Byla eA-409-552/2015
Dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. L. Ž. ir A. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. L. Ž. ir A. Ž. skundą atsakovui Kretingos rajono savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Ž. Ž. dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjos E. L. Ž. ir A. Ž., atstovaujamos VšĮ AdvocLT, skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamos panaikinti Kretingos rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (4.1.23)-D3-5984 ir įpareigoti atsakovą vykdyti 1998 m. birželio 16 d. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo Nr. VIII-792 reikalavimus bei teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantijas, patvirtinančias, kad natūra grąžinto gyvenamojo namo, esančio ( - ), Darbėnuose, Kretingos rajone, nuomininkėms E. L. Ž. ir A. Ž. bus suteiktos kitos didesnės vertės gyvenamosios patalpos, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, jos privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais.

5Pareiškėjos paaiškino, kad 2013 m. spalio 25 d. Administracijai pateikė prašymą išduoti garantinius dokumentus, patvirtinančius, kad joms bus neatlyginamai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Pareiškėjos rėmėsi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 20 straipsniu ir pažymėjo, kad ginčijamu administraciniu aktu atsakovas nepagrįstai atsisakė išduoti garantinius raštus, motyvuodamas tuo, jog nuosavybės teisės į patalpas, kuriose gyveno pareiškėja E. L. Ž., buvusiam savininkui Darbėnų Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus parapijai (toliau – ir Parapija) buvo atkurtos 1999 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 51, kai pareiškėja E. L. Ž. jau buvo išsikėlusi iš minėtų patalpų. Pareiškėjų teigimu, vadovaujantis ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, atsakovas turėjo spręsti klausimą dėl valstybės garantijų nuomininkams išdavimo (ar atlikti kitus veiksmus, skirtus užtikrinti analogiškas nuomininko ir savininko teises), tačiau toks klausimas nebuvo sprendžiamas nei priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nei ginčijamu sprendimu. Pareiškėjos pažymėjo, kad atsakovas nėra atlikęs turto, iš kurio buvo iškeldintos pareiškėjos su savo šeimomis, rinkos vertės nustatymo, todėl prašė pavesti VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto vertintojams atlikti ekspertizę ir nustatyti patalpų, esančių ( - ), Darbėnuose, Kretingos rajone, rinkos vertę 1998 m. gruodžio 31 dieną.

6Atsakovas Kretingos rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti.

7Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja nuo 1998 m. gruodžio 31 d. gyvena ( - ), Darbėnuose, Kretingos r., bute, kuris nuosavybės teise priklauso Kretingos rajono savivaldybei. Iki išnuomojant pareiškėjai gyvenamąsias patalpas, esančias ( - ), Darbėnuose, Kretingos r., pareiškėja su šeima gyveno patalpose, kurios šiuo metu priklauso Parapijai. Atsakovas pažymėjo, kad nuosavybės teisės į klebonijos patalpas Parapijai buvo atkurtos Kretingos rajono tarnybos 1999 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 51 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, t. y. tuo metu, kai E. L. Ž. jau buvo išsikėlusi iš minėtų patalpų. Atsakovo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad E. L. Ž. negyveno name po nuosavybės teisių atkūrimo, Atkūrimo įstatymo nuostatos, susijusios su valstybės garantijų išdavimu, pareiškėjų atžvilgiu neturėtų būti taikomos. Atsakovo manymu, ginčo teisinius santykius reglamentavo ne Atkūrimo įstatymo nuostatos, o Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas (toliau – ir Apsirūpinimo įstatymas). Atsakovas nurodė, jog pareiškėja E. L. Ž. buvo užpildžiusi Apsirūpinimo įstatymo 2 priedėlį, kuriame buvo išreiškusi savo valią, kad būtų suteikta valstybės parama ir išnuomotos savivaldybės gyvenamosios patalpos taikant valstybės nuomos mokesčio tarifus. Atsakovas pabrėžė, kad E. L. Ž. pateikė sutikimą nuomotis jai ir jos šeimai patalpas tuo metu statytame gyvenamajame name Darbėnų seniūnijoje, todėl 1998 m. gruodžio 31 d. su ja buvo sudaryta buto, esančio ( - ), Darbėnai, Kretingos r., nuomos sutartis. Atsakovas nesutiko su pareiškėjų prašymu skirti turto vertės ekspertizę ir nurodė, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą savininkams grąžintinų natūra gyvenamųjų namų, jų dalių, butų, kuriuose gyvena nuomininkai, rinkos vertė nustatoma pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 21 d. nutarimą Nr. 1455 „Dėl valstybės išperkamo iš savininkų turto bei savininkams sugrąžintų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų, kuriuose gyvena nuomininkai, vertės nustatymo“. Atsakovas pažymėjo, jog tokiu atveju pareiga nustatyti turto vertę tenka ne teismui ar ekspertams, o savivaldybės administracijos direktoriui. Be to, ginčas nagrinėjamu atveju kyla dėl teisės į garantiją, o ne dėl garantijos dydžio.

8II.

9Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1, 3 dalimis, nustatė, jog jau nuo 1991 metų prasidėjusio piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso pradžios pareiškėjai E. L. Ž. buvo suteiktas nuomininko, gyvenančio buvusiems savininkams grąžintinuose namuose statusas, ir iš minėtų patalpų pareiškėjos buvo iškeldintos būtent dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvusiam savininkui. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1 straipsniu, 9 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, Apsirūpinimo įstatymo 11, 12, 17 straipsniais ir darė išvadą, jog pareiškėjos su šeimomis tuomet galiojusių įstatymų nustatyta tvarka pareiškė Kretingos rajono savivaldybei valią, kad joms būtų taikomos Atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje numatytos valstybės garantijos nuomininkams, gyvenantiems buvusiems savininkams grąžintuose gyvenamuosiuose namuose.

11Atsižvelgiant į pareiškėjų išreikštą valią, nors garantinis dokumentas rašytine forma joms ir nebuvo išduotas, Administracija užtikrino, kad E. L. Ž. ir jos šeimos nariams pagal Atkūrimo įstatymo 20 straipsnį būtų nuomos teise suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Savo valią pareiškėja išreiškė ir su suteikta garantija – pasirinkti kitą gyvenamąją patalpą, sutiko 1998 m. gruodžio 31 d. pasirašydama buto, ( - ), Darbėnuose, Kretingos rajone, nuomos sutartį. Teismas konstatavo, kad E. L. Ž. ir A. Ž. buvo suteikta ir įvykdyta valstybės garantija – neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi bei Atkūrimo įstatymo nuostatomis, nuomininkai turi teisę tik į vieną valstybės garantiją, todėl teismas pripažino, kad pareiškėjos 2013 m. spalio 25 d. prašymu nepagrįstai reikalavo atsakovą suteikti joms dar vieną valstybės garantiją.

12Konstatavęs, jog Administracija pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjai E. L. Ž. valstybės garantiją, teismas neturėjo pagrindo naikinti atsakovo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (4.1.23)-D3-5984 ir įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjų prašomus veiksmus.

13Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos nekėlė ginčo dėl Administracijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. (4.1.23)-D3-5984 dalies, kuria atstovo L. M. pateiktas prašymas A. Ž. vardu paliktas nenagrinėtu, nepateikus įgaliojimus patvirtinančio dokumento, todėl teismas šiuo klausimu nepasisakė.

14Dėl pareiškėjų prašymo skirti nekilnojamojo turto ekspertizę, teismas atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju ginčas kilo ne dėl valstybės garantijos dydžio, tačiau dėl pareiškėjų teisės gauti valstybės garantiją, todėl teismas, be kita ko, konstatavęs, jog pareiškėjoms valstybės garantija jau buvo suteikta ir teisės gauti naują garantiją jos neturi, pripažino esant netikslinga skirti patalpų, ( - ), Darbėnuose, Kretingos rajone, turto vertės ekspertizę ir šio pareiškėjų prašymo netenkino.

15III.

16Pareiškėjų E. L. Ž. ir A. Ž. atstovas VšĮ AdvocLt apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir skundą tenkinti.

17Pareiškėjų atstovas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, remiasi Atkūrimo įstatymo 20 straipsniu, Įstatymo 9 straipsniu ir daro išvadą, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas pareiškėjoms neatlygintinai suteikė kitą gyvenamąją patalpą ir tokiu būdu įvykdė savo pareigą išduoti valstybės garantiją. Iškeldintos iš savininkui grąžintinų patalpų pareiškėjos negavo neatlygintinai kito gyvenamojo būsto. Nuo 1998 m. gruodžio 31 d. pareiškėjos gyvena nuomojamame atsakovui nuosavybės teise priklausančiame bute. Apeliantas pabrėžia, kad garantija turi būti įgyvendinama, jeigu nenustatyta, kad garantijos turėtojas jos atsisakė. Pareiškėjos daro išvadą, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog joms buvo suteikta ir įvykdyta valstybės garantija – neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Pareiškėjų manymu, buvo paneigta jų teisė į įstatymais nustatytą valstybės garantiją, kurios jos nėra atsisakiusios ir ja nėra pasinaudojusios.

18Atsakovas Kretingos rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

19Atsakovas remiasi Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, pažymi, kad pareiškėjos gyvena ( - ), Darbėnuose, Kretingos r., bute, kuris nuosavybės teise priklauso Kretingos rajono savivaldybei. Šiame bute jos gyvena nuo 1998 m. gruodžio 31 dienos. Iki išnuomojant šias gyvenamąsias patalpas, pareiškėjos gyveno name, esančiame ( - ), Darbėnuose, Kretingos r., kuris šiuo metu priklauso Parapijai. Atsakovas pažymi, kad nuosavybės teisės į klebonijos patalpas Parapijai buvo atkurtos Kretingos rajono tarybos 1999 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 51, kai pareiškėjos buvo išsikėlusios iš minėtų patalpų. Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjos negali būti laikomos savininkui grąžintos gyvenamosios patalpos nuomininkėmis, todėl Atkūrimo įstatymo nuostatos tiek, kiek tai susiję su valstybės garantijų išdavimu, negali būti taikomos. Atsakovas remiasi Apsirūpinimo įstatymo 9, 10 straipsniais, 2 priedėliu, nurodo, kad pareiškėjos buvo išreiškusios savo valią išnuomoti iš savivaldybės siūlomas patalpas, todėl joms 1998 m. gruodžio 31 d. buvo išnuomotas butas, su E. L. Ž. buvo sudaryta nuomos sutartis, t. y. vienos nuomojamos patalpos pakeistos kitomis nuomojamomis patalpomis. Atsakovas daro išvadą, kad Administracija, suteikdama pareiškėjoms gyvenamąsias patalpas, laikėsi tuo metu galiojusio teisinio reglamentavimo.

20Teisėjų kolegija

konstatuoja:

21IV.

22Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl teisės į valstybės garantiją asmeniui, iškeldintam iš savininkams grąžinto namo ir šiuo metu nuomojančiam savivaldybės gyvenamąją patalpą.

23Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų skundą pripažino, kad jos jau yra faktiškai pasinaudojusios valstybės garantija ir nebeteko teisės pakartotinai gauti Atkūrimo įstatymo 9 straipsnyje numatytą valstybės garantiją.

24Pareiškėjos, prašydamos panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino ginčo santykiams aktualias teisės normas, nesivadovavo teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais.

25Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio ribose, konstatuoja, jog bylos faktinės aplinkybės yra nustatytos tinkamai, jos nėra ginčijamos apeliaciniame skunde, todėl teismas jomis remiasi, taikydamas šiai bylai aktualias teisės normas.

26Nagrinėdama iš esmės analogišką teisinį ginčą, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. kovo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015. Todėl teisėjų kolegija yra saistoma minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

27Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 konstatavo, kad esminės nuostatos dėl nuomininko, gyvenančio savininkams grąžintinuose namuose, butuose teisės turėti gyvenamąją patalpą atskleidžiamos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. ir 2013 m. gegužės 30 nutarimuose. Juose pabrėžiama, kad nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) namuose, jų dalyse, butuose, teisėti lūkesčiai įstatymo nustatyta tvarka įsigyti nuosavybėn kitas lygiavertes gyvenamąsias patalpas kyla iš Seimo priimtų įstatymų, nustatančių valstybės garantijas nuomininkams. Santykių tarp valstybės ir nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, turinį sudaro tai, kad, valstybei nustačius garantijas nuomininkams, nuomininkai įgijo teisėtą lūkestį, jog valstybės nustatytos ir vėlesniais įstatymais pakartotinai patvirtintos garantijos bus realiai įvykdytos. Valstybei atsirado pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą ir veikti taip, kad valstybės nustatytos garantijos nuomininkams būtų realiai įvykdytos. Minėta nuomininkų lūkestį taip pat saugo Konstitucija (Konstitucinio teismo 2003 m. kovo 4 d. ir 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai).

28Jau 1991 m. birželio 18 d. įstatyme ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” (be kita ko, jo 21 straipsnyje) įtvirtintos nuostatos, kuriomis valstybė įsipareigojo užtikrinti nuomininkų teisę turėti gyvenamąją patalpą, įtvirtinama pareiga vykdyti šios teisės užtikrinimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos programos pagrindu. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme toliau buvo patvirtinta valstybės pozicija dėl grąžintiname turte gyvenančių nuomininkų interesų užtikrinimo, įtvirtinamos nuomininkų teisės ir jų įgyvendinimo tvarkos bendrosios nuostatos.

29Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo metu ir iki 1998 m. gruodžio 31 d. pareiškėjos ir toliau de jure ir de facto buvo savininkui grąžintinos gyvenamosios patalpos nuomininkėmis, pareiškėjas ir atsakovą, jau galiojant Atkūrimo įstatymui, siejo nuomos santykiai. Tai leidžia konstatuoti, kad pareiškėjos patenka tarp asmenų, turinčių teisę į valstybės garantiją.

30Tai konstatavus, lieka nustatyti, ar pareiškėjos šią teisę įgyvendino, ar jos atsisakė. Pirmosios instancijos teismo ir atsakovo vertinimu, tarp Darbėnų seniūnijos ir pareiškėjos E. L. Ž. 1998 m. gruodžio 31 d. sudaryta tipinė Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutartis laikytina tinkamu valstybės garantijos vykdymu.

31Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog valstybės garantija, suteikta nuomininkui, gyvenusiam savininkui grąžintame name, pasibaigia tada, kai ji įgyvendinama. Garantija turi būti įgyvendinama, jeigu nenustatyta, kad garantijos turėtojas jos atsisakė. Be to, garantinio dokumento neišdavimas neatima teisės gauti įstatymu suteikiamą valstybės garantiją (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2004; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2010). Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad Valstybės garantijų įstatymas nenumato tokios situacijos, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių garantija nuomininkui nėra apskritai išduodama (žr. 2008 m. gegužės 6 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-237/2008, Administracinė praktika, 2008, Nr. 5(15).

32Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad neturimos (neįgytos) teisės praradimas (netekimas) nėra galimas. Nuomininko, gyvenusio savininkui grąžintame name, įgyta valstybės garantija pasibaigia tada, kai ji įgyvendinama. Garantija turi būti įgyvendinama, jeigu nenustatyta, kad garantijos turėtojas jos atsisakė. Įgytos garantijos praradimą nulemia teisiškai reikšmingas faktas – garantijos turėtojo atsisakymas nuo jos. Nuomininkų galimybė pasinaudoti valstybės garantija priklauso nuo tinkamo informavimo apie tokios teisės turėjimą, konkrečiai – kiekvienam nuomininkui turi būti išaiškintos tokios teisės įgyvendinimo galimybės, nepasinaudojimo šiomis galimybėmis arba atsisakymo nuo garantijos padariniai. Tuo tikslu institucijos, tiesiogiai įgyvendinančios piliečių nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, turi pareigą bendradarbiauti su nuomininkais, gyvenančiais savininkams grąžintuose (grąžintinuose) gyvenamuosiuose namuose, šiems aiškiai išaiškinti jų teises bei atitinkamų veiksmų teisinius padarinius. Asmens atsisakymas nuo įgytos valstybės garantijos, atsižvelgiant į tokio valinio akto sukeliamus teisinius padarinius, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2010).

33Taigi pareiškėjų teisė į gyvenamąjį būstą, atsižvelgiant į Atkūrimo įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, galėjo būti įgyvendinama suteikiant pareiškėjoms valstybės garantiją, be to, pareiškėjos galėjo aiškiai ir nedviprasmiškai atsisakyti nuo valstybės garantijos.

34Bylai aktualiu metu, t. y. nuomos sutarties su pareiškėja E. L. Ž. sudarymo momentu – 1998 m. gruodžio 31 d., nuomos sutarties sudarymas Atkūrimo įstatyme nebuvo numatytas kaip viena iš valstybės garantijos formų. Pabrėžtina, kad, kaip konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, o šalys to neginčijo –1998 m. gruodžio 31 d. nuomos sutartis buvo atlygintina. Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje (1998 m. spalio 28 d. įstatymo redakcija) buvo įtvirtinta, kad kai piliečiui grąžinamas natūra gyvenamasis namas, jo dalis, butas, kuriuose gyvena nuomininkai, visas nuomininkų teises ir pareigas pagal gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Vyriausybės nustatyta tvarka perima savivaldybė iki to laiko, kol valstybė nuomininkui suteiks kitą gyvenamąją patalpą arba kitaip su juo atsiskaitys šiame įstatyme nurodytais būdais. Tuo tarpu Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, bus neatlyginamai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Jeigu nuomininkas atsisako šios galimybės, tada savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas kompensuoti kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas arba nuomininko pageidavimu neatlygintinai skirti žemės sklypą gyvenamajam namui statyti.

35Be to, nuomos sutarties sudarymo metu galiojusioje 1998 m. birželio 16 d. Valstybės garantijų įstatymo redakcijoje detalizuojamos valstybės garantijų formos, jų įgyvendinimo tvarka nenumatė įprastų nuomos santykių, kaip vienos valstybės garantijų formos. Šio įstatymo (1998 m. birželio 16 d. redakcija) 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nuomininkui neatlygintinai skiriamo žemės sklypo gyvenamajam namui statyti dydis, kitoms gyvenamosioms patalpoms įsigyti kompensuojamos išlaidos, taip pat neatlygintinai suteikiamų kitų gyvenamųjų patalpų vertė turi atitikti šių nuomininkų nuomojamų patalpų vertę. Nuomojamų gyvenamųjų patalpų vertė nustatoma tokia pat tvarka, kaip ir grąžinamų savininkams gyvenamųjų namų, jų dalių, butų vertė. Taip pat nurodoma, kad tais atvejais, kai nuomininkui suteiktų gyvenamųjų patalpų vertė viršija jo nuomotų patalpų vertę, nuosavybėn neatlygintinai nuomininkui perduodama tik tokia naujai suteiktų gyvenamųjų patalpų dalis, kuri atitinka jo nuomotų gyvenamųjų patalpų vertę. Likusią gyvenamųjų patalpų dalį nuomininkas privalo išpirkti rinkos verte išsimokėtinai ne vėliau kaip per 10 metų Vyriausybės nustatyta tvarka (9 straipsnio 4 dalis).

36Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas į bylą nepateikė duomenų, jog pareiškėjos būtų buvusios tinkamai informuotos apie jų teisę į valstybės garantiją, taip pat nėra duomenų, kad jos būtų nuo tokios teisės atsisakiusios. Nesant tokių duomenų, nėra pagrindo teigti, kad pasirašiusi 1998 m. gruodžio 31 d. nuomos sutarti, pareiškėja E. L. Ž. de facto atsisakė valstybės garantijos arba sutiko, kad nuomos sutarties sudarymas laikytinas tinkamu valstybės garantijos įgyvendinimu. Pareiškėja A. Ž. net nepasirašė jokios nuomos sutarties ir tinkamai neišreiškė savo valios dėl valstybės garantijos vykdymo, nors, kartu su sūnumi, buvo laikoma atskira šeima.

37Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sudarydamos nuomos sutartį, pareiškėjos faktiškai pasirinko vieną iš įstatyme numatytų valstybės garantijų formų.

38Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamos bylos kontekste svarbu atskirti dviejų tipų teisinius santykius: teisinius santykius, susiklostančius tarp valstybės ir nuomininko, turinčio teisę į valstybės garantiją, ir teisinius santykius, susiklosčiusius Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pagrindu. Kaip minėta, ginčui aktualiu laikotarpiu buto nuoma Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pagrindu nebuvo prilyginta valstybės garantijai. Vien tai, kad pareiškėjoms buvo pasiūlyta sudaryti nuomos sutartį Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pagrindu ir jos šiuo pasiūlymu pasinaudojo, nereiškia, kad pasibaigė teisiniai santykiai, kylantys iš Atkūrimo įstatymo. Nagrinėjamos bylos dalykas nėra teisiniai nuomos santykiai pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, todėl teisėjų kolegija nepritaria atsakovo argumentams, jog valstybės garantijos neišdavimas gali būti pateisinamas kitos kilmės juridiniu faktu – nuomos sutarties sudarymu Gyventojų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pagrindu.

392003 m. spalio 14 d. Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies pakeitimas (įsigaliojo 2003 m. spalio 29 d.), pagal kurį savivaldybės vykdomoji institucija valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos garantijos išduoda per 3 mėnesius nuo sprendimo sprendimu grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą priėmimo, jei nuosavybę grąžina kita Vyriausybės įgaliota institucija nei savivaldybės vykdomoji, savaime nepaneigia asmens teisės į valstybės garantiją, jam nepareikalavus įgyvendinti įstatyme įtvirtintą pareigą praėjus 3 mėnesių terminui. Šia norma nustatoma pareiga savivaldybės institucijai nedelsti dėl valstybės garantijos išdavimo. Ja nėra reikalaujama aktyvių asmens, siekiančio gauti valstybės garantiją, veiksmų, tokiu pakeitimu nėra sukuriamos pareigos teisę į valstybės garantiją turintiems asmenims. Priešingu atveju, toks Atkūrimo įstatymo pakeitimas reikštų nevienodą asmenų, turinčių teisę į valstybės garantiją vertinimą, kuris priklausytų nuo valstybės garantijos suteikimo momento: iki normos pakeitimo valstybės garantiją įgyvendinę asmenys nepagrįstai atsidurtų palankesnėje padėtyje nei po normos pakeitimo.

40Atsižvelgdama į nurodytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos turi teisės į valstybės garantiją, ši garantija joms buvo nepagrįstai nesuteikta, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjų skundą.

41Pareiškėjos skunde prašė ne tik panaikinti Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (4.1.23)-D3-5984, bet ir įpareigoti atsakovą vykdyti 1998 m. birželio 16 d. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Atkūrimo įstatyme įstatymo reikalavimus bei teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją, patvirtinančią, kad natūra grąžinto gyvenamojo namo, esančio ( - ), Darbėnuose, Kretingos rajone, nuomininkėms E. L. Ž. ir A. Ž. bus suteiktos kitos didesnės vertės gyvenamosios patalpos, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, jos privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Iš pareiškėjų vardu atsakovui pateikto 2013 m. spalio 25 d. prašymo dėl garantinio rašto išdavimo turinio matyti, kad pareiškėjos pakankamai aiškiai išreiškė savo valią, t. y. nurodė, kad jos pretenduoja į valstybės garantiją, patvirtinančią, jog joms bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad savivaldybės administracijos direktorius savininkams ir nuomininkams, gyvenantiems savininkui (piliečiui, religinei bendruomenei ar bendrijai) grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute, privalo išduoti valstybės garantinį dokumentą. Šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos įvairios valstybės garantijų formos, tarp jų – didesnės vertės gyvenamosios patalpos perdavimas neatlygintinai. Įvertinus pareiškėjų 2013 m. spalio 25 d. prašymą darytina išvada, kad jos aiškiai išreiškė savo valią, t. y. nori neatlygintinai gauti gyvenamąsias patalpas (9 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

42Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą. Todėl pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjų skundas tenkinamas.

43Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

44Pareiškėjų E. L. Ž. ir A. Ž. apeliacinį skundą tenkinti.

45Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

46Pareiškėjų E. L. Ž. ir A. Ž. skundą tenkinti.

47Įpareigoti Kretingos rajono savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka išduoti E. L. Ž. ir A. Ž. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą valstybės garantinį dokumentą (valstybės garantiją).

48Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjos E. L. Ž. ir A. Ž., atstovaujamos VšĮ AdvocLT, skundu... 5. Pareiškėjos paaiškino, kad 2013 m. spalio 25 d. Administracijai pateikė... 6. Atsakovas Kretingos rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į... 7. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja nuo 1998 m. gruodžio 31 d. gyvena ( -... 8. II.... 9. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. sprendimu... 10. Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1, 3 dalimis, nustatė, jog... 11. Atsižvelgiant į pareiškėjų išreikštą valią, nors garantinis dokumentas... 12. Konstatavęs, jog Administracija pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjai E.... 13. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos nekėlė ginčo dėl... 14. Dėl pareiškėjų prašymo skirti nekilnojamojo turto ekspertizę, teismas... 15. III.... 16. Pareiškėjų E. L. Ž. ir A. Ž. atstovas VšĮ AdvocLt apeliaciniu skundu... 17. Pareiškėjų atstovas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo... 18. Atsakovas Kretingos rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į... 19. Atsakovas remiasi Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, pažymi, kad... 20. Teisėjų kolegija... 21. IV.... 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl teisės į valstybės garantiją... 23. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų skundą pripažino, kad... 24. Pareiškėjos, prašydamos panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą,... 25. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą Lietuvos Respublikos... 26. Nagrinėdama iš esmės analogišką teisinį ginčą, dėl tokioje situacijoje... 27. Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015... 28. Jau 1991 m. birželio 18 d. įstatyme ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į... 29. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad Atkūrimo įstatymo... 30. Tai konstatavus, lieka nustatyti, ar pareiškėjos šią teisę įgyvendino, ar... 31. Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog valstybės... 32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad neturimos (neįgytos)... 33. Taigi pareiškėjų teisė į gyvenamąjį būstą, atsižvelgiant į Atkūrimo... 34. Bylai aktualiu metu, t. y. nuomos sutarties su pareiškėja E. L. Ž. sudarymo... 35. Be to, nuomos sutarties sudarymo metu galiojusioje 1998 m. birželio 16 d.... 36. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas į bylą nepateikė duomenų, jog... 37. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos... 38. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamos bylos kontekste svarbu... 39. 2003 m. spalio 14 d. Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies pakeitimas... 40. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad... 41. Pareiškėjos skunde prašė ne tik panaikinti Kretingos rajono savivaldybės... 42. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad... 43. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 44. Pareiškėjų E. L. Ž. ir A. Ž. apeliacinį skundą tenkinti.... 45. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą... 46. Pareiškėjų E. L. Ž. ir A. Ž. skundą tenkinti.... 47. Įpareigoti Kretingos rajono savivaldybės administraciją per tris mėnesius... 48. Sprendimas neskundžiamas....