Byla e2-1479-608/2019

1Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Lidija Valentukonytė, sekretoriaujant Marijai Stefanovičienei, dalyvaujant ieškovo atstovei Justinai Katelovič, atsakovei N. A., atsakovės atstovui advokatui Tomui Veščiūnui, tretiesiems asmenims T. B., R. R., trečiojo asmens R. R. atstovei advokatei Galinai Kardanovskajai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovei N. A. ir tretiesiems asmenims atsakovo pusėje, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, T. B., R. R., R. M. ir ir

Nustatė

2Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės N. A. 9745,27 EUR turtinei žalai atlyginti. Nurodė, kad atsakovė N. A. laikotarpiu nuo 2003 m. birželio mėnesio iki 2012 m. sausio mėnesio, būdama valstybės tarnautoja – dirbdama ( - ) direktore, piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, klastojo dokumentus ir iššvaistė Vilniaus miesto savivaldybės pinigines lėšas, tuo padarydama Vilniaus miesto savivaldybei didelę žalą. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-36-898/2018 iš dalies patenkino Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį: priteisė solidariai iš N. A., R. R., T. B., R. M. 43044,43 EUR turtinei žalai atlyginti. Minėtame nuosprendyje teismas konstatavo, kad N. A. vieningais ir tęstiniais veiksmais fiktyviai įdarbino tris darbuotojas – R. R., T. B. ir R. M., piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi ir pasisavino šių darbuotojų darbo užmokestį. Teismas likusį Vilniaus miesto savivaldybės reikalavimą dėl 11105,21 EUR priteisimo paliko nenagrinėtą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 115 str. 3 d. 2 p. Teismas išteisino kaltinamąsias dėl joms inkriminuotų turto iššvaistymo veikų. N. A. fiktyviai įdarbindama T. B., R. R. ir R. M. nuo joms priskaičiuoto darbo užmokesčio buvo pervesta priskaičiuoti mokesčiai Valstybiniam socialiniam draudimui (SODRAI) ir atskaitytas gyventojų pajamų mokestis. T. B. atžvilgiu dviejų kartų įdarbinimo laikotarpiais apskaičiuotų privalomai sumokėtų mokesčių suma sudaro atitinkamai 4 368,73 EUR ir 1 089,03 EUR; R. R. atžvilgiu jos tariamo darbo laikotarpiu apskaičiuotų privalomai sumokėtų mokesčių suma sudaro 2 693,98 EUR, R. M. atžvilgiu jos tariamo darbo laikotarpiu apskaičiuotų privalomai sumokėtų mokesčių suma sudaro 2 953,47 U. T. teismas padarė išvadą, jog tokiu būdu apskaičiuojant darbo užmokestį nors ir tariamai įdarbintoms darbuotojoms, šiuos mokesčius sumokant laikantis Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytų reikalavimų – šiuo atveju apskaičiuojant ir pervedant įmokas į valstybės biudžetą pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, šios lėšos nebuvo iššvaistytos ir tai neatitinka BK 184 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymių. Šiuo konkrečiu atveju kaltinimuose nurodytos privalomai sumokėtos į valstybės biudžetą apskaičiuotos įmokos už kiekvieną iš kaltinamųjų buvo N. A. pasirinktas būdas pasisavinti kaltinamosioms T. B., R. R., R. M. apskaičiuoto darbo užmokesčio lėšas. Ieškovė laiko, kad kaltinamųjų išteisinimas baudžiamajame procese nereiškia ir civilinės kaltinamųjų atsakomybės neegzistavimo, o BPK 115 str. 3 d. 2 p. suteikia teisę civiliniam ieškovui pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka, kai baudžiamajame procese reikalavimai palikti nenagrinėti. N. A. fiktyviai įdarbindama T. B., R. R. ir R. M. (fiktyvaus įdarbinimo faktas konstatuotas įsiteisėjusiu 2018 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-36-898/2018) nuo joms priskaičiuoto darbo užmokesčio pervedus priskaičiuotus mokesčius Valstybiniam socialiniam draudimui (SODRAI) ir atskaitytą gyventojų pajamų mokestį, tokiu būdu nepagrįstai išleido Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto pinigines lėšas. Kadangi teismas konstatavo, kad minėtos mokesčių sumos buvo sumokėtos į valstybės biudžetą, iš kurio kiekvienais metais Vilniaus miesto savivaldybei yra skiriama Gyventojų pajamų mokesčio procentinė dalis, tik SODRAI sumokėtos įmokos savivaldybei nepriklauso, ieškovė paskaičiavo, kokia dalis atsakovės sumokėto gyventojų pajamų mokesčio galėjo grįžti Vilniaus miesto savivaldybei. Ginčui aktualiu laikotarpiu (2003-2012 m.) galiojusi Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo redakcija nustatė, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos teritorinė valstybinė mokesčių inspekcija – vietos mokesčių administratorius į savivaldybės biudžetą perveda: šio įstatymo priedėlyje nurodytą gyventojų pajamų mokesčio dalį (procentais), iš apskaičiuotos gyventojų pajamų mokesčio sumos atskaitęs pajamas už išduotus verslo liudijimus ir atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintas šio mokesčio į Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą ir į valstybės biudžetą dalis (procentais), jeigu ji (jos) numatoma (numatomos). Likusi gyventojų pajamų mokesčio dalis pervedama į Valstybės iždo sąskaitą (įstatymo 3 str. 2 p.). Pagal šio įstatymo priedėlį „Savivaldybių biudžetams skiriamos gyventojų pajamų mokesčio dalys (procentais)“ aktualiu 2003-2012 m. laikotarpiu Vilniaus miesto savivaldybei buvo numatyta skirti 40 proc. fizinių asmenų pajamų mokesčio dalį. Gyventojų pajamų mokesčio dalį, tenkančią visų savivaldybių biudžetams aktualiu 2003-2012 m. laikotarpiu nustatė kiekvienais metais priimamas Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas. Lietuvos Respublikos 2003 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino gyventojų pajamų mokesčio dalį, tenkančią visų savivaldybių biudžetams, – 45,78 procento (įstatymo 2 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos 2004 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu – 47,14 procento (įstatymo 2 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos 2005 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu – 47,4 procento (įstatymo 2 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos 2006 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu – 49,83 procento (įstatymo 2 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos 2007 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu – 57,45 procento (įstatymo 2 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos 2008 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu – 66,33 procento (įstatymo 2 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos 2009 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu – 72,29 procento (įstatymo 2 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos 2010 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu – 73,47 procento (įstatymo 2 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos 2011 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu – 61,6 procento (įstatymo 2 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos 2012 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu – 61,32 procento (įstatymo 2 str. 1 d. 1 p.). Remiantis šiais duomenimis ieškovė apskaičiavo ir nurodė prie ieškinio pridėtoje lentelėje, kokia gyventojų pajamų mokesčio suma, sumokėta dėl N. A. fiktyviai įdarbintų darbuotojų, sugrįžo Vilniaus miesto savivaldybei. Bendra Vilniaus miesto savivaldybės biudžetui dėl N. A. nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų fiktyviai įdarbinant R. R., T. B. ir R. M. kilusi žala sudaro 9745,27 EUR (2 289,63 + 4 504,57 + 2 951,07).

3Atsakovė ieškinio nepripažino. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1-36-898/2018, išteisino atsakovę ir trečiuosius asmenis dalyje dėl turto iššvaistymo, todėl atsakovė laiko, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo vertinti reikalaujamą priteisti sumą, kaip atsakovės veiksmais iššvaistytą turtą. Atsakovė laiko, jog šiais pinigais ji nedisponavo, todėl negalėjo iššvaistyti. Atsakovė pati ilgą laiką toleravo nepagrįstus mokėjimus SODRAI ir VMI, netinkamai vykdė norminiais aktais nustatytas pavaldžios įmonės kontrolės funkcijas ir tai sąlygojo žalos atsiradimą. Dėl to atsakovė turėtų būti atleista nuo atsakomybės Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.253 str. pagrindu, o ieškovė pati turėtų prisiimti atsakomybę dėl patirtų nuostolių. Be to, Vilniaus apygardos teismas baudžiamojoje byloje nustatė, kad atsakovė ir tretieji asmenys, vykdę neteisėtą veiką, veikė bendrai. Nuosprendžiu nutarta ieškovei padarytą žalą priteisti solidariai iš atsakovės ir trečiųjų asmenų, todėl ieškovės reikalavimą, reiškiamą tik atsakovei, laiko neteisingu; ieškovė ieškinyje nenurodė, kodėl bendrininkų padarytą žalą turi atlyginti tik atsakovė. Atsakovė teigia, kad panaudodama trečiųjų asmenų darbo užmokesčio sąskaita gautas lėšas, ženkliai pagerino ieškovės įmonės – ( - ) turto vertę, investuodama 46670,91 EUR sumą.

4Ieškinys tenkinamas visiškai.

5Atsakovė N. A. laikotarpiu nuo 2003 m. birželio mėnesio iki 2012 m. sausio mėnesio ėjo valstybės tarnautojo pareigas – dirbo ( - ) direktore. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-36-898/2018 konstatavo, kad N. A. vieningais ir tęstiniais veiksmais fiktyviai įdarbino tris darbuotojas – R. R., T. B. ir R. M., piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi ir pasisavino šių darbuotojų darbo užmokestį (e.b.l. 25-59). Minėtu nuosprendžiu iš dalies patenkintas Vilniaus miesto savivaldybės baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys: priteista Vilniaus miesto savivaldybei solidariai iš N. A., R. R., T. B., R. M. 43044,43 EUR turtinei žalai atlyginti. Likusį Vilniaus miesto savivaldybės civilinio ieškinio reikalavimą dėl 11105,21 EUR priteisimo, pareikštą Vilniaus apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-36-898/2018, teismas paliko nenagrinėtą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 115 str. 3 d. 2 p. Teismas išteisino kaltinamąsias dėl joms inkriminuotų turto iššvaistymo veikų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 str. N. A. fiktyviai įdarbinus T. B., R. R. ir R. M., nuo joms priskaičiuoto darbo užmokesčio buvo pervesti priskaičiuoti mokesčiai Valstybiniam socialiniam draudimui (SODRAI) ir atskaitytas gyventojų pajamų mokestis. Minėtos faktinės aplinkybės nurodytos Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-36-898/2018. Darbo užmokesčio ir su juo susijusių mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą vei minėtų išmokų dydį taip pat patvirtina ( - ) darbo užmokesčio žiniaraščiai (e.b.l. 84-90).

6Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-36-898/2018 yra konstatuota, kad N. A. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdama turtinės naudos, pasisavino didelės vertės jai patikėtą svetimą turtą, o būtent: ji, būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – ( - ) direktore, tyčia siekdama turtinės naudos piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, siekdama pasisavinti jai ( - ) darbuotojų darbo užmokesčiui skirtas pinigines lėšas, pažeisdama 2002 m. gegužės 24 d. Vilniaus m. savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjo įsakymu Nr. ( - ) patvirtinto ( - ) direktoriaus pareigybės aprašymo 22 p. reikalavimus „vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus, Vyriausybės nutarimus, Švietimo ir mokslo ministerijos įsakymus, Vilniaus savivaldybės tarybos sprendimus, Švietimo departamento ir jo skyrių įsakymus, kitų norminio pobūdžio dokumentų reikalavimus“, 30 p. reikalavimus „rūpintis ( - ) intelektualiniais ir materialiniais ištekliais“, 33 p. reikalavimus „direktorius yra atsakingas už ( - ) ūkinę-finansinę veiklą, įstaigos biudžeto lėšų teisingą ir tikslingą panaudojimą“, 2007 m. birželio 11 d. Vilniaus m. savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjo įsakymu Nr. ( - ) patvirtintų ( - ) nuostatų 79.8 p. reikalavimus „Direktorius rūpinasi ( - ) intelektualiniais, materialiniais ir finansiniais ištekliais, racionaliu jų panaudojimu“, 79.19 p. reikalavimus „Direktorius atsako už įstatymų ir etikos normų laikymąsi ( - )“, 79.20 p. reikalavimus „Direktorius atsako už visą ( - ) veiklą“, žinodama, kad T. B., R. R. ir R. M. ( - ) realiai nedirbs ir bus įdarbintos fiktyviai, priėmė įsakymus dėl T. B., R. R. ir R. M. darbo įvairiose ( - ) pareigose, dėl darbo užmokesčio, juose įtvirtindama tikrovės neatitinkančią informaciją, taip juos suklastodama (e.b.l. 25-83). Nors atsakovė išteisinta dėl savivaldybei priklausančių lėšų iššvaistymo, tačiau išteisinamojo nuosprendžio atsakovės atžvilgiu dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo pagrindu esantys teismo argumentai nepaneigia atsakovės neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės sąlygos. Minėtame teismo nuosprendyje nurodyta, kad turto iššvaistymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 str. reiškia kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio turto neteisėtas, neatlygintinas perleidimas, padarant žalos turto savininkui ar teisėtam valdytojui. Pagal kasacinio teismo praktiką, suformuotą baudžiamosiose bylose dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėties, turto pasisavinimo ir iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą (turtinę teisę) paverčia savo turtu ar turtine teise arba juos perleidžia, tačiau turto ar turtinės teisės savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą (turtinę teisę) nėra atlyginama arba atlyginama aiškiai neteisingai. Teismas padarė išvadą, jog tokiu būdu apskaičiuojant darbo užmokestį nors ir tariamai įdarbintoms darbuotojoms, šiuos mokesčius sumokant laikantis Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytų reikalavimų – šiuo atveju apskaičiuojant ir pervedant įmokas į valstybės biudžetą pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, tai neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 str. įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymių. Šiuo konkrečiu atveju kaltinimuose nurodytos privalomai sumokėtos į valstybės biudžetą apskaičiuotos įmokos už kiekvieną fiktyviai įdarbintą asmenį buvo N. A. pasirinktas būdas pasisavinti T. B., R. R. ir R. M. apskaičiuoto darbo užmokesčio lėšas (e.b.l. 75). Tokie išteisinamojo nuosprendžio baudžiamojoje byloje motyvai patvirtina, jog atsakovė N. A. buvo išteisinta dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 str. numatytos nusikalstamos veikos padarymo ne reabilituojančiais pagrindais, t. y. ne dėl to, jog ji tokių veiksmų neatliko ar kad tokie veiksmai būtų pripažinti teisėtais, o todėl, kad atsakovės veiksmai neatitiko minėtoje teisės normoje numatytos nusikalstamos veikos požymių. Atsižvelgdamas į tai, jog civilinio ieškinio, pareikšto baudžiamojoje byloje, pagrindas dėl savivaldybės lėšų, skirtų darbo užmokesčio neteisėto panaudojimo fiktyviai įdarbintų asmenų mokesčiams sumokėti, buvo formuluojamas kaip Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 str. nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimas, o N. A. ir kitos kaltinamosios šioje dalyje išteisintos, teismas patenkino tik civilinio ieškinio dalį dėl 43044,43 EUR pasisavintų piniginių lėšų priteisimo. Vilniaus miesto savivaldybės ieškinys baudžiamojoje byloje dėl 11105,21 EUR priteisimo (bendra sumokėtų privalomų mokesčių suma nuo fiktyviai įdarbintų asmenų darbo užmokesčio SODRAI ir gyventojų pajamų mokesčio) palikta nenagrinėta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 str. 3 d. 2 p. pagrindu (e.b.l. 82-83). Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 str. 3 d. 2 p. numato, kad tuo atveju, kai teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

7Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. vasario 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-969/2017, yra išaiškinęs, kad teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o to paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Todėl, nors įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje yra pasisakyta dėl atsakovės nusikalstamų veiksmų, tačiau N. A. veiksmai civilinės atsakomybės prasme pagal civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas nebuvo įvertinti, kadangi jie nebuvo baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalyku. Atsižvelgiant į tai, kvalifikuojant tarp atsakovės bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos susiklosčiusius santykius šie klausimai turi būti savarankiškai įvertinami civilinėje byloje byloje. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, atsirandanti esant įstatyme nustatytam pagrindui – civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltės (išskyrus griežtosios atsakomybės atvejį) visetui. Civilinėje teisėje veiksmų neteisėtumas yra suprantamas plačiau nei baudžiamojoje teisėje, t. y. ne visi civilinės teisės aspektu neteisėti veiksmai reiškia nusikalstamos veikos padarymą. Asmens išteisinimas baudžiamojoje byloje nereiškia, kad tokio asmens veiksmai civilinės teisės prasme yra laikomi teisėtais ir kad tokio asmens veiksmuose nėra kaltės.

8Neteisėtais veiksmais civilinėje teisėje laikomas įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas arba atlikimas veiksmų, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti, arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 str.). Išteisinamasis nuosprendis visais atvejais negali būti pripažįstamas prejudicinę galią turinčiu ir eliminuojančiu išteisinto asmens civilinės atsakomybės taikymo galimybę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gegužės 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2001, 2009 m. spalio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009, išaiškinta, kad išteisinamajame nuosprendyje nustatytos aplinkybės tiek, kiek jos susijusios su nusikalstamos veikos vertinimu ir inkriminavimu baudžiamosios teisės prasme, neturi prejudicinės galios civilinėje byloje, nes skiriasi šių bylų įrodinėjimo dalykas bei žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumo vertinimo kriterijai.

9Už fiktyviai įdarbintus asmenis sumokėti mokesčiai baudžiamojoje byloje ieškovei nebuvo priteisti todėl, kad atsakovės veiksmai neatitiko Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso numatytos nusikalstamos veikos sudėties, juos vertinat pagal baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso taisyklės. Nors minėti mokesčiai ir buvo sumokėti laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, tačiau jie buvo sumokėti be teisinio pagrindo dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, fiktyviai įdarbinant trečiuosius asmenis. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 str. 3 p. teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi, tačiau yra civilinių bylų, kuriose baudžiamosiose bylose nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje. Nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginiai padariniai (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir kt., nustatyti teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-969/2017; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017).

10Nagrinėjamu atveju atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė jos, kaip ( - ) direktorės, priėmimu įsakymų dėl T. B., R. R. ir R. M. darbo įvairiose ( - ) pareigose, žinodama, kad T. B., R. R. ir R. M. ( - ) realiai nedirbs ir bus įdarbintos fiktyviai. Minėtų įsakymų pagrindu fiktyviai įdarbintiems asmenims buvo apskaičiuojamas darbo užmokestis, kurį atsakovė pasisavino, taip pat buvo skaičiuojami ir mokami mokesčiai, susiję su darbo teisiniais santykiais. Tokie atsakovės veiksmai laikytini neteisėtais civilinės teisės prasme, nes atsakovė N. A., būdama įstaigos direktore, t. y. eidama vadovaujančias pareigas ir turėdama teisę priimti sprendimus dėl ( - ) biudžeto lėšų panaudojimo, šias lėšas naudojo savo nusikalstamai veikai – ( - ) darbuotojų darbo užmokesčiui skirtų lėšų pasisavinimui pridengti. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų Vilniaus miesto savivaldybės biudžetas nepagrįstai prarado pinigines lėšas. Minėti atsakovės neteisėti veiksmai (įsakymų, esančių trečiųjų asmenų fiktyvaus įdarbinimo ir darbo užmokesčio bei su juo susijusių mokesčių mokėjimo pagrindu, priėmimas) yra konstatuoti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-36-898/2018. Minėti veiksmai yra tiesiogine priežastimi, lėmusia ieškovės piniginių lėšų panaudojimą mokesčių SODRAI ir VMI mokėjimui už fiktyviai įdarbintus asmenis.

11Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis žalą apibrėžia, kaip asmens turto netekimą arba sužalojimą, turėtas išlaidas (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. gegužės 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2015 m. kovo 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-152-686/2015, yra konstatavęs, kad, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatomis, galima teigti, jog žala yra nukentėjusiojo turtiniai ir kitokie praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis ir pan.

12Nagrinėjamu atveju jeigu nebūtų buvę nusikalstamų atsakovės veiksmų, konstatuotų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu – dokumentų klastojimo, fiktyviai įdarbinant trečiuosius asmenis, Vilniaus miesto savivaldybė nebūtų patyrusi išlaidų mokesčiams. Todėl mokesčiams sumokėtos piniginės lėšos pripažintinos ieškovės patirtais nuostoliais, kurių tiesiogine priežastimi buvo neteisėti atsakovės veiksmai.

13Minėti mokesčiai buvo sumokėti į valstybės biudžetą, iš kurio kiekvienais metais Vilniaus miesto savivaldybei yra skiriama Gyventojų pajamų mokesčio procentinė dalis. SODRAI sumokėtos įmokos savivaldybei nepriklauso. Laikotarpiu nuo 2003 m. iki 2012 m. galiojusi Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo redakcija nustatė, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos teritorinė valstybinė mokesčių inspekcija – vietos mokesčių administratorius į savivaldybės biudžetą perveda: šio įstatymo priedėlyje nurodytą gyventojų pajamų mokesčio dalį (procentais), iš apskaičiuotos gyventojų pajamų mokesčio sumos atskaitęs pajamas už išduotus verslo liudijimus ir atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintas šio mokesčio į Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą ir į valstybės biudžetą dalis (procentais), jeigu ji (jos) numatoma (numatomos). Likusi gyventojų pajamų mokesčio dalis pervedama į Valstybės iždo sąskaitą (įstatymo 3 str. 2 p.). Pagal minėto įstatymo priedėlį „Savivaldybių biudžetams skiriamos gyventojų pajamų mokesčio dalys (procentais)“ aktualiu laikotarpiu nuo 2003 m. iki 2012 m. Vilniaus miesto savivaldybei buvo numatyta skirti 40 proc. fizinių asmenų pajamų mokesčio dalį. Gyventojų pajamų mokesčio dalį, tenkančią visų savivaldybių biudžetams minėtu laikotarpiu nustatė kiekvienais metais priimamas Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas. Lietuvos Respublikos 2003 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino gyventojų pajamų mokesčio dalį, tenkančią visų savivaldybių biudžetams, – 45,78 procento (įstatymo 2 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos 2004 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu – 47,14 procento (įstatymo 2 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos 2005 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu – 47,4 procento (įstatymo 2 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos 2006 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu – 49,83 procento (įstatymo 2 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos 2007 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu – 57,45 procento (įstatymo 2 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos 2008 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu – 66,33 procento (įstatymo 2 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos 2009 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu – 72,29 procento (įstatymo 2 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos 2010 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu – 73,47 procento (įstatymo 2 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos 2011 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu – 61,6 procento (įstatymo 2 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos 2012 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu – 61,32 procento (įstatymo 2 str. 1 d. 1 p.). Mokant darbo užmokestį fiktyviai įdarbintai R. R. iš darbo užmokesčio išskaičiuota 299,70 Lt už 2009 m.; 1191,50 Lt už 2010 m.; 3813,18 Lt už 2011 m., ką patvirtina darbo užmokesčio lentelė (e.b.l. 91). Pritaikius aukščiau nurodytas gyventojų pajamų mokesčio dalis, tenkančias visų savivaldybių biudžetams ir vėliau konkrečiai Vilniaus miesto savivaldybės biudžetui, į Vilniaus miesto savivaldybės biudžetą sugrįžo 1 388,58 Lt (402,16 EUR) gyventojų pajamų mokesčio dalis, išskaičiuota iš R. R. apskaičiuoti darbo užmokesčio. Mokant darbo užmokestį fiktyviai įdarbintai T. B. iš darbo užmokesčio išskaičiuota 1279,71 Lt už 2004 m.; 1860,99 Lt už 2005 m.; 1411,04 Lt už 2006 m.; 2588,98 Lt už 2007 m.; 2729,20 Lt už 2008 m.; 1444,59 Lt už 2009 m.; 499,81 Lt už 2010 m.; 2029,64 Lt už 2011 m.; 130,67 Lt už 2012 m. (e.b.l. 91). Pritaikius aukščiau nurodytas gyventojų pajamų mokesčio dalis, tenkančias visų savivaldybių biudžetams ir Vilniaus miesto savivaldybės biudžetui į Vilniaus miesto savivaldybės biudžetą sugrįžo 4 047,33 Lt (953,20 EUR) gyventojų pajamų mokesčio dalis, išskaičiuota iš T. B. tekusio darbo užmokesčio. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 38 str. 2 d. 1 p. nuolatinio Lietuvos gyventojo sumokėtas pajamų mokestis įskaitomas į tos savivaldybės, kurios teritorijoje jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, biudžetą. Kadangi R. M. gyvenamoji vieta yra ( - ), nuo jos darbo užmokesčio išskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis Vilniaus miesto savivaldybei negrįžo. Iš darbo užmokesčio lentelių matyti, kad dėl N. A. veiksmų, fiktyviai įdarbinant R. R. buvo išskaičiuota viso 5 353,88 Lt (1550,59 EUR) gyventojų pajamų mokesčio ir 3940,35 Lt (1141,20 EUR) valstybinio socialinio draudimo suma. Iš viso iš Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto dėl N. A. veiksmų fiktyviai įdarbinant R. R. buvo sumokėta 2691,79 Eur (1550,59 + 1 141,20) mokesčių. Atėmus aukščiau nustatytą į Vilniaus miesto savivaldybės biudžetą veiksmų fiktyviai įdarbinant R. R., Vilniaus miesto savivaldybė neteko 2 289,63 EUR (2691,79 – 402,16) biudžeto lėšų. Dėl N. A. veiksmų, fiktyviai įdarbinant T. B. buvo išskaičiuota iš viso 13 974,63 Lt (4 047,33 EUR) gyventojų pajamų mokesčio ir 4 869,96 Lt (1410,44 EUR) valstybinio socialinio draudimo suma. Iš viso iš Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto dėl N. A. veiksmų, fiktyviai įdarbinant T. B. buvo sumokėta 5457,77 EUR (4047,33 + 1410,44) mokesčių. Atėmus aukščiau nustatytą į Vilniaus miesto savivaldybės biudžetą sugrįžusią gyventojų pajamų mokesčio dalį (953,20 EUR), dėl neteisėtų N. A. veiksmų fiktyviai įdarbinant T. B. Vilniaus miesto savivaldybės biudžetas prarado 4 504,57 EUR (5457,77 – 953,20) sumą. Dėl N. A. veiksmų, fiktyviai įdarbinant R. M. buvo išskaičiuota viso 5954,90 Lt (1724,66 EUR) gyventojų pajamų mokesčio ir 4234,56 Lt (1226,41 EUR) valstybinio socialinio draudimo suma. Iš viso dėl N. A. veiksmų, fiktyviai įdarbinant R. M., iš Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto buvo sumokėta 2951,07 EUR (1724,66 + 1226,41) mokesčių, kurių dalis į Vilniaus miesto savivaldybės biudžetą negrįžo. Bendra Vilniaus miesto savivaldybės biudžetui dėl N. A. neteisėtų veiksmų, fiktyviai įdarbinant R. R., T. B. ir R. M. kilusi žala sudaro 9745,27 EUR (2289,63 + 4504,57 + 2951,07).

14Atsakovės N. A. veiksmuose yra visos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti atsakovės veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp atsiradusios žalos ir neteisėtų atsakovės veiksmų bei kaltė. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 str. numato žalą padariusio asmens pareigą visiškai atlyginti padarytą žalą, todėl ieškinys tenkinamas visiškai.

15Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.253 str. 5 d. numato pagrindus, kuriems esant žalą padaręs asmuo visiškai ar iš dalies atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės. Tai nukentėjusiojo asmens veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Prie tokių veiksmų įstatyme nurodytas nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Toks asmuo, atlikdamas tam tikrus veiksmus, žino ir supranta, kad jo atliekami veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais, ir prisiima jų padarinių riziką. Priklausomai nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles atsakingas už žalą asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo pareigos ją atlyginti nukentėjusiam, jeigu šis veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą ar jos padidėjimą, atliko savo rizika. Nagrinėjamu atveju atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė netinkamai vykdė atsakovės veiklos priežiūrą ir kontrolę. Vien deklaratyvus atsakovės teiginys, jog ieškovė tokią kontrolę vykdė netinkamai, nesudaro Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.253 str. 5 d. numatyto pagrindo atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės ar mažinti priteistinos žalos dydį. Pažymėtina, jog atsakovė padarė žalą ieškovei nusikalstamais veiksmais, kuriems ištirti būtinos baudžiamojo proceso numatytos priemonės. Atsakovė atliko visetą neteisėtų veiksmų, kuriuos slėpė. Byloje nėra pateikta įrodymų, jog ieškovė apie neteisėtus atsakovės veiksmus sužinojo ar galėjo sužinoti anksčiau, taip pat įrodymų, jog tokius veiksmus toleravo. Aplinkybes, sudarančias pagrindą atleisti asmenį nuo civilinės atsakomybės, privalo įrodyti atsakovas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 str.). Atsakovė neįrodė aplinkybių, sudarančių Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.253 str. 5 d. numatytą atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindą.

16Dėl solidarios atsakomybės pažymėtina, jog esant solidariai atsakomybei, ieškovas turi teisę pasirinkti, ar reikalauti skolos iš visų solidarių skolininkų, ar ne. Be to pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju tiesiogine žalos priežastimi buvo būtent atsakovės N. A. neteisėti veiksmai, t. y. jos kaip ( - ) vadovės priimti ir nustatyta tvarka įforminti sprendimai fiktyviai įdarbinti trečiuosius asmenis, kurių pagrindu buvo apskaičiuojami ir mokami mokesčiai. Tretieji asmenys neturėjo galimybės tiesiogiai įtakoti savivaldybės biudžeto lėšų panaudojimą, o jų pasyvus elgesys neatskleidžiant neteisėtų atsakovės veiksmų ir su jais sutinkant, nelėmė minėtų mokesčių mokėjimo pagrindo.

17Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, tenkinamas ieškovės reikalavimas dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

18Kadangi ieškovė pagal įstatymą yra atleista nuo žyminio mokesčio už ieškinį, žyminis mokestis ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidos priteisiamas iš atsakovės valstybei (LR CPK 92 str., 93 str. 1 d., 96 str. 1 d.).

19Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 260 str., 264 str., 265 str., 268 str., 270 str. teismas

Nutarė

20Priteisti iš atsakovės N. A. ieškovei Vilniaus miesto savivaldybei 9745,27 EUR (devynis tūkstančius septynis šimtus keturiasdešimt penkis eurus, dvidešimt septynis euro centus).

21Priteisti iš atsakovės N. A. ieškovei Vilniaus miesto savivaldybei 5 (penkis) procentus metinių palūkanų už priteistą 9745,27 EUR sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2018 m. rugsėjo 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

22Priteisti iš atsakovės N. A. valstybei 219,27 EUR žyminio mokesčio ir 16,27 EUR procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, iš viso 235,54 EUR (du šimtus trisdešimt penkis eurus, penkiasdešimt keturis euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

23Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Lidija... 2. Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į teismą su ieškiniu,... 3. Atsakovė ieškinio nepripažino. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas,... 4. Ieškinys tenkinamas visiškai.... 5. Atsakovė N. A. laikotarpiu nuo 2003 m. birželio mėnesio iki 2012 m. sausio... 6. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje... 7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. vasario 22 d. nutartyje, priimtoje... 8. Neteisėtais veiksmais civilinėje teisėje laikomas įstatymuose ar sutartyje... 9. Už fiktyviai įdarbintus asmenis sumokėti mokesčiai baudžiamojoje byloje... 10. Nagrinėjamu atveju atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė jos, kaip ( - )... 11. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis žalą... 12. Nagrinėjamu atveju jeigu nebūtų buvę nusikalstamų atsakovės veiksmų,... 13. Minėti mokesčiai buvo sumokėti į valstybės biudžetą, iš kurio... 14. Atsakovės N. A. veiksmuose yra visos civilinės atsakomybės sąlygos –... 15. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.253 str. 5 d. numato pagrindus,... 16. Dėl solidarios atsakomybės pažymėtina, jog esant solidariai atsakomybei,... 17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalimi,... 18. Kadangi ieškovė pagal įstatymą yra atleista nuo žyminio mokesčio už... 19. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 260... 20. Priteisti iš atsakovės N. A. ieškovei Vilniaus miesto savivaldybei 9745,27... 21. Priteisti iš atsakovės N. A. ieškovei Vilniaus miesto savivaldybei 5... 22. Priteisti iš atsakovės N. A. valstybei 219,27 EUR žyminio mokesčio ir 16,27... 23. Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos...