Byla 2A-256-180/2017
Dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų F. A., L. K., V. M., V. P., B. R. ir R. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4591-467/2016 pagal ieškovų F. A., L. K., V. M., V. P., B. R. ir R. Z. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui ,,Snoras”, dalyvaujant trečiajam asmeniui valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“, dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovai F. A., L. K., V. M., V. P., B. R. ir R. Z. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė nuginčyti ir pripažinti negaliojančiomis ab initio (nuo sudarymo momento) tarp ieškovų ir atsakovės bankrutavusios akcinės bendrovės (toliau – BAB) bankas „Snoras“ sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis, kaip sudarytas dėl atsakovės apgaulės ir/arba ieškovų esminio suklydimo; konstatuoti, kad visi ieškovų pinigai, sumokėti už ginčo objektu esančias obligacijas, turi ieškovų pinigų, esančių atsakovės banko sąskaitoje, teisinį statusą; priteisti ieškovams šias indėlio draudimo išmokas: F. A. – 22 000,00 Lt, L. K. – 30 000,00 Lt, V. M. – 40 000,00 Lt, V. P. – 4 300,00 Lt, B. R. – 39 969,40 Lt, R. Z. – 2 999,95 Lt; priteisti ieškovų naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Visi ieškovai teigė, kad ginčijamus sandorius sudarė dėl esminio suklydimo, kurį nulėmė banko veiksmai. Atsakovės apgaulė pasireiškė aktyviais veiksmais, t. y. ieškovų suklaidinimu dėl esminių ginčo sutarčių aplinkybių, būtent dėl to, kad ginčo finansinės priemonės yra tapačios indėliams ir /arba yra draustos valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“. Ieškovai, žinodami tikrąsias aplinkybes, sutarčių vienareikšmiškai nebūtų sudarę ir būtų pasirinkę paprastą terminuotą indėlį.
  3. Atsakovės darbuotojai, su ieškovais sudarę ginčo sutartis ir tokiu būdu suteikę ieškovams investicinę paslaugą, numatytą Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 3 straipsnio 26 dalyje, tokią paslaugą suteikė neturėdami finansų maklerio licencijos, kaip to imperatyviai yra reikalaujama teisės aktų nustatyta tvarka. Dėl šios priežasties atsakovės darbuotojai net neturėjo teisės sudaryti ginčo sutarčių.
  4. Ieškovė F. A. teigė, kad ji banke „Snoras“ laikė terminuotą indėlį. Pasirodžius reklamai apie mokamas dideles palūkanas už obligacijas, ji pusę sumos skyrė obligacijų įsigijimui. Jai viskas buvo paaiškinta banko darbuotojų, kurie sakė, kad moka dideles palūkanas, nes stiprus bankas, o ieškovė pasitikėjo banku. Prieš įsigydama obligacijas, ieškovė dar pasitarė su drauge, kuri sakė, kad obligacijos yra kaip indėlis, tik palūkanos didesnės. Ieškovės išsilavinimas yra vidurinis, dirbo administratore, dabar jau 4-i metai yra pensininkė. Įsigydama obligacijas, ji nesuprato, kad gali prarasti savo pinigus, tik, kai žlugo bankas, ji apie viską sužinojo, pasidomėjusi banke.
  5. Ieškovas L. K. teigė, kad jis banke „Snoras“ laikė terminuotą indėlį ir, kai atėjo jo prasitęsti į banko padalinį (kioskelį), banko darbuotojas jam pasiūlė įsigyti obligacijų, nes už jas mokėjo 4-ių procentų palūkanas. Ieškovas žinojo, kad obligacijos yra vertybiniai popieriai, nes tuo domėjosi. Jo išsilavinimas aukštasis, jis – inžinierius statybininkas. Jam banko darbuotojai sakė, kad viskas yra drausta, už viską garantuoja valstybė. Sutartyje buvo daug prirašyta, todėl jos neskaitė, be to buvo daug laukiančių žmonių. Jis pinigus padėjo į atsakovės banką dėl didesnių palūkanų, bet, nenorėdamas rizikuoti, padėjo dar ir į kitą banką. Jis taip pat turėjo vertybinių popierių, taip pat ir akcijų, kituose bankuose.
