Byla e2A-646-881/2017
Dėl automobilio išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Vilijos Mikuckienės (pirmininkės ir pranešėjos) ir Vaclovo Pauliko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo I. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo ERGO Insurance SE ieškinį atsakovui I. N., tretieji asmenys Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės ikiteisminio tyrimo skyrius, UAB „Krasta auto“, S. R. B., dėl automobilio išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo,

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas ERGO Insurance SE kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė išreikalauti iš atsakovo I. N. neteisėto valdymo automobilį BMW X5, kėbulo Nr. ( - ), ir perduoti jį teisėtam savininkui ERGO Insurance SE, priteisti ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas bei vadovaujantis CK 1.131 straipsniu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad 2003 m. sausio 17 d. trečiasis asmuo UAB „Krasta Auto“ ir UAB „ERGO Lietuva“ (dabartinis teisių perėmėjas ERGO Insurance SE) sudarė draudimo sutartį, kuria buvo apdraustas automobilis BMW X5, kėbulo Nr. ( - ). Draudimo sutartis buvo sudaryta laikotarpiui nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. 2003 m. sausio 29 d. Vilniaus apskr. VPK KP NNTV 3 skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-00224-03, gavus draudėjo UAB „Krasta Auto“ atstovo pranešimą apie automobilio BMW X5, kėbulo Nr. ( - ), pagrobimą. Pradėjus ikiteisminį tyrimą buvo paskelbta pavogto automobilio paieška. Kadangi automobilis įvykio dieną buvo apdraustas, vadovaudamasis sudarytos draudimo sutarties sąlygomis, ieškovas 2003 m. balandžio 10 d. išmokėjo 36 575,80 Eur dydžio draudimo išmoką draudėjui ir tapo vieninteliu šios transporto priemonės savininku. 2014 m. gruodžio 25 d. Medininkų PKP buvo sulaikytas automobilis, pareigūnams nustačius, jog yra nuo 2003 m. sausio 28 d. paieškomas Vilniaus apskr. VPK dėl vagystės. 2014 m. gruodžio 29 d. VSAT prie LR VRM Kriminalinės žvalgybos skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 05-1-06233-14 pagal BK 189 straipsnio 1 dalį dėl nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo arba realizavimo ir 2015 m kovo 2 d. apie pradėtą ikiteisminį tyrimą informuotas ieškovas. Ieškovas nuo informacijos gavimo apie surastą pavogtą transporto priemonę nedelsiant ėmėsi aktyvių veiksmų, kad surasta transporto priemonė būtų grąžinta teisėtam savininkui. 2015 m. kovo 9 d. raštu informavo Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie LR VRM Vilniaus rinktinės ikiteisminio tyrimo skyrių, jog perimtos susijungusių bendrovių teisės ir pareigos, pateikė automobilio nuosavybės teisę pagrindžiančius dokumentus ir prašė grąžinti automobilį. 2015 m. birželio 23 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė A. P. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 05-1-06233-14 ir transporto priemonę grąžinti atsakovui. 2015 m. liepos 16 d. ieškovas šį nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 05-1-06233-14 apskundė Vilniaus apygardos Vilniaus apylinkės prokuratūros Aukštesniajam prokurorui. 2015 m. rugpjūčio 11 d. ieškovas gavo Vilniaus apygardos Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro V. P. nutarimą, kuriuo ieškovo skundas buvo atmestas. 2015 m. rugpjūčio 24 d. ieškovas pateikė Vilniaus rajono apylinkės teismui ieškinį. Iki transporto priemonės sulaikymo 2014 m. gegužės 25 d. Medininkų PKP neegzistavo duomenų, būtinų vindikaciniam ieškiniui pareikšti. Gavęs pranešimą apie surastą daiktą, ieškovas ėmėsi aktyvių veiksmų, todėl yra pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą.
  2. Atsakovas I. N. atsiliepime į patikslintą ieškinį prašė jį atmesti ir taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad ieškovo pateikti įrodymai nepagrindžia ir neįrodo ieškovo teisės reikšti kokius nors reikalavimus dėl automobilio. Atsakovas 2014 m. gruodžio 24 d. sąžiningai ir teisėtai įsigijo Rusijoje, Jaroslavlio mieste, automobilį „BMW X5“, VIN ( - ), 2002 m. gamybos, valstybinis Nr. ( - ), transporto priemonės pasas ( - ), už 500 000 rublių (apytiksliai už 6 000 Eur). Šias aplinkybes patvirtina 2014 m. gruodžio 24 d. pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 975, sudaryta tarp atsakovo ir verslininkės K. R. A.. 2014 m. gruodžio 24 d. pavedimo sutartimi Nr. 975, sudaryta tarp B. S. R. ir K. R. A., K. R. A. buvo įgaliota parduoti automobilį. Su parduodamu automobiliu atsakovui buvo pateiktas transporto priemonės pasas ( - ), išduotas 2004 m. gegužės 17 d. Ivanovo muitinės Rusijos Federacijoje, kuris patvirtina, kad automobilis buvo įvežtas į Rusijos Federaciją iš Vokietijos ir įregistruotas Ž. J. V., gyvenančio Ivanovo mieste, ( - ). Vėliau, t. y. 2007 m. gruodžio 22 d., minėtas automobilis buvo parduotas, jam buvo suteiktas valstybinis numeris ( - ), o 2008 m. kovo 26 d. minėtą automobili įsigijo U. S. R., gyvenanti ( - ), Jaroslavlio mieste, ir automobiliui buvo suteiktas valstybinis Nr. ( - ). Tokiu būdu atsakovas yra ketvirtasis automobilio savininkas Rusijoje. Atsakovas yra vienintelis sąžiningas ir teisėtas automobilio savininkas ir niekas kitas neturi už jį daugiau teisių į jo teisėtai ir sąžiningai įsigytą, atvirai valdomą automobilį. Daikto praradimo data yra 2003 m. sausio 27 d., todėl ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2003 m. sausio 28 d., o pasibaigė 2006 m. sausio 29 d.
  3. Trečiasis asmuo UAB „Krasta auto“ atsiliepime į patikslintą ieškinį, prašė jį tenkinti ir priteisti iš atsakovo trečiojo asmens naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad automobilis nusikalstamos veikos padarymo metu priklausė UAB „Krasta auto“ ir buvo apdraustas bendrovėje UAB ERGO Lietuva. 2003 m. kovo 19 d. UAB „Krasta auto“ pranešimu Nr. 050 draudikas buvo informuotas apie įvykusią automobilio vagystę. Šio pranešimo pagrindu žalą patyrusiai UAB „Krasta auto“ buvo išmokėta 126 288,90 Lt (36 575,79 Eur) dydžio draudimo išmoka. Pagal draudimo sutarties Nr. 710-810-100118 sąlygas, po minėtos draudimo išmokos sumokėjimo draudikas įgijo automobilio „BMW X5“ savininko teises.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. vasario 26 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas nusprendė grąžinti ieškovui neteisėtai valdomą svetimą turtą – automobilį BMW X5, kėbulo Nr. ( - ), bei priteisti iš atsakovo ieškovui 970,44 Eur, o valstybei 4,73 Eur bylinėjimosi išlaidų,
  2. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, byloje esančius duomenis, trečiojo asmens poziciją, padarė išvadą, kad atsakovo teiginiai apie tai, kad ieškovas neįgijo automobilio nuosavybės teisės, yra nepagrįsti. Teismas atkreipė dėmesį, kad automobilio kėbulo numerio nenurodymas dokumentuose nesudaro pagrindo teigti, jog ginčo automobilis buvo neapdraustas, ar jog ne už ginčo automobilį buvo išmokėta kompensacija. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra nurodomas automobilio kėbulo numeris, be to, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog 2003 m. sausio 27 d. – 2003 m. sausio 28 d. būtų įvykdyta kita automobilio BMW X5 vagystė iš UAB „Krasta Auto“ teritorijos ( - ), Vilniuje. Draudimo sutarties sudarymo faktą ir kompensacijos išmokėjimą patvirtina abi sutarties šalys. Teismas atmetė atsakovo teiginius, kad savininkas automobilį galėjo parduoti, nes laikė juos nepagrįstais jokiomis faktinėmis aplinkybėmis ir vertino kaip deklaratyvaus, samprotaujamojo pobūdžio.
  3. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje ieškovas reiškia reikalavimą išreikalauti iš atsakovo I. N. neteisėto valdymo ginčo automobilį, kuris buvo pavogtas 2003 m. sausio 27 d. 19 val. ir rastas 2003 m. sausio 28 d. Teismas sprendė, jog ieškovui apie ginčo automobilio buvimo vietą ir asmenį, kuriam gali būti reiškiamas vindikacinis ieškinys, sužinojo tik po to, kai atsakovas 2014 m. gruodžio 25 d. kirto Medininkų pasienio kontrolės punktą ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Šią aplinkybę teismas pripažino svarbia priežastimi, todėl atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą.
  4. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė išvadą, jog atsakovas yra sąžiningas įgijėjas CK 4.96 straipsnio prasme, tačiau net ir laikant atsakovą sąžiningu įgijėju, teismas pripažino atsakovą neteisėtu daikto valdytoju, todėl nustatęs visas vindikacijos sąlygas, ieškinį tenkino ir nutarė išreikalauti daiktą iš svetimo valdymo.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neteisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ginčo klausimais ir šie pažeidimai turėjo lemiamos įtakos neteisingo ir nepagrįsto sprendimo priėmimui.
    2. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes didesnę reikšmę suteikė tiems įrodymams, kurie buvo palankūs ieškovui, tuo tarpu įrodymus, kurie sudarė pagrindą abejoti ieškinio pagrįstumu, ignoravo ir dėl jų nepasisakė.
    3. Ieškovas teismui nepateikė draudimo sutarties, todėl nebuvo pagrindo daryti išvados, kad UAB „Krasta auto“ ir UAB „ERGO Lietuva“ apskritai sudarė draudimo sutartį. Be to, byloje esantis Draudimo liudijimas Nr. 710-810-100118 nėra pasirašytas šalių atstovų, kas rodo, jog ieškovo ir trečiojo asmens nesiejo draudimo sutartiniai santykiai, todėl ieškovas netapo automobilio savininku, atitinkamai nebuvo pagrindo tenkinti ieškinį.
    4. Ieškovas su ieškiniu nepateikė įrodymų, kad ginčo automobilis nuosavybės teise priklausytų draudimo bendrovei, t. y. byloje nėra įrodyta ieškovo nuosavybės teisė į automobilį. Tokiu būdu, nesant įrodymų, patvirtinančių nuosavybės teisę į daiktą, daiktas negalėjo būti išreikalautas iš teisėto jo savininko, šiuo atveju – iš atsakovo.
    5. Teismas neištyrė automobilio valdymo netekimo aplinkybių, neįvertino, ar apskritai įvyko vagystė, ar tai tebuvo vagystės imitacija. Byloje svarbu buvo nustatyti, ar UAB „Krasta auto“ pateikė ieškovui automobilio raktus – 4 komplektus, kuriuos buvo gavęs iš gamintojo, ar ne. Pagal bylos medžiagą į UAB „Krasta auto“ patalpas, kuriose seife turėjo būti saugomi automobilio raktai, įsilaužta nebuvo ir duomenų, kad būtų išlaužtas seifas su raktais, taip pat nėra. Aplinkybė, kad visus raktus pirkdamas automobilį Rusijoje gavo atsakovas ir visi jo raktai yra originalūs, paneigia ieškovo teiginius, kad automobilio valdymo UAB „Krašto auto“ neteko prieš savo valią, bei įrodo, kad ginčo automobilis buvo perleistas su UAB „Krašto auto“ žinia, perduodant originalius raktus, taigi neįrodžius, kad automobilio valdymo jo buvęs savininkas būtų netekęs prieš savo valią, teismas neturėjo pagrindo tenkinti ieškinio.
    6. Teismas, netenkindamas atsakovo atstovo prašymo išreikalauti iš ieškovo visus jo turimus automobilio raktus bei skirti trasologinę ekspertizę, faktiškai suvaržė atsakovo teisę teikti įrodymus, todėl toks teismo sprendimas yra neteisingas ir nepagrįstas.
    7. Teismas nepasisakė, kokių įrodymų pagrindu pripažino, kad atsakovas valdo daiktą neteisėtai. Atsakovas yra ketvirtas ginčo automobilio savininkas, įgijęs automobilį pagal pirkimo- pardavimo sutartį ir sumokėjęs už automobilį realią rinkos kainą, todėl atsakovo, kaip ir prieš jį buvusių automobilio savininkų, valdymas yra teisėtas.
    8. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo automobilis ikiteisminio tyrimo metu nebuvo iki galo identifikuotas pagal jo sudedamąsias dalis, jis, kaip vientisas daiktas, negali būti priteistas ieškovui. Siekiant identifikuoti sudedamąsias dalis, teismas privalėjo pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus arba skirti papildomą identifikavimo ekspertizę.
    9. Teismas nepagrįstai atnaujino ieškinio senaties terminą. Ieškovas nepateikė jokių duomenų, kad jis nuo daikto valdymo netekimo momento būtų atlikęs nors kažkokius veiksmus, susijusius su daikto (automobilio) paieška. Ieškovas neįtraukė automobilio (reikalavimo teisės) į savo buhalterinę apskaitą, nepareiškė prašymo pripažinti ikiteisminio tyrimo byloje civiliniu ieškovu. Taip pat neatliko jokių kitų veiksmų, kad nusistatytų daikto buvimo vietą. Automobilis buvo 12 metų eksploatuojamas gretimoje šalyje, buvo draudžiama transporto priemonės savininko civilinė atsakomybė. Kadangi visos draudimo bendrovės turi bendrą civilinės atsakomybės sutarčių registrą, kuriame gali stebėti ir pasitikrinti, ar sudarytos ir ar galioja draudimo sutartys, tai ieškovas, jeigu būtų buvęs rūpestingas ir būtų ieškojęs minėto automobilio, tai būtų sužinojęs, kad jis teisėtai ir atvirai valdomas gretimoje šalyje, bei galėjo pareikšti vindikacinį ieškinį tuometiniam valdytojui. Tuo tarpu ieškovas neatliko jokių veiksmų, nors žinojo, kad vindikacinio ieškinio senaties terminas tik 3 metai, elgėsi nerūpestingai.
  2. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti patirtas 450 Eur dydžio išlaidas advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
    2. Egzistuoja visos vindikacijos teisinės sąlygos: a) trečiasis asmuo UAB „Krasta auto“ pas ieškovą buvo apdraudęs jam nuosavybės teise priklausantį naują, neregistruotą, pardavimui skirtą automobilį BMW X5, kurį siekiama išreikalauti iš svetimo valdymo šiuo vindikaciniu ieškiniu; b) dėl šio automobilio vagystės ieškovas išmokėjo trečiajam asmeniui UAB „Krasta auto“ draudimo išmoką ir draudimo sutarties pagrindu įgijo automobilio savininko teises; c) daikto valdymo teisę trečiasis asmuo UAB „Krasta auto“ prarado be savo valios; d) daiktą valdo atsakovas; e) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; f) daiktas yra natūra; g) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai.
    3. Faktą, kad trečiasis asmuo UAB „Krasta auto“ automobilio vagystės metu buvo naujo, neregistruoto automobilio BMW X5, kurio identifikavimo Nr. ( - ), savininkas, patvirtina byloje esantys įrodymai, taip pat ir ikiteisminio tyrimo medžiaga, tuo tarpu atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog minėto automobilio savininku, jo vagystės iš UAB „Krasta auto“ teritorijos metu, buvo kažkoks kitas asmuo.
    4. Byloje esančių duomenų visuma nesuteikia pagrindo teigti, kad draudimo išmoką ieškovas išmokėjo ne už tą automobilį, kurį prašo išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo.
    5. Civilinėje byloje yra pateiktas šalių atstovų pasirašytas draudimo liudijimas Nr. 710-810-100118.
    6. Automobilio raktų turėjimas nepadaro automobilio valdytojo šio daikto savininku. Atsakovas neįrodė, kad automobilis BMW X5 buvo perleistas su UAB „Krasta auto“ žinia.
    7. Teismas teisėtai ir pagrįstai atnaujino ieškinio senaties terminą, nes iki automobilio sulaikymo šiam 2014 m. gruodžio 25 d. kertant Lietuvos Respublikos valstybės sieną, ieškovui nebuvo žinoma, ar apskritai pavogtas automobilis BMW X5, identifikavimo Nr. ( - ), fiziškai tebeegzistuoja (t. y. jis nėra sunaikintas, išardytas ir pan.), ieškovui nebuvo žinoma ir tai, kas neteisėtai valdo šį daiktą. Šių aplinkybių nežinojimas yra teisinė kliūtis ginti ieškovo, kaip pavogto daikto savininko, teises pareiškiant vindikacinį ieškinį.

3IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

4

  1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Ieškovas ERGO Insurance SE kreipėsi į teismą, prašydamas CK 4.95 straipsnio ir 4.96 straipsnio pagrindais iš atsakovo I. N. išreikalauti automobilį BMW X5, kurio kėbulo Nr. ( - ), ir jį perduoti ieškovui. Minėta transporto priemonė buvo pavogta, o ieškovas, vadovaudamasis 2003 m. sausio 17 d. su trečiuoju asmeniu UAB „Krasta auto“ sudarytos draudimo sutarties sąlygomis, automobilio savininkui išmokėjo 36 575,80 Eur dydžio draudimo išmoką, taip įgydamas nuosavybės teisę į transporto priemonę.
  3. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. vasario 26 d. sprendimu, įvertinęs byloje esančius duomenis, ieškinį tenkino, išreikalavo iš atsakovo ginčo automobilį.
  4. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. vasario 26 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas. Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas teismas nenustatė (CPK 320 str. 1, 2 d.).
  5. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas ieškinį tenkino nustatęs, kad 2003 m. sausio 29 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-0224-03 dėl automobilio BMW X5, be valstybinių numerių, kurio kėbulo Nr. ( - ), priklausančio UAB „Krasta Auto“, pagrobimo, laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 27 d. 19 val. iki 2003 m. sausio 28 d. 9 val. iš ( - ), Vilniuje (automobilio vertė buvo 140 740,58 Lt). Bylos duomenimis ieškovas išmokėjo 36 575,80 Eur (126 288,90 Lt) draudimo išmoką transporto priemonės savininkui – UAB ,,Krasta Auto“. Teismui neturint duomenų apie tai, kad atsakovas transporto priemonę įsigijo iš UAB ,,Krasta Auto“, teismas sprendė, jog atsakovas ginčo automobilį valdo neteisėtai, todėl, vadovaudamasis CK 4.96 straipsnio 1 dalimi, nusprendė jį išreikalauti iš svetimo valdymo.

5Dėl automobilio nuosavybės

  1. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo automobilis nuosavybės teise priklauso ieškovui.
  2. Viena iš sąlygų pareikšti vindikacinį ieškinį yra fakto, kad ieškinį reiškia ginčo daikto savininkas nustatymas. Nustačius, kad asmuo nėra daikto savininkas, nebūtų teisinio vindikacijos pagrindo. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išaiškinęs, jog teisę pareikšti vindikacinį ieškinį turi faktiškai nevaldantis daikto savininkas, todėl viena iš sąlygų vindikacijai taikyti – nustatymas fakto, kad asmuo, pareiškęs vindikacinį ieškinį, yra ginčo daikto savininkas, kuris prarado daikto valdymo teisę, o, nustačius, kad asmuo nėra daikto savininkas, nebūtų teisinio pagrindo taikyti vindikaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2010).
  3. Nuosavybės teisę į transporto priemonę gali patvirtinti tiesioginiai įrodymai, išrašai iš viešųjų registrų apie ginčo automobilio savininką, sandoriai su automobilio savininku, patvirtinantys nuosavybės teisės turėjimą (perėjimą) asmeniui, norinčiam remtis vindikacijos normomis (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-584-241/2016).
  4. Pirmosios instancijos teismas išvadą, jog ginčo automobilis nuosavybės teise priklauso ieškovui, grindė byloje esančiu Draudimo liudijimu Nr. 710-810-100118 ir Įmonės, prekiaujančios transporto priemonėmis ir atliekančios techninį aptarnavimą, transporto priemonės draudimo taisyklėmis Nr. 022.
  5. CK 4.47 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai, vienas iš kurių yra nuosavybės įgijimas sandorio pagrindu arba kitais įstatymo numatytais pagrindais. Draudimo liudijime Nr. 710-810-100118 ir Įmonės, prekiaujančios transporto priemonėmis ir atliekančios techninį aptarnavimą, transporto priemonės draudimo taisyklių Nr. 022, kurių 16.2. punkte nustatyta, jog draudikas išmokėjęs draudimo išmoką, prilygstančią apdraustos transporto priemonės vertei, įgyja nuosavybės teisę į automobilį. Toks nuosavybės teisių į apdraustą automobilį perėjimo draudikui pagrindas nėra draudžiamas Lietuvos teisės aktų, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog draudimo bendrovė, išmokėjusi draudimo išmoką, įgijo nuosavybės teisę į ginčo automobilį, todėl turi teisę reikšti vindikacinį ieškinį.
  6. Apeliantas nurodo, kad ieškovas nepateikė teismui draudimo sutarties, todėl nebuvo jokio pagrindo apskritai konstatuoti, kad UAB „Krasta auto“ ir UAB „ERGO Lietuva“ sudarė draudimo sutartį. Pažymi, kad draudimo liudijimas Nr. 710-810-100118, kuris pateiktas į bylą, nėra pasirašytas šalių atstovų.
  7. CK 6.989 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog draudimo sutartį patvirtina draudimo liudijimas (polisas). Priešingai nei teigia apeliantas, į bylą pateiktas Draudimo liudijimas Nr. 710-810-100118, kuris pasirašytas šalių atstovų ir patvirtintas įmonių antspaudais (elektroninės bylos II tomo, 113 l.). Taigi apeliantas nepagrįstai teigia, jog galimai draudimo sutartis apskritai nebuvo pasirašyta. Byloje esantis Draudimo liudijimas patvirtina, kad ieškovą ir trečiąjį asmenį siejo draudimo teisiniai santykiai, o išmokėjus draudimo išmoką, ieškovui perėjo nuosavybės teisė į ginčo automobilį.
  8. Aplinkybė, jog nėra išlikę į bylą pateiktų dokumentų originalų, nes, kaip nurodo ieškovas, yra pasibaigęs teisės aktuose nustatytas dokumentų saugojimo laikas, pati savaime nesudaro pagrindo neigti draudimo sutarties sudarymo fakto, juolab, kad minėtuose dokumentuose nustatytas faktines aplinkybes pagrindžia ir kiti byloje esantys įrodymai, tame tarpe draudimo išmokos išmokėjimo faktas bei šalių paaiškinimai.
