Byla e2A-547-440/2018
Dėl žalos atlyginimo

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Irenos Stasiūnienės ir Vilijos Valantienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-53-971/2018 ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus ieškinį atsakovui A. S., trečiajam asmeniui E. S. dėl žalos atlyginimo.

3Teismas

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius (toliau – VSDFV Mažeikių skyrius) ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo A. S. 4655,75 Eur ieškovui padarytai žalai atlyginti. Nurodė, kad žala susidarė ieškovui VSDFV Mažeikių skyriui išmokėjus trečiajam asmeniui E. S. netekto darbingumo pensiją už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d. – 4397,48 Eur ir 258,27 Eur neišmokėto likučio pagal VSDFV Mažeikių skyriaus 2013 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. ( - ) dėl žalos atlyginimo dalimis. Trečiajam asmeniui E. S. netekto darbingumo pensija paskirta ir mokama dėl A. S. įvykdytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje.
  2. Atsakovas A. S. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog neginčija fakto, kad jis Telšių rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. ( - ) buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl nesunkaus E. S. sveikatos sutrikdymo, tačiau nesutinka, kad būtent jo trečiajam asmeniui padarytas sveikatos sutrikdymas nulėmė net 50 procentų netekto bendro darbingumo bei ieškovo šiam asmeniui išmokėtą ieškinyje nurodomo dydžio netekto darbingumo pensiją. Teigė, jog ieškovas nepateikė teismui atsakovo civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas patvirtinančių įrodymų, t. y. neįrodė patyręs nurodomo dydžio turtinę žalą būtent dėl atsakovo neteisėtos veikos. Taip pat nurodė, kad egzistuoja ir atsakovo civilinę atsakomybę šalinanti aplinkybė, t.y. paties nukentėjusio trečiojo asmens kaltė dėl kilusių sveikatai pasekmių
  3. Atsiliepimu į patikslintus ieškinio reikalavimus atsakovas papildomai prašė ieškinio reikalavimams priteisti iš atsakovo iki 2014 m. kovo 23 d. trečiajam asmeniui išmokėtą netekto darbingumo pensiją taikyti ieškinio senatį, kadangi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje yra numatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Be to, ieškinio tenkinimui teismas turi pareigą nustatyti, kad dėl netekto bendrojo darbingumo trečiasis asmuo neteko ieškovo išmokėtą pensiją atitinkančių pajamų, o iš bylos duomenų matyti, kad sveikatos sutrikdymas realiai neįtakojo trečiojo asmens vykdomos darbinės veiklos ir pajamų, todėl regresas yra negalimas.
  4. Trečiasis asmuo E. S. su ieškiniu sutiko. Atsakovas nusikalstamu būdu sutrikdė jai sveikatą, dėl ko nedarbingumo lygis nustatytas iki 2031 m. Ieškovo nurodytas faktinis ir teisinis ieškinio pagrindas atitinka įstatymo numatytus pagrindus atsakovo civilinei atsakomybei. Su ieškiniu pateikti įrodymai pagrindžia ieškinio elementus – jo dalyką ir pagrindą. Atsakovas jau ne kartą yra pripažinęs ieškovo reikalavimo teisę, o atsakovo atsiliepime nurodomi pamąstymai nedaro jokios įtakos ieškinio pagrįstumui.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

      1. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai 2018 m. balandžio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė ieškovui VSDFV Mažeikių skyriui iš atsakovo A. S. 4655,75 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytos žalos atlyginimą. Priteisė iš atsakovo A. S. 105 Eur žyminio mokesčio ir 29,15 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, iš viso 134,15 Eur valstybei. Priteisė iš atsakovo A. S. 360 Eur bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui E. S..
      2. Teismas nustatė, kad komisijinės ekspertizės akto išvadose vienareikšmiškai nurodyta, kad 2004 m. rugpjūčio 4 d. E. S. patyrė dešinio raktikaulio petinio galo išnirimą, todėl keletą kartų operuota, taikytas medikamentinis gydymas, fizioterapinės procedūros, gydomoji mankšta, tačiau teigiamų rezultatų negauta ir E. S. išsivystė III° dešinio peties sąnario kontraktūra, kurią nustatė gydytojai specialistai, remdamiesi apžiūros ir radiologinio tyrimo duomenimis. Dėl išsivysčiusios labai ryškios dešinio peties sąnario kontraktūros, potrauminės artrozės ir pečių juostos raumenų hipotrofijos liko tik minimalūs dešinio peties sąnario judesiai, kas, vadovaujantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių „Dėl sužalojimų prarasto bendrojo darbingumo procentų nustatymo lentelės“ 56.3 straipsniu, sukėlė 50 procentų bendrojo darbingumo praradimą. Tarp E. S. 2004 m. rugpjūčio 4 d. patirto dešinio peties sąnario sužalojimo ir išsivysčiusios kontraktūros yra priežastinis ryšys (jei E. S. nebūtų padarytas dešinio raktikaulio petinio galo išnirimas, nebūtų išsivysčiusi ir kontraktūra). Ekspertizės akto išvadas patvirtino ir teisme apklaustas teismo ekspertas D.V..
      3. Teismas sprendė, kad bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad dešinio raktikaulio petinio galo panirimą nukentėjęs trečiasis asmuo E. S. patyrė dėl A. S. neteisėtų smurtinių veiksmų 2004-08-04, dėl ko gydymo eigoje E. S. išsivystė III° dešinio peties sąnario kontraktūra, kas kartu su potraumine artroze ir pečių juostos raumenų hipotrofija sukėlė ir nulėmė E. S. 50 procentų bendrojo darbingumo praradimą.
      4. Teismas nurodė, kad prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-25-671/2006 yra pateikti duomenys, kad E. S. turėdama nedarbingumo pažymėjimus kirto valstybinę sieną ir buvo išvykusi į Kaliningrado sritį (prijungtos b.l. 101-104), tačiau pažymėjo, kad šie E. S. gydymo režimo pažeidimai įvertinti ir dėl jų Šiaulių apygardos teismas jau pasisakė 2006 m. birželio 13 d. nutartyje (prijungtos b.l. 139-142). Kitų atsakovo nurodytas aplinkybes, taip pat ir neva E. S. 2005 m. sausio 28 d. konstatuotą visišką išgijimą patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Dėl atsakovo nurodytų argumentų, kad trečiojo asmens netektas bendrasis darbingumas neįtakojo jo darbinės veiklos bei pajamų, pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nedraudžia iš dalies darbingam asmeniui, gaunančiam netekto darbingumo pensiją, užsiimti darbine veikla. Iš bylos duomenų matyti, kad už 2018 m. sausio mėnesį E. S. buvo išmokėta 101,28 Eur dydžio netekto darbingumo pensija (3 t., b.l. 30) ir tokia suma pragyvenimui akivaizdžiai yra nepakankama. E. S. su darbo santykiais susijusios pajamos nėra didelės (1 t., b.l. 65-67) ir nepaneigta galimybė, kad asmeniui esant visiškai darbingam tos pajamos galėtų būti ženkliai didesnės.
      5. Teismas vertino, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma įrodo, jog atsakovui kilo prievolė atlyginti ieškovo patirtą žalą (CK 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalys). Byloje pateikti įrodymai ir nustatytos aplinkybės pagrindžia ieškovo patirtos žalos faktą ir žalos dydį. Teismas sprendė, kad byloje yra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), įrodyta padaryta žala ieškovui (CK 6.249 straipsnis), nustatytas priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų atsakovo veiksmų (CK 6.247 straipsnis). Nagrinėjamu atveju atsakovo kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga yra preziumuojama, šios prezumpcijos atsakovas leistinais rašytiniai įrodymais nepaneigė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis, CK 6.248 straipsnis).
      6. Teismas nurodė, kad daliai ieškinio reikalavimų, o būtent reikalavimams priteisti iš atsakovo iki 2014-03-23 trečiajam asmeniui išmokėtą netekto darbingumo pensiją, atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovo prašoma priteisti suma nukentėjusiajai buvo sumokėta kaip socialinio draudimo išmokos, todėl laikė, kad ieškovo reikalavimas nagrinėjamoje byloje yra kilęs dėl žalos (už kurią atsakingas žalą padaręs asmuo) padarymo, o reikalavimui atlyginti žalą taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Ieškinio senaties terminas nutrūksta, kai pareiškiamas ieškinys įstatymų nustatyta tvarka (CK 1.130 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties terminą taip pat nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę (CK 1.130 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju atsakovas ilgą laiką geranoriškai mokėjo ieškovui pastarojo E. S. kaip netekto darbingumo pensiją išmokėtas sumas. Paskutinę įmoką (78 Eur) pagal 2013-10-31 VSDFV Mažeikių skyriaus sprendimą atsakovas ieškovui sumokėjo 2016-02-29 (1 t., b.l. 11, 16), o su ieškiniu ieškovas kreipėsi 2017-03-23, todėl teismo vertinimu ieškovas ieškinio senaties termino nėra praleidęs ir, įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, teismaas sprendė, kad yra pagrindas ieškovo ieškinį tenkinti visiškai.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

8

      1. Apeliaciniu skundu atsakovas A. S. prašo pakeisti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą, sumažinant iš apelianto ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikiui skyriui priteistą regreso tvarka turtinę žalą ½ dalimi – 2328,88 Eur suma, priteisti apeliantui iš ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime pateiktų išaiškinimų Šiaulių apygardos teismo 2006 m. birželio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-198-44/2006 pateiktas faktinių aplinkybių vertinimas nebėra teisiškai reikšmingas, dėl ko pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą ir formaliai atmesdamas apelianto įrodinėtas aplinkybes, pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimą reguliuojančias procesines normas ir padarė priešingas įrodymų visetui dėl paties trečiojo asmens kaltės kilusioms komplikacijoms ir netektam bendrajam darbingumui išvadas.
    1. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, jog protingo, rūpestingo, apdairaus ir atidaus elgesio standartai yra taikomi visiems civilinių teisinių santykių subjektams, įskaitant ir nukentėjusį asmenį, dėl ko tuo atveju, kai žalos atsiranda ir dėl paties nukentėjusiojo elgesio, yra neteisinga visą atsakomybę taikyti tik žalos padariusiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2013; 2015 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-684/2015).
    1. Pirmosios instancijos teismo išreikalauti trečiojo asmens medicininiai dokumentai patvirtina, kad E. S. gydantiems medikams 2004 m. rugpjūčio 27 d. net nustačius imobilizacinių implantų migravimą, ji toliau nevykdė gydytojų rekomendacijų bei vėl sėdo už automobilio vairo ir vyko į Rusijos Federaciją, būtent dėl ko gydymas ir komplikavosi. Komplikacijų eigoje išsivystė sunki dešinio peties sąnario kontraktūra, ką patvirtino pirmosios instancijos teismo paskirta teismo medicinos ekspertizė bei akto išvadas detalizavęs teismo posėdžio metu teismo medicinos ekspertas D.V.. Būtent dėl šios komplikacijos trečiajam asmeniui buvo nustatytas 50 procentų netektas bendrasis darbingumas, dėl ko kilusios trečiojo asmens sveikatai neigiamos pasekmės yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jo paties rizikingu ir dideliu neatsargumu pasireiškusiu elgesiu (CK 6.247 straipsnis, 6.248 straipsnio 3 dalis).
    2. Apeliantas neginčija, kad 2004 m. rugpjūčio 4 d. nesunkiai sutrikdė trečiojo asmens sveikatą ir konflikto metu šiai griuvus buvo išnarintas dešinio peties sąnarys, tačiau išsivysčius esamoms komplikacijoms dėl paties trečiojo asmens itin rizikingo ir akivaizdžiai neprotingo elgesio taikant CK 6.253 straipsnio 5 dalyje ir 6.282 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas materialines teisės normas jo civilinė atsakomybė dėl trečiajam asmeniui nustatyto 50 procentų netekto darbingumo turi būti mažinama mažiausiai ½ dalimi, kadangi bendrojo darbingumo netekimą nulėmė ne patirti sveikatos sužalojimai 2004 m. rugpjūčio 4 d. konflikto metu, o dėl medikų nurodymų ir gydymo režimo nesilaikymo išsivysčiusios komplikacijos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nurodytų materialinės teisės normų esant pagrindams netaikė. Dėl trečiajam asmeniui nustatyto netekto bendrojo darbingumo visą civilinės atsakomybės naštą perkėlė apeliantui, dėl ko buvo akivaizdžiai pažeista bylos šalių interesų pusiausvyra, ignoruoti kasacinės instancijos teismo išaiškinimai.
  1. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas VSDFV Mažeikių skyrius prašo palikti pirmosios instancijos teismo 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. 2006 m. birželio 13 d. Šiaulių apygardos teismas (civilinė byla Nr. 2A-198-44/2006) nutartyje, remdamasis 2005 m. rugsėjo 20 d. Telšių apskrities viršininko administracijos VšĮ Telšių apskrities ligoninės raštu Nr. ( - ) bei atsakovo paaiškinimais, kad trečiasis asmuo E. S. nesilaikė gydytojų nustatyto gydymo režimo, nurodė, jog trečiajam asmeniui nedarbingumo pažymėjimas užbaigtas 2005 m. sausio 28 d. Minėtoje nutartyje, teismas įvertinęs įrodymus surinktus byloje konstatavo, kad E. S. buvo nedarbinga nuo 2004 m. rugpjūčio 5 d. iki 2005 m. liepos 21 d. dėl sužalojimo, kurį padarė A. S. 2004 m. rugpjūčio 4 d. Ekspertas 2017 m. lapkričio 20 d. akte Nr. ( - ) nurodė, kad 2005 m. sausio 28 d. negalėjo būti konstatuotas visiškas išgijimas, nes jau 2005 m. vasario 2 d. traumatologas diagnozavo seną dešinio raktikaulio panirimą, dėl kurio E. S. buvo operuojama Klaipėdos apskrities ligoninėje (komisijinės ekspertizės akto išvados 4 punktas).
    2. Ekspertas 2017 m. lapkričio 20 d. akte Nr. ( - ) akte taip pat nurodė, kad tarp E. S. 2004 m. rugpjūčio 4 d. patirto dešinio peties sąnario sužalojimo ir išsivysčiusios kontraktūros yra priežastinis ryšys (jei E. S. nebūtų padarytas dešinio raktikaulio petinio galo išnirimas, nebūtų išsivysčiusi ir kontraktūra (komisijinės ekspertizės akto išvados 5 punktas).
    3. 2012 m. rugsėjo 20 d. Darbingumo lygio vertinimo akte Nr. ( - ) konstatuota, kadbazinis darbingumas (procentais) 50 procentų (BDL-50*1) nustatytas pagal bazinio darbingumo nustatymo kriterijų punktus XIV. 79.2.1 (50%) - T92.3 dešinio peties sąnario III* kontraktūra ir nurodomas funkcijų sutrikimo laipsnis: Rankų - vidutinis, t.y. nustatant darbingumo lygį, gretutinės diagnozės (klubo sąnario artrozė ir juosmens ir kitų tarpslankstelinių diskų ligos su radikulopatija) nebuvo vertinamos ir netekto darbingumo procentui įtakos neturėjo.
  1. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo E. S. prašo palikti pirmosios instancijos teismo 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliantas yra pripažinęs savo kaltę su ieškovu taręsis ir sumokėjęs jo reikalaujamas sumas. Jokių naujų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima bent iš dalies pritarti ir sutikti su apelianto argumentais apeliaciniame skunde nėra nurodoma ir nepateikiama. Pirmos instancijos teismas detaliai ir konkrečiai pasisakė dėl atsakovo argumentų ir jų pagrįstumo.
    2. Apeliacinio skundo dalykas yra grindžiamas tais pačiais argumentais, kuriuos teismas jau yra įvertinęs ir dėl jų pasisakęs. Nors apeliantas nurodo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas dėl netinkamai taikytų CPK 185, CK 6.253, CK 6.282 straipsnių, tačiau apeliantas nenurodė konkrečių apeliacijos pagrindų, sudarančių prielaidas apeliacinio skundo tenkinimui. Visas apeliacinio skundo turinys susideda iš apelianto ir jo atstovo nuomonės apie ginčo santykį ir asmeninio vertinimo, ir interpretavimo teisinio santykio aplinkybių, bei nurodomos ir cituojamos teismų praktikos. Tai nesudaro teisinio pagrindo apeliacinės instancijos teismui keisti teismo sprendimo.

9Teisėjų kolegija

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

11ir teisiniai argumentai ir išvados

12Apeliacinis skundas atmestinas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
  1. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
  2. Byloje kilo ginčas dėl ieškovo išmokėtos netekto darbingumo pensijos trečiajam asmeniui atlyginimo regreso tvarka iš atsakingo už padarytą žalą asmens.

13Dėl faktinių bylos aplinkybių

  1. Byloje nustatyta jog Telšių rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. ( - ) A. S. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą, kaltininkui ir nukentėjusiajam asmeniui susitaikius. Nuosprendyje konstatuota, kad kaltinamasis A. S. 2004 m. rugpjūčio 4 d. prie prekybos centro „Mastis“, esančio Kauno g. 21, Telšiai, asmeninio konflikto metu, pargriaudamas E. S. ant žemės ir suduodamas jai koja ne mažiau penkių smūgių, padarė E. S. poodines kraujosruvas kairėje momeninėje srityje, kairėje momeninėje - pakaušio srityje, dešiniame žaste ir krūtinės ląstos užpakalinės sienos kairėje, dešinio raktikaulio petinio galo panirimą, t. y. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl dešinio raktikaulio petinio galo panirimo E. S. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau 10 dienų (1 t., b.l. 4).
  1. Iš byloje pateiktų trečiojo asmens E. S. medicininių, neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymo dokumentų, ekspertizės akto (1 t., 70-77, 107-127, 144-145, 2 t., 4-129, 134-138) nustatyta, kad trečiasis asmuo E. S. Telšių apskrities ligoninės traumatologijos skyriuje gydyta nuo 2004 m. rugpjūčio 5 d. iki 2004 m. rugpjūčio 12 d., 2004 m. rugpjūčio 6 d. buvo operuota, 2004 m. rugpjūčio 12 d. išrašyta ambulatoriniam gydymui, nustatyta galutinė diagnozė: dešinio raktikaulio petinio galo panirimas, daugybiniai kūno sumušimai. E. S. ilgą laiką buvo nedarbinga, dar keletą kartų operuota ir tęstas gydymas. E. S. 2005 m. liepos 21 d. nustatytas 45 proc. darbingumo lygis iki 2006 m. liepos 31 d. 2005 m spalio 6 d. VSDFV Telšių skyriaus sprendimu E. S. paskirta netekto darbingumo pensija (1 t., b.l. 68), po to dar keletą kartų buvo vertinamas jos darbingumo lygis. 2012 m. rugsėjo 20 d. darbingumo lygio vertinimo aktu Nr. ( - ) E. S. nustatytas 50 proc. darbingumo lygis nuo 2012 m. rugsėjo 20 d. iki 2031 m. spalio 16 d. (1 t., b.l. 5-8), o VSDFV Mažeikių skyriaus sprendimu nuspręsta mokėti 270,54 Lt netekto darbingumo pensiją nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2031 m. spalio 31 d. (1 t., b.l. 69). Ieškovas laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d. išmokėjo E. S. 4397,48 Eur netekto darbingumo pensijos (1 t., b.l. 27-29, 3 t., b.l. 27-30). Be to, A. S. yra nesumokėjęs 258,27 Eur likusios sumos pagal 2013 m. spalio 31 d. VSDFV Mažeikių skyriaus sprendimą, kuriuo nuspręsta 7304,58 Lt (2115,55 Eur) žalą (E. S. išmokėta suma laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d.), padarytą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, leisti A. S. atlyginti dalimis laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. kovo 31 d. (1 t., b.l. 11).

14Dėl įrodymų vertinimo

  1. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis neginčija nuosprendžiu nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei nepagrįstai atmetė argumentus dėl paties trečiojo asmens kaltės jo sveikatai kilusiems padariniams. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu.
  2. CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Faktinės bylos aplinkybės nustatomos atliekant įrodymų vertinimą. Tam tikras faktas ar aplinkybė vertinamas kaip įrodytas, jeigu jis patvirtinamas pakankamais ir patikimais įrodymais po visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių įvertinimo. Bylos aplinkybių visapusiškumas reiškia, kad pagal konkrečios bylos teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą sprendžiama dėl tam tikro fakto ar aplinkybės egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2009).
  1. Teismas, vertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Labai svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-409/2008). Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 2018 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-378/2018).
  2. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos tesimas, priimdamas skundžiamą sprendimą rėmėsi trečiojo asmens E. S. medicininiuose dokumentuose, neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymo dokumentuose esančia informacija, byloje dalyvaujančių asmenų, teismo eksperto paaiškinimais, bei ekspertizės aktu, kuriame konstatuota, kad tarp trečiojo asmens E. S. 2004 m. rugpjūčio 4 d. patirto dešinio peties sąnario sužalojimo ir išsivysčiusios kontraktūros yra priežastinis ryšys. Pažymėtina, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 straipsnis). Dėl ekspertizės akto, kaip įrodymų šaltinio, įvertinimo kasacinis teismas yra pasisakęs, kad ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios, todėl kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, gali būti atmetami. Nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, tačiau eksperto išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles, kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2012). Šiuo nagrinėjamu atveju įvertinus byloje pateiktą ekspertizės išvadą, spręstina, jog ji nėra prieštaraujanti byloje pateiktiems kitiems rašytiniams įrodymams, ieškovo ir trečiojo asmens paaiškinimams. Vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo argumentus dėl trečiojo asmens kaltės jo sveikatai kilusiems padariniams ir padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos (CPK 185, 218 straipsniai).

15Dėl trečiojo asmens elgesio pasekmių, dėl regreso teisės į padariusį žalą asmenį

  1. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad trečiasis asmuo E. S. nevykdė gydytojų rekomendacijų bei vyko į Rusijos Federaciją, dėl ko gydymas komplikavosi ir dėl šios komplikacijos trečiajam asmeniui buvo nustatytas 50 procentų netektas bendrasis darbingumas. Apelianto manymu, kilusios trečiojo asmens sveikatai neigiamos pasekmės yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jo paties rizikingu ir dideliu neatsargumu pasireiškusiu elgesiu, todėl taikant CK 6.253 straipsnio 5 dalyje ir 6.282 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas materialines teisės normas jo civilinė atsakomybė dėl trečiajam asmeniui nustatyto netekto darbingumo turi būti mažinama mažiausiai ½ dalimi. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nurodytų materialinės teisės normų esant pagrindams netaikė, dėl trečiajam asmeniui nustatyto netekto bendrojo darbingumo visą civilinės atsakomybės naštą perkėlė apeliantui, dėl ko buvo akivaizdžiai pažeista bylos šalių interesų pusiausvyra, ignoruoti kasacinės instancijos teismo išaiškinimai. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
  2. Vadovaujantis CK 6.283 straipsnio 2 dalimi, nuostolius sveikatos sužalojimo atveju be kita ko sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų buvusi sužalota. Socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį (ar jo draudiką) tik toje dalyje, kurioje netekto darbingumo kompensacija atlygina nukentėjusiojo asmens dėl kaltojo asmens veiksmų negautas pajamas, t.y. dėl tos išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui padaryta žala. Vien netekto darbingumo kompensacijos paskyrimo ir mokėjimo faktas negali būti sutapatinamas su nukentėjusiojo asmens patirta žala negautų pajamų forma ir savaime nėra pakankamas pripažinti egzistuojant ieškovo atgręžtinio reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį (jo draudiką) išmokėtų išmokų dalyje. Sprendžiant dėl kaltojo asmens pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą negautų pajamų forma turi būti nustatyta, kad nukentėjusysis asmuo neteko pajamų būtent dėl patirto sužalojimo. Šios aplinkybės procesinė įrodinėjimo našta tenka ieškovui (CPK 178 straipsnis).
  3. CK 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina vieną iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai. Šis principas reiškia, jog žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tiesų prarado.
  4. CK 6.253 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nukentėjusio asmens veiksmai – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Šis nukentėjusio asmens sutikimas gali būti pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės tik tuo atveju, kai toks sutikimas ir žalos padarymas neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams.
  5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, kad CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nurodyti nukentėjusio asmens veiksmai, kaip pagrindas atleisti žalos padariusį asmenį nuo civilinės atsakomybės, siejami su sąmoningais nukentėjusio asmens veiksmais, dėl kurių jam atsiranda ar padidėja nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2009). Taigi, atleidimą nuo civilinės atsakomybės įstatymas sieja su kaltais nukentėjusio asmens veiksmais, kuriuos su atsiradusia žala ar jos padidėjimu siejo priežastinis ryšys.
  6. Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia (CK 6.282 straipsnio 3 dalis). Taigi CK 6.282 straipsnio, reglamentuojančio mišrios kaltės institutą taikant deliktinę atsakomybę, CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nustatyta nuostolių sumažinimo galimybė tik esant nukentėjusio asmens dideliam neatsargumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-684/2015).
  7. Pagal CK 6.248 straipsnio 2 dalį, kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu. Pastaroji kaltės forma dar skirstoma į paprastą neatsargumą ir didelį neatsargumą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017).
  8. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką žalos (nuostolių) atlyginimo mažinimas, kaip vieno iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo – išimtis, turi būti taikomas labai atsargiai ir tik tais atvejais, kai byloje konstatuotos jos taikymo sąlygos, ir sąžiningumas, protingumas ir teisingumas iš tiesų reikalauja sumažinti žalos atlyginimo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2010).
  9. Apeliantas teiginius, kad kilusios trečiojo asmens sveikatai neigiamos pasekmės yra sąlygotos pačio trečiojo asmens elgesiu grindžia tuo, kad E. S. gydymo eigoje nesilaikė gydančių medikų rekomendacijų, laikino nedarbingumo metu pažeisdama gydymo režimą ji eilę kartų buvo išvykusi į Rusijos Federaciją, išvykų metu pati vairavo automobilį, tampė pirkinių krepšius, būtent dėl ko išsivystė komplikacijos, nulėmusios trečiojo asmens dalies bendrojo darbingumo netekimą. 2004 m. rugpjūčio 6 d. jai buvo sėkmingai atlikta dešinio peties sąnario operacija ir sutvirtinus sąnarį ji išleista gydytis ambulatoriškai, jokių komplikacijų nebuvo stebima. Po 2004 m. rugpjūčio 27 d. kelionės ji kreipėsi apžiūrai į sveikatos priežiūros įstaigą ir buvo nustatyta, jog migruoja imobilizacinės vielos. Po 2004 m. rugsėjo 6 ir 7 d. kelionės į Rusijos Federaciją medicininiuose dokumentuose buvo fiksuotas patinęs E. S. dešinysis petys. Ekspertas nors ir nenurodė apie gydymo režimo pažeidimus, tačiau kategoriškai teigė, jog trečiasis asmuo privalėjo po operacijos mažiausiai mėnesį laiko laikyti ranką parištą. Apelianto vertinimu byloje esantys rašytiniai įrodymai neginčijamai patvirtina faktą, kad E. S. žinodama ir suvokdama gydytojų rekomendacijas ir jų svarbą, šių rekomendacijų sąmoningai nesilaikė. Šias aplinkybes atsakovas nurodė ir 2018-02-08 teismo posėdžio metu, kad aplinkybės žinomos ir iš kitų pažįstamų, kaimynų pasakojimų. Be to nurodė, kad ir įvykis dėl sužalojimo buvo ne visai tokiomis aplinkybėmis, kaip ji nurodė, bet ji buvusi jo sutuoktinė, jis norėjo su ja susitaikyti, todėl su viskuo sutiko bet ji iš esmės pati susižalojo ir kita. Nurodė, kad mokėjo žalos atlyginimą bet pastaruoju metu pradėjo kilti abejonės ar pagrįstai moka. 2018-04-05 teismo posėdžio metu ekspertas nurodė, kad trečiajam asmeniui gydymas atliktas pagal standartus, keliamus reikalavimus, pacientė vykdė gydytojų nurodymus, lankėsi pas gydytojus, tačiau nepaisant visko kilo komplikacijų. Medicininiu požiūriu nebūtų buvę traumos, nebūtų kilę pasekmių. Jei pažeidinėja pacientas gydytojų nurodymus gali tai turėti įtakos gydymui, bet konkrečiu atveju nėra jokių duomenų apie pažeidimus, apie papildomas traumas, kitus veiksnius galėjusius turėti įtakos. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, kad mano, kad dešinio peties sąnario kontraktūra, tik dėl kurios buvo netekta 50 procentų darbingumo - išsivystė dėl jos pačios rizikingo ir dideliu neatsargumu pasireiškusio elgesio - gydančių medikų nurodymų nevykdymo ir gydymo režimo pažeidimų. Ieškovas, trečiasis asmuo su apelianto argumentais nesutiko ( 11, 12 šios teismo nutarties punktai). Įvertinus bylos duomenis apelianto nurodytos aplinkybės dėl pačios E. S. elgesio, galėjusio lemti kilusias pasekmes darbingumo nustatymui teisėjų kolegijos vertinimu nepagrįstos.
  10. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, 2017 m. lapkričio 20 d. ekspertizės akto Nr. ( - ) išvadose vienareikšmiškai nurodyta, kad 2004 m. rugpjūčio 4 d. E. S. patyrė dešinio raktikaulio petinio galo išnirimą, todėl keletą kartų operuota, taikytas medikamentinis gydymas, fizioterapinės procedūros, gydomoji mankšta, tačiau teigiamų rezultatų negauta ir E. S. išsivystė III° dešinio peties sąnario kontraktūra, kurią nustatė gydytojai specialistai, remdamiesi apžiūros ir radiologinio tyrimo duomenimis. Dėl išsivysčiusios labai ryškios dešinio peties sąnario kontraktūros, potrauminės artrozės ir pečių juostos raumenų hipotrofijos liko tik minimalūs dešinio peties sąnario judesiai, kas, vadovaujantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių „Dėl sužalojimų prarasto bendrojo darbingumo procentų nustatymo lentelės“ 56.3. straipsniu, sukėlė 50 procentų bendrojo darbingumo praradimą. Tarp E. S. 2004 m. rugpjūčio 4 d. patirto dešinio peties sąnario sužalojimo ir išsivysčiusios kontraktūros yra priežastinis ryšys (jei E. S. nebūtų padarytas dešinio raktikaulio petinio galo išnirimas, nebūtų išsivysčiusi ir kontraktūra). Ekspertizės akto išvadas patvirtino ir teisme apklaustas teismo ekspertas D.V..
  11. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad dešinio raktikaulio petinio galo panirimą nukentėjęs trečiasis asmuo E. S. patyrė dėl A. S. neteisėtų smurtinių veiksmų 2004 m. rugpjūčio 4 d., dėl ko gydymo eigoje E. S. išsivystė III° dešinio peties sąnario kontraktūra, kas kartu su potraumine artroze ir pečių juostos raumenų hipotrofija sukėlė ir nulėmė E. S. 50 procentų bendrojo darbingumo praradimą.
  12. Byloje nėra duomenų, kad kilusios trečiojo asmens E. S. sveikatai neigiamos pasekmės yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jo paties rizikingu ir dideliu neatsargumu pasireiškusiu elgesiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tas faktas, jog trečiasis asmuo E. S. turėdama nedarbingumo pažymėjimus kirto valstybinę sieną ir buvo išvykusi į Rusijos Federaciją, neleidžia daryti išvados, kad trečiojo asmens bendrojo darbingumo netekimą nulėmė ne atsakovo sukelti sveikatos sužalojimai 2004 m. rugpjūčio 4 d. konflikto metu, o dėl medikų nurodymų ir gydymo režimo nesilaikymo išsivysčiusios komplikacijos (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, minėti trečiojo asmens gydymo režimo pažeidimai įvertinti ir dėl jų jau yra pasisakyta Šiaulių apygardos teismo 2006 m. birželio 13 d. nutartyje, civilinės bylos Nr. 2-25-671/2016.
  13. Šiaulių apygardos teismas 2006 m. birželio 13 d. nutartyje nustatė, kad E. S. nuo 2004 m. rugsėjo 8 d. iki 2005 m. liepos 21 d., turėdama nedarbingumo pažymėjimus, apie 25 kartus kirto valstybinę sieną ir buvo išvykusi į Kaliningrado sritį komercijos reikalais. Faktą, kad dėl sužalojimo trečiasis asmuo E. S. ilgą laiką buvo nedarbinga iš esmės teisme patvirtino ir liudytojai (gydytojai A. Š. ir A. S.). Esant tokiems įrodymams, teismas darė išvadą, kad E. S. buvo nedarbinga nuo 2004 m. rugsėjo 8 d. iki 2005 m. liepos 21 d. dėl sužalojimo, kurį padarė A. S. 2004 m. rugpjūčio 4 d. Teismas taip pat nustatė, kad E. S. už gydytojų nustatyto gydymo ir slaugos režimo pažeidimus, ryšium su jos išvykimais į užsienį nedarbingumo metu sugrąžino į VSDFV Telšių skyriaus sąskaitą 239,70 Lt ir 206,61 Lt, o atsakovas A. S. 2006 m. kovo 21 d. atlygino žalos dydį, t.y. 195,84 Lt (prijungtos c.b. Nr. 2-25-671/2016, l. 139-142).
  14. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje apeliantas neįrodė trečiajam asmeniui E. S. buvus labai neatsargiam ar trečiojo asmens veiksmų, kurie galėjo lemti nuostolių padidėjimą, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo visiško nuostolių atlyginimo principo ir mažinti ieškovo prašomos priteisti žalos dydį (CPK 185 straipsnis; CK 6.253 straipsnio 5 dalis, 6.282 straipsnio 1 dalis).
  15. Apelianto argumentas, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime pateiktų išaiškinimų Šiaulių apygardos teismo 2006 m. birželio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-198-44/2006 pateiktas faktinių aplinkybių vertinimas nebėra teisiškai reikšmingas, atmestinas kaip nepagrįstas.
  16. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime sprendė klausimą ar CK 6.290 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nėra nustatyta aiškios draudimo išmokas išmokėjusių socialinio draudimo įstaigų regreso teisės reikalauti žalos atlyginimo iš ją padariusio asmens taikymo apimties, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismas išaiškino, kad: „Pareiškėjai, pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. ...<>Taip aiškinant 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą nebelieka pareiškėjų prašymuose išdėstytų abejonių dėl jo atitikties Konstitucijai“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas).
  17. Taigi konstatavus, kad sveikatos sužalojimą trečiasis asmuo E. S. patyrė dėl atsakovo A. S. neteisėtų smurtinių veiksmų 2004 m. rugpjūčio 4 d., dėl ko gydymo eigoje E. S. išsivystė komplikacijos, kurios nulėmė E. S. 50 procentų bendrojo darbingumo praradimą, teisėjų kolegija vertina, kad ieškovo išmokėta netekto darbingumo pensija yra lygi trečiajam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui, todėl ieškovas turi reikalavimo teisę į atsakovą dėl visos draudimo išmokos.
  18. Teisėjų kolegija plačiau dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų nepasisako, nes teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010).

16Dėl bylos procesinės baigties

  1. Įvertinęs byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad trečiojo asmens E. S. darbingumo netekimą nulėmė atsakovo A. S. neteisėti veiksmai, anksčiau aptartais duomenimis nustatyta, jog dėl komplikacijų kilimo trečiasis asmuo E. S. nėra kalta, jos neatsargumo ar kaltės priežastiniame ryšyje su padariniais nenustatyta, todėl laikytina, jog apeliantas yra atsakingas už visą ieškovui VSDFV Mažeikių skyriui kilusią žalą. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliacinio skundo argumentai iš esmės nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir bylos faktines aplinkybes vertinti kitaip. Apelianto apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl esant nurodytoms aplinkybėms, nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimo dalį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

17Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
  2. Nors atsakovas A. S. prašė priteisti iš ieškovo jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, atmetus apeliacinį skundą, jos neatlygintinos. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius ir trečiasis asmuo E. S. nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.

18Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Nutarė

19Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

20Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

21Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.

Proceso dalyviai
Ryšiai