Byla 3K-3-409/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Vinco Versecko, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. S. kasacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. S. ieškinį atsakovams antstolei Ramunei Mikliušienei, UAB DK „PZU Lietuva“ dėl žalos atlyginimo; tretieji asmenys: N. B., UAB „Jonavos paslaugos“.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas prašė teismo priteisti iš antstolės R. Mikliušienės 1000 Lt, iš UAB DK „PZU Lietuva“ 14 800 Lt žalos, padarytos pardavus ieškovo butą iš varžytynių už per mažą kainą. Byloje teismai nustatė, kad antstolė, vykdydama ieškovo 10 513,75 Lt skolos išieškotojui UAB „Jonavos paslaugos“ išieškojimą, 2004 m. kovo 23 d. areštavo ieškovo 36,13 kv. m, 1 kambario butą ( - ), nustatė buto vertę 5000 Lt ir jį pardavė N. B. už 4200 Lt 2004 m. gegužės 24 d. varžytynių aktu, kurį patvirtinto Jonavos rajono apylinkės teisėjas. Nekilnojamojo turto registro išraše buto vidutinė rinkos vertė 2000 m. kovo 28 d. nustatyta 19 144 Lt, ieškovo užsakymu UAB „Kytra ir ko“ 2006 m. kovo 17 d. parengtoje turto vertinimo ataskaitoje – 20 tūkst. Lt (ataskaitos atlikimo dieną), teismo paskirtoje UAB „Geomatas“ atliktoje turto vertinimo ataskaitoje – 4000 Lt (turto pardavimo iš varžytynių dieną). Teismai taip pat nustatė, kad vykdomojoje byloje antstolė S. S. išsiuntė raginimą įvykdyti sprendimą geruoju dviem adresais, registruotu laišku turto arešto aktą ir pranešimą dėl varžytynių, bet šie dokumentai skolininkui neįteikti. UAB DK „PZU Lietuva“ nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. buvo apdraudusi antstolės R. Mikliušienės civilinę atsakomybę su 1000 Lt išskaita kiekvienai draudimo išmokai. Ieškovas ginčijamą butą 1994 m. rugsėjo 14 d. pardavė G. Z., bet buto pirkimo–pardavimo sutartis neįregistruota Nekilnojamojo turto registre.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

6Jonavos rajono apylinkės teismas 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė antstolei R. Mikliušienei iš ieškovo 1300 Lt bylinėjimosi išlaidų, atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ – 1600 Lt bylinėjimosi išlaidų, valstybei – 62 Lt pašto išlaidų už procesinių dokumentų įteikimą. Teismas nenustatė antstolės R. Mikliušienės civilinės atsakomybės sąlygų. Teismas nurodė, kad ieškovas žinojo apie jam priteistą 10 482,93 Lt skolą ir, nors nelaikė savęs ginčijamo buto savininku, bet juo buvo, nes 1994 m. rugsėjo 14 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties pirkėja neįregistravo Nekilnojamojo turto registre, dėl to sandoris yra niekinis ir negaliojantis (1964 m. CK 255 straipsnis). Teismas pripažino, kad antstolė pažeidė teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 5 punktą, nes, nesant ieškovo jo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, nepaskelbė raginimo įvykdyti sprendimą geruoju vykdymo veiksmų atlikimo vietos laikraštyje, taip pat šio asmens paieškos. Teismas nurodė, kad buto arešto procedūra, varžytynių paskelbimo tvarka ir terminai nepažeisti. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad antstolė R. Mikliušienė, nustatydama parduodamo iš varžytynių buto rinkos vertę, nepažeidė įstatymo reikalavimų ir pardavė butą už vidutinę rinkos vertę atitinkančią kainą. Šią išvadą teismas pagrindė aplinkybe, kad pardavimo metu buto būklė buvo prasta (reikėjo remonto), ją patvirtinančiais trečiojo asmens J. B. parodymais, ir 2007 m. vasario 8 d. parengta eksperto išvada. Teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ yra taip pat nepagrįstas, nes neatitinka Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 957 patvirtintų Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 8 punkte nustatytų sąlygų: neįrodyti antstolės neteisėti veiksmai nustatant parduoto turto rinkos vertę, nenustatyta turtinės žalos.

7Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. kovo 18 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą, Jonavos rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė antstolei R. Mikliušienei iš ieškovo 400 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais. Papildomai apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad 2007 m. vasario 8 d. parengta eksperto A. P. B. išvada yra tinkamas įrodymas nagrinėjamoje byloje, nepaisant to, kad šio asmens turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimas 2007 m. gegužės 30 d. sustabdytas, nes pažymėjimo galiojimas sustabdytas po nurodytos ekspertizės išvados parengimo ir ne dėl ginčijamo buto vertės nustatymo (Žin., „Informaciniai pranešimai“, 2007-05-30, Nr. 41). Teismas pažymėjo, kad kiti vieno kambario butai tą pačią dieną Jonavoje buvo pardavinėjami už panašias kainas (nuo 1200 Lt iki 6000 Lt). Teismas sprendė, kad skolininko paieškos nepaskelbimas nesudaro pagrindo pripažinti, jog ieškovui padaryta žalos, nes ieškovas butą pardavė ir jame negyveno nuo 1994 metų, bei neįrodė, kad butas parduotas už mažesnę negu rinkos kainą.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

9Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. sprendimą, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinant. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: 1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nes teismo išvada apie ginčijamo buto kainos pagrįstumą prieštarauja bylos duomenims. Teismas nemotyvavo, kodėl atmetė UAB „Kytra ir ko“ atliktą buto vertinimo ataskaitą, pagal kurią buto vidutinė rinkos vertė 2006 m. kovo 17 d. nustatyta 20 tūkst. Lt. Kasatorius mano, kad teismai turėjo vadovautis šiuo įrodymu. Teismas nepagrįstai rėmėsi UAB „Geomatas“ 2007 m. vasario 8 d. buto vertinimo atskaita. Kasatorius pabrėžė, kad šia ataskaita negalima remtis, nes ją rengusio eksperto A. P. B. reputacija yra abejotina – šiuo metu sustabdytas jo turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimas dėl akivaizdžiai per mažų vertintų objektų kainų nustatymo. Teismas nemotyvavo, kodėl buto rinkos vertė nuo 2000 m. kovo 28 d. (Nekilnojamojo turto registro duomenys) iki buto pardavimo varžytynėse 2004 m. gegužės 24 d. sumažėjo penkis kartus, o iki 2006 m. kovo 17 d. (Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita) vėl padidėjo penkis kartus. 2. Kasatorius nurodė, kad teismas pažeidė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, neatsižvelgė (nors turėjo atsižvelgti) į 2006 m. kovo 21 d. Nekilnojamojo turto registro išrašą, kuriame buto vidutinė rinkos vertė 2000 m. kovo 28 d. nustatyta 19 144 Lt; nemotyvavo, kodėl nesiremia šiuo įrodymu. 3. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2006 išaiškinimų, nes neatsižvelgė į tai, kad antstolė R. Mikliušienė, prieš parduodama butą iš varžytynių, nesirėmė buto verte, užfiksuota viešajame registre, vienašališkai įvertino turtą ir savo nuožiūra nustatė jo kainą, neišklausiusi išieškotojo ir skolininko nuomonių. 4. Kauno apygardos teismas nevertino apeliacinio skundo argumentų dėl antstolės neteisėtų veiksmų ir jų neanalizavo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad antstolė pažeidė Sprendimų vykdymo instrukcijos 5 straipsnį, nes nepaskelbė ieškovo paieškos, nesilaikė išieškojimo eiliškumo, nes išieškojimą nukreipė į nekilnojamąjį turtą, prieš tai skolos neišieškodama iš darbo užmokesčio, nepaskyrė kuratoriaus, turtas aprašytas nedalyvaujant nei ieškovui, nei jo šeimos nariams ar turto saugotojui, neįteiktas turto arešto egzempliorius.

10Atsiliepime į kasacinį skundą antstolė R. Mikliušienė prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad pagal CPK 681 straipsnio 1 dalį areštuojamo turto įkainojimas yra antstolio prerogatyva ir tik jeigu antstoliui nepakanka žinių ar (ir) duomenų apie analogiško turto toje vietovėje kainas arba su antstolio atliktu įkainojimu nesutinka skolininkas ar išieškotojas, atsiranda antstolio pareiga kreiptis į ekspertus areštuojamo turto kainai nustatyti. Antstolė nurodė, kad šio ginčo atveju nebuvo nurodytų sąlygų, todėl ji įkainojo butą rinkos kaina, atsižvelgusi į analogiško turto pardavimo iš varžytynių sandorius, nekilnojamojo turto rinkos kainas ( - ). Atsiliepime pažymima, kad turto arešto aktas 2004 m. kovo 23 d. atitinka CPK 678 straipsnį. Antstolė nurodė, kad apie buto areštą kasatoriui turėjo būti žinoma nuo 2004 m. kovo 25 d., kai turto arešto aktas įregistruotas turto areštų registre, nes pagal CPK 675 straipsnio 4 dalį ir Turto arešto aktų registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalį nuo šio momento įsigalioja turto areštas ir laikoma, kad turto arešto akto duomenys yra žinomi kiekvienam asmeniui. Antstolė taip pat nurodė, kad turto arešto aktas kasatoriui išsiųstas registruotu laišku. Atsiliepime teigiama, kad ginčijamo buto kaina atitiko tuo metu buvusią analogiško turto rinkos kainą, nes varžytynių metu ji buvo patikrinta ir varžytynių dalyviai ją pakėlė iki 4200 Lt. Atsiliepime nurodoma, kad žemesniųjų instancijų teismai, nustatydami buto kainą, tinkamai motyvavo, kodėl nesivadovavo 2006 m. kovo 21 d. Nekilnojamojo turto registro išrašu ir UAB „Kytra ir ko“ parengta turto vertinimo ataskaita. Antstolė teigia, kad šiais įrodymais negalima remtis, nes jie neatitinka įrodymo liečiamumo kriterijaus. Atsakovė tvirtina, kad Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta kaina nėra reali rinkos kaina, nes ji fiksuojama remiantis masiniu vertės nustatymu, neatsižvelgiant į turtą individualizuojančius požymius (būklė, vieta, aukštas ir pan.). UAB „Kytra ir ko“ parengtoje turto vertinimo ataskaitoje nustatyta buto vertė, buvusi ne pardavimo iš varžytynių dieną. Atsiliepime nurodoma, kad teismas pagrįstai vadovavosi UAB „Geomatas“ parengta buto vertinimo ataskaita, nes šis įrodymas yra eksperto išvada, paskirta teismo pagal CPK 212 straipsnį, o UAB „Kytra ir ko“ turto vertinimo ataskaita parengta kasatoriaus užsakymu. Atsiliepime tvirtinama, kad kasatorius elgėsi nesąžiningai, nes žinojo apie išieškomą skolą ir apie tai, jog byloje, kurioje priteista skola, nurodytas kitas jo adresas ( - ), neinformavo antstolės apie pasikeitusią gyvenamąją vietą bei vengė skolos išieškojimo. Atsakovė nurodo, kad nepažeidė CPK 39 straipsnio 1 dalies, nes joje numatytas kuratoriaus skyrimas šaliai, kurios gyvenamoji ir darbo vieta nežinoma, priešingos šalies, bet ne antstolio prašymu. Šiuo atveju išieškotojas nepateikė tokio prašymo. Atsiliepime teigiama, kad kasatoriui registruotu laišku išsiųsti raginimai neįteikti ne dėl antstolės, bet dėl paties kasatoriaus kaltės, nes jis pažeidė CPK 644 straipsnio 1 dalies 2 punktą – neinformavo antstolės ir teismo apie gyvenamosios vietos pasikeitimą. Antstolė nurodo, kad ji neprivalėjo ir negalėjo skelbti skolininko (kasatoriaus) paieškos, nes nebuvo CPK 620 straipsnio 3 dalyje nustatytų paieškos skelbimo sąlygų: išieškotojas nepateikė prašymo ir nesumokėjo nustatyto dydžio paieškos išlaidų. Antstolė atkreipė dėmesį į tai, kad ši byla nepatenka į CPK 620 straipsnio 1 dalyje nustatytų bylų kategoriją, kai skolininko paiešką antstolis privalo skelbti be išieškotojo prašymo. Atsiliepime nurodoma, kad šioje byloje reikia vadovautis ne Sprendimų vykdymo instrukcijos 5 punktu, bet CPK 620 straipsniu, instrukcija yra poįstatyminis aktas, detalizuojantis CPK, o jos 5 punkte nekonkretizuota, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis antstolis skelbia skolininko paiešką. Atsakovė pabrėžė, kad išieškotojas jos neprašė raginimo įvykdyti sprendimą paskelbti laikraštyje pagal CPK660 straipsnio 1 dalį. Antstolė teigia, kad ji neatliko neteisėtų veiksmų.

11Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime iš esmės pateikti tokie pat argumentai, kaip ir antstolės atsiliepime į kasacinį skundą. Papildomai UAB DK „PZU Lietuva“ remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2005 pateiktu išaiškinimu, kad teismas, nustatydamas areštuoto turto vertę, negali remtis pareiškėjo pateiktu turto vertinimu, bet pagal CPK 212 straipsnį laikydamas, kad reikalingos specialios žinios turto vertei nustatyti, turi skirti ekspertizę. Pirmosios instancijos teismas paskyrė ekspertizę buto vertei pardavimo iš varžytynių metu nustatyti, todėl, atsakovo nuomone, teismai teisingai ir objektyviai patikrino buto kainą, remdamiesi eksperto išvada. Atsakovas nesutinka su kasatoriaus argumentu dėl eksperto A. B. turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo sustabdymo, nes pažymėjimo galiojimas sustabdytas po ekspertizės šioje byloje atlikimo (2007 m. gegužės 30 d.), tai padaryta ne dėl ginčijamo buto įvertinimo. Be to, atsiliepime nurodoma, kad kasatorius šį argumentą iškėlė tik apeliacinės instancijos teisme, o pirmosios instancijos teisme eksperto kvalifikacijos neginčijo. Atsiliepime nurodoma, kad negalima remtis kasatoriaus nurodytomis kasacinio teismo nutartimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2006 ir nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2008), nes skiriasi jų ir šios bylos faktinės aplinkybės. Atsiliepime tvirtinama, kad kasatoriaus reikalavimas nepagrįstas, nes nėra antstolės civilinės atsakomybės sąlygų, kasatorius ieškinį padavė praleidęs tokiam veiksmui nustatytą terminą, todėl nėra draudiminio įvykio pagal UAB DK „PZU Lietuva“ ir antstolės sudarytą draudimo sutartį, taip pat ir sudėtinę jos dalį Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 957 patvirtintas Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles.

12Teisėjų kolegija konstatuoja:

13V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

14Ieškinys pareikštas dėl žalos, padarytos antstolio veiksmais, atlyginimo. Antstolių atsakomybę reglamentuojančio Antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Dėl to ginčo sprendimui taikytinos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę. Taikant deliktinę atsakomybę asmens teisės apginamos, atlyginant nuostolius. Būtinosios sąlygos šiai atsakomybei taikyti yra neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp skolininko veiksmų bei žalos ir kaltė (išskyrus įstatymų numatytus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės). Nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus būtina patikrinti, ar egzistuoja visos įstatyme nurodytos sąlygos, kurioms esant galimas civilinės atsakomybės taikymas. Šios sąlygos reikšmingos ne tik antstolio, kurio veiksmais, kasatoriaus teigimu, padaryta žalos, atsakomybei, bet ir kitam atsakovui – draudikui, nes pagal Antstolių įstatymo 17 straipsnio 6 dalį draudiminiu įvykiu laikomi draudimo sutarties galiojimo metu atlikti antstolio, jo atstovo, padėjėjų ar kitų darbuotojų neteisėti veiksmai (veikimas, neveikimas), kurie yra pagrindas žalai atsirasti.

15Ieškovas neteisėtais antstolio veiksmais nurodo netinkamą (per mažą) areštuoto turto, kuris vėliau parduotas varžytynėse, įkainojimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra akcentavęs, kad varžytynėse parduodamo turto kaina nenustatinėjama šalių susitarimu, ją nustato antstolis, todėl areštuoto turto pardavimo iš varžytynių tinkamos kainos nustatymas yra esminė varžytynių teisėtumo sąlyga. Antstolis, ruošdamasis parduoti skolininko (turto savininko) turtą iš varžytynių, turi elgtis teisingai ir veikti taip, kad, parduodant daiktą iš varžytynių, būtų gauta maksimali nauda, atitinkanti tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus. Įkainojus turtą mažesne negu jo rinkos vertė kaina, pažeidžiamos skolininko, dažnai – ir kreditoriaus teisės (kai už parduotą daiktą gautų pinigų nepakanka skolai padengti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2006; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2005; 2008 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2008 ir kt.).

16CPK 681 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones, 2 dalyje įtvirtinta, jog, vykdymo proceso metu įkainoto turto vertei pasikeitus, antstolio patvarkymu turtas gali būti perkainojamas laikantis šiame straipsnyje nustatytos tvarkos. Pagal CPK 718 straipsnį pirmosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma pradinė kaina sudaro aštuoniasdešimt procentų šio Kodekso 681 straipsnio tvarka nustatytos turto kainos. Dėl to bylą nagrinėję teismai turėjo nustatyti, kokia buvo buto ( - ) rinkos vertė jo areštavimo ir pardavimo metu, bei iš to spręsti, ar antstolis teisingai įkainojo butą.

17Kasatorius nurodo, kad teismo išvados dėl buto vertės prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir kad teismas, spręsdamas dėl buto vertės, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Buto rinkos vertės nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinės instancijos teismas nesprendžia. Kolegija vertina ir pasisako, ar procese nepažeistos įrodinėjimą reglamentuojančios proceso teisės normos. Kasaciniame skunde nenurodoma, kokios įrodymų tyrimo taisyklės (CPK 183 straipsnis) pažeistos, todėl kolegija dėl šio argumento nepasisako.

18Įver­tin­da­mas įro­dy­mus teis­mas įsi­ti­ki­na, ar pa­kan­ka įro­dy­mų reikš­min­goms by­los aplinkybėms (įro­di­nė­ji­mo da­ly­kui) nu­sta­ty­ti (CPK 176 straipsnio 1 dalis). At­lik­da­mas šią pa­rei­gą, teis­mas tu­ri įver­tin­ti kiek­vie­no įro­dy­mo įro­do­mą­ją reikš­mę ir iš įro­dy­mų vi­se­to duo­me­nų pa­da­ry­ti iš­va­das. Ver­tin­da­mas įro­dy­mų vi­se­tą, teis­mas tu­ri įsi­ti­kin­ti, kad pa­kan­ka duo­me­nų iš­va­dai, jog tam tik­ri fak­tai eg­zis­ta­vo ar­ba ne­eg­zis­ta­vo, kad nė­ra es­mi­nių prieš­ta­ra­vi­mų, pa­nei­gian­čių to­kias iš­va­das. Teis­mų prak­ti­ko­je la­bai svar­bu, kad fak­ti­niai duo­me­nys (in­for­ma­ci­ja) bū­tų pa­ti­ki­mi. Įro­dy­mų pa­ti­ki­mu­mą patvirtina fak­ti­nių duo­me­nų (in­for­ma­ci­jos), gau­tų iš ke­le­to įro­di­nė­ji­mo prie­mo­nių, ta­pa­tu­mas. Spren­džiant vie­no ar ki­to įro­dy­mo pa­ti­ki­mu­mo klau­si­mą, la­bai svar­bu iš­si­aiš­kin­ti, ar nė­ra prieš­ta­ra­vi­mų tarp fak­ti­nių duo­me­nų, gau­tų iš tos pa­čios rū­šies ar skir­tin­gų įro­di­nė­ji­mo prie­mo­nių. Šiame kontekste pažymėtina, kad CK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas, reiškiantis, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CK nustatytas išimtis. Eksperto išvada nepriskirtina prie tokių išimčių, ji teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Teismas gali nesutikti su eksperto išvada, tokio nesutikimo motyvus išdėstydamas bylos sprendime arba nutartyje (CPK 218 straipsnis). Nesutikimo su eksperto išvada ar abejojimo jos patikimumu priežasčių gali būti įvairių: išvados neišsamumas, neaiškumas, tam tikrų reikšmingų faktorių neįvertinimas, prieštaravimas kitai ekspertizės išvadai ar kitiems byloje esantiems leistiniems įrodymams, faktų, keliančių abejonių eksperto nešališkumu, kvalifikacija ar kompetencija, paaiškėjimas ir kt. Tokiu atveju teismas gali arba atitinkamas išvadas daryti kitų pakankamų įrodymų pagrindu, arba skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę.

19Nagrinėjamu atveju buto vertei nustatyti paskirta ekspertizė. Eksperto išvada konstatuota, kad buto įkainojimo ir pardavimo varžytynėse metu jo rinkos vertė buvo 4000 Lt. Teismas su tokiu įvertinimu sutiko ir juo rėmėsi spręsdamas ginčą. Eksperto išvadoje pateiktas įvertinimas yra kelis kartus mažesnis negu užfiksuotas kituose byloje esančiuose rašytiniuose įrodymuose (Nekilnojamojo turto registro pažymėjime – 19 144 Lt, Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje, pateiktoje ieškovo, – 20 tūkst. Lt). Nors šiuose dokumentuose nustatyta, kokia buto vertė buvo ne jo įkainojimo ir pardavimo metu – 2004 m. kovo 23 d. ir 2004 m. gegužės 24 d., bet 2000 m. kovo 28 d. ir 2006 m. kovo 17 d., ir dėl šios priežasties jie taip pat negali būti pripažinti pakankamais ir patikimais turto vertės įrodymais, tačiau kainų skirtumas juose ir ekspertizės išvadoje (vertės kritimas būtent 2004 metais) yra labai didelis ir negali būti paaiškinamas vien galimais įprastais kainų pokyčiais rinkoje. Tokia kainų neatitiktis turėtų kelti abejonių ekspertizės akto patikimumu. Bylą nagrinėję teismai aptarto kainų skirtumo priežasčių nenustatė, todėl kolegija pripažįsta, kad teismo išvados dėl parduoto iš varžytynių buto rinkos vertės ir dėl antstolio veiksmų teisėtumo padarytos, neišaiškinus esminių aplinkybių. Tuo pažeistos proceso teisės normos, kuriomis nustatytos įrodinėjimo taisyklės. Toks pažeidimas sudaro pagrindą teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo.

20Kasatorius nurodo, kad teismai taip pat pažeidė materialiosios teisės normas, būtent – Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, kuriame nustatyta, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Kasatoriaus nuomone, antstolis ir teismas buto rinkos vertę turėjo nustatyti pagal registro duomenis. Kolegija šį argumentą pripažįsta nepagrįstu. Visų pirma pažymėtina, kad priverstine tvarka parduodamo turto vertės nustatymą reglamentuojančiose teisės normose neįtvirtinta, kad turto rinkos vertė būtinai būtų nustatoma pagal Nekilnojamojo turto registre fiksuotą vertę. Šie duomenys gali būti vienu iš kriterijų, nustatant areštuojamo turto rinkos vertę, tačiau būtina atsižvelgti ir į kitus reikšmingus kriterijus, ypač į atskleidžiančius individualius turto požymius. Be to, net ir remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis būtina išsiaiškinti, ar viešajame registre užfiksuota turto rinkos vertė atitinka šio turto vertę turto arešto akto surašymo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2005; 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2005).

21Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai nesilaikė vienodos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ir neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2006. Nagrinėjama ir kasatoriaus nurodoma bylos skiriasi pagal faktines aplinkybes ir ginčo pobūdį. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2006 kasacinis teismas pasisakė dėl CPK 725 straipsnio, kuriuo nustatytos varžytynių akto patvirtinimo tvarka ir sąlygos, taikymo. Kasaciniame skunde cituojamo teksto, pateikiamo kaip šios teismo nutarties ištraukos, iš tikrųjų nurodytoje nutartyje nėra. Kasaciniame skunde pateikiama citata yra iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2008, bet šioje nutartyje taip pat nėra nuostatos, kad Nekilnojamojo turto registre nurodytos turto vertės naudojimas yra būtinas ir vienintelis būdas areštuojamam turtui įkainoti. Pastarojoje nutartyje tik akcentuota, kad viešajame registre užfiksuota turto rinkos vertė turi būti tikrinama, jei ja remiamasi nustatant areštuojamo turto rinkos vertę. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad teismų sprendimai nagrinėjamoje byloje prieštarauja teismų praktikai, suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse.

22Kasatoriaus nurodomi vykdymo proceso taisyklių pažeidimai (neįteiktas raginimas įvykdyti sprendimą geruoju ir turto arešto aktas, turtas areštuotas nedalyvaujant skolininkui ir kt.) tam tikrais atvejais galėtų būti pagrindas varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu ar kitaip pakoreguoti vykdymo procesą, pvz., atliekant turto perkainojimą. Kasatorius pažeistų teisių gynimo būdu pasirinko nuostolių, atsiradusių netinkamai nustačius iš varžytynių parduoto turto vertę, atlyginimą. Jei bus pripažinta, kad antstolis turtą įkainojo tinkamai, ir kasatoriui žalos nepadaryta, šie pažeidimai neturės esminės reikšmės.

23Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

24Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui apeliacine tvarka.

25Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.