Byla 1A-110-185/2017
Dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-02-21 nuosprendžio, kuriuo G. M. ir R. P. pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 str. 1 d. ir kiekvienam paskirta 40 MGL (1506,40 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos

1Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Danutės Švitinienės ir Valdo Ciesiūno, sekretoriaujant Audronai Jasiukėnienei, dalyvaujant: prokurorei Gailutei Vilkienei, nuteistiesiems G. M. ir R. P., gynėjams advokatams S. B., A. A., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. M. ir R. P. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-02-21 nuosprendžio, kuriuo G. M. ir R. P. pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 str. 1 d. ir kiekvienam paskirta 40 MGL (1506,40 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

2Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir V. K., tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4R. P. nuteista už tai, kad 2014 m. gegužės 19 d. ( - ), Panevėžyje, baudžiamosios bylos Nr. ( - ) teisiamojo posėdžio metu, prieš tai įspėta dėl atsakomybės, numatytos BK 235 str. 1 d., už žinomai melagingų parodymų davimą, apklausiama kaip liudytoja, tyčia melagingai parodė, kad 2013-06-11 kratos metu jos namuose rastus 6 blokus neteisėtų akcizinių prekių – cigarečių buvo pirkusi turguje. Šie jos parodymai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

5G. M. nuteistas už tai, kad 2014 m. gegužės 19 d. ( - ), Panevėžyje, baudžiamosios bylos Nr. ( - ) teisiamojo posėdžio metu, prieš tai įspėtas dėl atsakomybės, numatytos BK 235 str. 1 d., už žinomai melagingų parodymų davimą, apklausiamas kaip liudytojas, tyčia melagingai parodė, kad neteisėtas akcizines prekes – cigaretes pasiūlė nepažįstamas žmogus, o jis jas nupirko. Šie jo parodymai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

6Apeliaciniu skundu nuteistasis G. M. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad teismas jo kaltę grindė įrodymais, kurie yra ne tik prieštaringi, bet ir nesuteikė teismui galimybės vertinti juos kaip įrodymais, pagrindžiančiais jo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 str. 1 d., padarymo. Teigia, jog ikiteisminis tyrimas Nr. ( - ) buvo pradėtas neteisėtai, dėl to ne tik nepagrįstai buvo nuteistas R. I. (Panevėžio apygardos teismo 2015-06-09 nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. ( - )), bet ir priimta šio teismo nutartis apie tai, jog jis (apeliantas) baudžiamosios bylos Nr. ( - ) teisiamojo posėdžio metu, būdamas prieš tai įspėtas dėl atsakomybės, numatytos BK 235 str. 1 d., už žinomai melagingų parodymų davimą, apklausiamas kaip liudytojas, tariamai tyčia davė melagingus parodymus, t. y. melagingai parodė, jog neteisėtas akcizines prekes – cigaretes pasiūlė nepažįstamas žmogus, ir jis jas nupirko. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas ne tik neatsakė į jo gynėjo iškeltus klausimus dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumo, bet ir nepagrįstai rėmėsi liudytojo R. A. parodymais, duotais tiek ankstesnėje byloje, tiek ir šioje byloje, negretino jų su kitais byloje esančiais įrodymais bei nepašalino esančių prieštaravimų. Nagrinėjant šią bylą buvo perklausyti R. A. parodymai, duoti ankstesnėje byloje apeliacinės instancijos teisme, kur jis parodė, jog neturėjo tokios informacijos, kad R. I. įgijo cigaretes ir jas toje sodyboje laikė. Pasak R. A., operatyvinė byla nebuvo užvesta, nes buvo per mažai informacijos. Kad į sodybą atvažiuos R. I., jis (R. A.) tokios informacijos neturėjo, galėjo atvažiuoti bet kas. Jiems žinoma, kad yra asmuo pravarde ( - ). Tačiau duomenų apie tai, jog ( - ) yra būtent R. I., byloje nėra, o yra duomenys apie kitą tokią pat pravardę turintį asmenį, kurio policijos pareigūnai neatskleidžia. Taigi iš R. A. apklausos apeliacinės instancijos teisme matyti, jog jokios informacijos apie tai, kad R. I. galimai įsigijo ir laikė akcizines prekes, jis neturėjo, ir surengus pasalą bei į sodybą atvykus R. I., jis (R. I.) buvo ne tik sulaikytas, bet ir buvo pildomi kriminalinės žvalgybos dokumentai apie tai, kad R. I. sodyboje galėjo laikyti cigaretes, po to surašomas tarnybinis pranešimas ir, remiantis tariamai turima operatyvine informacija, pradedamas ikiteisminis tyrimas. Mano, kad tokie R. A. ir kitų policijos darbuotojų veiksmai negali būti teisėti ir laikomi kaip teisėtu būdu gauti duomenys. Be to, R. A. ir A. A. tarnybiniai pranešimai buvo surašyti vėliau arba jie buvo neužregistruoti, dėl to negali būti laikomi kaip teisingais duomenimis, o vėliau tapti įrodymais. Pirmosios instancijos teismas dėl šių gynybos argumentų nepasisakė. Apibendrinus darytina išvada, kad teismas skundžiamu nuosprendžiu netinkamai pritaikė Kriminalinės žvalgybos įstatymą, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 166 str. 2 d. nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) suformuotos praktikos, o tai sudaro pagrindą tokį teismo sprendimą panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

7Nurodo, kad net ir darant prielaidą, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai, nepažeidžiant BPK 166 str. 2 d. nuostatų, tuomet teismas nuosprendyje ne tik padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, bet ir pažeidė BPK 20 str. 5 d., 301 str. 305 str. 1 d. 1–4 p., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d. nuostatas. Teismas nuosprendį grindė įrodymais, kurie nei kokybiškai, nei kiekybiškai neatitinka įrodinėjimo dalyko bei įrodinėjimo ribų reikalavimų, t. y. apylinkės teismas nuosprendį iš esmės grindė tik liudytojų – policijos pareigūnų parodymais, nevertino įrodymų visumos, t. y. nevertino jo 2013-06-20 pareiškimo, kuriame jis prašė apklausti jį papildomai, nurodęs ir tokio savo prašymo priežastį – prieš tai apklausiamas kaip liudytojas buvo verčiamas policijos pareigūnų duoti parodymus prieš R. I.. Šio jo pareiškimo niekas netyrė, jis papildomai apklaustas nebuvo, prieštaravimai jo parodymuose nebuvo pašalinti, dėl to jo, kaip liudytojo parodymai, negali būti vertinami kaip teisėtu būdu gauti duomenys, nes jie gauti pažeidžiant BPK 4 str. ir 20 str. 4 d. nustatytus reikalavimus, o jis pats neturi tokių įgalinimų ištirti policijos pareigūnų veiksmus, todėl, kaip mano, kiekviena abejonė turėjo būti vertinama jo naudai, tačiau šiuo atveju ir to teismas nepadarė. Be to, liudytojo parodymų dalyko negali sudaryti duomenys apie tikėtiną jo dalyvavimą darant nusikalstamas veikas, nes BPK 80 str. 1 p. prasme asmuo bet kurioje proceso stadijoje negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie bet kokias aplinkybes, duomenys apie kurias galėtų būti pagrindu vėliau jam reikšti įtarimus ar kaltinimus ne tik tiriamojoje byloje, bet ir kurioje nors kitoje byloje, nes tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 3 d. įtvirtintam principui bei suvaržytų teisę į gynybą. Be to, BK 235 str. 4 d. nurodyta, jog nukentėjęs asmuo ar liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu pagal įstatymus turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau prieš apklausą jis su šia teise supažindintas nebuvo. Taigi teismas netikrino šių duomenų gavimo teisėtumo, neužtikrino teisingo bylos nagrinėjimo, todėl jo duoti paaiškinimai policijos darbuotojams ir tyrėjai (neapklausus jo papildomai) dėl jų neatitikimo BPK 20 str. įtvirtintai įrodymų sąvokai negalėjo būti vertinami kaip įrodymai, o kartu negalėjo būti vertinami jo parodymai apklausiant jį kaip liudytoją Panevėžio apygardos teisme baudžiamojoje byloje Nr. ( - ) kaip melagingi. Be to, ir R. P., V. K., A. M., R. I., V. G., I. G., R. P. nurodė, kad jie buvo verčiami duoti parodymus, t. y. sakyti, jog cigaretes pirko iš R. I. pravarde ( - ), o tai pagrindžia jo duotus parodymus. Atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas A. parodymus, netiksliai juos užrašė ir kartu netinkamai įvertino, kadangi minėtas liudytojas teisme nenurodė, jog žino tik vieną asmenį pravarde ( - ), t. y. tik R. I., o nurodė, jog tokia pravarde asmenų Pasvalyje yra ir daugiau. Nurodo, kad „prejudiciniai faktai“ Lietuvos apeliacinio teismo 2015-12-02 nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. ( - ) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. ( - ) negalėjo ir negali būti taikomi jo atžvilgiu, kadangi Panevėžio apygardos teismo atskiroji nutartis dėl jo galimai melagingų parodymų davimo priimta esant dar neįsiteisėjusiam apkaltinamajam Panevėžio apygardos teismo 2015-06-09 nuosprendžiui. Pažymi, jog jis niekada nesiekė duoti melagingų parodymų, tokių tyčinių veiksmų neatliko, o apklausiamas kaip liudytojas apkalbėjo R. I. verčiamas policijos darbuotojų. Be to, atkreipia dėmesį į tai, jog apeliacinis teismas R. I. išteisino dėl cigarečių realizavimo R. P., V. K. ir jam, t. y. teismas konstatavo, jog R. I. veiksmuose gali būti tik administracinio pažeidimo sudėtis. Vadinasi, jis (apeliantas) negalėjo pameluoti dėl to, ko nėra ir ko objektyviai nebuvo. Tuo atveju, jam net ir duodant melagingus parodymus tyčia, negali kilti baudžiamoji atsakomybė dėl melagingų parodymų apie nusikalstamą veiką, kurios nėra, davimo. Pagal galiojusią Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 276 str. 2 d. (su nuoroda į ATPK 1872 str.) jis galėtų būti nubaustas už melagingų parodymų davimą tik administracinėje byloje. Teismas, pripažinęs jį kaltu pagal BK 235 str. 1 d., nevertino to, ar pagal susiklosčiusias aplinkybes, faktinius duomenis, jo kaltės rūšies specifiką nėra galimybės jo atžvilgiu taikyti BK 37 str., numatantį galimybę atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo. Taip pat nurodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo šališkas, duomenys buvo gauti pažeidžiant BPK reikalavimus, neteisėtu būdu, nes liudytojų – policijos pareigūnų parodymai yra niekiniai. Bylą nagrinėjant Panevėžio apygardos teisme kaltinamasis R. I. šalino teisme šališką ikiteisminį tyrimą kontroliavusį ir jam vadovavusį prokurorą V. S., tačiau teismas nepagrįstai tokį jo pareiškimą atmetė ir R. I. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuris neturėjo būti priimtas, o tuo labiau, remiantis tos bylos duomenimis, dar neįsiteisėjus teismo nuosprendžiui, neturėjo būti priimta nutartis dėl V. K., G. M. ir R. P. neva melagingų parodymų davimo Panevėžio apygardos teisme 2014-05-19 apklausiant juos kaip liudytojais ir pradėtas jų atžvilgiu ikiteisminis tyrimas. Tai rodo Panevėžio apygardos teisme bylą nagrinėjusio teisėjo S. Bagdonavičiaus šališkumą. Be to, kiekvienoje byloje turi būti įrodyta asmens kaltė, tačiau šioje byloje jo kaltės niekas neįrodinėjo, juolab jos formos, taip toliau formuojant ydingą praktiką, jog kaltė nebenustatinėjama, o preziumuojama, t. y. tampa prielaida. Nenustatinėdamas jo kaltės teismas ne tik netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, esminiai pažeidė procesinės teisės normas, bet ir nukrypo nuo LAT suformuotos praktikos nagrinėjamais klausimais. Kad pažeidimai nesikartotų (S. B. yra Panevėžio apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas), prašo bylos nagrinėjimą perduoti kitam teismui.

8Apeliaciniu skundu nuteistoji R. P. iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir nuteistasis G. M., dėl to jie iš naujo nebekartojami, prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2017-02-21 nuosprendį ir priimti jos atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį arba nuosprendį pakeisti: paskirti jai viešuosius darbus arba kitą bausmę – laisvės apribojimą arba laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant. R. P. papildomai nurodo, kad teismas nepagrįstai nesvarstė galimybės paskirti jai žymiai švelnesnę bausmę. Teigia, kad teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (BK 54 str. 3 d.). Ši baudžiamojo įstatymo įtvirtinta galimybė paskirti švelnesnę bausmę susijusi su bausmės tikslų tinkamu realizavimu (BK 41 str. 2 d.). Nė vienas iš BK 41 str. 2 d. numatytų bausmės tikslų nelaikytinas pagrindiniu, kitiems skiriant tik subordinacinį vaidmenį bausmės skyrimo procese, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į tikslų visumą. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą – atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą bausmę. Teismas bausmę skiria vadovaudamasis BK 54 str. 1 ir 2 d. nustatytais pagrindais. Jeigu apeliacinės instancijos teismas prieitų išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė virš paminėtas nuostatas, mano, kad jos skunde nurodytos aplinkybės, jos turtinė padėtis sudaro pagrindą arba švelninti jai paskirtos bausmės rūšį ir dydį, t. y. paskirti jai viešuosius darbus arba paskirti jai kitą bausmę – laisvės apribojimą arba laisvės atėmimą ir jos vykdymą atidėti.

9Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

10Apeliaciniai skundai atmetami.

11Atsižvelgdamas į apeliaciniuose skunduose suformuluotus prašymus, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 str. 3 d.). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarinėti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-63/2008, 2K-398/2009 ir kitos).

12Skunduose ir apygardos teismo posėdyje nuteistieji G. M. ir R. P. bei jų gynėjai reiškė nušalinimą visam Panevėžio apygardos teismui, motyvuodami tuo, kad prieš tai R. I. baudžiamąją bylą pirma instancija nagrinėjo Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas S. Bagdonavičius, kuris ir priėmė atskirą nutartį dėl jų (apeliantų) ir V. K. galimai teisme duotų melagingų parodymų, ir dėl šios nutarties buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dar neįsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui. Vėliau Lietuvos apeliacinis teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, dėl to, anot apeliantų bei jų gynėjų, yra abejonių, kad bylą nagrinėjanti Panevėžio apygardos teismo bet kuri teisėjų kolegija gali būti nešališka. Šį prašymą dėl viso teismo nušalinimo kolegija atmetė protokoline forma kaip deklaratyvų ir procesiškai nepagrįstą, kadangi baudžiamojo proceso įstatymas nenumato galimybės proceso dalyviams reikšti nušalinimą visiems kurio nors teismo teisėjams. Vadovaujantis BPK IV skirsnio normomis, nušalinimas gali būti reiškiamas konkrečiam bylą ar skundą nagrinėjančiam teisėjui ar teisėjų kolegijai. Tačiau nagrinėjamu atveju nei nuteistieji, nei jų advokatai nepateikė jokių argumentų dėl konkretaus bylą apeliacine tvarka nagrinėjančio teisėjo ar visos teisėjų kolegijos galimo šališkumo, todėl esant šioms aplinkybėms ir atsižvelgus į tai, kad bylą apeliacine tvarka nagrinėja teisėjai, kurie nėra susiję su R. I. byla, kolegijos sudėtyje nėra teisėjo S. B., taip pat į tai, kad jis, kaip Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, neturi galimybių daryti teisėjams jokio poveikio, nes teisėjai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo proceso dalyvių, teismų administracijos, kitų teisėjų, valstybės valdžios institucijų, pareigūnų bei kitų asmenų, vykdydami teisingumą veikia nešališkai ir klausosi tik įstatymų, nesant BPK 58 str. numatytų nusišalinimo pagrindų, kolegijai nuo šios bylos nagrinėjimo nusišalinti nėra jokio pagrindo.

13Dėl nuteistųjų prašymo perduoti bylą nagrinėti kitam apygardos teismui pažymėtina, kad šio klausimo teisėjų kolegija nesprendžia, nes tai ne jų kompetencija.

14Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir susipažinusi su apeliacinių skundų argumentais, su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas trūkumų neturi, o apeliaciniuose skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos ir prieštarauja bylos medžiagai bei teismo sprendimo turiniui, iš esmės išreiškia tik apeliantų nesutikimą su teismo padarytomis jiems nepalankiomis išvadomis, todėl nepagrindžia skundų teiginių dėl BPK pažeidimų. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas, yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų, įvertino bylos proceso metu gautus duomenis ir pripažino juos įrodymais (BPK 301 str. 1 d.), nuosprendyje išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas apie tai, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistųjų G. M. ir R. P. kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų, taip pat nurodė išsamius motyvus, kodėl nesivadovauja ir atmeta G. M., R. P., V. K., R. I., I. G., V. G., A. M. parodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai apeliantus pripažino kaltais davus melagingus parodymus bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, jų veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 235 str. 1 d., ir paskyrė jiems teisingas bausmes. Priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, nuteistųjų G. M. ir R. P. kaltė grindžiama nuosprendyje aptartais teismo posėdyje objektyviai, išsamiai ir nešališkai ištirtais bylos duomenimis. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu BPK numatytomis priemonėmis. Nuosprendis surašytas vadovaujantis BPK 305 str. nuostatomis, o surinkti įrodymai pagrįstai ir teisėtai įvertinti bendrame bylos duomenų kontekste. Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su byloje atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl G. M. ir R. P. kaltės, su jomis visiškai sutinka ir bylos įrodymų bei teismo argumentų iš naujo nebekartoja, juolab kad skundžiamo nuosprendžio turinys yra žinomas ir patiems apeliantams. Tai, kad pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė ir jas vertino kitaip, nei tikėjosi apeliantai, t. y. jiems nepalankiai, savaime nereiškia, jog skundžiamame nuosprendyje pateiktas duomenų vertinimas neatitinka įstatymo nuostatų.

15Analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad 2015-06-09 Panevėžio apygardos teisme buvo išnagrinėta baudžiamoji byla, kurioje R. I. pripažintas kaltu pagal BK 1992 str. 1 d. ir jam paskirta 700 MGL (26632) Eur dydžio bauda. Šioje byloje kaip liudytojai buvo pakviesti G. M. ir R. P.. Apklausiami kaip liudytojai ikiteisminio tyrimo metu G. M. ir R. P. parodė, jog cigaretes jiems tiekdavo asmuo vardu R.. Pagal pateiktas nuotraukas jie atpažino minėtą asmenį, ir tai buvo R. I.. Tai, kad jų nurodyti duomenys yra teisingi, apeliantai patvirtino savo parašais, dėl protokolų turinio pastabų nepareiškė, pretenzijų policijos pareigūnams neturėjo. O apklausiami kaip liudytojai 2014-05-19 Panevėžio apygardos teisiamajame posėdyje G. M. ir R. P. jau nurodė, jog cigaretes jie įsigijo ne iš R. I., o iš jiems nepažįstamų asmenų, vėliau suprato, jog apkalbėjo R. I., teigė, jog parodymus prieš R. I. jie davė verčiami policijos pareigūnų. Panevėžio apygardos teismui 2015-06-09 priėmus R. I. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, tą pačią dieną buvo priimta ir atskira nutartis dėl G. M. ir R. P. galimai teisme duotų melagingų parodymų. Šios nutarties pagrindu jų atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, G. M. ir R. P. buvo pareikšti įtarimai pagal BK 235 str. 1 d., o po to ir jų atžvilgiu priimtas skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis, su kuriuo jie nesutinka ir apeliaciniais skundais prašo juos išteisinti. Nuteistieji analogiškai teigia, jog jie sakė tiesą duodami parodymus teisme ir tikėti reikėtų būtent šiais jų parodymais, o ne jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos jie davė verčiami policijos pareigūnų. Šie skundo argumentai atmetami kaip deklaratyvūs ir akivaizdžiai prieštaraujantys byloje surinktiems įrodymams bei vertinami tik kaip bandymas sukelti abejones policijos pareigūnų tinkamu pareigų atlikimu (priešingų patikimų duomenų teismui nėra pateikta) ir kartu siekis išvengti atsakomybės.

16Pagal baudžiamojo proceso įstatymą liudyti gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 str.). Vadinasi, liudytojas baudžiamajame procese yra asmuo, kuris matė ar kitaip suvokė su tiriamu įvykiu susijusius faktus, įvykius, reiškinius ir gali tai patvirtinti duodamas parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-288/2011; 2K-351/2014). BPK 83 str. 1 d. liudytojui numatyta pareiga duoti teisingus parodymus apie tai, kas jam žinoma apie reikšmės bylai išspręsti turinčias aplinkybes, o BPK 83 str. 4 d. nustatyta atsakomybė pagal BK 235 str. už melagingų parodymų davimą.

17BK 235 str. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje būdamas liudytoju ar nukentėjusiu asmeniu davė melagingus parodymus. BK 235 str. prasme melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, ji iškraipoma arba neigiami realūs egzistuojantys faktai ir nurodomi išgalvoti. BK 235 str. numatytų nusikalstamų veikų objektyvieji požymiai inter alia pasireiškia liudytojo ar nukentėjusiojo melagingų parodymų davimu ikiteisminio tyrimo metu arba teisme. BK 235 str. numatytų nusikalstamų veikų subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia (BK 15 str. 2 d. 1 p.). Darydamas šį nusikaltimą, kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius parodymus. Tai, kad kaltininkas suvokia apie pareigą duoti teisingus parodymus ir žino apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą, jis patvirtina savo parašu. Šiuo atveju kaltininko tiesioginė tyčia pasireiškia ir tuo, kad jis suvokia, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta tai ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-335-895/2015). Melagingų parodymų teikimo nusikaltimo sudėtis yra formali. Todėl bet kurios alternatyvios veikos, numatytos BK 235 str. 1 d., padarymas lemia baigtą nusikaltimą. Baigtumo momentą lemia bylos proceso stadija, kurioje duodami melagingi parodymai, išvados, paaiškinimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-455/2010).

18Pagal teismo nustatytas aplinkybes, G. M. ir R. P. veika objektyviai pasireiškė melagingų parodymų davimu teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje, kurioje pagal BK 1992 str. 1 d. yra nuteistas R. I. ir kurioje jie buvo pakviesti liudyti apie svarbias tai bylai aplinkybes, susijusias būtent su R. I. neteisėtais veiksmais – kontrabandinių cigarečių tiekimu (realizavimu) apeliantams. Toje byloje G. M. ir R. P. atsakomybės klausimas nebuvo keliamas, jiems nebuvo pareikšti jokie įtarimai, jie buvo liudytojai ir kaip liudytojai buvo apklausti apie kito asmens – R. I. veiksmus, todėl apeliaciniuose skunduose be teisėto pagrindo teigiama, kad buvo pažeistos konstitucinės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 3 d.) ir BPK 80 str. 1 p. įtvirtintas draudimas versti asmenį duoti parodymus prieš save. G. M. ir R. P., prieš duodami parodymus teisiamajame posėdyje, būdami įspėti apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą, savo parašu patvirtinę tai ir žinodami savo procesinės padėties ypatumus, davė tikrovės neatitinkančius parodymus, kad kontrabandines cigaretes jie įgijo iš nepažįstamų žmonių (ikiteisminio tyrimo metu jie parodė, kad cigaretes pirko iš R. I.). Nors nuteistieji nesutinka su tuo, kad teisme jie davė melagingus parodymus, teigdami, jog šie jų parodymai buvo teisingi, o ikiteisminio tyrimo metu jų duoti parodymai buvo neteisingi, jie apkalbėjo R. I. verčiami policijos pareigūnų duoti prieš jį parodymus, kolegija pažymi, jog tai, kad R. P. ir G. M. teisingus parodymus davė būtent ikiteisminio tyrimo metu, kartu paneigiant ir jų versiją, kad šie jų parodymai buvo gauti prievartos būdu, yra konstatuota jau įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2015-06-09 nuosprendžiu. Todėl, kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, Panevėžio apygardos teismo 2015-06-09 nuosprendyje, Lietuvos apeliacinio teismo 2015-12-02 nuosprendyje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-05-31 nutartyje nustatytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai nagrinėjamoje byloje ir jie nekvestionuojami. Ta aplinkybė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2015-12-02 nuosprendyje iš R. I. inkriminuoto kaltinimo pašalino aplinkybes, kad jis, pažeisdamas nustatytą tvarką, realizavo dalį cigarečių V. K., G. M. ir R. P., nešalina apeliantų atsakomybės dėl melagingų parodymų davimo, kadangi šių aplinkybių pašalinimas yra susijęs tik su teismo pateiktu kitokiu R. I. veiksmų teisiniu vertinimu, t. y. kad tokie R. I. veiksmai gali būti vertinami tik kaip administracinė atsakomybė (realizuotų cigarečių vertė neviršijo 250 MGL dydžio sumos). Tačiau nei šis apeliacinės instancijos teismas, nei vėliau kasacinės instancijos teismas nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų faktų, jog R. I. tiekė (realizavo) kontrabandines cigaretes G. M. ir R. P., o jie jas iš jo įsigijo bei nepateikė kitokio apeliantų duotų parodymų vertinimo. Priešingai, su juo visiškai sutiko konstatavę, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi apeliantų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes jie gauti įstatymo nustatyta tvarka, o jų parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, atmetė kaip siekį padėti R. I. išvengti atsakomybės. Šie bei kiti skundžiamame nuosprendyje nurodyti ir išsamiai aptarti įrodymai, kurie iš naujo nebekartojami, buvo pakankami apylinkės teismui konstatuoti, kad G. M. ir R. P. davė melagingus parodymus teisiamajame posėdyje, todėl dar kartą išsamiau analizuoti ir vertinti apeliantų parodymus, lyginti juos su kitais byloje surinktais įrodymais, nėra jokio pagrindo ir būtinybės. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nuteistieji savo veiksmais realizavo ir jiems inkriminuoto nusikaltimo subjektyviosios pusės požymius. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantai, 2014-05-19 prieš duodami parodymus teisme, laisva valia pasirašė priesaiką ir pasižadėjimą. Vadinasi, jie, būdami pilnamečiai, sveiki, pakaltinami asmenys suprato savo kaip liudytojų procesinę padėtį, žinojo teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti teisingus, tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus. Apie tai, kad G. M. ir R. P. nesupranta įspėjimo už melagingų parodymų davimą esmės, teismo posėdžio protokole nėra užfiksuota. Be to, teismo posėdžio metu apeliantams buvo priminti (pagarsinti) jų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, jie buvo klausinėjami apie tai, kodėl juos keičia, kurie jų parodymai yra teisingi ir kt. Taigi iš šių duomenų akivaizdu, jog apeliantai suprato savo procesinę padėtį, žinojo teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus, tokios pareigos suvokimą bei atsakomybės už jos nevykdymą žinojimą jie patvirtino savo parašu ir suvokė, kad duoda tikrai tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje bei sąmoningai taip elgėsi, t. y. šią veiką jie padarė veikdami tiesiogine tyčia. Taigi vertindamas pirmiau išdėstytus duomenis, aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl G. M. ir R. P. kaltės, ir, remdamasis šių duomenų visuma, konstatuoja, kad nuteistieji tiesiogiai realizavo visus jiems inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 235 str. 1 d., požymius, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują – apeliantus išteisinantį nuosprendį, kaip to prašoma skundais, pagrindo nėra.

19Apeliacinių skundų argumentai, susiję su R. I. byla ir joje pradėtu ikiteisminiu tyrimu, šią bylą kontroliavusio prokuroro ir ją teisme nagrinėjusio teisėjo galimu šališkumu nėra šio skundo nagrinėjimo dalykas. Be to, šie skundo argumentai nėra nauji ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015-12-02 nuosprendyje bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-05-31 nutartyje jie jau buvo aptarti bei įvertinti ir motyvuotai atmesti kaip neatitinkantys nustatytų aplinkybių, šie sprendimai yra įsiteisėję, todėl juose nustatytos aplinkybės nebegali būti kvestionuojamos.

20Dėl nuteistojo G. M. prašymo taikyti jo atžvilgiu BK 37 str. ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 str.), t. y. jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Teismas sprendžia, ar yra pagrindas asmens atžvilgiu taikyti BK 37 str. nuostatas tik visapusiškai įvertinęs bylos aplinkybes. Visgi, pažymėtina, kad atleisti asmenį, padariusį nusikaltimą nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo, yra teismo teisė, bet ne pareiga. Pagal teismų išaiškinimą, formalus veikos atitikimas baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymiams reiškia, kad kaltininko veikoje yra visi tam tikrame BK ypatingosios dalies straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau dėl kai kurių iš jų konkretaus turinio veika (dėl mažareikšmiškumo) yra nepavojinga ir dėl to tokia veika nėra nusikaltimas. BK 37 str. prasme veika nėra pavojinga, jei ji nedaro esminės žalos įstatymo ginamoms vertybėms arba nekelia grėsmės tokiai žalai atsirasti, t. y. nors joje yra pavojingos veikos požymių, tačiau veikos pavojingumas nesiekia to laipsnio, kuris būtinas baudžiamajai atsakomybei atsirasti.

21BK 235 str. nurodytais nusikaltimais trukdoma normaliam ikiteisminio tyrimo, teismo darbui, griaunamas šių teisėsaugos ir teisingumo institucijų autoritetas, pasitikėjimas jomis. Juo pažeidžiami ir kitų proceso dalyvių teisėti interesai, todėl iš procesinių santykių subjektų gauti patikimi, teisingi faktiniai duomenys yra būtina sąlyga išsamiai, nešališkai, objektyviai ir per kiek įmanoma trumpesnį laiką ištirti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

22Teisėjų kolegija, įvertinusi G. M. padarytos veikos pobūdį, jo veiksmų, tyčios kryptingumą, tikslus ir motyvus, nusikaltimo dalyko pobūdį, pažeistas įstatymo saugomas vertybes, atsižvelgusi ir į paties apelianto savo veiksmų įvertinimą, sprendžia, kad jo padaryta nusikalstama veika pagal jos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, kad, vertinant ją BK 37 str. nuostatų kontekste, negali būti pripažįstama tik formaliai atitinkanti BK 235 str. 1 d. numatytą veiką, taigi negali būti vertinama kaip mažareikšmė, dėl to G. M. prašymas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo atmetamas. Patikrinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus G. M. bausmės skyrimo motyvus, teisėjų kolegija nenustatė, kad jam paskirta bausmė yra neteisinga. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas apeliantui bausmės rūšį ir jos dydį, atsižvelgė į visas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, ir pagrįstai G. M. už jo padarytą nusikaltimą paskyrė sankcijoje numatytą vieną iš švelniausių alternatyvių bausmių rūšių – baudą, kurios dydis (40 MGL) nustatytas praktiškai artimas BK 47 str. 3 d. 2 p. už nesunkų nusikaltimą numatytam baudos minimumui (numatyta bauda iki 500 MGL dydžio), ir bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė. Be to, šiuo atveju ir pats apeliantas skunde neginčija jam paskirtos bausmės, dėl to plačiau nepasisakoma.

23Kolegija negali sutikti su nuteistosios R. P. skundo teiginiais, kad skundžiamu nuosprendžiu jai skirta bausmė – 40 MGL (1506,40 Eur) dydžio bauda aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir yra neteisinga. Kaip jau minėta, bauda yra viena švelniausių įstatyme už BK 235 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą numatytų bausmių rūšių. R. P. paskirtos baudos dydis praktiškai yra artimas minimaliam. Nors nuteistosios finansinė situacija šiuo metu ir nėra lengva, tačiau teismui nepateikta jokių duomenų, tokių duomenų nėra ir byloje, kad R. P. turėtų kokių nors sveikatos problemų, dėl kurių ji negalėtų dirbti, ji yra registruota Darbo biržoje, o galimas baudos sumokėjimas iki priverstinio jos išieškojimo nuosprendžiu jai numatytas per pusę metų po nuosprendžio įsiteisėjimo. Todėl manyti, jog jai paskirta bausmė yra aiškiai neteisinga, šiuo atveju nėra pagrindo. Be to, bausmės vykdymo metu, vadovaujantis BK 47 str. 6 d., asmeniui neišgalint susimokėti jam paskirtos baudos, jo sutikimu bauda gali būti pakeista viešaisiais darbais. Pažymėtina ir tai, kad nuteistosios prašymas paskirtą baudos bausmę pakeisti griežtesnėmis – laisvės apribojimo arba laisvės atėmimo bausmėmis prieštarauja BPK 320 str. 4 d. nuostatai, kurioje numatyta, kad pabloginti nuteistojo, išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Taigi akivaizdu, kad nuteistosios padėtis negali būti bloginama jos pačios prašymu.

24Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-02-21 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų, todėl naikinti jį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

25Byloje gauta Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų – 104,22 Eur apmokėjimo už nuteistajai R. P. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, kurias prašoma priteisti iš nuteistosios valstybės naudai. BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje prokuroro ir gynėjo dalyvavimas yra privalomas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo būtinas dalyvavimas apeliaciniame procese, o kaltinamajam atsisakyti nuo gynėjo apeliaciniame procese nenumatyta, tai antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 str. 3 d. c p.) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Atsižvelgus į tai, Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus prašymas iš nuteistosios valstybės naudai priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkinamas.

26Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Nutarė

27Nuteistųjų G. M. ir R. P. apeliacinius skundus atmesti.

Ryšiai
1. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir V. K., tačiau dėl... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 4. R. P. nuteista už tai, kad 2014 m. gegužės 19 d. ( - ),... 5. G. M. nuteistas už tai, kad 2014 m. gegužės 19 d. ( - ),... 6. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. M. prašo panaikinti... 7. Nurodo, kad net ir darant prielaidą, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas... 8. Apeliaciniu skundu nuteistoji R. P. iš esmės tais... 9. Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus... 10. Apeliaciniai skundai atmetami.... 11. Atsižvelgdamas į apeliaciniuose skunduose suformuluotus prašymus,... 12. Skunduose ir apygardos teismo posėdyje nuteistieji G. M.... 13. Dėl nuteistųjų prašymo perduoti bylą nagrinėti kitam apygardos teismui... 14. Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi... 15. Analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad... 16. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą liudyti gali būti šaukiamas kiekvienas... 17. BK 235 str. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas ikiteisminio tyrimo... 18. Pagal teismo nustatytas aplinkybes, G. M. ir 19. Apeliacinių skundų argumentai, susiję su R. I. byla ir... 20. Dėl nuteistojo G. M. prašymo taikyti jo atžvilgiu BK 37... 21. BK 235 22. Teisėjų kolegija, įvertinusi G. M. padarytos veikos... 23. Kolegija negali sutikti su nuteistosios R. P. skundo... 24. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Panevėžio... 25. Byloje gauta Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio... 26. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,... 27. Nuteistųjų G. M. ir R. P....