Byla 3K-3-167-915/2016

Dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „JVNS“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kortas“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „JVNS“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kortas“ dėl skolos, nuostolių atlyginimo priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kortas“ pareiškimą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl atsakomybės už netinkamą prievolių, kylančių iš sutartinių statybos rangos santykių, vykdymą, piniginių reikalavimų įskaitymo galimybę ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo bei taikymo.
2. Ieškovė BUAB „JVNS“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Kortas“ 79 958,79 Lt (23 157,67 Eur) skolą už priimtus darbus, 209 963,78 Lt (60 809,71 Eur), kurie sulaikyti pagal 2010 m. birželio 30 d. sutartį Nr. 34; 63 036,75 Lt (18 256,70 Eur), kurie sulaikyti pagal 2011 m. rugpjūčio 18 d. sutartį Nr. 67; 799 584,94 Lt (231 575,80 Eur) skolą už nepriimtus darbus ir 376 492,45 Lt (109 039,75 Eur) nuostolių atlyginimo dėl ieškovės privedimo prie bankroto.
3. Byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakove sudarė dvi statybos subrangos sutartis: 2010 m. birželio 30 d. statybos subrangos sutartį Nr. 34 dėl vandentiekio ir nuotekų tinklų plėtros Aleksoto-Fredos gyvenamuosiuose kvartaluose (toliau – Kauno sutartis) ir 2011 m. rugpjūčio 18 d. statybos subrangos sutartį Nr. 67 dėl vandentiekio ir nuotekų tinklų plėtros Kėdainių r. (Josvainiuose, Vainotiškiuose) inžinerinių tinklų įrengimo ir dangų atkūrimo darbų (toliau – Kėdainių sutartis). Pagal Kauno sutartį atsakovė priėmė darbus pagal atliktų darbų aktus Nr. 1–8, o aktas Nr. 9 buvo pasirašytas vienašališkai, nes atsakovė šių darbų nepriėmė. Pagal Kauno sutartį ieškovė atliko darbų ir išrašė PVM sąskaitų faktūrų, kurių suma – 5 269 349,84 Lt (1 526 109,20 Eur), o atsakovė liko skolinga 15 674,94 Lt (4539,77 Eur) pagal 2011 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. JVNS11/028 už atliktus darbus pagal 2011 m. lapkričio mėn. atliktų darbų aktą Nr. 7 ir 29 444,05 Lt (8527,58 Eur) pagal 2012 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. JVNS12/001 už atliktus darbus pagal aktą Nr. 8 bei 188 226,39 Lt (54 514,10 Eur) pagal vienašališkai pasirašytą atliktų darbų aktą Nr. 9 (toliau – aktas Nr. 9) už atliktus darbus 2012 m. vasario–balandžio mėnesiais. Pagal Kėdainių sutartį atsakovė liko skolinga 34 839,80 Lt (10 090,30 Eur) pagal 2012 m. vasario 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. JVNS12/004 ir 611 358,55 Lt (177 061,67 Eur) pagal vienašališkai pasirašytą atliktų darbų aktą Nr. 6 (toliau – aktas Nr. 6). Vienašališkai pasirašytus atliktų darbų aktus ieškovė išsiuntė atsakovei 2012 m. rugsėjo 21 d. su PVM sąskaitomis faktūromis dėl 188 226,39 Lt (54 514,10 Eur) ir 611 358,55 Lt (177 061,67 Eur) (su PVM) sumų. Atsakovė pagal sutarčių 3.4 punktą sulaikė 5 procentus mokėtinos sumos pagal atliktų darbų aktus Nr. 1–8 (Kauno sutartis) ir pagal atliktų darbų aktus Nr. 1–5 (Kėdainių sutartis), iš viso 273 000,53 Lt (79 066,42 Eur). Atsakovė dėl ieškovės atliktų darbų pagal Kėdainių sutartį 2012 m. kovo 5 d. surašė defektų aktą, o dėl atliktų darbų pagal Kauno sutartį – 2012 m. gegužės 4 d. ir gegužės 8 d. defektų aktus. Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis, kuria ieškovei iškelta bankroto byla, įsiteisėjo 2012 m. rugsėjo 24 d.
4. Atsakovė 2012 m. lapkričio 15 d. pateikė ieškovei pretenziją dėl 2 388 376,80 Lt (691 721,73 Eur) nuostolių, patirtų šalinant defektus, atlyginimo ir prašė teismo patvirtinti nurodyto dydžio finansinį reikalavimą, tačiau vėliau savo reikalavimą sumažino iki 1 236 206,42 Lt (358 030,12 Eur) (be PVM), o 1 152 170,38 Lt (333 691,61 Eur) dalies finansinio reikalavimo atsisakė.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

5. Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 9 d. nutartimi ieškinį ir atsakovės finansinį reikalavimą patenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 333 799,89 Eur skolos už atliktus darbus; kitą ieškinio dalį atmetė; priėmė atsakovės 333 691,61 Eur (1 152 170,38 Lt) finansinio reikalavimo atsisakymą ir šią bylos dalį nutraukė; priėmė ir patvirtino atsakovės 179 015,06 Eur (618 103,21 Lt) finansinį reikalavimą ieškovės bankroto byloje.
6. Teismas, pasisakydamas dėl 79 958,79 Lt (23 157,67 Eur) skolos pagal priimtus ieškovės atliktų darbų aktus ir PVM sąskaitas faktūras, pažymėjo, kad byloje nekilo ginčo dėl atsakovės 15 674,94 Lt (4539,77 Eur) skolos pagal 2011 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. JVNS11/028 bei dėl 29 444,05 Lt (8527,58 Eur) skolos pagal 2012 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. JVNS12/001 (pagal Kauno sutartį). Pagal Kėdainių sutartį atsakovė priėmė ieškovės 2012 m. vasario mėnesį atliktus darbus pagal atliktų darbų aktą Nr. 5 ir neapmokėjo jo pagrindu 2012 m. vasario 29 d. išrašytos 34 839,80 Lt (10 090,30 Eur) PVM sąskaitos faktūros Nr. JVNS12/004. Teismas nesutiko su atsakovės pozicija, kad ji neturi prievolės mokėti ieškovės reikalaujamos sumos, jos prievolei pasibaigus, t. y. trišalių tarpusavio skolų įskaitymo sutartimis įskaičius 76 109 Lt (22 042,68 Eur) ir 288,58 Lt (83,57 Eur). Teismas pažymėjo, kad įskaitymo sutartyse nekonstatuotas atsakovės skolos ieškovei sumažėjimas, nes 3.2 punkte nurodyta priešingai – atsakovės skola ieškovei 76 109 Lt ir 288,58 Lt (83,57 Eur). sumomis didėja, todėl sprendė, kad 2011 m. gruodžio 21 d. ir 2012 m. vasario 3 d. trišalių tarpusavio skolų įskaitymo sutarčių pagrindu atsakovės 76 397,58 Lt prievolė nepasibaigė. Teismas taip pat nesutiko su atsakovės argumentais, kad jos prievolė ieškovei pasibaigė 2012 m. gegužės 9 d. pareiškimu dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo, kuriuo buvo įskaitytos 32 366,75 Lt netesybos bei 43 550 Lt bauda pagal Kauno sutarties 2011 m. lapkričio 2 d. pakeitimą Nr. 3. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2012 m. gegužės 9 d. pareiškime nėra žinių apie įskaitymą ir jame nėra nurodyta, kad ieškovei siunčiamas pareiškimas dėl netesybų įskaitymo. Teismas nustatė, kad Kauno sutarties 2011 m. lapkričio 2 d. pakeitimu Nr. 3 susitarta dėl papildomų netesybų nuo ne laiku atliktų darbų kainos, taip pat kad neužbaigus darbų iki 2012 m. birželio 10 d. subrangovė moka vienkartinę 43 550 Lt baudą, kuri privalo būti išskaičiuojama iš subrangovei pagal sutartį mokėtinų sumų. Darbai iki šios datos nebuvo užbaigti, todėl atsakovė turėjo teisę šia bauda mažinti savo įsipareigojimus, tačiau byloje nėra duomenų, jog 2012 m. gegužės 9 d. pareiškimas dėl 32 366,75 Lt netesybų bei 43 550 Lt baudos įskaitymo buvo siunčiamas ir įteiktas ieškovei. Įskaitymu prievolė pasibaigia tik kai jis atliktas laikantis CK 6.131 straipsnyje įtvirtintos tvarkos – apie įskaitymą turi būti informuojama priešinga šalis, kurios reikalavimą siekiama įskaityti. Atsakovės argumentus, kad ji turėjo pagrindą sustabdyti mokėjimus dėl ieškovės sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, terminų praleidimo, teismas pripažino nepagrįstais, nes tokio prievolės vykdymo sustabdymo negalima pateisinti, nes pati atsakovė vėlavo sumokėti už ieškovės atliktus darbus, todėl ieškovės reikalavimą dėl 79 958,79 Lt (23 157,67 Eur) skolos pagal priimtų atliktų darbų aktus ir PVM sąskaitas faktūras teismas pripažino pagrįstu ir jį tenkino.
7. Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovės 799 584,94 Lt (231 575,80 Eur) skolą pagal nepriimtų darbų aktus Nr. 9 ir Nr. 6 pagrįstumo, teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių konstatuoti, jog darbai, kuriuos ieškovė perdavė pagal vienašališkai pasirašytus aktus, turėjo akivaizdžių trūkumų. Atsakovė vienašališkai pasirašytų atliktų darbų aktų teisme neginčijo, nurodė, kad trūkumus pašalino pati ir darbus perdavė užsakovui naudotis, o pastarasis už juos sumokėjo, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo atleisti atsakovę nuo prievolės sumokėti už atliktus darbus. Atsakovės atsikirtimus, kad ieškovė neatliko darbų, nurodytų akte Nr. 9 pagal Kauno sutartį ir akte Nr. 6 pagal Kėdainių sutartį, teismas atmetė remdamasis byloje esančiais įrodymais ir ekspertizės išvada. Teismas pažymėjo, kad šis ieškovės reikalavimas negali būti įskaitytas į atsakovės reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, nes iškėlus bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, todėl tenkino ieškovės 799 584,94 Lt (231 575,80 Eur) reikalavimą.
8. Teismas priėmė atsakovės 1 152 170,38 Lt (333 691,61 Eur) finansinio reikalavimo dalies atsisakymą ir šią bylos dalį nutraukė. Teismas nustatė, kad atsakovės 1 236 206,42 Lt (358 030,12 Eur) finansinį reikalavimą sudaro 452 487 Lt (131 049,29 Eur) nuostolių, patirtų šalinant ieškovės darbų trūkumus pagal Kauno sutartį ir 783 719,42 Lt (226 980,83 Eur) – pagal Kėdainių sutartį. Dėl ieškovės atliktų darbų pagal Kauno sutartį atsakovė surašė 2012 m. gegužės 4 d. ir 2012 m. gegužės 8 d. defektų aktus, o pagal Kėdainių sutartį – 2012 m. kovo 5 d. defektų aktą ir pati šalino trūkumus. Teismas pažymėjo, kad kai darbų trūkumai nėra akivaizdūs, užsakovas nepraranda teisės remtis trūkumų faktu ir po tinkamo darbų priėmimo nenurodžius trūkumų. Vadovaudamasis ekspertizės išvadomis teismas konstatavo, kad abi šalys pažeidė savo sutartines pareigas. Pagal sutarčių 6.9 punktą ieškovė turėjo nustatyta tvarka pildyti statybos atlikimo dokumentus ir juos perduoti atsakovei. Atsakovė sutarčių 6.25 punkto pagrindu galėjo gauti visą informaciją apie statybos eigą, susipažinti su visa objekto statyba susijusia dokumentacija, o pagal sutarčių 6.30 punktą – audituoti ir kontroliuoti subrangovės veiklą įgyvendinant projektus. Šalys taip pat pažeidė abiem vienodai svarbią pareigą bendradarbiauti, nustatytą CK 6.200 straipsnio 2 dalyje, todėl, nesilaikiusios šios pareigos, neturi teisės panaudoti kitos šalies bendradarbiavimo stokos prieš ją kaip pagrindo atsisakyti vykdyti savo prievolę ir nepriimti atliktų darbų bei nemokėti rangovui už faktiškai atliktus darbus. Atsižvelgęs į eksperto nustatytas aplinkybes, byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, teismas sprendė, kad visi darbai, nurodyti vienašališkai pasirašytuose aktuose, yra atlikti ieškovės, o defektų aktuose užfiksuoti atliktų darbų trūkumai. Dėl šalių sutartinių sąlygų nevykdymo ir nebendradarbiavimo, statybos žurnalų aplaidaus pildymo prarasta galimybė identifikuoti darbus, todėl nėra pagrindo visiškai sutikti su ieškove, kad defektų aktuose yra nurodyti ne defektai, o nebaigti darbai, kurie buvo baigti. Teismas pripažino, kad ieškovė darbų pagal sutartį nepabaigė, juos atsakovė pabaigė pati ar tam pasitelkdama trečiuosius asmenis, tačiau negalėjo nustatyti, ar atsakovė naudojosi trečiųjų asmenų pagalba šalindama defektus ar baigdama darbus. Iš ekspertizės išvados matyti, kad pagal Kauno sutartį nepripažinti defektais 241 756,50 Lt (70 017,52 Eur) be PVM vertės darbai, nurodyti atsakovės defektų aktuose, o pripažinti netinkamai atliktais – 443 107 Lt (128 332,65 Eur) be PVM ir 9380 Lt (2716,63 Eur) be PVM vertės darbai dėl padarytų defektų, kurie nurodyti defektų akte, bet nebuvo įtraukti į sąmatą. Analogiškai pagal Kėdainių sutartį pripažinti defektais darbai už 699 713,25 Lt (202 650,96 Eur), bet nepripažinti už 224 202,58 Lt (64 933,55 Eur). Įvertinęs tai, kad abi sutarčių šalys yra verslininkai, savo srities profesionalai, kuriems teisiniuose santykiuose keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, teismas sprendė, kad dėl atsiradusių nuostolių vykdant ginčo sutartis yra abiejų sutarties šalių kaltė, todėl ieškovės atsakomybę sumažino (CK 6.259 straipsnio 1 dalis) ir nustatė, kad dėl ieškovės kaltės šalinant jos atliktų darbų defektus pagal Kauno sutartį atsakovė turėjo 226 243,50 Lt (65 524,65 Eur) (be PVM), o pagal Kėdainių sutartį – 391 859,71 Lt (113 490,42 Eur) (be PVM) nuostolių, todėl atsakovės reikalavimą ieškovei dėl defektų šalinimo pripažino pagrįstu tik dėl 618 103,21 Lt (179 015,06 Eur) be PVM (CK 6.258, 6.695 straipsniai). Tai konstatavęs, teismas priėmė ir patvirtino 179 015,06 Eur (618 103,21 Lt) atsakovės finansinį reikalavimą ieškovės bankroto byloje.
9. Dėl sulaikytos 273 000,53 Lt (79 066,42 Eur) sumos teismas nurodė, kad atsakovė, nors naudojosi sulaikymo teise, tačiau kartu pareiškė ieškovei finansinį reikalavimą, kurį teismas pripažino iš dalies pagrįstu, todėl sprendė, kad, patvirtinus atsakovės finansinį reikalavimą, t. y. atsakovės prašomu būdu apgynus jos pažeistas teises, mokėjimo sulaikymas tapo neteisėtas, todėl ieškovės reikalavimą dėl 273 000,53 Lt (79 066,42 Eur) sulaikytos sumos priteisimo tenkino.
10. Konstatavęs, kad ieškovė neįrodė visų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl 376 492,45 Lt (109 039,75 Eur) nuostolių priteisimo. Ieškovės atlikti darbai buvo su defektais, ieškovė vėlavo juos atlikti, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovės pradelsta sumokėti 79 958,79 Lt (23 157,67 Eur) skola lėmė ieškovės bankrotą. Teismas nustatė, kad ieškovė vienašališkai pasirašytais aktais darbus atsakovei perdavė tik teismui priėmus nutartį iškelti ieškovei bankroto bylą, todėl sprendė, kad tarp darbų neapmokėjimo ir ieškovės bankroto nėra priežastinio ryšio.
11. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2015 m. spalio 14 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 9 d. nutarties dalį, kuria iš dalies patenkintas ieškinio reikalavimas, pakeitė ir ieškovei priteistą skolą už atliktus darbus sumažino iki 218 011,99 Eur; kitas nutarties dalis paliko nepakeistas.
12. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo byloje padarytomis išvadomis ir atmetė apeliacinio skundo argumentus, išskyrus atsakovės argumentą, kad, konstatavęs abiejų šalių sutartinių pareigų pažeidimą, tačiau dėl šio pažeidimo tik atsakovei taikęs neigiamas pasekmes, teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo principą. Teisėjų kolegija sprendė, kad pripažinus, jog ieškovė tinkamai neorganizavo įvykdytų darbų perdavimo procedūros, nesiekė, kad jos atlikti darbai būtų tinkamai pažymėti statybos darbų žurnaluose ir dėl šių aplinkybių neįmanoma tiksliai nustatyti ieškovės vienašališkai pasirašytuose aktuose nurodytų atliktų darbų kiekių, bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigos pažeidimo neigiamas pasekmes turi prisiimti ir ieškovė, kuri, būdama profesionalė, sutartiniuose santykiuose netinkamai vykdė jos profesinei veiklai keliamus reikalavimus. Kolegija sprendė, kad yra pagrindas sumažinti ieškovei iš atsakovės priteistą sumą kaip atsiskaitymą pagal darbų aktus Nr. 9 ir Nr. 6.
13. Be to, teisėjų kolegija, remdamasi kitais, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, argumentais sprendė, kad atsakovės prievolė sumokėti 79 958,79 Lt (23 157,67 Eur) skolą ieškovei nepasibaigė trišalių sutarčių pagrindu. Pirma, atsakovės 29 444,05 Lt (8527,58 Eur) skola susidarė pagal 2012 m. sausio 31 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. JVNS12/001, o 34 839,80 Lt (10 090,30 Eur) skola – pagal 2012 m. vasario 29 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. JVNS12/004, ir tik 15 674,94 Lt (4539,77 Eur) skola pagal 2011 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. JVNS11/028 susidarė iki 2011 m. gruodžio 21 d. trišalės tarpusavio skolų įskaitymo sutarties pasirašymo. 2011 m. gruodžio 21 d. trišalėje tarpusavio skolų įskaitymo sutartyje nenustatyta, kad atsakovė apmokės savo būsimas skolas ieškovei. 2012 m. vasario 3 d. trišale skolų įskaitymo sutartimi atsakovės mokėtina suma buvo tik 288,58 Lt (83,57 Eur). Antra, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad UAB „Skauduva“ ieškovės bankroto byloje įtraukta į kreditorių sąrašą su 123 711,28 Lt (35 829,26 Eur) finansiniu reikalavimu. Tai reiškia, kad atsakovė savo įsipareigojimo UAB „Skauduva“ neįvykdė, todėl nepagrįstai remiasi prievolės ieškovei pasibaigimo faktu.

8III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

9

14. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 14 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 9 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigos pažeidimo neigiamas pasekmes turi prisiimti ir ieškovė. Pirmosios instancijos teismas mažino ieškovės atsakomybę, formuluotėje „abiejų šalių kaltė“ pabrėžęs būtent atsakovės kaltę, nes dėl atsiradusių nuostolių (dėl defektų) ieškovės kaltė vykdant sutartis ir be to yra akivaizdi. Tai reiškia, kad teismas nekonstatavo ieškovės bendradarbiavimo pareigos pažeidimo dėl atliktų darbų pagal vienašališkus atliktų darbų aktus Nr. 9 ir Nr. 6, o konstatavo šios pareigos pažeidimus dėl defektų.
2. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovė turi prisiimti bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigos pažeidimo neigiamas pasekmes, nes tinkamai neorganizavo įvykdytų darbų perdavimo procedūros ir nesiekė, kad jos atlikti darbai būtų tinkamai pažymėti statybos darbų žurnaluose. Teismas statybos žurnalo pildymą nepagrįstai priskyrė bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigų turiniui. Be to, apeliacinės instancijos teismas, abiem šalims priteisiamas sumas sumažindamas perpus, pažeidė proporcingumo ir šalių lygiateisiškumo principą, nes šalių pažeidimai yra skirtingo masto ir reikšmingumo. Atsakovė padarė šiuos pažeidimus: nekontroliavo statybos darbų žurnalų pildymo; nevykdė savo, kaip užsakovės, pareigų priimti atliktus darbus; netinkamai surašė defektų aktus; laiku neatsiskaitė.
3. Viešosios teisės normų, reglamentuojančių statybos procesą, pažeidimas, atsižvelgiant į CK 6.58 straipsnio 2 dalį ir vieną iš civilinės teisės principų, draudžiančių praturtėti kito asmens sąskaita, nepaneigia užsakovo pareigos atsiskaityti su rangovu už faktiškai atliktus darbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje IĮ „Egistena“ v. AB „Hermis investicija“, bylos Nr. 3K-3-685/2004; 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Glijas“ v. UAB „Serneta“, bylos Nr. 3K-3-484/2007). Taigi aplaidus ieškovės statybos darbų žurnalų pildymas nepaneigia atsakovės pareigos atsiskaityti. Teismai patvirtino, kad aktuose Nr. 9 ir Nr. 6 visi nurodyti darbai yra atlikti tinkamai. Apeliacinės instancijos teismui sumažinus priteisiamą sumą pagal vienašališkus atliktų darbų aktus Nr. 9 ir Nr. 6, atsakovė nepagrįstai praturtėjo 115 787,90 Eur suma.
4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias teisės normas, konstatuodamas, kad buvo patenkinta 50 proc. atsakovės reikalavimų, ir atitinkamai skirstydamas bylinėjimosi išlaidas. Skirstant bylinėjimosi išlaidas reikėtų atsižvelgti į pradinį atsakovės finansinį reikalavimą, nes ji sumažino savo reikalavimo dydį bylos nagrinėjimo metu, bylą nagrinėjus teisme jau ilgiau nei 1,5 metų. Atsakovė pradiniu pareiškimu prašė patvirtinti 691 721,73 Eur (2 388 376,80 Lt) finansinį reikalavimą. Teismai patvirtino 179 015,06 Eur (618 103,21 Lt) finansinį reikalavimą. Todėl skirstant bylinėjimosi išlaidas, turėtų būti laikoma, kad atsakovės reikalavimas patenkintas 25,88 proc.
15. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 9 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 14 d. nutartį bei perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad 29 444,05 Lt (8527,58 Eur) sumos pagal ieškovės 2012 m. sausio 31 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. JVNS 12/001 neapima trišalė skolų įskaitymo sutartis, vien tik dėl to, kad ši PVM sąskaita faktūra išrašyta po nurodytos trišalės sutarties sudarymo dienos. Šiame ginče svarbu atsakyti į klausimą, nuo kurio momento atsiranda užsakovo prievolė sumokėti už rangovo atliktus darbus. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad su darbų priėmimo faktu susijęs apmokėjimas rangovui už atliktus darbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Minestas“ v. UAB „Rialsta“, bylos Nr. 3K-3-317/2009; 2012 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „KRS“ v. TŪB ,,ENERGIJA“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-332/2012 ir kt.). Taigi užsakovas de facto ir de jure tampa rangovo skolininku nuo rangovo atliktų darbų akto pasirašymo, bet ne nuo PVM sąskaitos faktūros išrašymo ar pateikimo.
2. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas atsakovės argumentą dėl skolų įskaitymo trišalėmis sutartimis, rėmėsi Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, kad UAB „Skauduva“ ieškovės bankroto byloje įtraukta į kreditorių sąrašą su 123 711,28 Lt (35 829,26 Eur) dydžio finansiniu reikalavimu, tačiau netyrė šio reikalavimo kilmės, nevertino ir nemotyvavo jo reikšmės šios bylos kontekste, pažeisdamas CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus dėl teismo sprendimo motyvavimo.
3. Teismas netinkamai interpretavo Kauno sutarties pakeitimo 2011 m. lapkričio 2 d. susitarimu Nr. 3 sąlygas bei nepagrįstai sprendė, kad atsakovė, norėdama pasinaudoti šiame susitarime sulygtu reikalavimu, privalėjo apie tai pranešti ieškovei. Susitarime šalys nustatė, kad delspinigių ir baudų sumos bus išskaičiuojamos iš subrangovei mokėtinų sumų pagal sutartį. Tai reiškia, kad subrangovė, žinodama, jog ji pažeidė sutartį ir yra aplinkybės, nurodytos susitarime, kurių pagrindu ji privalo mokėti delspinigius ir baudą, privalėjo pati pateikti tokią sąskaitą faktūrą, kurioje būtų jau išskaičiuoti pagal susitarimą mokėtini delspinigiai ir vienkartinė bauda. Teismo argumentas, kad atsakovė turėjo pranešti apie delspinigių ir baudos išskaičiavimą, teismo įvardytą įskaitymu, keičia sutarties šalių išreikštą valią. Šalims sudarius nurodytą susitarimą, atskiro pranešimo siųsti nereikia.
4. Teismai nepagrįstai nesirėmė eksperto išvada, kad ieškovė neatliko darbų, nurodytų aktuose Nr. 9 ir Nr. 6, nes šią išvadą padarė asmuo, įrašytas į teismo ekspertų sąrašą, turintis specialiųjų žinių, įvertinęs, inter alia, tuos įrodymus, kuriais remdamiesi teismai padarė išvadą, kad darbai atlikti. Teismai rėmėsi įrodymais, patvirtinančiais, kad ieškovė pirko medžiagas, tačiau šie įrodymai nepakankami padaryti išvadai, kad ieškovė atliko darbus. Teismai turėjo nustatyti byloje reikšmingas faktines aplinkybes: ar ieškovės nurodytos medžiagos buvo panaudotos ir ar jų pakako ginčo darbams atlikti. Nenustačius reikšmingų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismo nutartimi nepasisakyta dėl pagrindinių bylos faktinių ir teisinių aspektų ir dėl to byla išspręsta neteisingai.
16. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodoma:
1. 2012 m. sausio 31 d. PVM sąskaita faktūra Nr. JVNS12/001 išrašyta 2012 m. sausio mėn. atliktų darbų akto Nr. 8 pagrindu, 2012 m. vasario 29 d. PVM sąskaita faktūra Nr. JVNS12/004 išrašyta 2012 m. vasario mėn. atliktų darbų akto Nr. 5 pagrindu. Taigi nurodyti atliktų darbų aktai ir PVM sąskaitos faktūros pasirašyti po trišalių skolų įskaitymo sutarčių Nr. 2011/12/21-1 ir Nr. 2012/02/3-1, sudarytų 2011 m. gruodžio 21 d. ir 2012 m. vasario 3 d., kurios neįtrauktos į 2012 m. kovo 31 d. UAB „Kortas“ ir UAB „JVNS“ tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „JVNS“ yra iškelta bankroto byla, o Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, šie netikslumai sudaro pagrindą nepripažinti minėtų trišalių sutarčių.
2. Teismo ekspertizės akte išvada, kad UAB „JVNS“ faktiškai neatliko darbų, nurodytų akte Nr. 9, pagrįsta tik tuo, kad nėra įrašų statybos žurnaluose ir draudžiama vykdyti žemės darbus šaltuoju periodu, o išvada, kad UAB „JVNS“ neatliko darbų, nurodytų akte Nr. 6, – tuo, kad netvarkingi įrašai statybos žurnaluose, nėra kokybės dokumentų ir draudžiama vykdyti žemės darbus šaltuoju periodu. Pastarasis argumentas yra teisinis vertinimas, kurio ekspertas neturėtų atlikti. Kitus eksperto argumentus paneigia liudytojų parodymai ir apeliacinės instancijos teismo išvardytų įrodymų visuma, kuri paneigia atsakovės teiginį, jog teismas rėmėsi tik medžiagų pirkimą patvirtinančiais įrodymais. Atsakovė elgėsi nesąžiningai ir piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, atsiliepime į ieškinį teigdama, kad ieškovė faktiškai jokių darbų neatliko, o 2014 m. vasario 10 d. teismo posėdyje savo poziciją pakeitė ir teigė, kad nepriėmė naujų darbų dėl to, kad jie buvo atlikti netinkamai.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl sutarties sąlygos, pagal kurią laiku neatlikęs darbų rangovas moka netesybas, kurios išskaičiuojamos iš rangovui mokėtinų sumų, vertinimo kaip įskaitymo

17. Atsakovės nuomone, šalims susitarus, kad delspinigių ir baudų sumos bus išskaičiuojamos iš ieškovei mokėtinų sumų pagal sutartį, ieškovė, žinodama, jog yra aplinkybės, nurodytos susitarime, kurių pagrindu ji privalo mokėti delspinigius ir baudą, privalėjo pati pateikti tokią sąskaitą faktūrą, kurioje būtų jau išskaičiuoti pagal susitarimą mokėtini delspinigiai ir vienkartinė bauda. Dėl to atsakovė mano, jog teismų pozicija, kad ji turėjo pranešti apie delspinigių ir baudos išskaičiavimą, yra nepagrįsta.
18. CK 6.71 straipsnyje nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta. Taigi netesybos yra civilinės atsakomybės forma, kuri gali būti taikoma, inter alia, šalių susitarimo pagrindu už sutartinės prievolės pažeidimą. Sutarties nuostatos, įtvirtinančios netesybas, yra teisinis pagrindas, kuriuo remdamasi viena sutarties šalis turi teisę jų reikalauti iš kitos šalies, pažeidusios sutartį. Be teisinio pagrindo nukentėjusios šalies teisė į netesybas apskritai neegzistuotų. Nurodytam pagrindui esant, kreditorius turi teisę reikalauti arba nereikalauti netesybų ir pagal sutartyje nustatytas ribas savo nuožiūra apibrėžti kitos šalies atsakomybės apimtį. Dėl to šalis, siekdama įgyvendinti sutartyje nustatytą teisę į netesybas, turi kitai šaliai išreikšti valią dėl teisės į apibrėžtą netesybų sumą įgyvendinimo, pateikdama reikalavimą sutartį pažeidusiai šaliai jas sumokėti. Pati sutartį pažeidusi šalis neprivalo konstatuoti jos padaryto pažeidimo ir sau pačiai taikyti sankciją. Dėl to atsakovės argumentai, kad ieškovė, žinodama apie faktines aplinkybes, kurios pagal sutartį sudaro pagrindą jai mokėti delspinigius ir baudą, privalėjo pati šias netesybas išskaičiuoti iš jai priklausančių gauti sumų ir atsakovei pateikti tokią sąskaitą faktūrą, kurioje būtų jau išskaičiuoti delspinigiai ir vienkartinė bauda, laikytini nepagrįstais.

13Dėl įrodymų ir įrodinėjimo taisyklių nustatant, ar buvo atlikti darbai pagal vienašališkai pasirašytus atliktų darbų aktus

19. Atsakovės nuomone, apeliacinės instancijos teismo nutartimi nepasisakyta dėl pagrindinių bylos faktinių ir teisinių aspektų ir dėl to byla išspręsta neteisingai, nepagrįstai nesiremta eksperto išvada, kad ieškovė neatliko darbų, nurodytų aktuose Nr. 9 ir Nr. 6, ir remtasi įrodymais, patvirtinančiais ieškovės statybinių medžiagų pirkimą, kurie nepakankami padaryti išvadai, kad ieškovė atliko darbus, todėl teismai turėjo nustatyti aplinkybes, ar ieškovės nurodytos medžiagos buvo panaudotos ir ar jų pakako ginčo darbams atlikti.
20. Byla apeliacine tvarka nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nurodytais faktiniais ir teisiniais pagrindais apibrėžtų ribų (CPK 320 straipsnis). CPK 306 straipsnio, reglamentuojančio apeliacinio skundo turinį, 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad skunde turi būti nurodyta, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieškovė atliko darbus, nurodytus aktuose Nr. 6 ir Nr. 9, apeliaciniame skunde rėmėsi eksperto išvada, kad ieškovė šių darbų faktiškai neatliko, kartu pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti ne tik tai, ar šie darbai buvo faktiškai atlikti, bet ir tai, kokia faktiškai atliktų darbų vertė, kokie darbai atlikti su trūkumais, kokia jų ištaisymo kaina. Taigi atsakovė nenurodė konkrečių įrodymų, patvirtinančių jos poziciją ir paneigiančių teismo argumentus dėl darbų, nurodytų aktuose Nr. 6 ir Nr. 9, atlikimo fakto, jų vertės, bet iš esmės išreiškė nuomonę, kad pareiga identifikuoti tokius įrodymus tenka teismui.
21. Pažymėtina, kad atsakovė nagrinėjamoje byloje gina savo privačius interesus. Bylos šalis, gindama savo privatų interesą, privalo nurodyti ir įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Dėl to ne teismas, o pati šalis, laikydamasi dispozityvumo ir rungtyniškumo principų, turi veikti aktyviai, įrodinėti savo reikalavimų pagrindą, formuluoti atsikirtimus į kitos šalies pareikštus reikalavimus, teikti kontrargumentus ir įrodymus, paneigiančius kitos šalies argumentus bei įrodymus. Teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik Civilinio proceso kodekso ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Teismai bylas nagrinėja, laikydamiesi, inter alia, nešališkumo, šalių lygiateisiškumo, proceso koncentruotumo principų, todėl vienai šaliai pateikus įrodymus, patvirtinančius jos poziciją, kitai šaliai aiškiai neidentifikavus pateiktų įrodymų ydingumo, o tik abstrakčiai nesutinkant, reikalaujant ištirti visas reikšmingas bylos aplinkybes, detaliai neidentifikuojant šių aplinkybių ginčijamų aspektų, teismas savo iniciatyva nesiima nustatyti visų aplinkybių, kurios byloje galėtų būti reikšmingos privačiam interesui.
22. Šalių aktyvūs veiksmai įrodinėjimo procese ypač svarbūs didelės apimties ir specialių žinių reikalaujančiose bylose, tokiose kaip nagrinėjama, kuriose teismai, vadovaudamiesi proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principu, turi ribotas galimybes iškelti šalių nekeliamas, nors joms galbūt reikšmingus klausimus dėl konkrečių faktinių aplinkybių nustatymo.
23. Pagal CPK 158 straipsnio 3 dalį teismo posėdžio pirmininkas turi išaiškinti šalims, tretiesiems asmenims ir jų atstovams pagal įstatymą jų teises ir pareigas, išskyrus CPK numatytus atvejus, kai šalys ar tretieji asmenys bylą veda ne patys, o per advokatą arba jiems atstovauja aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turintys asmenys. Pagal CPK 159 straipsnio 1 dalį teismo posėdžio pirmininkas imasi priemonių šalims sutaikyti, rūpinasi tinkamu, nepertraukiamu ir kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu, kad būtų nustatytos esminės bylos aplinkybės, šalina iš nagrinėjimo teisme visa, kas nesusiję su nagrinėjama byla.
24. Atsakovės argumentais neatskleista situacija, kad teismas būtų netinkamai įvykdęs pareigą imtis priemonių, kad būtų nustatytos esminės bylos aplinkybės, lemiančios bylos esmės atskleidimą ir jos tinkamą išnagrinėjimą, o teismui savo iniciatyva rinkti įrodymus ir nustatyti visas šalims reikšmingas aplinkybes nebuvo įstatyme nustatyto pagrindo.
25. Eksperto išvada dėl ginčo aplinkybių egzistavimo ar neegzistavimo neturi aukštesnės galios nei kiti įrodymai ir teismui neprivaloma bei įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 straipsnis). Dėl to vienai šaliai palanki eksperto išvada negarantuoja, kad teismas, įvertinęs įrodymų visetą, laikysis tokios pat pozicijos kaip išvadą padaręs ekspertas. Taigi suinteresuota šalis, siekdama įrodyti savo pozicijos pagrįstumą, turi laiku pateikti teismui visus ją patvirtinančius įrodymus ir argumentus, neapsiribodama eksperto išvados teiginiais.
26. Teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje (CPK 218 straipsnis). Bylą nagrinėję teismai laikėsi šios nuostatos ir turėjo pagrindą atmesti eksperto išvadą, kad ieškovė faktiškai neatliko aktuose Nr. 6 ir Nr. 9 nurodytų darbų, konstatavę, jog byloje yra darbų atlikimą patvirtinančių įrodymų visetas, nurodytas teismų nutartyse, kurių atsakovė nenuginčijo: statybos žurnalų įrašai, medžiagų pirkimą ir gabenimą į statybos objektą patvirtinantys dokumentai, abiem šalims atstovavusių liudytojų parodymai, užbaigtų darbų perdavimo aktai, šalių vadybininkų susirinkimų protokolai, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai ir kt.

14Dėl atleidimo nuo dalies prievolės vykdymo, sutartį netinkamai įvykdžius abiem sutarties šalims

27. Ieškovė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, abiem sutarčių šalims pažeidus priešpriešines pareigas, joms abiem atitinkamai taikytinos tokio pažeidimo pasekmės.
28. Byloje nėra ginčo dėl teismų konstatuotos aplinkybės, kad dėl netinkamai pildytų statybos žurnalų yra abiejų bylos šalių kaltė. Nustatyta, kad dėl ieškovės tinkamai neorganizuotos įvykdytų darbų perdavimo procedūros ir statybos žurnalų netinkamo pildymo nėra galimybės tiksliai nustatyti ieškovo vienašališkai pasirašytuose aktuose nurodytų atliktų darbų kiekių. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.206 straipsnio nuostatomis dėl netinkamo sutarties vykdymo padarinių šalims, įvertinęs pirmiau nurodytas aplinkybes ir atsižvelgęs į šalių lygiateisiškumo principą bei faktą, kad ieškovė šiuo pagrindu pirmosios instancijos teismo buvo iš dalies atleista nuo sutartinės atsakomybės, pagrįstai analogiškas netinkamo sutarčių vykdymo pasekmes taikė ieškovei bei iš dalies atleido atsakovę nuo jos prievolės vykdymo ieškovei. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas visas jo išvardytas ieškovės pareigas apibendrindamas įvardijo kaip bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigą, nėra reikšminga klaida, galėjusi turėti įtakos netinkamam šalių atsakomybės už pareigų pažeidimus paskirstymui.

15Dėl šalių tarpusavio reikalavimų įskaitymo pagal trišalę sutartį

29. Atsakovė, remdamasi kasacinio teismo išaiškinimais dėl atliktų darbų perdavimo-priėmimo akto reikšmės, teigia, kad atsakovės prievolė sumokėti už ieškovės atliktus darbus atsirado nuo tokio akto pasirašymo, o ne nuo PVM sąskaitos faktūros išrašymo ar pateikimo, todėl tarpusavio reikalavimų įskaitymas buvo galimas iš karto, kai tik buvo pasirašyti darbų perdavimo-priėmimo aktai. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Pirma, atsakovės nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Minestas“ v. UAB „Rialsta“, bylos Nr. 3K-3-317/2009, 2012 m. birželio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „KRS“ v. TŪB ,,ENERGIJA“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-332/2012, pasisakyta apie darbų priėmimo fakto reikšmę, pagrindžiant prievolę apskritai atsiskaityti už atliktus darbus, o ne apie jos vykdymo momentą. Antra, vadovaudamosi CK 6.156 straipsnyje įtvirtintu sutarties laisvės principu šalys turi teisę susitarti dėl bet kokių joms priimtinų prievolių vykdymo sąlygų, jei jos neprieštarauja įstatymui. Šalių subrangos sutarčių 3.1 punkte nustatytas prievolės mokėti už atliktus darbus vykdymo momentas – pagal atliktų darbų aktus ir pateiktas PVM sąskaitas faktūras per 3 dienas rangovei gavus iš perkančiosios organizacijos UAB „Kauno vandenys“ tam tikslui skirtas lėšas už atliktus darbus. Taigi, vadovaujantis šalių sutartimis, atsakovės prievolės sumokėti už ieškovės atliktus darbus vykdymo momentas – ne atliktų darbų aktų pasirašymas, bet sutartyje nustatytasis. Nagrinėjamos bylos atveju sutarties nuostatų dėl atsiskaitymo pagal išrašytas sąskaitas faktūras laikymasis buvo reikšmingas įskaitymo galimybei, nes įskaitomų reikalavimų vykdytinumas – viena iš įskaitymo prielaidų. Kadangi pagal šalių sutartis darbų perdavimo-priėmimo aktų pasirašymas nereiškė prievolės atsiskaityti pagal šiuos aktus vykdymo momento, įskaitymas nebuvo galimas. Šiais argumentais paneigus galimybę įskaityti tarpusavio reikalavimus, atsakovės argumentai, nesutinkant su apeliacinės instancijos teismo pozicija dėl įskaitymo galimybės nebuvimo, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, apie UAB „Skauduva“ įtraukimą ieškovės bankroto byloje į kreditorių sąrašą su 123 711,28 Lt (35 829,26 Eur) dydžio finansiniu reikalavimu, nėra reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

16Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, atsakovei atsisakius dalies reikalavimų

30. Ieškovė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, nes neatsižvelgė į pradinį atsakovės 691 721,73 Eur finansinį reikalavimą, kurį ji sumažino, bylą nagrinėjus teisme ilgiau nei 1,5 metų. Teismams patvirtinus 179 015,06 Eur finansinį reikalavimą, ieškovės nuomone, turėtų būti laikoma, kad atsakovės reikalavimas patenkintas 25,88 proc.
31. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylos šaliai sumažinus savo reikalavimus, bylos dalis dėl atsisakytų reikalavimų nutraukiama (CPK 293 straipsnio 4 punktas), t. y. užbaigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Tokiu atveju bylinėjimosi išlaidų paskirstymas reglamentuojamas CPK 94 straipsnio 1 dalyje, kuria vadovaujantis teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Kadangi bylą nutraukus vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 straipsnio 2 dalis), tai pareikštų reikalavimų sumažinimas savo esme prilygsta bylos dalies, kurioje reikalavimai sumažinti, išsprendimui kitos šalies naudai, nes jai neteks atsakyti pagal tuo reikalavimus, kurių ji atsisakė. Taikant CPK 94 straipsnio 1 dalį, įvertinamos reikalavimo pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ar jo atsisakyta dėl svarbių priežasčių, ar jų nenurodant, ar dėl to, kad kita šalis juos patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu vienai šaliai pareiškus didelės sumos reikalavimą, nuo kurio gindamasi kita šalis patyrė bylinėjimosi išlaidų, atsisakyta reikalavimų dalis paprastai turėtų būti laikoma sprendimu, priimtu kitos šalies naudai, išskyrus atvejus, kai pirminio dydžio reikalavimo pareiškimą lėmė jos elgesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šiaulių banko lizingas“ v. K. V., bylos Nr. 3K-3-464/2013; 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. K. v. D. Č., bylos Nr. 3K-3-417/2014).
32. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas paskirstė atsižvelgęs į sumažintą atsakovės pareikštų reikalavimų dydį. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pozicija sutiko. Toks bylinėjimosi išlaidų paskirstymas vien pagal sumažintą reikalavimų apimtį neatitiktų bylos dalyvių turtinių interesų, susijusių su turėtomis bylinėjimosi išlaidomis, pusiausvyros, bylinėjimosi išlaidų proporcingumo tenkintų reikalavimų daliai principo. Dėl to atsakovei sumažinus pareikštą finansinį reikalavimą ir teismui dėl šios dalies bylą nutraukus, byloje nesant duomenų, kad pirminio didesnio reikalavimo pareiškimą būtų nulėmęs ieškovės elgesys, sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, galima laikyti, jog dėl nutrauktos bylos dalies yra priimtas ieškovei palankus sprendimas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, netinkamai taikė proceso teisės normas, todėl šis paskirstymas keistinas. Įvertinus tai, kad pradinio finansinio reikalavimo suma nurodyta 691 721,73 Eur, vėliau ji sumažinta didele dalimi – iki 358 030,13 Eur, patenkintų ir atmestų atsakovės reikalavimų proporcija skaičiuotina atsižvelgiant į pirminį 691 721,73 Eur reikalavimą. Dėl to sutiktina su ieškovės pozicija, kad, teismui patvirtinus 179 015,06 Eur finansinį reikalavimą, laikytina, jog atsakovės reikalavimas patenkintas 25,88 proc. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad atmestų ieškovės reikalavimų dalis sudaro 25 proc. Šis dydis šalių neginčijamas. Dėl to atsakovei priteistinas bylinėjimosi išlaidų dydis skaičiuotinas taikant koeficientą 0,25. Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstomis 2232 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 4344,30 Eur ekspertizės išlaidų. Atsakovei atlyginant 25 proc. šių išlaidų, iš ieškovės priteistina 1644,08 Eur suma bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
33. Teisėjų kolegija, konstatavusi netinkamą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymą, sprendžia, kad teismų nutartys šia apimtimi pakeistinos, perskirstant bylinėjimosi išlaidų atlyginimą šalims (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

17Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

18Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 14 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 9 d. nutarties dalis, kuria iš bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „JVNS“ uždarajai akcinei bendrovei „Kortas“ priteista 3288,15 Eur bylinėjimosi išlaidų, ir šią Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 9 d. nutarties dalį pakeisti, priteistą sumą sumažinant iki 1644,08 Eur.

19Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 14 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

20Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.