį, buvo sąžiningas, ir laidavimo sutarčių sudarymas buvo tiesiogiai susijęs su įmonės veiklos finansavimu, o tuo pačiu ir jos interesų realizavimu, taigi atsakovas neįrodė nei CK 1.91, nei CK 2.135 straipsnių taikymo pagrindų.

14III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15Atsakovas Kunststoff Autoplast GmbH apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimt naują sprendimą – ieškinio netenkinti, o priešieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Teismas nepakankamai įsigilino į Įgaliojimo faktines išdavimo ir atšaukimo aplinkybes. Įgaliojimas išduotas Vokietijos įmonės asmeniui, kuris gyveno ir dirbo Vokietijoje. Kunststoff Autoplast GmbH veikla apsiribojo Vokietijos Federacine Respublika. Nei iš Įgaliojimo turinio, nei proceso dalyvių paaiškinimų nėra nustatyta aplinkybių, kurios rodytų, kad įmonė veikė ne Vokietijoje, bet Lietuvos Respublikoje. Taigi ir atstovas pagal Įgaliojimą įmonės vardu nevykdė veiklos už Vokietijos ribų. Savo ruožtu, sprendžiant dėl CK 1.40 straipsnio taikymo būtina nustatyti, kokia iš tiesų buvo įgaliotinio veikla. Įgaliojimas išduotas vadovaujantis Vokietijos teise konkretiems veiksmams Vokietijoje. Pagal tokį Įgaliojimą negalėjo būti sudaromi laidavimo sandoriai ne tik Lietuvoje, bet ir bet kurioje kitoje valstybėje ir nėra pagrindo Įgaliojimo turinio vertinti pagal Lietuvos teisę. Savo ruožtu pagal Vokietijos teisę vadovas negali perduoti visų savo, kaip valdymo organo, atstovavimo teisių ir iš to išplaukiančių atsakomybių. Be to, laidavimo sutarčiai sudaryti būtinas atskiras įgaliojimas.
  2. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, liudijančių, kad atsakovas R. B. S. dar 2010 metų pavasarį vykdė derybas dėl paskolos suteikimo ir buvo pateikęs plačios apimties įgaliojimą. Ne atsakovas turėjo paneigti, kad laidavimo sutarties sudarymas buvo derinamas su Kunststoff Autoplast GmbH vadove A. R., o ieškovas įrodyti jo nurodytas aplinkybes. Teismas nepagrįstai ieškovo naudai vertina aplinkybę, kad tą pačią dieną galėjo būti išduotas Įgaliojimas Vokietijoje ir pasirašyta laidavimo sutartis Lietuvoje.
  3. Teismas nepasisakė, o ieškovas nepaneigė aplinkybių, kad: Kunststoff Autoplast GmbH santykiai su trečiuoju asmeniu I. V. susiklostė dėl galimo bendradarbiavimo su trečiajam asmeniui priklausančia uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Marigora“; abejotinas ieškovo sugebėjimas paskolinti sumas, kurias ieškinyje prašoma priteisti iš atsakovų, todėl nepaneigtos atsakovo abejonės dėl galbūt apsimestinio paskolos sandorio; teismui nepateikti įrodymai, kad pagal Paskolos sutartį paskolinta suma buvo investuota į Kunststoff Autoplast GmbH; nepagrįstai 2009 m. rugsėjo 19 d. susitarimas dėl Kunststoff Autoplast GmbH akcijų įsigijimo susietas su 2010 m. kovo 10 d. Paskolos sutartimi, nes 2009 metų susitarime nurodyta pinigų suma iš I. V. buvo gauta dar 2009 metais.
  4. Laidavimo sandorio sudarymo aplinkybės paneigia ieškovo sąžiningumą. Laidavimo sutarčių sudarymas nesusijęs su įmonės veiklos finansavimu – I. V. nepateikė jokių įrodymų, kad perleido skolintas lėšas Kunststoff Autoplast GmbH. Byloje įrodytos visos trys CK 2.135 straipsniui taikyti būtinos sąlygos, nes laidavimo sutartimi atsakovui sukuriamos tik rizikos ir pareigos (taigi sutartis prieštarauja įmonės interesams), R. B. S. pažeidė jam suteiktas teises, sudarymas sandorį, kuriam neturėjo įgaliojimų, o ieškovas iš sudaromo susitarimo turinio galėjo ir turėjo suprasti laidavimo sutarties, kurios pagrindu atsakovas negauna jokio priešpriešinio patenkinimo, prieštaravimą atsakovo interesams.

16Ieškovas E. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

  1. Nei Įgaliojimo tekste, nei kituose į bylą pateiktuose dokumentuose nėra nurodyta, kad Kunststoff Autoplast GmbH veikia išimtinai Vokietijos teritorijoje. Priešingai, byloje esanti šios įmonės sudaryta paskolos sutartis su Lietuvoje registruota UAB „Marigora“, įmonės santykiai su vienu iš akcininkų, gyvenančiu Rusijoje (S. A.) ir įmonės direktorės pasirašytas raštas, kad įmonė turi gamybos centrus Saratove, Wolfsburge ir Loburge, patvirtina, jog įmonės veikla neapsiriboja Vokietijos teritorija. Be to, atsakovo pozicija nėra nuosekli, nes atsakovas nurodė visiškai skirtingus savo esme reikalavimų pagrindus pagal Vokietijos ir Lietuvos teisę, kadangi Vokietijos civilinės teisės normos, nurodytos atsakovo, nesusijusios su apgaule, o paremtos objektyviomis aplinkybėmis, kad įmonės direktorė negalėjo perduoti savo teisių visa apimtimi.
  2. Atsakovas Kunststoff Autoplast GmbH neteikė į bylą jokių įrodymų, kurie detalizuotų jo santykius su R. B. S.. Teismas pagrįstai vertino, kad R. B. S. veikė (teikė paslaugas) Lietuvos Respublikoje, nes ši aplinkybė įrodyta rašytiniais įrodymais. Be to, jo reali gyvenamoji vieta yra ne Vokietijoje, o Lietuvoje. R. B. S. teisiniams santykiams su atstovaujamuoju Kunststoff Autoplast GmbH turi būti taikoma Lietuvos Respublikos materialioji teisė. Be to, tarp atsakovų iš esmės susiklostė dvejopo pobūdžio santykiai – pirma, R. B. S. buvo įmonės komercijos direktorius ir antra, turėjo įgaliojimą veikti įmonės vardu. Apeliantas nurodė teisinius pagrindus, kurie gali būti reikšmingi vertinant jo ir R. B. S., kaip komercijos direktoriaus, teisinius santykius, o ne ginčijamo Įgaliojimo pagrindu susiklosčiusius santykius.
  3. Atsakovas, remdamasis CK 1.91 straipsniu, nepateikė jokių konkrečių faktinių duomenų bei įrodymų, patvirtinančių jo, kaip įmonės, apgaulės faktą. Be to, net ir įrodęs savo teiginius dėl Įgaliojimo negaliojimo, atsakovas nepaneigė ieškovo nesąžiningumo, nes visi atsakovo nurodyti teiginiai apie ieškovo nesąžiningumą nėra siejami su paties ieškovo veiksmais ar neveikimu, o siejami su kitų asmenų, t. y. R. B. S. ir I. V., veikla. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės net nepateikė konkrečių argumentuotų teiginių, o tik kelia klausimus, į kuriuos, apelianto nuomone, teismas neatsakė. Teismas neprivalo sprendime pasisakyti dėl absoliučiai visų proceso dalyvių argumentų,
  4. Apeliantas, teigdamas, kad abejoja, jog ieškovas apskritai suteikė paskolą I. V., pačios Paskolos sutarties neginčijo. Be to, pinigų suteikimo ir sumokėjimo faktas įrodytas rašytiniais įrodymais, taigi atsakovas, nesusipažinęs su byla, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.

17IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

18Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nagrinėja pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą pagal atsakovo Kunststoff Autoplast GmbH apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

19Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į skundžiamo Įgaliojimo išdavimo ir atšaukimo, o taip pat ginčijamos laidavimo sutarties sudarymo aplinkybes, todėl nepagrįstai tenkino ieškovo ieškinį ir atmetė atsakovo Kunststoff Autoplast GmbH priešieškinį.

20Dėl įrodinėjimo pareigos bei įrodymų vertinimo, nustatant faktines bylos aplinkybes

21Vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į visas apelianto nuomone reikšmingas bylos aplinkybes ir todėl netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė, jog atsakovas neįrodė priešieškinio reikalavimų pagrįstumo, pirmiausia primintina, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).

22Pagal bylos medžiagą nustatyta, kad 2010 m. kovo 10 d. ieškovas E. S. ir trečiasis asmuo I. V. sudarė Paskolos sutartį. Trečiasis asmuo įsipareigojo grąžinti paskolą iki 2010 m. birželio 16 d. (1 t., 5 b. l.). 2010 m. birželio 15 d. susitarimu paskolos grąžinimo terminas pratęstas iki 2010 m. rugsėjo 10 d. (1 t., 6 b. l.), o 2010 m. rugpjūčio 10 d. susitarimu – iki 2012 m. liepos 10 d. (1 t., 7 b. l.). Savo prievolių pagal Paskolos sutartį įvykdymui užtikrinti I. V. įkeitė jam priklausančius vertybinius popierius – 100 procentų UAB „Marigora“ akcijų (1 t., 15–17 b. l.). 2010 m. rugpjūčio 16 d., papildomai užtikrinant trečiojo asmens prievolių pagal Paskolos sutartį įvykdymą, ieškovas ir atsakovai S. A., Kunststoff Autoplast GmbH, atstovaujama R. B. S., ir R. B. S. pasirašė laidavimo sutartis (1 t., 8–12 b. l.). R. B. S. veikė Kunststoff Autoplast GmbH vardu pagal 2010 m. rugpjūčio 16 d. įmonės vadovės išduotą Įgaliojimą (1 t., 13–14 b. l.), kuriame nurodyta, kad R. B. S. yra Kunststoff Autoplast GmbH komercinis direktorius ir įmonės vadovė bei akcininkė A. R. įgalioja R. B. S. tvarkyti visus komercinius įmonės reikalus bei atstovauti pačios vadovės interesus pas notarą.

23Dėl Vokietijos Federacijoje išduoto įgaliojimo turiniui bei formai taikytinos teisės

24Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, be kita ko ir pirmiau nurodyto Įgaliojimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, priėjo išvadą, kad nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į Įgaliojimo išdavimo aplinkybes ir todėl nenustatė, kad Įgaliojimas išduotas tvarkyti Vokietijoje esančios ir veikiančios įmonės reikalus ir įgaliotinis negalėjo vykdyti veiklos už Vokietijos ribų.

25Visų pirma pažymėtina, kad pats Kunststoff Autoplast GmbH priešieškinyje bei kituose procesiniuose dokumentuose, pateiktuose pirmosios instancijos teismui, ne kartą yra nurodęs, jog Įgaliojimas R. B. S. buvo reikalingas tvarkyti įmonės reikalus Lietuvoje. Be to, ta aplinkybė, kad atsakovo buveinė ir pagrindinė veikla yra Vokietijoje, savaime nereiškia, jog įmonė negali turėti ir / ar tvarkyti reikalus (taip pat ir sudaryti sandorius) už Vokietijos ribų. Priešingai, bylos medžiaga, inter alia, Kunststoff Autoplast GmbH ir Lietuvos Respublikoje įsteigtos UAB „Marigora“ sudaryta paskolos sutartis, paties atsakovo paaiškinimai apie santykius su UAB „Marigora“, 2009 m. rugsėjo 19 d. susitarimas su Lietuvos Respublikos piliečiu I. V. dėl akcijų įsigijimo (2 t. 25–26 b. l.), patvirtina, kad atsakovo veikla nebuvo vykdoma išimtinai Vokietijoje. Pažymėtina ir tai, kad Įgaliojime nėra sukonkretintos įgaliotinio veikimo teritorijos ribos, be to, atsakovas, apeliaciniame skunde teigdamas, jog Įgaliojimas įgaliotiniui išduotas veikti išimtinai Vokietijoje, nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių nustatyti, kokius veiksmus R. B. S. turėjo atlikti ar kokius sandorius pagal šį Įgaliojimą turėjo sudaryti (arba bent rengėsi sudaryti) Vokietijoje. Vienintelis veiksmas, kuris buvo atliktas minėto Įgaliojimo pagrindu ir įrodytas nagrinėjamoje byloje, yra būtent 2010 m. rugpjūčio 16 d. laidavimo sutarties pasirašymas, todėl, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, remiantis CK 1.40 straipsniu, įgaliotinio R. B. S. teisės ir pareigos nustatytinos pagal Lietuvos Respublikos teisę.

26Dėl pagrindų pripažinti negaliojančiais įgaliojimą ir laidavimo sutartį

27Kaip jau buvo minėta, Įgaliojime R. B. S. buvo pavesta tvarkyti visus įmonės komercinius reikalus, todėl, remiantis Lietuvos Respublikos teisiniu reglamentavimu, jis turėjo teisę sudaryti ir laidavimo sutartis. Savo ruožtu argumentų dėl Įgaliojimo neatitikimo Vokietijos teisės nustatytiems formos reikalavimams, apeliantas nenurodė.

28Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į kitų apelianto nurodytų argumentų prieštaringumą. Paties apelianto teigimu, jis, kaip Vokietijoje įsisteigusi įmonė, negalėjo ir neturėjo žinoti Lietuvos Respublikos teisės ir jos kolizinių normų, o veikė pagal Vokietijos teisę. Apelianto paaiškinimu, pagal Vokietijos teisę vadovas įgaliojimu negali visų savo, kaip valdymo organo, teisių ir iš to išplaukiančių atsakomybių perduoti kitam asmeniui. Savo ruožtu R. B. S. išduotame Įgaliojime perduodama teisė atlikti visus veiksmus įmonės vardu, o tai, apelianto nuomone, daro Įgaliojimą negaliojančiu pagal Vokietijos teisę. Kitaip tariant, pats apeliantas iš esmės pripažino, kad jis, veikdamas pagal Vokietijos teisę ir turėdamas ją žinoti, sąmoningai sudarė Vokietijos teisei prieštaraujantį Įgaliojimą. Toks apelianto motyvų prieštaringumas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tik patvirtina, kad apeliantas iš tikrųjų nebuvo apgautas ir tikslingai išdavė ginčijamą Įgaliojimą, o visi teiginiai dėl Įgaliojimo prieštaravimo Vokietijos teisei yra deklaratyvaus pobūdžio ir klaidinantys, siekiant išvengti pagal laidavimo sutartį atsiradusio įsipareigojimo ieškovui.

29Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina tiek paskolos sutarties, tiek laidavimo sutarčių sudarymą. Be to, priešingai nei teigia apeliantas, byloje buvo įrodytas ir pinigų perdavimo pagal Paskolos sutartį faktas, kurį patvirtina 2010 m. kovo 10 d., 2010 m. rugpjūčio 18 d., 2010 m. rugpjūčio 20 d. ir 2010 m. rugpjūčio 25 d. mokėjimo nurodymai, taip pat 2010 m. rugpjūčio 16 d. ieškovo bei trečiojo asmens pasirašytas grynųjų pinigų perdavimo–priėmimo aktas (1 t., 18–22 b. l.). Taigi būtent atsakovas, abejojantis dėl Paskolos sutarties realaus vykdymo ir laidavimo sutarties sudarymo tikrųjų aplinkybių, turėjo ne kelti retorinius klausimus, o pateikti jo teiginius pagrindžiančius įrodymus, leidžiančius nustatyti, kokiu tikslu buvo išduotas Įgaliojimas. Pažymėtina, kad apeliantas apeliaciniame skunde kelia klausimą, kodėl Įgaliojime, jeigu jis išduotas laidavimo sutarčiai sudaryti, nėra nurodytas konkretus įgaliotiniui pavedamas atlikti veiksmas (laidavimo sutarties sudarymas), tačiau pats apeliantas nepaaiškina, kodėl Įgaliojime, jeigu jis, kaip kad teigia atsakovas, išduotas tvarkyti reikalus, išimtinai susijusius su UAB „Marigora“, nėra nurodytos šios aplinkybės ir taip susiaurintos įgaliotinio teisės.

30Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad Įgaliojimo ir laidavimo sutarties išdavimo data leidžia preziumuoti, jog Įgaliojimas būtent ir buvo suteiktas laidavimo sutarčiai sudaryti. Apeliantas neįrodė, kad R. B. S. negalėjo pasirašyti laidavimo sutarties 2010 m. rugpjūčio 10 d. Vilniuje. Atsakovo pateikta sąskaita už nakvynę Vokietijoje yra išrašyta įmonei (Kunststoff Autoplast GmbH, o ne R. B. S.), be to, ši sąskaita yra už 2010 m. rugpjūčio 24–27 d., o ne 2010 m. rugpjūčio 10 d. nakvynę. Be to, apeliaciniame skunde išdėstytiems teiginiams, neva apeliantas neturėjo poreikio skolintis iš ieškovo, nes buvo sudaryta paskolos sutartis su UAB „Marigora“, kuri, apelianto nuomone, buvo pajėgi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, prieštarauja paties atsakovo priešieškinėje nurodyta aplinkybė, kad su UAB „Marigora“ sudaryta paskolos sutartis niekada nebuvo vykdoma ir atsakovas negavo pagal ją pinigų.

31Byloje esančių įrodymų visetas, inter alia, I. V. (UAB „Marigoro“ akcininko) pateiktas 2009 m. rugsėjo 19 d. susitarimas dėl atsakovo akcijų įsigijimo (2 t. 25–26 b. l.), I. V. vykdyti mokėjimai atsakovui (2 t., 27–39 b. l.), 2010 m. kovo 10 d. mokėjimo nurodymas, pagal kurį I. V. pervedė atitinkamą pinigų sumą atsakovui (1 t., 214 b. l.), su UAB „Marigora“ sudaryta, bet nevykdoma paskolos sutartis, itin plačias teises suteikiančio Įgaliojimo išdavimas, galiausiai, ta aplinkybė, kad pats atsakovas nepateikė jokių duomenų, įrodančių, jog I. V. 2010 metais nepervedė atsakovui ieškovo skolintų lėšų, taip pat konkrečiai nepaaiškino, kaip pasireiškė R. B. S. apgaulė atsakovo atžvilgiu, o 2010 m. rugpjūčio 16 d. buvo sudaryta laidavimo sutartis ne tik su atsakovu, bet ir su vienu iš jo akcininkų (S. A.), patvirtina ieškovo ieškinyje išdėstytas Paskolos sutarties ir laidavimo sutarčių sudarymo aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad laidavimo sutartys buvo sudarytos, siekiat užtikrinti investicijų pritraukimą į įmonę ir pagrįstai tenkino ieškovo ieškinį.

32Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai priėjo išvadą, kad atsakovas neįrodė būtinų sąlygų laidavimo sutarčiai pripažinti negaliojančia pagal CK 2.135 straipsnį.

33Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tam, jog sandoris būtų pripažintas negaliojančiu pagal CK 2.135 straipsnio 1 dalį, turi būti konstatuotas teisiškai reikšmingų aplinkybių visetas: pirma, atstovo sudaryto sandorio priešingumas atstovaujamojo interesams; antra, atstovo veikimas pažeidžiant suteiktas teises; trečia, trečiojo asmens žinojimas ar turėjimas žinoti apie interesų konfliktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2013; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557/2009; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2008). Atsakovui neįrodžius bent vienos iš šių sąlygų, reikalavimas pripažinti sandorį negaliojančiu negali būti tenkinamas.

34Kaip jau buvo minėta, R. B. S., remiantis CK 1.40 straipsniu ir Įgaliojimo turiniu, turėjo teisę tvarkyti visus įmonės komercinius reikalus, taigi ir pasirašyti investavimui gauti reikalingą laidavimo sutartį. Atsižvelgiant į tai, jis negali būti pripažintas viršijusiu jam suteiktus įgaliojimus. Be to, nors pats savaime laidavimo sandoris, kaip kad teisingai teigia apeliantas, nesuteikia atsakovui jokio priešpriešinio patenkinimo, vis dėlto jo naudingumas turi būti vertinimas kartu su paskolos sutartimi (pagal kurią atsakovas gauna jo veiklai būtiną finansavimą), kadangi būtent laidavimo sutarties, kaip vienos iš prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių, dėka paskolos davėjui garantuojamas partnerio (paskolos gavėjo) patikimumas. Galiausiai, atsakovas neįrodė ieškovo nesąžiningumo. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013, kt.). Apeliantas nenurodė jokių įrodymais pagrįstų aplinkybių, kad laidavimo sutarties pasirašymo metu ieškovas žinojo ar turėjo žinoti apie interesų konfliktą, be kita ko tai, jog atsakovas minėtu Įgaliojimu neva nesuteikė teisės pasirašyti laidavimo sutarties jo vardu.

35Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių atsakovo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

36Dėl bylinėjimosi išlaidų

37Atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas, todėl jo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš priešingos ginčo šalies nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

38Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovo E. S. prašytos priteisti bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, kadangi ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių turėtas išlaidas bei jų dydį (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

39Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

40Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ginčas byloje kilo dėl įgaliotinio, veikiančio pagal Vokietijos... 5. Ieškovas E. S. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš... 6. Atsakovas Kunststoff Autoplast GmbH pateikė priešieškinį, prašydamas... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino... 9. Teismas, konstatuodamas, kad ieškinio reikalavimai, pareikšti atsakovui S.... 10. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovo R. B. S. atsakomybės prieš ieškovą... 11. Teismas, vertindamas Kunststoff Autoplast GmbH argumentų pagrįstumą,... 12. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytus trečiąjį asmenį ir atsakovus... 13. Teismas, įvertinimas įrodymų visetą, taip pat konstatavo, kad ieškovas,... 14. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 15. Atsakovas Kunststoff Autoplast GmbH apeliaciniame skunde prašo Vilniaus... 16. Ieškovas E. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą... 17. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai... 18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 19. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į... 20. Dėl įrodinėjimo pareigos bei įrodymų vertinimo, nustatant faktines bylos... 21. Vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios... 22. Pagal bylos medžiagą nustatyta, kad 2010 m. kovo 10 d. ieškovas E. S. ir... 23. Dėl Vokietijos Federacijoje išduoto įgaliojimo turiniui bei formai... 24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos... 25. Visų pirma pažymėtina, kad pats Kunststoff Autoplast GmbH priešieškinyje... 26. Dėl pagrindų pripažinti negaliojančiais įgaliojimą ir laidavimo sutartį... 27. Kaip jau buvo minėta, Įgaliojime R. B. S. buvo pavesta tvarkyti visus... 28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į kitų apelianto nurodytų... 29. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina tiek paskolos sutarties, tiek... 30. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad... 31. Byloje esančių įrodymų visetas, inter alia, I. V. (UAB „Marigoro“... 32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios... 33. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tam, jog sandoris būtų pripažintas... 34. Kaip jau buvo minėta, R. B. S., remiantis CK 1.40 straipsniu ir Įgaliojimo... 35. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes,... 36. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 37. Atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas, todėl jo patirtos bylinėjimosi... 38. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovo E. S. prašytos priteisti... 39. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 40. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti...