Byla 2A-12-370/2011

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Martinavičienės, kolegijos teisėjų Virginijos Nijolės Griškevičienės, Žydrūno Bertašiaus, sekretoriaujant Jelenai Ušakovai, dalyvaujant pareiškėjui P. G., jo atstovui advokatui Gintautui Daugėlai, suinteresuoto asmens VĮ Nemuno deltos regioninio parko direkcijos atstovui Ramūnui Lydžiui, suinteresuoto asmens VĮ Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos apsaugos ministerijos atstovei Elzei Lagunavičiūtei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-2049-164/2009 pagal pareiškėjo P. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys VĮ Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, VĮ Šilutės rajono savivaldybės administracija, VĮ Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, VĮ Nemuno deltos regioninio parko direkcija, bei suinteresuoto asmens VĮ Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2009-10-19 sprendimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3pareiškėjas teismo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jam nuosavybės teise priklausančiame 1,1000 ha žemės sklype, esančiame ( - ) k., Šilutės r., XX amžiaus I pusėje yra buvusi sodyba, susidedanti iš gyvenamojo namo ir ūkinio pastato. Nurodė, kad šis sklypas yra Nemuno deltos regioninio parko ( - ) kraštovaizdžio draustinyje, todėl prašomas nustatyti faktas reikalingas jo teisei statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius. UAB „Klaipėdos projektas“ nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistė atliko istorinį tyrimą ir nustatė, kad sodybos egzistavimo pareiškėjui priklausančiame žemės sklype fakto dėl ne visiškai išlikusių Šilutės krašto istorinių dokumentų iki XX a. pr. nustatyti neįmanoma. Tikėtina, kad patogi sklypo vieta (šalia svarbesnio vietinio keliuko link kelto) buvo apstatyta XIX a., tačiau trūkstant istorinių duomenų, šios prielaidos pagrįsti neįmanoma. XX a. I pusės kartografiniuose dokumentuose nuo XX a. pradžios iki 1938 m. tiriamo sklypo vietoje žymima pieva. Rusnės gyventojų A. D. ir R. P. teigimu, aprašomame sklype yra stovėjusi sodyba, kuri nugriauta XX a. II pusėje, vykstant melioracijai. Centrinio valstybės archyvo pažymoje Nr. R4-3751 nurodyta, kad Šilutės apskrities, Skirvytės valsčiaus, ( - ) kaime įrašytas žemės valdytojas J. U., valdęs 25 ha žemės, kurie kartu su gyvenamuoju namu, klojimu ir nenurodytos paskirties trobesiu buvo paimti į valstybinės žemės fondą. Kad buvo sodyba, žino liudytojai V. V., M. R., taip pat antstolis surašė faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, todėl pareiškėjui yra galimybė įstatymo nustatyta tvarka savo sklype pasistatyti gyvenamąjį namą, ir šį faktą reikia nustatyti teismine tvarka.

4Šilutės rajono apylinkės teismas 2009-10-19 sprendimu pareiškimą tenkino. Teismas nurodė, kad juridinis faktas, jog sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais – buvo pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, gali būti nustatomas, kai konstatuojama, jog yra išlikę buvusių statinių ir (ar ) sodų liekanų arba kai sodybos pažymėtos vietovės ar kituose planuose. Teismas konstatavo, jog iš byloje esančios medžiagos matyti, jog yra išlikę sodų liekanų, žemės sklypo pakraščiuose auga vaiskrūmiai ir seni medžiai, gretimai yra sodyba, šalia žemės sklypo nutiestas žvyruotas kelias. Šias aplinkybes konstatavo antstolis teismo pavedimu, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas yra didesnę įrodomąją reikšmę turintis įrodymas. Liudytojai V. V., M. R. nurodė statinių žemės sklype išsidėstymą, buvusios sodybos pastatų dislokacijos vietą, nurodę patys matę sodybą.

5Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo VĮ Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos prašo Šilutės rajono apylinkės teismo 2009-10-19 sprendimą panaikinti ir priimti naują – pareiškimą atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, pažeidė įrodymų pusiausvyros principą ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą nesant pakankamai įrodymų. Pirmosios instancijos teismas kaip įrodymu vadovavosi UAB „Klaipėdos projektas“ istorikės J. V. pagal P. G. užsakymą parengta istorine pažyma, kurioje nėra pateikiama jokių (nei tiesioginių, nei netiesioginių) įrodymų apie pareiškėjo sklype buvusią sodybą. Priešingai, yra teigiama, kad jokiuose kartografiniuose dokumentuose ginčo sklype nėra pažymėto užstatymo. Be to, prie pažymos pridėti Rusnės gyventojų A. D. ir R. P. paaiškinimai neturi jokios juridinės galios, nes jie remiasi kitų žmonių pasakojimais, patys to nematė, be to, jų paaiškinimai nebuvo pateikti teisme, jie nebuvo apklausti kaip liudytojai. Teismas taip pat remiasi antstolio K. Košio 2009-05-27 surašytu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kuris nebuvo atliktas teismo pavedimu, todėl negali būti vertinamas kaip rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią. Šiame protokole nėra duomenų apie statinių išlikusius pamatus. Augantys vaiskrūmiai ir seni medžiai neįrodo, kad sklype buvo sodyba, nes sodas – tai žemės plotas, kuriame auga vaismedžiai ir vaiskrūmiai. Pirmosios instancijos teismas negalėjo vien iš liudytojų V. V. ir M. R. parodymų nustatyti, kad pareiškėjui priklausančiame žemės sklype buvo sodyba. Teismas nepagrįstai rėmėsi ir antstolio K. Košio 2009-09-22 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kuriame užfiksuoti V. V. ir M. R. parodymai, nes liudytojų parodymų negali patvirtinti jokie kiti byloje esantys duomenys. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2008-10-31 pažyma apie žemės valdytoją J. U. taip pat nepatvirtina prašomo nustatyti juridinio fakto, nes jis turėjo 25 ha žemės, o pareiškėjui priklauso tik 1,10 ha. Nėra pateikta kartografinės medžiagos, kurioje būtų matyti J. U. sklypo apstatymas. 2009-05-27 žemės sklypo apžiūrėjimo vietoje aktas su prie jo esančiu planu negali būti laikomas rašytiniu įrodymu šioje byloje, kadangi jį surašė ir planą nubraižė valstybės tam neįgalioti asmenys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasakęs, kad tuo atveju, jei pareiškėjo žemės sklype nėra buvę gyvenamojo namo – pagrindinio sodybos objekto, o tik gyvenamojo namo priklausiniai, tai juridinę reikšmę turintis faktas dėl sodybos buvimo negali būti nustatytas.

6Šilutės rajono savivaldybės administracija atsiliepime su apeliaciniu skundu sutiko.

7Pareiškėjas atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutiko. Pažymėjo, kad prašomam nustatyti juridinę reikšmę faktui įrodymų pakako. Pažymėjo, kad su teismo sprendimu nesutinkančios institucijos nė viename teismo posėdyje nedalyvavo.

8Apeliacinis skundas tenkintinas.

9Pareiškėjas prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo nuosavybės teise valdomame žemės sklype buvo sodyba, susidedanti iš gyvenamojo namo ir ūkinio pastato, sieja su turtinių teisių, nustatytų Saugomų teritorijų įstatyme, atsiradimu. Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 punkte įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, tačiau ta pati įstatymo nuostata minėtam statybų draustiniuose draudimui turi ir tam tikrų statybos esamose ir buvusiose sodybose išlygų. Įstatymų leidėjas nurodo tris savarankiškus būdus, kaip yra patvirtinamas buvusios sodybos faktas, suteikiantis teisę statyti saugomoje teritorijoje: 1) statinių ir (ar) sodų fizinių liekanų buvimas; 2) tos teritorijos planai, žemėlapiai ir panašūs dokumentai, kuriuose pažymėta buvusi sodyba; 3) sodybos buvimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas teismo sprendimu, kai nėra išlikę nei archyvinių, nei grafinių sodybos buvimo dokumentų. Taigi sodybos buvimo faktas, kaip suteikiantis galimybę vykdyti statybas draustinio teritorijoje, gali būti patvirtintas vienu iš nurodytų trijų būdų. Turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymas yra vienas iš būdų draustinio teritorijoje buvusios sodybos faktui patvirtinti tuo atveju, kai egzistuoja visos CPK 444 straipsnio 1 dalyje bei 445 straipsnyje nustatytos sąlygos.

10Aplinkos ministro 2002-08-10 įsakymu Nr. 421 patvirtinto Nemuno deltos regioninio parko apsaugos reglamento 7 punkte nustatyta, kad buvusi sodyba – sodyba, kurios buvimo faktas įrodytas istoriniais-archyviniais dokumentais ar teismo sprendimu. Aplinkos ministro 2003-06-11 įsakymu Nr. 289 patvirtinto Techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 5.15 punkte nustatyta, kad sodyba – nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pastatytas vieno buto gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais (pagalbinio ūkio, kitos (išskyrus sodų) paskirties, kaimo turizmo, sporto paskirties inžineriniais statiniais ir kitais statiniais). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje jau yra suformuota taisyklė, kad pagrindinis sodybos atitinkamame žemės sklype elementas yra gyvenamasis pastatas, todėl nenustačius aplinkybės, jog pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kuris yra draustinyje, yra buvęs gyvenamasis namas – pagrindinis sodybos objektas, pareiškėjui atitekus tai žemės sklypo daliai, kurioje buvo gyvenamojo namo priklausiniai (antraeiliai daiktai), dalis sodybos pastatų ir (ar) sodybos liekanų ir pan., tai juridinę reikšmę turintis faktas dėl sodybos buvimo negali būti nustatomas. Priešingu atveju susidarytų teisinė situacija, kai vietoje vienos sodybos būtų atkuriamos kelios. Toks įstatymo aiškinimas paneigtų įstatyme nustatytus saugomų teritorijų steigimo tikslus ir Civilinio kodekso nuostatas dėl pagrindinių ir antraeilių daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartys 2009-06-22 Nr. 3K-3-268/2009, 2009-04-27 Nr. 3K-3-179/2009, 2008-05-13 Nr. 3K-3-259/2008, 2007-11-12 Nr. 3K-3-472/2007 , 2007-10-05 Nr. 3K-3-373/2007 ir kt.).

11Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ne padaręs išvadą, kad pareiškėjui priklausančiame žemės sklype buvo gyvenamasis namas, o konstatavęs, kad yra išlikę sodo liekanų, todėl teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos analogiškose bylose.

