Byla eP-99-492/2015
Dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S. R. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-264-552/2015 pagal pareiškėjos S. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. R. skundą atsakovui Kretingos rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėja S. R. kreipėsi į teismą su skundu ir 2014 m. kovo 5 d. patikslintu skundu, prašydama: 1) panaikinti Kretingos rajono savivaldybės administracijos ( toliau – ir Administracija) 2013 m. lapkričio 7 d sprendimą Nr. (4.1.23)-D3-5983 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoti pareiškėjai garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad jai neatlygintinai bus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos; 2) įpareigoti Administraciją vykdyti 1998 m. birželio 16 d. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), reikalavimus bei teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją, patvirtinančią, kad natūra grąžinto gyvenamojo namo, esančio ( - ), nuomininkei S. R. bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos.

5II.

6Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7Pirmosios instancijos teismas apibrėžė, kad byloje ginčas kilo dėl teisės į valstybės garantiją asmenims, iškeldintiems iš savininkams grąžinto namo. Pagal bylos medžiagą pirmosios instancijos teismas nustatė, pareiškėja 2013 m. spalio 25 d. kreipėsi į Administracijos direktorių, prašydama išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad neatlyginamai jai bus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Skundžiamu sprendimu Administracija atsisakė išduoti garantinį dokumentą, nurodžiusi, jog pareiškėja nuo 1998 m. gruodžio 31 d. gyvena ( - ), bute, kuris nuosavybės teise priklauso Kretingos rajono savivaldybei, todėl jai Atkūrimo įstatymo nuostatos tiek, kiek tai susiję su valstybės garantijų išdavimu, negali būti taikomos ir pateiktas prašymas Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoti garantinį dokumentą negali būti tenkintinas. Teismas pažymėjo, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja Atkūrimo įstatymas, Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas (toliau – ir Kompensacijų įstatymas) , Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtinta Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio įgyvendinimo tvarka, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtintas Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumas, apskaitos ir kontrolės tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. gegužės 9 d. rašte „Dėl informacijos pateikimo“ nurodyta, kad pareiškėjos S. R. šeima gyveno A. K. ( - ) kaime priklausančiame name. Byloje esančia medžiaga nustatyta, jog Kretingos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1989 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. 120 10 punktu nusprendė K. natūra grąžinti pastatus, esančius ( - ) kaime, t. y. pastatus, kuriuose gyveno pareiškėjos šeima. Iš Kretingos rajono ( - ) apylinkės viršaičio 1992 m. birželio 16 d. rašto Nr. 81, kuriame nurodytas gyvenamųjų patalpų poreikis nuomininkams, gyvenantiems grąžintinuose buvusiems savininkams namuose ( - )apylinkėje, 13 eilutės nustatyta, kad J. R. su šeima pageidavo gauti komunalinį butą. 1998 m. gruodžio 21 d. S. R. ir V. R. pasirašė pasižadėjimą, kuriuo sutiko atlaisvinti gyvenamąsias patalpas, priklausančias buvusiam savininkui. Pareiškėja ir V. R. (V. R. mirė ( - )) sutiko nuomotis iš Kretingos rajono savivaldybės jiems siūlomas gyvenamąsias patalpas ir gavę sprendimą per 10 dienų išsikelti iš užimamų patalpų. 1998 m. gruodžio 31 d. su pareiškėja buvo sudaryta nuomos sutartis, kuria pareiškėjai S. R. ir jos šeimos nariams neterminuotam naudojimui buvo išnuomotas dviejų kambarių 58,04 kv. m. bendro naudingo ploto butas, esantis ( - ). Gyvenamųjų patalpų pareiškėjai ir jos šeimai suteikimo metu Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalis numatė, jog kai piliečiui grąžinamas natūra gyvenamasis namas, jo dalis, butas, kuriuose gyvena nuomininkai, visas nuomininkų teises ir pareigas pagal gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Vyriausybės nustatyta tvarka perima savivaldybė iki to laiko, kol valstybė nuomininkui suteiks kitą gyvenamąją patalpą arba kitaip su juo atsiskaitys šiame įstatyme nurodytais būdais. Iki šio laiko savininkui draudžiama nutraukti nuomos sutartį su savivaldybe ir draudžiama nuomininkus iškeldinti, išskyrus Civiliniame kodekse numatytus atvejus. To paties straipsnio 3 dalis nustatė, jog savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, bus neatlyginamai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Jeigu nuomininkas atsisako šios galimybės, tada savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas kompensuoti kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas arba nuomininko pageidavimu neatlygintinai skirti žemės sklypą gyvenamajam namui statyti. Nuomininkas, kuriam buvo suteiktos kitos gyvenamosios patalpos arba sumokėta kompensacija kitoms gyvenamosioms patalpoms įsigyti, privalo patuštinti turėtas gyvenamąsias patalpas per 6 mėnesius, o jei jam buvo neatlygintinai skirtas žemės sklypas gyvenamajam namui statyti – per 1 metus. Teismas pažymėjo, jog minėta Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostata tiek, kiek ji siejasi su minėtos nuostatos įgyvendinimu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimu pripažinta prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui. Vėliau, t. y. Atkūrimo įstatymo 1999 m. gegužės 13 d. redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 1999 m. birželio 2 d., 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad institucija, priimanti sprendimą grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, privalo juose gyvenantiems nuomininkams išduoti valstybės garantinį dokumentą. Toks garantinis dokumentas išduodamas ir grąžinamo namo, jo dalies, buto savininkui. Valstybės garantijas, jų įvykdymą, garantijų turėtojų teises ir pareigas nustato Kompensacijų įstatymas. Taigi, pakeitus Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalį, valstybės garantijos, jų vykdymas, teisės ir pareigos buvo nustatytos būtent Kompensacijų įstatyme. Pareiškėja iš savininkui natūra grąžinamo gyvenamojo namo išsikraustė galiojant aptartoms Atkūrimo įstatymo normos, kurios saugojo pareiškėjos teises, o savivaldybei įstatymo leidėjas imperatyviai nustatė atitinkamas pareigas. Savivaldybei tinkamai įvykdžius pareigą, t. y. pareiškėjai suteikus kitą gyvenamąją patalpą, pareiškėja dar kartą tokių patalpų reikalauti negalėtų, o ir Atkūrimo įstatymo nuostatos dar kartą nebebūtų taikomos, kadangi jose numatyta savivaldybės pareiga jau būtų įvykdyta. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, jog šioje byloje svarbu nustatyti, ar savivaldybė įvykdė šią pareigą ir dėl to šiuo metu pareiškėja nebegali reikalauti atsakovą dar kartą įvykdyti Atkūrimo įstatyme nustatytos pareigos – suteikti kitas gyvenamąsias patalpas ir išduoti garantinį dokumentą. Rėmėsi bylai aktualiomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Įgyvendinimo tvarka ir sąlygos) (akto redakcija, galiojusi nuo 1998 m. spalio 1 d. iki 1999 m. lapkričio 18 d.) 124 punkto, 126 punkto nuostatomis, Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio nuostatomis ir darė išvadą, jog Kompensacijų įstatymas tuo metu, kai pareiškėja sutiko nuomotis iš Kretingos rajono savivaldybės jai siūlomas gyvenamąsias, neapibrėžė valstybės garantijos sąvokos, taip pat nebuvo nurodyta kokiu būdu nuomininkams suteikiamos gyvenamosios patalpos ar kitaip su jais atsiskaitoma. Tik vėlesniais Kompensacijų įstatymo pakeitimais buvo apibrėžta valstybės garantijos sąvoka bei nurodyta kokią valstybės garantiją gali įgyti nuomininkai, gyvenantys savininkams grąžintinuose gyvenamuosiuose namuose. Atkreipė dėmesį, jog pagal byloje esančius duomenis, garantinis dokumentas, toks koks yra nurodytas šiuo metu galiojančio Kompensacijų įstatymo (2012 m. lapkričio 13 d. įstatymo redakcija Nr. XI-2409, aktuali nuo 2012 m. lapkričio 24 d.) 9 straipsnio 5 dalyje, pareiškėjai nebuvo išduotas, tačiau ši aplinkybė dar neleidžia daryti išvados, jog faktiškai tokia valstybės garantijos suteikimo procedūra iš viso nebuvo pradėta vykdyti ar valstybės garantija nebuvo išduota, kadangi tuo metu, kai pareiškėjai buvo pasiūlytos gyvenamosios patalpos, valstybės garantijos išdavimo procedūros teisės aktuose nebuvo nustatytos. Valstybės garantijų išdavimo tvarka vėliau buvo sureguliuota ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtintu Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumas, apskaitos ir kontrolės tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas). Teismas vadovavosi Aprašo 3 punktu (akto redakcija, galiojusi nuo 2000 m. liepos 13 d. iki 2001 m. kovo 10 d.), šiuo metu galiojančiu Aprašo 4 punktu (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 20 d.) ir sprendė, jog pagal Aprašo 3 punktą (akto redakcija, galiojusi nuo 2000 m. liepos 13 d. iki 2001 m. kovo 10 d.), šio teisės akto nuostatos turėjo būti taikomos tik tuo atveju, jeigu nuomininkams gyvenamosios patalpos nesuteiktos, t. y. jei nuomininkai gyvena grąžinamuosiuose natūra gyvenamuosiuose namuose. Atsižvelgdamas į faktines aplinkybes teismas darė išvadą, jog minėto Aprašo nuostatos šiuo metu pareiškėjai nebėra taikomos. Pareiškėjai sutikus iš Kretingos rajono savivaldybės jai siūlomas gyvenamąsias patalpas išsinuomoti, laikytina, jog faktiškai valstybės garantija pareiškėjai buvo suteikta, t. y. pareiškėja su tokia siūloma valstybės garantija sutiko, jos neginčijo, dėl ko neteko teisės dar kartą prašyti išduoti valstybės garantiją, pabrėžė, jog tokią išvadą analogiškoje byloje yra padaręs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A261-2631/2012. Nagrinėjamoje byloje nustačius, jos pareiškėja S. R. sutiko su pasiūlymu iš Kretingos rajono savivaldybės nuomotis gyvenamąsias patalpas, 1998 m. gruodžio 31 d. sudarė su savivaldybe nuomos sutartį, pagal kurią jai bei šeimos nariams neterminuotam naudojimui suteiktas 86 971 Lt vertės dviejų kambarių 58,04 kv. m. ploto butas, esantis ( - ), bei išsikraustė gyventi į minėtas gyvenamąsias patalpas, pareiškėja neturi teisės pasirinkti kitos rūšies garantijos, o atsakovas yra įvykdęs tuo metu galiojusiuose teisės aktuose jam nustatytas prievoles. Teismas pasisakė, jog skundžiamas Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 7 d sprendimas Nr. (4.1.23)-D3-5983 atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, todėl laikytinas teisėtu ir pagrįstu, o reikalavimas dėl jo panaikinimo netenkintinas. Nustačius, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovą S. R. neatlygintinai suteikti kitas gyvenamąsias patalpas.

8III.

9Pareiškėja S. R. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundo reikalavimus tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėja citavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą 2010 m. kovo 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2010 dėl valstybės garantijų nuomininkams, gyvenantiems (gyvenusiems) savininkams grąžintuose (grąžintinuose) gyvenamuosiuose namuose. Pareiškėjos nuomone, teismas turėjo nustatyti, kad pareiškėja įgijo teisę į valstybės garantiją nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintuose gyvenamuosiuose namuose. Nesutiko su teismo nuomone, kad pareiškėjai valstybės garantija negali būti suteikta, nes pareiškėja ar jos šeima nėra grąžintino savininkui namo ar buto nuomininkai. Pagal minėtą 2010 m. kovo 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, nuomininko, gyvenusio savininkui grąžintame name, įgyta valstybės garantija pasibaigia tada, kai ji įgyvendinama. Garantija turi būti įgyvendinama, jeigu nenustatyta, kad garantijos turėtojas jos atsisakė. Įgytos garantijos praradimą nulemia teisiškai reikšmingas faktas – garantijos turėtojo atsisakymas nuo jos. Nuomininkų galimybė pasinaudoti valstybės garantija priklauso nuo tinkamo informavimo apie tokios teisės turėjimą, konkrečiai kiekvienam nuomininkui turi būti išaiškintos tokios teisės įgyvendinimo galimybės, nepasinaudojimo šiomis galimybėmis arba atsisakymo nuo garantijos padariniai. Asmens atsisakymas nuo įgytos valstybės garantijos, atsižvelgiant į tokio valinio akto sukeliamus teisinius padarinius, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai. Mano, jog skundžiamo teismo sprendimo išvada, kad pareiškėjai pasirašius nuomos sutartį dėl buto ( - ) neterminuotos nuomos, jai buvo suteikta valstybės garantija, nėra teisiškai pagrįsta, todėl neteisėta. Teismas, aiškindamas ir taikydamas teisės normas, privalo vadovautis taip pat ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, nes tik taip gali įgyvendinti savo konstitucinę pareigą užtikrinti teisingumą kiekvienoje byloje (Konstitucijos 109 straipsnis). Nagrinėjamu atveju buvo paneigta pareiškėjos teisė į įstatymais nustatytą valstybės garantiją, kurios pareiškėja nėra atsisakiusi ir ja nėra pasinaudojusi. Būsto suteikimas jį nuomojant nelengvatinėmis sąlygomis nėra valstybės garantija, nes neatitinka Kompensacijų įstatymo reikalavimų, skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas, neatitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų, todėl turi būti panaikintas.

10IV.

11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. nutartimi pareiškėjos S. R. apeliacinį skundą atmetė, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.

12Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio ribose, konstatavo, jog bylos faktinės aplinkybės yra nustatytos tinkamai, jos nėra ginčijamos apeliaciniame skunde, todėl teismas jomis rėmėsi, taikydamas šiai bylai aktualias teisės normas. Pažymėjo, kad ginčo santykių kvalifikavimui yra reikšmingas faktas, kad atsakovas pareiškėjos šeimai, tuo metu gyvenusiai savininkui grąžintame name, 1998 m. gruodžio 31 d. mero potvarkiu Nr. 627 suteikė dviejų kambarių butą, esantį ( - ) ir tą pačią dieną su ja sudarė neterminuotą šio buto nuomos sutartį. Vertino, kad šis veiksmas pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintas faktiniu tuo metu egzistavusios valstybės garantijos vykdymu, kadangi jis nėra nuginčytas ir iki šiol sukuria ginčo šalims teises bei pareigas. Tokią išvadą teisėjų kolegija grindė gyvenamųjų patalpų suteikimo metu galiojusiu ginčo santykių teisiniu reguliavimu. Tuo metu galiojusios redakcijos Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi buvo nustatyta, kad kai piliečiui grąžinamas natūra gyvenamasis namas, jo dalis, butas, kuriuose gyvena nuomininkai, visas nuomininkų teises ir pareigas pagal gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Vyriausybės nustatyta tvarka perima savivaldybė iki to laiko, kol valstybė nuomininkui suteiks kitą gyvenamąją patalpą arba kitaip su juo atsiskaitys šiame įstatyme nurodytais būdais. Analogiškas teisinis reguliavimas buvo nustatytas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos tvarkos ir sąlygų 124 punktu. Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi (originali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 1998 m. liepos 8 d.) buvo nustatyta, kad savininkui sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomininkui kitos gyvenamosios patalpos neatlygintinai nuosavybėn suteikiamos, kitų gyvenamųjų patalpų ar žemės sklypo gyvenamajam namui statyti įsigijimo išlaidos kompensuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka pagal Vyriausybės parengtą programą, kuri sudaroma atsižvelgiant į miestų, rajonų savivaldybių pateiktus duomenis. Aprašo 4 punktu nustatyta, kad jeigu sprendimai grąžinti natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus priimti iki Atkūrimo įstatymo 2, 10, 12, 15, 17, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo dienos, tačiau juose gyvenantiems nuomininkams garantijos neišduotos, savivaldybės administracija apklausia nuomininkus dėl valstybės garantijos pasirinkimo pagal šio Aprašo 3 ir 4 priedus. Taigi valstybė, atkurdama nuosavybės teises, prisiėmė pareigą užtikrinti, kad grąžintinų namų nuomininkų teisės į gyvenamąjį būstą nebus pažeistos, ir nustatė šios pareigos įgyvendinimo būdus. Atkūrimo ir Kompensacijų įstatymų normų analizė leido konstatuoti, kad valstybė užtikrino nuomininkams teisę toliau nuomoti savininkui grąžintiną gyvenamąją patalpą tik tam tikrą laikotarpį, kol nuomininkui ar jo šeimos nariams ir kitiems gyventojams, pagal įstatymus turintiems teisę nuomotis gyvenamąją patalpą, nebus suteikta viena iš Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų garantijų. Nurodytas teisinis reguliavimas suteikė pareiškėjai teisę į valstybės garantiją apsirūpinti gyvenamuoju plotu jos pasirinktu būdu: nuomoti kitą gyvenamąją patalpą, gauti neatlygintinai kitą gyvenamąją patalpą ar gauti žemės sklypą namui statyti. Pareiškėja, pasirašydama buto nuomos sutartį, iš esmės laisvai išreiškė savo valią, pasirinko kitą savivaldybės suteiktą gyvenamąją patalpą ir apsigyveno nuomojamose patalpose. Pagal Kompensacijų įstatymo 9 straipsnį pareiškėja tuo metu, t. y. 1998 metais, turėjo teisę gauti ir kitokias valstybės garantijas, tačiau šiuo metu jos pareikštas reikalavimas – suteikti jai neatlygintinai gyvenamąsias patalpas – reiškia norą pakartotinai pasinaudoti Kompensacijų įstatymo 9 straipsnyje numatyta valstybės garantija, keičiant jos rūšį. Todėl esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija darė išvadą, kad pareiškėja, 1998 metais pasirinkusi nuomotis kitą gyvenamąją patalpą ir išsikrausčiusi iš savininkui grąžintinų patalpų, neturi teisės pasirinkti iš naujo kitos rūšies valstybės garantijos, kadangi ji nebeatitinka Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies bei Aprašo 4 punkto reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, šalių pateiktus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (ABTĮ 81, 86 straipsniai). Todėl darė išvadą, kad naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

13V.

14Pareiškėja 2015 m. liepos 1 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-264-552/2015; pareiškėjos skundą tenkinti.

15Pareiškėja nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs iš esmės analogiško turinio skundą administracinėje byloje Nr. eA-409-552/2015, 2015 m. balandžio 9 d. priėmė sprendimą, kuriuo tenkino pareiškėjų skundą ir įpareigojo Kretingos rajono savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka išduoti E. L. Ž. ir A. Ž. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą valstybės garantinį dokumentą (valstybės garantiją). Priimant minėtą sprendimą buvo remiamasi išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 23 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015, pateiktais išaiškinimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-409-552/2015 2015 m. gegužės 20 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo išdėstė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimo rezoliucinę dalį taip: „Pareiškėjų E. L. Ž. ir A. Ž. apeliacinį skundą tenkinti. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjų E. L. Ž. ir A. Ž. skundą tenkinti. Panaikinti Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (4.1.23)-D3-5984. Įpareigoti Kretingos rajono savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka išduoti E. L. Ž. ir A. Ž. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą valstybės garantinį dokumentą (valstybės garantiją).“

16Pareiškėja mano, kad vėliau išnagrinėtose bylose suformuota praktika yra reikšminga ginčo situacijai ir atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą yra būtina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-264-552/2015.

17Teisėjų kolegija

konstatuoja:

18VI.

19Išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus teismo sprendimui (nutarimui ar nutarčiai), bylos procesas yra laikomas baigtu, o proceso šalių ginčas – galutinai išspręstu. Tačiau ir įsiteisėjus teismo sprendimui išlieka tikimybė, jog dėl tam tikrų aplinkybių įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo nebus galima laikyti pagrįstu ir teisėtu, todėl esant išimtinėms, įstatyme nustatytoms aplinkybėms, procesas gali būti atnaujinamas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas peržiūrimas. Dėl šių priežasčių įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs specialų institutą – proceso atnaujinimą (ABTĮ IV skyrius), t. y. atitinkamą administracinio proceso stadiją, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat padėti išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (pvz., 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012).

20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėždamas šios proceso stadijos išimtinumą yra konstatavęs, jog jis (išimtinumas) pasireiškia dviem aspektais: pirma, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais; ir antra, proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (pvz., 2008 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-84/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 15, 2008 m., 229–236 p.).

21Nagrinėjamu atveju byla, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra užbaigta įsiteisėjusiu teismo sprendimu – 2015 m. vasario 17 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-264-552/2015. Šia nutartimi buvo atmestas pareiškėjos S. R. apeliacinis skundas ir paliktas nepakeistas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 18 d. sprendimas, kuriuo buvo atmesti pareiškėjos reikalavimai.

22Pareiškėja prašymą atnaujinti procesą pateikė 2015 m. liepos 1 d. Pareiškėjos manymu, 2015 m. vasario 17 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje yra padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, turėjęs įtakos priimti neteisėtą nutartį. Pareiškėja taip pat pateikė prašymą atnaujinti prašymo padavimo terminą. Pareiškėja paaiškino, kad apie padarytą esminį materialinės teisės normų pažeidimą sužinojo jau pasibaigus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytam trijų mėnesių terminui. Savo argumentus dėl esminio materialinės teisės normų pažeidimo pareiškėja grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-409-552/2015, kurioje teismas iš esmės priešingai aiškino ir taikė tas pačias teisės normas, kurios buvo aiškinamos ir taikomos administracinėje byloje Nr. eA-264-552/2015. Pažymėjo, kad administracinėje byloje Nr. eA-409-552/2015 2015 m. gegužės 20 d. buvo priimtas papildomas sprendimas, nuo kurio priėmimo pareiškėja ir skaičiavo prašymo pateikimo terminą.

23LVAT praktikoje aplinkybės apie padarytą esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, turėjusį įtakos priimti neteisėtą nutartį paaiškėjimo (turėjimo paaiškėti) momentas (taigi ir trijų mėnesių termino pradžios eiga) paprastai siejamas su sprendimo byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, įsiteisėjimo (pirmosios instancijos teisme) ar paskelbimo (apeliacinės instancijos teismo sprendimo atveju) momentu (2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–84/2009, 2009 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P822–166/2009, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–17/2012, 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–73/2012).

24Šiuo atveju, kaip jau minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-264-552/2015 priimta 2015 m. vasario 17 d., tai reiškia, kad prašymas atnaujinti procesą šioje byloje turėjo būti paduotas iki 2015 m. gegužės 17 d. Pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą teismui pateiktas 2015 m. liepos 1 d., t. y. praleidus trijų mėnesių terminą. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos nurodytus argumentus, atsižvelgdama į tai, kad terminas praleistas nežymiai, nesant duomenų, kad pareiškėja piktnaudžiauja savo teisėmis, remdamasi protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais nusprendžia atnaujinti prašymo atnaujinti procesą padavimo terminą.

25Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

26Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (pvz., 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502 – 165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

27Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (pvz., 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442–52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–28/2011). Pavyzdžiui, akivaizdžiu pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, gali būti pripažintas konkrečios teisės normos, kurią reikia byloje taikyti, netinkamas taikymas (pvz., 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–19/2011) ar apskritai tokios normos netaikymas (pvz., 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-36/2012), taip pat rėmimasis netinkamu akto vertimu (pvz., 2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P822-85/2009) ir pan.

28Motyvuodama prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu pareiškėja nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-409-552/2015 aiškinant ir toms pačioms faktinėms aplinkybėms kaip ir nagrinėjamoje byloje taikant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 20 straipsnio, Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Kompensacijų įstatymas) 9 straipsnio nuostatas, numatančias garantijas nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintinose gyvenamosiose patalpose, buvo prieita priešingos išvados, nei nagrinėjant administracinę bylą Nr. eA-264-552/2015.

29Administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 buvo nustatyta, kad pareiškėja prašė pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti jai garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad jai bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Savivaldybės administracija atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą, motyvuodama tuo, jog pareiškėjai Atkūrimo įstatymo nuostatos tiek, kiek tai susiję su valstybės garantijų išdavimu, negali būti taikomos. Byloje nustatyta, kad pareiškėjos šeima iki 1998 m. gruodžio 31 d. gyveno name, esančiame ( - ), kuris buvo Kretingos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1990 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 57 „Dėl konfiskuoto turto grąžinimo reabilituotiems asmenims“ grąžintas reabilituotiems asmenims. Pareiškėjos šeima buvo laikoma nuomininkais, gyvenančiais grąžintinuose buvusiems savininkams namuose. Pareiškėjos šeima nuo 1998 m. gruodžio 31 d. gyvena bute, nuosavybės teise priklausančiame Kretingos rajono savivaldybei, esančiame adresu ( - ), kuris jos sutikimu ir Kretingos r. mero 1998 m. gruodžio 31 d. potvarkiu Nr. 627 „Dėl ( - ) miestelyje pastatyto gyvenamojo namo 12 butų paskirstymo ir jų išnuomojimo“ bei 1998 m. gruodžio 31 d. Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipine sutartimi buvo suteiktas neterminuotai nuomotis pareiškėjai už tam tikrą mokestį, mokamą kiekvieną mėnesį.

30Bylą nagrinėjusi išplėstinė LVAT teisėjų kolegija 2015 m. kovo 26 d. sprendime konstatavo, kad pareiškėja patenka tarp asmenų, turinčių teisę į valstybės garantiją ir jos teisė į gyvenamąjį būstą, atsižvelgiant į Atstatymo įstatyme ir Atkūrimo įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, galėjo būti įgyvendinama suteikiant pareiškėjai valstybės garantiją, be to, pareiškėja galėjo aiškiai ir nedviprasmiškai atsisakyti nuo valstybės garantijos. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad bylai aktualiu metu, t. y. nuomos sutarties sudarymo momentu – 1998 m. gruodžio 31 d., nuomos sutarties sudarymas Atkūrimo įstatyme nebuvo numatytas kaip viena iš valstybės garantijos formų. Įprastų nuomos santykių, kaip vienos valstybės garantijų formos nenumatė ir nuomos sutarties sudarymo metu galiojusi 1998 m. birželio 16 d. Kompensacijų įstatymo redakcija. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas į bylą nepateikė duomenų, jog pareiškėja būtų buvusi tinkamai informuota apie jos teisę į valstybės garantiją, taip pat nėra duomenų, kad ji būtų nuo tokios teisės atsisakiusi. Nesant duomenų, kad pareiškėja buvo tinkamai informuota apie jos teisę gauti valstybės garantiją, nėra pagrindo teigti, kad pasirašiusi 1998 m. gruodžio 31 d. nuomos sutartį ji de facto atsisakė valstybės garantijos arba sutiko, kad nuomos sutarties sudarymas laikytinas tinkamu valstybės garantijos įgyvendinimu. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sudarydama nuomos sutartį pareiškėja faktiškai pasirinko vieną iš Kompensacijų įstatyme numatytų valstybės garantijų formų. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus išplėstinė teisėjų kolegija darė išvadą, kad pareiškėja turi teisę į valstybės garantiją, ši garantija jai buvo nepagrįstai nesuteikta, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjos skundą.

31Administracinėje byloje Nr. eA-264-552/2015 pareiškėja taip pat prašė panaikinti savivaldybės administracijos sprendimą, kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoti pareiškėjai garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad jai neatlygintinai bus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos ir prašė teismo įpareigoti Administraciją teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją, patvirtinančią, kad natūra grąžinto gyvenamojo namo, esančio ( - ) kaime, Kretingos rajone, nuomininkei S. R. bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Byloje nustatyta, kad S. R. šeima gyveno A. K. ( - )kaime priklausančiame name. Byloje esančia medžiaga taip pat nustatyta, jog Kretingos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1989 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. 120 10 punktu nusprendė K. natūra grąžinti pastatus, esančius ( - )kaime, t. y. pastatus, kuriuose gyveno pareiškėjos šeima. Iš Kretingos rajono ( - )apylinkės viršaičio 1992 m. birželio 16 d. rašto Nr. 81, kuriame nurodytas gyvenamųjų patalpų poreikis nuomininkams, gyvenantiems grąžintinuose buvusiems savininkams namuose ( - ) apylinkėje, 13 eilutės nustatyta, kad J. R. su šeima pageidavo gauti komunalinį butą. 1998 m. gruodžio 21 d. S. R. ir V. R. pasirašė pasižadėjimą, kuriuo sutiko atlaisvinti gyvenamąsias patalpas, priklausančias buvusiam savininkui. Pareiškėja ir V. R. (V. R. mirė ( - )) sutiko nuomotis iš Kretingos rajono savivaldybės jiems siūlomas gyvenamąsias patalpas ir gavę sprendimą per 10 dienų išsikelti iš užimamų patalpų. Kretingos rajono mero 1998 m. gruodžio 31 d. potvarkio Nr. 627 „Dėl ( - ) miestelyje pastatyto gyvenamojo namo 12 butų paskirstymo ir jų išnuomojimo“ 3 punktu ( - ) seniūnijos seniūnas buvo įpareigotas sudaryti ir pasirašyti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, tame tarpe ir su S. R.. 1998 m. gruodžio 31 d. su pareiškėja buvo sudaryta nuomos sutartis, kuria pareiškėjai S. R. ir jos šeimos nariams neterminuotam naudojimui buvo išnuomotas dviejų kambarių 58,04 kv. m. bendro naudingo ploto butas, esantis ( - ).

32LVAT 2015 m. vasario 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-264-552/2015 sprendė, kad pareiškėja, pasirašydama buto nuomos sutartį, iš esmės laisvai išreiškė savo valią, pasirinko kitą savivaldybės suteiktą gyvenamąją patalpą ir apsigyveno nuomojamose patalpose. Teisėjų kolegija vertino, kad pagal Kompensacijų įstatymo 9 straipsnį pareiškėja tuo metu, t. y. 1998 metais, turėjo teisę gauti ir kitokias valstybės garantijas, tačiau šiuo metu jos pareikštas reikalavimas – suteikti jai neatlygintinai gyvenamąsias patalpas – reiškia norą pakartotinai pasinaudoti Kompensacijų įstatymo 9 straipsnyje numatyta valstybės garantija, keičiant jos rūšį. Todėl esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija darė išvadą, kad pareiškėja, 1998 metais pasirinkusi nuomotis kitą gyvenamąją patalpą ir išsikrausčiusi iš savininkui grąžintinų patalpų, neturi teisės pasirinkti iš naujo kitos rūšies valstybės garantijos, kadangi ji nebeatitinka Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą.

33Teisėjų kolegijos vertinimu, LVAT 2015 m. vasario 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-264-552/2015 galimai netinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo ir Kompensacijų įstatymo nuostatas, įtvirtinančias garantijas nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute.

34Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje (originali įstatymo redakcija) buvo įtvirtinta, kad kai piliečiui grąžinamas natūra gyvenamasis namas, jo dalis, butas, kuriuose gyvena nuomininkai, visas nuomininkų teises ir pareigas pagal gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Vyriausybės nustatyta tvarka perima savivaldybė iki to laiko, kol valstybė nuomininkui suteiks kitą gyvenamąją patalpą arba kitaip su juo atsiskaitys šiame įstatyme nurodytais būdais.

35Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje (1998 m. birželio 16 d. redakcija) buvo įtvirtinta, kad savininkui sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomininkui kitos gyvenamosios patalpos neatlygintinai nuosavybėn suteikiamos, kitų gyvenamųjų patalpų ar žemės sklypo gyvenamajam namui statyti įsigijimo išlaidos kompensuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka pagal Vyriausybės parengtą programą, kuri sudaroma atsižvelgiant į miestų, rajonų savivaldybių pateiktus duomenis. Šis įstatymas nenumatė įprastų nuomos santykių, kaip vienos iš valstybės garantijų formų.

36Pažymėtina, kad valstybės garantija, suteikta nuomininkui, gyvenusiam savininkui grąžintame name, pasibaigia tada, kai ji įgyvendinama. Garantija turi būti įgyvendinama, jeigu nenustatyta, kad garantijos turėtojas jos atsisakė (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1419-858/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2004; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2010). Įgytos garantijos praradimą nulemia teisiškai reikšmingas faktas – garantijos turėtojo atsisakymas nuo jos. Nuomininkų galimybė pasinaudoti valstybės garantija priklauso nuo tinkamo informavimo apie tokios teisės turėjimą, konkrečiai – kiekvienam nuomininkui turi būti išaiškintos tokios teisės įgyvendinimo galimybės, nepasinaudojimo šiomis galimybėmis arba atsisakymo nuo garantijos padariniai. Tuo tikslu institucijos, tiesiogiai įgyvendinančios piliečių nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, turi pareigą bendradarbiauti su nuomininkais, gyvenančiais savininkams grąžintuose (grąžintinuose) gyvenamuosiuose namuose, šiems aiškiai išaiškinti jų teises bei atitinkamų veiksmų teisinius padarinius. Asmens atsisakymas nuo įgytos valstybės garantijos, atsižvelgiant į tokio valinio akto sukeliamus teisinius padarinius, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1419-858/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2010).

37Remdamasi nurodytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, teisėjų kolegija vertina, kad LVAT teisėjų kolegija, nusprendusi, jog pasirašiusi 1998 m. gruodžio 31 d. nuomos sutartį pareiškėja de facto atsisakė valstybės garantijos arba sutiko, kad nuomos sutarties sudarymas laikytinas tinkamu valstybės garantijos įgyvendinimu, galimai netinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio ir Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio nuostatas, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą šioje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

38Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, 156 straipsnio 2 dalimi, 159 straipsnio 2 dalimi, 160 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

39Tenkinti pareiškėjos S. R. prašymą atnaujinti prašymo atnaujinti procesą padavimo terminą.

40Pareiškėjos S. R. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-264-552/2015 tenkinti.

41Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-264-552/2015 pagal pareiškėjos S. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. R. skundą atsakovui Kretingos rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

42Bylą perduoti nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

43Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėja S. R. kreipėsi į teismą su skundu ir 2014 m. kovo 5 d.... 5. II.... 6. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 18 d. sprendimu... 7. Pirmosios instancijos teismas apibrėžė, kad byloje ginčas kilo dėl teisės... 8. III.... 9. Pareiškėja S. R. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti... 10. IV.... 11. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. nutartimi... 12. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą Lietuvos Respublikos... 13. V.... 14. Pareiškėja 2015 m. liepos 1 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam... 15. Pareiškėja nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas,... 16. Pareiškėja mano, kad vėliau išnagrinėtose bylose suformuota praktika yra... 17. Teisėjų kolegija... 18. VI.... 19. Išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus teismo sprendimui (nutarimui ar... 20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėždamas šios... 21. Nagrinėjamu atveju byla, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra užbaigta... 22. Pareiškėja prašymą atnaujinti procesą pateikė 2015 m. liepos 1 d.... 23. LVAT praktikoje aplinkybės apie padarytą esminį materialinės teisės normų... 24. Šiuo atveju, kaip jau minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 25. Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, procesas gali būti... 26. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, šiuo pagrindu... 27. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas... 28. Motyvuodama prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu pareiškėja... 29. Administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 buvo nustatyta, kad pareiškėja... 30. Bylą nagrinėjusi išplėstinė LVAT teisėjų kolegija 2015 m. kovo 26 d.... 31. Administracinėje byloje Nr. eA-264-552/2015 pareiškėja taip pat prašė... 32. LVAT 2015 m. vasario 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.... 33. Teisėjų kolegijos vertinimu, LVAT 2015 m. vasario 17 d. nutartyje... 34. Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje (originali įstatymo redakcija) buvo... 35. Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje (1998 m. birželio 16 d.... 36. Pažymėtina, kad valstybės garantija, suteikta nuomininkui, gyvenusiam... 37. Remdamasi nurodytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, teisėjų... 38. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 39. Tenkinti pareiškėjos S. R. prašymą atnaujinti prašymo atnaujinti procesą... 40. Pareiškėjos S. R. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje... 41. Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-264-552/2015 pagal... 42. Bylą perduoti nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.... 43. Nutartis neskundžiama....