  6. Ieškovė V. M. teigė, kad ji savo pinigus laikė banke „Parex“, tačiau pamačiusi reklamą, kad bankas „Snoras“ moka didesnes palūkanas, pasibaigus terminui, paėmė pinigus ir nunešė į banką „Snoras“. Šį banką laikė stipriu ir turtingu, kadangi mokėjo dideles palūkanas, taip pat buvo girdėjusi apie banko akcininką Antonovą. Tuo metu už terminuotą indėlį buvo mokamos 2-ų procentų, o už obligacijas – 4-ių procentų palūkanos. Ji klausė banko darbuotojų, ar obligacijos yra pinigai, ir jai buvo atsakyta, kad tas pats kaip indėliai. Ieškovės išsilavinimas yra vidurinis, dirbo pardavėja. Pasirašydama obligacijų sutartį, jos neskaitė, nes buvo daug prirašyta, bet klausė, ar jos pinigai bus saugūs. Banko darbuotojai tai užtikrino. Obligacijas ji įsigijo paveikta reklamos ir dėl didesnių palūkanų.
  7. Ieškovė B. R. teigė, kad bankas „Snoras“ reklamavo obligacijų pirkimą. Ieškovė indėlius laikė keliuose bankuose. Kai terminas baigėsi, atėjo į banką „Snoras“ indėlio pratęsti, bet ją sugundė įsigyti obligacijas dėl didesnių palūkanų. Ji pasitikėjo banku, todėl pinigus paėmė iš banko „Swedbank“ ir įdėjo į banką „Snoras“. Banko darbuotojai jai daug pasakojo apie obligacijas, prirašė daug lapų ir liepė pasirašyti. Ji pasirašė neskaitydama, jai sakė, kad obligacijos yra draustos. Ieškovės išsilavinimas aukštasis buhalterinis ekonominis, ji suprato, kad obligacijos skiriasi nuo indėlių, tačiau ją tiesiog prikalbino banko darbuotojai ir ji, negalvodama apie nieką, sutartį pasirašė. Taip pat ji negalvojo, kad gali savo pinigų neatgauti.
  8. Ieškovė R. Z. teigė, kad ji pinigus laikė banke „Snoras“, todėl bankas jai buvo žinomas. Bankas skelbė akciją obligacijų įsigijimui su 5-ių procentų palūkanomis ir ji nusprendė įsigyti obligacijų. Ieškovė klausė banko vadybininkės, ar obligacijos yra draustos, ir darbuotoja atsakė teigiamai. Ieškovė pasirašė neprofesionalaus kliento sutartį, kur taip pat buvo parašyta, kad obligacijos draustos. Ieškovė nepasidomėjo, kokiomis sąlygomis obligacijos draustos, jai užteko banko patvirtinimo. Ji pasitikėjo banku. Bankas ieškovę suklaidino, nes ji būtų nepirkusi obligacijų, jei būtų žinojusi, kad jos skiriasi nuo indėlių. Ieškovės išsilavinimas yra aukštasis prekybos ekonomika, dirbo valstybės tarnyboje. Ji du kartus pirko obligacijų, nes šiuo banku pasitikėjo, laikė jį rimta įstaiga. Pasirašydama sutartį, ieškovė skaitė neprofesionalaus kliento sutartį ir specialiąją dalį. Dabar supranta, kad skiriasi sąvokos investuotojas ir indėlininkas, bet tada apie tai negalvojo.
  9. Ieškovė V. P. teigė, kad ji indėlį laikė banke „SEB“, bet pamačiusi banko „Snoras“ reklamą apie didesnes palūkanas, nusiėmė indėlį ir atėjo į šį banką. Ten buvo daug žmonių, bet dirbo pažįstamos dukra, kuri pasiūlė dalį pinigų padėti kaip indėlį, dalį – pirkti obligacijas. Pažįstama banko darbuotoja užtikrino, kad tiek indėliai, tiek obligacijos yra draustos, todėl ieškovė spontaniškai padalino turimus pinigus pusiau ir dalį padėjo kaip indėlį, dalį skyrė obligacijų įsigijimui. Ieškovės išsilavinimas yra spec. vidurinis, ji 43-is metus dirbo „Achemoje“ laborante, tačiau yra našlė, jos sveikata prasta. Kai bankas „Snoras“ bankrutavo, ji indėlį atgavo iš karto, o obligacijų – ne. Mano, kad padarė didelę klaidą, paklausydama pažįstamos banko darbuotojos. Ji, prieš pasirašydama, bandė skaityti sutartį, bet žmonių buvo daug, tekstas ilgas, raidės mažos, o ji neturėjo akinių. Namuose irgi neskaitė, pažiūrėjo į viską atsainiai. Apie kredito unijas ieškovė žinojo, bet bankas „Snoras“ jai buvo arčiau, apie šio banko bankrotą ji negalvojo. Ieškovei atrodė, kad obligacijos ir indėliai yra tas pats, tie patys pinigai, tik kita forma. Apie tai banko darbuotojų neklausė. Ji jaučiasi apgauta banko. Ta pati pažįstama banko darbuotoja jau po banko bankroto jai sakė, kad darbuotojai taip pat buvo verčiami pirkti obligacijas ir jie taip pat nukentėjo.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimu ieškinį atmetė ir iš ieškovų atsakovei BAB bankui „Snoras“ priteisė po 10,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ priteisė po 3,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika ir konstatavo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovams turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).
  3. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovų teiginius, kad obligacijų pasirašymo sutartis jie sudarė būdami įsitikinę, kad įsigyjamas banko produktas yra saugus ir, kaip ir indėlis, apdraustas Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) nustatyta tvarka, nes kitu atveju, ginčo sutarčių jie nebūtų sudarę. Teismas sprendė, kad tokius ieškovų argumentus paneigia byloje nustatytos faktinės aplinkybės: visi ieškovai apie atsakovės obligacijas praktiškai žinojo iš reklamos, todėl, banko darbuotojams pasiūlius jas įsigyti, iš esmės nedvejodami sutiko (banko padaliniuose jie neužtruko, kai kas bendravo su pažįstama banko darbuotoja), ieškovai ir atsakovės darbuotojai bendravo ne vieną kartą (kai kurie iš ieškovų sudarė obligacijų pirkimo sutartį ne tą pačią dieną, sudarė dvi sutartis), darbuotojai bendravo maloniai (atsakydavo į jų klausimus, parodydavo sutartyje atitinkamą punktą ir pan.). Tik ieškovė R. Z. nurodė, kad ginčo sutartį ji perskaitė, kiti – neskaitė (jiems viskas atrodė aišku, nes viską išaiškino banko darbuotojas, pasitikėjo banko darbuotojais, nebuvo sąlygų skaityti, neturėjo akinių ir pan.), tačiau ir po to jiems nekilo jokių neaiškumų (kai kurie pasirašytų dokumentų neskaitė ir namuose, nė vienas iš ieškovų nenuvyko į banką ir jokių sąlygų nepasitikslino). Ieškovai neneigia, kad jiems buvo įteikti Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 2 punkte išvardinti dokumentai (dokumentų gavimas yra patvirtintas ieškovų parašais). Tai rodo, kad iš esmės ieškovai turėjo pakankamai laiko pasidomėti obligacijų, kaip vertybinių popierių, reikšme, galima rizika ir tikimybe, tačiau jie patys elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai. Aplinkybės, jog atsakovės darbuotojai pateikė jiems iš esmės klaidingą informaciją, ieškovai neįrodė (CPK 178 str.).
  4. Nors obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovams nebuvo pakankamai atskleistas, tačiau jų apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o kitos aplinkybės – iš esmės už obligacijas mokamos didesnės Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis palūkanos – ieškovai siekė investuoti lėšas į atsakovės vertybinius popierius (obligacijas), nes norėjo gauti didesnę piniginę grąžą (palūkanas), todėl nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis kaip sudarytas iš esmės suklydus (CK 1.90 str.).
