Byla eA-1419-858/2015
Dėl sprendimo panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. P. skundą atsakovui Kretingos rajono savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. P. dėl sprendimo panaikinimo.

2Išplėstinė teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4

  1. Pareiškėja R. P. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Kretingos rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (4.1.23)-D3-5982 (toliau – ir 2013 m. lapkričio 7 d. Raštas); 2) įpareigoti Kretingos rajono savivaldybės administraciją vykdyti 1998 m. birželio 16 d. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme įstatymo (toliau – ir Valstybės garantijų įstatymas) reikalavimus bei teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją, patvirtinančią, kad natūra grąžinto gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkei R. P. bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos.
  2. Pareiškėja paaiškino, jog ji gyvena (duomenys neskelbtini). 1998 m. gruodžio 31 d. vyko butų paskirstymas savininkams sugrąžintuose namuose (duomenys neskelbtini) seniūnijoje gyvenantiems nuomininkams naujai pastatytame name (duomenys neskelbtini).
  3. 2013 m. spalio 25 d. pareiškėjos vardu, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 20 straipsniu, buvo pateiktas prašymas atsakovui pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti pareiškėjai garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad jai bus neatlyginamai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Atsakovas 2013 m. lapkričio 7 d. pateikė raštišką atsisakymą išduoti garantinį raštą (gavo 2013 m. lapkričio 13 d.), motyvuodamas tuo, kad pareiškėja gyveno name, į kurį savininkui nuosavybės teisės atkurtos 1989 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 120, t. y. 1997 m. liepos 7 d. įsigaliojusio 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui Nr. VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) įsigaliojimo.
  4. Pareiškėja manė, kad tiek galiojant 1991 m. birželio 18 d. įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) Nr. 1-1454, tiek galiojant Atkūrimo įstatymui, buvo nustatytos tam tikros garantijos savininkams natūra grąžintinų namų nuomininkams, tiek tokių namų savininkams.
  5. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2003 m. kovo 4 d. nutarime pabrėžė šių santykių tęstinumą, kurį taip pat patvirtina pasikeitusius įstatymus įgyvendinantys teisės aktai, kuriuose savivaldybėms nustatyta pareiga apskaityti grąžintus gyvenamuosius namus, kuriuose gyvena nuomininkai ir spręsti garantijų išdavimo klausimą pagal naują įstatymą. Minėtame nutarime pažymėta, kad valstybė, priėmusi sprendimą atkurti nuosavybės teises, privalo laikytis prisiimtų įsipareigojimų ir sudaryti sąlygas minėtą piliečių teisę realiai įgyvendinti.
  6. Pareiškėja nurodė, kad 2013 m. lapkričio 7 d. Raštas yra neteisėtas, savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir reikalavimams, todėl yra niekinis ir teismo turi būti pripažintas negaliojančiu. Teigė, kad atsakovas turėjo spręsti klausimą dėl valstybės garantijų nuomininkams išdavimo (ar atlikti kitus veiksmus pagal galiojusį įstatymą, skirti, užtikrinti analogiškas nuomininko ir savininko teises), tačiau toks klausimas nebuvo sprendžiamas nei priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nei vėliau ir šiuo metu savivaldybė atsisako spręsti šį klausimą. Valstybės įsipareigojimas nuomininkams nėra įvykdytas.
  7. Atsakovas Kretingos rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
  8. Atsakovas paaiškino, jog butas adresu (duomenys neskelbtini), kuriame pareiškėja gyvena nuo 1998 m. gruodžio 31 d. nuosavybės teise priklauso Kretingos rajono savivaldybei. Iki tol pareiškėja su šeima gyveno name, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris buvo grąžintas reabilituotiems asmenims Kretingos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1990 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 57 „Dėl konfiskuoto turto grąžinimo reabilituotiems asmenims“, t. y. iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo 1997 m. liepos 9 d.
  9. Atkūrimo įstatymo nuostatos tiek, kiek tai susiję su valstybės garantijų išdavimu, nagrinėjamu atveju negali būti taikomos ir todėl prašymas Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoti pareiškėjai garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad neatlygintinai bus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, negali būti tenkintinas. Pareiškėjos ir atsakovo santykius reglamentavo Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas (toliau – ir Apsirūpinimo įstatymas). Pareiškėja yra išreiškusi savo valią išsinuomoti iš savivaldybės jai siūlomas patalpas, todėl su pareiškėja 1998 m. gruodžio 31 d. buvo sudaryta buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis.

5II.

6

  1. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu pareiškėjos R. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
  2. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja 2013 m. spalio 25 d. prašymu „Dėl garantinio dokumento išdavimo“ (gautas 2013 m. spalio 28, reg. Nr. (4.1.23)-D2-5363) prašė pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti jai garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad jai bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. 2013 m. lapkričio 7 d. raštu Administracija atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą, motyvuodama tuo, jog pareiškėjai Atkūrimo įstatymo nuostatos tiek, kiek tai susiję su valstybės garantijų išdavimu, negali būti taikomos.
  3. Pagal byloje pateiktą rašytinę medžiagą ir bylos šalių paaiškinimus nustatyta, kad pareiškėjos šeima iki 1998 m. gruodžio 31 d. gyveno name, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris buvo Kretingos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1990 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 57 „Dėl konfiskuoto turto grąžinimo reabilituotiems asmenims“ grąžintas reabilituotiems asmenims. Pareiškėjos šeima buvo laikoma nuomininkais, gyvenančiais grąžintinuose buvusiems savininkams namuose. Pareiškėjos šeima nuo 1998 m. gruodžio 31 d. gyvena bute, nuosavybės teise priklausančiame Kretingos rajono savivaldybei, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), kuris jos sutikimu ir Kretingos r. mero 1998 m. gruodžio 31 d. potvarkiu Nr. 627 „Dėl (duomenys neskelbtini) miestelyje pastatyto gyvenamojo namo 12 butų paskirstymo ir jų išnuomojimo“ bei 1998 m. gruodžio 31 d. Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipine sutartimi buvo suteiktas neterminuotai nuomotis pareiškėjai už tam tikrą mokestį, mokamą kiekvieną mėnesį – šių faktinių aplinkybių šalys neginčija.
  4. Ginčo santykių kvalifikavimui yra reikšmingas faktas, kad pareiškėjos šeimai, gyvenančiai savininkui grąžintame name 1998 m. gruodžio 31 d. potvarkiu suteiktas 2 kambarių, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) butas su rūsio patalpomis, esantis adresu (duomenys neskelbtini), ir kad 1998 m. gruodžio 31 d. pareiškėja sudarė neterminuotą šio buto nuomos sutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A261-2631/2012 konstatavo, kad toks veiksmas pripažintinas valstybės garantijos vykdymu, kadangi jis nėra nuginčytas.
  5. Gyvenamųjų patalpų suteikimo metu Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi (įstatymo redakcija galiojusi nuo 1997 m. liepos 9 d. iki 1999 m. birželio 2 d.) buvo nustatyta, kad, kai piliečiui grąžinamas natūra gyvenamasis namas, jo dalis, butas, kuriuose gyvena nuomininkai, visas nuomininkų teises ir pareigas pagal gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Vyriausybės nustatyta tvarka perima savivaldybė iki to laiko, kol valstybė nuomininkui suteiks kitą gyvenamąją patalpą arba kitaip su juo atsiskaitys šiame įstatyme nurodytais būdais. Analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 124 punktu (nutarimo redakcija galiojusi nuo 1998 m. spalio 1 d. iki 1999 m. lapkričio 18 d.). Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi (originali įstatymo redakcija galiojusi nuo 1998 m. liepos 8 d. iki 1999 m. birželio 2 d.) buvo nustatyta, kad savininkui sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomininkui kitos gyvenamosios patalpos neatlygintinai nuosavybėn suteikiamos, kitų gyvenamųjų patalpų ar žemės sklypo gyvenamajam namui statyti įsigijimo išlaidos kompensuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka pagal Vyriausybės parengtą programą, kuri sudaroma atsižvelgiant į miestų, rajonų savivaldybių pateiktus duomenis.
  6. Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtinto Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumo, apskaitos ir kontrolės tvarkos aprašo 4 punktu (Vyriausybės 2006 m. birželio 8 d. nutarimo Nr. 567 redakcija, galiojanti nuo 2006 m. birželio 14 d.) nustatyta, kad jeigu sprendimai grąžinti natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus priimti iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 10, 12, 15, 17, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo dienos, tačiau juose gyvenantiems nuomininkams garantijos neišduotos, savivaldybės administracija apklausia nuomininkus dėl valstybės garantijos pasirinkimo pagal šio Aprašo 3 ir 4 priedus.
  7. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-2631/201, pareiškėjai pagal dabar galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus valstybės garantija negali būti suteikta, nes pareiškėja ar jos šeima jau nėra grąžintino savininkui namo ar buto nuomininkai. Be to, pareiškėjos šeimai, gyvenusiai savininkui grąžintame name 1998 m. gruodžio 31 d. potvarkiu suteiktas 2 kambarių, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) butas su rūsio patalpomis, esantis adresu (duomenys neskelbtini), 1998 m. gruodžio 31 d. pareiškėja sudarė neterminuotą šio buto nuomos sutartį, kas yra pripažintina valstybės garantijos vykdymu, toks valstybės garantijos vykdymas nebuvo ginčytas ir yra galiojantis.
  8. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Administraciją vykdyti Valstybės garantijų įstatymo reikalavimus bei teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją, patvirtinančią, kad natūra grąžinto gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkei R. P. bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos yra nekonkretus. Reikalavime nėra nurodoma, kokios konkrečiai rūšies garantijos pareiškėja siekia. Prašymas suteikti konkrečią garantiją pirmiausia turėjo būti pateiktas atsakovui ir tik po to pareiškėja būtų įgijusi teisę atsakovo veiksmus skųsti administraciniam teismui.
  9. Atsižvelgęs į nurodytas teisines ir faktines bylos aplinkybes, konstatavo, jog Administracija 2013 m. lapkričio 7 d. teisėtai ir pagrįstai nurodė, jog prašymas išduoti pareiškėjai garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad neatlygintinai bus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, negali būti tenkintinas. Minėtas raštas pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį atitinka individualaus administracinio akto reikalavimus, priimtas viešojo administravimo subjektų apibrėžtos kompetencijos ribose, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimą panaikinti šį raštą atmetė kaip nepagrįstą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).
  10. Kiti reikalavimai yra išvestiniai ir negali būti savarankišku skundo nagrinėjimo dalyku, nes teisines pasekmes pareiškėja kildina būtent iš ginčijamo 2013 m. lapkričio 7 d. Rašto. Tokią teisminę praktiką dėl išvestinių skundų reikalavimų priėmimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformavo administracinėje byloje Nr. AS556-364/2010 ir kt.

7III.

8

  1. Pareiškėja R. P. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą visa apimtimi.
  2. Apeliacinį skundą pareiškėja iš esmės grindžia 2010 m. kovo 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2010, 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio 2 dalimi, 21 straipsnio 4, 5, 6, 8 dalių nuostatomis, 18 straipsnio antrosios dalies 3 punktu. Ji nurodė, kad nagrinėjamoje byloje aktualios Atstatymo įstatymo, reglamentuojančios grąžintų (grąžintinų) namų ar butų savininkų ir juose gyvenančių nuomininkų teisių ir interesų apsaugą, buvo ne kartą keičiamos (1993 m. sausio 12 d. įstatymu Nr. I-44 pakeistos 8 str. 2 d. 4 p., 21 str. 4 d. ir 8 d., 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-986 8 str. 2 d. 4 p., 1996 m. balandžio 2 d. įstatymu Nr. I-1272 pakeista 21 str. 5 d.). Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios, be kita ko, valstybės garantijas gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams, taip pat buvo ne kartą keičiamos. Valstybės garantijų įstatymo nuostatos taip pat buvo ne kartą keičiamos.
  3. Remiantis LAT praktika (LAT nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-568/2004, Nr. 3K-3-167/2009, Nr. 3K-3-566/2009, Nr. 3K-3-350/2000; Nr. 3K-3-946/2002), pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, kad pareiškėja teisę įgyti teisę į valstybės garantiją nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintuose gyvenamuosiuose namuose.
  4. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad pareiškėjai pagal dabar galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus valstybės garantija negali būti suteikta, nes pareiškėja ar jos šeima nėra grąžintino savininkui namo ar buto nuomininkai. Šis argumentas pagrįstas ne paties teismo šioje konkrečioje byloje nustatytomis aplinkybėmis ir byloje surinktais įrodymais, o išimtinai 2012 m. spalio 25 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime administracinėje byloje Nr. A261-2631/2012 nurodytais motyvais.
  5. Teisiškai nemotyvuotas yra skundžiamame sprendime nurodytas teismo argumentas, kad pareiškėja sudarė neterminuotą šio buto nuomos sutartį, kas yra pripažintina valstybės garantijos vykdymu, tačiau toks valstybės garantijos vykdymas nebuvo ginčytas ir yra galiojantis.
  6. Remiantis teisės aktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu bei atsižvelgiant į minėtą kasacinio teismo praktiką panašaus pobūdžio byloje galima teigti, kad skundžiamo sprendimo išvada, kad pareiškėjai pasirašius nuomos sutartį dėl buto Skuodo g. 4A-1 neterminuotos nuomos, jai buvo suteikta valstybės garantija, nėra teisiškai pagrįsta, todėl neteisėta.
  7. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Kretingos rajono savivaldybės administraciją vykdyti 1998 m. birželio 16 d. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Atkūrimo įstatymo reikalavimus bei teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją, patvirtinančią, kad natūra grąžinto gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkei R. P. bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, nurodė, kad šis reikalavimas yra nekonkretus, tačiau šį reikalavimą atmetė kaip išvestinį. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad pareiškėjos reikalavimas dėl garantijos suteikimo yra nekonkretus.
  8. Atsižvelgiant į Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Atkūrimo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintą garantijų lygiavertiškumo principą, kuriuo valstybės garantijos mastas yra ribojamas nuomininko nuomoto buto verte, į tai, kad atsakovas nepateikė jokių duomenų apie turto, iš kurio pareiškėjos šeima buvo iškeldinta tuometinę vertę, pareiškėja kreipėsi į teismą su reikalavimu įpareigoti Kretingos rajono savivaldybės administraciją vykdyti Valstybės garantijų įstatymo reikalavimus bei teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją, patvirtinančią, kad natūra grąžinto gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkei R. P. bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos.
  9. Būsto suteikimas jį nuomojant nelengvatinėmis sąlygomis nėra valstybės garantija, nes neatitinka Valstybės garantijų įstatymo. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, neatitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų, todėl turi būti panaikintas.
  10. Atsakovas Kretingos rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
  11. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjai Atkūrimo įstatymo nuostatos tiek, kiek tai susiję su valstybės garantijų išdavimu, negali būti taikomos. Pareiškėja negali būti laikoma savininkui grąžintinos gyvenamosios patalpos nuomininke.
  12. Pagal pareiškėjos iškeldinimo iš patalpų metu (1998 m. gruodžio 31 d.) galiojusį reguliavimą, visas nuomininkų teises ir pareigas pagal gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Vyriausybės nustatyta tvarka perima savivaldybė iki to laiko, kol valstybė nuomininkui suteiks kitą gyvenamąją patalpą arba kitaip su juo atsiskaitys Atkūrimo įstatyme nurodytais būdais. Pareiškėjos ir atsakovo santykius reguliavo Gyventojų apsirūpinimo įstatymas. Šiame įstatyme nustatytos konkrečios paramos formos, kuriomis gali pasinaudoti asmuo. Pareiškėja išreiškė savo valią išsinuomodama Kretingos rajono savivaldybės pasiūlytas patalpas.
  13. Atsakovas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. A261-2631/2012. Šiame sprendime konstatuota, kad nuomos sutarties sudarymas tokioje situacijoje pripažintinas valstybės garantijos vykdymu.
  14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 31 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir pasiūlė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją nagrinėti šią bylą.
  1. •SS/21 1-201 rija 6
    1. Ruskan
    2. iklaičio teismo iklaičio Jotiems tvarkos atlikti

9Teisėjų kolegija

konstatuoja:

10IV.

11

  1. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 7 d. rašto Nr. (4.1.23)-D3-5982 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Kretingos rajono savivaldybės administracijai vykdyti 1998 m. birželio 16 d. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo reikalavimus bei teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją, patvirtinančią, kad natūra grąžinto gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkei R. P. bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos.
  2. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
  3. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu pareiškėja pateikė apeliacinį skundą. Pareiškėja priimtą teismo sprendimą ginčija tuo aspektu, kad teismas išimtinai rėmėsi tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A261-2631/2012 nurodytais motyvais, neatsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2010 pateiktus išaiškinimus, pagal kuriuos teismas turėjo nustatyti, kad pareiškėja turi teisę į valstybės garantiją nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintuose gyvenamuosiuose namuose. Tuo tarpu atsakovas su tokia pozicija nesutinka, teigdamas, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos tiek, kiek tai susiję su valstybės garantijų išdavimu, nagrinėjamu atveju negali būti taikomos, nes iki 1998 m. gruodžio 31 d. pareiškėja su šeima gyveno name, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris buvo grąžintas reabilituotiems asmenims Kretingos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1990 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 57 „Dėl konfiskuoto turto grąžinimo reabilituotiems asmenims“, t. y. iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo 1997 m. liepos 9 d., o pareiškėjos ir atsakovo santykius reglamentavo Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, ginčas kyla tik dėl jų teisinio vertinimo, todėl dėl faktinių aplinkybių atskirai nepasisakoma.
Dėl nuomininkų, gyvenančių grąžintinuose namuose, teisės į gyvenamąjį būstą
  1. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarimu pripažino, jog okupacinei valdžiai 1940 m. ir vėliau įvykdžius nacionalizaciją ir kitais neteisėtais būdais nusavinus privačią nuosavybę, buvo paneigta pati žmogaus prigimtinė teisė turėti privačią nuosavybę. Nacionalizuoti ar kitaip neteisėtai nusavinti buvo ir gyvenamieji namai, juose buvusios patalpos buvo priskirtos valstybiniam, visuomeniniam butų fondui. Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė, visuomeninė nuosavybė, nes teisė negali atsirasti neteisės pagrindu. Konstitucinis Teismas dar 1994 m. gegužės 27 d. nutarime konstatavo, kad taip iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu.
  2. Kita vertus, pradėjus nuosavybės atkūrimo procesą, būtina derinti ne tik visuomenės plačiąja prasme interesus su buvusių savininkų interesais, siekiant nesukurti per didelės naštos visuomenei, bet ir buvusių savininkų ir atkūrimo metu nuosavybe besinaudojančių asmenų interesus. Tai pabrėžta ir Konstitucinio Teismo praktikoje: sąlygos, dėl kurių turtas gali būti negrąžinamas natūra, neturi prieštarauti konstitucinėms nuosavybės gynimo nuostatoms. Atsižvelgiant į tai, kad okupacijos metu prievarta nutrauktų nuosavybės teisių atkūrimas neišvengiamai veikia susiformavusių socialinių ir teisinių santykių sistemą, šis procesas turi vykti taip, kad būtų suderinti buvusių ir esamų to paties turto savininkų, taip pat nuomininkų, gyvenančių grąžintinuose namuose, teisėti interesai (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 15 d. nutarimas, 2003 m. kovo 4 d.).
  3. Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs būtinybę nepaneigti atkurtina nuosavybe besinaudojančio asmens teisės turėti gyvenamąją patalpą (žr. Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimą). Šios teisės apimtis yra aktuali ir nagrinėjamoje byloje, ją reglamentuojančios nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į konstitucinės jurisprudencijos nuostatas.
  4. Esminės nuostatos dėl nuomininko, gyvenančio savininkams grąžintinuose namuose, butuose teisės turėti gyvenamąją patalpą atskleidžiamos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. ir 2013 m. gegužės 30 nutarimuose. Juose pabrėžiama, kad nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) namuose, jų dalyse, butuose, teisėti lūkesčiai įstatymo nustatyta tvarka įsigyti nuosavybėn kitas lygiavertes gyvenamąsias patalpas kyla iš Seimo priimtų įstatymų, nustatančių valstybės garantijas nuomininkams.
  5. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad minėta Konstitucinio Teismo nuostata pabrėžiamas teisėtas nuomininkų, patenkančių į valstybės garantijas turinčių teisę gauti asmenų ratą, lūkestis, kad valstybės garantijos pagrindu bus įgyvendinta jų konstitucinė teisė turėti gyvenamąjį būstą.
  6. Papildomai pabrėžtina, kad santykių tarp valstybės ir nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, turinį sudaro tai, kad, valstybei nustačius garantijas nuomininkams, nuomininkai įgijo teisėtą lūkestį, jog valstybės nustatytos ir vėlesniais įstatymais pakartotinai patvirtintos garantijos bus realiai įvykdytos. Valstybei atsirado pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą ir veikti taip, kad valstybės nustatytos garantijos nuomininkams būtų realiai įvykdytos. Minėta nuomininkų lūkestį taip pat saugo Konstitucija (2003 m. kovo 4 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai).
  7. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pabrėžtą valstybės pareigą užtikrinti grąžintino turto nuomininko teises patvirtina ir įstatymų leidėjo nustatytas reguliavimas.
  8. Jau 1991 m. birželio 18 d. įstatyme ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” (be kita ko, jo 21 straipsnyje) įtvirtintos nuostatos, kuriomis valstybė įsipareigojo užtikrinti nuomininkų teisę turėti gyvenamąją patalpą, įtvirtinama pareiga vykdyti šios teisės užtikrinimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos programos pagrindu. 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme toliau patvirtinama valstybės pozicija dėl grąžintiname turte gyvenančių nuomininkų interesų užtikrinimo. Atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje įtvirtinamos nuomininkų teisės ir jų įgyvendinimo tvarkos bendrosios nuostatos.
  9. Išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausiai pabrėžia būtinybę nustatyti, ar pareiškėja apskritai patenka tarp asmenų, kurie turi teisę į valstybės garantiją. Atsakovas savo poziciją grindžia faktine aplinkybe, kad 1990 m. kovo 20 d. Kretingos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomo komiteto sprendimu Nr. 57 „Dėl konfiskuoto turto grąžinimo reabilituotiems asmenims“ atkūrus nuosavybę natūrą į namą, kuriame tuo metu gyveno pareiškėja, nebuvo galimybės jos atžvilgiu taikyti vėliau įsigaliojusių valstybės garantijų išdavimą reglamentavusių įstatymų nuostatų.
  10. Išplėstinė teisėjų kolegija šiuo aspektu pabrėžia, kad 1991 m. birželio 18 d. Atstatymo įstatymas reglamentavo Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas (1991 m. birželio 18 d. Atstatymo įstatymo redakcijos 1 straipsnis). 1997 m. liepos 1 d. priimtas Atkūrimo įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal 1991 m. Atkūrimo įstatymą, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius (1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymo redakcijos 1 straipsnis).
  11. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad vertinamu atveju sprendimas atkurti nuosavybės teises buvusiam savininkui buvo priimtas dar iki Atstatymo įstatymo priėmimo, t. y. 1990 m. kovo 20 d. Kretingos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomo komiteto sprendimu Nr. 57 „Dėl konfiskuoto turto grąžinimo reabilituotiems asmenims“. Vis dėlto būtina atsižvelgti į tai, kad 1991 m. Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo metu pareiškėja ir toliau de jure ir de facto buvo savininkui grąžinto gyvenamosios patalpos nuomininke. Atsakovas tiek 2013 m. lapkričio 7 d. rašte Nr. (4.1.23)-D3-5982, tiek procesiniuose dokumentuose pažymėjo, kad pareiškėja savivaldybės suteiktame bute nuomos pagrindu gyveno iki 1998 m. gruodžio 31 d. Taigi nuo nuosavybės teisių atkūrimo buvusiam savininkui momento, t. y. nuo 1990 m. kovo 20 d. iki 1998 m. gruodžio 31 d. pareiškėją, jau galiojant Atstatymo įstatymui, siejo nuomos santykiai. Tokią aplinkybę patvirtina į bylą pateiktas 1992 m. birželio 16 d. Kretingos rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės viršaičio raštas Nr. 81 „Gyvenamųjų patalpų poreikis nuomininkams, gyvenantiems grąžintinuose buvusiems savininkams namuose (duomenys neskelbtini) apylinkėje“, kuriame įrašytas ir trečiasis suinteresuotas asmuo R. P., taip pat byloje pateikti 1998 m. gruodžio 17 d. R. P. ir R. P. pasižadėjimai atlaisvinti gyvenamąsias patalpas, priklausančias K. J..
  12. Turint omenyje pirmiau minėtą faktinę aplinkybę, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pareiškėjos situaciją vertinti kitaip nei nuomininkų, kurie gyveno grąžintinuose namuose (butuose), į kuriuos nuosavybės teisės buvo atkurtos jau įsigaliojus Atstatymo įstatymui. Kitoks Atstatymo ir Atkūrimo įstatymo aiškinimas ir pareiškėjos situacijos vertinimas būtų nesuderinamas su pirmiau minėtais Konstitucinio Teismo praktikoje išplėtotais konstituciniais imperatyvais ir konstituciniu asmenų lygiateisiškumo principu, nes teisės į valstybės garantiją atsiradimas būtų nulemtas nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, t. y. momento, kuriuo buvo priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises buvusiam savininkui.
  13. Konstatavus, jog pareiškėja patenka tarp asmenų, turinčių teisę į valstybės garantiją, būtina nustatyti, ar ji šią teisę į valstybės garantiją įgyvendino, ar jos atsisakė. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tai pabrėžia ir atsakovas apeliaciniame skunde, tarp (duomenys neskelbtini) seniūnijos ir pareiškėjos 1998 m. gruodžio 31 d. sudaryta tipinė Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutartis laikytina tinkamu valstybės garantijos vykdymu.
  14. Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog valstybės garantija, suteikta nuomininkui, gyvenusiam savininkui grąžintame name, pasibaigia tada, kai ji įgyvendinama. Garantija turi būti įgyvendinama, jeigu nenustatyta, kad garantijos turėtojas jos atsisakė. Be to, garantinio dokumento neišdavimas neatima teisės gauti įstatymu suteikiamą valstybės garantiją (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2004; 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2010). Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad Valstybės garantijų įstatymas nenumato tokios situacijos, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių garantija nuomininkui nėra apskritai išduodama (žr. 2008 m. gegužės 6 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-237/2008, Administracinė praktika, 2008, Nr. 5(15).
  15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad neturimos (neįgytos) teisės praradimas (netekimas) nėra galimas. Nuomininko, gyvenusio savininkui grąžintame name, įgyta valstybės garantija pasibaigia tada, kai ji įgyvendinama. Garantija turi būti įgyvendinama, jeigu nenustatyta, kad garantijos turėtojas jos atsisakė. Įgytos garantijos praradimą nulemia teisiškai reikšmingas faktas – garantijos turėtojo atsisakymas nuo jos. Nuomininkų galimybė pasinaudoti valstybės garantija priklauso nuo tinkamo informavimo apie tokios teisės turėjimą, konkrečiai – kiekvienam nuomininkui turi būti išaiškintos tokios teisės įgyvendinimo galimybės, nepasinaudojimo šiomis galimybėmis arba atsisakymo nuo garantijos padariniai. Tuo tikslu institucijos, tiesiogiai įgyvendinančios piliečių nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, turi pareigą bendradarbiauti su nuomininkais, gyvenančiais savininkams grąžintuose (grąžintinuose) gyvenamuosiuose namuose, šiems aiškiai išaiškinti jų teises bei atitinkamų veiksmų teisinius padarinius. Asmens atsisakymas nuo įgytos valstybės garantijos, atsižvelgiant į tokio valinio akto sukeliamus teisinius padarinius, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2010).
  16. Kaip minėta, byloje vertinama situacija patenka į Atstatymo įstatymo ir Atkūrimo įstatymo taikymo sferą, taigi, pareiškėja patenka į asmenų, kuriems valstybė įsipareigojo užtikrinti teisę į gyvenamąjį būstą, grupę. Ši teisė, atsižvelgiant į Atstatymo įstatyme ir Atkūrimo įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, galėjo būti įgyvendinama suteikiant pareiškėjai valstybės garantiją, be to, pareiškėja galėjo aiškiai ir nedviprasmiškai atsisakyti nuo valstybės garantijos.
  17. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad bylai aktualiu metu, t. y. nuomos sutarties sudarymo momentu – 1998 m. gruodžio 31 d., nuomos sutarties sudarymas Atkūrimo įstatyme nebuvo numatytas kaip viena iš valstybės garantijos formų. Pabrėžtina, kad, kaip konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, o šalys to neginčijo –1998 m. gruodžio 31 d. nuomos sutartis buvo atlygintina. Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje (1998 m. spalio 28 d. įstatymo redakcija) buvo įtvirtinta, kad kai piliečiui grąžinamas natūra gyvenamasis namas, jo dalis, butas, kuriuose gyvena nuomininkai, visas nuomininkų teises ir pareigas pagal gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Vyriausybės nustatyta tvarka perima savivaldybė iki to laiko, kol valstybė nuomininkui suteiks kitą gyvenamąją patalpą arba kitaip su juo atsiskaitys šiame įstatyme nurodytais būdais. Tuo tarpu Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, bus neatlyginamai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Jeigu nuomininkas atsisako šios galimybės, tada savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas kompensuoti kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas arba nuomininko pageidavimu neatlygintinai skirti žemės sklypą gyvenamajam namui statyti.
  18. Be to, nuomos sutarties sudarymo metu galiojusioje 1998 m. birželio 16 d. Valstybės garantijų įstatymo redakcijoje detalizuojamos valstybės garantijų formos, jų įgyvendinimo tvarka nenumato įprastų nuomos santykių, kaip vienos valstybės garantijų formos. Šio įstatymo (1998 m. birželio 16 d. redakcija) 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nuomininkui neatlygintinai skiriamo žemės sklypo gyvenamajam namui statyti dydis, kitoms gyvenamosioms patalpoms įsigyti kompensuojamos išlaidos, taip pat neatlygintinai suteikiamų kitų gyvenamųjų patalpų vertė turi atitikti šių nuomininkų nuomojamų patalpų vertę. Nuomojamų gyvenamųjų patalpų vertė nustatoma tokia pat tvarka, kaip ir grąžinamų savininkams gyvenamųjų namų, jų dalių, butų vertė. Taip pat nurodoma, kad tais atvejais, kai nuomininkui suteiktų gyvenamųjų patalpų vertė viršija jo nuomotų patalpų vertę, nuosavybėn neatlygintinai nuomininkui perduodama tik tokia naujai suteiktų gyvenamųjų patalpų dalis, kuri atitinka jo nuomotų gyvenamųjų patalpų vertę. Likusią gyvenamųjų patalpų dalį nuomininkas privalo išpirkti rinkos verte išsimokėtinai ne vėliau kaip per 10 metų Vyriausybės nustatyta tvarka (9 straipsnio 4 dalis). Tais atvejais, kai nuomininkui, jam sutikus, neatlygintinai perduodamos nuosavybėn mažesnės vertės gyvenamosios patalpos, negu buvo jo nuomotos, nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumas nuomininkui kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais (9 straipsnio 5 dalis).
  19. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsakovas į bylą nepateikė duomenų, jog pareiškėja būtų buvusi tinkamai informuota apie jos teisę į valstybės garantiją, taip pat nėra duomenų, kad ji būtų nuo tokios teisės atsisakiusi. Nesant duomenų, kad pareiškėja buvo tinkamai informuota apie jos teisę gauti valstybės garantiją, nėra pagrindo teigti, kad pasirašiusi 1998 m. gruodžio 31 d. nuomos sutartį ji de facto atsisakė valstybės garantijos arba sutiko, kad nuomos sutarties sudarymas laikytinas tinkamu valstybės garantijos įgyvendinimu.
  20. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sudarydama nuomos sutartį pareiškėja faktiškai pasirinko vieną iš Valstybės garantijų įstatyme numatytų valstybės garantijų formų.
  21. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamos bylos kontekste svarbu atskirti dviejų tipų teisinius santykius: teisinius santykius, susiklostančius tarp valstybės ir nuomininko, turinčio teisę į valstybės garantiją, ir teisinius santykius, susiklosčiusius Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pagrindu. Kaip minėta, ginčui aktualiu laikotarpiu buto nuoma Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pagrindu nebuvo prilyginta valstybės garantijai. Vien tai, kad pareiškėjai buvo pasiūlyta sudaryti nuomos sutartį Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pagrindu ir ji šiuo pasiūlymu pasinaudojo, nereiškia, kad pasibaigė teisiniai santykiai, kylantys iš Atkūrimo įstatymo. Nagrinėjamos bylos dalykas nėra teisiniai nuomos santykiai pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, todėl išplėstinė teisėjų kolegija nepritaria atsakovo argumentams, jog valstybės garantijos neišdavimas gali būti pateisinamas kitos kilmės juridiniu faktu – nuomos sutarties sudarymu Gyventojų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pagrindu.
  22. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad 2003 m. spalio 14 d. Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies pakeitimas (įsigaliojo 2003 m. spalio 29 d.), pagal kurį savivaldybės vykdomoji institucija valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos garantijos išduoda per 3 mėnesius nuo sprendimo sprendimu grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą priėmimo, jei nuosavybę grąžina kita Vyriausybės įgaliota institucija nei savivaldybės vykdomoji, savaime nepaneigia asmens teisės į valstybės garantiją, jam nepareikalavus įgyvendinti įstatyme įtvirtintą pareigą praėjus 3 mėnesių terminui. Šia norma nustatoma pareiga savivaldybės institucijai nedelsti dėl valstybės garantijos išdavimo. Ja nėra reikalaujama aktyvių asmens, siekiančio gauti valstybės garantiją, veiksmų, tokiu pakeitimu nėra sukuriamos pareigos teisę į valstybės garantiją turintiems asmenims. Priešingu atveju, toks Atkūrimo įstatymo pakeitimas reikštų nevienodą asmenų, turinčių teisę į valstybės garantiją vertinimą, kuris priklausytų nuo valstybės garantijos suteikimo momento: iki normos pakeitimo valstybės garantiją įgyvendinę asmenys nepagrįstai atsidurtų palankesnėje padėtyje nei po normos pakeitimo.
  23. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja turi teisės į valstybės garantiją, ši garantija jai buvo nepagrįstai nesuteikta, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjos skundą.
  24. Pareiškėja skunde prašė ne tik panaikinti Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (4.1.23)-D3-5982, bet ir įpareigoti atsakovą vykdyti 1998 m. birželio 16 d. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme įstatymo reikalavimus bei teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją, patvirtinančią, kad natūra grąžinto gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkei R. P. bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Iš pareiškėjos vardu atsakovui pateikto 2013 m. spalio 25 d. prašymo dėl garantinio rašto išdavimo turinio matyti, kad pareiškėja pakankamai aiškiai išreiškė savo valią, t. y. nurodė, kad ji pretenduoja į valstybės garantiją, patvirtinančią, jog jai bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Valstybės garantijų įstatymo (2013 m. spalio 12 d. redakcija) 9 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog valstybės garantija įsipareigojama, kad nuomininkams per šiame dokumente nurodytą laiką: 1) bus Vyriausybės nustatyta tvarka kompensuojamos gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos, neviršijančios valstybės garantijoje nurodytos nuomojamų patalpų rinkos vertės, arba 2) bus suteiktos kitos didesnės vertės gyvenamosios patalpos, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, jie privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, arba 3) bus neatlygintinai perduotos nuosavybėn kitos mažesnės vertės gyvenamosios patalpos, o valstybės garantijoje nurodytos nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumas kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, arba 4) bus perduotas nuosavybėn žemės sklypas gyvenamajam namui statyti. Jeigu perduodamo žemės sklypo gyvenamajam namui statyti vertė didesnė už valstybės garantijoje nurodytą nuomojamų patalpų vertę, žemės sklypo dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį valstybės garantijos turėtojai privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Perduodant nuosavybėn mažesnės vertės už garantijoje nurodytą nuomojamų patalpų vertę žemės sklypą gyvenamajam namui statyti, vertės skirtumas garantijos turėtojams bus kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, arba 5) bus Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomotos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę, arba 6) bus kompensuojama nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertė pinigais, kurie bus pervesti į valstybės garantijos turėtojo nurodytą sąskaitą banke.
  25. Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad savivaldybės administracijos direktorius savininkams ir nuomininkams, gyvenantiems savininkui (piliečiui, religinei bendruomenei ar bendrijai) grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute, privalo išduoti valstybės garantinį dokumentą. Šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos įvairios valstybės garantijų formos, tarp jų – didesnės arba mažesnės vertės gyvenamosios patalpos perdavimas neatlygintinai (9 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktai). Įvertinus pareiškėjos 2013 m. spalio 25 d. prašymą darytina išvada, kad ji aiškiai išreiškė savo valią, t. y. nori neatlygintinai gauti gyvenamąsias patalpas (9 straipsnio 2 dalies 2 arba 3 punktas). Kol atsakovas nėra apskaičiavęs buto, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, vertės, ir nėra aišku, kokios gyvenamosios patalpos pareiškėjai būtų suteiktos, ji objektyviai negalėjo nurodyti tikslios valstybės garantijos formos, t. y. nurodyti, kuris konkrečiai Valstybės garantijų įstatymo nuostata taikytina. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjos valia dėl valstybės formos nėra aiški ir ji turėtų ją tikslinti iš naujo.
  26. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas tenkinamas.

12Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsniu 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

Nutarė

13Pareiškėjos R. P. apeliacinį skundą tenkinti.

14Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

15Pareiškėjos R. P. skundą tenkinti.

16Įpareigoti Kretingos rajono savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka išduoti R. P. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytą valstybės garantinį dokumentą (valstybės garantiją).

17Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
Ryšiai