Byla 2A-659-943/2016
Dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo, bylos nagrinėjime dalyvaujantis trečiasis asmuo ieškovės pusėje – uždaroji akcinė bendrovė „Grinda“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Rasos Gudžiūnienės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens atsakovo pusėje If P&C Insurance AS Lietuvoje veikiančio per If P&C Insurance AS filialą apeliacinį skundą bei trečiojo asmens atsakovo pusėje R. C. (R. C.) bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės TransOil“ prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2341-803/2016 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovei dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo, bylos nagrinėjime dalyvaujantis trečiasis asmuo ieškovės pusėje – uždaroji akcinė bendrovė „Grinda“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) TransOil“ 194 727,55 Eur aplinkai padarytai žalai atlyginti.
  2. Ieškovas paaiškino, kad 2012 m. spalio 3 d. Vilniaus mieste, Savanorių pr., įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė du sunkiasvoriai automobiliai, susidūrimo metu buvo prakirsta vieno iš automobilių autocisterna ir pradėjo tekėti dyzelinis kuras. Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyrius patvirtino, kad 2012 m. spalio 3 d. įvykusio eismo įvykio kaltininkas yra automobilis MAN TGA 18 430, priklausantis atsakovei.
  3. Nustatyta, kad atsakovei priklausantis automobilis vežė 20 t dyzelinio kuro. Įvykio metu iš autocisternos išsiliejo dyzelinis kuras, ieškovo teigimu, 1 003,13 kg išsiliejusio kuro pavyko surinkti (UAB „Biocentras“ patvirtino, kad išvežė 20 m3, t. y. 3,04 kg vandens - dyzelinio kuro mišinio; UAB „Grinda“ surinko 10,74 kg dyzelinio kuro; UAB „Vilniaus vandenys“ surinko 4 m3 vandens – dyzelinio kuro mišinio; UAB „Ūrus ir Ko“ Neries upėje surinko 570 kg naftos produktų). Dėl įvykio metu į aplinką patekusių 3,196 t teršalų, gamtai buvo padaryta 194 727,55 Eur žala, kurią iš atsakovės prašoma priteisti.
  4. Atsakovė UAB „TransOil“ nesutinka su ieškovo reikalavimais ir teigia, kad ieškinyje netiksliai nustatytas surinkto dyzelinio kuro kiekis. Jis, pasak atsakovės, turi būti ne 1 003,13 kg, kaip teigiama ieškinyje, o 1 253,26 kg, kadangi po autoįvykio iš pažeistos cisternos buvo surinkta dar 669,48 kg kuro. Atsakovė abejoja ieškovo pateiktų įrodymų, kuriais remiantis jis apskaičiuoja žalos dydį, teisingumu, teigia, kad surinkto kuro kiekių nepatvirtina jokie teršalų surinkimo, svėrimo aktai ar protokolai. Atsiliepime pastebima, kad gamtai padarytos žalos dydį lėmė ir smarkus lietus eismo įvykio dieną bei netinkamas gelbėjimo tarnybų darbas, dėl ko priteistinas žalos dydis turi būti mažinamas. Atsakovės teigimu, padarytos aplinkai žalos dydis negali būti didesnis kaip 157 995,68 Eur. Be to, atsakovės manymu, ji visai turėtų būti atleista nuo atsakomybės, kadangi transporto priemonės vairuotojas padarė avariją siekdamas išvengti didesnės gresiančios žalos, t. y. egzistavo būtinojo reikalingumo sąlygos.
  5. Trečiasis asmuo - draudimo kompanija If P&C Insurance AS Lietuvoje veikianti per If P&C Insurance AS filialą atsiliepime nurodė, kad ieškovas pats nevykdė jam pavestų funkcijų ir nesiėmė priemonių gamtai daromos žalos poveikiui sumažinti, t. y.: laiku nereagavo į pranešimą apie avariją; pasitelkė į pagalbą trečiuosius asmenis (UAB „Biocentras“), kurie atvyko į įvykio vietą per vėlai, todėl nebuvo užtikrinta, jog dyzelinis kuras nepatektų į paviršinių nuotekų tinklus; UAB „Vilniaus vandenys“ nebuvo pasitelkti į pagalbą likviduojant avarijos padarinius, o tik patys iš pilietiškumo, pamatę įvykusį eismo įvykį, padėjo surinkti išsiliejusius naftos produktus.
  6. Atsiliepime trečiasis asmuo kelia abejones ir dėl ieškovo duomenų, apie į Neries upę patekusių teršalų kiekį. Trečiojo asmens teigimu, į bylą nepateikta įrodymų, kad visas išsiliejęs kuras pateko į gamtą. Be to, teršalai pasklido į upę dėl netinkamo įmonės, užtikrinančios paviršinių nuotekų tvarkymą (UAB „Grinda“), darbo. Atsiliepime įrodinėjama, kad ieškovas neteisingai taiko Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtintą Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodiką (toliau – Metodika), kadangi į ieškovo pateiktus skaičiavimus nėra įtrauktas teršalų kiekis, kurį surinko UAB „Vilniaus vandenys“, neatsižvelgta į iš autocisternos 1 sekcijos surinkto kuro kiekį. Trečiojo asmens pateiktu vertinimu, žalos dydis galėtų būti ne didesnis kaip 157 992,83 Eur.
  7. Trečiasis asmuo R. C. atsiliepime nurodė, kad prieš jo vairuojamą vilkiką MAN TGA staiga sustojo sunkvežimis DAF, todėl siekdamas išvengti susidūrimo, jis buvo priverstas pasukti į laisvą eismo juostą, kuria važiavo automobilis BMW. Norint išvengti sunkių avarijos padarinių, R. C. ėmė stabdyti, dėl ko cisterna nuslydo į šoną, užkabindama sunkvežimio priekabą. Įvykus autoįvykiui, trečiasis asmuo nedelsdamas panaudojo magnetinius kilimėlius, uždengiant nuotekų angas uždangomis, įkišo lazdą į skylę cisternoje ir iškvietė pagalbą. Tačiau dėl per vėlai pradėtų avarijos padarinių likvidavimo, dyzelinis kuras pateko į paviršinių nuotekų tinklus.
  8. Trečiasis asmuo UAB „Grinda“ atsiliepime nurodė, kad į įvykio vietą UAB „Grinda“ nuvyko per vieną valandą. Įvertinus laiko tarpą nuo avarijos iki pranešimo gavimo, specializuoto transporto, kuriuo buvo vykstama į avarijos vietą, mobilumą (gabaritus ir tokio transporto greitį), atstumą iki avarijos vietos, eismo sąlygas ir galimybę pasiekti avarijos vietą, kuomet Vilniaus mieste buvo susidariusi automobilių spūstis, laikotarpis, per kurį buvo pasiekta įvykio vieta, laikytinas operatyviu ir, esant tokiai situacijai, vertintinas kaip visiškai adekvatus. Išliejus teršalus į aplinką, aplinkai buvo padaryta žala. Ši žala apskaičiuojama ir atlyginama specialiųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Avarijos padarinius likvidavusios tarnybos surinko 1 003,13 kg dyzelinio kuro, o likusi dalis – 3 196 kg dyzelinio kuro išsiliejo į aplinką. UAB „Grinda“ mano, kad ieškovo apskaičiuotos žalos dydis yra pagrįstas ir teisingas.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui iš atsakovės UAB „TransOil“ 194 727,55 Eur žalai atlyginti.
  2. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad atsakovė pripažįsta žalos padarymo faktą, o byloje esantys įrodymai patvirtina dyzelinio kuro patekimą į aplinką iš mobilios pavojingų medžiagų talpyklos, priklausančios atsakovei, konstatavo, kad byloje yra įrodytos sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei taikyti ir teismas iš esmės pasisakė tik dėl jos dydžio.
  3. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, galinčių patvirtinti atsakovės ir R. C. išdėstytą argumentą dėl būtinojo reikalingumo sąlygų egzistavimo ir siekio išsaugoti automobilį BMW ir kad šio galimo eismo įvykio padariniai galėjo būti didesni.
  4. Teismo vertinimu, nurodytų subjektų pateikiamos eismo įvykio aplinkybių interpretacijos neatleidžia nuo civilinės atsakomybės taikymo ir dėl nenugalimos jėgos, nes byloje pateikta Lietuvos Hidrometeorologijos tarnybos pažyma įrodo, jog 2012 m. spalio 3 d. iškritęs kritulių kiekis nepasiekė pavojingo meteorologinio reiškinio rodiklio ir tai reiškia, kad nėra aplinkybės, šalinančios teisinę atsakomybę. Tai, kad vairuotojas ėmėsi visų būtinų ir turimų priemonių žalai sumažinti, neįtakoja atsakovės pareigos visiškai atlyginti nuostolius.
  5. Spręsdamas dėl žalos, padarytos aplinkai, dydžio įvertinimo, teismas rėmėsi ieškovo inspektoriaus J. B. atliktais skaičiavimais, kuriuose nurodoma, kad atsakovės transporto priemonės pirmoje sekcijoje buvo vežta 4 200 kg kuro, kuris įvykio metu išsiliejo, iš jo pavyko surinkti tik 1 003,13 kg teršalų. Atsižvelgęs į tai, kad į bylą nėra pateikti įmonės buhalteriniai dokumentai dėl likusio turto apskaitos, teismas jais nesivadovavo.
  6. Teismas sutiko su ieškovo žalai apskaičiuojant taikomu pagal Metodiką koeficientu - 1, kadangi bylos medžiaga ir liudytojų parodymai patvirtina, kad didžioji dalis dyzelinio kuro pateko į Neries upę. Įvertinęs, kad byloje yra įrodytas pažeidimo padarymo faktas, atsakovės neteisėta veika, sukėlusi žalą gamtai, teismas sprendė, kad yra pagrindas priteisti iš atsakovės 194 727,55 Eur gamtai padarytai žalai atlyginti.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo If P&C Insurance AS Lietuvoje veikiantis per If P&C Insurance AS filialą prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo iš atsakovės priteistinas žalos dydis būtų sumažintas iki 97 363,78 Eur; priteisti iš ieškovo trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1016.1. žalos aplinkai dydžiui nustatyti Vilniaus apygardos teismas panaudojo išimtinai ieškovo pateiktus duomenis apie faktiškai į aplinką patekusį teršalų kiekį, kurie neatitinka tikrovės;

1116.2. žalos aplinkai dydžiui nustatyti Vilniaus apygardos teismas taikė netinkamą koeficientą;

1216.3. teismas neįvertino fakto, kad egzistuoja pagrindai sumažinti teismo priteistą atlyginti žalos sumą dėl šių aplinkybių: žala iš dalies atsirado dėl paties nukentėjusiojo veiksmų; trečiojo asmens netinkamo pareigų atlikimo; atsakovės darbuotojas ėmėsi visų priemonių žalai sumažinti; eismo įvykis įvyko dėl būtinojo reikalingumo veiksmų ir dėl force majeure;

1316.4. Vilniaus apygardos teismas nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisių ir pareigų, kas sudaro savarankišką teismo sprendimo negaliojimo pagrindą;

1416.5. ieškinį pateikė netinkamas ieškovas.

  1. Atsakovė UAB „TransOil“ ir trečiasis asmuo R. C. pateikė prisidėjimus prie apeliacinio skundo ir prašė jį tenkinti.
  2. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas prašė jo netenkinti ir atmesti kaip nepagrįstą.
  3. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1519.1. ieškinys pagrįstas oficialiais įstaigų ir organizacijų pateiktais dokumentais, todėl tiek jų, tiek juose pateikiamos informacijos patikimumu nėra pagrindo abejoti;

1619.2. byloje yra įrodyta, kad didžioji dalis dyzelinio kuro pateko į Neries upę, dėl ko abejoti teismo žalai apskaičiuoti taikyto koeficiento pagrįstumu nėra pagrindo;

1719.3. atsakovė neįrodė nei nenugalimos jėgos, nei pagrindų jos padarytai žalai mažinti sąlygų, dėl ko teismo nustatytas priteistinos žalos dydis laikytinas pagrįstu.

18Teisėjų kolegija

konstatuoja:

19IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20

  1. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

21Dėl civilinės atsakomybės, už aplinkai padarytą žalą, sąlygų vertinimo

  1. Nagrinėjamu atveju ginčo situacija buvo sąlygota atsakovės aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimo: jos valdoma transporto priemonė 2012 m. spalio 3 d. pateko į avariją, kurios metu buvo pažeista atsakovės transporto priemonės cisterna ir į aplinką išsiliejo dyzelinis kuras, sukeldamas žalą gamtai. Dėl įvykio kalta buvo pripažinta atsakovė, todėl byloje keliamas klausimas dėl jos pareigos atlyginti gamtai padarytą žalą.
  2. Aplinkos apsaugos įstatymo 4, 9, 34 straipsniuose įtvirtinti aplinkos apsaugos principai, piliečių, suinteresuotos visuomenės ir kitų asmenų pareigos šioje srityje bei atsakomybė už aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimus. Pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 2 dalį ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba realią jos grėsmę, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos, išskyrus šiame įstatyme nurodytus atvejus. Taigi įstatyme įtvirtinta nuostata, kad atsakomybė už aplinkai padarytą žalą siejama su neteisėta veikla, dėl kurios atsiranda ar gali kilti žala aplinkai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nurodytoje teisės normoje nustatyta griežtoji atsakomybė (atsakomybė be kaltės) už žalą, padarytą bet kokia ūkine veikla, aplinkai, atsižvelgiant į įstatyme nurodytas išimtis. Tai reiškia, kad civilinei atsakomybei už aplinkai padarytą žalą taikyti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų bei žalos ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2010).
  3. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į atsakovės veiklos pobūdį, taip pat būtina turėti omenyje ne tik bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (CK 6.245-6.255 straipsniai), bet ir specialiąsias didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę už padarytą žalą reglamentuojančias nuostatas, bendruosius griežtosios civilinės atsakomybės taikymo principus. CK 6.270 straipsnyje numatyta, jog asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimu, statybomis ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Šios atsakomybės pagrindas – rizika. Asmuo naudoja pavojingą objektą (daiktą, įrenginius, mechanizmus, medžiagas ir kt.) arba vykdo tokio pavojingumo veiklą (pvz., vežimus, transporto veiklą, tam tikros rūšies gamybą bei kt.), kurių jis nėra pajėgus visiškai kontroliuoti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taip pat yra konstatuota, kad didesnio pavojaus šaltinis – asmens valdomas objektas ar jo vykdoma veikla, kuri kelia didesnį, nei įprasta, pavojų aplinkiniams. Dėl tokio jų pobūdžio sprendžiama pagal šiuos kriterijus: 1) itin didelę žalos atsiradimo riziką; 2) negalėjimą jos pašalinti atsargumo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012).
  4. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimas laikytis visų įmanomų saugumo reikalavimų tokiu atveju neišnyksta, tačiau nėra esminis, nes, net ir elgiantis maksimaliai saugiai, išlieka realus žalos padarymo kitiems pavojus. Tai reiškia, kad, jeigu asmens veikla arba joje naudojami objektai kelia didesnę žalos atsiradimo riziką, tačiau asmuo, ją suvokdamas, veikia ir savo veiklos neatsisako, tai jis prisiima atsakomybę už galimą šios rizikos materializavimąsi – žalos atsiradimą, net ir tada, kai ji padaryta atsitiktinai. Dėl to tokiais atvejais atsakomybė atsiranda už žalos padarymo faktą, nesiejant jo su teisinių pareigų pažeidimu ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kalte; neturi reikšmės, buvo pažeisti saugumo reikalavimai ar ne. Esant pareikštam ieškinio reikalavimui atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, teismas turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: žalą (nuostolius); neteisėtus veiksmus – žalos padarymo faktą didesnį pavojų aplinkiniams keliančiu veiksniu; priežastinį ryšį – tarp žalos (nuostolių) ir didesnį pavojų aplinkiniams keliančio veiksnio. Kaltė nenustatinėtina, nes didesnio pavojaus šaltinio padaryta žala atlyginama visais atvejais, jeigu neįrodoma, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2011).
  5. Šiuo atveju tiek iš byloje atsakovės pateiktų duomenų, tiek ir iš viešoje erdvėje esančios informacijos nustatyta, kad atsakovės veikla susijusi su kuro, naftos produktų transportavimu, įmonės automobilis (jo talpykla), kuris pateko į avariją, registruotas potencialiai pavojingų įrenginių registre (b. l. 26-27, 29), todėl nekyla abejonių, kad ginčo atveju atsakovė veikė kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, dėl ko nagrinėjant kilusius klausimus taikytinos teisės normos, reglamentuojančios didesnio pavojaus šaltinio padarytos žalos atlyginimo tvarką. Byloje ginčo dėl atsakovės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – kaltės, neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp jų ir sukeltos žalos nekyla, šalys iš esmės nesutaria dėl iš atsakovės prašomos priteisti žalos dydžio, jos apskaičiavimo tvarkos bei pagrindų, sąlygų atsakovės atsakomybei sumažinti ar atleisti ją nuo prievolės atlyginti žalą, egzistavimo. Šiais aspektais teisėjų kolegija, atsakydama į apeliaciniu skundu keliamus klausimus, ir pasisakys.

22

23Dėl gamtai padarytos žalos dydžio nustatymo

  1. Žalos dydis, kaip ir žalos faktas, nepreziumuojamas ir turi būti įrodytas, tačiau kai žala padaroma sudėtingiems pagal savo pobūdį objektams, tarp jų ir aplinkai, jis (žalos dydis) nustatomas pagal kompetentingų institucijų parengtas žalos apskaičiavimo metodikas, kurios taikytinos atsižvelgiant į Konstitucijos nuostatas, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus, kitas CK bei kitų teisės aktų nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-165/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008).
  2. Nagrinėjamu atveju ieškovas, apskaičiuodamas gamtai padarytą žalą, vadovavosi Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos, patvirtintos Aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 (toliau - Metodika) 28 punktu. Nurodytame punkte pateikiama aplinkai padarytos žalos dydžio įvertinimo formulė, kurios vienas iš kintamųjų, dėl kurio byloje kilo ginčas, yra faktiškai į aplinką patekusių teršalų kiekis.
  3. Trečiojo asmens teigimu, ieškovas neteisingai nustatė dyzelinio kuro, patekusio į aplinką, kiekį, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juo rėmėsi. Apelianto manymu, teismo išvados paremtos išimtinai ieškovo pateiktais skaičiavimais, visiškai ignoruojant atsakovės pateiktus įrodymus apie papildomai surinkto kuro kiekį.
  4. Teisėjų kolegija, siekdama įvertinti visus byloje dalyvaujančių asmenų nurodytus argumentus dėl ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, visų pirma apsibrėžia byloje neginčytinai konstatuotus faktus. 2012 m. spalio 3 d. į atsakovei priklausančią transporto priemonę viso buvo pakrauta 25 100 kg kuro (tai patvirtina atsakovės įmonės darbuotojo, užpildžiusio autocisterną, parodymai (b. l. 22); tarptautinio krovinių transportavimo važtaraštis (b. l. 23), bei e-AD antraštės duomenys (b. l. 31-32). Atsakovės transporto priemonės MAN automobilio cisterna, kuria buvo gabenamas kuras, yra suskirstyta į 5 atskirai užpildomas sekcijas. 2012 m. spalio 3 d. autoįvykio metu buvo pažeista pirmoji autocisternos sekcija, į kurią buvo užpilta 4 200 kg kuro (dėl šio kuro kiekio ginčo tarp šalių taip pat nekyla (b. l. 33, 41, 65).
  5. Ieškovės pateiktuose skaičiavimuose nurodoma, kad iš pažeistos pirmosios sekcijos išsiliejusio kuro kiekio buvo surinkta tik 1 003,13 kg išsiliejusių teršalų (UAB „Biocentras“ surinko 3,04 kg išsiliejusio dyzelinio kuro (b. l. 9), UAB „Grinda“ – 10,74 kg (b. l. 11-14), UAB „Ūrus“ ir Ko surinko 570 kg naftos produktų (b. l. 17), iš pažeistos cisternos sekcijos įvykio vietoje buvo surinkta dar 419,35 kg nespėjusio išsilieti kuro (b. l. 33). Apeliantas ginčija iš cisternos surinktą teršalų kiekį teigdamas, kad jam pagrįsti nėra pateikta įrodymų, tuo tarpu atsakovė pateikė duomenis, kad iš cisternos buvo surinkta 669,48 kg kuro, dėl ko iš viso surinkto kuro kiekis turi sudaryti ne 1 003,13 kg, kaip teigia ieškovas, bet 1 253,26 kg (3,04 kg + 10,74 kg + 570 kg + 669,48 kg). Be to, prie šio kiekio turi būti pridėtas UAB „Vilniaus vandenys“ surinkto kuro kiekis.
  6. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais apelianto argumentais. Byloje nustatyta, kad likviduojant 2012 m. spalio 3 d. įvykusios avarijos padalinius dalyvavo ir UAB „Vilniaus vandenys“, kurie surinko 4 m3 vandens – dyzelinio kuro mišinio (b. l. 7). Nors UAB „Vilniaus vandenys“ negalėjo nurodyti konkretaus kuro kiekio surinktame mišinyje (b. l. 7), tačiau įvertinus tai, kad UAB „Vilniaus vandenys“ buvo iškviesti į pagalbą siekiant pakeisti UAB „Biocentras“, kuris turėjo išvežti surinktą teršalų kiekį į UAB „Vilniaus vandenys“ nuotekų valymo stotį (2015 m. gruodžio 16 d. liudytojų parodymai), laikytina, kad UAB „Vilniaus vandenys“ surinktame vandens – degalų mišinyje iš esmės buvo toks pat dyzelinio kuro kiekis, koks buvo nustatytas UAB „Biocentras“ atliktuose tyrimuose, dėl ko teisėjų kolegija mano, kad prie surinkto išsiliejusio kuro kiekio turi būti pridėtas ir UAB „Vilniaus vandenys“ surinkto dyzelinio kuro kiekis, kuris, paties ieškovo teigimu, sudaro 0,608 kg (b. l. 136).
  7. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu pateikė aktą, kuriame užfiksuota, kad 2012 m. spalio 3 d. įvykio vietoje iš cisternos pirmos sekcijos buvo surinkta 573 l dyzelinio kuro, o vėliau, adresu Pramonės g. 97, Vilnius (atsakovės registruotos buveinės adresu), papildomai surinkta dar 224 l kuro (b. l. 73), todėl bendras iš cisternos surinktas kuro kiekis turi būti 797 l arba 669,48 kg. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo aktu atsakovė iš esmės pripažino, kad įvykio vietoje, šalinant avarijos metu kilusius padarinius, iš cisternos buvo surinkta apie 500 l arba 419,35 kg kuro, t. y. būtent tiek kiek nurodė ieškovė. Liudytojai 2015 m. gruodžio 16 d. vykusio teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad jiems atvykus į įvykio vietą, po pažeidimo autocisternos pirmoje sekcijoje likusį kurą rinko Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas surinkto iš cisternos kuro kiekį, vadovavosi išimtinai ieškovės pateiktais duomenimis ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, atmestini kaip nepagrįsti.
  8. Vertinant, ar atsakovės nurodytas papildomai surinkto kuro kiekis - 224 l, galėjo būti paliktas cisternos pirmoje sekcijoje, manytina, kad šie skaičiai nėra realūs. Kaip nurodė liudytojai, transporto priemonei MAN buvo leista pasišalinti iš įvykio vietos tik tuomet kai buvo surinktas visas įmanomas iš autocisternos pirmos sekcijos pašalinti kuras ir buvo užtikrinta, kad gamtai ir aplinkiniams nebus padaryta didesnės žalos, todėl abejotinai atrodo atsakovės ir trečiojo asmens siekiama įrodyti aplinkybė, kad automobiliui su pažeista cisterna ir joje likusiu atsakovės nurodytu degalų kiekiu (224 l) buvo leista toliau važiuoti. Kaip teigiama byloje, autocisternos pažeidimai buvo pakankamai žemai, todėl su pažeista talpa toliau gabenant pakankamai didelį kiekį kuro buvo galimybė jį išlieti, dėl ko teisėjų kolegija abejoja atsakovės pateiktais duomenimis apie papildomai surinkto kuro kiekį ir jais nesivadovauja.
  9. Tačiau liudytojas J. B. visgi patvirtino, kad po to, kai Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba surinko iš autocisternos pirmosios sekcijos kurą (419,35 kg), joje galėjo likti iki 50 l arba 42 kg degalų, todėl bylos šalims nesutariant dėl ieškovės nustatyto surinkto degalų kieko ir siekiant išspręsti kilusį ginčą, teisėjų kolegija mano, kad ir šis maksimalus galimai cisternoje likęs kuro kiekis turi būti įtrauktas į surinkto kuro kiekį.
  10. Apibendrinant nustatytus duomenis teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos aplinkybės patvirtina, kad faktiškai buvo surinkta 1 045,74 kg kuro (3,04 kg+10,74 kg+570 kg+419,35 kg+0,608+42 kg), todėl į gamtą patekusių teršalų kiekis sudaro ne 3 196 kg (kaip teigia ieškovas), bet 3 154,26 kg (4 200 kg (cisternos pirmojoje sekcijoje buvęs kuro kiekis) – 1 045,74 kg (surinktas išsiliejusio kuro kiekis).
  11. Net ir nustačius į gamtą patekusių teršalų kiekius, teisėjų kolegija negali įvertinti iš atsakovės priteistinos žalos dydžio, kol nėra išspręstas nesutarimas ir dėl kitų žalai nustatyti taikytinos pagal Metodiką formulės sudedamųjų dalių.
  12. Apskaičiuojant gamtai padarytą žalos dydį, kaip minėta, buvo remtasi Metodikos 28 punkte pateikta aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžio skaičiavimo formule. Viena iš formulės sudedamųjų dalių yra koeficientas, įvertinantis vandens telkinių ir žemės paviršiaus kategoriją (aplinkos terpę), į kurią pateko teršalai. Koeficientas yra parenkamas pagal tai, į kokią terpę patenka aplinkoje pasklidę teršalai, koeficientas svyruoja nuo 0,6 iki 1,5.
  13. Ieškovas nurodydamas priteistinos iš atsakovės žalos dydį ir pagrįsdamas jos apskaičiavimą rėmėsi koeficientu 1, kas reiškia, jog vertinant žalos dydį laikoma, kad teršalai pateko į paviršinius vandenis – Neries upę. Šis koeficientas buvo pasirinktas ir pirmosios instancijos teismo, skaičiuojant iš atsakovės priteistos žalos dydį. Skunde su pasirinktu žalos dydžiui įvertinti pasirinktu koeficientu nesutinkama ir teigiama, kad teismas turėjo įvertinti, kad ne visas kuras pateko į upę, dėl ko turėjo būti taikytas koeficientas - 0,8.
  14. Teisėjų kolegija įvertinusi bylos medžiagą ir šalių paaiškinimus sutinka su pirmosios instancijos pozicija, kad šiuo atveju ieškovas, nustatydamas gamtai padarytos žalos dydį, pagrįstai taikė koeficientą 1. Išvadą, kad išsiliejęs kuras pateko ne į žemės paviršių (koeficientas 0,8), o į paviršinius vandenis (koeficientas 1), patvirtina ne tik pirminis įvykio vietoje ieškovo specialistų surašytas aktas (b. l. 3), liudytojų parodymai, bet ir pačios atsakovės teiginiai. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu tvirtino, kad teršalai nutekėjo į Neries upę (b. l. 116).
  15. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai taip pat nurodė, kad atvykus į įvykio vietą lijo lietus, dėl ko išsiliejęs kuras nesikaupė ant asfalto ir tekėjo į nuotekų vamzdžius, dėl ko nėra pagrindo vadovautis trečiojo asmens pateiktomis ant asfalto liekančių teršalų absorbavimo skaičiavimo metodikomis. Be to, atkreiptinas trečiojo asmens dėmesys, kad jo prašomu taikyti koeficientu (0,8) remiamasi tuomet, kai teršalai patenka į žemės paviršių, t. y. dirvožemį, technogeninį gruntą ir natūraliai susiklosčiusį viršutinį žemės plutos sluoksnį (Metodikos 11 punktas), bet ne ant asfalto. Pripažinus, kad dėl oro sąlygų ir terpės, ant kurios išsiliejo kuras ypatybių, teršalai nespėjo absorbuotis į žemės paviršių, teisėjų kolegija laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kuria pritarta ieškovo pozicijai apskaičiuojant gamtai padarytą žalą taikyti koeficientą 1.
  16. Įvertinus šias ir aukščiau konstatuotas aplinkybes dėl į aplinką patekusių teršalų kiekio bei remiantis žalos gamtai dydžio skaičiavimo formule (b. l. 41), teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu iš atsakovės priteistinos žalos dydis keistinas, nustatant, kad jis sudaro ne 194 727,55 Eur, bet 192 169 Eur.

24Dėl pagrindų atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės, ar ją sumažinti, egzistavimo

  1. Trečiasis asmuo, nustatytos ir priteistos atlyginti iš atsakovės žalos dydį prašo mažinti arba netaikyti civilinės atsakomybės, remdamasis pagrindais nustatytais CK 6.253 straipsnyje, kurio 1 dalyje, t. y. dėl nenugalimos jėgos, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo bei atsakovės veiksmų, kuriais buvo imtasi visų priemonių žalai sumažinti.
  2. Kaip buvo konstatuota, įvykio, sukėlusio žalą gamtai, metu, atsakovė veikė kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytoja, todėl jos atsakomybei, atsakomybės mažinimui ar atleidimui nuo jos taikytinos ir teisės normos, įtvirtintos CK 6.270 straipsnyje. Nurodytos teisės normos 1 dalyje apibrėžta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo, todėl šiuo atveju vertinant trečiojo asmens reikalavimą pasisakoma dėl minėtų sąlygų civilinei atsakomybei netaikyti egzistavimo.
  3. Kalbant apie nukentėjusiojo veiksmus, kaip pagrindą iš atsakovės priteistai žalai mažinti, šiuo atveju turi būti vertinama ar žala atsirado dėl nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 straipsnio 1 dalis).
  4. Trečiasis asmuo įrodinėja, kad ieškovas nagrinėjamo įvykio metu nesiėmė visų priemonių gamtai daromai žalai sumažinti, į pagalbą pasitelkė tik vieną asmenį – UAB „Biocentras“, kuris atvyko į įvyko vietą pavėluotai. Šie argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, neįrodo aptartoje teisės normoje (CK 6.270 straipsnio 1 dalyje) nurodytų sąlygų atsakovės atleidimui nuo civilinės atsakomybės ar jos mažinimui bei neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Visų pirma, šio incidento atveju nukentėjo, t. y. žalą patyrė ne valstybė ar jos institucijos, bet žala padaryta visuotinei vertybei – aplinkai, todėl nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai, kaip sąlyga civilinei atsakomybei netaikyti, šiuo atveju iš esmės negalimi. Antra, skundu vardijami ir kaip prie patiriamos žalos dydžio prisidėję ieškovo veiksmai neįrodo nei ieškovo tyčios, nei didelio neatsargumo. Trečia, skunde ieškovui mesti kaltinimai dėl neveiklumo įvykio metu nėra pagrįsti. Kaip nustatyta, ieškovas tik gavęs pranešimą apie įvykį išsiuntė į jį atsakingus asmenis (J. B. ir V. J.), incidento pasekmių šalinimui buvo iškviesti ugniagesiai gelbėtojai ir UAB „Biocentras“. Ieškovės specialistams įvykio vietoje įvertinus situaciją, papildomai buvo iškviestos UAB „Grinda“ ir UAB „Vilniaus vandenys“ komandos, eismo įvykio metu gamtai padaryta žala buvo šalinama iki 2012 m. spalio 8 d. (b. l. 11-14), tiriama paviršinių vandenų tarša (b. l. 15-16), ir visa tai patvirtina, kad įvykusios avarijos padarinių šalinimui buvo pasitekta visapusė pagalba, gamtai daromos žalos mažinimo veiksmai koordinuoti ir tikslingi, dėl ko nėra pagrindo teigti, kad ieškovė neatliko ar atliko netinkamai jai pavestas funkcijas likviduojant avarijos padarinius. Be to, trečiasis asmuo teigia, kad į pagalbą pasitelkta UAB „Biocentras“ į įvykio vietą atvyko daugiau nei per 1 valandą laiko, tačiau kaip patvirtino liudytojai, jiems atvykus į įvykio vietą UAB „Biocentras“ jau darbavosi šalinant avarijos padarinius kartu su Priešgaisrinės gelbėtojų tarnybos komanda, nors, kaip teigiama skunde, patys liudytojai (ieškovo inspektoriai) į įvykio vietą atvyko per 15 minučių nuo pavedimo gavimo, todėl teigti, kad UAB „Biocentras“ užtruko atvykti, ar netinkamai reagavo į pranešimą, turint omenyje, kad liudytojai nurodė vykę į įvykio vietą su įjungtais švyturėliais, suteikiančiais jiems pirmumo teisę kelyje, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija nesutinka ir su trečiojo asmens teiginiais, kad ieškovė nekvietė į pagalbą šalinant avarijos padarinius UAB „Vilniaus vandenys“ – jie prisijungė pilietiškais pagrindais. Kaip teigė liudytojai 2015 m. gruodžio 16 d. vykusio teismo posėdžio metu, jiems atvykus į įvykio vietą ir įvertinus situacijos sudėtingumą buvo nutarta papildomai į pagalbą iškviesti ir UAB „Grinda“ bei UAB „Vilniaus vandenys“ (b. l. 163-168). Tai, kad UAB „Vilniaus vandenys“ buvo gautas iškvietimas iš Bendrojo pagalbos centro, patvirtina ir byloje esanti pažyma (b. l. 100).
  5. Trečiasis asmuo, siekdamas sumažinti iš atsakovės priteistos atlyginti žalos dydį, prašo įvertinti ir šalinant įvykio padarinius dalyvavusių trečiųjų asmenų, konkrečiai UAB „Grinda“, veiksmų teisėtumą ir įtaką gamtai padarytos žalos dydžiui. Teismo nuomone, UAB „Grinda“ veiksmuose nenustatyta aplaidžių ar tyčinių veiksmų atliekant avarijos šalinimo darbus – įmonės darbuotojai į įvykio vietą atvyko per įmanomai trumpiausią laiką, įvertinus dėl avarijos susidariusias spūstis kelyje ir tai, kad UAB „Grinda“ neturi švyturėlių, užtikrinančių jos valdomo transporto judėjimo pirmumą kelyje. Trečiasis asmuo, nurodydamas, kad teršalai pateko į aplinką dėl šio trečiojo asmens veiksmų (teigiama, kad UAB „Grinda“ neuždengė kanalizacijos angų tam pritaikytais kilimėliais), paneigia paties trečiojo asmens nurodytus teiginius, kad atsakovės valdomos transporto priemonės vairuotojas iškart po avarijos uždengė kanalizacijos angas magnetiniais kilimėliais (b. l. 192). Tai, kad 2012 metais įvykusio incidento metu UAB „Grinda“ neturėjo specialios įrangos nuotekų angų užkimšimui ir teršalų sistemoje (nuotekų vamzdynuose) surinkimui (jie buvo įsigyti tik 2013 metais), nesudaro pagrindo teigti, kad UAB „Grinda“ avarijos padarinių šalinimo metu nepasitelkė visų tuo metu jai prieinamų ir būtinų priemonių avarijos padariniams likviduoti. Kartu pažymėtina, jog civilinė atsakomybė gali būti netaikoma arba mažinama dėl trečiojo asmens veiklos – asmens, už kurį nei kreditorius, nei skolininkas neatsako, veiksmų (veikimo, neveikimo), dėl kurių atsirado nuostolių (CK 6.253 straipsnio 4 dalis). Šioje byloje nenustatyta, jog šalinant įvykio padarinius dalyvavusių trečiųjų asmenų, konkrečiai UAB „Grinda“, veiksmai priežastiniu ryšiu būtų susiję su atsiradusia žala, todėl nėra pagrindo dėl to iš dalies atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės. Apelianto keliamos abejonės dėl netinkamos UAB „Grinda“, kaip paviršinių nuotekų tvarkytojo, veiklos nesudaro šios bylos nagrinėjimo dalyko, todėl teismas plačiau dėl to nepasisako (CPK 180 str.).
  6. Apibendrinant išvardintas aplinkybes, teisėjų kolegija nepritaria trečiojo asmens skundo argumentams, kad žala gamtai galėjo būti padaryta ir dėl paties nukentėjusiojo ar trečiojo asmens aplaidžių veiksmų, dėl ko atmeta kaip nepagrįstą reikalavimą sumažinti iš atsakovės priteistinos žalos dydį šiuo pagrindu.
  7. Remiantis 6.270 straipsnio 1 dalimi bei 6.253 straipsnio 1 dalimi, civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat padidinto šaltinio valdytojas gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės, inter alia (liet. be kita ko) dėl nenugalimos jėgos. Nenugalima jėga – tai neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos (CK 6.212 straipsnis; 6.253 straipsnio 2 dalis).
  8. Nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo nenugalima jėga, sąlygojusia tiek eismo įvykį, tiek ir teršalų patekimą į aplinką, laiko eismo įvykio dieną iškritusį kritulių (lietaus) kiekį. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teismui pateikta hidrometeorologinė pažyma nepatvirtina šių trečiojo asmens ir atsakovės teiginių pagrįstumo, kadangi 2012 m. spalio 3 d. nebuvo fiksuotas toks kritulių kiekis, kuris būtų galėjęs sąlygoti gamtai padarytą žalos dydį, leidžiantį atleisti (visiškai ar iš dalies) atsakovę nuo civilinės atsakomybės (b. l. 140).
  9. Kaip pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, eismo įvykis įvyko dienos metu apie 15 val., kuomet lietus lijo, tačiau iškritusių kritulių kiekis, pasak hidrometeorologinės pažymos, nesiekė pavojingo meteorologinių reiškinių rodiklio (b. l. 140). Trečiasis asmuo nurodo, kad Aplinkos apsaugos ministerijos pranešime spaudai buvo nurodyta, kad teršalai pateko į aplinką būtent dėl smarkaus lietaus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pranešime spaudai pateikta informacija negali būti suabsoliutinama įrodinėjant nenugalimos jėgos aplinkybių egzistavimą ir paneigti oficialaus institucijos rašto duomenų teisingumo (CPK 197 straipsnio 2 dalis).
  10. Atsakovei, kaip pavojingo krovinio vežėjai, buvo žinoma ir suprantama apie pavojingas vairavimo sąlygas bei tai, kokių priemonių turi būti imamasi siekiant išvengti tiek eismo įvykio, tiek ir teršalų patekimo į gamtą. Nagrinėjant bylą nustatyta, kad atsakovė buvo nepakankamai atidi ir rūpestinga, nesiėmė visų nuo jos priklausančių techninių priemonių gamtai daromai žalai sumažinti, todėl įvykio metu fiksuotas kritulių kiekis negalėjo lemti (visiškai ar iš dalies) gamtai daromos žalos dydžio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad transporto priemonių vairuotojams, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojams, keliami didesni atidumo, atsargumo, rūpestingumo ir apdairumo reikalavimai. Eismo įvykis dėl blogo matomumo ar slidžios kelio dangos paprastai nelaikytinas įvykusiu dėl nenugalimos jėgos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25-916/2015).
  11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, kaip ir bylą nagrinėjęs teismas, nenustatė jokių aplinkybių, leidžiančių teigti, kad nuostoliai gamtai atsirado dėl natūraliai susiklosčiusių gamtinių sąlygų, t. y. aplinkybių, kurios nekontroliuojamos bei nepašalinamos ir kurios nebuvo numatytos ir negalėjo būti numatytos, todėl neturi pagrindo atsakovės atžvilgiu taikyti force majeure (liet. – nenugalima jėga) instituto.
  12. Prašymas sumažinti iš atsakovės priteistiną gamtai padarytos žalos dydį grindžiamas ir tuo, kad atsakovė (jos valdomos transporto priemonės vairuotojas) ėmėsi visų priemonių žalai sumažinti, t. y. operatyviai iškvietė pagalbą, uždengė kanalizacijos angas, uždengė skylę eismo įvykio metu pažeistoje autocisternoje, iš kurios liejosi kuras. Be to, trečiasis asmuo pažymi, kad atsakovės valdoma transporto priemonė buvo pritaikyta pavojingų krovinių vežimui, atitiko visus techninius saugos reikalavimus, turėjo tam tikslui išduotus leidimus. Teisėjų kolegija visų pirma pasisako dėl pastarojo apelianto argumento. Išvardintos aplinkybės liudija ne atsakovės veiksmus, kurių ji ėmėsi galimai žalai sumažinti, bet patvirtina, kad nagrinėjamu atveju vežant pavojingą krovinį buvo laikomasi privalomų teisės aktų, reglamentuojančių pavojingų krovinių vežimą, reikalavimų. Asmuo, užsiimantis veikla, kurios vykdymui būtini atitinkami leidimai ar parengta techninė įranga, ir vykdantis privalomus jam įstatymų nustatytus reikalavimus, negali jais remtis teigdamas, kad ėmėsi visų priemonių žalai sumažinti, kadangi jie nustato tik būtinas veiklos vykdymo sąlygas. Konkrečių saugumo priemonių parinkimas nebūtinai turi būti įsakmiai įtvirtintas teisės aktuose, tai gali būti apsaugą užtikrinti privalančio asmens nuožiūrai paliktas klausimas, tačiau jei taikytos priemonės neužtikrina reikiamo saugumo, tai yra pagrindas įrenginius eksploatuojančio asmens atsakomybei kilti.
  13. Nustačius, jog atsakovė yra ūkio subjektas, kurios viena iš vykdomų veiklų susijusi su naftos ir naftos produktų transportavimu, kas priskirtina prie potencialiai pavojingos veiklos vykdymo, konstatuotina, kad atsakovė yra atsakinga už padidintų pavojaus šaltinių fizinę būklę bei apsaugą ir privalo sudaryti tokias sąlygas, kad būtų išvengta bent kokių pavojingų situacijų, galinčių sukelti pavojingo krovinio patekimą į aplinką, o tam atsitikus – aprūpinti savo darbuotojus visa reikiama įranga ir techninėmis priemonėmis, kurios užtikrintų efektyvų padidinto pavojaus šaltinio pažeidimo pasekmių šalinimą.
  14. Vertinant trečiojo asmens R. C. (atsakovės valdomos transporto priemonės vairuotojas) veiksmus įvykio metu, galima teigti, kad jis ėmėsi visų nuo jo priklausančių ir jam suteiktų atsargumo priemonių avarijos padariniams sumažinti, tačiau jie nebuvo pakankamai efektyvūs. Kaip nurodo R. C., autocisternoje po susidūrimo su kita transporto priemone pramuštą skylę jis bandė užsandarinti lazda (b. l. 78). Teisėjų kolegijos vertinimu, ši priemonė, turint omenyje autocisternoje susidariusį, dėl didelio vežamo krovinio kiekio, spaudimą, realiai negelbėjo. Be to, magnetiniai kilimėliai, kuriais buvo uždengti kanalizacijos vamzdžiai, nuo teršalų patekimo į gamtą, buvo neveiksmingi, kadangi kaip jau konstatuota byloje – didžioji dalis išsiliejusių teršalų pateko į Neries upę. Tai, kad vairuotojas iš karto po eismo įvykio informavo apie tai atsakingas institucijas, taip pat nesumažina atsakovės atsakomybės dėl gamtai padarytos žalos dydžio, kadangi tai priskirtina būtinosioms protingo ir apdairaus asmens, patekusio į eismo įvykį, pareigoms.
  15. Trečiojo asmens manymu, atsakovė turėtų būti atleista nuo civilinės atsakomybės taikymo dėl būtinojo reikalingumo eismo įvykio metu, egzistavimo, tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, dėl žemiau nurodomų motyvų toks aiškinimas nelaikytinas pagrįstu nei faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų, nei protingumo ir sąžiningumo principų kontekste.
  16. Pagal CK 6.253 straipsnio 6 dalį būtinasis reikalingumas – tai veiksmai, kuriais asmuo priverstas padaryti žalos dėl to, kad siekia pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, išvengdamas gresiančios didesnės žalos atsiradimo žalą patyrusiam ar kitam asmeniui, jeigu žalos padarymas tomis aplinkybėmis buvo vienintelis būdas išvengti didesnės žalos. Kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis).
  17. Trečiasis asmuo ir bylos nagrinėjimo metu atsakovė bei transporto priemonės MAN vairuotojas tikino, kad eismo įvykis buvo išprovokuotas staigaus priešais važiavusio vilkiko stabdymo, dėl ko atsakovės valdomos transporto priemonės vairuotojas turėjo arba pasukti į kitą eismo juostą, kuria važiavo lengvasis automobilis BMW, arba staigiai stabdyti. Vairuotojui pasirinkus pastarąjį variantą ir įvyko dviejų transporto priemonių susidūrimas, kurio metu buvo pažeista autocisterna. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga ir šalių paaiškinimais, nemano, kad šie pateikti argumentai leidžia atleisti (visiškai ar iš dalies) atsakovę nuo civilinės atsakomybės taikymo šiuo pagrindu (dėl būtinojo reikalingumo). Atsakovės valdomos transporto priemonės vairuotojas patvirtino, kad jis turi 30 metų vairavimo stažą, jam buvo žinoma ir suprantama, kad jo vairuojama transporto priemone vežamas pavojingas krovinys, be to, autocisterna pakrauta, kas lemia ilgesnį stabdymo kelią, todėl esant šlapiai kelio dangai (tai atsakovė ir tretieji asmenys jos pusėje akcentuoja pateiktuose procesiniuose dokumentuose), turėjo būti suprantama pareiga laikytis saugaus atstumo nuo priešais važiuojančios transporto priemonės ir užtikrinti, kad staiga jai sustojus pakaktų stabdymo kelio, siekiant išvengti susidūrimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad eismo įvykis įvyko judrioje miesto gatvėje, todėl priešais važiuojantis automobilis negali būti vertinamas kaip staiga, netikėtai, iškilęs faktas, dėl kurio vairuotojas buvo priverstas veikti būtinojo reikalingumo sąlygomis. Be to, byloje nėra fiksuota (nors tai trečiasis asmuo skundu įrodinėja), kad atsakovės valdomos transporto priemonės vairuotojui pasukus į kitą eismo juostą būtų padaryta žala kitai transporto priemonei – byloje nėra duomenų, kokiu atstumu lengvasis automobilis BWM važiavo nuo transporto priemonės MAN, ar susidūrimas būtų neišvengiamas.
  18. Atsakovė nenurodė ir nepateikė įrodymų, koks realus pavojus grėsė kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams, transporto priemonės MAN vairuotojui neišvengus susidūrimo su priešais važiuojančiu sunkvežimiu, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje neįrodytas būtinojo reikalingumo, kaip atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindas. Dėl išdėstytų argumentų trečiojo asmens skundo argumentai, kad bylą nagrinėjęs teismas netinkamai aiškino ir taikė įstatymo nuostatas, reglamentuojančias atleidimą nuo civilinės atsakomybės, yra teisiškai nepagrįsti, todėl atmestini.

25Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

  1. Šiuo atveju trečiasis asmuo mano, kad teismas konstatavęs, kad žala gamtai buvo padaryta naftos produktams išsiliejus į aplinką po to, kai susidūrė du sunkiasvoriai automobiliai, ir pripažinęs atsakovės pareigą pilna apimtimi atsakyti už žalą aplinkai, tuo pačiu pasisakė dėl kito asmens – į bylą neįtraukto eismo įvykio dalyvio, teisių ir pareigų, kas sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą.
  2. Įstatymo draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad šios teisės normos tikslas – užtikrinti, jog teismuose nebūtų nagrinėjami su asmens teisėmis bei pareigomis susiję klausimai, šiam apie tokį nagrinėjimą nežinant ir negalint išreikšti savo pozicijos, t. y. tokiu reguliavimu siekiama užtikrinti asmens teisę būti išklausytam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2010). Kasacinis teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad tai, jog teismo sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažįstama absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010).
  3. Absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), konstatuojamas tais atvejais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Įstatymo sąvokos ,,teismas nusprendė“ turinys atskleistas kasacinio teismo praktikoje: nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2009; 2013 m. sausio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2013).
  4. Šiuo atveju, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, sunkiasvoris automobilis DAF, minimas tik kaip eismo įvykio metu susidūrimą su atsakovės valdoma transporto priemone patyręs automobilis, bet ne kaip civilinių teisinių santykių, iš kurių jam kildinama pareiga atlyginti gamtai padarytą žalą, dalyvis, todėl nėra pagrindo teigti, kad sprendimu buvo nuspręsta dėl nurodomo automobilio valdytojo teisių ir pareigų, kas lemtų absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimą.
  5. Apeliantas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2007, pateiktais išaiškinimais, taip pat teigia, kad tiek įstatyminiame reglamentavime, tiek teisės doktrinoje nurodoma, jog jei žala padaroma dėl dviejų didesnio pavojaus šaltinių sąveikos, šių šaltinių valdytojai prieš trečiuosius asmenis atsako kaip solidariosios prievolės bendraskoliai.
  6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (liet – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą. Teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklių, suformuluotų konkrečiose teismo nagrinėtose bylose, taikymas bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluota ta taisyklė, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to gali būti remiamasi tik tokiais ankstesniais teismų sprendimais, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurta taisyklė. Tokiu turiniu konstitucinis jurisprudencijos tęstinumo principas yra suformuluotas ir Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2011).
  7. Kasacinio teismo byloje, kurią savo skunde cituoja apeliantas, didesnio pavojaus šaltinių valdytojų solidari atsakomybė buvo konstatuota dėl tos aplinkybės, kad remiantis bylos medžiaga nebuvo įmanoma nustatyti kaltų dėl eismo įvykio asmenų. Nagrinėjamu atveju byloje neginčytinai nustatyta, kad kalta dėl eismo įvykio pripažinta būtent atsakovės valdoma transporto priemonė MAN (b. l. 5), dėl ko, nesutampant trečiojo asmens nurodomos kasacinio teismo bylos ratio decidendi (liet. – sprendimo pagrindas), remtis jos nagrinėjimo metu priimtomis išvadomis nagrinėjamoje situacijoje, nepaisant konteksto, suponavusio būtent tokias teismo išvadas, nėra pagrindo.

26Dėl tinkamo ieškovo

  1. Apeliaciniu skundu teigiama, kad nagrinėjamo pobūdžio bylose (dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo), tik valstybė, o ne Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas, yra tinkamas ieškovas, kuriam ir turėjo būti priteista atlygintina žala.
  2. Aplinkos apsauga ir gamtai padarytos žalos atlyginimas yra viešasis interesas, kuriam užtikrinti yra įsteigtos specialios institucijos. Šioje byloje ieškovas - Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas – viena iš tokių valstybės įstaigų, kurios uždavinys yra užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką aplinkos apsaugos srityje, vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę. Šios prioritetinės užduoties vykdymui, departamentui yra suteikta teisė atstovauti valstybės interesams teismuose ir teisėsaugos institucijose (Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. D1-63 „Dėl Aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 717 „Dėl valstybinės aplinkos apsaugos departamentų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ 7 ir 9.3 punktai).
  3. Nesilaikant gamtos apsaugos įstatymų ar kitais neteisėtais veiksmais padarius žalą gamtai, žalą kartu patiria ir visa visuomenė, todėl materialųjį teisinį suinteresuotumą tokio pobūdžio bylose turi ne valstybės institucija, pateikusi ieškinį, o valstybė. Tai reiškia, jog šioje byloje ieškovu procesine prasme, laikantis teisės aktų reikalavimų, yra Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas, o ieškovu materialiąja prasme - Lietuvos valstybė, kuriai ir turi būti priteistas žalos atlyginimas iš atsakovo. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2010).
  4. Nors pirmosios instancijos teismas žalą priteisė ieškovui - Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, o ne Lietuvos valstybei, teisėjų kolegija nelaiko šio proceso teisės pažeidimo esminiu ir sudarančiu pagrindą keisti ginčo esmės aspektu teisėtą bei pagrįstą Vilniaus apygardos teismo sprendimą, nes valstybė byloje buvo tinkamai atstovaujama. Skundo argumentai dėl ieškovo reorganizavimo ir jo teisių perėmimo neatitinka viešai skelbiamų VĮ „Registrų centras“ duomenų apie juridinį asmenį, todėl teisėjų kolegija šio argumento nevertina ir plačiau dėl jo nepasisako.
  5. Apibendrinant teisėjų kolegijos išvadas laikytina, kad skundžiamas sprendimas keistinas tik dalyje, kuria nustatytas iš atsakovės priteistinas žalos dydis, nurodant, kad 192 169 Eur yra priteisiama iš atsakovės UAB „TransOil“ ne Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, o Lietuvos valstybei.

27Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

  1. Pakeitus iš atsakovės valstybės naudai priteistinos žalos dydį, kas lemia jog ieškinys yra tenkintas ne 100, bet 98,7 procento, atitinkamai pakeičiama ir pirmosios instancijos teismo sprendimu paskirstyta bylinėjimosi išlaidų suma, nustatant, kad iš atsakovės valstybės naudai priteisiama atlyginti 3 065 Eur žyminio mokesčio ir 7,73 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Už apeliacinio skundo pateikimą apeliantas sumokėjo 1599 Eur žyminio mokesčio. Tenkinus dalį apeliacinio skundo, žyminio mokesčio dalis proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (21 Eur) priteistina iš valstybės institucijos, pareiškusios ieškinį (CPK 961 straipsnio 1 dalis).
  2. Trečiasis asmuo If P&C Insurance AS Lietuvoje veikiantis per If P&C Insurance AS filialą, pateikė duomenis, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 1 742,75 Eur atstovavimo išlaidų (b. l. 102-106). Apeliaciniame skunde taip pat buvo prašoma atlyginti tokias išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokie įrodymai nebuvo pateikti, todėl teisėjų kolegija vertina tik trečiojo asmens prašymą atlyginti jo atstovavimo išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir priteisia iš ieškovo trečiojo asmens - If P&C Insurance AS Lietuvoje veikiančio per If P&C Insurance AS filialą, naudai 23 Eur atstovavimo išlaidų, t. y. 1,3 procentus nuo 1 742,75 Eur (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis). Bendrai priteistina trečiajam asmeniui bylinėjimosi išlaidų suma – 44 Eur.

28Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

29Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimo dalį, kuria nustatytas iš atsakovės priteistinas žalos dydis ir naudos gavėjas bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.

30Nustatyti, kad 192 169 Eur (vieno šimto devyniasdešimt dviejų tūkstančių šimto šešiasdešimt devynių eurų) gamtai padaryta žala yra priteisiama Lietuvos valstybės naudai iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „TransOil“, įmonės kodas 302579079, buveinės adresas Pramonės g. 97, Vilnius.

31Priteisti valstybės naudai iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „TransOil“, įmonės kodas 302579079, buveinės adresas Pramonės g. 97, Vilnius, 3 065 Eur (tris tūkstančius šešiasdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio ir 7,73 Eur (septynis eurus ir 73 euro centus) procesinių dokumentų siuntimo išlaidoms atlyginti.

32Priteisti If P&C Insurance AS Lietuvoje veikiančio per If P&C Insurance AS filialą, kodas 302279548, buveinės adresas Žalgirio g. 88, Vilnius, iš ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento, įstaigos kodas 190742148, 44 Eur (keturiasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi (atstovavimo ir žyminio mokesčio) išlaidoms atlyginti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5.
  1. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7.
    1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 11 d.... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 9.
      1. Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo If P&C... 10. 16.1. žalos aplinkai dydžiui nustatyti Vilniaus apygardos teismas panaudojo... 11. 16.2. žalos aplinkai dydžiui nustatyti Vilniaus apygardos teismas taikė... 12. 16.3. teismas neįvertino fakto, kad egzistuoja pagrindai sumažinti teismo... 13. 16.4. Vilniaus apygardos teismas nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje... 14. 16.5. ieškinį pateikė netinkamas ieškovas.
          15. 19.1. ieškinys pagrįstas oficialiais įstaigų ir organizacijų pateiktais... 16. 19.2. byloje yra įrodyta, kad didžioji dalis dyzelinio kuro pateko į Neries... 17. 19.3. atsakovė neįrodė nei nenugalimos jėgos, nei pagrindų jos padarytai... 18. Teisėjų kolegija... 19. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai... 20.
          1. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą... 21. Dėl civilinės atsakomybės, už aplinkai padarytą žalą, sąlygų... 22. ... 23. Dėl gamtai padarytos žalos dydžio nustatymo
              24. Dėl pagrindų atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės, ar ją... 25. Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo
                26. Dėl tinkamo ieškovo
                1. Apeliaciniu skundu... 27. Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
                  1. Pakeitus... 28. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 29. Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimo dalį, kuria... 30. Nustatyti, kad 192 169 Eur (vieno šimto devyniasdešimt dviejų tūkstančių... 31. Priteisti valstybės naudai iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės... 32. Priteisti If P&C Insurance AS Lietuvoje veikiančio per If P&C...