12Taip pat teisėjų kolegija sutinka ir su apelianto argumentais dėl įrodinėjimą reglamentuojančių procesinių teisės normų pažeidimo. Nė vienas pareiškėjo į bylą pateiktas rašytinis įrodymas nepatvirtina aplinkybės, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo sodyba. Priešingai, UAB „Klaipėdos projektas“ istorikės J. V. istorinėje pažymoje nurodoma, kad iki 1938 m. tiriamo sklypo vietoje apstatymo nebuvo (b. l. 15–20). 1910 m. schematiškame žemėlapyje pareiškėjui šiuo metu priklausančio sklypo vietoje nurodyta buvus pievą, 1912 m. plane nurodyta, kad pareiškėjo sklypą dalino keli neapstatyti sklypai, viename tiksliausių XX a. I pusės kartografinių dokumentų – 1936 m. vokiškame kariniame topografiniame žemėlapyje – taip pat nurodyta buvus pievą, 1938 m. plane – taip pat pieva (b. l. 19, 20). Istorinėje pažymoje nurodyta, kad po 1938 m. tiriamo sklypo apstatymo pokyčių nėra galimybių nustatyti. Sodyba galėjo būti tik po 1938 m. prieškaryje ar penktame dešimtmetyje. Istorikės išvada – sklypo apstatymo padėties nustatyti neįmanoma. 2010-11-30 UAB „Klaipėdos projektas“ pažyma Nr. 27 nieko, be spėjimų, pareiškėjo sklypo apstatymo klausimu neatskleidžia (b. l. 162). Pareiškėjo teiginiai teismo posėdyje, kad byloje buvo įrodyta, jog M. G. sklypo dalį perdavė J. U., neatitinka tikrovės. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymose nurodyta, kad duomenų apie tai, kad M. G. ar A. K. savo turtą perleido J. U., archyve nerasta (b. l. 95, b. l. 127). Jokie rašytiniai įrodymai nepatvirtina nei M. G. žemės sklypo, nei sodybos vietos, nei jam priklausančio žemės sklypo dalies kartu su sodyba pardavimo būtent J. U. fakto, nei J. U. žemės sklypo ir sodybos vietos, įgijimo momento ar pagrindo. Į bylą pateikti archyviniai dokumentai apie M. G. 1922, 1928 metais valdytą žemę (b. l. 97–114), t. y. laikotarpiu, kuriuo byloje esantys kartografiniai dokumentai patvirtina pareiškėjui priklausančiame žemės sklype buvus pievą. Iš 1928-08-20 perleidimo pranešimo (b. l. 124–126) matyti, kad M. G. 1928-02-09 pardavė žemę M., Jh. su žmona A., mergautine pavarde K. (b. l. 147, 148), be to, ši žemė nebuvo užstatyta (lentelės 7 stulpelis). Byloje nėra jokių įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kokiu pagrindu ir kada nuosavybę ir konkrečiai – sodybos pastatus, įgijo J. U. Pats pareiškėjas tik spėja, kad galbūt įsigijo pastatytus arba jų dalį, o gal pats pastatė. Iš esmės pareiškėjas savo versiją dėl prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto egzistavimo grindžia eile spėjamų nenustatytų faktų. Pareiškėjo kreipimasis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turi būti grįstas to fakto žinojimu ir tą faktą patvirtinančiais leistinais įrodymais, o ne hipotetine fakto egzistavimo galimybe, grįsta kitų spėjamų faktų palankia sudėtimi.

13Pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė 2009-05-27 antstolio K. Košio surašytu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. 0118/09/0006 (b. l. 11), laikydamas jį didesnę įrodomąją reikšmę turinčiu įrodymu, nors faktines aplinkybes antstolis konstatavo ne teismo pavedimu (CPK 635 str. 2 d.). Kita vertus antstolis tik fiksavo, kad pareiškėjo sklype vyrauja pieva, pakraščiuose auga vaiskrūmiai ir seni medžiai (net ne vaismedžiai), gretimai sklypo yra sodyba, šalia yra nutiestas žvyruotas kelias. Teisėjų kolegijos nuomone, šios užfiksuotos faktinės aplinkybės neturi ryšio su šios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. įrodinėtina reikšminga faktine aplinkybe, jog sklype buvo gyvenamasis namas, jau nekalbant apie pirmosios instancijos teismo nustatytą konkretų faktą, kad sklype buvo sodyba, susidedanti iš gyvenamojo namo ir ūkinio pastato. 2009-09-22 antstolio K. Košio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (b. l. 61), žemės apžiūrėjimo vietoje aktas (b. l. 10), pagal liudytojų parodymus sudarytas planas (b. l. 9) yra tik liudytojų subjektyvių parodymų išraiška ir jokių objektyvių aplinkybių neatskleidžia. Be to, liudytojai V. V. bei M. R. paaiškinimai prieštarauja rašytiniams įrodymams: liudytojai nurodė, kad pareiškėjui priklausančiame žemės sklype, kaip ir prašo nustatyti pareiškėjas, buvo tik du mediniai pastatai su nendriniais stogais (b. l. 52, 53), t. y. gyvenamasis namas ir tvartas (t. 2, b. l. 3 vaizdo medžiaga), liudytoja M. R. į VĮ Nemuno deltos regioninio parko direkcijos atstovo klausimą atsakė, jog daugiau statinių, išskyrus tuos du, nebuvo. Tuo tarpu byloje esančioje Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2008-10-31 pažymoje Nr. R4-3751 (b. l. 8) nurodyta, jog respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos archyviniame fonde, Šilutės apskrities 1944–1948 m. byloje, Skirvytės valsčiaus ( - ) kaimo žinių apie ūkius, iš kurių paimama žemė, gyvuliai, žemės ūkio inventorius ir trobesiai, santraukoje (be datos) įrašytas žemės valdytojas J. U., valdęs 25 ha žemės; į valstybinį žemės fondą buvo paimta 25 ha žemės, ir statiniai: 1) gyvenamasis namas, 2) tvartas, 3) klojimas, 4) nenurodytos paskirties trobesys. Taip pat apklaustų liudytojų parodymai prieštarauja tarpusavyje: M. R. nurodė, kad 1947–1948 metais sodybos pastatai jau buvo sunykę, o liudytojas V. V. nurodė, kad sodyba 1950–1953 metais jau nyko (b. l. 53). Įrodymų pakankamumo prasme liudytojų parodymų vertinimą lemia gautų duomenų subjektyvus pobūdis. Pirmosios instancijos teismas neįvertino liudytojų parodymų visų byloje sutrinktų įrodymų kontekste, nepašalino prieštaravimų, nepasisakė, kodėl atmetė suinteresuotų asmenų argumentus ir nurodytus įrodymus (CPK 270 str. 4 d. 2, 3 p.).

14Teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą, turi siekti nustatyti tikrąją tiesą, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirdamas ir įvertindamas tos konkrečios bylos faktus. Šioje byloje, be liudytojų parodymų, pareiškėjo prašomo pripažinti fakto nepatvirtino jokie kiti įrodymai. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 str. 4 d., 180 str.), kitų įrodinėjimo taisyklių. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių. CPK nekonkretizuojama, koks turi būti teismo įsitikinimo laipsnis. CPK įtvirtintas socialinio civilinio proceso modelis, todėl įrodinėjimo procese taikytinas aukštesnis įrodinėjimo standartas. Tokia įrodinėjimo standarto samprata suponuoja tai, kad įrodinėjimo apimties kriterijumi laikytinas protingo žmogaus etalonas ir faktas pripažintinas įrodytu esant visiškam arba beveik visiškam vidiniam teismo įsitikinimui. Tai pripažįstama kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2010).

15Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjui priklausančiame 1,1000 ha žemės sklype, esančiame ( - ) k., Šilutės r., buvo sodyba, susidedanti iš gyvenamojo namo ir ūkinio pastato, nes byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, nei kad žemės sklype buvo gyvenamasis namas, nei kad apskritai jame buvo bet kokių kitų statinių ar jų liekanų (CPK 178, 185 str.).

16Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų netinkamo taikymo naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (326 str. 1 d. 2 p.).

17Kolegija, vadovaudamasi LR CPK 325–333 str.,

Nutarė

18Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują.

19Atmesti P. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad jam nuosavybės teise priklausančiame 1,1000 ha žemės sklype, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ) Šilutės r., XX amžiaus I pusėje buvo dviejų pastatų sodyba, susidedanti iš gyvenamojo namo ir ūkinio pastato.

Proceso dalyviai
Ryšiai