Byla 2A-1738-467/2015
Dėl vienašalio kreditavimo sutarties nutraukimo prieš terminą pripažinimo neteisėtu

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjos Romualda Janovičienė, Eglė Surgailienė ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovų V. B. ir I. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. B. ir I. B. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DNB bankas dėl vienašalio kreditavimo sutarties nutraukimo prieš terminą pripažinimo neteisėtu.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovai V. B. ir I. B. 2013 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti tarp jų ir atsakovo AB DBN bankas 2006 m. birželio 28 d. sudarytos kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu, atkurti sutarties galiojimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog kreditavimo sutarties pagrindu jiems buvo suteiktas 222 400 Lt kreditas gyvenamajam namui (šeimos būstui) remontuoti. Šios sutarties įvykdymo užtikrinimui bankui įkeistas ieškovams nuosavybės teise priklausantis nekilnojamas turtas - butas, esantis ( - ). Galutinis kredito grąžinimo terminas - 2031 m. gegužės 31 d. Tačiau 2013 m. rugsėjo 17 d. elektroniniu paštu buvo gautas atsakovo raštas, kuriuo ieškovai informuoti apie netinkamą sutarties vykdymą bei tai, jog per 30 dienų nuo šio pranešimo gavimo dienos nepašalinus sutarties pažeidimo, t.y. nesumokėjus skolos, tarp šalių sudaryta sutartis bus laikoma vienašališkai nutraukta. 2013 m. spalio 18 d. ieškovai padengė visą įsiskolinimą (4 266,2 Lt) įnešę į savo banko sąskaitą 4 300 Lt. Tačiau 2013 m. lapkričio 7 d. ieškovai gavo notaro vykdomąjį įrašą dėl visos likusios paskolos sumos išieškojimo iš įkeisto turto. Ieškovai 2013 m. lapkričio 15 d. išsiuntė atsakovui pretenziją, nurodydami, kad skolą padengė dar 2013 m. spalio 18 d., ir pareikalavo, kad bankas atnaujintų kreditavimo sutarties vykdymą bei sustabdytų priverstinio išieškojimo veiksmus. Tačiau atsakovas į pateiktus prašymus neatsižvelgė, su ieškovais nebendradarbiavo ir kreditavimo sutarties galiojimo neatnaujino. Ieškovai mano, kad sutarties pažeidimas buvo tik formalus, atitinkantis ilgalaikę tarp šalių susiklosčiusią sutarties vykdymo praktiką. Sutarties vykdymo pažeidimas buvo mažareikšmis ir nesudarė pagrindo manyti, kad dėl to kreditavimo sutarties vykdymas nebegalės būti tęsiamas ateityje, juolab, kad kreditavimo sutarties įvykdymas buvo tinkamai užtikrintas hipoteka.

5Atsakovas AB DBN bankas atsiliepime prašė ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog bankas sutartį vienašališkai nutraukė dėl to, kad ieškovai, kaip kredito gavėjai, iš esmės pažeidė sutartį - nustatytais terminais nemokėjo pagal sutartį numatytų įmokų, o, įsiskolinimui augant, per nustatytą papildomą terminą prievolės neįvykdė. Sutarties nutraukimas buvo įvykdytas laikantis įstatyme ir sutartyje nustatytų procedūrų. Ieškovai buvo tinkamai informuoti apie galimą sutarties nutraukimą, siunčiant jiems registruotą laišką ir suteikiant protingą terminą prievolei įvykdyti. Dėl šios priežasties vienašališkas sutarties nutraukimas negali būti pripažintas neteisėtu.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, jog pagal kreditavimo sutarties bendrosios dalies 43 ir 46.1 punktus bankas turėjo teisę vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį tuo atveju, jei kredito gavėjas kreditavimo sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų. Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 48 punkte numatyta, jog šių mokėjimo prievolių nevykdymas yra esminis sutarties pažeidimas. Teismas nurodo, kad tarp šalių nėra ginčo, jog mokėjimai pagal sutartį nebuvo atliekami laiku. Kredito ir palūkanų įmokų mokėjimą ieškovai bankui buvo pradelsę 6 mėn. Bankas 2013 m. rugpjūčio 19 d. pranešimu „Dėl netinkamo sutarties vykdymo ir sutarties nutraukimo“ informavo ieškovus apie susidariusią skolą bei nustatė 30 d. papildomą terminą skolai padengti, įspėdamas, kad skolos nustatytu terminu nepadengus, sutartis bus vienašališkai nutraukta. Pranešimas ieškovams įteiktas 2013 m. rugpjūčio 23 d. Kadangi skola padegta nebuvo, sutartis vienašališkai nutraukta 2013 m. rugsėjo 26 d. Ieškovų argumentai, kad sutartis nutraukta nesulaukus 30 d. termino pabaigos, neatitinka tikrovės, nes sutartis nutraukta netgi po ilgesnio negu 30 d. termino, skaičiuojant nuo pranešimo įteikimo 2013 m. rugpjūčio 23 d. iki 2013 m. rugsėjo 26 d. nutraukimo. Teismas pažymėjo, kad sistemingas prievoles pažeidžiantis kredito gavėjo elgesys duoda pagrindą nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Įvertinus sutarties pažeidimo trukmę ir mastą, manytina, kad atsakovas nebeturėjo objektyvaus pagrindo tikėtis, kad ieškovas pašalins sutarties pažeidimus ir pradės tinkamai vykdyti sutartį. Dėl šių priežasčių sutarties nutraukimą teismas laikė teisėtu ir pagrįstu. Be to atmetė ieškovų argumentus, jog bankas su jais nebendradarbiavo, nes iš bylos medžiagos nustatė, kad atsakovas ragino ieškovus įvykdyti įsipareigojimus, nustatydamas jiems protingus terminus.

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7Ieškovai V. B. ir I. B. apeliaciniu skundu su sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog kreditavimo sutartyje įtvirtinta standartinė sąlyga, leidžianti vienašališkai nutraukti sutartį, jei kredito gavėjas nustatytu terminu nesumoka bankui bent vienos įmokos, iš tiesų negali būti laikoma esmine. Byloje nustatyta, kad pradelsti mokėjimai kreditavimo sutarties nutraukimo dieną sudarė 3 916,2 Lt negrąžinto kredito ir 250 Lt administravimo išlaidų (apie 1,9 proc. pagrindinės kredito sumos arba apie 0,5 proc. kreditavimo sutarties sumos). Tuo tarpu teismo padaryta išvada, jog net ir nedidelės kredito įmokos grąžinimo termino praleidimas turėjo esminės reikšmės, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotai praktikai. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į tai, jog įsipareigojimai buvo tinkamai vykdomi jau daugiau nei 7 metus, o tris iš jų - buvo susiformavusi kredito sutarties šalių praktika, kai kredito įmokos visą šį laiką buvo mokamos ne kas mėnesį, tačiau visuomet reguliariai. Ir šį kartą ieškovas, gavęs banko įspėjimą, apmokėjo įsiskolinimą, nepraleisdamas paties atsakovo nustatyto 30 dienų termino, todėl vienašalis sutarties nutraukimas laikytinas neteisėtu. Teismas padarė klaidingą išvadą sprendime, konstatuodamas, kad pranešimas apie sutarties nutraukimą apeliantams buvo įteiktas 2013 m. rugpjūčio 23 d. Jis neatsižvelgė į aplinkybę, kad iki to laiko apeliantai su banku bendravo elektroniniu paštu ir todėl terminą sumokėti įsiskolinimą taip pat skaičiavo nuo elektroniniu paštu gautame pranešime nurodyto 30 dienų termino. Tai patvirtina ir aplinkybė, jog apeliantai, nepasibaigus šiam terminui, apmokėjo įsiskolinimą ir tikėjosi, jog bankas sutarties nenutrauks. Tačiau bankas ją nutraukė dar 2013 m. rugsėjo 27 d. Bankas, kaip stipresnioji santykių šalis, ne tik galėjo, bet ir privalėjo elektroniniame laiške paminėti, kad atsakovams jau buvo išsiųstas pranešimas ir kad 30 d. terminas skaičiuojamas būtent nuo jo. Teismas nepakankamai motyvavo savo sprendimą, įvertindamas registruoto laiško įteikimą kaip tinkamą ir nepasisakydamas dėl elektroninio laiško. Teismas sprendime nepasisakė dėl visų byloje esančių argumentų ir įrodymų, taip pat neįvertino visų nurodytų aplinkybių ir neatkreipė dėmesio, jog kreditavimo sutarties pažeidimas buvo tik formalus, atitinkantis tarp šalių susiklosčiusią praktiką

8Atsiliepime atsakovas AB DNB bankas su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog ieškovai įmokų pagal kredito sutartį nemokėjo nuo 2013 m. balandžio 30 d., o sutartis vienašališkai buvo nutraukta tik 2013 m. rugsėjo 26 d., todėl toks pažeidimas teisingai teismo buvo įvertintas kaip esminis. Ieškovai buvo tinkamai informuoti apie vienašališką sutarties nutraukimą, suteikiant jiems papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, tačiau iki 2013 m. rugsėjo 26 d. jiems to nepadarius, sutartis buvo nutraukta. Sutartis nenumatė galimybės kredito įmokas dengti kitaip nei kas mėnesį. Argumentai, jog bankas iki tol toleravo tokius pažeidimus, yra niekuo nepagrįsti, kadangi apeliantai už vėlavimą turėjo mokėti delspinigius. Bankas elektroninį laišką, įspėjantį apie sutarties nutraukimą, atsakovams išsiuntė jau po to, kai apie jį ieškovai buvo informuoti registruotu laišku, todėl nebuvo jokio pagrindo skaičiuoti trisdešimties dienų termino nuo elektroninio laiško gavimo.

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9Apeliacinis skundas tenkintinas.

10Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovų V. B. ir I. B. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai sudaro pagrindą skundžiamam teismo sprendimui panaikinti ir naujam sprendimui priimti. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

11Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl tarp ieškovų V. B. ir I. B. bei atsakovo AB DNB bankas 2006 m. birželio 28 d. sudarytos kreditavimo sutarties atsakovo vienašališko nutraukimo teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sprendė, kad toks nutraukimas buvo teisėtas ir pagrįstas. Ieškovai su tuo nesutinka, apeliaciniame skunde nurodydami, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino apeliantų įsiskolinimo mažareikšmiškumo kaip nepakankamo pagrindo nutraukti kredito sutartį bei neįvertino kitų bylai svarbių aplinkybių. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantų argumentais iš esmės sutinka.

12Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2012-05-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2012). Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-02-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2006; 2008-02-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008). Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad ieškovų V. B. ir I. B. bei atsakovo AB DNB bankas 2006 m. birželio 28 d. sudaryta kreditavimo sutartis kvalifikuotina kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių.

13Aiškindamas CK 6.188 straipsnio taikymą kreditavimo ir hipotekos sutartims išieškojimo ne ginčo procedūroje kasacinis teismas yra pasisakęs, kad kreditavimo sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 str. 1 ir 2 d.), todėl pripažintinos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 str. 7 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Todėl pareiga ex officio vertinti kreditavimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu teismui tenka ir ieškinio teisenos procedūroje, kai nagrinėjama byla pagal pareikštą ieškinį dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, kai sutartis nutraukiama sutartyje nustatyta tvarka.

14Pirmosios instancijos teismas nustatė ir tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, kad šalių kreditavimo sutarties bendrosios dalies 43 ir 46.1 punktuose numatyta, jog bankas turi teisę vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį tuo atveju, jei kredito gavėjas kreditavimo sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų. Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 48 punkte numatyta, jog šių mokėjimo prievolių nevykdymas yra esminis sutarties pažeidimas. Tuo pagrindu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, padarė išvadą, jog net nedidelės dalies įmokų nesumokėjimas nustatytais terminais turėjo esminės reikšmės tinkamam sutarties vykdymui. Apeliantai nesutinka, kad buvo padarytas esminis sutarties pažeidimas ir teisėjų kolegija tam pritaria, kadangi vien tai, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos tam tikros standartinės sąlygos, kurios banko laikomos esminiu sutarties pažeidimu, dar nereiškia, kad jų pažeidimas tikrai yra pakankamas pagrindas sutarčiai nutraukti.

15Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pradelsti ieškovų mokėjimai kreditavimo sutarties nutraukimo dieną sudarė 3 916,20 Lt negrąžinto kredito ir 350 Lt administravimo išlaidų (maždaug 1,9 proc. pagrindinės kredito sumos arba apie 0,5 proc. bendros kreditavimo sutarties sumos). Taigi, akivaizdu, atsižvelgiant į jau minėtą kasacinio teismo praktiką dėl kreditavimo sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, yra pripažįstamos kaip prieštaraujančios bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžiančios šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tokia kasacinio teismo praktika nesivadovavo, taip nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, nes toks sutarties pažeidimas – kredito ir kitų pagal sutartį priklausančių sumokėti mokėjimų nesumokėjimas – savo prigimtimi nelaikytinas esminiu, todėl tiesiogiai netaikytini ir esminį pažeidimą bei sutarties nutraukimą tokiam pažeidimui esant reglamentuojantys CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys bei 6.218 straipsnis, o turi būti vadovaujamasi CK 6.209 straipsnio nuostatomis.

16Vertinant esminio sutarties pažeidimo faktą, akivaizdu, turi būti atsižvelgiama į susidariusio įsiskolinimo dydį. Nagrinėjamu atveju, jau minėta, kad pradelsti ieškovų mokėjimai kreditavimo sutarties nutraukimo dieną nebuvo ženklūs - maždaug 1,9 proc. pagrindinės kredito sumos arba apie 0,5 proc. bendros kreditavimo sutarties sumos. Be to apeliantai tvirtina, kad kredito įmokos visą laiką buvo mokamos ne kas mėnesį ir kad tokia buvo tarp šalių susiformavusi praktika. Nors atsakovas su tokiu teiginiu ir nesutinka, remdamasis tuo, kad toks (kas mėnesį) buvo mokėjimų grafikas, tačiau į bylą pateikti rašytiniai įrodymai tvirtina, kad kredito įmokas ieškovai mokėjo ne kas mėnesį (kas 2-3 mėnesius) ir jau susidarius atitinkamam (nedideliam) įsiskolinimui, sumokėdami ir kredito įmokas ir palūkanas, o atsakovas tuos mokėjimus priimdavo (tai tęsėsi apie 3 metus), nereikšdamas dėl to jokių pretenzijų. Todėl teisėjų kolegija laiko pagrįstais apeliantų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, susijusias su tarp šalių susiklosčiusia kredito įmokų mokėjimo praktika, nes aukščiau aptartos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad atsakovas šalių kreditavimo sutartį nutraukė pasinaudodamas ne realiu, bet formaliu kredito sutarties pažeidimu, nors turėjo pakankamas ir realias prielaidas tikėtis, kad ieškovai savo sutartinius įsipareigojimus ir toliau vykdys.

17Atsakovas nutraukė šalių kreditavimo sutartį 2013 m. rugsėjo 26 d., išsiuntęs ieškovams paštu 2013 m. rugpjūčio 23 d. pranešimą dėl prievolių įvykdymo ir galimo sutarties nutraukimo. Ieškovai gi tvirtina apie šį pranešimą sužinoję tik iš 2013 m. rugsėjo 17 d. elektroninio laiško, kadangi toks bendravimo su atsakovu būdas buvo sulygtas šalių susitarimu. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pranešimo apie kreditavimo sutarties nutraukimą įteikimo. Teisėjų kolegija su tuo iš esmės sutinka, kadangi ši aplinkybė matyti ir iš teismo sprendimo turinio.

18Bylos duomenys tvirtina, kad ieškovų argumentai iš esmės yra pagrįsti, kadangi jie, gavę 2013 m. rugsėjo 17 d. elektroninį laišką, kuriame buvo nurodyta, jog bankas nustato 30 dienų terminą prievolei įvykdyti, nepraleisdami šio termino, skaičiuotino nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. elektroninio laiško gavimo dienos, 2013 m. spalio 18 d. prievolę įvykdė. Pažymėtina, kad minėtame elektroniniame laiške atsakovas nė neužsiminė apie ieškovams paštu 2013 m. rugpjūčio 23 d. siųstą pranešimą, kuris, kaip tvirtina bylos duomenys, buvo įteiktas ne asmeniškai kuriam nors iš ieškovų, bet administratorei. Todėl apeliantai, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai skaičiavo prievolės įvykdymo terminą nuo elektroninio laiško gavimo dienos, t.y. taip, kaip ir buvo nurodyta rašte – „<...> per 30 dienų nuo šio pranešimo gavimo dienos <...>“. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantais, kad atsakovas, kaip stipresnioji santykių šalis, ne tik galėjo, bet ir privalėjo 2013 m. rugsėjo 17 d. elektroniniame laiške nurodyti, kad pranešimas ieškovams jau buvo siųstas 2013 m. rugpjūčio 23 d. ir kad 30 dienų terminas skaičiuotinas būtent nuo šios dienos. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas šalių kreditavimo sutartį vienašališkai nutraukė ir nesilaikydamas sutarties nutraukimo tvarkos.

19Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Kadangi byloje yra surinkta pakankamai įrodymų ieškiniui išnagrinėti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperduodama bylos nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, priima naują sprendimą, vadovaudamasi aukščiau aptartomis aplinkybėmis ir įrodymais bei teisės nuostatomis (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Nustačius, jog yra įstatyme numatyti pagrindai ieškiniui tenkinti, teisėjų kolegija jį tenkina kaip įrodytą ir pagrįstą (CPK 178, 185 str.), t.y. nustačius, kad AB DNB bankas šalių 2006 m. birželio 28 d. kreditavimo sutartį Nr. 145 vienašališkai nutraukė nepagrįstai ir neteisėtai, ieškovų reikalavimas dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu tenkinamas.

20Teisėjų kolegija, panaikinusi teismo sprendimą ir priėmusi naują sprendimą, pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą pirmosios instancijos teisme bei išsprendžia bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme klausimą (CPK 93 str. 5 d., 98 str. 3 d.). Ieškovai nuo žyminio mokesčio mokėjimo, paduodant ieškinį, buvo atleisti pagal įstatymą (CPK 83 str. 1 d. 1 p.), todėl, patenkinus ieškinį, bylinėjimosi išlaidos valstybei priteisiamos iš atsakovo AB DNB banko (CPK 96 str.) ir jos sudaro 144 EUR, žyminio mokesčio, mokėtino paduodant ieškinį (CPK 80 str. 1 d. 3 p.). Iš atsakovo taip pat priteistina 5,58 EUR procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei (CPK 96 str. 1 d.). Ieškovams teisinės pagalbos išlaidos nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme negali būti priteistos, nes, nors toks prašymas ir buvo pareikštas procesiniuose dokumentuose, tačiau jų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 str. 1 d.).

21Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

Nutarė

22Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti.

23Pripažinti ieškovų V. B. ir I. B. bei atsakovo AB DBN banko 2006 m. birželio 28 d. sudarytos kreditavimo sutarties Nr. 145 nutraukimą neteisėtu.

24Priteisti iš atsakovo AB DNB (įmonės kodas 112029270) valstybei 144 EUR (vieną šimtą keturiasdešimt keturis eurus) žyminio mokesčio ir 5,58 EUR (penkis eurus 58 centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovai V. B. ir I. B. 2013 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į teismą su... 5. Atsakovas AB DBN bankas atsiliepime prašė ieškinį atmesti bei priteisti... 6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį... 7. Ieškovai V. B. ir I. B. apeliaciniu skundu su sprendimu nesutinka, prašo jį... 8. Atsiliepime atsakovas AB DNB bankas su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį... 9. Apeliacinis skundas tenkintinas.... 10. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos... 11. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl tarp ieškovų V. B. ir I. B. bei... 12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad vartotojų teisių... 13. Aiškindamas CK 6.188 straipsnio taikymą kreditavimo ir hipotekos sutartims... 14. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir tai patvirtina byloje esantys... 15. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pradelsti ieškovų mokėjimai kreditavimo... 16. Vertinant esminio sutarties pažeidimo faktą, akivaizdu, turi būti... 17. Atsakovas nutraukė šalių kreditavimo sutartį 2013 m. rugsėjo 26 d.,... 18. Bylos duomenys tvirtina, kad ieškovų argumentai iš esmės yra pagrįsti,... 19. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios... 20. Teisėjų kolegija, panaikinusi teismo sprendimą ir priėmusi naują... 21. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 22. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą... 23. Pripažinti ieškovų V. B. ir I. B. bei atsakovo AB DBN banko 2006 m.... 24. Priteisti iš atsakovo AB DNB (įmonės kodas 112029270) valstybei 144 EUR...