Byla e2A-236-544/2019
Dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Eigirdo Činkos ir Laimanto Misiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5953-812/2018 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Zeldvila“ ieškinį atsakovui K. K. dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

31. Ieškovė BUAB „Zeldvila“ prašė priteisti iš atsakovo K. K. 4659,97 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. 2. Nurodė, kad 2017 m. rugsėjo 8 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismas iškėlė UAB „Zeldvila“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė D. J. ir įpareigojo įmonės direktorių K. K. per 10 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą bei dokumentus. Teismas nustatė, kad UAB „Zeldvila“ įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – VSDF) biudžetui 2017 m. birželio 8 d. sudarė 4 659,70 Eur. Skola susidarė bendrovei nevykdant įstatymuose numatytos pareigos nustatytais terminais mokėti mokesčius. Bendrovė registruoto turto neturi, veiklos nevykdo, samdomų darbuotojų nėra, priverstinio išieškojimo veiksmai rezultatų nedavė, išieškoti įsiskolinimą galimybės nėra. 2017 m. lapkričio 8 d. Panevėžio apygardos teismas patvirtino ieškovės bankroto byloje VSDFV Panevėžio skyriaus 4659,70 Eur kreditorinį reikalavimą. 3. UAB „Zeldvila“ įregistruota 1994 m. spalio 3 d., o atsakovas K. K. nuo pat įregistravimo buvo ir tebėra vienintelis bendrovės akcininkas, nuo 1994 m. spalio 3 d. iki 2015 m. birželio 3 d. – buvo bendrovės direktorius, nuo 2015 m. birželio 3 d. iki 2017 m. rugsėjo 8 d. – likvidatorius. Bendrovės dalyviais, vadovais niekada nebuvo kiti asmenys. Kadangi po veiklos nutraukimo bendrovė lėšų ir turto neturėjo, bet kokio dydžio skolos atsiradimas bei tolesnis didėjimas iš karto lėmė įmonės nemokumo būseną, nes nebuvo iš ko padengti skolą. Įmonės nemokumas lėmė pareigą atsakovui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kurios jis nevykdė. Jei atsakovas būtų laiku kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, rūpestingai atlikęs teisės aktuose jam priskirtas pareigas, įmonė galimai būtų pajėgusi visiškai ar bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriumi. Todėl yra priežastinis ryšys tarp kilusios žalos, kurią sudaro visi bankroto byloje patvirtini kreditoriniai reikalavimai, ir neteisėtų atsakovo veiksmų.

4II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

54. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei BUAB „Zeldvila“ iš atsakovo K. K. 1753,94 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, o kitos ieškinio dalies netenkino. 5. Teismas nustatė, kad 2017 m. rugsėjo 8 d. Panevėžio apygardos teismas pagal kreditoriaus valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Panevėžio skyriaus pareiškimą iškėlė UAB „Zeldvila“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė D. J.. UAB „Zeldvila“ įsiskolinimas VSDFV biudžetui 2017 m. birželio 8 d. sudarė 4659,70 Eur ir jis vėliau buvo patvirtintas bankroto byloje kaip kreditorinis reikalavimas. Skola susidarė atsakovei nevykdant mokestiniuose įstatymuose numatytos pareigos nustatytais terminais mokėti atitinkamo dydžio mokesčius. Bendrovė neturi kilnojamojo, nekilnojamojo turto, nevykdo veiklos, darbuotojų nėra, priverstinio išieškojimo veiksmai rezultatų nedavė. Bendrovės direktorius ir atsakovas K. K. bankroto administratoriui dalį bendrovės dokumentų perdavė, o kitus dokumentus pagal 2015 m. gegužės 12 d. perdavimo aktą Nr. 25-32 jis yra perdavęs saugoti archyvui. Tačiau finansinės atskaitomybės dokumentai įmonės veiklos vykdymo laikotarpiu (nuo įmonės įkūrimo iki 2000 m. sausio 1 d.) nebuvo perduoti nei bankroto administratoriui, nei archyvui. VĮ „Registrų centras“ duomenimis, UAB „Zeldvila“ vienintelis akcininkas buvo ir yra atsakovas K. K., jis buvo bendrovės direktoriumi ir likvidatoriumi. Nuo 2001 m. balandžio 2 d. iki 2015 m. birželio 3 d. bendrovė neturėjo administracijos vadovo, jos savininkui tokio nepaskyrus. 6. Remdamasis bylos įrodymais ir nustatytomis aplinkybėmis, teismas darė išvadą, kad bendrovės nemokumo būsena susidarė 1999 metų pabaigoje. Nuo to laiko atsakovas, veikdamas kaip bendrovės vadovas, pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ir nuo šio momento yra pagrindas byloje pradėti skaičiuoti ieškovei padarytus nuostolius. 7. Teismas konstatavo, kad UAB „Zeldvila“ akcininkas K. K. bendrovėje faktiškai neatliko jokių dalyviui būdingų funkcijų, strateginio bendrovės valdymo veiksmų, nepateisinamai nesirūpino jos komerciškai naudinga veikla, jos tęstinumu, pelno siekimu, nusišalino nuo įsteigto juridinio asmens veiklos kontrolės, strateginio valdymo įgyvendinant visuotinio akcininkų susirinkimo teises ir vykdant pareigas. Nustatyti atsakovo nuoseklūs, tęstinio pobūdžio veiksmai jam būnant bendrovės savininku, direktoriumi, o po to ir likvidatoriumi, pasireiškę neveikimu, civilinės atsakomybės taikymo prasme pripažįstami neteisėtais ir kaltais. Atsakovas, būdamas bendrovės vadovas ir savininkas nuo 1999 metų pabaigos, turėjo pareigą pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Toks pareiškimas nebuvo pateiktas nei jam einant vadovo pareigas bendrovėje iki jo atleidimo iš pareigų 2001 m. balandžio 1 d., nei būnant savininku po to, kai bendrovė neteko administracijos vadovo, nei paskyrus save bendrovės likvidatoriumi, todėl atsakovas yra atsakingas už ieškovei padarytos žalos atlyginimą. 8. Teismas sprendė, jog padarytos ieškovei žalos dydis yra išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku bendrovės skola kreditoriui VSDFV Panevėžio skyriui, t. y. 1753,94 Eur priskaičiuoti ir nesumokėti delspinigiai už prievolės mokėti mokesčius nevykdymą. Tačiau byloje nepakanka surinktų ir ištirtų įrodymų pripažinti, kad atsakovas, veikdamas kaip bendrovės direktorius, savininkas ir likvidatorius, yra atsakingas ieškovei ir už pagrindinę skolą – 2905,76 Eur įmokų nesumokėjimą VSDF biudžetui, todėl šios reikalavimo dalies teismas netenkino. 9. Pažymėjo, kad nei bankroto byloje, nei inicijuojant kitas bylas atsakovas nekėlė klausimo dėl VSDFV Panevėžio skyriaus kreditorinio reikalavimo pripažinimo pasibaigusiu suėjus išieškojimo senaties terminui, senaties termino taikymo reikalavimui dėl delspinigių. Taigi, nagrinėjamoje byloje teismas neturi teisinio ir faktinio pagrindo spręsti dėl kreditorinio reikalavimo dydžio, patvirtinto įsiteisėjusia teismo nutartimi bankroto byloje, todėl atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį atmetė.

6III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

710. Apeliaciniu skundu atsakovas K. K. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. 11. Nurodo, kad teismas iš atsakovo priteisė delspinigius, nors pripažino, kad nėra (neįrodyta) jo kaip bendrovės vadovo kaltė dėl pagrindinės skolos, nuo kurios skaičiuojami delspinigiai, atsiradimo, todėl klausimą išsprendė neteisingai. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 19 straipsnio 1 dalis numato, kad delspinigiai negali būti skaičiuojami ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. Iš teismo nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad delspinigiai paskaičiuoti neteisingai, už per ilgą laikotarpį, o atsakovas, neturėdamas konkrečios informacijos (nes ieškovas ieškinio netikslino), negali tinkamai ginčyti kreditorinio reikalavimo pagrįstumo šiuo aspektu. 12. Teigia, jog teismas neatkreipė dėmesio į VSDĮ 19 straipsnio 7 dalį, kuri nustato, kad į fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių, palūkanų bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Tai yra viešosios teisės norma, kuri taikoma nepriklausomai nuo to, yra ar ne atsakovo prašymas ją taikyti. 13. Nesutinka su teismo aiškinimu apie Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 8 d. teismo nutarties bankroto byloje įtaką šiai bylai, nes byloje dalyvaujančiu byloje asmeniu nebuvo, nutartyje nepasisakyta dėl jo teisių ir pareigų, todėl nėra prejudicinių faktų, kurie galėtų įtakoti teismą priimant sprendimą nagrinėjamoje byloje. Svarbu tai, kad VSDFV Panevėžio skyriaus kreditorinis reikalavimas patvirtintas po to, kai toks reikalavimas seniai buvo pasibaigęs. 14. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti. 15. Nurodo, kad teismas tinkamai taikė įstatymus ir priėmė teisingą sprendimą. Byloje buvo nustatytos visos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos. Atsakovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, neatliko jokių dalyviui būdingų pareigų ir funkcijų, nepateisinamai ilgai nesirūpino jos ūkine komercine veikla. Net paskyręs save likvidatoriumi ir žinodamas apie bendrovės nemokumą ir skolą, bendrovės likvidavimo procedūros nebaigė, tokio savo elgesio priežasčių nurodyti negalėjo, į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė. Teisėjų kolegija

konstatuoja:

8IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

916. Apeliacinis skundas atmetamas. 17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis). 18. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimo, kuriuo bendrovei iš atsakovo, jos buvusio administracijos vadovo (direktoriaus, likvidatoriaus) yra priteistas žalos atlyginimas, atsiradęs dėl to, kad atsakovas nevykdė jam įstatymų nustatytų pareigų ar jas vykdė netinkamai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. 19. Tam, kad būtų galima taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti jo civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę. Nustačius, kad bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi atsakovas, t. y. bendrovės vadovas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-03-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). 20. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje pateiktų įrodymų visuma ieškovė įrodė atsakovo K. K. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir 1753,94 Eur turtinės žalos, o atsakovas kaltumo prezumpcijos nepaneigė, todėl buvo faktinis ir teisinis pagrindas šią ieškinio dalį patenkinti (CPK 178 straipsnis). 21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl bendrovės administracijos vadovo pareigų, yra pažymėjęs, kad įmonės administracijos vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą. Įmonės vadovas privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). 22. Įstatymuose ir kituose teisės aktuose bei bendrovės dokumentuose bendrovės valdymo organams nustatytų pareigų – tiek įtvirtinančių konkrečias funkcijas, tiek fiduciarinių – vykdymas reiškia, kad jos turi būti vykdomos ne tik bendrovės dalyvių – akcininkų – interesais, bet ir atsižvelgiant į bendrovės kreditorių interesus, ypač tada, kai prastėja įmonės finansinė padėtis ir ji turi daug skolinių įsipareigojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). 23. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Taigi, bendrovės vadovui nevykdant pareigos ar pavėlavus pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiranda įstatymu numatyta civilinė atsakomybė: vadovas turi atlyginti dėl to kreditorių patirtą žalą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). 24. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2017 m. rugsėjo 8 d. Panevėžio apygardos teismas iškėlė UAB „Zeldvila“ bankroto bylą. Bankroto byla iškelta pagal kreditoriaus VSDFV Panevėžio skyriaus pareiškimą, kuriam 4659,70 Eur skola susidarė bendrovei nevykdant mokestiniuose įstatymuose numatytos pareigos nustatytais terminais mokėti atitinkamo dydžio mokesčius į VSDF biudžetą. Įsiteisėjusia 2017 m. lapkričio 8 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismas patvirtino VSDFV Panevėžio skyriaus 4659,70 Eur kreditorinį reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atleidusi darbuotojus bendrovė veiklos nebevykdė, turto ir piniginių lėšų neturėjo, todėl neturėjo lėšų mokėti ir įmokoms į VSDF biudžetą už atleistus darbuotojus; bendrovei neapmokant susidariusio įsiskolinimo, pradėti skaičiuoti delspinigiai; bendrovės nemokumo būsena susidarė 1999 metų pabaigoje; nuo to laiko atsakovas, veikdamas kaip bendrovės dalyvis, vadovas ir likvidatorius, pažeidė tuo metu galiojusių Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 4, 7, 8 straipsniuose nustatytą pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl nuo šio momento yra pagrindas byloje pradėti skaičiuoti ieškovei padarytus nuostolius. 25. Bendrovės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Nagrinėjamoje byloje įstatymo nustatyta sąlyga teisinei pareigai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsirasti buvo bendrovės nemokumo fakto atsiradimas (nuo 1999 metų). Apelianto teigimu, delspinigių mokėjimas yra išvestinė (akcesorinė) prievolė iš pagrindinės ir šioje situacijoje akcesorinės prievolės vykdymo pareiga tenka pagrindinės prievolės skolininkui, kuris šiuo atveju yra UAB „Zeldvila“. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka. 26. Pažymėtina, kad pareiga sužinoti apie nemokumą vadovui ir akcininkams atsiranda skirtingais momentais, nes vadovas turi įstatyme nustatytas pareigas organizuoti bendrovės turto apskaitą, stebėti bendrovės finansinę padėtį (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnis, 14 straipsnio 2 dalis, 21 straipsnis, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių 37 straipsnio 12 dalies 2 punktas) ir, jei bendrovė turi mokumo sunkumų, privalo atitinkamai veikti. Pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą visų pirma kyla vadovui, nes vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017). 27. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įmonė faktiškai buvo nemoki nuo 1999 metų pabaigos. Atsakovas, pasitraukęs iš direktoriaus pareigų, tačiau išlikdamas jos vieninteliu dalyviu, nesidomėjo bendrovės finansine padėtimi, neužtikrino, kad juridinis asmuo gautų jam skirtą korespondenciją, įskaitant ir VSDFV siunčiamus pranešimus apie skolą, nesirūpino bendrovės vadovo paskyrimu ir jos veiklos atnaujinimu, pajamų gavimu, kreditorinio reikalavimo grąžinimu, savalaikiai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei bendrovė nutraukė veiklą ir neketino jos atnaujinti. Tai reiškia, kad atsakovas visai neatliko arba atliko netinkamai tiek jam kaip juridinio asmens dalyviui (kai nebuvo paskirtas direktorius), tiek jam kaip direktoriui ir likvidatoriui nustatytų funkcijų ir pareigų, ir tai yra neteisėti veiksmai (neveikimas), esantys priežastiniame ryšyje su bendrovei padarytos žalos padidėjimu, kuris visiškai teisėtai ir pagrįstai buvo priteistas iš atsakovo. 28. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovas iki pat santykių su juridiniu asmeniu pabaigos privalo tinkamai vykdyti visas savo pareigas bendrovei – veikti sąžiningai, rūpestingai, lojaliai bendrovės atžvilgiu, imtis visų priemonių, kad nutraukiant santykius su vadovaujama įmone nebūtų prarastas jos turtas ir dokumentai, jie būtų perduoti bendrovės teisėtiems atstovams, o pati įmonė dėl santykių nutraukimo patirtų kuo mažiau nuostolių (jų iš viso nepatirtų). 29. Sutiktina su tuo, kad ieškovė nepateikė išsamių duomenų apie pagrindinės skolos VSDF biudžetui susidarymo laikotarpį, už kokių įmokų nesumokėjimą ji susidarė, ar kito ir kaip kito skolos dydis atsakovui tebesant bendrovės direktoriumi, bet įmonei jau nevykdant veiklos. Tačiau, kaip minėta, žala kreditoriui atsirado dėl atsakovo neveikimo – įstatymo nustatyta tvarka ir terminu nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Jeigu atsakovas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei būtų kreipęsis savalaikiai, bendrovės skola kreditoriui VSDFV Panevėžio skyriui nebūtų padidėjusi 1753,94 Eur priskaičiuotų delspinigių už prievolės mokėti mokesčius nevykdymą, ir tai yra atsakovo ieškovei kaltais veiksmais (neveikimu) padarytas žalos dydis. Atsakovui nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pagrindinė prievolė sumokėti už darbuotojus socialinio draudimo įmokas nekito, šias įmokas bendrovė turėjo mokėti bet kuriuo atveju, ši suma iš atsakovo nėra priteista kaip žalos atlyginimas. Taigi, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad, nepripažinus jo kaltės dėl pagrindinės skolos susidarymo, neturėjo būti sprendžiamas klausimas ir dėl delspinigių kaip žalos atlyginimo priteisimo. 30. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir byloje esančių įrodymų visetą, teisėjų kolegija atsakovo K. K. apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo jo atžvilgiu taikė deliktinę atsakomybę, vertina nepagrįstais, nes pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir atsakovo atžvilgiu pagrįstai taikė civilinę atsakomybę. 31. Apeliantas tvirtina, kad VSDFV Panevėžio skyrius bendrovei prie pagrindinės skolos delspinigių suma priskaičiavo nepagrįstai, nes jau buvo suėjęs išieškojimo senaties terminas. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 13 ir 14 straipsnius, vienas iš pagal šį įstatymą administruojamų mokesčių yra valstybinio socialinio draudimo įmokos. Jos administruojamos pagal MAĮ tiek, kiek tai nustatyta VSDĮ. Tai reiškia, kad valstybinio socialinio draudimo įmokų administravimui tiesiogiai taikomas VSD įstatymas, o Mokesčių administravimo įstatymas taikomas papildomai (subsidiariai). MAĮ tam tikrais aspektais detalizuojamas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2005 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. VA-67 patvirtintomis Mokesčių mokėtojų skolingumo nustatymo taisyklėmis, kurios, kaip MAĮ detalizuojantis poįstatyminis teisės aktas, taikomos tais atvejais, kai taikomas MAĮ. Valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių priverstinio išieškojimo senaties termino taikymui reglamentuoti MAĮ taikomas subsidiariai, jeigu kitaip nenustatyta VSDĮ dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų. Atitinkamai taikomos MAĮ detalizuojančios Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2005 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. VA-67 patvirtintos Mokesčių mokėtojų skolingumo nustatymo taisyklės. 32. VSDĮ 19 straipsnyje reglamentuojama atsakomybė už ne laiku ir neteisingą valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą, taip pat priverstinio išieškojimo senaties terminas ir jo taikymas. Į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių, palūkanų bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai (19 straipsnio 7 dalis). Tuo tarpu aktualios VSDĮ redakcijos, galiojusios nuo 2009 m. rugpjūčio 4 d., kai VSDFV biudžetui skola buvo 4659,70 Eur ir jau 2009 m. gruodžio 31 d. nebedidėjo, 16 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių skoloms. Taigi, šiuo atveju šis skolininkui palankus terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. Pagal šią nuostatą skola, kuriai taikomas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas, yra tokia, kurios pagrindu esantys juridiniai faktai atsirado po 2005 m. sausio 1 d. Jeigu valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių mokėjimo prievolės ar skolos atsirado iki 2005 m. sausio 1 d., VSDĮ nustatytas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas netaikomas. 33. VSDĮ 19 straipsnio 11 dalyje reglamentuojami valstybinio socialinio draudimo įmokų tikslinimo klausimai. Vienas iš jų yra laiko, už kurį gali būti atliekamas tikslinimas, trukmė. Draudėjo prašymu tikslinimas leidžiamas trumpesniu laikotarpiu, o apdrausto asmens prašymu – neribojant jo. Šios nuostatos gina apdrausto asmens interesus, nes dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų nesumokėjimo ar netikslaus mokėjimo gali nukentėti ilgalaikiai ir svarbūs asmens, turinčio teisę gauti valstybinio socialinio draudimo išmokas, interesai. Šioje normoje nustatyti laikotarpiai nevertinami kaip valstybinio socialinio draudimo įmokų išieškojimo senaties terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2010). 34. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu byloje atveju ginčijamos valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių mokėjimo prievolės atsirado iki 2005 m. sausio 1 d., todėl, remiantis galiojusio VSDĮ 16 straipsnio 8 dalimi, šioms mokesčių skoloms priverstinio išieškojimo senaties terminas netaikomas. Dėl to apeliacinio skundo argumentai priverstinio išieškojimo senaties termino byloje ginčijamai mokestinei nepriemokai taikymo klausimu yra nepagrįsti. 35. Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas apelianto skundo argumentas dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 8 d. nutarties bankroto byloje įtakos šiai bylai. Kaip matyti, VSDFV Panevėžio skyriaus 4659,70 Eur kreditoriaus reikalavimas BUAB „Zeldvila“ bankroto byloje patvirtintas įsiteisėjusia 2017 m. lapkričio 8 d. nutartimi (civilinė byla Nr. eB2-588-198/2017, dabar – eB2-81-198/2019). Nutarties patvirtinti kreditoriaus kreditorinio reikalavimo dydį teisinė reikšmė yra tokia pat, kaip procesinio sprendimo priteisti (išieškoti) skolą. CPK 18 straipsnis nustato, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, todėl sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo teisme pareikšti tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Šios normos tikslas – išvengti pakartotinio to paties ginčo nagrinėjimo teisme ir kelių teismo sprendimų dėl to paties reikalavimo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamoje byloje teismas neturi teisinio ir faktinio pagrindo spręsti dėl įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtinto kreditorinio reikalavimo teisėtumo ir pagrįstumo. 36. Atsižvelgdamas į tai, kas virš išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes yra priimtas tinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, teisingai nustačius faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškinus ir taikius teisės normas (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).

10Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

11Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai