Byla e2A-2212-658/2017
Dėl servituto nustatymo, trečiasis asmuo atsakovo pusėje E. A

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Labokaitės, Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Egidijaus Tamašausko,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2751-924/2017 pagal ieškovės G. L. ieškinį atsakovui K. N. dėl servituto nustatymo, trečiasis asmuo atsakovo pusėje E. A..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4Ginčo esmė

5Ginčas byloje kilęs dėl kelio servituto, suteikiančio teisę naudotis pėsčiųjų taku iki vandens telkinio, nustatymo. Ieškovė G. L. ieškiniu teismo prašė: 1) jai priklausančiam žemės sklypui, unikalus Nr. ( - ), esančiam adresu ( - ) (viešpataujantis daiktas), nustatyti neatlygintinį servitutą namų valdos žemės sklypo plane pažymėtame indeksu S1 (61 m2) prieiti prie vandens tvenkinio, t. y. teisę neatlygintinai žemės sklypu, unikalus Nr. ( - ), esančiu adresu ( - ) (tarnaujantis daiktas), prieiti prie Sargėnų vandens tvenkinio; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad įsigijusi 0,1138 ha ploto žemės sklypą, esantį adresu ( - ), nuo 1980 m. turėjo galimybę prieiti prie vandens telkinio per valstybei nuosavybės teise priklausančią žemę. Atsakovas, įsigijęs 0,1523 ha ploto žemės sklypą, esantį adresu ( - ), savo teritoriją apsitvėrė metalinės vielos tvora ir atėmė iš ieškovės galimybę prieiti prie Sargėnų tvenkinio. Ieškovė neturi jokio realaus tiesioginio priėjimo prie vandens telkinio iš savo gyvenamojo namo. Aptverdamas priėjimą prie Sargėnų tvenkinio, atsakovas pažeidžia Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 10 punktą. Pažymėtina, kad tokia situacija, kuomet ieškovė galėjo patekti prie vandens tvenkinio, yra susiklosčiusi jau daugiau nei trisdešimt metų, todėl mano, jog protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus atitiktų neatlygintinio servituto nustatymas. Atsakovas K. N. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad vielinė tinklinė tvora buvo pastatyta jau 1973 metais. Nuo 1983 metų iki 2006 metų ieškovei atsakovas geranoriškai leido per savo sklypą vaikščioti ir eiti pasisemti vandens iki Sargėnų tvenkinio. Ieškovė, piktnaudžiaudama savo teisėmis ir jo gera valia, pradėjo vaikščioti per visą jo sklypą, dvejose vietose prakirpo jo tvoroje angas, prie pat jo sklypo ribos tyčia pildavo maisto atliekas, kurios pūdamos vasaros metu skleidė nepakeliamą tvaiką ir taip sukeldavo nepatogumus ir diskomfortą ne tik atsakovui, bet taip pat ir trečiajam asmeniui. Ieškovė prie Sargėnų tvenkinio gali prieiti viešu priėjimu, t. y. priėjimas prie Sargėnų tvenkinio yra visa ( - ) su privažiavimu iki Sargėnų tvenkinio, nuo ieškovės sklypo iki Sargėnų tvenkinio yra apie 240 metrų atstumas. Ieškovei priklausanti namų valda turi gyvenamąjį namą, kitus statinius ir visą reikiamą infrastruktūrą: privažiavimo kelius, vandentiekį – kanalizaciją, elektros įvadą ir kita. Ieškovė nėra Sargėnų tvenkinio valdytoja ar savininkė, tai yra valstybei nuosavybės teise priklausantis tvenkinys. Be to, toje teritorijoje, į kurią ieškovė neva negali patekti, neturi jokių statinių ar kito nekilnojamojo turto. Trečiasis asmuo E. A. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė turi priėjimą prie Sargėnų tvenkinio iš ( - ), šis priėjimas nesudaro ieškovei jokių nepatogumų.

6Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno apylinkės teismas 2017 m. gegužės 29 d. sprendimu ieškinį dėl servituto nustatymo atmetė. Priteisė iš ieškovės G. L. valstybei 9,44 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas sprendimą grindė šiais argumentais: Ieškovės ir atsakovo nesutarimas nustatyti servitutą yra akivaizdus – ieškovė dėl servituto nustatymo ieškiniu kreipėsi į teismą, šalys bylos nagrinėjimo metu palaikė skirtingas pozicijas. Šalys neginčijo aplinkybės, kad nuo 1983 metų iki 2006 metų atsakovas leido ieškovei naudotis minėto žemės sklypo dalimi. Šiuo atveju viešpataujantysis daiktas turėtų būti ieškovės daiktas už atsakovo žemės sklypo (tvenkinys), o ne, kaip ieškovė nurodo, jos žemės sklypas, į kurį ji iš tvenkinio tuo pačiu keliu per atsakovo žemės sklypą grįždama neštų vandenį. Ieškovė nėra tvenkinio savininkė (valdytoja). Be to, toje teritorijoje, į kurią ieškovė neva negali patekti (teritorija aplink tvenkinį), ieškovė neturi jokių statinių ar kito nekilnojamojo turto. Tai reiškia, kad kelio per atsakovo žemės sklypą servituto nustatymas į viešpataujantįjį daiktą, kuris nepriklauso atsakovei nuosavybės teise ar ji jo nevaldo, neatitiktų servituto esmės. Ieškovė prie tvenkinio gali prieiti viešu priėjimu, t. y. priėjimas prie Sargėnų tvenkinio yra visa ( - ) su privažiavimu iki tvenkinio, nuo ieškovės sklypo iki Sargėnų tvenkinio yra 180-240 metrų atstumas. Šių aplinkybių neginčijo ir pati ieškovė, tik nurodė, kad jai toks priėjimas nėra patogus. Teismas sprendė, jog tam, kad ieškovei iš tvenkinio atnešti vandens jos žemės sklype esantiems augalams palaistyti, nėra pagrindas riboti atsakovo nuosavybės teisę į žemės sklypą, nustatant servitutą. Kita vertus, ieškovė augalų laistymui gali naudoti į jos žemės sklypą tiekiamą vandenį, kurį ji nurodė turinti. Be to, ieškovė jau ilgą laiką nesinaudoja atsakovo žemės sklypo dalimi tam, kad prieitų prie vandens telkinio, todėl ši aplinkybė tik patvirtina, kad ieškovė gali prižiūrėti savo žemės sklypą neidama per atsakovo žemės sklypą. Teismas sprendė, jog nėra CK 4.126 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų servitutui nustatyti. Nustačius servitutą į atsakovui priklausančią žemės sklypo dalį, būtų be pakankamo pagrindo varžoma atsakovo nuosavybės teisė ir ieškovei kilusios problemos būtų sprendžiamos atsakovo teisių sąskaita. Ieškovės argumentas, kad aptverdamas priėjimą prie tvenkinio atsakovas pažeidžia Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 10 punktą, nesusijęs su bylos nagrinėjimo dalyku dėl servituto nustatymo, todėl teismas dėl jo plačiau nepasisakė.

8Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9Apeliaciniu skundu ieškovė G. L. prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą panaikinti ir ieškovės ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas neteisingai vertino faktines aplinkybes, neteisingai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus procesiniuose dokumentuose, neteisingai taikė šalių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, vieniems įrodymams be pagrindo suteikė didesnę įrodomąją galią, kitų įrodymų iš viso nevertino. Tarp šalių buvo nerašytas susitarimas dėl servituto nustatymo, kuris buvo patvirtintas konkliudentiniais veiksmais, t. y. atsakovas leido per savo žemės sklypo dalį ieškovei praeiti iki vandens tvenkinio. Atsakovo nurodomos aplinkybės dėl ieškovės jam sukeliamų nepatogumų nėra niekuo pagrįstos, atsakovas nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, o ieškovė nepripažino, kad elgėsi taip, kaip nurodo atsakovas. Atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad nuo to laiko kai leido ieškovei netrukdomai praeiti iki vandens telkinio, jo sklypo dalyje niekas nepasikeitė, neatsirado jokie statiniai, medžiai, įrenginiai, t. y. nenurodė, kaip atsakovo interesai bus pažeisti, jeigu ieškovei bus nustatytas servitutas. Teismo argumentas, kad ieškovė gali prieiti prie vandens telkinio aplinkui nėra logiškas ir teisingas. Ieškovė yra garbaus amžiaus, turi sveikatos problemų, todėl neturi galimybės kibirus su vandeniu nešti iki savo namų 250-300 metrų. Nenustačius servituto ieškovė neturi galimybės prieiti prie vandens tvenkinio, kadangi atsakovas žemės sklypą yra apsitvėręs tvora. Pažymi, kad šioje situacijoje turėtų būti vadovaujamasi Žemės įstatymo 21 straipsnio 10 punktu. Akivaizdu, kad aptverdamas priėjimą prie Sargėnų tvenkinio, atsakovas šį reglamentavimą pažeidžia. Atsakovas K. N. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai: Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas rėmėsi byloje surinktų įrodymų visetu, sprendimo išvada yra pagrįsta patikimais įrodymais, tinkamai įvertinus jų tarpusavio ryšį ir loginę seką. Apeliantė turi prieigą prie vandens telkinio, t. y. iš ( - ), kurioje ji gyvena, yra viešas priėjimas ir privažiavimas prie Sargėnų tvenkinio. Atstumas apeliantei pasiekti Sargėnų tvenkinį yra ne 250-300 metrų, o apytiksliai 140 metrų, kas nesudaro jokių nepatogumų. Be to, jeigu apeliantei sveikata leidžia augalų laistymui nesinaudoti savo kieme įrengtu šuliniu ar name įrengtu vandentiekiu, o neštis vandens kibirus iš tvenkinio, 140 metrų atstumas iki Sargėnų vandens telkinio neturėtų sudaryti papildomų nepatogumų. Sargėnų tvenkinys nėra apeliantės viešpataujantysis daiktas, todėl reikalavimas nustatyti servitutinį kelią per atsakovo žemės sklypą yra perteklinis ir grįstas tik apeliantės principais ir prieštaringu nusistatymu atsakovo atžvilgiu. Nustačius per atsakovo žemės sklypą servitutinį kelią būtų pažeistos jo, kaip Lietuvos Respublikos piliečio, teisės į nuosavybę. Tarp atsakovo ir apeliantės nebuvo nerašyto susitarimo dėl servituto nustatymo. Nuo 1983 metų iki 2006 metų atsakovas gera valia leido apeliantei eiti per savo sklypą link tvenkinio, tačiau apeliantei pradėjus tuo piktnaudžiauti ir savivaliauti, tai uždraudė. Faktą, jog apeliantė vaikščiodama pro atsakovo sklypą link Sargėnų tvenkinio šiukšlindavo, elgdavosi kaip savo asmeniniame kieme ir kitaip sukeldavo nepatogumus bei diskomfortą, teismo posėdžio metu patvirtino ir trečiuoju asmeniu šioje byloje dalyvaujanti E. A.. Trečiasis asmuo E. A. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantė nėra viešpataujančio daikto (Sargėnų vandens tvenkinio) savininkė, todėl remiantis sąžiningumo, protingumo ir teisėtumo principais, jai negali būti nustatytas servitutas. Apeliantė turi priėjimą prie Sargėnų tvenkinio, kuris neapsunkina jos galimybės patekti prie vandens telkinio. Be to, apeliantė vaikščiodama prie Sargėnų tvenkinio pro K. N. sklypą elgdavosi nepilietiškai, vaikščiodavo po jo sklypą, skindavo jo sklype augančius vaisius.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą toliau nagrinėja tik apeliaciniu skundu apibrėžtose ribose. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, neteisingai taikė šalių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl nepagrįstai atsisakė nustatyti servitutą. Vadovaujantis CPK 12 ir 178 straipsnių nuostatomis, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Teisėjų kolegija nenustatė, jog pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs įstatyme ir teismų praktikoje suformuotas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Teismas, atmesdamas apeliantės ieškinį, įvertino byloje nustatytas reikšmingas bylai faktines aplinkybes, nuosekliai ir išsamiai ištyrė ir įvertino ginčo šalių pateiktus rašytinius įrodymus, teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra CK 4.126 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų servitutui nustatyti. Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 straipsnio 1 dalis). Taigi šioje teisės normoje įtvirtintos dvi sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu, tai: savininkų nesutarimas ir būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį normaliomis sąnaudomis. Teismas, spręsdamas, ar yra teisinis pagrindas nustatyti servitutą ir taip apriboti tarnaujančiojo daikto savininko teises, privalo konstatuoti šių abiejų sąlygų egzistavimą. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad tarp šalių yra nesutarimas – ieškovė ir atsakovas dėl servituto nustatymo laikosi skirtingų pozicijų: ieškovė kreipėsi į teismą dėl kelio servituto, suteikiančio teisę eiti per atsakovo žemės sklypą, nustatymo, o atsakovas su tuo nesutinka, teigdamas, jog ieškovė vaikščiodama per jo sklypą, jam ir aplinkiniams asmenims sukelia nepatogumų. Taigi, nustačius pirmąją sąlygą – šalių nesutarimas, reikia išsiaiškinti, ar yra antroji – būtinybė nustatyti servitutą. Servituto teisė pasižymi tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės suvaržymais siekiant įgyvendinti viešpataujančiojo daikto savininko nuosavybės teisę. Nuosavybės teisė jokiais atvejais neturi būti varžoma nepagrįstai, tam būtinas objektyvus pagrindas. Dėl to ir daikto suvaržymas servitutu pateisinamas tik esant svarbioms priežastims (kai yra objektyviai būtinas) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012; 2012 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2012; 2014 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2014). Kasacinio teismo praktika dėl servitutų nustatymo išplėtota ir nuosekli. Joje pažymima, kad teismas pirmiausia turi įsitikinti, kad servitutas yra būtinas viešpataujančiajam daiktui naudoti. Tam teismas turi įvertinti, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis tinkamai naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį, ar daikto savininkas, siekdamas įgyti servituto teisę į kito asmens nekilnojamąjį turtą, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad galėtų savo daiktu tinkamai naudotis, neapribodamas kito asmens nuosavybės teisių ir interesų. Servituto būtinybei pagrįsti nereikšmingas jo naudingumas ar patogumas viešpataujančiojo daikto savininkui – esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012; 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94-248/2016). Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad nustatant servitutą, svarbu laikytis tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto savininkų interesų proporcingumo. Vienas proporcingumo reikalavimų yra tas, kad tarnaujančiajam daiktui gali būti nustatomi tik tokie ir tokios apimties ar dydžio suvaržymai, kurie būtini siekiant užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą pagal paskirtį, t. y. suvaržymas turi sukelti kuo mažesnius nepatogumus tarnaujančiojo (to, kurį apriboja) daikto savininkui ir užtikrinti viešpataujančiojo daikto savininkui galimybę juo naudotis (CK 4.111 straipsnio 1 dalis, 4.113 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-94-248/2016). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantei G. L. priklausantis žemės sklypas, esantis adresu ( - ), iš šiaurės pusės ribojasi su trečiojo asmens E. A. žemės sklypu, esančiu adresu ( - ), o iš rytų pusės su atsakovo K. N. žemės sklypu, esančiu adresu ( - ). Visų trijų sklypų ribos aptvertos metalinės vielos tvora. Už apeliantės žemės sklypo šiaurės rytų pusėje yra Sargėnų vandens tvenkinys, prie kurio apeliantė nori prieiti. Apeliantė prašo nustatyti servitutą, leidžiantį jai per atsakovui priklausančią žemės sklypo dalį eiti iki tvenkinio ir atgal iki jos žemės sklypo parsinešant vandens augalų laistymui. Apeliantė teigia, kad nenustačius servituto ji neturi galimybės prieiti prie vandens tvenkinio. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos išvada, kad ji gali prieiti prie vandens telkinio aplinkui. Visų pirma, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad norint nustatyti servitutą, nagrinėjamoje byloje viešpataujantysis daiktas turėtų būti tvenkinys ar kitas ieškovės daiktas už atsakovo žemės sklypo, o ne ieškovės žemės sklypas. Apeliantė nėra Sargėnų tvenkinio savininkė, taip pat šioje teritorijoje nėra nekilnojamojo turto, kuris nuosavybės teise priklausytų apeliantei. Taigi, šiuo atveju už atsakovo žemės sklypo nėra apeliantei priklausančio viešpataujančio daikto, todėl kelio servitutas per atsakovo žemę nepagrįstai varžytų jo nuosavybės teises. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka, kad apeliantė kitaip, nei per atsakovo sklypą, negali prieiti prie tvenkinio. Byloje yra nustatyta, kad prieiti ir privažiuoti prie Sargėnų tvenkinio galima iš ( - ), kurioje gyvena apeliantė. Prieiga prie tvenkinio yra vieša, todėl visi norintys asmenys gali prie jo prieiti, o tarp jų ir apeliantė. 2017 m. gegužės 9 d. teismo posėdžio metu apeliantė pati patvirtino, kad turi galimybę prie vandens telkinio prieiti per aplinkui, tačiau jai patogiau eiti per atsakovo žemę, nes taip einant susidaro mažesnis atstumas ir lengviau atsinešti pasisemtą vandenį (2017 m. gegužės 9 d. teismo posėdžio garso įrašo 14:34-16:37 min.). Kaip minėta nutarties 16 punkte, servituto būtinybei pagrįsti nėra reikšmingas jo naudingumas ar patogumas viešpataujančiojo daikto savininkui (šiuo atveju apeliantei), o svarbu, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti atsakovo nuosavybės teisę vien todėl, kad apeliantė nori naudotis svetimu daiktu, nes jai taip yra naudingiau ir patogiau. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė augalų laistymui gali naudoti ne tik tvenkinio, bet ir vandentiekio vandenį, o tai būtų patogiau, nes jai nuo tvenkinio nereikėtų nešti sunkių kibirų su vandeniu. Apeliantė teismo posėdžio metu patvirtino, kad jai vanduo yra tiekiamas per miesto vandentiekį, bet nepasisakė apie jo naudojimą augalų laistymui (2017 m. gegužės 9 d. teismo posėdžio garso įrašo 19:25-19:40 min.). Be to, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad apeliantė praeiti pro atsakovo žemės sklypą negali jau kurį laiką, tačiau tai jai netrukdė prižiūrėti savo žemės sklypą. Vien tai, kad anksčiau ilgą laiką atsakovas leido apeliantei iki tvenkinio eiti per jo valdomą žemę, nesudaro pagrindo servituto nustatymui. Nagrinėjamu atveju kitų svarbių aplinkybių, kurios leistų pateisinti atsakovo nuosavybės teisių ribojimą, nėra nustatyta. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad šioje situacijoje turėtų būti vadovaujamasi Žemės įstatymo 21 straipsnio 10 punktu, kuriame nustatyta, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus ir bendro naudojimo rekreacinius objektus (teritorijas). Apeliantės nuomone, atsakovas aptverdamas priėjimą prie Sargėnų tvenkinio, pažeidžia šį reglamentavimą. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais teiginiais. Kaip konstatuota nutarties 21 punkte, prie Sargėnų tvenkinio yra viešas priėjimas. Taip pat byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų apsitvėręs daugiau žemės nei jam priklauso, byloje nėra pateikta įrodymų, jog atsakovas tvora apsitvėręs vandens pakrančių apsaugos zoną. Todėl svarstant klausimą dėl servituto nustatymo, nėra pagrindo vadovautis Žemės įstatymo 21 straipsnio 10 punktu. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju kelio servitutas negali būti nustatomas vien todėl, kad apeliantei yra patogiau prieiti prie vandens tvenkinio kitaip, nei ( - ), nes priešingu atveju tai reikštų, kad apeliantės problemos būtų sprendžiamos atsakovo sąskaita, nepagrįstai suvaržant jo nuosavybės teisę, ir neatitiktų CK 4.126 straipsnio esmės. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, iš esmės teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, reglamentuojančias servituto nustatymą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

13Dėl procesinio pobūdžio klausimų Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, iš jos turėtų būti priteistinos atsakovo ir trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Kadangi atsakovas ir trečiasis asmuo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliaciniame teisme, nepateikė, todėl jos jiems nėra priteisiamos. Pagal Kauno apygardos teismo pažymą, apeliaciniame procese turėta 4,06 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios priteisiamos iš apeliantės valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

14Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

15apeliacinį skundą atmesti.

16Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17Priteisti iš ieškovės G. L. (asmens kodas ( - )) valstybei 4,06 Eur (keturis eurus 6 centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas ( - )) atsiskaitomąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

18Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Ryšiai