  9. Apeliantas taip pat kelia abejones dėl ginčo automobilio priklausymo nuosavybės teise iki jo valdymo netekimo trečiajam asmeniui UAB „Krasta auto“, tačiau nepateikia jokių savo abejones pagrindžiančių įrodymų, kaip to reikalauja CPK 178 straipsnio nuostatos, o teismas negali sprendimo grįsti prielaidomis. Priešingai, faktą, kad trečiasis asmuo UAB „Krasta auto“ automobilio vagystės metu buvo naujo, neregistruoto automobilio BMW X5, kurio identifikavimo Nr. ( - ), savininkas, patvirtina civilinėje byloje esanti automobilio gamintojo BMW AG 2002 m. gruodžio 16 d. sąskaita Nr. 8076902, išrašyta trečiajam asmeniui UAB „Krasta auto“ už automobilį BMW X5, identifikavimo Nr. ( - ), o taip pat 2003 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos muitinės deklaracija Nr. B IMO 537700, kurioje nurodyta, kad šio automobilio gavėjas (importuotojas) yra UAB „Krasta auto“. Šį faktą patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai (duomenys iš baudžiamosios bylos, pradėtos dėl automobilio BMW X5 vagystės).
  10. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, jog nuosavybės teisės į ginčo automobilį priklauso ieškovui, todėl jis, būdamas transporto priemonės savininku, turi teisę reikšti vindikacinį ieškinį (CPK 185 str.).
Dėl CK 4.96 straipsnio 1 dalies taikymo
  1. CK 4.96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu kilnojamasis daiktas atlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, ir įgijėjas to nežinojo ir neturėjo žinoti (sąžiningas įgijėjas), tai savininkas turi teisę išreikalauti šį daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jų valios nustojo būti valdomas.
  2. Apeliantas skunde nurodo, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina ginčo automobilio vagystės fakto. Teisėjų kolegijos vertinimu, civilinėje byloje esantys ikiteisminio tyrimo Nr. 10-1-00224-03, kuris pradėtas dėl BMW X5, identifikavimo Nr. ( - ), vagystės, metu surinkti duomenys pagrindžia, kad šio daikto valdymo teisę trečiasis asmuo UAB „Krasta auto“ prarado ne savo valia, o dėl kito asmens padaryto nusikaltimo. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, kad vagystė būtų buvusi imituota. Be to, atsakovas nepateikė įrodymų savo abejonėms dėl automobilio vagystės tikrumo pagrįsti (CPK 178 str.).
  3. Apelianto teiginys, kad vagystės faktą paneigia aplinkybė, jog jam perkant ginčo transporto priemonę kartu buvo perduoti visi automobilio raktai, kurie yra originalūs, nepaneigia aukščiau nustatytų aplinkybių, patvirtinančių ginčo transporto priemonės vagystės faktą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad atsakovas disponuoja originaliais ginčo automobilio raktais, neturi teisinės reikšmės vindikacinio ieškinio tenkinimo atveju, kadangi bet kuriuo atveju ginčo automobilio nuosavybė, išmokėjus draudimo išmoką, perėjo draudimo bendrovei. Tokiu atveju, teisiškai nereikšminga tampa ir aplinkybė, kuri galėjo būti nustatyta trasologinės ekspertizės metu. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas kokiu nors būdu suvaržė atsakovo galimybes ekspertizės pagalba įrodinėti bylai reikšmingas aplinkybes.
  4. Taigi apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, nustatęs ieškovo nuosavybės teisę į ginčo transporto priemonę, taip pat vagystės faktą, taikė CK 4.96 straipsnio 1 dalį.
  5. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje nustatytas vagystės faktas pats savaime sudaro pagrindą konstatuoti, jog atsakovas neteisėtai valdo ginčo automobilį, nes teisiniu požiūriu nėra svarbu, kiek asmenų valdė šią transporto priemonę Rusijos Federacijoje iki jo, ar jie buvo sąžiningi įgijėjai ar ne, kokiu faktiniu pagrindu jie įgijo šį automobilį ir pan., nes teisine prasme nei vienas iš jų netapo šio automobilio savininku daiktinės teisės prasme.
  6. Teisėjų kolegija pažymi, kad automobilio pardavėja S. R. B., iš kurios atsakovas I. N. įsigijo ginčo automobilį, buvo įtraukta į nagrinėjamą civilinę bylą trečiuoju asmeniu, todėl atsakovui išlieka teisė tarp jo ir S. R. B. sudarytos automobilio pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 975 pagrindu reikalauti nuostolių atlyginimo iš ginčo automobilio pardavėjos.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
  1. Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes teismui didesnę reikšmę turėjo tie įrodymai, kurie buvo palankūs ieškovui, o tie, kurie sudarė pagrindą abejoti ieškinio pagrįstumu, buvo ignoruojami ir dėl jų teismas nepasisakė.
  2. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. CPK 177 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kasacinio teismo išaiškinta, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015).
  3. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiu apeliacinio skundo argumentu, kadangi iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, tenkindamas ieškovo ieškinį, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, rėmėsi byloje esančių įrodymų visetu, todėl sprendimą priėmė tinkamai pritaikęs materialiosios teisės normas bei atsižvelgdamas į aukštesniųjų teismų formuojamą praktiką aktualiais klausimais.
  4. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti ir su apelianto skunde nurodomu argumentu, jog automobilis ikiteisminio tyrimo metu nebuvo iki galo identifikuotas pagal jo sudedamąsias dalis, todėl jis, kaip vientisas daiktas, negali būti priteistas ieškovui. Iš byloje esančio Vilniaus 2015 m. birželio 23 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą matyti, kad 2015 m. kovo 31 specialisto išvadoje Nr. 140-(1309)IS1-2217 nustatyta, kad automobilio „BMW X5“, valst. Nr. ( - ), VIN ( - ) yra nepakeistas. Pavarų dėžė Nr. ( - ) gamykloje buvo sumontuota automobilyje „BMW X5“, kuriam gamintojas suteikė numerį VIN ( - ). Originali automobilio kėbulo bazinės dalies spalva (pilka) taip pat nepakeista, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, šių aplinkybių pakanka, kad būtų konstatuota, jog visas ginčo automobilis tinkamai identifikuotas kaip turintis numerį VIN ( - ).
Dėl ieškinio senaties termino
  1. Be to, apeliantas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą. Kaip žinia, įstatymas nustato daikto savininkui sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą nuo daikto praradimo memento, per kurį pastarasis turi teisę išreikalauti kilnojamąjį daiktą iš svetimo valdymo (CK 4.96 str. 1 d.).
  2. CK 1.131 straipsnis nustato, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.
  3. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, nurodydamas, jog gavęs pranešimą apie surastą daiktą, ieškovas nedelsdamas ėmėsi aktyvių veiksmų, kad išsireikalautų daiktą iš svetimo valdymo, todėl yra pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą.
  4. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių vertinimas yra fakto klausimai, kurie sprendžiami vertinant šalių pateiktus įrodymus. Šiuo atveju, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, o būtent, kad ieškovas, kuris yra draudimo bendrovė, apie ginčo automobilio buvimo vietą ir asmenį, kuriam gali būti reiškiamas vindikacinis ieškinys, sužinojo tik po to, kai atsakovas 2014 m. gruodžio 25 d. vyko per Medininkų pasienio kontrolės punktą ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimos automobilio vagystės, kad sužinojęs, jog 2015 m. birželio 23 d. Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nedelsdamas, per protingą terminą ėmėsi priemonių savo teisių gynimui, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad nuo daikto praradimo momento yra praėję 12 metų 6 mėnesiai ir 23 dienos, o nuo 3 metų ieškinio senaties termino pabaigos yra praėję dar 9 metai, pati savaime nesudaro pagrindo atsisakyti ginti pažeistą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą nuosavybės teisę į turtą, kurį savininkas prarado dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, juolab, kad iki tol, kol buvo surastas ginčo automobilis, ieškovas neturėjo galimybės ginti jo pažeistas teises, reiškiant vindikacinį ieškinį.
  5. Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi tarp šalių kilusiam ginčui išspręsti, neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.
  6. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010 kt.).
  7. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino vindikaciją reglamentuojančias teisės normas, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
  8. Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, iš atsakovo ieškovo naudai priteisimos 450 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.).

6Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

7Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

8Iš atsakovo I. N. ieškovo ERGO Insurance SE naudai priteisti 450 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai