Byla 2A-936-538/2012

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Almanto Padvelskio, kolegijos teisėjų Alvydo Žerlausko, Virginijos Nijolės Griškevičienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės R. G. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. G. ieškinį atsakovams Palangos miesto savivaldybės tarybai, Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriui, trečiajam asmeniui Palangos miesto savivaldybės administracijai dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010-08-19 sprendimo Nr. T2-252 ir juo skirtos drausminės nuobaudos panaikinimo bei 2011-08-16 Darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės prašymas panaikinti nuobaudą ir sprendimą, panaikinimo,

Nustatė

2ieškovė R. G. pateikė ieškinį, kuriuo prašė panaikinti 2011-08-16 Darbo ginčų komisijos sprendimą, kuriuo atmestas ieškovės prašymas panaikinti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010-08-19 sprendimą Nr. T2-252 bei panaikinti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010-08-19 sprendimą Nr. T2-252 ir juo ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą. Nurodo, jog drausminė nuobauda jai paskirta nesant darbe, tuo metu, kai atostogavo, be to, drausminė nuobauda paskirta žymiai praleidus Lietuvos Respublikos darbo kodekso 241 straipsnio 1 dalyje nustatytą 1 mėnesio terminą, kadangi apie tariamus darbo drausmės pažeidimus savivaldybės administracijos direktorius sužinojo dar 2009-12-30. Savivaldybės administracijos direktoriui 2003-02-27 sprendimu Nr. 11 buvo perduotos savivaldybės biudžetinių įstaigų vadovų darbdavio teisės ir pareigos, 2009-12-29 Centralizuotos savivaldybės vidaus audito tarnybos ataskaita Nr. CSVA3-4 savivaldybės administracijos direktoriui 2009-12-30 įteikta asmeniškai, jis turėjo teisę skirti ieškovei drausminę nuobaudą, tačiau nuobaudos skyrimo klausimas vilkintas iki 2010-08-19, taip praleidžiant terminą drausminei nuobaudai skirti, todėl drausminė nuobauda naikintina kaip neteisėta ir nepagrįsta.

3Palangos miesto apylinkės teismas 2012-01-04 sprendimu ieškinį tenkino. Panaikino Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010-08-19 sprendimą Nr. T2-252 „Dėl nuobaudos paskyrimo R. G.“ ir juo ieškovei R. G. paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą. Panaikino 2011-08-16 Darbo ginčų komisijos protokolinį sprendimą, kuriuo netenkintas R. G. prašymas panaikinti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010-08-19 sprendimą Nr. T2-252 ir juo R. G. paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą. Nurodė, kad ieškovė yra savivaldybės biudžetinės įstaigos – Palangos moksleivių klubo – direktorė, todėl drausminės nuobaudos paskyrimo metu jos darbdavys buvo Palangos miesto savivaldybė, kuri yra Palangos moksleivių klubo savininkė, o šios savininkės teises ir pareigas įgyvendinanti institucija yra Palangos miesto savivaldybės taryba. Iš byloje pateikto 2003-02-27 Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo matyti, jog savivaldybės biudžetinių įstaigų vadovų (direktorių) darbdavio teisės ir pareigos buvo deleguotos Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriui, kurio funkcijos 2005-06-16 Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintu pareigybės aprašymu susiaurintos, nurodant, jog administracijos direktorius atlieka savivaldybės tarybos jam priskirtas personalo valdymo funkcijas, išskyrus įstaigos vadovų priėmimą į pareigas ir atleidimą iš jų bei nuobaudų jiems skyrimą. Savivaldybės administracijos direktorius atliko drausminės nuobaudos paskyrimo tvarką reglamentuojančio DK 240 straipsnio 1 dalyje darbdaviui priskirtą funkciją – 2010-01-20 raštu pareikalavo iš ieškovės paaiškinimo dėl darbo drausmės pažeidimų, o 2010-01-28 raštu iki 2010-02-12 pratęsė terminą pasiaiškinimui pateikti. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad drausminės nuobaudos paskyrimo metu ieškovės darbdavio funkcijas įgyvendino tiek Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius, tiek Palangos miesto savivaldybės taryba, tačiau atsižvelgiant į 2005-06-16 sprendimu patvirtintą Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pareigybės aprašymą, tik savivaldybės taryba turėjo teisę skirti drausminę nuobaudą ieškovei, todėl ieškovės teiginį, jog nuobaudą galėjo skirti pats savivaldybės administracijos direktorius, atmetė. Teismui nustačius, jog darbdavio funkcijas ieškovės atžvilgiu įgyvendino ir savivaldybės administracijos direktorius, atmetė atsakovų teiginį, jog ieškovės darbdaviui darbo drausmės pažeidimas paaiškėjo tik 2010-04-23. Byloje duomenų, jog paaiškėjus pažeidimui ieškovė sirgo, buvo komandiruotėje ar atostogavo, nėra, todėl jai drausminė nuobauda turėjo būti paskirta tuoj pat, paaiškėjus darbo drausmės pažeidimui, bet ne vėliau kaip per mėnesį, kai pažeidimas paaiškėjo, skaičiuojant nuo 2010-01-06, tačiau ieškovei drausminė nuobauda paskirta tik 2010-08-19.

4Apeliaciniu skundu ieškovė R. G. prašo panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2012-01-04 sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamo Darbo kodekso teisės normų aiškinimo, kadangi netinkamai buvo nustatytas R. G. darbdavys ir darbdavio įgaliojimai, netinkamai buvo sprendžiamas klausimas dėl termino drausminei nuobaudai skirti, netinkamai buvo aiškintas ir taikytas Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003-02-27 sprendimas, kuris suteikė įgaliojimus savivaldybės administracijos direktoriui skirti drausmines nuobaudas savivaldybės biudžetinių įstaigų vadovams, neatskleista bylos esmė, kadangi teismas neišnagrinėjo bylos visa apimtimi, nes teismas nagrinėjo tik termino drausminei nuobaudai paskirti klausimą, tačiau nenagrinėjo kitų ieškinio reikalavimų, susijusių su drausminės nuobaudos paskyrimo pagrįstumu, teismas taip pat net du teismo posėdžius iš eilės neleido viešame teismo posėdyje dalyvauti ieškovės atstovui advokatui Viktorui Gečui, todėl buvo šiurkščiai pažeistos ieškovės teisės dalyvauti teisme bei naudotis visomis kitomis ieškovo teisėmis ir pareigomis, kurios yra numatytos LR CPK 42 str. ir kitose Lietuvos Respublikos civilinio proceso teisės normose.

5Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovų ir trečiojo asmens atstovė prašo dėl netinkamo Darbo kodekso teisės normų aiškinimo – tenkinimo – palieka teisę spręsti teismo nuožiūrai, o su skundo argumentu dėl ieškovės teisės dalyvauti teisme bei naudotis visomis teisėmis ir pareigomis, numatytomis LR CPK, pažeidimo nesutinka ir prašo tos skundo dalies netenkinti. Nurodo, kad atstovavimo sutartyje buvo aiškiai nurodyta, kurią bylą (konkretus bylos Nr.) advokatas turi teisę vesti, ir teismas pagrįstai neleido ieškovės atstovui atstovauti šioje civilinėje byloje. Advokatui neleidus atstovauti pirmajame teismo posėdyje, antrajame teismo posėdyje vėl buvo pateikta ta pati anksčiau minėta atstovavimo sutartis.

6Apeliacinis skundas atmestinas.

7Byloje nustatyta, kad ieškovė yra savivaldybės biudžetinės įstaigos – Palangos moksleivių klubo – direktorė, todėl drausminės nuobaudos paskyrimo metu jos darbdavys yra Palangos miesto savivaldybė, kuri yra Palangos moksleivių klubo savininkė, o šios savininkės teises ir pareigas įgyvendinanti institucija yra Palangos miesto savivaldybės taryba (pridėtos bylos Nr. 2-48-890/2011 b.l. 15-16). Iš byloje pateikto 2003-02-27 Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo matyti, jog savivaldybės biudžetinių įstaigų vadovų (direktorių) darbdavio teisės ir pareigos buvo deleguotos Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriui (b. l. 28–29), kurio funkcijos 2005-06-16 Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintu pareigybės aprašymu susiaurintos, nurodant, jog administracijos direktorius atlieka savivaldybės tarybos jam priskirtas personalo valdymo funkcijas, išskyrus įstaigos vadovų priėmimą į pareigas ir atleidimą iš jų bei nuobaudų jiems skyrimą (b. l. 30–35). Byloje duomenų, jog 2003-02-27 Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimas netekęs galios ar panaikintas, nėra. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad savivaldybės administracijos direktorius atliko drausminės nuobaudos paskyrimo tvarką reglamentuojančio DK 240 straipsnio 1 dalyje darbdaviui priskirtą funkciją – 2010-01-20 raštu pareikalavo iš ieškovės paaiškinimo dėl darbo drausmės pažeidimų, o 2010-01-28 raštu iki

82010-02-12 pratęsė terminą pasiaiškinimui pateikti (b.l. 43-45).

9Ieškovė nurodo, kad buvo netinkamai atstovaujama, kadangi jos advokatui nebuvo leista dalyvauti posėdžiuose, ir taip šiurkščiai pažeidė jos teises dalyvauti teisme bei naudotis visomis kitomis ieškovo teisėmis ir pareigomis, kurios numatytos LR CPK 42 str. ir kitose Lietuvos Respublikos civilinio proceso teisės normose. CPK 51 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Tik tais atvejais, kai posėdžio pirmininkas mano, jog šalis ar trečiasis asmuo be atstovo pagalbos nesugeba (nesugebės) tinkamai ginti savo teisių, jis gali pasiūlyti šiems asmenims pasirūpinti, kad jiems būtų atstovaujama procese, ir dėl to atidėti bylos nagrinėjimą vieną kartą (LR CPK 161 str. 1 d.). Byloje nenustatyta, kad ieškovė privalėjo byloje turėti advokatą ir pati negalėjo sau atstovauti. Be to, pažymėtina, kad atstovais pagal pavedimą teisme gali būti advokatai, advokatų padėjėjai, kurių teisės ir pareigos bei jų apimtis patvirtinami su klientu sudaryta atstovavimo sutartimi (CPK 56 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai, 57 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis CPK 58 straipsnio 1 dalimi, advokatams, advokatų padėjėjams gali būti pavedama vesti teisme tam tikrą atstovaujamojo bylą, kelias ar visas jo bylas arba atlikti atskirus procesinius veiksmus. Kai advokatui, advokato padėjėjui pavedama teisme vesti tam tikrą ar kelias atstovaujamojo bylas arba atstovaujamojo vardu atlikti atskirus procesinius veiksmus, atstovavimo sutartyje būtina aiškiai nurodyti, kurią ar kurias bylas advokatas, advokato padėjėjas turi teisę vesti arba kuriuos procesinius veiksmus atstovaujamojo vardu jis turi teisę atlikti. Šiuo atveju atstovavimo sutartyje buvo aiškiai nurodyta, kurią bylą (konkretus bylos Nr.) advokatas turi teisę vesti, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neleido ieškovės atstovui atstovauti šioje civilinėje byloje. Kitokių duomenų į bylą nepateikta, todėl ieškovė nepagrįstai nurodo, kad teismo procesas vyko be tinkamo atstovavimo (CPK 178 str.).

10Dėl ieškinio reikalavimų.

11Darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės yra laikomas darbo drausmės pažeidimu (DK 234 straipsnis). Taigi drausminės atsakomybės pagrindas yra darbo drausmės pažeidimas (DK 236 straipsnis). Esant ginčui dėl drausminės nuobaudos panaikinimo, teismai privalo rinkti, tirti ir vertinti įrodymus, reikšmingus nustatant, ar asmuo padarė darbo drausmės pažeidimą, už kurį jam skirta drausminė nuobauda, ir ar buvo drausminės atsakomybės taikymo sąlygos. Drausminė nuobauda darbuotojui gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui ( DK 10 straipsnio 1 dalis, 136 straipsnio 4 dalis, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

12DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad drausminė nuobauda skiriama tuoj pat, paaiškėjus darbo drausmės pažeidimui, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai pažeidimas paaiškėjo, neįskaitant laiko, kurį darbuotojas darbe nebuvo dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo, o iškėlus baudžiamąją bylą,- ne vėliau kaip per du mėnesius nuo baudžiamosios bylos nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis DK 241 straipsnio 2 dalimi, negalima skirti drausminės nuobaudos praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo padarytas. Jei darbo drausmės pažeidimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją), drausminė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per dvejus metus nuo pažeidimo padarymo dienos. Šis įstatyme įtvirtintas terminas – garantija darbuotojui, jog drausminės nuobaudos jam gali būti taikomos per nustatytus terminus nuo jų paaiškėjimo momento. Tai yra darbdaviui nustatytas nuobaudos skyrimo terminas. Šiuo atveju reikšminga ne pažeidimo padarymo diena, o jo paaiškėjimo momentas. Darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo diena laikoma ta diena, kurią apie darbuotojo padarytą pažeidimą tapo žinoma darbdaviui, o DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas yra procesinės prigimties, nurodantis laikotarpį, per kurį darbdavys turi apsispręsti ir gali skirti drausminę nuobaudą darbuotojui. Šiuo atveju remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė yra savivaldybės biudžetinės įstaigos – Palangos moksleivių klubo – direktorė, todėl drausminės nuobaudos paskyrimo metu jos darbdavys buvo Palangos miesto savivaldybė, kuri yra Palangos moksleivių klubo savininkė, o šios savininkės teises ir pareigas įgyvendinanti institucija yra Palangos miesto savivaldybės taryba. Iš byloje pateikto 2003-02-27 Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo matyti, jog savivaldybės biudžetinių įstaigų vadovų (direktorių) darbdavio teisės ir pareigos buvo deleguotos Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriui, kurio funkcijos 2005-06-16 Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintu pareigybės aprašymu susiaurintos, nurodant, jog administracijos direktorius atlieka savivaldybės tarybos jam priskirtas personalo valdymo funkcijas, išskyrus įstaigos vadovų priėmimą į pareigas ir atleidimą iš jų bei nuobaudų jiems skyrimą. Esant tokiems įrodymams teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad drausminės nuobaudos paskyrimo metu ieškovės darbdavio funkcijas įgyvendino tiek Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius, tiek Palangos miesto savivaldybės taryba, tačiau atsižvelgiant į 2005-06-16 sprendimu patvirtintą Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pareigybės aprašymą, tik savivaldybės taryba turėjo teisę skirti drausminę nuobaudą ieškovei. Taip pat teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovei drausminė nuobauda turėjo būti paskirta tuoj pat, paaiškėjus darbo drausmės pažeidimui, bet ne vėliau kaip per mėnesį, kai pažeidimas paaiškėjo, skaičiuojant nuo 2010-01-06, tačiau ieškovei drausminė nuobauda paskirta tik

132010-08-19, taigi ieškovė drausminėn atsakomybėn patraukta pasibaigus patraukimo drausminėn atsakomybėn terminams, numatytiems DK 241 straipsnyje.

14Ieškovės ieškinys tenkintas, tačiau ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui dėl netinkamo Darbo kodekso teisės normų aiškinimo, netinkamai aiškintas Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003-02-27 sprendimas, neatskleista bylos esmė. Pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio

1525 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011; kt.).

16CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad ieškinyje privalo būti nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, t. y. faktinis ieškinio pagrindas. Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas neįpareigoja ieškovo teisiškai kvalifikuoti ginčo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad byloje taikytinas teisės normas parenka teismas (CPK 3 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas), proceso įstatyme nustatomas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, pagrindžiančias reiškiamą reikalavimą, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas, t. y. ieškovės nurodytas teisinis ieškinio kvalifikavimas teismui neprivalomas ir šio nesaisto. Apeliantė taip pat nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo motyvais, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas dėl teismo sprendime nurodytų motyvų negalimas.

17Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl Palangos miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 4 d. sprendimą apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

18Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

19Palangos miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai