Byla 2-1478/2013
Dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Autolagūna“, notaras E. S

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alė Bukavinienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vaučerių bankas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutarties, kuria atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-1721-480/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vaučerių bankas“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „SEB lizingas“ dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Autolagūna“, notaras E. S.,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovas ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia ab initio 2007 m. liepos 12 d. išperkamosios nuomos sutartį Nr. L2007-060171 ir 2008 m. kovo 31 d. priėmimo-perdavimo aktą, notarinio registro Nr. K1ES-5476, kurių pagrindu AB „SEB lizingas“ perdavė UAB „Automobilių lagūna“ nuosavybėn nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą su statiniais, esančius ( - ), ir taikyti dvišalę restituciją natūra – grąžinti AB „SEB lizingas“ nuosavybėn nekilnojamąjį turtą, o iš AB „SEB lizingas“ priteisti UAB „Autolagūna“ 2007 m. liepos 12 d. išperkamosios nuomos sutarties Nr. L2007-060171 pagrindu sumokėtas įmokas; panaikinti žemės sklypo su statiniais, esančių ( - ), teisinę registraciją UAB „Autolagūna“ vardu VĮ Registrų centre. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti BUAB „Autolagūna“ priklausantį ginčo nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, ( - ), inžinerinius tinklus-vandentiekio tinklus, ( - ), buitinių nuotekų tinklus, ( - ), lietaus nuotekų tinklus, ( - ), uždraudžiant BUAB „Autolagūna“ šiuo turtu disponuoti. Nurodė, kad ginčijant turto perleidimo sutartį, palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas ieškinio tenkinimo atveju gali būti užtikrintas tik areštuojant ginčo turtą, priešingu atveju, ginčo turtas gali būti perleistas, ko pasėkoje ieškovui palankaus teismo sprendimo faktiškai būtų neįmanoma įvykdyti.

4II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5Kauno apygardos teismas 2013 m. balandžio 10 d. nutartimi atsisakė tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas sprendė, kad taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones trečiojo asmens BUAB „Autolagūna“ turtui nėra pagrindo, kadangi Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 21 d. nutartimi UAB „Autolagūna“ iškelta bankroto byla. Pažymėjo, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 3 punktą bankrutuojančios įmonės turtą valdo, naudoja, juo disponuoja įmonės administratorius, todėl netikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

6III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

7Ieškovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį ir tenkinti ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, kad teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, kadangi, užtikrinant ieškinio reikalavimus, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būtinas. Pagal teismų praktiką, reiškiant reikalavimą, kuriuo ginčijamas sandoris ir kuriuo prašoma taikyti dvišalę restituciją, ginčo objektu esantis turtas yra areštuojamas. Netaikant laikinųjų apsaugos priemonių, BUAB „Autolagūna“ bankroto administratorius, vykdydamas bankroto procedūras, gali bet kada parduoti ar kitaip realizuoti ginčo objektu esantį turtą. Pažymėjo, kad Įmonių bankroto įstatyme nėra nuostatos, draudžiančios bankroto administratoriui parduoti bankrutuojančios įmonės turtą, dėl kurio vyksta teisminis ginčas. Kadangi ieškinys pateiktas ginant visų kreditorių interesus, byloje egzistuoja viešasis interesas, ir todėl teismas turi būti aktyvus.

8IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9Atskirasis skundas netenkintinas.

10Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

11Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatą, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimai ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Pareiga pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą tenka jų imtis prašančiam asmeniui (CPK178 str.).

12Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovas jo pareikštų materialinių teisinių reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė areštuoti BUAB „Autolagūna“ priklausantį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, pastatą ir inžinerinius tinklus, esančius ( - ), uždraudžiant BUAB „Autolagūna“ šiuo turtu disponuoti. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkinto, motyvuodamas tuo, kad ĮBĮ yra įsakmiai reglamentavęs bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarką, todėl taikyti nurodytas laikinąsias apsaugos priemones nėra tikslinga.

13Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, jog bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu likviduojant įmonės skolininkės skolų naštą ir taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Iškėlus įmonei bankroto bylą, stabdoma jos ūkinė veikla, taip pat tam tikram laikui – atsiskaitymai su kreditoriais. Šios padėties neapibrėžtumas paprastai nenaudingas nei kreditoriams, negaunantiems iš skolininko priklausančių lėšų, nei bankrutuojančiai įmonei. Taigi vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų yra kiek įmanoma operatyviau vykdyti ir užbaigti bankroto procedūras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Vilniaus m. skyrius v. UAB „Revi“, bylos Nr. 3K-7-326/2007; 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2008; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. K. v. L. K. IĮ „Talka“, bylos Nr. Nr. 3K-3-477/2011). Šiomis teismų praktikoje suformuluotomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis įtvirtinta prioritetinė kreditorių teisių ir interesų apsauga bankroto procedūrose bei operatyvaus bankroto procedūrų vykdymo ir jų užbaigimo, siekiant išvengti teisinių santykių nestabilumo ir teisinio neaiškumo, kuriuos sukelia ilgas bankroto procedūrų vyksmas, nuostata (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-144/2012).

14Teismas pažymi, jog bankroto procedūros operatyvumo užtikrinimas negali būti priešpastatomas prieš bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, ar atvirkščiai. Todėl kiekvienu atveju teismas turi siekti optimalaus sprendimo, kad būtų užtikrintas tiek greitas bankroto procesas, tiek visų bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų patenkinimas.

15Nagrinėjamu atveju panaikinus sandorį, ieškovas prašo taikyti restituciją: grąžinti atsakovo AB „SEB lizingas“ nuosavybėn nurodytą nekilnojamąjį turtą, o iš AB „SEB lizingas“ priteisti BUAB „Autolagūna“ sumokėtas įmokas. Taigi tokia priešpriešinių vykdytinų turtinių prievolių atsiradimo galimybė teismo sprendimu tenkinus ieškinio reikalavimus turi būti užtikrinama, jei byloje esančių įrodymų pagrindu galima padaryti pagrįstą išvadą dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra realios grėsmės, jog ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas.

16ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodyta, kad įmonės administratorius šio įstatymo nustatyta tvarka valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir juo, taip pat bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis disponuoja. Įmonės administratorius privalo ginti visų įmonės kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės interesus (ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p.). Taip pat pažymėtina, kad pagal ĮBĮ 11 straipsnio 6 dalį administratorius privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo ir (arba) jo padėjėjo (padėjėjų) pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Be to, kreditorių susirinkimas turi teisę gauti iš administratoriaus informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą (ĮBĮ 21 str. 2 d. 2 p.), reikalauti, kad administratorius pateiktų savo veiklos ataskaitas, ir jas tvirtinti (ĮBĮ 23 str. 4p.). Bankrutavusios įmonės turto pardavimo tvarka griežtai reglamentuota (ĮBĮ 33 str.). Todėl šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nėra, nes ieškovas turi galimybę per kreditorių susirinkimą kontroliuoti administratoriaus veiklą, o administratorius yra materialiai atsakingas už dėl jo kaltės atsiradusius nuostolius.

17Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl ji paliekama nepakeista.

18Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

Nutarė

19Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai