Byla 2A-584-241/2016
Dėl automobilio BMW X5 išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, tretieji asmenys – S. M. ir D. G. (D. G.)

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Vokietijos draudimo kompanijos „Allianz“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės Vokietijos draudimo kompanijos „Allianz“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „MV – Investicija“ dėl automobilio BMW X5 išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, tretieji asmenys – S. M. ir D. G. (D. G.).

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama išreikalauti iš atsakovės automobilį BMW X5 ir perduoti jį teisėtam savininkui – ieškovei. Ieškovė su automobilio savininke kompanija „Serabarg Gesellschaftfutprojektenwicklung, Baubetreuung U. Bauauasfuhr. MBH“ buvo sudariusi draudimo sutartį, kuria buvo apdraudusi ginčo automobilį. Automobilis buvo pavogtas Vokietijoje, nuo 2010 m. balandžio 20 d. yra ieškomas kaip pagrobtas. 2010 m. lapkričio 5 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl automobilio identifikacinių numerių suklastojimo. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad automobilio kėbulo numeris yra pakeistas, perkalant kitus identifikacinio numerio simbolius; nuo 2015 m. balandžio 20 d. Vokietija yra paskelbusi šio automobilio paiešką. Ieškovė nurodo, kad automobilio savininkei išmokėjusi draudimo išmoką už Vokietijoje pavogtą automobilį, jai perėjo automobilio nuosavybės teisės ir ji įgijo teisę išreikalauti automobilį iš svetimo neteisėto valdymo. Šio automobilio neteisėta valdytoja yra atsakovė, tačiau teisėta savininke yra ieškovė, kuri vindikaciniu ieškiniu prašo išreikalauti automobilį iš svetimo valdymo. Pasak ieškovės, pagal Vokietijos Civilinio kodekso 935, 985 straipsnius, daikto savininkas turi teisę išreikalauti daiktą net ir iš sąžiningo įgijėjo, jei daiktas iš savininko buvo pavogtas, todėl pirkimo pardavimo sutarties ginčyti nėra būtina.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimu atmetė ieškovės ieškinį.Teismas pabrėžė, kad byloje kilo ginčas dėl to, ar ieškovė, t. y. draudimo kompanija, išmokėjusi draudimo išmoką už pagrobtą automobilį jo savininkui, gali būti laikoma ginčo automobilio savininke, t. y. ar ieškovė įrodė, jog yra pavogto automobilio savininkė ir ar jos pažeistos teisės gali būti ginamos reiškiant vindikacinį ieškinį. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovė yra Vokietijos draudimo bendrovė, o ginčo automobilio vagystė įvyko Vokietijoje, teismas ginčo teisiniam santykiui taikė Vokietijos teisę. Įvertinęs užsienio teisės turinį (Vokietijos civilinio kodekso 935, 985 straipsnius), teismas padarė išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad yra pavogto automobilio savininkė, todėl neturi teisės reikšti vindikacinį ieškinį. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į ieškovės pateiktą Vokietijos Federalinės teisingumo ministerijos 2007 m. gruodžio 1 d. išaiškinimą, kuriame nurodyta, kad pagal Draudimo įstatymo 67 paragrafo 1 pastraipos 1 punktą, žalos atlyginimo reikalavimas, į kurį turi teisę draudėjas trečiųjų asmenų atžvilgiu, pereina draudimui, jei pastarasis atlygina žalą draudėjui. Pereina visi žalos atlyginimo reikalavimai – sutartiniai ir nesutartiniai. Be to, ši nuostata galioja ir reikalavimams, kurie tiesiogine prasme, nėra žalos atlyginimo reikalavimai, tačiau yra jiems prilyginami, pavyzdžiui, kompensacijos reikalavimai, tarp bendraskolių arba su kito asmens reikalų tvarkymu be įgaliojimo susiję reikalavimai. Vokietijos Federalinė teisingumo ministerija atkreipė dėmesį, kad reikalavimo perėjimas neapima ieškinio reikalavimo grąžinti nuosavybę (Vokietijos CK 985 prgrf.), kadangi jis neatsiejamas nuo daikto nuosavybės ir todėl visada priklauso daikto savininkui, o kas daikto savininkas apsprendžia daiktinės teisės normos.

7Teismas vadovavosi Vokietijos CK 929 paragrafo 1 dalimi, pagal kurią kilnojamųjų daiktų nuosavybė perduodama savininkui perduodant daiktą įgijėjui ir abiem susitarus, kad nuosavybė turi pereiti. Nuosavybė pereina tuo momentu, kai sudaromas susitarimas ir baigiamas perdavimas. Teismas atkreipė dėmesį, kad įrodinėdama, jog yra pavogto automobilio savininkė, ieškovė teismui pateikė draudimo bendrovės Allianz Versicherungs-Aktiengesellschaft 2010 m. birželio 7 d. pranešimą bendrovei Serabag Gesellschaft dėl žalos apskaičiavimo ir 53 547,48 Eur pervedimo į minėtos bendrovės sąskaitą, 2009 m. liepos 8 d. draudimo liudijimą Nr. GFL 10/1920/2115131/150, automobilio BMWx70 techninį pasą. Teismas nurodė, kad iš minėtų dokumentų nėra galimybės nustatyti, ar ieškovė faktiškai sumokėjo pavogto automobilio savininkui draudimo išmoką, nes minėtame pranešime tik nurodoma, kad tokia suma pervesta bendrovei Serabag Gesellschaft, tačiau tai nėra buhalterinės apskaitos dokumentas, kurio pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad ieškovė iš tiesų faktiškai išmokėjo draudimo išmoką už pavogtą automobilį jo savininkui. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovės pateiktas 2009 m. liepos 8 d. draudimo liudijimas galiojo nuo 2009 m. birželio 8 d. iki 2010 m. sausio 1 d., o automobilio paieška buvo paskelbta 2010 m. balandžio 20 d., kas patvirtina, jog ieškovė teismui nepateikė draudiminio įvykio metu galiojusio draudimo poliso, todėl teismui kilo abejonių, ar ieškovė iš tiesų yra išmokėjusi draudimo išmoką pavogto automobilio savininkui. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovės ir bendrovės Serabag Gesellschaft sudarytoje ir teismui pateiktoje draudimo sutartyje, priešingai nei tvirtina ieškovė, nėra nurodyta, kad pavogus automobilį ir draudimo bendrovei išmokėjus draudimo išmoką pavogto automobilio savininkui, nuosavybė į pavogtą automobilį pereina draudimo bendrovei. Teismas sprendė, kad automobilio BMW x70 techninis pasas, kuriame nurodoma, jog šis dokumentas nepatvirtina šio dokumento turėjo nuosavybės teisės į automobilį, neįrodo, kad ieškovė yra ginčo automobilio savininkė, todėl sprendė, kad vindikacinis ieškinys negali būti tenkinamas. Teismas pabrėžė, kad tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išaiškinęs, jog teisę pareikšti vindikacinį ieškinį turi faktiškai nevaldantis daikto savininkas, todėl viena iš sąlygų vindikacijai taikyti – nustatymas fakto, kad asmuo, pareiškęs vindikacinį ieškinį, yra ginčo daikto savininkas, kuris prarado daikto valdymo teisę, o nustačius, kad asmuo nėra daikto savininkas, nebūtų teisinio pagrindo taikyti vindikaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2010).

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9Ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

101. Nepagrįsti teismo argumentai, kad ieškovei neperėjo nuosavybės teisė į automobilį. Byloje pateiktų įrodymų visuma patvirtina, kad ieškovė yra automobilio savininkė, tačiau teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nemotyvavo, kokiu pagrindu atmetė ieškinį. Atsakovė nepateikė pakankamai įrodymų, galinčių pagrįsti ieškovės reikalavimo nepagrįstumą. Teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes ir pažeidė įrodymų tyrimo betarpiškumo principą.

112. Teismų praktikoje aiškinama, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai, priimti procesiniai sprendimai gali būti rašytiniai įrodymai civilinėje byloje. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2011 m. sausio 7 d. nutarime grąžinti transporto priemonę buvo nurodyta grąžinti automobilį teisėtam savininkui, t. y. Vokietijos draudimo bendrovės „Allianz“ atstovui. Taigi ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad teisėta automobilio savininkė yra ieškovė. Dėl šių priežasčių teismas turėjo padaryti išvadą, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso automobilis, todėl ji turi teisę reikšti vindikacinį ieškinį.

123. Teismas netinkamai vertino ieškovės pateiktą 2009 m. liepos 8 d. draudimo liudijimą ir padarė nepagrįstą išvadą, kad draudiminio įvykio metu draudimo polisas negaliojo. Pasak teismo, draudimas galiojo nuo 2009 m. birželio 8 d. iki 2010 m. sausio 1 d., o automobilio paieška buvo paskelbta 2010 m. balandžio 20 d. Teismas tinkamai neišanalizavo draudimo liudijimo, kadangi prie grafos „sutarties trukmė“ yra nurodyta, kad automobilio draudimas pratęsiamas vieneriems metams kiekvieną kartą, jeigu ji ne vėliau kaip mėnuo prieš sutarties pasibaigimą raštu bus nutraukta. Tai reiškia, kad draudimo sutartis automatiškai prasitęsia, jeigu draudėjas nenutraukia sutarties. Byloje nėra duomenų, jog draudimo sutartis būtų nutraukta, todėl pagrįstai galima teigti, kad draudimo liudijimas galiojo ir vagystės metu, o ieškovei sumokėjus draudimo išmoką, jai perėjo ir nuosavybės teisės į automobilį.

134. Teismo išvada, kad faktas, jog pavogus automobilį ir draudimo bendrovei sumokėjus draudimo išmoką pavogto automobilio savininkui, nereiškia, jog nuosavybė į pavogtą automobilį pereina draudimo bendrovei, prieštarauja pagrindiniams protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams. Nelogiška, kai pavogto automobilio savininkas gauna ir draudimo išmoką, atitinkančią automobilio vertę, ir patį automobilį. Vokietijoje galiojantys teisės aktai numato automobilio nuosavybės teisės parėjimą ieškovei, taigi teismas turi atsižvelgti į šią aplinkybę ir perduoti transporto priemonę ieškovei ir apginti ieškovės nuosavybės teises.

145. Teismas nesivadovavo įrodymų pakankamumo taisykle ir pažeidė imperatyvias teisės aktų nuostatas. Pateiktus įrodymus vertino atsakovės naudai, nesigilino į bylos esmę. Ieškovė su automobilio savininku susitarė, kad visos teisės į automobilį pereina draudimo bendrovei. Pateikti dokumentai rodo, kad ieškovė turi teisę pareikšti ieškinį dėl automobilio išsireikalavimo iš atsakovės.

156. Teismas netinkamai aiškino CK 4.96 straipsnio 1 dalį ir besąlygiškai gynė sąžiningo įgijėjo teises. Vagystės faktas yra patvirtintas ikiteisminio tyrimo medžiagos, BMW atstovai Lietuvoje patvirtino, kad draudimo bendrovės pateikti automobilio rakteliai yra priskirti šiam automobiliui, nuosavybės teisę į tokį daiktą patvirtina automobilio įsigijimo dokumentai ir registravimo įstaigos duomenys. Ieškovės pateiktas 2009 m. liepos 8 d. draudimo liudijimas, 2010 m. birželio 7 d. automobilio savininkui išsiųstas pranešimas dėl pervestos draudimo išmokos patvirtina apie ieškovės nuosavybės teises į automobilį, todėl ieškovė vindikacinį reikalavimą reiškia teisėtai ir pagrįstai. Kadangi ieškovė įrodė savo nuosavybės teises į automobilį, tai ji turi būti pripažinta teisėta jo savininke ir jai turi būti grąžintas automobilis.

167. Spręsdamas šalių ginčą, teismas turėtų atsižvelgti į teismų praktiką šios kategorijos byloje, nes teismai yra išsprendę analogiškų bylų, kurių ratio decidendi sutampa su šios bylos faktine fabula. Tokia situacija, kai žemesnės instancijos teismas nesivadovauja aukštesnės instancijos teismų praktika, teisinėje valstybėje negali būti toleruojama, todėl teismo sprendimas naikintinas.

17Atsakovė prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą, nes ieškovė nėra įgaliota atstovė reikšti ieškinį už ieškovą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:

181 .Ieškovės pateikti dokumentai neįrodo, kad ieškovė faktiškai sumokėjo pavogto automobilio savininkui draudimo išmoką, nes minėtame pranešime, adresuotame bendrovei Serabag Gesellschaft, tik nurodoma, kad tokia suma pervesta bendrovei Serabag Gesellschaft, tačiau tai nėra buhalterinės apskaitos dokumentas, kurio pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad ieškovė iš tiesų faktiškai išmokėjo draudimo išmoką už pavogtą automobilį jo savininkui.

192. Ieškovės pateiktas 2009 m. liepos 8d. draudimo liudijimas galiojo nuo 2009 m. birželio 8 d. iki 2010 m. sausio l d., o automobilio paieška buvo paskelbta 2010 m. balandžio 20 d., kas patvirtina, jog ieškovė nepateikė draudiminio įvykio metu galiojusio draudiminio poliso, taigi kyla abejonių ar ieškovė iš tiesu yra sumokėjusi draudimo išmoką pavogto automobilio savininkui.

203. Ieškovės ir bendrovės Serabag Gesellschaft sudarytoje draudimo sutartyje, priešingai nei tvirtina ieškovė, nėra nurodyta, kad pavogus automobilį ir draudimo bendrovei išmokėjus draudimo išmoką pavogto automobilio savininkui, nuosavybė į pavogtą automobilį pereina draudimo bendrovei. Kad ieškovė yra ginčo automobilio savininkė nepatvirtina ieškovės pateiktas automobilio BMW x70 techninis pasas, kuriame aiškiai nurodoma, jog šis dokumentas nepatvirtina dokumento turėjo nuosavybės teisės į automobilį. Taigi ieškovė neįrodė, kad yra automobilio savininkė, todėl vindikacinis ieškinys negali būti tenkinamas.

21IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

23Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą, nustatė, kad ieškovė Vokietijos draudimo kompanija „Allianz“ kreipėsi į teismą prašydama išreikalauti iš atsakovės automobilį BMW X5 ir perduoti jį teisėtam savininkui – ieškovei. Automobilis nuo 2010 m. balandžio 20 d. yra ieškomas Vokietijoje kaip pavogtas. 2010 m. lapkričio 5 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl automobilio identifikacinių numerių suklastojimo. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad automobilio kėbulo numeris yra pakeistas, perkalant kitus identifikacinio numerio simbolius. Vagystė buvo įvykdyta Vokietijoje. Vagystės metu automobilio savininke buvo kompanija „Serabarg Gesellschaftfutprojektenwicklung, Baubetreuung U. Bauauasfuhr. MBH“. Ieškovė 2010 m. birželio 7 d. pateikė automobilio savininkei bendrovei Serabag Gesellschaft pranešimą apie žalos apskaičiavimą ir 53 547,48 Eur pervedimą į minėtos bendrovės sąskaitą.

24Vadovaujantis CK 1.48 straipsnio 1 dalies nuostatomis, savininko daiktinėms teisėms apginti taikytina valstybės, kurioje daiktas pavogtas, teisė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai Lietuvos teismuose pareiškiamas vindikacinis ieškinys dėl kilnojamojo daikto, pavogto užsienio valstybėje, išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo Lietuvoje, šio daikto savininko daiktinių teisių gynimui turi būti taikoma užsienio valstybės, kurioje tas daiktas buvo pavogtas, teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2000; 2007 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2007; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2010). Atsižvelgdamas į tai, kad automobilis, kurį ieškovė prašo išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo, buvo pavogtas Vokietijoje, teismas tarp šalių kilusiam ginčui taikė Vokietijos materialinę teisę.

25Byloje pareikštas vindikacinis ieškinys – dėl automobilio išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė esanti automobilio savininke, todėl sprendė, jog neturi teisės reikšti vindikacinio ieškinio. Apeliantė kvestionuoja teismo išvadą, teigdama, kad teismas netinkamai vertinio byloje esančius įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė nėra automobilio savininkė. Teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas yra susijęs su byloje ieškovės pateiktais įrodymais, kuriais ji grindžia faktą, jog yra automobilio savininkė. Teismas nurodė, kad šie įrodymai nepatvirtina, jog ieškovė yra automobilio savininkė, ir su tokia teismo išvada teisėjų kolegija sutinka.

26Vokietijos Civilinio kodekso 935 straipsnyje numatyta, kad įgyta nuosavybės teisė pagal 932-934 straipsnius neturi galios, jeigu daiktas iš savininko buvo pavogtas, pamestas arba kitaip dingęs. Tas pats yra taikoma, jeigu savininkas buvo tik netiesioginis valdytojas, tada, jeigu daiktas buvo dingęs iš valdytojo. Vokietijos CK 985 straipsnyje numatyta, kad savininkas gali reikalauti iš valdytojo grąžinti daiktą (vindikacija). Pagal Vokietijos Draudimo sutarties įstatymo 67 straipsnį reikalavimas į nuostolio atlyginimą, kurį draudėjas turi trečiajam asmeniui, pereina draudikui, jeigu šis atlygina nuostolį draudėjui. Reikalavimo perleidimas negali sukelti nuostolio draudėjui. Jeigu draudėjas atsisako nuo savo reikalavimo trečiajam asmeniui arba nuo teisės, skirtos tam reikalavimui užtikrinti, tai draudikas yra atleidžiamas nuo savo pareigos atlyginti nuostolį ta suma, už kurią jis gautų kompensaciją, pasinaudojęs ta reikalavimo teise. Aiškinant šią įstatymo nuostatą, darytina išvada, kad draudikui pereina reikalavimo teisė į nuostolių atlyginimą. Taigi ieškovė gali reikšti reikalavimą automobilio vagystę įvykdžiusiam asmeniui dėl nuostolių atlyginimo, tačiau aptarta nuostata nepatvirtina, kad išmokėjusiam draudimo išmoką draudikui pereina nuosavybės teisė į apdraustą ir pavogtą draudimo sutarties objektą. Aiškindama minėtos nuostatos turinį, Vokietijos Federalinė teisingumo ministerija nurodė, kad reikalavimo perėjimas neapima ieškinio reikalavimo grąžinti nuosavybę, kadangi jis neatsiejamas nuo daikto nuosavybės ir todėl visada priklauso savininkui. Kas yra savininkas, apsprendžia daiktinės teisės normos. Taigi priešingai nei nurodo apeliantė, Vokietijos materialinės teisės normos nepatvirtina, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką už parastą kilnojamąjį daiktą, pereina nuosavybės teisės į tą daiktą. Pagal Vokietijos Civilinio kodekso 929 straipsnio 1 dalį kilnojamųjų daiktų nuosavybė perduodama savininkui perduodant daiktą įgijėjui ir abiem susitarus, kad nuosavybė turi pereiti. Nuosavybė pereina tuo momentu, kai sudaromas susitarimas ir baigiamas perdavimas. Kai daiktas jau yra įgijėjo, pakanka susitarimo tarp savininko ir įgijėjo dėl nuosavybės perėjimo. Aptartas teisinis reguliavimas aktualus sprendžiant šios bylos teisminį ginčą. Priešingai nei teigia apeliantė, šis teisinis reguliavimas nenumato, kad draudimo išmoką už apdrausto daikto vagystę išmokėjusiam draudikui pereina nuosavybės teisės į pavogtą daiktą, todėl nepagrįstais pripažintini apeliantės argumentai, kad Vokietijos teisės aktai numato ieškovei (draudikei) teisę kaip automobilio savininkei reikšti vindikacinį ieškinį.

27Apeliantės teigimu, teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė nėra prašomo išreikalauti automobilio savininkė. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais neturi pagrindo sutikti. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. CPK 177 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kasacinio teismo išaiškinta, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015).

28Įrodinėdama, kad yra pavogto automobilio savininkė, ieškovė teismui privalėjo pateikti įrodymus, kad pavogto automobilio savininkė bendrovė Serabag Gesellschaft perleido nuosavybės teises į automobilį, tačiau tokių įrodymų ieškovė nepateikė. Ieškovės 2010 m. birželio 7 d. pranešimas dėl žalos apskaičiavimo ir 53 547, 47 Eur sumos pervedimo, 2009 m. liepos 8 d. draudimo liudijimas, automobilio BMW x70 techninis pasas ar automobilio rakteliai, nėra įrodymai, kurie patvirtina, jog ieškovė yra automobilio savininkė. Byloje esantis ieškovės pateiktas dokumentas (1 t., 19 b. l.) – nuosavybės deklaracija – kuri užpildyta po draudiminio įvykio ir po draudimo išmokos gavimo (2010 m. lapkričio 15 d.) bei kurioje yra įrašas „šiuo mes patvirtiname/aš patvirtinu trečiųjų asmenų pretenzijų nebuvimą dėl surasto automobilio nuosavybės ir mūsų/mano vienintelę teisę į nuosavybę“, paneigia ieškovės poziciją, kad po draudimo išmokos už pavogtą automobilį išmokėjimo jai perėjo nuosavybės teisės į pavogtą automobilį. Šiuo dokumentu savininkas – įmonė Serabag-Gesellschaft mbH– patvirtino gavęs draudimo išmoką ir savo vienintelę teisę į automobilio nuosavybę. Taigi ieškovė nepateikė įrodymų, kad jai būtų perleistos nuosavybės teisės, nepateikė įrodymų, kad draudimo sutartyje šalys būtų susitarusios, jog tokiu kaip šis atveju, išmokėjus draudimo išmoką už pavogtą automobilį, draudikui pereina nuosavybės teisės į jį. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino ieškovės pateiktus įrodymus, kuriais ji grindžia nuosavybės teises į ginčo automobilį, ir pagrįstai sprendė, kad šie įrodymai nėra pakankami konstatuoti, kad ieškovė yra automobilio savininkė.

29Apeliantės teigimu, teismas turėjo atsižvelgti į teismų praktiką, kurioje nurodoma, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai ir priimti procesiniai sprendimai gali būti įrodymais civilinėje byloje. Ieškovės teigimu, aplinkybę, kad ji yra automobilio savininkė, patvirtina ikiteisminio tyrimo metu 2011 m. sausio 7 d. priimtas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarimas, kuriuo nutarta ginčo automobilį grąžinti ieškovės atstovui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtas nutarimas buvo panaikintas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2011 m. vasario 21 d. nutarimu, todėl ieškovė nepagrįstai juo vadovaujasi kaip įrodymu. Kita vertus, net ir tokiam nutarimui galiojant, tai nėra įrodymas, patvirtinantis ieškovės nuosavybės teises į ginčo transporto priemonę. Nuosavybės teisę į transporto priemonę patvirtintų tiesioginiai įrodymai, išrašai iš viešųjų registrų apie ginčo automobilio savininką, sandoriai su automobilio savininku, rodantys, kad nuosavybės teisė į automobilį yra perleista ieškovei, tačiau tokių įrodymų ieškovė nepateikė.

30Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jai perėjo automobilio savininko teisės, darytina išvada, kad ji neturi teisės pareikšti vindikacinio reikalavimo, todėl ieškinys atmestas pagrįstai.

31Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėse bylose Nr. 3K-3-446/2010 ir Nr. 3K-3-113/2004 pateiktais išaiškinimais, kurių ratio decidenti sutampa su šios bylos faktinėmis aplinkybėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. lapkričio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2010, yra nurodęs, kad sąžiningo daikto įgijėjo teisių apsaugą reglamentuojanti CK 4.96 straipsnio 1 dalis yra imperatyvioji Lietuvos Respublik?s teisės norma, kuri taikoma, nepriklausomai nuo to, kurios valstybės teisė taikytina savininko nuosavybės teisių turiniui ir nuosavybės teisių gynimui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo keliamas sąžiningo įgijėjo apsaugos klausimas. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ne dėl to, kad gynė sąžiningo įgijėjo (atsakovės) teises, o konstatavęs, jog ieškovė neįrodė esanti automobilio savininke. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2004, atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teisės atsiradimo ir nuosavybės teisės pažeidimo faktai įvyko ne Lietuvoje, o užsienio valstybėje, nurodyta byloje taikyti užsienio valstybės teisę. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nekilo ginčas dėl taikytinos teisės. Ginčo materialiniams teisiniams santykiams buvo taikomos Vokietijos teisės normos, todėl nepagrįsti apeliantės argumentai, kad teismas nesivadovavo nurodytomis kasacinio teismo nutartimis. Kita vertus, teismas byloje taikė Vokietijos materialinę teisę, todėl nėra pagrindo vadovautis kasacinio teismo išaiškinimais dėl Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso normų, reglamentuojančių vindikaciją, aiškinimo ir taikymo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ieškovės cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nėra aktuali nagrinėjamam ginčui ir nesudaro pagrindo tarp šalių susiklosčiusio ginčo spręsti kitaip nei tai darė pirmosios instancijos teismas.

32Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovės pateiktas draudimo liudijimas galiojo iki 2010 m. sausio 1 d., o automobilio paieška buvo paskelbta 2010 m. balandžio 20 d., todėl nurodė, kad ieškovė nepateikė draudiminio įvykio metu galiojusio draudimo poliso. Apeliantės teigimu, teismas neatsižvelgė į draudimo polise numatytas sąlygas, kad sutartis pratęsiama vieneriems metams, nebent ji prieš mėnesį bus nutraukta raštu. Ieškovė nurodo, kad byloje nėra duomenų apie draudimo sutarties nutraukimą, todėl teismas turėjo sutartį vertinti kaip galiojančią. Atsižvelgiant į tai, kad pati ieškovė yra surašiusi pranešimą dėl draudimo išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo draudėjui dėl pavogto automobilio, kad draudėja patvirtino apie tokios išmokos gavimą, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo abejoti draudimo apsaugos galiojimu minėto įvykio metu.

33Teismas taip pat sprendė, kad ieškovės pranešimas automobilio savininkui dėl draudimo išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo už automobilio vagystę nepatvirtina, jog ši suma realiai buvo sumokėta. Teismas teisingai nurodė, kad ieškovės pateiktas pranešimas nėra mokėjimo dokumentas, tačiau byloje esančioje nuosavybės deklaracijoje (1 t., 19 b. l.) automobilio savininkas patvirtino, kad draudimo išmoką gavo, todėl nepagrįsta teismo išvada, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių išmokos draudėjui išmokėjimą. Tačiau ši aplinkybė nėra esminė sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, kadangi Vokietijos Draudimo įstatymas nenumato, kad draudikui išmokėjusiam draudimo išmoką už pavogtą kilnojamąjį daiktą, pereina nuosavybės teisė į tokį daiktą.

34Įvertinusi išdėstytas aplinkybės, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jos nuosavybės teisę į prašomą išreikalauti iš neteisėto valdymo automobilį, todėl pagrįstai konstatavo, kad ieškovė nėra automobilio savininkė ir neturi tesės reikšti vindikacinio ieškinio. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo naikinti pagrįsto ir teisėto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

35Dėl bylinėjimosi išlaidų

36Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str.). Atsakovė nepateikė bylinėjimosi išlaidų faktą ir dydį patvirtinančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

37Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

38Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama išreikalauti iš atsakovės... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimu atmetė ieškovės... 7. Teismas vadovavosi Vokietijos CK 929 paragrafo 1 dalimi, pagal kurią... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 9. Ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d.... 10. 1. Nepagrįsti teismo argumentai, kad ieškovei neperėjo nuosavybės teisė į... 11. 2. Teismų praktikoje aiškinama, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti... 12. 3. Teismas netinkamai vertino ieškovės pateiktą 2009 m. liepos 8 d. draudimo... 13. 4. Teismo išvada, kad faktas, jog pavogus automobilį ir draudimo bendrovei... 14. 5. Teismas nesivadovavo įrodymų pakankamumo taisykle ir pažeidė... 15. 6. Teismas netinkamai aiškino CK 4.96 straipsnio 1 dalį ir besąlygiškai... 16. 7. Spręsdamas šalių ginčą, teismas turėtų atsižvelgti į teismų... 17. Atsakovė prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą, nes ieškovė nėra... 18. 1 .Ieškovės pateikti dokumentai neįrodo, kad ieškovė faktiškai sumokėjo... 19. 2. Ieškovės pateiktas 2009 m. liepos 8d. draudimo liudijimas galiojo nuo 2009... 20. 3. Ieškovės ir bendrovės Serabag Gesellschaft sudarytoje draudimo sutartyje,... 21. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 23. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą, nustatė, kad... 24. Vadovaujantis CK 1.48 straipsnio 1 dalies nuostatomis, savininko daiktinėms... 25. Byloje pareikštas vindikacinis ieškinys – dėl automobilio išreikalavimo... 26. Vokietijos Civilinio kodekso 935 straipsnyje numatyta, kad įgyta nuosavybės... 27. Apeliantės teigimu, teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir... 28. Įrodinėdama, kad yra pavogto automobilio savininkė, ieškovė teismui... 29. Apeliantės teigimu, teismas turėjo atsižvelgti į teismų praktiką, kurioje... 30. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių,... 31. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo... 32. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovės pateiktas draudimo liudijimas... 33. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovės pranešimas automobilio savininkui... 34. Įvertinusi išdėstytas aplinkybės, teisėjų kolegija neturi teisinio... 35. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 36. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos... 37. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 38. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti...