Byla 1A-405/2014
Dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo E. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nuteistas dvylikos metų laisvės atėmimo bausme, pirmuosius ketverius metus paskiriant atlikti kalėjime, likusią bausmės dalį – pataisos namuose

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio, teisėjų: Valdimaro Bavėjano, Elenos Vainienės, sekretoriaujant Laurai Gruodienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei, nuteistiesiems T. P., E. Z., gynėjams advokatams Vaclovui Kaminskiui, Rimantui Bučmai, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. Z. ir T. P. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo E. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nuteistas dvylikos metų laisvės atėmimo bausme, pirmuosius ketverius metus paskiriant atlikti kalėjime, likusią bausmės dalį – pataisos namuose.

2Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, E. Z. pripažintas pavojingu recidyvistu.

3T. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 140 straipsnio 1 dalį ir nubaustas:

4- pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą – dešimties metų laisvės atėmimo bausme;

5- pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį – šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

6vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir T. P. paskirta subendrinta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė;

7vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Plungės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeisto Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu, paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, ir T. P. paskirta galutinė subendrinta trylikos metų laisvės atėmimo bausmė, pirmuosius ketverius metus paskiriant atlikti kalėjime, likusią bausmės dalį – pataisos namuose.

8Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, T. P. pripažintas pavojingu recidyvistu.

9Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

10E. Z. ir T. P. nuteisti už tai, kad atlikdami laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos I valdyboje, 2012 m. kovo 11 d., laikotarpiu nuo 14.00 val. iki 15.00 val., susitarę sumušti nukentėjusįjį I. P. D. už tai, kad jis paėmė ir suvalgė sriubą nuteistųjų valgykloje nuo kitos kriminalinės subkultūros nuteistųjų kastos stalo, dėl ko valgykloje kilo nuteistųjų nepasitenkinimas, Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 1-os valdybos, esančios adresu Pravieniškių II k., Pravieniškių sen., Kaišiadorių r., šeštajame lokaliniame sektoriuje, 9-ojo būrio, 93-ios brigados gyvenamoje patalpoje, T. P. paguldžius nukentėjusįjį I. P. D. kniūbsčią tarp dviejų aukštų lovos metalinių atramų ir laikant jį už rankų taip, kad šis negalėtų pabėgti bei pasipriešinti, tuo sukeliant I. P. D. fizinį skausmą bei padarant odos nubrozdinimus dešinio kelio srityje, poodines kraujosruvas kairio kelio srityje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiais veiksmais T. P. pašalinus kliūtis E. Z. smurtauti, E. Z. dėl chuliganiškų paskatų, t. y. pasinaudojus menkaverte dingstimi, tyčia sudavė mediniu pagaliu ne mažiau kaip keturis smūgius nukentėjusiajam I. P. D. per kairįjį žastą, abi sėdmenų puses, abi šlaunis ir dešinę blauzdą. Tokiu būdu padarė nukentėjusiajam I. P. D. poodinę kraujosruvą kairės plaštakos III piršte, taip pat poodines kraujosruvas kairiame žaste, abiejose sėdmenų pusėse, abiejose šlaunyse ir dešinėje blauzdoje, kas komplikavosi trauminiu šoku, nuo ko nukentėjusysis I. P. D. 2012 m. kovo 11 d., apie 22.30 val., vežamas į ligoninę, mirė. Tokiu būdu E. Z. dėl chuliganiškų paskatų tyčia nužudė nukentėjusįjį I. P. D., o T. P. sukėlė nukentėjusiajam I. P. D. fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir padėjo E. Z. dėl chuliganiškų paskatų tyčia nužudyti nukentėjusįjį I. P. D..

11Nuteistasis E. Z. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendį pakeisti, perkvalifikuoti nusikalstamą veiką į nesunkų sveikatos sutrikdymą ir sušvelninti paskirtą bausmę. Nuteistasis tvirtina nepadaręs Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos nusikalstamos veikos. Taip pat jis neigia taręsis su T. P. nužudyti I. P. D.. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusiojo mirtis nuo patirtų sužalojimų buvo atsitiktinė; šią aplinkybę, anot jo, patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklaustas ekspertas. E. Z. neneigia sudavęs kelis smūgius nukentėjusiajam, tačiau mano, kad tokie jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma sušvelninti paskirtąją laisvės atėmimo bausmę atsižvelgiant į tai, kad E. Z. yra jauno amžiaus.

12Nuteistasis T. P. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo nuosprendį perkvalifikuojant nusikalstamą veiką į Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnį ir paskiriant švelnesnę laisvės atėmimo bausmę. Apeliantas nurodo, kad, pagal neoficialias laisvės atėmimo vietose galiojančias taisykles, už netinkamą poelgį nukentėjusysis I. P. D. turėjo būti mušamas per sėdmenis. Suduodamas smūgius medine lazda į sėdmenis bei kojas nuteistasis teigė nesupratęs, kad tokiu būdu gali padaryti nukentėjusiajam mirtį lėmusius sužalojimus. Apeliantas pažymi, kad buitinės šluotos medinis kotas negali būti pripažįstamas įrankiu, pritaikytu žaloti žmones. Todėl T. P., neturėdamas specialaus medicininio išsilavinimo ir žinių apie žmogaus fiziologiją, suduodamas smūgius nukentėjusiajam šluotos kotu į sėdmenis bei kojas, negalėjo numatyti kilsiančių padarinių. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas nurodo, kad jo veikoje nebuvo tyčios nužudyti I. P. D.. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad teisiamajame posėdyje apklaustas ekspertas L. G. paaiškino, kad paprastai smūgių sudavimas į sėdmenis ir kojas, kurie nėra laikomi gyvybiškai svarbiais organais, suaugusiam, normalaus išsivystymo asmeniui, nesukelia gyvybės atėmimo. Liudytojas R. B., dirbantis Pravieniškių pataisos namuose prižiūrėtoju, parodė, kad nukentėjusysis I. P. D. visuomet būdavo išblyškęs ir išsekęs. Oficialiame I. P. D. mirties liudijime nurodyta, kad šis mirė nuo širdies veiklos sutrikimo. Taip pat ekspertas L. G. paaiškino, kad I. P. D. mirties būtų buvę galima išvengti, jei jam būtų laiku suteikta medicininė pagalba. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Pravieniškių pataisos namų bendrosios praktikos slaugytoja R. P. greitosios medicinos pagalbos nekvietė, o nukentėjusysis į gydymo įstaigą buvo vežamas konvojavimui skirtu automobiliu, nepritaikytu vežti sužalotus asmenis. Šios aplinkybės, anot apelianto, patvirtina, kad jis negali būti teisiamas už tyčinį I. P. D. nužudymą.

13Teismo posėdyje nuteistieji bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, o prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

14Nuteistųjų E. Z. ir T. P. apeliaciniai skundai atmetami.

15Byloje patikimai ir neginčijamai nustatyta, kad 2012 m. kovo 11 d., tarp 14 val. ir 15 val., Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos I – osios valdybos patalpose, dėl menkavertės dingsties, suduodant smūgius pagaliu į sėdmenis, kairįjį žastą, šlaunis ir dešinę blauzdą, buvo sunkiai sužalotas I. P. D., kuris, konvojaus automobiliu vežamas į gydymo įstaigą, išsivysčius trauminiam šokui, mirė. Skundžiamu Kauno apygardos teismo nuosprendžiu už tyčinį I. P. D. nužudymą nuteistas E. Z., kuris, sudavęs smūgius pagaliu nukentėjusiajam, pripažintas nusikalstamos veikos vykdytoju, ir T. P., laikęs I. P. D. prispaustą prie lovos ir tokiu būdu sudarydamas sąlygas E. Z. smurtauti, pripažintas padėjėju. Nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių I. P. D. sužalojimo aplinkybių, tačiau tvirtina, kad tyčios nužudyti nukentėjusįjį jie neturėjo, o jų bendrai padaryti sužalojimai nesusiję priežastiniu ryšiu su I. P. D. mirtimi ir paprastai tokie sužalojimai nesibaigia mirtimi. Todėl nuteistieji prašo perkvalifikuoti jų nusikalstamą veiką į Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnį (E. Z. apeliacinio skundo prašymas) arba į Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnį (T. P. apeliacinio skundo prašymas). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus duomenis ištyrė bei įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 20 straipsnio reikalavimų, tinkamai nustatė faktines I. P. D. sužalojimo aplinkybes ir teisingai kvalifikavo nuteistųjų E. Z. bei T. P. nusikalstamus veiksmus.

16Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį kyla tuo atveju, kai tarp kaltininko veiksmų ir padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys, kai iš jų atsirandantys padariniai yra dėsningi ir iš anksto numatomi.

17Iš byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 244/12(02) nustatyta, kad I. P. D. mirė nuo kūno sumušimo, pasireiškusio daugybinėmis poodinėmis kraujosruvomis kairiame žaste, abiejose sėdmenų pusėse, abiejose šlaunyse ir dešinėje blauzdoje. Tai komplikavosi trauminiu šoku (t. 1, b.l. 32-38). Iš esmės tokia pati I. P. D. mirties priežastis nurodyta ir specialisto išvadoje Nr. pM16/12-M144/12(02) (t. 1, b.l. 41-43). Teismo posėdyje apklaustas specialistas L. G. patvirtino minėtas išvadas ir jas detalizuodamas paaiškino, kad sužalojimai, konstatuoti apžiūrėjus I. P. D. lavoną, esant gyvam, atitiktų sunkų sveikatos sutrikdymą. Tačiau šiuo atveju nukentėjusiajam išsivystė sunkaus laipsnio trauminis šokas, kuris ir lėmė mirtį. Specialistas taip pat paaiškino, kad esant tokiems sužalojimams, kokie buvo padaryti I. P. D., mirtis gali įvykti ir atmetė galimybę, jog mirčiai įtakos galėjo turėti kokie nors kiti sveikatos sutrikimai. L. G. nurodė ir tai, kad, jei nukentėjusiajam būtų laiku suteikta medicininė pagalba, mirties būtų buvę galima išvengti (t. 3, b.l. 153-154).

18Taigi iš byloje esančių teismo medicinos specialisto išvadų bei jas pateikusio specialisto paaiškinimų patikimai nustatyta, kad I. P. D. mirtį lėmė sužalojimai kairiame žaste, sėdmenyse, šlaunyse, dešinėje blauzdoje, padaryti ne mažiau kaip keturiais trauminiais poveikiais, kietu buku, pailgos formos ir plokščio paviršiaus daiktu; šie sužalojimai komplikavosi trauminiu šoku. Kaip jau minėta, iš šioje byloje surinktų įrodymų nustatyta, to neginčija ir nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose, kad smūgius pagaliu į sėdmenis bei kojas I. P. D. sudavė E. Z., o T. P. tuo metu laikė nukentėjusįjį prispaudęs prie lovos, tokiu būdu sudarydamas sąlygas E. Z. smurtauti. Tai reiškia, kad tarp nuteistųjų neteisėtų veiksmų (smūgių sudavimo mediniu pagaliu į sėdmenis bei kojas) ir kilusių padarinių (I. P. D. mirties nuo trauminio šoko) yra tiesioginis priežastinis ryšys. Šios išvados nepaneigia nuteistojo T. P. apeliacinio skundo argumentai, jog I. P. D. sveikatos būklė buvo prasta ir tai turėjo įtakos jo mirčiai, taip pat tai, kad nukentėjusiojo mirties buvo galima išvengti laiku suteikus jam medicininę pagalbą. Iš tiesų, iš liudytojo R. B. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų nustatyta, kad I. P. D. niekada nebūdavo žvalus, visada išblyškęs, nedaug valgydavo (t. 3, b.l. 70-72). Kita vertus, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad I. P. D. būtų sirgęs kokiomis nors ligomis, kurios būtų galėjusios turėti įtakos jo mirčiai. Kaip jau minėta, teismo posėdyje apklaustas specialistas L. G. atmetė versiją, jog I. P. D. mirčiai įtakos galėjo turėti kokios nors sveikatos problemos. Be to, ta aplinkybė, jog, kaip teigiama apeliaciniame skunde, I. P. D. buvo blogos sveikatos būklės, kaip tik yra pagrindas teigti, kad apeliantai, smurtaudami prieš nukentėjusįjį, negalėjo nenumatyti įvairaus pobūdžio padarinių, tarp jų ir mirties. Teisėjų kolegija pažymi, kad E. Z. ir T. P. baudžiamosios atsakomybės nešalina ir ta aplinkybė, kad, kaip paaiškino specialistas L. G., laiku suteikus medicininę pagalbą, I. P. D. mirties buvo galima išvengti. Teismų praktikoje būtinasis priežastinis ryšis nustatomas atsižvelgiant į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga padariniams atsirasti (be jos šie neatsirastų), ar atsiradę padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas. Tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2007, 2K-755/2007, 2K-342/2009). Akivaizdu, kad jeigu E. Z. ir T. P. nebūtų smurtavę prieš I. P. D., šiam, nuo padarytų sužalojimų, nebūtų išsivystęs trauminis šokas, nuo kurio vėliau mirtų.

19Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.

20Pagal susiformavusią teismų praktiką apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, teisingai nustatė tyčinę T. P. ir E. Z. kaltę atėmus I. P. D. gyvybę ir teisingai veiką kvalifikavo kaip nužudymą. Teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo išvada, kad T. P. laikant prie lovos prispaustą nukentėjusįjį, o E. Z. suduodant pakankamai stiprius smūgius pagaliu į sėdmenis ir kojas, abu jie negalėjo nesuvokti, jog kelia pavojų I. P. D. sveikatai ar net gyvybei, numatė, kad jis gali patirti įvairaus pobūdžio ir masto sužalojimus, ir nors nenorėjo tokių padarinių (atimti gyvybės), tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti (Lietuvos Respublikos BK 15 straipsnio 3 dalis). Tai, jog E. Z. ir T. P. veikė tyčia, patvirtina tiek veiksmų intensyvumas – buvo suduota nemažai stiprių smūgių prie lovos prispaustam ir pasipriešinti negalinčiam nukentėjusiajam, tiek panaudota kūno žalojimo priemonė – pagalys. Vien tai, kad smūgiai buvo suduoti į kūno vietą, kuri paprastai nelaikoma gyvybiškai svarbia, šiuo atveju neleidžia daryti išvados, jog nuteistųjų veiksmuose nebuvo netiesioginės tyčios nužudyti.

21Baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnį kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui ar nusikalstamam nerūpestingumui. Nuteistojo T. P. veiką vertinti kaip neatsargią nėra pagrindo, nes jis suvokė savo ir E. Z. veiksmų pavojingumą, numatė, kad gali atsirasti Lietuvos Respublikos BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido šiems atsirasti. Nuteistasis T. P. apeliaciniame skunde prašydamas jo veiką kvalifikuoti kaip neatsargų gyvybės atėmimą nurodo ir tai, kad I. P. D. buvo mušamas dėl to, jog nesilaikė įkalinimo įstaigoje galiojančių nuteistųjų subkultūros taisyklių. Teisėjų kolegija, atsakydama į šį apeliacinio skundo argumentą, pažymi, kad įkalinimo įstaigoje galiojančios neformalios pačių nuteistųjų susikurtos subkultūros taisyklės negali būti pagrindas nesilaikyti visuomenėje nusistovėjusių moralės ir visuotinai priimtino elgesio normų, šiuo atveju – pagarbos kitos asmens kūno ir sveikatos neliečiamumui bei apsaugai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistųjų nurodytos smurtavimo prieš I. P. D. priežastys yra menkavertės, todėl jų veika pagrįstai pripažinta kaip padaryta dėl chuliganiškų paskatų.

22Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktas – E. Z. ir T. P. nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai.

23Iš bylos įrodymų nustatyti nuteistųjų veiksmai – tai, kad T. P. laikė prispaudęs I. P. D. prie lovos tuo metu, kai E. Z. sudavė jam smūgius pagaliu į įvairias kūno vietas, priešingai nei tvirtinama E. Z. apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismui leido padaryti pagrįstą išvadą, kad apeliantai, nužudydami nukentėjusįjį, veikė bendrai, o jų susitarimas pasireiškė konkliudentiniais veiksmais – abu jie matė vienas kito veiksmus ir jiems akivaizdžiai pritarė bei nesipriešino. Apygardos teismas, nustatęs tokias aplinkybes, E. Z. pripažino nusikaltimo vykdytoju, o T. P. – padėjėju, kvalifikuodamas šio nusikalstamus veiksmus su nuoroda į Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį.

24Teisėjų kolegija neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo pakeisti Kauno apygardos teismo nuosprendį ir dėl bausmės skyrimo. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Pirmosios instancijos teismas šių Lietuvos Respublikos BK bendrosios dalies nuostatų laikėsi ir skirdamas apeliantams bausmes atsižvelgė į visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (padarytas labai sunkus, tyčinis baigtas nusikaltimas dėl chuliganiškų paskatų); nuteistųjų asmenybes (E. Z. teisiamas šeštą kartą, naują labai sunkų nusikaltimą padarė neišnykus ankstesniems teistumams, charakterizuojamas neigiamai; T. P. teisiamas penktą kartą, naujas nusikalstamas veikas padarė neišnykus ankstesniems teistumams, charakterizuojamas neigiamai); vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, abu nuteistieji pagrįstai pripažinti pavojingais recidyvistais; nenustatyta nei jų atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių. Už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Šio Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje įtvirtintos terminuotos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra keturiolika metų. Įvertinęs pirmiau minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas E. Z. pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskyrė dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę, o T. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskyrė laisvės atėmimo bausmę dešimčiai metų. Taigi abiem nuteistiesiems paskirtos bausmės, mažesnės nei sankcijoje įtvirtintos bausmės vidurkis. Tokios bausmės nėra akivaizdžiai per griežtos ar neteisingos, todėl jų švelninti nėra jokio pagrindo.

25Lietuvos apeliaciniame teisme 2014 m. gegužės 12 d. iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buvo gautos pažymos dėl teisinės pagalbos suteikimo nuteistiesiems E. Z. ir T. P., prašant priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistųjų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks prašymas netenkintinas.

26Lietuvos Respublikos BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus Lietuvos Respublikos BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (2013-05-09 įstatymo Nr. XII-275 redakcija, galiojanti nuo 2014 01 01).

27Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreiptinas dėmesys į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnį, kurio 3 dalies c punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Tokios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos BPK 44 straipsnio 8 dalyje, numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Sistemiškai vertinant baudžiamojo proceso nuostatas, darytina išvada, kad teisingumo interesai reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra išvardinti Lietuvos Respublikos BPK 51 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą, yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą, kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. Siekiant šios konstitucinės teisės užtikrinimo, Baudžiamojo proceso įstatyme numatyta teisė įtariamiesiems, kaltinamiesiems ir nuteistiesiems, neturintiems pakankamai lėšų pasikviesti savo norimą gynėją, prašyti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio advokato dalyvavimo užtikrinimo.

28Taigi nuo 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme galiojanti galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant Lietuvos Respublikos BPK 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistųjų klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto pakaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. Lietuvos Respublikos BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir minėtoje Konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistųjų netenkintinas.

29Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

30nuteistųjų E. Z. ir T. P. apeliacinius skundus atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 2 dalies... 3. T. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 24... 4. - pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį, 129... 5. - pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį –... 6. vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi,... 7. vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4, 9... 8. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 2 dalies... 9. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 10. E. Z. ir T. P. nuteisti už tai, kad atlikdami laisvės atėmimo bausmę... 11. Nuteistasis E. Z. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2014 m.... 12. Nuteistasis T. P. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo... 13. Teismo posėdyje nuteistieji bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus... 14. Nuteistųjų E. Z. ir T. P. apeliaciniai skundai atmetami.... 15. Byloje patikimai ir neginčijamai nustatyta, kad 2012 m. kovo 11 d., tarp 14... 16. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį kyla tuo... 17. Iš byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 244/12(02)... 18. Taigi iš byloje esančių teismo medicinos specialisto išvadų bei jas... 19. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal Lietuvos Respublikos 20. Pagal susiformavusią teismų praktiką apie kaltininko tyčios turinį teismas... 21. Baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal Lietuvos... 22. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal... 23. Iš bylos įrodymų nustatyti nuteistųjų veiksmai – tai, kad T. P. laikė... 24. Teisėjų kolegija neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo pakeisti Kauno... 25. Lietuvos apeliaciniame teisme 2014 m. gegužės 12 d. iš Kauno valstybės... 26. Lietuvos Respublikos BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta,... 27. Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreiptinas dėmesys į Žmogaus... 28. Taigi nuo 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme galiojanti... 29. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326... 30. nuteistųjų E. Z. ir T. P. apeliacinius skundus atmesti....