Byla eA-1419-858/2015
Dėl sprendimo panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso išnagrinėjo atsakovo Kretingos rajono savivaldybės administracijos pareiškimą dėl papildomo teismo sprendimo priėmimo administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 pagal pareiškėjos R. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. P. skundą atsakovui Kretingos rajono savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. P. dėl sprendimo panaikinimo.

2Išplėstinė teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4

  1. Pareiškėja R. P. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Kretingos rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (4.1.23)-D3-5982 (toliau – ir 2013 m. lapkričio 7 d. Raštas); 2) įpareigoti Kretingos rajono savivaldybės administraciją vykdyti 1998 m. birželio 16 d. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme įstatymo (toliau – ir Valstybės garantijų įstatymas) reikalavimus bei teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją, patvirtinančią, kad natūra grąžinto gyvenamojo namo, esančio Lazdininkų km., Kretingos rajonas, nuomininkei R. P. bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos.
  2. Pareiškėja paaiškino, jog ji gyvena ( - ), Kretingos r. 1998 m. gruodžio 31 d. vyko butų paskirstymas savininkams sugrąžintuose namuose ( - ) seniūnijoje gyvenantiems nuomininkams naujai pastatytame name ( - ) Kretingos rajone. 2013 m. spalio 25 d. pareiškėjos vardu, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 20 straipsniu, buvo pateiktas prašymas atsakovui pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti pareiškėjai garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad jai bus neatlyginamai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Atsakovas 2013 m. lapkričio 7 d. pateikė raštišką atsisakymą išduoti garantinį raštą (gavo 2013 m. lapkričio 13 d.), motyvuodamas tuo, kad pareiškėja gyveno name, į kurį savininkui nuosavybės teisės atkurtos 1989 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 120, t. y. 1997 m. liepos 7 d. įsigaliojusio 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui Nr. VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) įsigaliojimo.
  3. Pareiškėja manė, kad tiek galiojant 1991 m. birželio 18 d. įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) Nr. 1-1454, tiek galiojant Atkūrimo įstatymui, buvo nustatytos tam tikros garantijos savininkams natūra grąžintinų namų nuomininkams, tiek tokių namų savininkams. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2003 m. kovo 4 d. nutarime pabrėžė valstybė, priėmusi sprendimą atkurti nuosavybės teises, privalo laikytis prisiimtų įsipareigojimų ir sudaryti sąlygas minėtą piliečių teisę realiai įgyvendinti.
  4. Pareiškėja nurodė, kad 2013 m. lapkričio 7 d. Raštas yra neteisėtas, savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir reikalavimams, todėl yra niekinis ir teismo turi būti pripažintas negaliojančiu. Teigė, kad atsakovas turėjo spręsti klausimą dėl valstybės garantijų nuomininkams išdavimo (ar atlikti kitus veiksmus pagal galiojusį įstatymą, skirti, užtikrinti analogiškas nuomininko ir savininko teises), tačiau toks klausimas nebuvo sprendžiamas nei priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nei vėliau ir šiuo metu savivaldybė atsisako spręsti šį klausimą. Valstybės įsipareigojimas nuomininkams nėra įvykdytas.
  5. Atsakovas Kretingos rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
  6. Atsakovas paaiškino, jog butas adresu ( - ), Kretingos r., kuriame pareiškėja gyvena nuo 1998 m. gruodžio 31 d. nuosavybės teise priklauso Kretingos rajono savivaldybei. Iki tol pareiškėja su šeima gyveno name, esančiame Lazdininkų k., Kretingos r., kuris buvo grąžintas reabilituotiems asmenims Kretingos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1990 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 57 „Dėl konfiskuoto turto grąžinimo reabilituotiems asmenims“, t. y. iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo 1997 m. liepos 9 d. Atkūrimo įstatymo nuostatos tiek, kiek tai susiję su valstybės garantijų išdavimu, nagrinėjamu atveju negali būti taikomos ir todėl prašymas Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoti pareiškėjai garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad neatlygintinai bus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, negali būti tenkintinas. Pareiškėjos ir atsakovo santykius reglamentavo Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas (toliau – ir Apsirūpinimo įstatymas). Pareiškėja yra išreiškusi savo valią išsinuomoti iš savivaldybės jai siūlomas patalpas, todėl su pareiškėja 1998 m. gruodžio 31 d. buvo sudaryta buto, esančio ( - ), Kretingos r., nuomos sutartis.

5II.

6

  1. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu pareiškėjos R. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
  2. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja 2013 m. spalio 25 d. prašymu „Dėl garantinio dokumento išdavimo“ (gautas 2013 m. spalio 28, reg Nr. (4.1.23)-D2-5363) prašė pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti jai garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad jai bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. 2013 m. lapkričio 7 d. raštu Administracija atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą, motyvuodama tuo, jog pareiškėjai Atkūrimo įstatymo nuostatos tiek, kiek tai susiję su valstybės garantijų išdavimu, negali būti taikomos.
  3. Pagal byloje pateiktą rašytinę medžiagą ir bylos šalių paaiškinimus nustatyta, kad pareiškėjos šeima iki 1998 m. gruodžio 31 d. gyveno name, esančiame Lazdininkų k. Kretingos r., kuris buvo Kretingos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1990 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 57 „Dėl konfiskuoto turto grąžinimo reabilituotiems asmenims“ grąžintas reabilituotiems asmenims. Pareiškėjos šeima buvo laikoma nuomininkais, gyvenančiais grąžintinuose buvusiems savininkams namuose. Pareiškėjos šeima nuo 1998 m. gruodžio 31 d. gyvena bute, nuosavybės teise priklausančiame Kretingos rajono savivaldybei, esančiame adresu ( - ), Kretingos rajonas, kuris jos sutikimu ir Kretingos r. mero 1998 m. gruodžio 31 d. potvarkiu Nr. 627 „Dėl ( - ) miestelyje pastatyto gyvenamojo namo 12 butų paskirstymo ir jų išnuomojimo“ bei 1998 m. gruodžio 31 d. Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipine sutartimi buvo suteiktas neterminuotai nuomotis pareiškėjai už tam tikrą mokestį, mokamą kiekvieną mėnesį – šių faktinių aplinkybių šalys neginčija.
  4. Ginčo santykių kvalifikavimui yra reikšmingas faktas, kad pareiškėjos šeimai, gyvenančiai savininkui grąžintame name 1998 m. gruodžio 31 d. potvarkiu suteiktas 2 kambarių, 92 318 tūkst. Lt vertės, 61,61 kv. m ploto butas su rūsio patalpomis, esantis adresu ( - ), Kretingos r., ir kad 1998 m. gruodžio 31 d. pareiškėja sudarė neterminuotą šio buto nuomos sutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-261-2631/2012 konstatavo, kad toks veiksmas pripažintinas valstybės garantijos vykdymu, kadangi jis nėra nuginčytas.
  5. Gyvenamųjų patalpų suteikimo metu Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi (įstatymo redakcija galiojusi nuo 1997 m. liepos 9 d. iki 1999 m. birželio 2 d.) buvo nustatyta, kad, kai piliečiui grąžinamas natūra gyvenamasis namas, jo dalis, butas, kuriuose gyvena nuomininkai, visas nuomininkų teises ir pareigas pagal gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Vyriausybės nustatyta tvarka perima savivaldybė iki to laiko, kol valstybė nuomininkui suteiks kitą gyvenamąją patalpą arba kitaip su juo atsiskaitys šiame įstatyme nurodytais būdais. Analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 124 punktu (nutarimo redakcija galiojusi nuo 1998 m. spalio 1 d. iki 1999 m. lapkričio 18 d.). Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi (originali įstatymo redakcija galiojusi nuo 1998 m. liepos 8 d. iki 1999 m. birželio 2 d.) buvo nustatyta, kad savininkui sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomininkui kitos gyvenamosios patalpos neatlygintinai nuosavybėn suteikiamos, kitų gyvenamųjų patalpų ar žemės sklypo gyvenamajam namui statyti įsigijimo išlaidos kompensuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka pagal Vyriausybės parengtą programą, kuri sudaroma atsižvelgiant į miestų, rajonų savivaldybių pateiktus duomenis.
  6. Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtinto Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumo, apskaitos ir kontrolės tvarkos aprašo 4 punktu (Vyriausybės 2006 m. birželio 8 d. nutarimo Nr. 567 redakcija, galiojanti nuo 2006 m. birželio 14 d.) nustatyta, kad jeigu sprendimai grąžinti natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus priimti iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 10, 12, 15, 17, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo dienos, tačiau juose gyvenantiems nuomininkams garantijos neišduotos, savivaldybės administracija apklausia nuomininkus dėl valstybės garantijos pasirinkimo pagal šio Aprašo 3 ir 4 priedus.
  7. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-2631/201, pareiškėjai pagal dabar galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus valstybės garantija negali būti suteikta, nes pareiškėja ar jos šeima jau nėra grąžintino savininkui namo ar buto nuomininkai. Be to, pareiškėjos šeimai, gyvenusiai savininkui grąžintame name 1998 m. gruodžio 31 d. potvarkiu suteiktas 2 kambarių, 92 318 tūkst. Lt vertės, 61,61 kv. m ploto butas su rūsio patalpomis, esantis adresu ( - ), Kretingos r., 1998 m. gruodžio 31 d. pareiškėja sudarė neterminuotą šio buto nuomos sutartį, kas yra pripažintina valstybės garantijos vykdymu, toks valstybės garantijos vykdymas nebuvo ginčytas ir yra galiojantis.
  8. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Administraciją vykdyti Valstybės garantijų įstatymo reikalavimus bei teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją, patvirtinančią, kad natūra grąžinto gyvenamojo namo, esančio ( - ) km., Kretingos r., nuomininkei R. P. bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos yra nekonkretus. Reikalavime nėra nurodoma, kokios konkrečiai rūšies garantijos pareiškėja siekia. Prašymas suteikti konkrečią garantiją pirmiausia turėjo būti pateiktas atsakovui ir tik po to pareiškėja būtų įgijusi teisę atsakovo veiksmus skųsti administraciniam teismui.
  9. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes teismas konstatavo, jog Administracija 2013 m. lapkričio 7 d. teisėtai ir pagrįstai nurodė, jog prašymas išduoti pareiškėjai garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad neatlygintinai bus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, negali būti tenkintinas. Nurodė, jog kiti reikalavimai yra išvestiniai ir negali būti savarankišku skundo nagrinėjimo dalyku, nes teisines pasekmes pareiškėja kildina iš 2013 m. lapkričio 7 d. Rašto.

7III.

8

  1. Pareiškėja R. P. apeliaciniu skundu prašė Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą visa apimtimi.
  2. Apeliacinį skundą pareiškėja iš esmės grindė 2010 m. kovo 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2010, 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio 2 dalimi, 21 straipsnio 4, 5, 6, 8 dalių nuostatomis, 18 straipsnio antrosios dalies 3 punktu. Ji nurodė, kad nagrinėjamoje byloje aktualios Atstatymo įstatymo, reglamentuojančios grąžintų (grąžintinų) namų ar butų savininkų ir juose gyvenančių nuomininkų teisių ir interesų apsaugą, buvo ne kartą keičiamos (1993 m. sausio 12 d. įstatymu Nr. I-44 pakeistos 8 str. 2 d. 4 p., 21 str. 4 d. ir 8 d., 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-986 8 str. 2 d. 4 p., 1996 m. balandžio 2 d. įstatymu Nr. I-1272 pakeista 21 str. 5 d.). Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio nuostatos buvo ne kartą keičiamos. Valstybės garantijų įstatymo nuostatos taip pat buvo ne kartą keičiamos.
  3. Pareiškėja nesutiko su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad jai pagal galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus valstybės garantija negali būti suteikta, nes ji ar jos šeima nėra grąžintino savininkui namo ar buto nuomininkai. Šis argumentas pagrįstas ne paties teismo šioje konkrečioje byloje nustatytomis aplinkybėmis ir byloje surinktais įrodymais, o išimtinai 2012 m. spalio 25 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime administracinėje byloje Nr. A-261-2631/2012 nurodytais motyvais.
  4. Teisiškai nemotyvuotas yra teismo argumentas, kad pareiškėja sudarė neterminuotą šio buto nuomos sutartį, kas yra pripažintina valstybės garantijos vykdymu, tačiau toks valstybės garantijos vykdymas nebuvo ginčytas ir yra galiojantis.
  5. Skundžiamo sprendimo išvada, kad, pareiškėjai pasirašius nuomos sutartį dėl buto ( - ) neterminuotos nuomos, jai buvo suteikta valstybės garantija, nėra teisiškai pagrįsta. Pareiškėja nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad jos reikalavimas dėl garantijos suteikimo yra nekonkretus.
  6. Atsižvelgiant į Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Atkūrimo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintą garantijų lygiavertiškumo principą, kuriuo valstybės garantijos mastas yra ribojamas nuomininko nuomoto buto verte, į tai, kad atsakovas nepateikė duomenų apie turto, iš kurio pareiškėjos šeima buvo iškeldinta tuometinę vertę, pareiškėja kreipėsi į teismą su reikalavimu įpareigoti Kretingos rajono savivaldybės administraciją vykdyti Valstybės garantijų įstatymo reikalavimus bei teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją, patvirtinančią, kad natūra grąžinto gyvenamojo namo, esančio ( - ) km., Kretingos r., nuomininkei R. P. bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Būsto suteikimas jį nuomojant nelengvatinėmis sąlygomis nėra valstybės garantija, nes neatitinka Valstybės garantijų įstatymo.
  7. Atsakovas Kretingos rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.
  8. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjai Atkūrimo įstatymo nuostatos tiek, kiek tai susiję su valstybės garantijų išdavimu, negali būti taikomos. Pareiškėja negali būti laikoma savininkui grąžintinos gyvenamosios patalpos nuomininke.
  9. Pagal pareiškėjos iškeldinimo iš patalpų metu (1998 m. gruodžio 31 d.) galiojusį reguliavimą visas nuomininkų teises ir pareigas pagal gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Vyriausybės nustatyta tvarka perima savivaldybė iki to laiko, kol valstybė nuomininkui suteiks kitą gyvenamąją patalpą arba kitaip su juo atsiskaitys Atkūrimo įstatyme nurodytais būdais. Pareiškėjos ir atsakovo santykius reguliavo Gyventojų apsirūpinimo įstatymas. Šiame įstatyme nustatytos konkrečios paramos formos, kuriomis gali pasinaudoti asmuo. Pareiškėja išreiškė savo valią išsinuomodama Kretingos rajono savivaldybės pasiūlytas patalpas. Atsakovas pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. A-261-2631/2012.

9IV.

10

  1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjos R. P. apeliacinį skundą tenkino, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkino ir įpareigojo Kretingos rajono savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka išduoti pareiškėjai Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Atkūrimo įstatyme numatytą valstybės garantinį dokumentą (valstybės garantiją).
  2. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog vertinamu atveju sprendimas atkurti nuosavybės teises buvusiam savininkui buvo priimtas dar iki Atstatymo įstatymo priėmimo, t. y. 1990 m. kovo 20 d. Kretingos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomo komiteto sprendimu Nr. 57 „Dėl konfiskuoto turto grąžinimo reabilituotiems asmenims“. Vis dėlto būtina atsižvelgti į tai, kad 1991 m. Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo metu pareiškėja ir toliau de jure ir de facto buvo savininkui grąžinto gyvenamosios patalpos nuomininke. Atsakovas tiek 2013 m. lapkričio 7 d. rašte Nr. (4.1.23)-D3-5982, tiek procesiniuose dokumentuose pažymėjo, kad pareiškėja savivaldybės suteiktame bute nuomos pagrindu gyveno iki 1998 m. gruodžio 31 d. Taigi nuo nuosavybės teisių atkūrimo buvusiam savininkui momento, t. y. nuo 1990 m. kovo 20 d. iki 1998 m. gruodžio 31 d. pareiškėją, jau galiojant Atstatymo įstatymui, siejo nuomos santykiai. Tokią aplinkybę patvirtina į bylą pateiktas 1992 m. birželio 16 d. Kretingos rajono ( - ) apylinkės viršaičio raštas Nr. 81 „Gyvenamųjų patalpų poreikis nuomininkams, gyvenantiems grąžintinuose buvusiems savininkams namuose ( - ) apylinkėje“, kuriame įrašytas ir trečiasis suinteresuotas asmuo R. P., taip pat byloje pateikti 1998 m. gruodžio 17 d. R. P. ir R. P. pasižadėjimai atlaisvinti gyvenamąsias patalpas, priklausančias K. J..
  3. Turint omenyje pirmiau minėtą faktinę aplinkybę, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pareiškėjos situaciją vertinti kitaip nei nuomininkų, kurie gyveno grąžintinuose namuose (butuose), į kuriuos nuosavybės teisės buvo atkurtos jau įsigaliojus Atstatymo įstatymui. Kitoks Atstatymo ir Atkūrimo įstatymo aiškinimas ir pareiškėjos situacijos vertinimas būtų nesuderinamas su Konstitucinio Teismo praktikoje išplėtotais konstituciniais imperatyvais ir konstituciniu asmenų lygiateisiškumo principu, nes teisės į valstybės garantiją atsiradimas būtų nulemtas nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, t. y. momento, kuriuo buvo priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises buvusiam savininkui.
  4. Nurodė, jog pareiškėja patenka į asmenų, kuriems valstybė įsipareigojo užtikrinti teisę į gyvenamąjį būstą, grupę. Ši teisė, atsižvelgiant į Atstatymo įstatyme ir Atkūrimo įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, galėjo būti įgyvendinama suteikiant pareiškėjai valstybės garantiją, be to, pareiškėja galėjo aiškiai ir nedviprasmiškai atsisakyti nuo valstybės garantijos.
  5. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad bylai aktualiu metu, t. y. nuomos sutarties sudarymo momentu – 1998 m. gruodžio 31 d., nuomos sutarties sudarymas Atkūrimo įstatyme nebuvo numatytas kaip viena iš valstybės garantijos formų. 1998 m. gruodžio 31 d. nuomos sutartis buvo atlygintina. Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje (1998 m. spalio 28 d. įstatymo redakcija) buvo įtvirtinta, kad kai piliečiui grąžinamas natūra gyvenamasis namas, jo dalis, butas, kuriuose gyvena nuomininkai, visas nuomininkų teises ir pareigas pagal gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Vyriausybės nustatyta tvarka perima savivaldybė iki to laiko, kol valstybė nuomininkui suteiks kitą gyvenamąją patalpą arba kitaip su juo atsiskaitys šiame įstatyme nurodytais būdais. Tuo tarpu Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, bus neatlyginamai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Jeigu nuomininkas atsisako šios galimybės, tada savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas kompensuoti kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas arba nuomininko pageidavimu neatlygintinai skirti žemės sklypą gyvenamajam namui statyti.
  6. Be to, nuomos sutarties sudarymo metu galiojusioje 1998 m. birželio 16 d. Valstybės garantijų įstatymo redakcijoje detalizuojamos valstybės garantijų formos, jų įgyvendinimo tvarka nenumato įprastų nuomos santykių, kaip vienos valstybės garantijų formos. Šio įstatymo (1998 m. birželio 16 d. redakcija) 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nuomininkui neatlygintinai skiriamo žemės sklypo gyvenamajam namui statyti dydis, kitoms gyvenamosioms patalpoms įsigyti kompensuojamos išlaidos, taip pat neatlygintinai suteikiamų kitų gyvenamųjų patalpų vertė turi atitikti šių nuomininkų nuomojamų patalpų vertę. Nuomojamų gyvenamųjų patalpų vertė nustatoma tokia pat tvarka, kaip ir grąžinamų savininkams gyvenamųjų namų, jų dalių, butų vertė. Nurodoma, kad tais atvejais, kai nuomininkui suteiktų gyvenamųjų patalpų vertė viršija jo nuomotų patalpų vertę, nuosavybėn neatlygintinai nuomininkui perduodama tik tokia naujai suteiktų gyvenamųjų patalpų dalis, kuri atitinka jo nuomotų gyvenamųjų patalpų vertę. Likusią gyvenamųjų patalpų dalį nuomininkas privalo išpirkti rinkos verte išsimokėtinai ne vėliau kaip per 10 metų Vyriausybės nustatyta tvarka (9 straipsnio 4 dalis). Tais atvejais, kai nuomininkui, jam sutikus, neatlygintinai perduodamos nuosavybėn mažesnės vertės gyvenamosios patalpos, negu buvo jo nuomotos, nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumas nuomininkui kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais (9 straipsnio 5 dalis).
  7. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad atsakovas į bylą nepateikė duomenų, jog pareiškėja būtų buvusi tinkamai informuota apie jos teisę į valstybės garantiją, taip pat nėra duomenų, kad ji būtų nuo tokios teisės atsisakiusi. Nesant duomenų, kad pareiškėja buvo tinkamai informuota apie jos teisę gauti valstybės garantiją, nebuvo pagrindo teigti, kad pasirašiusi 1998 m. gruodžio 31 d. nuomos sutartį ji de facto atsisakė valstybės garantijos arba sutiko, kad nuomos sutarties sudarymas laikytinas tinkamu valstybės garantijos įgyvendinimu. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus išplėstinė teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sudarydama nuomos sutartį pareiškėja faktiškai pasirinko vieną iš Valstybės garantijų įstatyme numatytų valstybės garantijų formų.
  8. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pabrėžė, kad 2003 m. spalio 14 d. Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies pakeitimas (įsigaliojo 2003 m. spalio 29 d.), pagal kurį savivaldybės vykdomoji institucija valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos garantijos išduoda per 3 mėnesius nuo sprendimo sprendimu grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą priėmimo, jei nuosavybę grąžina kita Vyriausybės įgaliota institucija nei savivaldybės vykdomoji, savaime nepaneigia asmens teisės į valstybės garantiją, jam nepareikalavus įgyvendinti įstatyme įtvirtintą pareigą praėjus 3 mėnesių terminui. Šia norma nustatoma pareiga savivaldybės institucijai nedelsti dėl valstybės garantijos išdavimo. Ja nėra reikalaujama aktyvių asmens, siekiančio gauti valstybės garantiją, veiksmų, tokiu pakeitimu nėra sukuriamos pareigos teisę į valstybės garantiją turintiems asmenims. Priešingu atveju, toks Atkūrimo įstatymo pakeitimas reikštų nevienodą asmenų, turinčių teisę į valstybės garantiją vertinimą, kuris priklausytų nuo valstybės garantijos suteikimo momento: iki normos pakeitimo valstybės garantiją įgyvendinę asmenys nepagrįstai atsidurtų palankesnėje padėtyje nei po normos pakeitimo. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus išplėstinė teisėjų kolegija darė išvadą, kad pareiškėja turi teisės į valstybės garantiją, ši garantija jai buvo nepagrįstai nesuteikta, todėl teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjos skundą.
  9. Nurodė, jog pareiškėja skunde prašė ne tik panaikinti Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (4.1.23)-D3-5982, bet ir įpareigoti atsakovą vykdyti 1998 m. birželio 16 d. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Atkūrimo įstatyme įstatymo reikalavimus bei teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją, patvirtinančią, kad natūra grąžinto gyvenamojo namo, esančio Lazdininkų km., Kretingos rajonas, nuomininkei R. P. bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Iš pareiškėjos vardu atsakovui pateikto 2013 m. spalio 25 d. prašymo dėl garantinio rašto išdavimo turinio buvo matyti, kad pareiškėja pakankamai aiškiai išreiškė savo valią, t. y. nurodė, kad ji pretenduoja į valstybės garantiją, patvirtinančią, jog jai bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Valstybės garantijų įstatymo (2013 m. spalio 12 d. redakcija) 9 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog valstybės garantija įsipareigojama, kad nuomininkams per šiame dokumente nurodytą laiką: 1) bus Vyriausybės nustatyta tvarka kompensuojamos gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos, neviršijančios valstybės garantijoje nurodytos nuomojamų patalpų rinkos vertės, arba 2) bus suteiktos kitos didesnės vertės gyvenamosios patalpos, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, jie privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, arba 3) bus neatlygintinai perduotos nuosavybėn kitos mažesnės vertės gyvenamosios patalpos, o valstybės garantijoje nurodytos nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumas kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, arba 4) bus perduotas nuosavybėn žemės sklypas gyvenamajam namui statyti. Jeigu perduodamo žemės sklypo gyvenamajam namui statyti vertė didesnė už valstybės garantijoje nurodytą nuomojamų patalpų vertę, žemės sklypo dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį valstybės garantijos turėtojai privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Perduodant nuosavybėn mažesnės vertės už garantijoje nurodytą nuomojamų patalpų vertę žemės sklypą gyvenamajam namui statyti, vertės skirtumas garantijos turėtojams bus kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, arba 5) bus Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomotos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę, arba 6) bus kompensuojama nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertė pinigais, kurie bus pervesti į valstybės garantijos turėtojo nurodytą sąskaitą banke.
  10. Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad savivaldybės administracijos direktorius savininkams ir nuomininkams, gyvenantiems savininkui (piliečiui, religinei bendruomenei ar bendrijai) grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute, privalo išduoti valstybės garantinį dokumentą. Šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos įvairios valstybės garantijų formos, tarp jų – didesnės arba mažesnės vertės gyvenamosios patalpos perdavimas neatlygintinai (9 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktai). Įvertinęs pareiškėjos 2013 m. spalio 25 d. prašymą teismas sprendė, jog ji aiškiai išreiškė savo valią, t. y. nori neatlygintinai gauti gyvenamąsias patalpas (9 straipsnio 2 dalies 2 arba 3 punktas). Kol atsakovas nėra apskaičiavęs buto, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, vertės, ir nėra aišku, kokios gyvenamosios patalpos pareiškėjai būtų suteiktos, ji objektyviai negalėjo nurodyti tikslios valstybės garantijos formos, t. y. nurodyti, kuri konkrečiai Valstybės garantijų įstatymo nuostata taikytina. Teismas nurodė, jog nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjos valia dėl valstybės formos nėra aiški ir ji turėtų ją tikslinti iš naujo. Dėl nurodytų motyvų teismas pareiškėjos skundą tenkino ir įpareigojo Kretingos rajono savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka išduoti pareiškėjai Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Atkūrimo įstatyme numatytą valstybės garantinį dokumentą (valstybės garantiją).

11V.

12

  1. Atsakovas Kretingos rajono savivaldybės administracija pateikė pareiškimą dėl papildomo teismo sprendimo priėmimo, prašydamas priimti papildomą sprendimą dėl pareiškėjos reikalavimų – panaikinti Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (4.1.23)-D3-5982 ir įpareigoti Kretingos rajono savivaldybės administraciją vykdyti 1998 m. birželio 16 d. Kompensacijų už valstybe, išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Atkūrimo įstatyme, įstatymo Nr. VIII-792 reikalavimus bei teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją, patvirtinančią, kad natūra grąžinto gyvenamojo namo, esančio Lazdininkų km., Kretingos rajonas, nuomininkei R. P. bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos.
  2. Prašyme nurodoma, kad teismas sprendimu įpareigojo Kretingos rajono savivaldybės administraciją atlikti nurodytus veiksmus, tačiau neaišku, kaip reikėtų įgyvendinti priimtą sprendimą, nes iš esmės tuo pačiu klausimu yra priimtas administracinis aktas, kuriuo buvo atsisakyta Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoti R. P. garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad jai neatlygintinai bus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, t. y. Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. (4.1.23)-D3-5982, kuris nėra panaikintas.
  3. Nurodo, jog teismo sprendimas įpareigoti atlikti veiksmus nėra tapatus pareiškėjos reikalavimui įpareigoti Kretingos rajono savivaldybės administraciją vykdyti 1998 m. birželio 16 d. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Atkūrimo įstatyme, įstatymo Nr. VIII-792 reikalavimus bei teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją, patvirtinančią, kad natūra grąžinto gyvenamojo namo, esančio ( - ) km., Kretingos rajone, nuomininkei R. P. bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Šis reikalavimas, dėl kurio proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimus, sprendime yra neišnagrinėtas.
  4. Pabrėžia, kad garantinio dokumento išdavimas yra susijęs su nuomininkų, gyvenančių savininkams natūra grąžinamuose gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, gyvenamųjų patalpų rinkos vertės nustatymu. Kretingos rajono savivaldybės administracija jau daugiau kaip penkiolika metų neturi teisių į gyvenamąjį namą, esantį ( - ) k., Kretingos r., kuris buvo grąžintas reabilituotiems asmenims, iš jo 1998 m. gruodžio 31 d. išsikrausčius R. P. ir kitiems jame gyvenusiems asmenims, todėl neaišku, kaip šiuo atveju reikėtų atlikti turto vertinimo procedūrą. Be to, tapo žinoma, jog minėtam namui, pasikeitus savininkams, prieš 7–8 metus buvo atliktas kapitalinis remontas, todėl dėl atlikto remonto nekilnojamojo turto vertė yra pakitusi lyginat su 1998 metais, kai iš minėtų patalpų buvo iškeldinta pareiškėja.
  5. Atsakovui nėra aišku, kokius veiksmus turėtų jis atlikti teisės aktų nustatyta tvarka išduodant R. P. valstybės garantinį dokumentą (valstybės garantiją), nesant galimybės teisės aktų nustatyta tvarka atlikti turto vertinimo procedūros.
  1. •SS/21 1-201 rija 6
    1. Ruskan
    2. iklaičio teismo iklaičio Jotiems tvarkos atlikti

13Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

14VI.

15

  1. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas atsakovo Kretingos rajono savivaldybės administracijos pateiktas pareiškimas priimti papildomą teismo sprendimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015.
  2. Vertindama pateiktą pareiškimą išplėstinė teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad papildomo teismo sprendimo priėmimo institutą reguliuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 95 straipsnis, kuriame yra nurodyti pagrindai, kuriems esant gali būti priimtas papildomas sprendimas, asmenų, galinčių inicijuoti procesą dėl tokio sprendimo priėmimo, ratas, klausimo dėl papildomo sprendimo priėmimo nagrinėjimo tvarka, papildomo sprendimo bei nutarties, kuria atsakoma tenkinti pareiškimą, apskundimo tvarka. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, priėmęs byloje sprendimą, gali proceso dalyvių pareiškimu, taip pat savo iniciatyva priimti papildomą sprendimą: 1) jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, sprendime yra neišnagrinėtas; 2) jeigu teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti. Kita vertus, siekiant užtikrinti teisinių santykių stabilumą, to paties straipsnio 2 dalis taip pat įtvirtina, kad iškelti klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo galima per keturiolika dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.
  3. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į tai, kad atsakovas prašo priimti papildomą sprendimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015, kurioje teismas 2015 m. kovo 26 d. priėmė galutinį sprendimą, o pareiškimas buvo pateiktas 2015 m. balandžio 7 d., vadovaujantis nurodytomis aplinkybėmis, ABTĮ 95 straipsnio 2 dalimi, darytina išvada, kad atsakovo pareiškimas buvo pateiktas įstatymų numatytų terminu ir atitinkamai yra nagrinėtinas iš esmės.
  4. Atsakovas papildomo teismo sprendimo priėmimo būtinybę inter alia grindžia tuo, kad teismas nagrinėdamas administracinę bylą iš esmės įpareigojo Kretingos rajono savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka išduoti R. P. Kompensaciją už valstybės išperkamą nekilnojami turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Lietuvos Respublikos piliečių, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Valstybės garantijų įstatymas) numatytą valstybės garantinį dokumentą (valstybės garantiją), tačiau nepasisakė dėl Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. (4.1.23)-D3-5982, kuriuo buvo atsisakyta Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoti R. P. garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad jai neatlygintinai bus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, panaikinimo. Šis sprendimas šiuo metu nėra panaikintas teismine tvarka.
  5. Vertindama nurodytą aspektą išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal ABTĮ 95 straipsnio 1 dalį papildomas teismo sprendimas gali būti priimtas tik dėl teismui pareikštų, tačiau neišspręstų, materialinių teisinių reikalavimų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-520-2464/12). Tai siejama su ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies reikalavimu, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Šiuo atveju iš teismo sprendimo, kaip galutinio šalių ginčą išsprendžiančio akto, turinio matyti, jog teismas vertino pareiškėjos pateiktą reikalavimą panaikinti Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (4.1.23)-D3-5982, skundžiamą aktą įvertino kaip neteisėtą, pabrėžęs, kad pareiškėja turi teisę į valstybės garantiją ir jai nepagrįstai ji buvo nesuteikta, tačiau teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nebuvo nurodyta panaikinti ginčijamą atsakovo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjama situacija atitinka ABTĮ 95 straipsnio 1 dalyje numatytus papildomo sprendimo priėmimo pagrindus ir nagrinėjamu atveju priimtinas papildomas teismo sprendimas, nurodant panaikinti Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (4.1.23)-D3-5982.
  6. Atsakovo argumentai, kad teismo sprendimo rezoliucine dalimi jam skirtas įpareigojimas per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka išduoti pareiškėjai Valstybės garantijų įstatyme numatytą valstybės garantinį dokumentą (valstybės garantiją) nėra tapatus pareiškėjos pateiktam reikalavimui ir tai sudaro pagrindą teigti, kad ir šis pareiškėjos pateiktas reikalavimas nėra išnagrinėtas, taip pat vertintini kritiškai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad iš priimto teismo sprendimo matyti, kad teismas vertino būtent administracinėje byloje pareiškėjos pateiktą reikalavimą ir šiuo atžvilgiu teismo sprendimo rezoliucinę dalį formulavo atsižvelgęs į byloje nustatytą teisinį reguliavimą, bylos aplinkybes. Be kita ko, pastebėtina, kad teismas minėtame sprendime taip pat pabrėžė, kad, kol atsakovas nėra apskaičiavęs buto, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, vertės, ir nėra aišku, kokios gyvenamosios patalpos pareiškėjai būtų suteiktos, pareiškėja objektyviai negalėjo nurodyti tikslios valstybės garantijos formos, t. y. nurodyti, kuri konkrečiai Valstybės garantijų įstatymo nuostata taikytina. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad teismas įpareigodamas atitinkamą šalį atlikti prašomus veiksmus nėra saistomas lingvistinės šalies pateiktos reikalavimo formuluotės, svarbu, kad teismui skiriant įpareigojimą būtų laikomasi dispozityvumo ir kitų proceso principų, įpareigojimų. Taigi teismo sprendimo rezoliucine dalimi atsakovui skirtas įpareigojimas laikytinas šio pareiškėjos pareikšto materialinio teisinio reikalavimo išsprendimu, todėl nėra pagrindo teigti, jog yra būtinybė priimti papildomą teismo sprendimą dėl šio pareiškėjos pateikto reikalavimo neišnagrinėjimo. Be to, šiuo atveju atsakovas taip pat įtikinamai nepagrindė, nenurodė, kokiais aspektais pareiškėjos nurodytas reikalavimas įpareigoti atsakovą atlikti jos įvardintus veiksmus vis dėlto nebuvo išnagrinėtas administracinėje byloje.
  7. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo pateikiami argumentai, susiję su naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, kad ginčo namui, pasikeitus savininkams, prieš 7–8 metus buvo atliktas kapitalinis remontas ir atitinkamai dėl atlikto remonto nekilnojamojo turto vertė yra pakitusi lyginat su 1998 metais, kai iš minėtų patalpų buvo iškeldinta pareiškėja, kad nėra aišku, kokius veiksmus turėtų atlikti atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka išduodamas valstybės garantinį dokumentą (valstybės garantiją), nesant galimybės teisės aktų nustatyta tvarka atlikti turto vertinimo procedūros, iš esmės nėra susiję su aplinkybėmis, leidžiančiomis priimti papildomą teismo sprendimą kaip tai numato ABTĮ 95 straipsnis.
  8. Pažymėtina, kad ABTĮ 95 straipsnyje numatytas institutas yra taikomas atsižvelgus į įstatymų leidėjo numatytus pagrindus, jis negali būti priimtas dėl tokių trūkumų, kurių ištaisymas reikštų jau priimto teismo sprendimo turinio keitimą, nes pagal visuotinai žinomą taisyklę, paskelbus byloje sprendimą, teismas, priėmęs sprendimą, neturi teisės pats jį panaikinti ar pakeisti. Taigi papildomo teismo sprendimo institutas nėra siejamas su galėjimu iš naujo įvertinti byloje pateiktų reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgus į naujai pateikiamus argumentus. Esmines teismo sprendime padarytas klaidas, jo neteisėtumą ir nepagrįstumą galima pašalinti tik apeliacine tvarka arba atnaujinus procesą. Taigi šiuo atveju atsakovas turi teisę savo poziciją ginti, jeigu nesutinka su priimtu teismo sprendimu, proceso atnaujinimo tvarka, o ne papildomo sprendimo priėmimo procedūra. Be to, kaip matyti, dalis atsakovo pateikiamų argumentų taip pat yra susiję būtent su teismo sprendimo vykdymo procesu, o ne aplinkybėmis, pagrindžiančiomis pareiškimo priimti papildomą teismo sprendimo pagrįstumą.
  9. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių, atsižvelgusi į aptartą teisinį reguliavimą ir išdėstytus motyvus išplėstinė teisėjų kolegija vertina, kad šiuo atveju egzistuoja teisinis pagrindas atsakovo pareiškimą dėl papildomo teismo sprendimo tenkinti iš dalies ir priimti papildomą teismo sprendimą, panaikinant Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (4.1.23)-D3-5982, kitoje dalyje minėtas pareiškimas atmestinas kaip nepagrįstas.

16Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 95 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, išplėstinė teisėjų kolegija

Nutarė

17atsakovo Kretingos rajono savivaldybės administracijos pareiškimą dėl papildomo teismo sprendimo priėmimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 tenkinti iš dalies.

18Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 priimti papildomą sprendimą.

19Panaikinti Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (4.1.23)-D3-5982.

20Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
Ryšiai