Byla 1A-46-478/2020
Dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimu, įpareigojant jį būti namuose nuo 23 val. iki 06 val

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dariaus Kantaravičiaus,

2sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei,

3dalyvaujant prokurorams Vilijai Šalčiuvienei, Audriui Armui,

4nuteistajam R. J. B., jo gynėjui advokatui Stanislovui Liutkevičiui,

5nukentėjusiajam J. R., jo atstovui advokatui Gintui Gustaičiui,

6viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. B. gynėjo advokato Stanislovo Liutkevičiaus (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimu, įpareigojant jį būti namuose nuo 23 val. iki 06 val.

7J. R. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš R. J. B. nukentėjusiojo naudai priteista 25,94 eurai turtinei ir 250 eurų neturtinei žalai atlyginti.

8Nuosprendžiu buvo nuspręsta iš R. J. B. išieškoti 1000 eurų J. R. naudai už turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

9Teisėjų kolegija

Nustatė

101.

11R. J. B. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. rugpjūčio 16 d. apie 18.00 val., prie namo, esančio ( - ), tarpusavio konflikto metu panaudojo fizinį smurtą J. R. atžvilgiu – tyčia medine lazda trenkė jam į galvą, nukentėjusysis tiesioginio smūgio į galvos sritį išvengė, užsidengdamas galvą plastikiniu kibiru, po to antrą kartą ta pačia lazda trenkė į galvos sritį ir, J. R. užsidengus galvą ranka, pataikė į dešinės rankos dilbį, tuo nukentėjusiajam J. R. padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva dešinio dilbio srityje.

122.

13Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nuosprendyje konstatuota, kad kaltinimas R. J. B. pasitvirtino, nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal baudžiamąjį įstatymą ir įrodyta teismo ištirtų įrodymų visuma.

143.

15Nuteistojo gynėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atlikti įrodymų tyrimą, kurio metu: pagarsinti liudytojos V. D. parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei jo vaizdo įrašą, pagarsinti 2019 m. rugpjūčio 9 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo dalį, kuriame užfiksuoti liudytojos V. D. parodymai bei vaizdo įrašą, apklausti ( - ) policijos komisariato vyresniąją tyrėją V. R.. Prašo prijungti prie bylos 2016 m. gegužės 25 d. R. J. B. pareiškimą, rašytą ( - ) policijos komisariatui, 2019 m. balandžio 29 d. Medicinos dokumentų išrašą/siuntimą ir 2019 m. gegužės 8 d. Medicinos dokumentų išrašą/siuntimą. Atlikus įrodymų tyrimą, priimti vieną iš sprendimų: vadovaujantis BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 327 straipsnio 1 punktu ir BK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti arba (apeliacinės instancijos teismui manant, kad nėra pagrindo taikyti BK 28 straipsnio nuostatas), vadovaujantis BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, R. J. B. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Civilinį ieškinį atmesti. Apeliacinės instancijos teismui manant, kad nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinti aukščiau nurodytais pagrindais, vadovaujantis BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu ir BK 48 straipsnio 5 dalies 2 punktu, pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, panaikinant apeliantui nustatytą įpareigojimą laisvės apribojimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 06 val., vietoje to laisvės apribojimo laikotarpiu nustatant draudimą bendrauti su J. R..

163.1.

17Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai vertino byloje esančius įrodymus, jų tinkamai netyrė ir neanalizavo, dėl ko priėmė neteisingą nuosprendį. Jo nuomone, teismas nuosprendyje neteisingai konstatavo, kad kaltinamojo parodymai nebuvo nuoseklūs viso bylos tyrimo metu, kadangi R. J. B. ikiteisminiame tyrime nenurodė atliekamų horizontalių judesių. Tokia išvada prieštarauja ikiteisminio tyrimo medžiagai, nes iš jo 2018 m. rugsėjo 24 d. apklausos įtariamuoju protokolo matyti, kad R. J. B. parodė, jog kai J. R. pradėjo artintis link jo su kibiru rankoje, tada R. J. B. rankose turima lazda pradėjo mosikuoti priešais save ir, nukentėjusiajam priartėjus arčiau, su ta lazda pataikė į kibirą. Apeliantas neneigė, kad mosuodamas ta lazda galėjo pataikyti J. R. į rankos dilbį. Šiuos parodymus R. J. B. pakartojo akistatos su J. R. metu, taip pat ir apklausiamas teisme. Apelianto teigimu, išanalizuoti parodymai patvirtina, kad R. J. B. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek apklausiamas teismo posėdyje davė nuoseklius parodymus.

183.2.

19Apelianto vertinimu, teismui nebuvo jokio pagrindo abejoti nepilnametės liudytojos V. D. parodymų objektyvumu, nes ikiteisminio tyrimo metu ir teisme ji nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, jos parodymai atitiko ir kaltinamojo parodymus. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad ši liudytoja gyvena bei mokosi ( - ), jos lietuvių kalbos žinios nėra labai geros, jos apklausos ikiteisminiame tyrime metu vertėjas nedalyvavo, todėl ji galėjo netiksliai išsireikšti, siekdama apibūdinti, kokiais judesiais jos senelis R. J. B. gynėsi lazda. Be to, iš liudytojos apklausos vaizdo įrašo matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu jos nebuvo prašoma parodyti, kokiais judesiais R. J. B. mojavo lazda. Pažymi, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-721- 573/2019, kurioje dėl to paties įvykio J. R. yra kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, o R. J. B. pripažintas nukentėjusiuoju, nepilnametė liudytoja V. D. apklausta dalyvaujant ( - ) kalbos vertėjui, todėl šioje byloje turėjo būti įvertinta, ar apklausiama ikiteisminiame tyrime liudytoja galėjo tinkamai parinkti žodžius, nurodydama įvykio aplinkybes. Apklausiama teisme apie įvykio aplinkybes, liudytoja taip pat pasakė, kad senelis „ėmė mojuoti pagaliu“, ir tik tuomet, kada apklausą vykdžiusi psichologė paprašė pademonstruoti, kokiais judesiais senelis mojavo lazda, liudytoja ranka parodė horizontalius judesius. Kitos jos nurodytos aplinkybės sutapo su ikiteisminiame tyrime duotais parodymais. Apelianto vertinimu, teisėjos abejonės dėl liudytojos V. D. parodymų nepatikimumo nebuvo paremtos išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

203.3.

21Skunde apeliantas teigia, kad teismas ypatingą reikšmę teikė teismo medicinos specialisto išvadai, kurioje konstatuotas nukentėjusiajam padarytas sužalojimas - poodinė kraujosruva dešiniame dilbyje, kuris padarytas vienu trauminiu poveikiu medine lazda. Šios objektyvios aplinkybės neneigė ir R. J. B., parodydamas, kad ginantis lazda ir jai atsitrenkus į atkištą kibirą, nulūžo ne tik jos galas, bet nuslydusi nuo kibiro paviršiaus, galėjo paliesti ir nukentėjusiojo ranką. Tačiau pažymi, kad priartėjęs prie besiginančiojo R. J. B., J. R. visu kūnu pastarąjį taranavo, dėl ko abu nukrito ant žemės, ir krintant R. J. B. buvo sulaužyta dešinės rankos žastikaulio apatinė dalis. Dėl šio sužalojimo baudžiamojoje byloje Nr. l- 721-573/2019 J. R. yra kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, R. J. B. pripažintas nukentėjusiuoju. Tačiau skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė. Skunde apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad į Bendrąjį pagalbos centrą iš karto po įvykio paskambino R. J. B., kuris operatorei nurodė, kad jį kaimynas užpuolė ir sulaužė ranką, tuo tarpu nukentėjęs J. R. į policiją kreipėsi tik sekančią dieną po įvykio, kuomet tyrimas dėl R. J. B. sužalojimo jau buvo pradėtas (baudžiamosios bylos Nr. 1-721-573/2019 duomenys). Ši aplinkybė taip pat teismo nebuvo vertinama nustatytų duomenų visumoje.

223.4.

23Skunde nurodoma, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes R. J. B. veiksmai turėjo būti vertinami būtinosios ginties aspektu. Apelianto vertinimu, konfliktą pirmas pradėjo būtent nukentėjusysis J. R.: jis nubloškė ištiestą badmintono tinklą, į ką nuteistasis nereagavo, antrą kartą J. R. žemyn nubloškus ištiestą tinklą, jie abu apsižodžiavo, tačiau ir šis apsižodžiavimas dar nesukėlė jokių baudžiamųjų pasekmių. Į apsižodžiavimą agresyviai sureagavo tik J. R., kuris pradėjo eiti link R. J. B., atkišęs į priekį rankoje laikė kibirą, o R. J. B. stovėjo toje pačioje vietoje ir siekė bet kokiomis priemonėmis išvengti susidūrimo, ir gynėsi rankoje turėta savadarbe liniuote, tačiau nukentėjusysis vis tiek siekė su nuteistuoju fizinio kontakto, grėsmingai artėdamas link besiginančiojo, ir jį pargriovė bei sužalojo. Apelianto įsitikinimu, būtent šie veiksmai vertintini netikėtu puolimu, kurio nesustabdė besiginančiojo į priekį atkišta lazda bei mojavimas ja priešais besiartinantį nukentėjusįjį. Skundo autoriaus nuomone, R. J. B. turėjo teisę į būtinąją gintį ir šią teisę jis galėjo įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. J. R. veiksmų pavojingumą parodo puolimo pasekmės - besiginančiajam buvo sulaužyta ranka. Vadinasi, nors gindamasis puolančiajam asmeniui ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, R. J. B., gindamasis nuo akivaizdžiai pavojingo kėsinimosi, neperžengė būtinosios ginties ribų, todėl, remiantis BK 28 straipsnio nuostatomis, neturi atsakyti pagal Baudžiamąjį kodeksą.

243.5.

25Apeliacinės instancijos teismui manant, kad nėra pakankamo pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą nutraukti BPK 327 straipsnio 1 punkto ir 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu (egzistuojant Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso V skyriuje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei), apeliantas prašo R. J. B. veiksmus vertinti nusikalstamos veikos sudėties aspektu. Apelianto teigimu, atsižvelgus į aukščiau aptartas aplinkybes, akivaizdu, jog R. J. B. besigindamas pagaliu į alkūnę J. R. sudavė neatsargiai, lazdai nuslydus nuo kibiro. Tokiu būdu, nors objektyviai jo veika ir atitinka BK 140 straipsnio 1 daliai, nesant subjektyvinės pusės - tiesioginės ar netiesioginės tyčios sukelti J. R. fizinį skausmą ar nežymiai jį sužaloti, jo veika negali būti kvalifikuojama pagal jam inkriminuotą ar kitą BK straipsnį, nes neatsargaus fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo BK specialioji dalis nenumato. Vertinant R. J. B. veiksmus subjektyvinės pusės aspektu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis turėtų būti panaikintas ir priimtas išteisinamasis nuosprendis, nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

263.6.

27Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su paskirtąja bausme. Apeliantas teigia, kad teismas nepakankamai įvertino nuteistojo asmenybę. Pažymi, kad R. J. B. dukra su šeima, su kuria jį sieja glaudus tarpusavio ryšys, nuolat gyvena ( - ). Apeliantui paskyrus 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį būti namuose nuo 23 val. iki 06 val., jo galimybės bendrauti su artimaisiais bus nepagrįstai suvaržytos. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, kurių teismas nuosprendyje neaptarė ir skirdamas bausmę į jas neatsižvelgė, akivaizdu, kad paskirta bausmė neatitinka jos paskirties bei prieštarauja teisingumo, protingumo bei proporcingumo reikalavimams. Skirdamas laisvės apribojimo bausmę, teismas turėjo galimybę apeliantui uždrausti bendrauti su nukentėjusiuoju J. R. paskirto laisvės apribojimo laikotarpiu, ir tokia bausmė visiškai atitiktų bausmės tikslus, numatytus BK 41 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 328 straipsnio 2 punktu, turėtų pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisingai paskiriant bausmę.

284.

29Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis R. J. B. ir jo gynėjas advokatas Stanislovas Liutkevičius prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis J. R., jo atstovas advokatas Gintas Gustaitis bei prokuroras prašė nuteistojo advokato apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

305.

31Nuteistojo R. J. B. gynėjo advokato Stanislovo Liutkevičiaus apeliacinis skundas atmetamas.

326.

33Įrodymų vertinimo taisykles baudžiamajame procese reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teismo proceso dalyvių pateiktų versijų ar pasiūlymų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

347.

35Apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu apelianto ginamojo veiksmuose buvo nustatyti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai, prašoma nuteistąjį išteisinti, teigiama, jog nukentėjusysis jį užpuolė, todėl nuteistojo veiksmai turėtų būti vertinami nebent kaip būtinoji gintis arba byla nutraukta, nesant nuteistojo veiksmuose inkriminuojamo nusikaltimo sudėties. Be to, skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiojo ir liudytojos parodymus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį. Visa tai rodo, kad apeliantas skunde savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis tik jo dėstomu šių aplinkybių vertinimu, o ne byloje esančių ir išnagrinėtų duomenų visetu. Šios aplinkybės rodo, kad apeliantas tik jo ginamajam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu.

368.

37Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių nuomones bei ištyrusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, jog apylinkės teismas R. J. B. kaltu pripažino vadovaudamasis byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertindamas, įstatymus taikė tinkamai, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normų reikalavimų nepažeidė. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Skunde nurodytos aplinkybės, kad nuteistasis inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, kad surinkti įrodymai nepatvirtina jo kaltės, yra vertinamos kaip gynybos versija. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio procesinį sprendimą, prerogatyva, o proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos.

389.

39Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nuosprendyje neteisingai konstatavo, jog kaltinamojo parodymai nebuvo nuoseklūs, tačiau skundžiamame nuosprendyje ir nėra konstatuota, jog kaltinamasis davė nenuoseklius ar prieštaringus parodymus. Teismas, spręsdamas, ar R. J. B. pareikštas kaltinimas nežymiai sutrikdžius J. R. sveikatą, pasitvirtino, išanalizavo kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymus ir nustatė, kad dėl kai kurių aplinkybių jie tarpusavyje yra prieštaringi. R. J. B. paaiškino, kad kai pavadino J. R. durniumi ar kvailiu, šis grėsmingai pasakė ,,ką?“ ir pradėjo artėti jo link. Jis rankoje turėta liniuote pradėjo mosikuoti, norėdamas nubaidyti J. R., bet jis vis tiek artėjo. J. R. kibirą laikė priešais save ištiesęs ranką. Jis sudavė liniuote vieną smūgį, pataikė į kibirą. Nukentėjusysis J. R. parodė, kad R. J. B. suriko jam ,,idiote“, po to nukentėjusysis atsisuko ir pamatė, kad R. J. B. ruošiasi jį pulti, todėl jis pakėlė kibirą ir laikė jį virš galvos, o nuteistasis trenkė jam liniuote, nuo smūgio kibiras sulūžo, kai R. J. B. užsimojo ir trenkė antrą kartą, pataikė jam į alkūnę, nuo smūgio nulūžo liniuotės dalis. Kai užsimojo trečią kartą, J. R. suėmė jį už pečių, jie susistumdė ir abu pargriuvo ant žemės.

4010.

41Iš bylos duomenų matyti, kad tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymų yra prieštaravimų, tačiau vertinant skundžiamame nuosprendyje atliktą įrodymų analizę, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas jų parodymus kaip patikimus ir atitinkančius faktus vertino ir jais rėmėsi tik tiek, kiek juos patvirtino kiti bylos duomenys, o kitus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams. Netikėti nukentėjusiojo J. R. parodymais ir laikyti juos neteisingais vien dėl to, kad baudžiamasis procesas buvo pradėtas pagal jo pareiškimą ir kad jis palaikys savo poziciją, teisinga ji ar ne, nėra teisinio pagrindo. Bet kurio byloje apklausto asmens parodymų įvertinimas turi būti padarytas pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje reglamentuotas įrodymų vertinimo taisykles. Parodymai, nepaisant, kas juos davė, teismo bus laikomi patikimais ir atitinkančiais faktus tik tuomet, kai jie atitinka kitus patikrintus, neginčijamus bylos duomenis bei jų visumą. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas, aiškindamasis abiejų pusių parodymų patikimumą, juos vertino analizuodamas kartu su objektyvais bylos įrodymais, patvirtinančiais ar paneigiančiais kaltinamojo ar nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai patikimais ir atitinkančiais faktines aplinkybes laikė nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad R. J. B. ne mosikavo medine lazda, siekdamas apsiginti, tačiau sudavė ja du smūgius, nes tai patvirtina ne tik nustatytos faktinės aplinkybės, bet iš dalies ir paties nuteistojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuomet jis labai detaliai nurodė įvykio aplinkybes. Nors kaltinamasis teigė sudavęs tik vieną smūgį medine lazda ir tik gindamasis, mosuodamas horizontaliais judesiais, tačiau tuo pačiu jis patvirtino, kad mosikavo lazda į šonus ne vieną kartą, suprato, kad pataikė į kibirą, nes po smūgio girdėjosi plastmasės garsas. Po šio smūgio nulūžo liniuotės galas ir kažkur nulėkė. Neneigia, kad liniuotė galėjo nuslysti ir pataikyti į rankos dilbį, tačiau tai atsitiko netyčia, nes jis neturėjo noro ir minties trenkti nukentėjusiajam (t. 1, b. l. 88-89). Duodamas parodymus teisme, R. J. B. taip pat kaltę neigė, tačiau jo paties nurodytos aplinkybės, kad jis su liniuote pataikė į kibirą, o J. tuo metu buvo pakėlęs ranką su kibiru į viršų, kibiras buvo pakeltas maždaug J. ūgio aukštyje, patvirtina J. R. parodymus ir kaltinime išdėstytas aplinkybes, kad medine lazda jis mojavo nukentėjusiojo galvos aukščio srityje.

4211.

43Nukentėjusysis J. R. parodė, kad pirmąjį smūgį medine lazda kaltinamasis sudavė į kibirą, kuriuo jis dengėsi galvą. R. J. B. pripažino sudavęs smūgį į kibirą, tačiau neigė, kad po jo suduoto smūgio kibiras buvo taip sugadintas, kokį jį į bylą pateikė nukentėjusysis J. R.. Liudytojas L. J. parodė, kad išgirdo triukšmą (daužymą, rėkimą), pamatė, kaip iš miško keliuko išėjo J. su sulankstytu kibiru, o R. J. B. išsigandęs, susiėmęs ranką, nuėjo namo. Taigi, byloje nėra ginčo dėl to, jog nuteistasis mosuodamas medine lazda, pataikė į nukentėjusiojo laikomą plastmasinį kibirą ir jį sulaužė, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokių objektyvių priežasčių abejoti tuo, kad į bylą J. R. pateikė būtent tą kibirą, kurį turėjo įvykio metu ir buvo prisidengęs galvą. O R. J. B. versija, kad nukentėjusysis į bylą pateikė ne tą kibirą, rodo jo siekį paneigti suduoto smūgio stiprumą ir įtikinti teismą, jog pagaliu jis ne smūgiavo, o tik mosavo gindamasis nuo jį puolančio J. R.. Teismui nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo paaiškinimais, kad R. J. B. pataikė jam į alkūnę medine lazda užsimojus jau antrą kartą, šį sužalojimą patvirtina teismo medicinos specialisto išvada. Kaip minėta, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis nurodė, jog galėjo netyčia sužaloti nukentėjusiojo dilbį, lazdai nuslydus nuo kibiro, tačiau tokiu atveju, jei smūgis būtų buvęs į kibirą, nuo kurio jis buvo pakankamai stipriai sulaužytas, nukentėjusiajam būtų padarytas tik nubrozdijimas ar įbrėžimas, tačiau negalėjo būti padarytas toks stiprus sužalojimas, koks nustatytas byloje. Byloje esanti teismo medicinos specialisto išvada Nr. G2544/2018(02) patvirtina, kad J. R. konstatuotas sužalojimas – poodinė kraujosruva dešiniame dilbyje padarytas vienu trauminiu poveikiu medine lazda, kas reiškia, jog į sužalotą vietą buvo trenkta kietu buku daiktu, ir šis sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Remiantis išdėstytu, skundžiamame nuosprendyje buvo padaryta pagrįsta ir argumentuota išvada, kad R. J. B. medine lazda sudavė du smūgius ir antrojo smūgio metu sužalojo nukentėjusįjį J. R..

4412.

45Apeliantas nesutinka su teismo išvada dėl nepilnametės liudytojos V. D. teisme duotų parodymų vertinimo, nes jie be pagrindo buvo laikyti nepatikimais. Skunde teigiama, kad kaip tik ikiteisminio tyrimo metu šios liudytojos duoti parodymai nelaikytini teisingais, nes ji buvo apklausta nedalyvaujant vertėjai, todėl galėjo netiksliai išsireikšti nurodydama įvykio aplinkybes. Su tokiais skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu atliktos nepilnametės liudytojos V. D. apklausos, ji buvo apklausta dalyvaujant psichologei, Vaikų teisų apsaugos tarnybos specialistei ir jos atstovei, t. y. mamai. Iš liudytojo apklausos protokolo matyti, kad liudytoja nurodė, jog lietuvių kalbą moka ir parodymus pageidauja duoti lietuvių kalba. Taigi, nepilnametė liudytoja buvo apklausta dalyvaujant jos teises atstovaujantiems asmenims, taip pat psichologei, be to, liudytoja apklausos metu nebuvo mažametė, jai buvo jau 15 metų, kas neginčijamai patvirtina, jog parodymus lietuvių kalba ji davė tiek pati suvokdama savo pasirinkimą, tiek tokį pasirinkimą suvokiant ir ją, kaip nepilnametę, atstovaujantiems suaugusiems asmenims, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad tos aplinkybės, jog liudytoja gyvena kitoje šalyje ir kad ji kitoje byloje buvo apklausta dalyvaujant vertėjui, duoda pagrindą jos parodymus laikyti neteisingais ir vertinti kritiškai. Be to, iš liudytojos V. D. apklausos teisme, kur vertėjas dalyvavo, matyti, kad ji davė iš esmės tokius pačius parodymus, patvirtindama nustatytas objektyvias faktines aplinkybes apie R. J. B. atliktus veiksmus – trenkimą pagaliu per nukentėjusiojo laikomą kibirą, tačiau tokį senelio elgesį abiejuose parodymuose vertino skirtingai – ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad diedukas, turbūt norėdamas pagąsdinti J. R., rankoje turima medine lazda dūrė į J. R. laikomą plastikinį kibirą, o teisme nurodė, kad J. R. ėmė grėsmingai artintis prie senelio, todėl senelis pakėlė pagalį, gindamasis ėmė juo mojuoti ir netyčia trenkė per kibirą. Pirmosios instancijos teismas argumentuotai išdėstė, kodėl šios liudytojos parodymus vertino kaip nepatikimus: liudytoja teisme pakeitė savo parodymus ir aplinkybes dėl nuteistojo mosavimų su lazda judesių nurodė būtent taip, kokios pozicijos laikėsi ir gynybą, t. y., kad jis lazda mosavo horizontaliais judesiais, norėdamas apsiginti nuo nukentėjusiojo, šiuose parodymuose ji jau nurodė, kad senelis gynėsi. Teismas taip pat įvertino tai, kad liudytoja yra R. J. B. anūkė, žinanti apie konfliktiškus kaltinamojo ir nukentėjusiojo santykius, be to 2019 m. rugpjūčio 9 d. teisiamajame posėdyje buvo apklausta užbaigus įrodymų tyrimą teisiamajame posėdyje ir dėl jos atvykimo į Lietuvą jį atnaujinus, taigi, liudytojai, kuri yra kaltinamojo anūkė, buvo žinomos visos teisiamajame posėdyje tirtos šio nusikaltimo aplinkybės. Šališką, akivaizdžiai nuteistąjį palaikančią poziciją patvirtina dar ir ta teisme duotų liudytojos parodymų detalė, kur ji išreiškia akivaizdžiai gynybinę nuomonę – „senelis mojuodamas lazda netyčia trenkė per kibirą“.

4613.

47Apeliacine tvarka bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija, siekdama objektyviai ištirti bylą, atliko dalinį įrodymų tyrimą, buvo nutarta peržiūrėti liudytojos V. D. ikiteisminio tyrimo metu jos apklausoje daryto vaizdo įrašo medžiagą, tačiau dėl netinkamos įrašo kokybės jo įvertini nebuvo objektyvios galimybės. Liudytoja buvo apklausta tyrėja K. R., atlikusi nepilnametės liudytojos apklausą. Ši liudytoja parodė, kad apklausos metu mergaitė laisvai bendravo lietuvių kalba, pasakojo įvykio aplinkybes, atsakinėjo į klausimus, nekilo klausimas dėl vertėjo reikalingumo, protokolą surašė iš jos žodžių, pati parodymų nepapildė. Mergaitės motina ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistė buvo kitoje patalpoje ir stebėjo apklausą, tačiau jokių pastabų dėl apklausos nereiškė. Liudytojos parodymais nėra pagrindo netikėti, nes ji nei nuteistojo, nei nukentėjusiojo nepažįsta, jokių asmeniškumų neturi. Šie K. R. parodymai taip pat patvirtino aplinkybę, kad nepilnametės liudytojos apklausa ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta nepažeidžiant jokių baudžiamojo proceso normų, parodymai užrašyti iš liudytojos žodžių ir laikytini patikimais ir teisingais. Taigi, remiantis išdėstytu, nepilnametės liudytojos V. D. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, pagrįstai pirmosios instancijos teismo vertinti kaip nepatikimi, o teisingais laikyti ikiteisminio tyrimo metu duoti jos parodymai.

4814.

49Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad teismas ypatingą reikšmę teikė teismo medicinos specialisto išvadai, kurioje konstatuotas nukentėjusiajam padarytas sužalojimas - poodinė kraujosruva dešiniame dilbyje, tačiau nebuvo vertinta tai, kad dėl paties R. J. B. sužalojimo baudžiamojoje byloje Nr. l-721-573/2019 J. R. yra kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje kaltinimas dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, padaryto nukentėjusiajam J. R., yra pareikštas R. J. B., todėl ta aplinkybė, kad kitoje baudžiamojoje byloje J. R. pripažintas kaltu ir nuteistas už R. J. B. padarytą sužalojimą, nepaneigia pastarojo kaltės padarius šioje byloje jam inkriminuotus neteisėtus veiksmus. Šiame kontekste teisėjų kolegija pastebi, kad nesutarimai tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo bei jų šeimų trunka ne vienerius metus, tačiau savo elgesį teisinti vienas kito neteisėtais veiksmais nėra jokio pagrindo. Abu konflikto dalyviai yra suaugę vyrai, suvokiantys, jog už neteisėtus veiksmus privalo atsakyti įstatymų nustatyta tvarka, tačiau, nepaisant to, nesugeba kilusių nesutarimų spręsti konstruktyviais būdais, nepažeidžiant vienas kito asmeninės erdvės bei kūno neliečiamumo. Taip pat ir kitos skunde nurodytos aplinkybės, kad į Bendrąjį pagalbos centrą R. J. B. paskambino iš karto po įvykio, o nukentėjęs J. R. į policiją kreipėsi tik sekančią dieną po įvykio, yra nustatytos skirtingose bylose, todėl teismas jų neprivalėjo lyginti ir į jas atsižvelgti, o tai, kad nukentėjusysis į policiją kreipėsi kitą dieną po įvykio, niekaip nepaneigia byloje nustatytų duomenų, patvirtinančių nuteistojo kaltę dėl J. R. sužalojimo.

5015.

51Ginčydamas nukentėjusiojo parodymus ir nepripažindamas savo kaltės, nuteistasis teigė, kad, jei ir sužalojo nukentėjusįjį, tai tik gindamasis, dėl šios priežasties prašoma baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti, egzistuojant BK V skyriaus 28 straipsnyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Tam, kad asmens veiksmai būtų pripažinti padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad analizuojamu atveju nenustatyta, jog R. J. B. būtų buvęs užpultas, jam ar jo šeimos nariui būtų grėsęs pavojingas, realus ar akivaizdus kėsinimasis, taigi, aplinkybių, kurių pagrindu taikytinos BK 28 straipsnio nuostatos, byloje nėra.

5216.

53Šią apeliacinio skundo dalį apeliantas grindžia gynybos pozicija, kad konfliktą pirmas pradėjo būtent nukentėjusysis J. R.: jis du kartus nubloškė ištiestą badmintono tinklą, paskui jie abu apsižodžiavo, ir į apsižodžiavimą agresyviai sureagavo tik J. R., kuris pradėjo eiti link R. J. B., atkišęs į priekį rankoje laikė kibirą, o R. J. B. stovėjo toje pačioje vietoje ir siekė bet kokiomis priemonėmis išvengti susidūrimo, gynėsi rankoje turėta savadarbe liniuote, tačiau nukentėjusysis, grėsmingai artėdamas link besiginančiojo, jį pargriovė bei sužalojo. Skundo autoriaus vertinimu, R. J. B. turėjo teisę į būtinąją gintį ir šią teisę jis galėjo įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. J. R. veiksmų pavojingumą parodo puolimo pasekmės - besiginančiajam buvo sulaužyta ranka. Tačiau, kaip jau buvo aptarta aukščiau, tokia nuteistojo versija pagrįstai pirmosios instancijos teismo nebuvo laikoma teisinga ir atitinkanti faktines įvykio aplinkybes. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, gynybai iškėlus versiją, kad R. J. B. veikė būtinosios ginties sąlygomis, ir tai grindžiant tais pačiais teiginiais, kokius išdėstė ir apeliaciniame skunde, argumentuotai ir nuodugniai BK 28 straipsnio nuostatų taikymo klausimą analizavo vertindamas tik objektyvius ir bylos duomenų visetą atitinkančius įrodymus, kurie jau buvo aptarti ir todėl nekartojami.

5417.

55Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, pagal byloje esančius duomenis nėra įrodyta aplinkybė, jog į nuteistojo J. R. pasakytus užgaulius žodžius, nukentėjusysis sureagavo agresyviai ir pradėjo eiti link R. J. B., atkišęs į priekį rankoje laikomą kibirą, dėl ko pastarasis turėjo gintis. Tai, kad nukentėjusiojo ėjimas link nuteistojo kėlė grėsmę, ir jis, mosuodamas lazda, tik siekė sustabdyti agresyviai nusiteikusį J. R., tėra gynybinė versija. Pasitvirtino tik tai, kad nuteistasis ir nukentėjusysis atsidūrė vienas šalia kito, tačiau, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, tuo metu jokios realios grėsmės R. J. B. gyvybei, sveikatai ar turtui nekilo, nes nukentėjusiajam net neprisiartinus prie nuteistojo, šis pradėjo mosuoti rankoje turėta beveik 2 metrų medine lazda, kas patvirtina, jog asmenis skyrė mažiausiai 2 metrų atstumas, be to, kibirą nukentėjusysis atkišo tik dengdamasis galvą nuo lazda suduotų smūgių. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis mosavo rankoje laikomu kibiru ir bandė juo suduoti nuteistajam, o iš aptartų duomenų visumos darytina išvada, kad J. R. kibirą prieš save iškėlė norėdamas išvengti nuteistojo smūgių medine lazda, kuria jis mosavo, todėl vien nukentėjusiojo artėjimas prie nuteistojo nepagrindžia jo veiksmuose buvus pradėtą ar tiesiogiai gresiantį pavojingą kėsinimąsi, kuris būtinosios ginties sąlygomis turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Atsižvelgus į aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad nuteistasis neveikė tiesioginio pavojaus sąlygomis, todėl teisė į būtinąją gintį, panaudojant fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, negali būti laikoma pateisinama ir jo atsakomybę šalinančia aplinkybe BK 28 straipsnio prasme.

5618.

57Apeliaciniame skunde teigiama, kad R. J. B. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis galėtų būti panaikintas jo veiksmuose nesant jam inkriminuotos nusikalstamos veikos būtinojo subjektyvinės pusės sudėties požymio – tiesioginės ar netiesioginės tyčios sukelti J. R. fizinį skausmą ar nežymiai jį sužaloti, nes neatsargaus fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo BK specialioji dalis nenumato. Tokį prašymą apeliantas vėlgi grindžia savo dėstoma pozicija, kad nuteistasis pagaliu į alkūnę J. R. sudavė besigindamas, neatsargiai, lazdai nuslydus nuo kibiro. Tačiau, teisėjų kolegija, kaip ir konstatuodama jau aptartų skundo argumentų nepagrįstumą, ir šiuo atveju teigia, kad byloje nustatytos ir jau išanalizuotos aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad R. J. B. nebuvo nuo ko gintis ir smūgius medine lazda J. R. jis sudavė tyčia. Kaip buvo nustatyta, R. J. B. ir J. R. atsidūrus vienam šalia kito, pastarasis laikė plastikinį kibirą prieš save, o nuteistasis medine lazda mosavo prieš jį, dėl ko vienu smūgiu sulaužė kibirą, o kitu smūgiu nukentėjusiajam sužalojo ranką. Iš daiktų apžiūros protokolo ir jo priedų (fotolentelių) matyti, kad medinės lazdos storis 1,2 cm, plotis 3 cm, visas ilgis 190 cm, lazda nuskilusi, balto kibiro beveik visas šonas suskilęs. Vertinant lazdos parametrus, jos lūžimo faktą, kibiro pažeidimus bei J. R. padarytą sužalojimą, nekyla jokių abejonių, kad R. J. B. atlikti smūgiai lazda buvo stiprūs ir pavojingi šalia esančiam asmeniui. Todėl pritartina skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, jog R. J. B. suvokė, kad smūgiuodamas medine lazda gali padaryti sužalojimus J. R. ir nors nenorėjo, kad kiltų baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, tačiau sąmoningai leido jiems kilti, tai yra, J. R. jis sužalojo veikdamas netiesiogine tyčia.

5819.

59Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su paskirtąja bausme. Apeliantas teigia, kad teismas neįvertino nuteistojo asmenybės, kitų aplinkybių, todėl paskirta bausmė neatitinka jos paskirties bei prieštarauja teisingumo, protingumo bei proporcingumo reikalavimams. Tokie skundo argumentai visiškai nepagrįsti. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą ir skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad apylinkės teismas, paskirdamas R. J. B. bausmę ir nustatydamas jos dydį, laikėsi BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, teisingai įvertino ir nuteistojo asmenybę bei kitas aplinkybes. Teismas nustatė, kad R. J. B. atsakomybę lengvina tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), R. J. B. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Teismas įvertino ir R. J. B. asmenybę, kad jis teisiamas antrą kartą, naują tyčinį nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymo tvarka nepanaikintą teistumą, kad R. J. B. yra pensininkas, psichikos ir priklausomybės ligų įskaitoje neužregistruotas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino visas nusikalstamą veiką bei nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes ir padarė teisingą išvadą, jog nors R. J. B. teisiamas antrą kartą, tačiau jo asmenybė nėra tokia pavojinga, kad reikėtų jį bausti arešto ar laisvės atėmimo bausme, todėl paskyrė jam BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą vieną iš lengvesnių bausmės rūšių – laisvės apribojimą. Nustatydamas bausmės dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad R. J. B. nusikalto antrą kartą, dėl ko skyrė už bausmės vidurkį didesnį jos dydį.

6020.

61Siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, R. J. B. bausmės atlikimo laikotarpiu buvo įpareigotas neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 06 val. Skunde su tokiu įpareigojimu nesutinkama, nurodant, kad taip bus nepagrįstai suvaržytos nuteistojo galimybės bendrauti su artimaisiais. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta viena iš baudžiamojo proceso paskirčių yra teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Ši nuostata yra pamatinė įstatyme įtvirtinanti visuomenės interesą nubausti nusikaltimą padariusį asmenį. BK 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Bausmės paskirtį nusako BK 41 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodyta, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustačius, kad bausmės paskirtis yra nubausti nusikaltimą padariusį asmenį, toks tikslas gali būti pasiektas paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę. Taigi, šiuo atveju, nepatogumus nuteistajam sukeliančių baudžiamojo poveikio priemonių netaikymas, kai pats paskirtos bausmės pobūdis asmeniui numato tik vieną apribojimą – gyvenamosios vietos keitimą be bausmę vykdančios institucijos žinios (BK 48 straipsnio 3 dalies 1 punktas), iš esmės suformuotų nebaudžiamumo nuostatas, nes asmuo jokia forma nejaustų jokio baudžiamojo įstatymo griežtumo ir atsakomybės naštos. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-164-895/2018). Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, jo sprendimo negali niekas įtakoti ir tik jis gali spręsti, kokia bausmė įgyvendins teisingumo, proporcingumo principus, atitiks bausmės tikslų bei paskirties kriterijus. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai, įvertinus įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nustatoma, kad paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Šiuo atveju konstatuojama, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį, o taip pat paskyręs įpareigojimą tam tikru laiku būti namuose, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas.

6221.

63Įvertinus aptartą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. rugsėjo 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nuteistojo R. J. B. gynėjo advokato Stanislovo Liutkevičiaus apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

6422.

65Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusiojo J. R. atstovas advokatas Gintas Gustaitis prašė išieškoti iš nuteistojo nukentėjusiojo patirtas proceso išlaidas advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Iš teismui pateikto 2020 m. sausio 28 d. pinigų priėmimo kvito Nr. 1029581, matyti, kad nukentėjusysis advokatui už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 500 Eur. Baudžiamojo proceso įstatymas numato nukentėjusiojo teisę bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu turėti atstovą, kad proceso metu visapusiškai būtų ginamos ir užtikrinamos jo teisės bei teisėti interesai. BPK 106 straipsnio nuostatos, numatančios proceso išlaidų išieškojimą, galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose, tačiau šiuo atveju, išieškant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-431/2012, 2K-147/2013, 2K-52-942/2016, 2K-331-976/2018 ir kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad byla buvo nagrinėjama pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, kuris teisėjų kolegijos atmetamas, taip pat atsižvelgusi į bylos sudėtingumą, posėdžių skaičių, jų trukmę, atstovo darbo sąnaudas, sprendžia, kad nukentėjusiojo J. R. turėtos išlaidos ir prašoma išieškoti suma – 500 Eur yra protingo dydžio, todėl nukentėjusiojo atstovo prašymas yra tenkinamas ir nukentėjusiajam J. R. iš nuteistojo R. J. B. priteistina 500 eurų suma advokato paslaugoms apmokėti.

66Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

67nuteistojo R. J. B. gynėjo advokato Stanislovo Liutkevičiaus apeliacinį skundą atmesti.

68Priteisti iš nuteistojo R. J. B. nukentėjusiajam J. R. 500 (penkis šimtus) eurų turėtų išlaidų advokato atstovavimo apeliacinės instancijos teisme paslaugoms apmokėti.

69Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei,... 3. dalyvaujant prokurorams Vilijai Šalčiuvienei, Audriui Armui,... 4. nuteistajam R. J. B., jo gynėjui advokatui Stanislovui Liutkevičiui,... 5. nukentėjusiajam J. R., jo atstovui advokatui Gintui Gustaičiui,... 6. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 7. J. R. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš R. J. B. nukentėjusiojo... 8. Nuosprendžiu buvo nuspręsta iš R. J. B. išieškoti 1000 eurų J. R. naudai... 9. Teisėjų kolegija... 10. 1.... 11. R. J. B. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. rugpjūčio 16 d. apie 18.00 val.,... 12. 2.... 13. Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nuosprendyje konstatuota, kad... 14. 3.... 15. Nuteistojo gynėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atlikti... 16. 3.1.... 17. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai vertino... 18. 3.2.... 19. Apelianto vertinimu, teismui nebuvo jokio pagrindo abejoti nepilnametės... 20. 3.3.... 21. Skunde apeliantas teigia, kad teismas ypatingą reikšmę teikė teismo... 22. 3.4.... 23. Skunde nurodoma, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes R. J. B. veiksmai... 24. 3.5.... 25. Apeliacinės instancijos teismui manant, kad nėra pakankamo pagrindo... 26. 3.6.... 27. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su paskirtąja bausme. Apeliantas teigia,... 28. 4.... 29. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis R. J. B. ir... 30. 5.... 31. Nuteistojo R. J. B. gynėjo advokato Stanislovo Liutkevičiaus apeliacinis... 32. 6.... 33. Įrodymų vertinimo taisykles baudžiamajame procese reglamentuoja BPK 20... 34. 7.... 35. Apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas... 36. 8.... 37. Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių nuomones bei ištyrusi byloje... 38. 9.... 39. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nuosprendyje neteisingai konstatavo,... 40. 10.... 41. Iš bylos duomenų matyti, kad tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymų... 42. 11.... 43. Nukentėjusysis J. R. parodė, kad pirmąjį smūgį medine lazda kaltinamasis... 44. 12.... 45. Apeliantas nesutinka su teismo išvada dėl nepilnametės liudytojos V. D.... 46. 13.... 47. Apeliacine tvarka bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija, siekdama objektyviai... 48. 14.... 49. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad teismas... 50. 15.... 51. Ginčydamas nukentėjusiojo parodymus ir nepripažindamas savo kaltės,... 52. 16.... 53. Šią apeliacinio skundo dalį apeliantas grindžia gynybos pozicija, kad... 54. 17.... 55. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, pagal byloje esančius duomenis nėra... 56. 18.... 57. Apeliaciniame skunde teigiama, kad R. J. B. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis... 58. 19.... 59. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su paskirtąja bausme. Apeliantas teigia,... 60. 20.... 61. Siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, R. J. B. bausmės atlikimo... 62. 21.... 63. Įvertinus aptartą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apylinkės... 64. 22.... 65. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusiojo J. R.... 66. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 67. nuteistojo R. J. B. gynėjo advokato Stanislovo Liutkevičiaus apeliacinį... 68. Priteisti iš nuteistojo R. J. B. nukentėjusiajam J. R. 500 (penkis šimtus)... 69. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos....