Byla e2A-680-464/2017
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo P. T. (P. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-112-577/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Telkom“ ieškinį atsakovui P. T. dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė BUAB „Telkom“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė priteisti iš atsakovo P. T. 60 861,05 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad bankroto administratorė, išanalizavusi gautus įmonės dokumentus, nustatė, jog atsakovas, buvęs įmonės vadovas, iš ieškovės banko sąskaitos grynaisiais pinigais paėmė 62 268,30 Eur, tačiau pateikti dokumentai patvirtina tik dalies šios sumos – 57 473,60 Eur, panaudojimą. Likusios 4 794,70 Eur sumos panaudojimo dokumentų įmonėje nėra ir šią sumą laiko padaryta žala įmonei. Taip pat atsakovas 2012-11-15 sudarė paskolos sutartį su UAB ,,Irec Lietuva“, pagal neatlygintinai suteikė 54 738,18 Eur paskola, kuri iki šiol nėra grąžinta. Ši paskola suteikta susijusiam akcininkui neatlygintinai, todėl įmonė ne tik negavo naudos, bet ir patyrė žalą. Be to, atsakovas neperdavė administratorei 2012-10-18 ir 2012-12-27 įsigytų biuro baldų, kurių vertė 1 328,17 Eur, dėl ko bankrutavusi įmonė ir jos kreditoriai taip pat patyrė žalą. Iš viso, ieškovės teigimu, dėl neteisėtų buvusio įmonės vadovo veiksmų patirta 60 861,05 Eur žala (54 738,18 Eur + 1 328,17 Eur + 4 794,40 Eur).
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017-02-06 sprendimu ieškovės BUAB „Telkom“ ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo P. T. 57 969,57 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-12-09) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisė iš atsakovo P. T. 1 086 Eur žyminio mokesčio valstybei.
  2. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus (2012-10-18 ir 2012-12-27 sąskaitas faktūras, 2012-11-16 ir 2012-12-27 kasos pajamų orderio kvitus), nustatė, kad ieškovė įsigijo biuro baldų už 1 328,17 Eur. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas neginčijo fakto, jog šis turtas yra pas jį ir nebuvo perduotas bankroto administratorei, ir jokių priežasčių, pateisinančių įstatymu jam nustatytos pareigos perduoti paskirtai bankroto administratorei įmonės turtą nevykdymą neįvardijo, teismas sprendė, kad egzistuoja visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei taikyti (CK 6. 246 str. 1 d., 6.247, 6.249 str.). Taip pat atmetė kaip nepagrįstus atsakovo teiginius, kad administratorė pati turėjo šį turtą atsiimti, pažymėjęs, jog tokia pareiga kyla būtent valdymo organo nariui (ĮBĮ 10 str. 7 d.).
  3. Vertindamas reikalavimo pagrįstumą priteisti iš atsakovo 54 738,18 Eur žalą dėl 2012-12-15 paskolos sutarties pagrindu perduotos UAB ,,Irec Lietuva“ sumos, teismas iš į bylą pateiktų bei viešai prieinamų duomenų nustatė, kad atsakovui einant UAB „Telcom“ direktoriaus pareigas ir sudarant minėtą sandorį neabejotinai buvo žinomos visos aplinkybės, susijusios tiek su UAB „Telcom“ akcininkų pasikeitimu tarp susijusių įmonių, tiek su UAB „Ignalinos statyba“ restruktūrizavimo byla, tiek su nesąžiningu reikalavimo teisių perleidimo sandorio, kuriuo UAB „Telcom“ perleido reikalavimo teises RUAB „Ignalinos statyba“ už 169 139,33 Lt, tiek su nurodytos sumos grynųjų pinigų išėmimu iš UAB „Telcom“ banko sąskaitos. Įvertinęs šias aplinkybes teismas padarė išvadą, kad atsakovas, sudarydamas minėtą paskolos sutartį, žinojo, jog veikia ne tik priešingai bendrovės, bet ir jos kreditorių interesams, nes, suteikus beprocentę paskolą susijusiam akcininkui UAB „Irec Lietuva“, šiuo sandoriu buvo siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Taip pat pažymėjo, kad tokie atsakovo (bendrovės vadovo) veiksmai yra neteisėti, nes šis veikė nesąžiningai, nerūpestingai, nekvalifikuotai, neapdairiai, jo elgesys neatitiko protingo vadovo elgesio standarto, jis šiurkščiai pažeidė įstatymuose numatytas juridinio asmens valdymo organo pareigas (CK 6.246 str.). Tokiais atsakovo veiksmais (paskolos suteikimu) buvo padaryta 54 738,18 Eur (189 000 Lt) žala UAB „Telkom“ ir jos kreditoriams (CK 6.247 str., 6.249 str.).
  4. Ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovo 4 794,70 Eur žalos atlyginimą teismas tenkino tik iš dalies nustatęs, kad pagal atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus – pinigų priėmimo kvitus, banko sąskaitos išrašus, kasos išlaidų orderius, 2 891,48 Eur suma, priešingai nei teigiama ieškinyje, buvo panaudota įmonės reikmėms tenkinti, todėl šioje dalyje reikalavimą atmetė ir priteisė iš atsakovo kaip žalos atlyginimą 1 903,22 Eur, nesant tokios pinigų sumos panaudojimo įmonės reikmėms įrodymų (CK 6.246- 6.249 str.).
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atsakovas P. T. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017-02-06 sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Teismo išvada, kad jis administratorei neperdavė biuro baldų, kurių vertė 1 328,17 Eur, neteisinga, nes teismas neįvertino aplinkybės, kad pati administratorė nesiėmė aktyvių veiksmų priimti / organizuoti šio turto priėmimą. Žala įmonei nebuvo padaryta, nes baldai yra saugomi, jie nėra pasisavinti ar sugadinti / sunaikinti, todėl neegzistuoja sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti.
    2. Spręsdamas dėl žalos, neva atsiradusios paskolos sutarties pagrindu, teismas visiškai nepagrįstai netyrė ir nevertino faktinių aplinkybių, kad atsakovas yra veikiantis pagal darbo sutartį įmonės vadovas, vykdantis tik bendrovės kasdienės ūkinės komercinės veiklos organizavimą. Sudarydamas paskolos sutartį jis veikė išimtinai įmonės akcininko interesais ir pavedimu, kuris ir nusprendė suteikti minėtą paskolą. Priešingai nei sprendė teismas, nagrinėjamu atveju nėra svarbi paskolintų pinigų kilmė.
    3. Priešingai nei sprendė teismas, visa ieškinyje nurodyta 4 794,70 Eur suma buvo panaudota įmonės reikmėms, t. y. atsiskaitymams su kreditoriais ir einamiesiems mokėjimams atlikti. Ieškovė sąmoningai nepateikė visų mokėjimus patvirtinančių dokumentų, kurie buvo perduoti administratorei po įmonės bankroto bylos iškėlimo. Esant tokiai faktiniai situacijai atsakovas neturi realios galimybės įrodyti, kad visa minėta suma buvo panaudota įmonės reikmėms tenkinti.
  1. Ieškovė BUAB „Telkom“ atsiliepime prašo atsakovo P. T. apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2017-02-06 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Atsakovas niekaip neįrodė biuro baldų perdavimo fakto bei pats sutinka, kad jie nebuvo perduoti, nors nagrinėjimo metu teismas ne kartą buvo išaiškinęs jam tokio elgesio galimas pasekmes. Apeliantas nepagrįstai savo pareigą perduoti turtą perkelia bankroto administratorei bei visiškai neteisingai nurodo, kad administratorė veikia neaktyviai, nesąžiningai. Vien atsakovo teiginiai, kad turtas egzistuoja ir yra sandėliuojamas, nereiškia jo pareigos perduoti turtą įvykdymo.
    2. Apeliantas klaidingai nurodo, kad akcininkų susirinkimas yra aukščiausias bendrovės valdymo organas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad pagal CK 2.82 straipsnio 2 dalies nuostatas juridinio asmens dalyvių susirinkimas laikomas įmonės organu, tačiau šio straipsnio prasme nelaikomas jos valdymo organu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2009; 2009-06-01 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2009). Taigi apeliantas neturėjo jokios pareigos vykdyti akcininko sprendimą ir veikti vien tik akcininko interesais bei pavedimu, jis turėjo veikti išimtinai įmonės ir jos kreditorių interesais, veikti rūpestingai, sąžiningai, kvalifikuotai, apdairiai, protingai.
    3. Paskolos suteikimo UAB „Irec Lietuva“ sandoris buvo visiškai nenaudingas ir nuostolingas, juo buvo siekta išvengti atsiskaitymo su bendrovės kreditoriais, t. y. perkelti gautas pinigines lėšas akcininkui UAB „Irec Lietuva“, jis sudarytas iš karto po to, kai minėta įmonė tapo akcininke, suteikta ilgam terminui beprocentė paskola, jos grąžinimas neužtikrintas jokiomis priemonėmis, sumokėta grynaisiais pinigais.
    4. Bylos nagrinėjimo metu atsakovui buvo išaiškinta jo teisė nuvykti pas administratorę ir susipažinti su dokumentais, prašyti teismo juos išreikalauti. Atsakovas turėjo visas galimybes įrodinėti savo atsikirtimus į ieškinio reikalavimus, tačiau to nedarė. Be to, administratorei buvo perduoti tik keli dokumentų segtuvai.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6Dėl bankrutavusios įmonės vadovo civilinės atsakomybės pagrindo

  1. Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl CK 2.87 straipsnyje numatytų įmonės vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimo ir ieškovei bei jos kreditoriams padarytos žalos atlyginimo. CK 2.87 straipsnio 7 dalis nustato, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymas, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Juridinio asmens valdymo organo nario civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas lemia jo pareiga veikti išimtinai juridinio asmens interesais.
  2. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė, vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 str.). Tokio pobūdžio bylose ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Atsakovas, t. y. bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 str., 182 str. 4 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-03-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015).
  3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai (pasitikėjimo) santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006).

    7

8Dėl žalos, kildinamos iš paskolos sutarties sudarymo

  1. Bylos šalys neginčijo faktų, kad apeliantas, nuo 2011-07-04 tapęs ieškovės vadovu, su UAB ,,Irec Lietuva“ 2012-07-15 sudarė paskolos sutartį, pagal kurią minėtai įmonei buvo suteikta ilgalaikė beprocentinė 54 736,60 Eur paskola, kurios grąžinimo terminas – 2022-11-14. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą ir viešuose registruose esančią informaciją, nustatė, kad ši paskola buvo suteikta ieškovės akcininkei UAB ,,Irec Lietuva“ praėjus vos 10 dienų nuo akcijų iš buvusios akcininkės UAB ,,Inkaso Lietuva“ įsigijimo; kad UAB ,,Ireco Lietuva“ vadovas ir atsakovas atitinkamais laikotarpiais buvo pradinės ieškovės akcininkės UAB ,,Inkaso Lietuva“ vadovais; kad sandoris, kurio pagrindu gauti pinigai vėliau buvo paskolinti UAB ,,Irec Lietuva“, teismo buvo pripažintas negaliojančiu. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovui buvo žinoma apie civilinei teisei prieštaraujančiu būdu gautus pinigus bei paskolos suteikimą susijusiam asmeniui, o tokiu sandoriu pažeidžiami ne tik įmonės, bet ir jos kreditorių interesai.
  2. Apeliantas šių teismų išvadų pagrįstumą visų pirma siekia nuginčyti argumentu, kad teismas neatsižvelgė į jo pareigą vykdyti įmonės akcininko valią bei sprendimus, todėl jis negali būti atsakingas už žalą dėl tokio sandorio sudarymo. Tokiems skundo argumentams nėra pagrindo pritarti. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 5 dalies nuostatas akcininkų susirinkimo pritarimas sandoriams neatleidžia vadovo nuo asmeninės civilinės atsakomybės už neteisėtais verslo sprendimais padarytą žalą. Ši įstatymo nuostata pakartoja teismų praktikos įtvirtintą kitą taisyklę, kad akcininkas nėra fiduciariniame santykyje su bendrove ir nevykdo valdymo funkcijos, nebūdamas vadovu (arba faktiniu vadovu), jis neprivalo atsižvelgti į visų interesų grupių interesus, ši pareiga priskirta būtent vadovui ir nedeleguotina, todėl jis yra atsakomybės subjektas, jei žala bendrovei padaryta neteisėtais valdymo organo veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-11-25 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-421/2016, 45p-46 p.).
  3. Taigi, priešingai nei skunde teigia apeliantas, vien aplinkybė, kad akcininkas pritarė ginčo sandoriui, pati savaime neeliminuotų jo, kaip vadovo, civilinės atsakomybės. Kita vertus, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliantu, kad šioje ginčo dalyje civilinės atsakomybės klausimas buvo išspręstas neteisingai. Teisėjų kolegijos vertinimu, spręsdamas dėl sąlygų apelianto civilinei atsakomybei dėl sudaryto paskolos sandorio taikyti, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas tokiam klausimui išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes ir kasacinio teismo išaiškinimus, susijusius su vadovo fiduciarinių pareigų kreditoriams atsiradimo momentu. Tai lėmė klaidingos išvados, kad šiuo sandoriu buvo veikiama prieš įmonės ir jos kreditorių interesus, padarymą.
  4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad įmonei veikiant įprastai jos vadovas neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovo pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tik suprastėjus įmonės būklei atsiranda jos vadovo fiduciarinės pareigos priimant su įmonės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai jau pradeda vyrauti. Vadinasi, įmonės vadovas, atlikdamas įstatymuose ir kituose teisės aktuose bei bendrovės dokumentuose jam nustatytas (tiek konkrečiai įvardytas, tiek fiduciarines) pareigas, tokioje situacijoje, kai suprastėja įmonės finansinė padėtis ir ji turi daug skolinių įsipareigojimų, jau privalo atsižvelgti ne tik į akcininkų, bet ir į įmonės kreditorių interesus. Aptartų bendrovės (įmonės) vadovo kompetencijai priskirtų pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas gali lemti jo civilinės atsakomybės atsiradimą. Tokiu teisiniu reglamentavimu, kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, siekiama apriboti bendrovės vadovams galimybę, pasinaudojant savarankiška ir ribota juridinio asmens atsakomybe, elgtis nesąžiningai kreditorių atžvilgiu. Jei dalyviai ir vadovai linkę veikti pernelyg rizikingai, visiškai neatsižvelgdami į kreditorių interesus, gali būti iššvaistytas juridinio asmens turtas, todėl kreditorių reikalavimų patenkinimas gali tapti neįmanomas ar sunkiai įgyvendinimas. Siekiant sutrukdyti vykdyti nesąžiningas verslo schemas, įstatyme įtvirtinamos kreditorių interesų apsaugos priemonės, viena jų – galimybė taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę už fiduciarinių pareigų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-696/2015).
  5. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas spręsdamas, kad apeliantas, sudarydamas ginčo paskolos sutartį, pažeidė įmonės kreditorių interesus neįvertino ieškovės finansinės padėties ginčo sutarties sudarymo momentu, nors ši, kaip minėta, turi esminę reikšmę nustatant, ar egzistavo vadovo fiduciarinės pareigos kreditoriams. Apeliacinės instancijos teismas, kuris yra ne tik teisės, bet ir fakto teismas, šią pirmosios instancijos teismo klaidą ištaiso.
  6. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovei bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015-05-13 nutartimi, teismui nustačius, kad įmonė neturi registruoto kilnojamojo ar nekilnojamojo turto; kad pradelsti įsiskolinimai kreditoriams sudaro 59 294,74 Eur; kad paskutinį kartą finansinės atskaitomybės dokumentai registrų centrui teikti 2009 m.; kad ūkinė komercinė veikla nevykdoma. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti (CPK 179 str. 3 d.), kad šio teismo 2015-10-09 nutartimi patvirtinti penkių kreditorių 60 697,80 Eur finansiniai reikalavimai ieškovės bankroto byloje (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-852-450/2017). Pagrindinę patvirtintų kreditorinių reikalavimo dalį sudaro BUAB ,,Ignalinos statyba“ 48 986,14 Eur dydžio reikalavimas, jo pagrindas – Kauno apygardos teismo 2014-12-05 sprendimas už akių, kuriuo buvo pripažinta negaliojančia UAB „Telkom“ ir UAB „Ignalinos statyba“ 2012-08-28 reikalavimo perleidimo sutartis ir taikyta restitucija, priteisiant iš toje byloje atsakovės pozicijoje dalyvavusios UAB „Telkom“ 48 986,14 Eur, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-2165-273/2014). Patvirtintas ir kreditorės UAB ,,Skomė” 2 990,91 Eur reikalavimas, jo pagrindas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-09-01 sprendimas už akių, kuriuo solidariai iš atsakovų UAB „Telkom“ ir P. T. ieškovės UAB „Skomė“ naudai priteista 8 328,80 Lt skola, 1 438,20 Lt delspinigiai, procesinės palūkanos bei bylinėjimosi išlaidos (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-25627-845/2014). Be paminėtų juridinių asmenų į ieškovės kreditorių sąrašą įtraukta ir VSDFV su 6 066,31 Eur reikalavimu. Iš viešai prieinamų teismui duomenų apie ieškovę matyti, kad įsiskolinimas Sodra biudžetui susidarė bei ėmė sparčiai didėti nuo 2013-02-26 (http://rekvizitai.vz.lt/imone/telkom/skolos-sodrai/).
  7. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus teismų informacinėje sistemoje esančius duomenis bei kitą viešai prieinamą informaciją, kuri yra / turi būti žinoma ir šios bylos dalyviams, pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nėra įrodyta tokia aplinkybė, kad sudarant paskolos sutartį ieškovė jau turėjo pradelstų įsipareigojimų savo kreditoriams ir jos turtinė padėtis atitiko nemokumo sampratą. Kaip nurodyta šios nutarties 17 punkte, skola VSDFV biudžetui susidarė tik 2013-02-26, o skoliniai įsipareigojimai kitiems kreditoriams atsirado dar vėliau – tik 2014 m., kuomet buvo priimti ir įsiteisėjo teismų procesiniai sprendimai. Kitokių duomenų, atitinkamai lemiančių ir kitokios išvados dėl ieškovės nemokumo momento nuo 2012-11-15, kai buvo sudaryta paskolos sutartis, iš kurios kildinamas žalos atlyginimo jos vadovui reikalavimas, ieškovė į bylą nepateikė.
  8. Todėl, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nėra teisinio bei faktinio pagrindo konstatuoti įmonės vadovo fiduciarinių pareigų įmonės kreditoriams pažeidimo. Dėl tų pačių priežasčių laikytina nepagrįsta ir kita pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo sandoriu buvo bandoma išvengti atsiskaitymų su kreditoriais. Minėta, kad į bylą nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių faktą, kad pasirašant paskolos sutartį įmonė turėjo kreditorių ir pradelstų įsipareigojimų jiems, o suteikdama paskolą savo akcininkei UAB ,,Irec Lietuva“ siekė išvengti tokių savo prievolių vykdymo (CPK 12 str. 178 str.).
  9. Teisėjų kolegija taip pat negali pritarti ir tokiems skundžiamo teismo sprendimo motyvams, kad apeliantas (vadovas), sudarydamas ginčo sandorį, veikė nesąžiningai, nerūpestingai, nekvalifikuotai, neapdairiai, jo elgesys neatitiko protingo vadovo elgesio mato, jis šiukščiai apžeidė įstatymuose numatytas juridinio asmens valdymo organo pareigas. Viena vertus, teisės normose nėra nustatyta draudimo suteikti beprocentinę paskolą ar skolinti savo akcininkui. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjamos kategorijos bylose yra išaiškinęs, kad ir tokia aplinkybė, jog įmonės vadovo sudarytas sandoris buvo nenaudingas ir padarė žalą įmonei ar jos kreditoriams, pati savaime neteikia pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu įmonės vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose jam nustatytų pareigų ir akivaizdžiai neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės komercinės rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Sprendžiant vadovo veiksmų, sudarant sandorį, neteisėtumo, kaip vienos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, esminę reikšmę turi ne tai, ar nurodytas sandoris ieškovui nuostolingas, bet tai, ar vadovas, jį sudarydamas, nepažeidė įstatymuose konkrečiai nustatytų ir (ar) fiduciarinių pareigų. Bendrovės vadovas teisiškai būtų atsakingas už CK 2.87 straipsnyje nurodytų bendrovės vadovo pareigų nevykdymą ir turėtų atsakyti už padarytą žalą tik įrodžius, jog sandorių, iš kurių ieškovas kildina padarytą žalą, sudarymu iš anksto būtų žinoma, kad dėl jų atsiras bendrovei žalos, tačiau to nepaisydamas vadovas vis dėlto sudarytų tokius sandorius, arba sprendimas sudaryti žalą nulėmusį sandorį būtų priimtas akivaizdžiai aplaidžiai (nesurinkus pakankamai informacijos, ją nerūpestingai įvertinus ir pan.) taip, jog protingas ir apdairus bendrovės vadovas tokiomis pačiomis sąlygomis sandorio nebūtų sudaręs, arba sandorio sudarymo metu, atsižvelgiant į bendrovės įprastą veiklos praktiką, bendrovės vadovas prisiimtų neprotingai didelę nuostolių bendrovei atsiradimo riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014).
  10. Šioje byloje esantys ieškovės balansas bei pelno (nuostolių) ataskaita už 2012 m. patvirtina, kad įmonė veikė pelningai, gavo 12 898 Eur grynojo pelno, turėjo turto už 38 796 Eur. Be to, kaip minėta šios nutarties 17–18 punktuose, į bylą nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog sudarant ginčo sandorį įmonė turėjo pradelstų mokėjimų kreditoriams, juolab kad bankroto byla iškelta praėjus beveik 3 metams po ginčo sandorio sudarymo. Todėl vien tokia aplinkybė, kad įmonei veikiant pelningai jos vadovas akcininko sprendimo (pritarimo) pagrindu suteikė paskolą (t. y. sudarė atlygintinį sandorį), nors ir susijusiam juridiniam asmeniui, savaime neįrodo vadovo nesąžiningumo ar netinkamo pareigų vykdymo civilinės atsakomybės taikymo aspektu. Nėra faktinių prielaidų sutikti ir pirmosios instancijos teismo pozicija, kad apeliantui galėjo ir turėjo būti žinoma, jog reikalavimo perleidimo sutartis, kurios pagrindu gauti pinigai buvo paskolinti UAB ,,Irec Lietuva“, buvo nesąžiningai sudaryta ir neteisėta. Tik po dviejų metų nuo paskolos sutarties sudarymo priimtu Kauno apygardos teismo 2014-12-05 sprendimu už akių reikalavimo perleidimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia, taigi ginčo sandorio metu šios sutarties, kurios pagrindu gautas lėšas ieškovė paskolino UAB ,,Irec Lietuva“, galiojimas ir teisėtumas nebuvo kvestionuojami.

    9

  11. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje dalyje ginčas išspręstas neteisingai, todėl ši skundžiamo teismo sprendimo dalis pakeistina, atmetant ieškovės reikalavimą dėl 54 739,18 Eur žalos atlyginimo (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

10Dėl lėšų panaudojimo ir turto neperdavimo

  1. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvadomis, kad įmonei žala padaryta neperdavus bankroto administratorei 1 328,17 Eur vertės biuro baldų bei kasoje buvusių 1 903,22 Eur piniginių lėšų. Tokie skundo argumentai, kad pati bankroto administratorė nesiėmė aktyvių veiksmų turtui atsiimti, nors baldai yra saugomi pas apeliantą, o piniginės lėšos, paimtos iš kasos, panaudotos ieškovės reikmėms, atmestini kaip deklaratyvūs, neįrodyti ir teisiškai nepagrįsti.
  2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015).
  3. Nagrinėjamu atveju apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, jog 1 903,22 Eur suma buvo panaudota būtent įmonės reikmėms tenkinti. Pažymėtina ir tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantui ne kartą buvo išaiškinta jo teisė kreiptis į bankroto administratorę dėl jo manymu ginčui aktualių dokumentų išreikalavimo, siekiant įgyvendinti jam tenkančią įrodinėjimo pareigą. Duomenų, kad apeliantas būtų tokia jam išaiškinta galimybe pasinaudojęs, ar įrodymų, kad bankroto administratorė būtų atsisakiusi suteikti prašomą informaciją, byloje nėra.
  4. Visiškai sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatyta būtent įmonės valdymo organo pareiga perduoti administratoriui įmonės turtą, o ne priešingai. Į bylą nėra pateikta įrodymų, kad apeliantas būtų organizavęs šio įmonei priklausančio turto perdavimą administratorei ar ėmėsi kitų iniciatyvų ir veiksmų, įgyvendindamas pagal ĮBĮ jam tenkančią pareigą, o administratorė būtų atsisakiusi jį priimti, nebendradarbiavusi. Šiuo atveju aktualu ir tai, kad teismas ne kartą apeliantui išaiškino tokios pareigos turinį, supažindino su nepagrįsto neveikimo galimais padariniais. Tokia aplinkybė, kad baldai nesunaikinti, nepaneigia žalos įmonei padarymo fakto, nes į šį turtą negali būti nukreiptas išieškojimas pagal kreditorių reikalavimus. Todėl teismas pagrįstai taikė žalos atlyginimo institutą ir priteisė bankrutavusiai įmonei neperduoto turto vertę. Taip pat teismas teisingai išsprendė ginčą ir dėl piniginių lėšų, kurių panaudojimo įmonės interesais negalima pateisinti jokiais dokumentais, priteisimo iš apelianto.
  5. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei iš apelianto priteistas 3 231,39 Eur žalos atlyginimas, paliekama nepakeista, sumažinant priteistą iš apelianto 57 969,57 Eur žalos atlyginimo sumą iki 3 231,39 Eur.

11Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. CPK 93 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išspendžia pirmosios instancijos teismas. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, iš apelianto pirmosios instancijos teismo priteista valstybei 1 086 Eur žyminio mokesčio suma sumažintina iki 73 Eur (CPK 80 str. 1 d. 1 p ir 7 d., 96 str. 1 d.).
  1. Nors ir ieškovė, ir apeliantas prašė priteisti iš antrosios šalies bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau įrodymų, patvirtinančių tokių bylinėjimosi išlaidų faktą bei dydį, iki bylos išnagrinėjimo pabaigos nei viena jų nepateikė. Tokiu atveju bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimas nekyla (CPK 93 str., 98 str.).

12Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

  1. Vilniaus apygardos teismo 2015-12-11 nutartimi ieškinio reikalavimams užtikrinti teismas areštavo apeliantui P. T. priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą ir / ar turtines teises 62 253,82 Eur ieškinio reikalavimo sumai, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, o tokio turto neturint ar turint nepakankamai – ir pinigines lėšas, esančias atsakovo vardu atidarytose atsiskaitomosiose sąskaitose ar pas kitus asmenis, leidžiant atsakovui iš areštuotų piniginių lėšų kiekvieną mėnesį disponuoti gaunamomis pajamomis, neviršijančiomis LR Vyriausybės nustatyto vienos minimalios mėnesinės algos dydžio, bei atsiskaityti su ieškove. Tuo atveju, jeigu būtų areštuotos atsakovui priklausančios piniginės lėšos, teismas pavedė antstoliui nustatyti konkrečią pinigų sumą, kuri būtina būtiniems atsakovo poreikiams patenkinti.
  2. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir sumažinus priteisiną žalos atlyginimui sumą, atitinkamai keičiasi ir atsakovo atžvilgiu taikomos atsakomybės apimtis, todėl jo atžvilgiu taikomų laikinųjų apsaugos priemonių mastas taip pat mažintinas, nustatant, jog atsakovo P. T. bendrai areštuoto turto vertė negali viršyti 3 231,39 Eur sumos (CPK 145 str. 2 d.).

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

14Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą iš dalies pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

15„Ieškinį patenkinti iš dalies.

16Priteisti iš atsakovo P. T. (a. k. ( - ) ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Telkom“ (j. a. k. 301737672) 3 231,39 Eur (tris tūkstančius du šimtus trisdešimt vieną eurą 39 centus) žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 3 231,39 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. gruodžio 9 d.) iki teismo sprendimo šioje dalyje visiško įvykdymo.

17Priteisti iš atsakovo P. T. (a. k. ( - ) į valstybės biudžetą 73 Eur (septyniasdešimt tris eurus) žyminio mokesčio.

18Kitą ieškinio dalį atmesti.“

19Sumažinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-6705-577/2015 ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Telkom“ (j. a. k. 301737672) naudai pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių – atsakovo P. T. (P. T.) (a. k. ( - ) turto bei piniginių lėšų arešto mastą, nustatant, jog atsakovo bendrai areštuoto turto ir / ar piniginių lėšų vertė negali viršyti 3 231,39 Eur sumos. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

20Apie turto arešto masto pakeitimą pranešti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.

Proceso dalyviai
Ryšiai