  5. Sudarant ginčijamus sandorius, esminiais šių sandorių elementais buvo obligacijų išpirkimo terminas, galimybė parduoti jas atsakovei anksčiau išpirkimo datos, išsaugant didžiąją dalį priskaičiuotų palūkanų, ir ypatingai mokamų palūkanų dydis. Byloje nėra ginčo, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovai neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad atsakovė bus pajėgi atsiskaityti pagal ginčijamus sandorius, todėl indėlių ir įsipareigojimų draudimo įsigyjamoms atsakovės obligacijoms taikymas arba netaikymas nebuvo aktualus ieškovams ginčo sandorių sudarymo metu ir todėl negali būti pripažintas esminiu ginčijamų sandorių elementu. Ši aplinkybė tapo ieškovams esmine tik atsakovei tapus nemokia dėl bankroto. Iki bankroto bylos atsakovei iškėlimo, nė vienas iš ieškovų ir nekėlė jokių klausimų, susijusių su obligacijų pasirašymo sutarčių trūkumais, kuriuos kelia ieškinyje.
  6. Ginčijamų sandorių sudarymo metu galiojęs teisinis reglamentavimas nedraudė emitentui platinti vertybinius popierius savo jėgomis, tačiau draudė šiuos vertybinius popierius įsigyti pačiam emitentui (Vertybinių popierių įstatymo 16 str. 1 d., 6 d.). Atsakovė, kaip bankas, neslėpė, kas yra obligacijų emitentas ir platintojas bei šią informaciją yra atskleidęs viešai Prospekte ir Galutinėse sąlygose. Tačiau net ir darant prielaidą, kad atsakovė nutylėjo apie menamą interesų konfliktą, tai nereiškia, kad ginčijami sandoriai yra niekiniai ar kad tai turėjo įtakos ieškovų apsisprendimui dėl jų sudarymo (iškreipė jų valią sudaryti ar nesudaryti ginčo sutartis), kadangi ieškovai neneigia žinoję, kad įsigyja būtent atsakovės BAB „Snoras“ obligacijas ir įsigijo jas būtent šio banko padaliniuose, dalyvaujant banko darbuotojams.
  7. Aplinkybė, jog atsakovės darbuotojai ragino, rekomendavo ar skatino ieškovus įsigyti būtent obligacijas, kad teikė ieškovams individualaus pobūdžio investavimo rekomendacijas, kurių teikimui reikalinga finansų maklerio licencija, byloje neįrodyta, paremta tik pačių ieškovų paaiškinimais. Tačiau, net, jei ir tikėti ieškovais, kad bankas padarė kokius nors pažeidimus dėl sandorių sudarymo tvarkos, tai nereiškia, kad ginčo sandoriai yra negaliojantys.
  8. Ieškovai, grįsdami ginčijamų sandorių negaliojimą CK 1.91 straipsnio pagrindu, privalėjo įrodyti, bet neįrodė, kad, sudarydami ginčijamus sandorius, jie turėjo klaidingas prielaidas apie egzistavusias esmines sandorio faktines aplinkybes, kad atsakovė savo veiksmais įtakojo, jog ieškovai nesuvoktų esminių sudaromų ginčijamų sandorių aplinkybių, kad ieškovai nebūtų sudarę ginčijamų sandorių, jeigu būtų žinoję, jog atsakovės vertybinis popierius – obligacijos nėra draudžiamas indėlių draudimu, o ginčijamų sandorių sudarymą lėmė išimtinai atsakovės veiksmai, nuslepiant esminę informaciją bei pateikiant tik atsakovei naudingą informaciją. Nagrinėjamu atveju ieškovai neįrodė nei vienos iš nurodytų aplinkybių, todėl konstatuotina, kad jie neįrodė, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti apgaulės įtakoje (CPK 178 str.).
  9. Ieškovai pareiškė kreditorinius reikalavimus atsakovės bankroto byloje ir pareikalavo, kad atsakovė išpirktų obligacijas bei sumokėtų palūkanas, t. y. tokiu būdu pripažino buvus sudarytomis ir galiojančiomis obligacijų pasirašymo sutartis. Dėl šios aplinkybės ieškovai neteko teisės šiuos sandorius ginčyti (CK 1.79 str. 1 d.).
  1. Apeliacinių skundo ir atsiliepimų į juos argumentai
  1. Ieškovai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo1 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
  1. Aplinkybė, kad ieškovai, pasirašydami neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, patvirtino, kad susipažino su finansinių priemonių ir joms būdingos rizikos aprašymu, yra nepagrįsta. Atsakovė privalėjo įrodyti, kad ji tinkamai supažindino ieškovus su skundžiamame sprendime minimos rizikos aprašymu. Tačiau atsakovė tą aplinkybę įrodinėjo tik tuo, kad ieškovai pasirašė ginčo sutartis (kurios buvo itin didelės apimties), o šiose sutartyse buvo nurodyta, kad ieškovai su rizikos aprašymu yra susipažinę. Atsakovė niekaip ir jokia apimtimi neįrodinėjo, kaip ir kokiu būdu ji ieškovams pateikė minimą rizikos aprašymą.
  2. Ieškovų pasirašomos sutartys sudarė keliolika lapų teksto labai smulkiu šriftu. Ginčo sutartys buvo sudaromos arba atsakovės kioskeliuose, arba banko skyriuose, sudarant ginčo sutartis, eilėje laukė labai daug žmonių. Sudarant sutartis atsakovo kioskeliuose, iš viso nebuvo sudaryta jokių sąlygų ramiai perskaityti pasirašomas sutartis, eilėje laukė daug žmonių.
  1. Ieškovus su atsakove siejo fiduciariniai (pasitikėjimo) santykiai. Atsakovė buvo žinomas, reklamuojamas, įvairių apdovanojimų pelnęs bankas, ieškovai pasitikėjo atsakove ir jos teikiama informacija, todėl kai jos darbuotojai nurodydavo, kad atsakovės obligacijos yra draustos indėlių draudimu, o neretai dar ir nurodydavo sutarties nuostatą, kuri byloja iš esmės tą patį, ieškovams nekilo jokių abejonių dėl to, kad atsakovė gali meluoti.
  1. Ieškovai, neturėdami atitinkamos patirties, žinių ir išsilavinimo, neskyrė atsakovės siūlomų produktų ir galvojo, kad tai yra dar viena atsakovės platinama taupymo priemonės rūšis, kuri irgi yra drausta indėlių draudimu. Aplinkybė, kad ieškovai iki tol buvo sudarę visą eilę terminuotųjų indėlio sutarčių, liudija, kad ieškovai sudarinėjo tik draustų VĮ “Indėlių ir investicijų draudimas” taupymo instrumentų sutartis, todėl ši ieškovus charakterizuojanti savybė turi būti laikoma kaip įrodanti, kad ieškovų piniginių lėšų saugumas buvo ieškovams esminė aplinkybė.
  1. Ieškovų įsitikinimu, atsakovė neteisėtai veikė esant interesų konfliktui, be to, jos darbuotojai ginčo sutartis sudarė, neturėdami finansų maklerio licencijų, tačiau skundžiamą sprendimą priėmęs teismas į tai visiškai neatsižvelgė. Šiuos pažeidimus atsakovė padarė sąmoningai tam, kad ginčo obligacijų platinimo tvarką padarytų kiek įmanoma panašesnę į terminuotųjų indėlių platinimo tvarką.
  1. Atsakovė BAB bankas ,,Snoras“ ir trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimuose į ieškovų skundą prašė jį atmesti. Atsakovė BAB bankas „Snoras“ prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Atsiliepimai grindžiami šiais esminiais argumentais:
    1. Vien tai, kad apeliantai nesitikėjo, kad bankas gali bankrutuoti, nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad jie buvo suklaidinti. Apeliantai, turėdami patirtį dėl terminuotų indėlių sutarčių sudarymo, nenurodė, dėl kokių priežasčių jie nesugebėjo įžvelgti skirtumo tarp terminuoto indėlio sutarties, kuri yra trumpa ir aiški ir obligacijų įsigijimo sandorių, kuriuos pasirašant buvo taip pat sudaroma ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis su specialiais priedais.
    2. Net po sutarties sudarymo apeliantai turėjo galimybę susipažinti su įsigytu investavimo produktu, tačiau sandorius ėmė ginčyti tik bankui tapus nemokiam. Apeliantai pasirašydami patvirtino, kad gavo visus dokumentus, todėl galėjo įvertinti galimą riziką.
    3. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad draudiminės apsaugos aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lemianti apeliantų apsisprendimą sudaryti sandorius ar ne. Net ir po sutarties sudarymo apeliantai turėjo galimybę susipažinti su įsigytu investavimo produktu, tačiau sandorius ėmė ginčyti tik bankui tapus nemokiam.
    4. Apeliantai neįrodė banko ar jo darbuotojų tyčinių nesąžiningų veiksmų ir (ar) neveikimo.
    5. Apibendrintame finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme glaustai ir aiškiai atskleidžiama su obligacijos įsigijimu susijusi emitento nemokumo rizika.
    6. Atsakovė, kaip bankas, neslėpė, kad yra obligacijų emitentas ir platintojas bei šią informaciją buvo atskleidęs viešai Prospekte ir Galutinėse sąlygose.
    7. Apeliantai, teigdami, kad banko darbuotojai ragino, rekomendavo ar skatino apeliantus įsigyti obligacijas, teikė jiems individualaus pobūdžio investavimo rekomendacijas, kurių teikimui reikalinga finansų maklerio licencija, šios aplinkybės neįrodė.
    8. Obligacijų sutarčių atžvilgiu negali būti taikoma 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 97/9/EB „Dėl investuotoju kompensavimo sistemų“ nustatyta apsauga. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015 pateikti išaiškinimai.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5Apeliacinis skundas netenkintinas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

6Dėl ieškovų apeliacinio skundo

  1. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl apeliantų sudarytų obligacijų įsigijimo sutarčių, kurias apeliantai ginčija CK 1.90 straipsnio pagrindu. Jie teigia, kad suklydimas, sudarant ginčijamą sandorį, pasireiškė tuo, kad dėl pateiktos klaidingos informacijos apie taikomą draudimo apsaugą, suklydo vertindami sandoriu prisiimamą riziką.
  2. CK 1. 90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas paminėtą teisės normą, išskiria visetą kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas konstatuoti asmens valios klaidą dėl esminių sandorio elementų: suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2014, 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014 ir kt.).
  3. Vertinant ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis, apsvarstyti galimus teisinius padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014). Sprendžiant dėl investuotojo suklaidinimo, taip pat svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška, ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013).
  4. Pagal FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį atsakovė, veikianti kaip savo leidžiamų vertybinių popierių platintojas ir finansų makleris, yra įpareigota aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką, galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, prieš pradedant teikti investicines paslaugas, atsakovė privalėjo surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, finansinę padėtį, tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką neprofesionaliojo investuotojo statuso turėjimas lemia papildomą šio investuotojo teisių ir interesų apsaugą, kuri užtikrinama nustatant papildomas pareigas bankui (pvz., pareigą parengti ir paskelbti prospektą, suteikti visą informaciją klientui ir pan.), tačiau neeliminuoja neprofesionaliojo investuotojo bendrųjų pareigų (pvz., pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rūpestingai, protingai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-265/2014).
  5. Apeliantai teigia, kad bankas netinkamai įvykdė savo pareigą informuoti apie galimą investavimo riziką. Kasacinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje iš esmės analogiškoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015, išaiškino, kad Programos prospekto ir Emisijos galutinių sąlygų formalus įteikimas neprofesionaliam investuotojui nelaikytinas tinkamu informacijos apie obligaciją atskleidimu neprofesionaliam investuotojui. Tokį vertinimą kasacinis teismas motyvavo nurodytų dokumentų apimties dydžiu ir turinio specifika. Be to, teismas sprendė, kad aiškumo ir nedviprasmių reikalavimų neatitinka ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.
  6. Byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad draudžiamumo aspektas apeliantams nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas, tačiau pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Šiuo atveju svarbu įvertinti, kokią įtaką apeliantams turėjo informacija apie obligacijų įsigijimo sutartims taikomą draudiminę apsaugą, priimant sprendimą dėl sutarčių sudarymo, t. y. ar draudiminės apsaugos aspektas buvo esminė aplinkybė, lemianti jų apsisprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti.

730.

8Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgiant į apeliantų amžių, jų išsilavinimą, darbo pobūdį, vertinant jų elgesį sudarant ginčo sutartį pagal vidutiniškai protingo, rūpestingo ir apdairaus asmens standartą, ši aplinkybė nebuvo esminė, dėl to nėra pagrindo teigti, kad jos detaliai neaptarus, apeliantai buvo suklaidinti dėl esminių sutarties sąlygų, dėl ko, esant kitoms aplinkybėms, jie nebūtų sudarę analogiškos sutarties.

  1. Visi apeliantai, iki obligacijų pasirašymo sutarčių, buvo sudarę terminuotojo indėlio sutartis. Taip pat visi ieškovai nurodė, kad iš esmės obligacijų pasirašymo sutartis sudarė, nes mokamų palūkanų dydis buvo net kelis kartus didesnis už indėlio palūkanas. Akivaizdu, kad sudarant obligacijų įsigijimo sutartį apeliantams buvo arba turėjo būti suprantama, kad sudaromas visiškai naujas sandoris. Teismų praktikoje laikomais pozicijos, kad obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir galimos emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015). Ginčo finansinio produkto išskirtinumą atspindi didesnė jo grąža, t. y. mokamų palūkanų dydis, kuris buvo didesnis net kelis kartus už indėlio palūkanas.
  2. Atmestini kaip nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad jie, neturėdami atitinkamos patirties, žinių ir išsilavinimo, neskyrė atsakovės siūlomų produktų, t. y. negali būti laikomi vidutiniais vartotojais. Visi apeliantai yra išsilavinę, turi nemažą darbinę patirtį, kuri nors ir nėra susijusi su investavimu, taip pat reikšminga vertinant jų statusą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad apeliantai dėl jų socialinio statuso ar amžiaus negalėtų būti laikomi vidutiniais vartotojais. Vienintelė ieškovė R. Z. patvirtino, kad skaitė ginčijamą sutartį, likusieji pripažino, kad pasirašydami ginčijamą sutartį, nei jos, nei su ja pateiktų dokumentų neskaitė, pasirašydami sutartį skubėjo (eilėje laukė daug žmonių, neturėjo akinių, pasitikėjo banko darbuotojais, sutartis buvo labai ilga); kiti nurodė, kad ir perskaitę ne viską suprato, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad neaiškumus siekė išsiaiškinti. Tikėjimasis, kad, sudarant rizikingą sandorį, neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Vien dėl to, kad atsakovė bankrutavo, o apeliantai to nesitikėjo, nėra pagrindo pripažinti, kad apeliantai buvo suklaidinti dėl sandorio esmės.
  3. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantai, pasirašydami ginčijamus obligacijų sandorius, suklydo dėl savo didelio neatsargumo, neįsigilinę į sandorio esmę, į tai, kad obligacijos nėra apdraustos pagal IĮIDĮ, ką turėtų padaryti normaliai atidus ir protingas asmuo. Dėl to pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais pagal CK 1.90 straipsnio nuostatas nėra pagrindo.
  4. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti ginčui nėra reikšmingi. Teismas, atmesdamas ieškovų ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

9Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

  1. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus apeliacinio skundo, iš apeliantų atsakovei priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jos (atsakovė) patirtos apeliacinės instancijos teisme.
  2. Iš teismui pateiktų dokumentų (PVM sąskaitos faktūros ir mokėjimo nurodymo) matyti, kad atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos sudaro 245,30 Eur. Šių išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių“, todėl priteisiamos iš apeliantų.

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 93 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

11Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

12Priteisti atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui ,,Snoras“ (j. a. k. 112025973) iš ieškovų: F. A. (a. k. ( - ) L. K. (a. k. ( - ) V. M. (a. k. ( - ) V. P. (a. k. ( - ) B. R. (a. k. ( - ) ir R. Z. (a. k. ( - ) po 40,88 Eur (keturiasdešimt eurų aštuoniasdešimt aštuonis euro centus) bylinėjimosi išlaidų, atsakovės patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai