Byla eA-3967-146/2015
Dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Arūno Dirvono, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. R. skundą atsakovui Kretingos rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Išplėstinė teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4

  1. Pareiškėja S. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Kretingos rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) 2013 m. lapkričio 7 d sprendimą Nr. (4.1.23)-D3-5983 (toliau – ir Sprendimas Nr. (4.1.23)-D3-5983), kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad pareiškėjai neatlygintinai bus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos; 2) įpareigoti Administraciją vykdyti 1998 m. birželio 16 d. Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (toliau – ir Valstybės garantijų įstatymas) reikalavimus bei teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją, patvirtinančią, kad natūra grąžinto gyvenamojo namo, esančio ( - ), nuomininkei S. R. bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos.
  2. Pareiškėja skunde paaiškino, kad 2013 m. spalio 25 d. atsakovui pateikė prašymą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad pareiškėjai bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Atsakovas Sprendimu Nr. (4.1.23)-D3-5983 atsisakė išduoti garantinį raštą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėja gyveno name, į kurį savininkui nuosavybės teisės buvo atkurtos 1989 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 120, t. y. iki 1997 m. liepos 9 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) įsigaliojimo, todėl pareiškėjai valstybės garantija negali būti suteikiama. Pareiškėja su tuo nesutiko, teigdama, jog tiek galiojant 1991 m. birželio 18 d. įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas), kuris šiuo metu nebegalioja, tiek įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, buvo nustatomos tam tikros garantijos savininkams natūra grąžintinų namų nuomininkams, taip pat tokių namų savininkams. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2003 m. kovo 4 d. nutarimu pabrėžė šių santykių tęstinumą. Šį tęstinumą patvirtina pasikeitusius įstatymus įgyvendinantys teisės aktai, kuriuose savivaldybėms nustatyta pareiga apskaityti grąžintus gyvenamuosius namus, kuriuose gyvena nuomininkai, ir spręsti garantijų išdavimo klausimą pagal naują įstatymą. Taip pat Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad valstybė, priėmusi sprendimą atkurti nuosavybės teises, privalo laikytis prisiimtų įsipareigojimų ir sudaryti sąlygas minėtą piliečių teisę realiai įgyvendinti. Valstybės nustatytos garantijos nuomininkams yra kartu valstybės garantijos savininkams, nes tik įvykdžius garantijas nuomininkams, savininkai gali visiškai įgyvendinti savo nuosavybės teises.
  3. Atsakovas Kretingos rajono savivaldybės administracija pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
  4. Atsakovas atsiliepime paaiškino, kad pareiškėja 2013 m. spalio 25 d. kreipėsi į Administraciją su prašymu, vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad jai neatlygintinai bus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Pareiškėjai 2013 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. (4.1.23)-D3-5983 buvo atsakyta, kad šis prašymas negali būti tenkintas.
  5. Taip pat atsakovas paaiškino, kad pareiškėja gyvena ( - ), bute, kuris nuosavybės teise priklauso Kretingos rajono savivaldybei. Minėtame bute ji gyvena nuo 1988 m. gruodžio 31 d. Iki išnuomojant pareiškėjai minėtas gyvenamąsias patalpas, ji su šeima gyveno name, esančiame ( - ), kuris buvo grąžintas reabilituotiems asmenims Kretingos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 120, t. y. iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas tvirtino, kad pareiškėjai Atkūrimo įstatymo nuostatos tiek, kiek tai susiję su valstybės garantijų išdavimu, negali būti taikomos, todėl prašymas Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoti pareiškėjai garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad jai neatlygintinai bus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, negali būti patenkintas.

5II.

6

  1. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
  2. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja Atkūrimo įstatymas, Valstybės garantijų įstatymas, Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtinta Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio įgyvendinimo tvarka, Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtintas Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumas, apskaitos ir kontrolės tvarkos aprašas.
  3. Teismas nustatė, jog Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. gegužės 9 d. rašte „Dėl informacijos pateikimo“ nurodyta, kad pareiškėjos S. R. šeima gyveno A. K. ( - ) priklausančiame name. Remdamasis byloje esančiais įrodymais, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Kretingos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1989 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. 120 10 punktu nusprendė K. natūra grąžinti pastatus, esančius ( - ), t. y. pastatus, kuriuose gyveno pareiškėjos šeima. Iš ( - ) viršaičio 1992 m. birželio 16 d. rašto Nr. 81, kuriame nurodytas gyvenamųjų patalpų poreikis nuomininkams, gyvenantiems grąžintinuose buvusiems savininkams namuose ( - ), 13 eilutės matyti, kad J. R. su šeima pageidavo gauti komunalinį butą. 1998 m. gruodžio 21 d. S. R. ir V. R. pasirašė pasižadėjimą, kuriuo sutiko atlaisvinti gyvenamąsias patalpas, priklausančias buvusiam savininkui. Pareiškėja ir V. R. (mirė ( - )) sutiko nuomotis iš Kretingos rajono savivaldybės jiems siūlomas gyvenamąsias patalpas ir gavę sprendimą per 10 dienų išsikelti iš užimamų patalpų. Kretingos rajono mero 1998 m. gruodžio 31 d. potvarkio Nr. 627 „Dėl ( - ) miestelyje pastatyto gyvenamojo namo 12 butų paskirstymo ir jų išnuomojimo“ 3 punktu ( - ) seniūnijos seniūnas buvo įpareigotas sudaryti ir pasirašyti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, tarp jų ir su S. R.. 1998 m. gruodžio 31 d. su pareiškėja buvo sudaryta nuomos sutartis, kuria pareiškėjai S. R. ir jos šeimos nariams neterminuotam naudojimui buvo išnuomotas dviejų kambarių 58,04 kv. m bendro naudingo ploto butas, esantis ( - ).
  4. Teismas vadovavosi gyvenamųjų patalpų pareiškėjai ir jos šeimai suteikimo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1, 3 dalimis. Teismas pažymėjo, kad minėta Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostata tiek, kiek ji siejasi su minėtos nuostatos įgyvendinimu, Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimu pripažinta prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsniui. Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 1999 m. gegužės 13 d. redakcijos, įsigaliojusios nuo 1999 m. birželio 2 d., 20 straipsnio 3 dalimi ir sprendė, jog pakeitus Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalį, valstybės garantijos, jų vykdymas, teisės ir pareigos buvo nustatytos būtent Valstybės garantijų įstatyme.
  5. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėja iš savininkui natūra grąžinamo gyvenamojo namo išsikraustė galiojant aptartoms Atkūrimo įstatymo normoms, kurios saugojo pareiškėjos teises, o savivaldybei įstatymo leidėjas imperatyviai nustatė atitinkamas pareigas. Savivaldybei tinkamai įvykdžius pareigą, t. y. pareiškėjai suteikus kitą gyvenamąją patalpą, pareiškėja dar kartą tokių patalpų reikalauti negalėtų, o ir Atkūrimo įstatymo nuostatos dar kartą nebebūtų taikomos, kadangi jose numatyta savivaldybės pareiga jau būtų įvykdyta. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad šioje byloje svarbu nustatyti, ar savivaldybė įvykdė šią pareigą ir dėl to šiuo metu pareiškėja nebegali reikalauti atsakovą dar kartą įvykdyti Atkūrimo įstatyme nustatytą pareigą – suteikti kitas gyvenamąsias patalpas ir išduoti garantinį dokumentą.
  6. Remdamasis bylai aktualiomis Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (akto redakcija, galiojusi nuo 1998 m. spalio 1 d. iki 1999 m. lapkričio 18 d.) 124, 126 punktų, Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad Valstybės garantijų įstatymas tuo metu, kai pareiškėja sutiko nuomotis iš Kretingos rajono savivaldybės jai siūlomas gyvenamąsias patalpas, neapibrėžė valstybės garantijos sąvokos, taip pat nebuvo nurodyta, kokiu būdu nuomininkams suteikiamos gyvenamosios patalpos ar kitaip su jais atsiskaitoma. Tik vėlesniais Valstybės garantijų įstatymo pakeitimais buvo apibrėžta valstybės garantijos sąvoka bei nurodyta, kokią valstybės garantiją gali įgyti nuomininkai, gyvenantys savininkams grąžintinuose gyvenamuosiuose namuose.
  7. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pagal byloje esančius duomenis, garantinis dokumentas, toks koks yra nurodytas šiuo metu galiojančio Valstybės garantijų įstatymo (2012 m. lapkričio 13 d. įstatymo redakcija Nr. XI-2409, aktuali nuo 2012 m. lapkričio 24 d.) 9 straipsnio 5 dalyje, pareiškėjai nebuvo išduotas, tačiau ši aplinkybė dar neleidžia daryti išvados, kad faktiškai tokia valstybės garantijos suteikimo procedūra iš viso nebuvo pradėta vykdyti ar valstybės garantija nebuvo išduota, kadangi tuo metu, kai pareiškėjai buvo pasiūlytos gyvenamosios patalpos, valstybės garantijos išdavimo procedūros teisės aktuose nebuvo nustatytos. Valstybės garantijų išdavimo tvarka vėliau buvo sureguliuota ir Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtintu Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumo, apskaitos ir kontrolės tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas). Teismas vadovavosi Aprašo 3 punktu (akto redakcija, galiojusi nuo 2000 m. liepos 13 d. iki 2001 m. kovo 10 d.), šiuo metu galiojančiu Aprašo 4 punktu (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 20 d.) ir sprendė, kad pagal Aprašo 3 punktą (akto redakcija, galiojusi nuo 2000 m. liepos 13 d. iki 2001 m. kovo 10 d.), šio teisės akto nuostatos turėjo būti taikomos tik tuo atveju, jeigu nuomininkams gyvenamosios patalpos nesuteiktos, t. y. jei nuomininkai gyvena grąžinamuosiuose natūra gyvenamuosiuose namuose.
  8. Atsižvelgdamas į faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad minėto Aprašo nuostatos šiuo metu pareiškėjai nebėra taikomos. Pareiškėjai sutikus iš Kretingos rajono savivaldybės jai siūlomas gyvenamąsias patalpas išsinuomoti, laikytina, kad faktiškai valstybės garantija pareiškėjai buvo suteikta, t. y. pareiškėja su tokia siūloma valstybės garantija sutiko, jos neginčijo, dėl to neteko teisės dar kartą prašyti išduoti valstybės garantiją. Tokią išvadą yra padaręs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 25 d. sprendime analogiškoje administracinėje byloje Nr. A261-2631/2012. Nagrinėjamoje byloje nustatęs, kad pareiškėja S. R. sutiko su pasiūlymu iš Kretingos rajono savivaldybės nuomotis gyvenamąsias patalpas, 1998 m. gruodžio 31 d. sudarė su savivaldybe nuomos sutartį, pagal kurią jai bei šeimos nariams neterminuotam naudojimui suteiktas 86 971 Lt vertės dviejų kambarių 58,04 kv. m ploto butas, esantis ( - ), bei išsikraustė gyventi į minėtas gyvenamąsias patalpas, teismas sprendė, kad pareiškėja neturi teisės pasirinkti kitos rūšies garantijos, o atsakovas yra įvykdęs tuo metu galiojusiuose teisės aktuose jam nustatytas prievoles.
  9. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad skundžiamas Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 7 d sprendimas Nr. (4.1.23)-D3-5983 atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, todėl laikytinas teisėtu ir pagrįstu, o reikalavimas dėl jo panaikinimo netenkintas. Konstatavęs, kad Sprendimas Nr. (4.1.23)-D3-5983 yra teisėtas ir pagrįstas, teismas taip pat netenkino ir išvestinio reikalavimo dėl atsakovo įpareigojimo neatlygintinai suteikti pareiškėjai kitas gyvenamąsias patalpas.

7III.

8

  1. Pareiškėja S. R. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundo reikalavimus tenkinti.
  2. Apeliaciniame skunde pareiškėja citavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą 2010 m. kovo 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2010 dėl valstybės garantijų nuomininkams, gyvenantiems (gyvenusiems) savininkams grąžintuose (grąžintinuose) gyvenamuosiuose namuose. Pareiškėjos nuomone, teismas turėjo nustatyti, kad pareiškėja įgijo teisę į valstybės garantiją nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintuose gyvenamuosiuose namuose. Pareiškėja nesutiko su teismo nuomone, kad pareiškėjai valstybės garantija negali būti suteikta, nes pareiškėja ar jos šeima nėra grąžintino savininkui namo ar buto nuomininkai. Pagal minėtą 2010 m. kovo 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį nuomininko, gyvenusio savininkui grąžintame name, įgyta valstybės garantija pasibaigia tada, kai ji įgyvendinama. Garantija turi būti įgyvendinama, jeigu nenustatyta, kad garantijos turėtojas jos atsisakė. Įgytos garantijos praradimą nulemia teisiškai reikšmingas faktas – garantijos turėtojo atsisakymas nuo jos. Nuomininkų galimybė pasinaudoti valstybės garantija priklauso nuo tinkamo informavimo apie tokios teisės turėjimą, konkrečiai kiekvienam nuomininkui turi būti išaiškintos tokios teisės įgyvendinimo galimybės, nepasinaudojimo šiomis galimybėmis arba atsisakymo nuo garantijos padariniai. Asmens atsisakymas nuo įgytos valstybės garantijos, atsižvelgiant į tokio valinio akto sukeliamus teisinius padarinius, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai.
  3. Pareiškėja teigė, jog skundžiamo teismo sprendimo išvada, kad pareiškėjai pasirašius nuomos sutartį dėl buto, esančio ( - ), neterminuotos nuomos, jai buvo suteikta valstybės garantija, nėra teisiškai pagrįsta, todėl neteisėta. Teismas, aiškindamas ir taikydamas teisės normas, privalo vadovautis taip pat ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, nes tik taip gali įgyvendinti savo konstitucinę pareigą užtikrinti teisingumą kiekvienoje byloje (Konstitucijos 109 straipsnis). Nagrinėjamu atveju buvo paneigta pareiškėjos teisė į įstatymais nustatytą valstybės garantiją, kurios pareiškėja nėra atsisakiusi ir ja nėra pasinaudojusi. Būsto suteikimas jį nuomojant nelengvatinėmis sąlygomis nėra valstybės garantija, nes neatitinka Kompensacijų įstatymo reikalavimų, skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas, neatitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų, todėl turi būti panaikintas.
  4. Atsakovas Kretingos rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
  5. Atsakovo teigimu, teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei atsižvelgė į teismų praktiką analogiškose bylose, todėl priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą.

9IV.

10

  1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2015 m. vasario 17 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eA-264-552/2015) pareiškėjos S. R. apeliacinį skundą atmetė ir paliko nepakeistą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 18 d. sprendimą.
  2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad bylos faktinės aplinkybės yra nustatytos tinkamai, jos nėra ginčijamos apeliaciniame skunde, todėl teismas jomis rėmėsi taikydamas šiai bylai aktualias teisės normas.
  3. LVAT pažymėjo, jog ginčo santykių kvalifikavimui yra reikšmingas faktas, kad atsakovas pareiškėjos šeimai, tuo metu gyvenusiai savininkui grąžintame name, 1998 m. gruodžio 31 d. mero potvarkiu Nr. 627 suteikė dviejų kambarių butą, esantį ( - ), ir tą pačią dieną su ja sudarė neterminuotą šio buto nuomos sutartį. Šis veiksmas pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintas faktiniu tuo metu egzistavusios valstybės garantijos vykdymu, kadangi jis nėra nuginčytas ir iki šiol sukuria ginčo šalims teises bei pareigas. Tokią išvadą teisėjų kolegija grindė gyvenamųjų patalpų suteikimo metu galiojusiu ginčo santykių teisiniu reguliavimu. Tuo metu galiojusios redakcijos Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad, kai piliečiui grąžinamas natūra gyvenamasis namas, jo dalis, butas, kuriuose gyvena nuomininkai, visas nuomininkų teises ir pareigas pagal gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Vyriausybės nustatyta tvarka perima savivaldybė iki to laiko, kol valstybė nuomininkui suteiks kitą gyvenamąją patalpą arba kitaip su juo atsiskaitys šiame įstatyme nurodytais būdais. Analogiškas teisinis reguliavimas buvo nustatytas ir Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos tvarkos ir sąlygų 124 punkte. Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje (originali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 1998 m. liepos 8 d.) buvo nustatyta, kad savininkui sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomininkui kitos gyvenamosios patalpos neatlygintinai nuosavybėn suteikiamos, kitų gyvenamųjų patalpų ar žemės sklypo gyvenamajam namui statyti įsigijimo išlaidos kompensuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka pagal Vyriausybės parengtą programą, kuri sudaroma atsižvelgiant į miestų, rajonų savivaldybių pateiktus duomenis. Aprašo 4 punkte nustatyta, kad jeigu sprendimai grąžinti natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus priimti iki Atkūrimo įstatymo 2, 10, 12, 15, 17, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo dienos, tačiau juose gyvenantiems nuomininkams garantijos neišduotos, savivaldybės administracija apklausia nuomininkus dėl valstybės garantijos pasirinkimo pagal šio Aprašo 3 ir 4 priedus. Taigi valstybė, atkurdama nuosavybės teises, prisiėmė pareigą užtikrinti, kad grąžintinų namų nuomininkų teisės į gyvenamąjį būstą nebus pažeistos, ir nustatė šios pareigos įgyvendinimo būdus. Atkūrimo ir Valstybės garantijų įstatymų normų analizė leido teismui konstatuoti, kad valstybė užtikrino nuomininkams teisę toliau nuomoti savininkui grąžintiną gyvenamąją patalpą tik tam tikrą laikotarpį, kol nuomininkui ar jo šeimos nariams ir kitiems gyventojams, pagal įstatymus turintiems teisę nuomotis gyvenamąją patalpą, nebus suteikta viena iš Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų garantijų.
  4. Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad teisės aktai suteikė pareiškėjai teisę į valstybės garantiją apsirūpinti gyvenamuoju plotu jos pasirinktu būdu: nuomoti kitą gyvenamąją patalpą, gauti neatlygintinai kitą gyvenamąją patalpą ar gauti žemės sklypą namui statyti. Pareiškėja, pasirašydama buto nuomos sutartį, iš esmės laisvai išreiškė savo valią, pasirinko kitą savivaldybės suteiktą gyvenamąją patalpą ir apsigyveno nuomojamose patalpose. Pagal Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnį pareiškėja 1998 metais turėjo teisę gauti ir kitokias valstybės garantijas, tačiau šiuo metu jos pareikštą reikalavimą – suteikti jai neatlygintinai gyvenamąsias patalpas – teismas įvertino kaip norą pakartotinai pasinaudoti Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnyje numatyta valstybės garantija, keičiant jos rūšį. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad pareiškėja, 1998 metais pasirinkusi nuomotis kitą gyvenamąją patalpą ir išsikrausčiusi iš savininkui grąžintinų patalpų, neturi teisės pasirinkti iš naujo kitos rūšies valstybės garantijos, kadangi ji nebeatitinka Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies bei Aprašo 4 punkto reikalavimų.
  5. LVAT konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

11V.

12

  1. Pareiškėja 2015 m. liepos 1 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-264-552/2015, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.
  2. Prašymą atnaujinti procesą pareiškėja grindė argumentais, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs iš esmės analogiško turinio skundą administracinėje byloje Nr. eA-409-552/2015, 2015 m. balandžio 9 d. priėmė sprendimą ir 2015 m. gegužės 20 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriais tenkino pareiškėjų skundą, panaikino Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (4.1.23)-D3-5984 ir įpareigojo Kretingos rajono savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka išduoti pareiškėjoms Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą valstybės garantinį dokumentą (valstybės garantiją). Priimant minėtą sprendimą buvo remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 23 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015, pateiktais išaiškinimais.
  3. Pareiškėja manė, kad vėliau išnagrinėtose bylose suformuota praktika yra reikšminga ginčo situacijai, todėl, atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, būtina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-264-552/2015.

13VI.

14

  1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 14 d. nutartimi atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. eA-264-552/2015 pagal pareiškėjos S. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. R. skundą atsakovui Kretingos rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus ir perdavė bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
  2. Teisėjų kolegija nustatė, jog motyvuodama prašymą atnaujinti procesą pareiškėja nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-409-552/2015 aiškinant ir toms pačioms faktinėms aplinkybėms kaip ir nagrinėjamoje byloje taikant Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio, Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio nuostatas, numatančias garantijas nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintinose gyvenamosiose patalpose, buvo prieita priešingos išvados, nei nagrinėjant administracinę bylą Nr. eA-264-552/2015.
  3. Administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 buvo nustatyta, kad pareiškėja prašė pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti jai garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad jai bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Savivaldybės administracija atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą, motyvuodama tuo, kad pareiškėjai Atkūrimo įstatymo nuostatos tiek, kiek tai susiję su valstybės garantijų išdavimu, negali būti taikomos. Minėtoje byloje nustatyta, kad pareiškėjos šeima iki 1998 m. gruodžio 31 d. gyveno name, esančiame ( - ), kuris buvo Kretingos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1990 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 57 „Dėl konfiskuoto turto grąžinimo reabilituotiems asmenims“ grąžintas reabilituotiems asmenims. Pareiškėjos šeima buvo laikoma nuomininkais, gyvenančiais grąžintinuose buvusiems savininkams namuose. Pareiškėjos šeima nuo 1998 m. gruodžio 31 d. gyvena bute, nuosavybės teise priklausančiame Kretingos rajono savivaldybei, esančiame adresu ( - ), kuris jos sutikimu ir Kretingos rajono mero 1998 m. gruodžio 31 d. potvarkiu Nr. 627 „Dėl ( - ) miestelyje pastatyto gyvenamojo namo 12 butų paskirstymo ir jų išnuomojimo“ bei 1998 m. gruodžio 31 d. Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipine sutartimi buvo suteiktas neterminuotai nuomotis pareiškėjai už tam tikrą mokestį, mokamą kiekvieną mėnesį.
  4. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. kovo 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 konstatavo, kad pareiškėja patenka tarp asmenų, turinčių teisę į valstybės garantiją, ir jos teisė į gyvenamąjį būstą, atsižvelgiant į Atstatymo įstatyme ir Atkūrimo įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, galėjo būti įgyvendinama suteikiant pareiškėjai valstybės garantiją, be to, pareiškėja galėjo aiškiai ir nedviprasmiškai atsisakyti valstybės garantijos. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad bylai aktualiu metu, t. y. nuomos sutarties sudarymo momentu – 1998 m. gruodžio 31 d., nuomos sutarties sudarymas Atkūrimo įstatyme nebuvo numatytas kaip viena iš valstybės garantijos formų. Įprastų nuomos santykių, kaip vienos valstybės garantijų formos, nenumatė ir nuomos sutarties sudarymo metu galiojusi 1998 m. birželio 16 d. Valstybės garantijų įstatymo redakcija. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas į bylą nepateikė duomenų, jog pareiškėja būtų buvusi tinkamai informuota apie jos teisę į valstybės garantiją, taip pat nėra duomenų, kad ji būtų nuo tokios teisės atsisakiusi. Nesant duomenų, jog pareiškėja buvo tinkamai informuota apie jos teisę gauti valstybės garantiją, nėra pagrindo teigti, kad pasirašiusi 1998 m. gruodžio 31 d. nuomos sutartį ji de facto atsisakė valstybės garantijos arba sutiko, kad nuomos sutarties sudarymas laikytinas tinkamu valstybės garantijos įgyvendinimu. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sudarydama nuomos sutartį pareiškėja faktiškai pasirinko vieną iš Valstybės garantijų įstatyme numatytų valstybės garantijų formų. Išplėstinė teisėjų kolegija darė išvadą, kad pareiškėja turi teisę į valstybės garantiją, ši garantija jai buvo nepagrįstai nesuteikta, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjos skundą.
  5. Prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjusi teisėjų kolegija analizavo administracinėje byloje Nr. eA-264-552/2015 nustatytas aplinkybes ir pažymėjo, kad LVAT 2015 m. vasario 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-264-552/2015 galbūt netinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo ir Valstybės garantijų įstatymo nuostatas, įtvirtinančias garantijas nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute.
  6. Teisėjų kolegija rėmėsi Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi (originali įstatymo redakcija), Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi (1998 m. birželio 16 d. redakcija), nurodė, jog šis įstatymas nenumatė įprastų nuomos santykių, kaip vienos iš valstybės garantijų formų. Pažymėta, kad valstybės garantija, suteikta nuomininkui, gyvenusiam savininkui grąžintame name, pasibaigia tada, kai ji įgyvendinama. Garantija turi būti įgyvendinama, jeigu nenustatyta, kad garantijos turėtojas jos atsisakė (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1419-858/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2004, 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2010). Įgytos garantijos praradimą nulemia teisiškai reikšmingas faktas – garantijos turėtojo atsisakymas nuo jos. Nuomininkų galimybė pasinaudoti valstybės garantija priklauso nuo tinkamo informavimo apie tokios teisės turėjimą, konkrečiai – kiekvienam nuomininkui turi būti išaiškintos tokios teisės įgyvendinimo galimybės, nepasinaudojimo šiomis galimybėmis arba atsisakymo nuo garantijos padariniai. Tuo tikslu institucijos, tiesiogiai įgyvendinančios piliečių nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, turi pareigą bendradarbiauti su nuomininkais, gyvenančiais savininkams grąžintuose (grąžintinuose) gyvenamuosiuose namuose, šiems aiškiai išaiškinti jų teises bei atitinkamų veiksmų teisinius padarinius. Asmens atsisakymas nuo įgytos valstybės garantijos, atsižvelgiant į tokio valinio akto sukeliamus teisinius padarinius, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1419-858/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2010).
  7. Prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjusi teisėjų kolegija vertino, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, konstatuodama, kad, pasirašiusi 1998 m. gruodžio 31 d. nuomos sutartį, pareiškėja de facto atsisakė valstybės garantijos arba sutiko, kad nuomos sutarties sudarymas laikytinas tinkamu valstybės garantijos įgyvendinimu, galbūt netinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio ir Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio nuostatas, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą šioje byloje vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

15Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

16VII.

17

  1. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. (4.1.23)D3-5983 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat Kretingos rajono savivaldybės administracijos įpareigojimo vykdyti 1998 m. birželio 16 d. Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo reikalavimus bei teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją, patvirtinančią, kad natūra grąžinto gyvenamojo namo, esančio ( - ), nuomininkei S. R. bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Taigi ginčas yra kilęs dėl nuomininko, gyvenusio savininkui grąžintame name, teisės į valstybės garantiją.
  2. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos S. R. skundą atmetė iš esmės tuo pagrindu, kad faktiškai valstybės garantija pareiškėjai buvo suteikta, jai sutikus iš Kretingos rajono savivaldybės išsinuomoti gyvenamąsias patalpas, ir kad pareiškėja neturi teisės pasirinkti kitos rūšies garantijos, o atsakovas yra įvykdęs tuo metu galiojusiuose teisės aktuose jam nustatytas prievoles.
  3. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo jį panaikinti, nurodydama, jog teismas netinkamai taikė ir aiškino ginčo santykiams aktualias teisės normas, kad teismo sprendimas neatitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų. Pareiškėja nesutinka su skundžiamo teismo sprendimo išvada, kad pareiškėjai pasirašius nuomos sutartį dėl buto, esančio ( - ), neterminuotos nuomos, jai buvo suteikta valstybės garantija. Pareiškėjos teigimu, nagrinėjamu atveju buvo paneigta jos teisė į įstatymais nustatytą valstybės garantiją, kurios pareiškėja nėra atsisakiusi ir ja nėra pasinaudojusi.
  4. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog byloje iš esmės nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, ginčas kyla tik dėl jų teisinio vertinimo, todėl dėl faktinių aplinkybių išplėstinė teisėjų kolegija plačiau nepasisako.
  5. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nagrinėjęs tokio pobūdžio teisinius ginčus ir yra pasisakęs dėl aktualaus taikytino teisinio reguliavimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015, 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-409-552/2015, 2015 m. spalio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1247-146/2015).
  6. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad užtikrinant iš Konstitucijos kylantį teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 4 dalis ir 13 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus.
  7. Atsižvelgusi į tai, kas pirmiau išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama šią administracinę bylą, be kita ko, vadovaujasi ir ankstesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išdėstytomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis valstybės garantijų klausimais, kurios aktualios pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes.
  8. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. kovo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 konstatavo, jog esminės nuostatos dėl nuomininko, gyvenančio savininkams grąžintinuose namuose, butuose, teisės turėti gyvenamąją patalpą atskleidžiamos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. ir 2013 m. gegužės 30 d. nutarimuose. Juose pabrėžiama, kad nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) namuose, jų dalyse, butuose, teisėti lūkesčiai įstatymo nustatyta tvarka įsigyti nuosavybėn kitas lygiavertes gyvenamąsias patalpas kyla iš Seimo priimtų įstatymų, nustatančių valstybės garantijas nuomininkams. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad minėta Konstitucinio Teismo nuostata pabrėžiamas teisėtas nuomininkų, patenkančių į valstybės garantijas turinčių teisę gauti asmenų ratą, lūkestis, kad valstybės garantijos pagrindu bus įgyvendinta jų konstitucinė teisė turėti gyvenamąjį būstą. Papildomai pabrėžta, kad santykių tarp valstybės ir nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, turinį sudaro tai, kad, valstybei nustačius garantijas nuomininkams, nuomininkai įgijo teisėtą lūkestį, jog valstybės nustatytos ir vėlesniais įstatymais pakartotinai patvirtintos garantijos bus realiai įvykdytos. Valstybei atsirado pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą ir veikti taip, kad valstybės nustatytos garantijos nuomininkams būtų realiai įvykdytos. Minėtą nuomininkų lūkestį taip pat saugo Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pabrėžtą valstybės pareigą užtikrinti grąžintino turto nuomininko teises patvirtina ir įstatymų leidėjo nustatytas reguliavimas. Jau 1991 m. birželio 18 d. įstatyme ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (be kita ko, jo 21 straipsnyje) įtvirtintos nuostatos, kuriomis valstybė įsipareigojo užtikrinti nuomininkų teisę turėti gyvenamąją patalpą, įtvirtinama pareiga vykdyti šios teisės užtikrinimą Vyriausybės nustatytos programos pagrindu. 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme toliau patvirtinama valstybės pozicija dėl grąžintiname turte gyvenančių nuomininkų interesų užtikrinimo.
  9. Pažymėtina, jog spręsdama ginčą dėl teisės į valstybės garantiją asmeniui, nuomojusiam savininkams grąžintiną turtą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 pirmiausiai pabrėžė būtinybę nustatyti, ar pareiškėja apskritai patenka tarp asmenų, kurie turi teisę į valstybės garantiją. Atsakovas nagrinėjamoje byloje savo poziciją grindžia faktine aplinkybe, jog nuosavybės teisės buvusiam savininkui į namą, kuriame gyveno pareiškėja, buvo atkurtos 1989 m. liepos 26 d. Kretingos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 120, t. y. iki 1997 m. liepos 9 d. Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, todėl, atsakovo teigimu, pareiškėjai valstybės garantija negali būti suteikiama. Atsakovo manymu, šiuo atveju nėra galimybės taikyti vėliau įsigaliojusių valstybės garantijų išdavimą reglamentavusių įstatymų nuostatų.
  1. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog 1991 m. birželio 18 d. Atstatymo įstatymas reglamentavo Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas (1991 m. birželio 18 d. Atstatymo įstatymo redakcijos 1 straipsnis). 1997 m. liepos 1 d. priimtas Atkūrimo įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal 1991 m. Atkūrimo įstatymą, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius (1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymo redakcijos 1 straipsnis).
  2. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad vertinamu atveju sprendimas atkurti nuosavybės teises buvusiam savininkui buvo priimtas dar iki Atstatymo įstatymo priėmimo, t. y. 1989 m. liepos 26 d. Kretingos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 120. Vis dėlto būtina atsižvelgti į tai, kad 1991 m. Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo metu pareiškėja ir toliau de jure ir de facto buvo savininkui grąžintos gyvenamosios patalpos nuomininke. Atsakovas tiek 2013 m. lapkričio 7 d. rašte Nr. (4.1.23)-D3-5983, tiek procesiniuose dokumentuose pažymėjo, kad pareiškėja savivaldybės suteiktame bute nuomos pagrindu gyveno iki 1998 m. gruodžio 31 d. Taigi nuo nuosavybės teisių atkūrimo buvusiems savininkams momento, t. y. nuo 1989 m. liepos 26 d., iki 1998 m. gruodžio 31 d. pareiškėją, jau galiojant Atstatymo įstatymui bei Atkūrimo įstatymui, siejo nuomos santykiai. Tokią aplinkybę patvirtina į bylą pateiktas 1992 m. birželio 16 d. ( - ) viršaičio raštas Nr. 81 „Gyvenamųjų patalpų poreikis nuomininkams, gyvenantiems grąžintinuose buvusiems savininkams namuose ( - )“, kuriame įrašytas ir J. R., taip pat byloje pateikti 1998 m. gruodžio 21 d. S. R. ir V. R. pasižadėjimai atlaisvinti gyvenamąsias patalpas, priklausančias A. K..
  3. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamą situaciją bei vadovaudamasi analogišku atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 suformuluotu aiškinimu, konstatuoja, jog nėra pagrindo pareiškėjos situaciją vertinti kitaip nei nuomininkų, kurie gyveno grąžintinuose namuose (butuose), į kuriuos nuosavybės teisės buvo atkurtos jau įsigaliojus Atstatymo įstatymui. Kitoks Atstatymo ir Atkūrimo įstatymo aiškinimas ir pareiškėjos situacijos vertinimas būtų nesuderinamas su pirmiau minėtais Konstitucinio Teismo praktikoje išplėtotais konstituciniais imperatyvais ir konstituciniu asmenų lygiateisiškumo principu, nes teisės į valstybės garantiją atsiradimas būtų nulemtas nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, t. y. momento, kuriuo buvo priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises buvusiam savininkui.
  1. Taigi, nustačius, jog pareiškėja patenka tarp asmenų, turinčių teisę į valstybės garantiją, vadovaujantis išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 pateiktais išaiškinimais, reikia nustatyti, ar ji šią teisę į valstybės garantiją įgyvendino, ar jos atsisakė. Pirmosios instancijos teismo ir atsakovo vertinimu, tarp ( - ) seniūnijos ir pareiškėjos S. R. 1998 m. gruodžio 31 d. sudaryta tipinė Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutartis laikytina tinkamu valstybės garantijos vykdymu.
  2. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog valstybės garantija, suteikta nuomininkui, gyvenusiam savininkui grąžintame name, pasibaigia tada, kai ji įgyvendinama. Garantija turi būti įgyvendinama, jeigu nenustatyta, kad garantijos turėtojas jos atsisakė. Be to, garantinio dokumento neišdavimas neatima teisės gauti įstatymu suteikiamą valstybės garantiją (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2004, 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad Valstybės garantijų įstatymas nenumato tokios situacijos, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių garantija nuomininkui nėra apskritai išduodama (žr. 2008 m. gegužės 6 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-237/2008, Administracinė praktika, 2008, Nr. 5(15)).
  3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad neturimos (neįgytos) teisės praradimas (netekimas) nėra galimas. Nuomininko, gyvenusio savininkui grąžintame name, įgyta valstybės garantija pasibaigia tada, kai ji įgyvendinama. Garantija turi būti įgyvendinama, jeigu nenustatyta, kad garantijos turėtojas jos atsisakė. Įgytos garantijos praradimą nulemia teisiškai reikšmingas faktas – garantijos turėtojo atsisakymas nuo jos. Nuomininkų galimybė pasinaudoti valstybės garantija priklauso nuo tinkamo informavimo apie tokios teisės turėjimą, konkrečiai – kiekvienam nuomininkui turi būti išaiškintos tokios teisės įgyvendinimo galimybės, nepasinaudojimo šiomis galimybėmis arba atsisakymo nuo garantijos padariniai. Tuo tikslu institucijos, tiesiogiai įgyvendinančios piliečių nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, turi pareigą bendradarbiauti su nuomininkais, gyvenančiais savininkams grąžintuose (grąžintinuose) gyvenamuosiuose namuose, šiems aiškiai išaiškinti jų teises bei atitinkamų veiksmų teisinius padarinius. Asmens atsisakymas nuo įgytos valstybės garantijos, atsižvelgiant į tokio valinio akto sukeliamus teisinius padarinius, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2010).
  4. Administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 konstatuota, jog nustačius, kad pareiškėja patenka į asmenų, kuriems valstybė įsipareigojo užtikrinti teisę į gyvenamąjį būstą, grupę, ši teisė, atsižvelgiant į Atstatymo įstatyme ir Atkūrimo įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, galėjo būti įgyvendinama suteikiant pareiškėjai valstybės garantiją, be to, pareiškėja galėjo aiškiai ir nedviprasmiškai atsisakyti nuo valstybės garantijos.
  5. Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje (1997 m. liepos 1 d. įstatymo redakcija) buvo įtvirtinta, kad kai piliečiui grąžinamas natūra gyvenamasis namas, jo dalis, butas, kuriuose gyvena nuomininkai, visas nuomininkų teises ir pareigas pagal gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Vyriausybės nustatyta tvarka perima savivaldybė iki to laiko, kol valstybė nuomininkui suteiks kitą gyvenamąją patalpą arba kitaip su juo atsiskaitys šiame įstatyme nurodytais būdais. Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, bus neatlyginamai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Jeigu nuomininkas atsisako šios galimybės, tada savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas kompensuoti kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas arba nuomininko pageidavimu neatlygintinai skirti žemės sklypą gyvenamajam namui statyti.
  6. Nagrinėjamu atveju pirmiausia pažymėtina, kad 1998 m. gruodžio 31 d. nuomos sutarties sudarymo momentu nuomos sutarties sudarymas Atkūrimo įstatyme nebuvo numatytas kaip viena iš valstybės garantijos formų. Taip pat pabrėžtina, jog iš bylos duomenų matyti ir dėl to byloje nėra ginčo, kad 1998 m. gruodžio 31 d. nuomos sutartis buvo atlygintina.
  7. Be to, nuomos sutarties sudarymo metu galiojusioje 1998 m. birželio 16 d. Valstybės garantijų įstatymo redakcijoje detalizuojamos valstybės garantijų formos, jų įgyvendinimo tvarka nenumato įprastų nuomos santykių, kaip vienos valstybės garantijų formos. Šio įstatymo (1998 m. birželio 16 d. redakcija) 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nuomininkui neatlygintinai skiriamo žemės sklypo gyvenamajam namui statyti dydis, kitoms gyvenamosioms patalpoms įsigyti kompensuojamos išlaidos, taip pat neatlygintinai suteikiamų kitų gyvenamųjų patalpų vertė turi atitikti šių nuomininkų nuomojamų patalpų vertę. Nuomojamų gyvenamųjų patalpų vertė nustatoma tokia pat tvarka, kaip ir grąžinamų savininkams gyvenamųjų namų, jų dalių, butų vertė. Taip pat nurodoma, kad tais atvejais, kai nuomininkui suteiktų gyvenamųjų patalpų vertė viršija jo nuomotų patalpų vertę, nuosavybėn neatlygintinai nuomininkui perduodama tik tokia naujai suteiktų gyvenamųjų patalpų dalis, kuri atitinka jo nuomotų gyvenamųjų patalpų vertę. Likusią gyvenamųjų patalpų dalį nuomininkas privalo išpirkti rinkos verte išsimokėtinai ne vėliau kaip per 10 metų Vyriausybės nustatyta tvarka (9 straipsnio 4 dalis). Tais atvejais, kai nuomininkui, jam sutikus, neatlygintinai perduodamos nuosavybėn mažesnės vertės gyvenamosios patalpos, negu buvo jo nuomotos, nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumas nuomininkui kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais (9 straipsnio 5 dalis).
  8. Šiuo atveju taip pat svarbi ta aplinkybė, kad atsakovas į bylą nepateikė duomenų, jog pareiškėja būtų buvusi tinkamai informuota apie jos teisę į valstybės garantiją, taip pat nėra duomenų, kad ji būtų nuo tokios teisės atsisakiusi. Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 konstatavo, jog nesant duomenų, kad pareiškėja buvo tinkamai informuota apie jos teisę gauti valstybės garantiją, nėra pagrindo teigti, jog pasirašiusi 1998 m. gruodžio 31 d. nuomos sutartį ji de facto atsisakė valstybės garantijos arba sutiko, kad nuomos sutarties sudarymas laikytinas tinkamu valstybės garantijos įgyvendinimu.
  9. Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, kad sudarydama nuomos sutartį pareiškėja faktiškai pasirinko vieną iš Valstybės garantijų įstatyme numatytų valstybės garantijų formų, o atsakovas yra įvykdęs tuo metu galiojusiuose teisės aktuose jam nustatytas prievoles.
  10. Kaip administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 pažymėjo išplėstinė teisėjų kolegija, svarbu atskirti dviejų tipų teisinius santykius: teisinius santykius, susiklostančius tarp valstybės ir nuomininko, turinčio teisę į valstybės garantiją, ir teisinius santykius, susiklosčiusius Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo (toliau –ir Apsirūpinimo įstatymas) pagrindu. Kaip minėta, ginčui aktualiu laikotarpiu buto nuoma Apsirūpinimo įstatymo pagrindu nebuvo prilyginta valstybės garantijai. Vien tai, kad pareiškėjai buvo pasiūlyta sudaryti nuomos sutartį Apsirūpinimo įstatymo pagrindu ir ji šiuo pasiūlymu pasinaudojo, nereiškia, kad pasibaigė teisiniai santykiai, kylantys iš Atkūrimo įstatymo. Nagrinėjamos bylos dalykas nėra teisiniai nuomos santykiai pagal Apsirūpinimo įstatymą, todėl išplėstinė teisėjų kolegija nepritaria atsakovo argumentams, jog valstybės garantijos neišdavimas gali būti pateisinamas kitos kilmės juridiniu faktu – nuomos sutarties sudarymu Apsirūpinimo įstatymo pagrindu.
  11. Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 taip pat pabrėžė, kad 2003 m. spalio 14 d. Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies pakeitimas (įsigaliojo 2003 m. spalio 29 d.), pagal kurį savivaldybės vykdomoji institucija valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos garantijos išduoda per 3 mėnesius nuo sprendimo grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą priėmimo, jei nuosavybę grąžina kita Vyriausybės įgaliota institucija nei savivaldybės vykdomoji, savaime nepaneigia asmens teisės į valstybės garantiją, jam nepareikalavus įgyvendinti įstatyme įtvirtintą pareigą praėjus 3 mėnesių terminui. Šia norma nustatoma pareiga savivaldybės institucijai nedelsti dėl valstybės garantijos išdavimo. Ja nėra reikalaujama aktyvių asmens, siekiančio gauti valstybės garantiją, veiksmų, tokiu pakeitimu nėra sukuriamos pareigos teisę į valstybės garantiją turintiems asmenims. Priešingu atveju, toks Atkūrimo įstatymo pakeitimas reikštų nevienodą asmenų, turinčių teisę į valstybės garantiją vertinimą, kuris priklausytų nuo valstybės garantijos suteikimo momento: iki normos pakeitimo valstybės garantiją įgyvendinę asmenys nepagrįstai atsidurtų palankesnėje padėtyje nei po normos pakeitimo.
  12. Apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja turi teisę į valstybės garantiją, o atsakovas Kretingos rajono savivaldybės administracija 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. (4.1.23)D3-5983 nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl garantinio dokumento, patvirtinančio, kad jai neatlygintinai bus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, išdavimo. Tai sudaro pagrindą šį atsakovo sprendimą panaikinti.
  13. Pareiškėja skunde taip pat prašė įpareigoti atsakovą vykdyti 1998 m. birželio 16 d. Valstybės garantijų įstatymo reikalavimus bei teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją, patvirtinančią, kad natūra grąžinto gyvenamojo namo, esančio ( - ), nuomininkei S. R. bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos.
  14. Valstybės garantijų įstatymo (2012 m. lapkričio 13 d. redakcija) 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog savivaldybės administracijos direktorius savininkams ir nuomininkams, gyvenantiems savininkui (piliečiui, religinei bendruomenei ar bendrijai) grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute, privalo išduoti valstybės garantinį dokumentą. Šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos įvairios valstybės garantijų formos, t. y. nurodyta, jog valstybės garantija įsipareigojama, kad nuomininkams per šiame dokumente nurodytą laiką: 1) bus Vyriausybės nustatyta tvarka kompensuojamos gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos, neviršijančios valstybės garantijoje nurodytos nuomojamų patalpų rinkos vertės, arba 2) bus suteiktos kitos didesnės vertės gyvenamosios patalpos, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, jie privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, arba 3) bus neatlygintinai perduotos nuosavybėn kitos mažesnės vertės gyvenamosios patalpos, o valstybės garantijoje nurodytos nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumas kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, arba 4) bus perduotas nuosavybėn žemės sklypas gyvenamajam namui statyti. Jeigu perduodamo žemės sklypo gyvenamajam namui statyti vertė didesnė už valstybės garantijoje nurodytą nuomojamų patalpų vertę, žemės sklypo dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį valstybės garantijos turėtojai privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Perduodant nuosavybėn mažesnės vertės už garantijoje nurodytą nuomojamų patalpų vertę žemės sklypą gyvenamajam namui statyti, vertės skirtumas garantijos turėtojams bus kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, arba 5) bus Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomotos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę, arba 6) bus kompensuojama nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertė pinigais, kurie bus pervesti į valstybės garantijos turėtojo nurodytą sąskaitą banke.
  15. Iš pareiškėjos vardu atsakovui pateikto 2013 m. spalio 25 d. prašymo dėl garantinio rašto išdavimo bei pareiškėjos skundo teismui turinio matyti, jog pareiškėja nurodė, kad ji pretenduoja į valstybės garantiją, patvirtinančią, jog jai bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, t. y. pareiškėja prašė išduoti valstybės garantinį dokumentą, numatytą minėtos redakcijos Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 arba 3 punktuose, nors jų konkrečiai neįvardijo.
  16. Pažymėtina, jog Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 arba 3 punktuose nustatytų valstybės garantijų formų taikymą lemia savininkui grąžintų patalpų, kuriose gyveno nuomininkas, ir nuomininkui neatlygintinai perduotų nuosavybėn gyvenamų patalpų, verčių skirtumas. Taigi nustatant, kuri būtent Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies norma (punktas) gali būti taikoma išduodant valstybės garantiją, turi būti atsižvelgiama į minėtų patalpų verčių skirtumus. Dėl minėtų priežasčių teismas šiuo atveju neturi pagrindo įpareigoti atsakovą išduoti valstybės garantiją pagal konkretų Valstybės garantijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies punktą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundo reikalavimai, pareikšti pirmosios instancijos teisme, turi būti tenkinami iš dalies.
  17. Apibendrindama išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos skundas nepagrįstai buvo atmestas, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 18 d. sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartis naikintini priimant naują sprendimą – tenkinant iš dalies pareiškėjos skundą, t. y. panaikinant atsakovo Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (4.1.23)D3-5983 ir įpareigojant atsakovą išduoti teisės aktų nustatyta tvarka pareiškėjai S. R. Valstybės garantijų įstatyme numatytą valstybės garantinį dokumentą (valstybės garantiją). Atsižvelgiant į šiuo metu galiojančio Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, valstybės garantijos išdavimui atsakovui nustatomas trijų mėnesių terminas nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

18Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

Nutarė

19Panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartį ir priimti naują sprendimą.

20Pareiškėjos S. R. apeliacinį skundą tenkinti.

21Panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

22Pareiškėjos S. R. skundą tenkinti iš dalies.

23Panaikinti Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (4.1.23)-D3-5983.

24Įpareigoti Kretingos rajono savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka išduoti pareiškėjai S. R. Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatyme numatytą valstybės garantinį dokumentą (valstybės garantiją).

25Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
Ryšiai