Byla 2A-889-260/2018
Dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo – bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Marked“

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Arvydo Žibo,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų L. D. firmos „Ailina“ ir P. J. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-239-775/2017 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ ieškinį atsakovams L. D. firmai „Ailina“ ir P. J. D. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo – bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Marked“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4Ginčo esmė

5Ieškovė AB „Kauno energija“ 2016 m. kovo 2 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė teismo priteisti iš atsakovės L. D. firmos „Ailina“ 838,60 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 13 Eur žyminį mokestį, taip pat priteisti iš atsakovo P. J. D. 4 846,18 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 0,87 Eur už duomenų gavimą ir 73 Eur žyminį mokestį. Bylą prašė nagrinėti dokumentinio proceso tvarka. Kauno apylinkės teismas 2016 m. kovo 7 d. preliminariu sprendimu ieškovės AB „Kauno energija“ ieškinį tenkino. Atsakovai L. D. firma „Ailina“ ir P. J. D. 2016 m. balandžio 7 d. pateikė prieštaravimus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 7 d. preliminaraus sprendimo, kuriuose prašė teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 7 d. preliminarų sprendimą, ieškovės ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškinys pareikštas netinkamiems atsakovams, kadangi ieškovė šilumos tiekimo sutartį buvo sudariusi su patalpų nuomininke UAB „Marked“. Atsakovams priklausančios nuosavybės teise patalpos jų įsigijimo metu ir valdymo metu nebuvo prijungtos prie centralizuotų šilumos tiekimo tinklų. Atsakovams priklausančios patalpos buvo šildomos iš vietinės AB „Bangos energetika“ katilinės. Šilumos įrenginiai, kurie priklausė AB „Bangos energetika“ buvo išmontuoti 2005 metais ir nuo to laiko patalpos nebuvo šildomos. Atsakovai, išmontavus šilumos tiekimo įrengimus, niekada nesikreipė į ieškovę dėl atsakovams priklausančių nuosavybės teise patalpų prijungimo prie centralizuotų šilumos tinklų bei atsakovams priklausančiose patalpose šilumos įrenginių įrengimo. Ieškovė šilumos energiją pradėjo tiekti į nuomojamas patalpas pagal nuomininkės prašymą, todėl ieškovė prieš tiekdama šilumos energiją privalėjo pasirašyti su nuomininke šilumos vartojimo pirkimo pardavimo sutartį. Ieškovė tiekdama šilumos energiją nesudarius sutarties su atsakovais ir tiekdama šilumos energiją pagal atsakovų nuomininkės UAB „Marked“ prašymą prisiėmė visą riziką. Ieškovė AB „Kauno energija“ 2016 m. balandžio 29 d. pateikė atsiliepimą į atsakovų L. D. firmos „Ailina“ ir P. J. D. prieštaravimus, nurodė, kad su prieštaravimais nesutinka ir L. D. firmą „Ailina“ bei P. J. D. laiko tinkamais atsakovais byloje. Ieškovė tiekė šilumą negyvenamosioms patalpoms, esančioms ( - ), kurios nuosavybės teise priklausė atsakovams L. D. firmai „Ailina“ ir P. J. D.. Su atsakovais šilumos pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartines sąlygas. Kadangi šiluma buvo tiekiama ir vartojama, ieškovė 2015 m. kovo mėn. atsakovei L. D. firmai „Ailina“ išrašė kreditinę PVM sąskaitą faktūrą dėl 838,60 Eur skolos, susidariusios už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., o atsakovui P. J. D. – sąskaitą dėl 4 846,18 Eur skolos, susidariusios už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Atsakovams apie susidariusią skolą buvo žinoma, tačiau už tiekimą šilumos energiją atsiskaityta nebuvo. Trečiasis asmuo BUAB „Marked“ 2016 m. gegužės 25 d. pateikė atsilipimą į ieškinį ir prieštaravimus, kuriame prašė ieškovės AB „Kauno energija“ ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nesutiko, kad byloje atsakove turėtų būti UAB „Marked“. Nurodė, jog ieškovė vieną kartą jau kreipėsi į Kauno apylinkės teismą dėl to paties dalyko ir atsakove buvo nurodžiusi UAB „Marked“. Kauno apylinkės teismas 2015 m. balandžio 9 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą, kadangi ieškovė pateikė prašymą dėl ieškinio atsiėmimo, kadangi ieškinys buvo pateiktas netinkamai atsakovei. Vertino, jog neatsižvelgiant į tai, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kurioms tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo–pardavimo teisinių santykių dalyvis yra patalpų savininkas. Šiuo atveju trečiasis asmuo nėra patalpų savininkas ir jam skolos susidarymo laikotarpiu joks pastatas ar patalpos nuosavybės teise nepriklausė. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas ar nuomotojas bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalimi. Tačiau, jeigu tokio susitarimo nėra, šilumos energijos sutarties šalis yra patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininkas. Šiuo atveju nėra jokio susitarimo tarp trečiojo asmens ir patalpų savininkų dėl to, jog šilumos energijos pirkėjas yra būtent trečiasis asmuo, o vien nuomos sutarties fakto buvimas nereiškia, jog trečiasis asmuo tampa šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarčių su šilumos tiekėju šalimi ir įgyja visas iš tokios sutarties kylančias pareigas. Nurodė, kad trečiojo asmens ir ieškovės nesieja jokie tarpusavio santykiai, jos nėra materialinių teisinių santykių dalyvės ir neturi viena kitai jokių teisių ir pareigų, todėl ieškovė neturėdama jokio teisinio pagrindo negali reikalauti sumokėti už šilumos tiekimą iš trečiojo asmens, kadangi patalpos jam nepriklauso, o trečiasis asmuo neturi jokios pareigos tokių įsiskolinimų padengti.

6Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 27 d. galutiniu sprendimu Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 7 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, ieškinį tenkino: priteisė ieškovei AB „Kauno energija“, iš atsakovės L. D. firmos „Ailina“ 838,60 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (838,60 Eur ) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. kovo 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 13 Eur bylinėjimosi išlaidas bei iš atsakovo P. J. D. 4 846,18 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (4 846,18 Eur ) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. kovo 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 73,87 Eur bylinėjimosi išlaidas, taip pat priteisė iš atsakovės L. D. firmos „Ailina“ valstybės naudai 10,49 Eur, iš atsakovo – P. J. D. 59,41 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas. Teismas nustatė, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, negyvenamosios patalpos, esančios ( - ), unikalus Nr. ( - ) (80,19 kv. m.), nuo 2003 m. gegužės 23 d. iki 2010 m. sausio 5 d. priklausė P. J. D. ir L. D., nuo 2010 m. sausio 5 d. iki 2010 m. rugsėjo 15 d. – P. J. D., nuo 2010 m. rugsėjo 15 d. iki 2012 m. sausio 20 d. – L. D. firmai „Ailina“. Negyvenamosios patalpos, esančios ( - ), unikalus Nr. ( - ) (169,24 kv. m.) nuo 2004 m. rugpjūčio 9 d. iki 2012 m. sausio 17 d. priklausė atsakovui P. J. D.. Negyvenamosios patalpos, esančios ( - ), unikalus Nr. ( - ) (106,98 kv. m.), nuo 2002 m. spalio 14 d. iki 2012 m. gruodžio 5 d. priklausė ieškovams L. D. ir P. J. D., nuo 2012 m. gruodžio 5 d. iki 2012 m. gruodžio 11 d. atsakovui P.J. D., nuo 2012 m. gruodžio 11 d. – atsakovei L. D. firmai „Ailina“. Negyvenamosios patalpos, esančios ( - ), unikalus Nr. ( - ) (147,54 kv. m.), nuo 2000 m. lapkričio 23 d. iki 2012 m. lapkričio 12 d. priklausė atsakovui P. J. D.. Negyvenamosios patalpos, esančios ( - ), unikalus Nr. ( - ) (49,09 kv. m.), nuo 2001 m. rugpjūčio 31 d. iki 2012 m. sausio 17 d. priklausė atsakovui P. J. D.. Negyvenamosios patalpos, esančios ( - ), unikalus Nr. ( - ) (80,19 kv. m.), nuo 2003 m. gegužės 23 d. iki 2010 m. sausio 5 d. priklausė P. J. D. ir L. D., nuo 2010 m. sausio 5 d. iki 2010 m. rugsėjo 15 d. – atsakovui P. J. D., nuo 2010 m. rugsėjo 15 d. iki 2012 m. sausio 20 d. – atsakovei L. D. firmai „Ailina“. 2006 m. sausio mėnesį atsakovų patalpose šilumos tiekimo įrengimai ir šilumos apskaitos prietaisas buvo išmontuoti. 2006 m. birželio 5 d. AB „Kauno energija“ parengė šilumos punkto įrenginio montavimo-remonto projektavimo užduotį. 2007 m. spalio 18 d., 2007 m. spalio 26 d., 2008 m. sausio 18 d. buvo surašyti šilumos įrenginių ir elektros įrenginių techninės būklės patvirtinimo aktai-pažymos ir parengta šilumos skaitiklio P. J. D. gamybinėse patalpose rengimo montažinė schema. 2007 m. birželio 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi P. J. D. ir L. D. išnuomojo 300 kv. m. ploto negyvenamąsias patalpas, esančias ( - ), uždarajai akcinei bendrovei „Evera“. Nuomininkui buvo leista sudaryti sutartis su AB „TEO“, apsaugos įmone ir AB „Bangos energetika“. 2007 m. rugsėjo 7 d. UAB „Evera“ pateikė prašymą AB „Kauno energija“ dėl šilumos tiekimo ir sudarė su ieškove šilumos vartojimo sutartį bei įrengė šilumos apskaitos prietaisą. Nuo 2007 m. spalio mėn. jai buvo siunčiamos PVM sąskaitos faktūros už tiekiamą šilumos energiją. 2008 m. balandžio 25 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi P. J. D. ir L. D. išnuomojo 447,54 kv. m. ploto negyvenamąsias patalpas, esančias ( - ), UAB „Evera“, nuomininkui buvo leista sudaryti sutartis su AB „TEO“, apsaugos įmone ir AB „Bangos energetika“. 2009 m. kovo 31 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi P. J. D. ir L. D. išnuomojo 554,52 kv. m. ploto negyvenamąsias patalpas, esančias ( - ), UAB „Marked“, nuomininkui buvo leista sudaryti sutartis su AB „TEO“, apsaugos įmone, AB „Bangos energetika“ ir AB „Kauno energija“. AB „Kauno energija“ 2010 m. balandžio 1 d. parengė Šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartį, kai įrengta patalpų autonominė šildymo sistema su šilumos apskaitos prietaisu, tačiau UAB „Marked“ parengtos sutarties nepasirašė. Nuo 2010 m. kovo mėn. iki 2012 m. sausio mėn. AB „Kauno energija“ UAB „Marked“ išrašinėjo už nuomojamoms patalpoms tiekiamą šilumos energiją PVM sąskaitas faktūras. UAB „Marked“ turėjo ir jai nuosavybės teise priklausančias patalpas, esančias adresu ( - ), už kurioms tiekiamą šilumos energiją taip pat buvo išrašomos PVM sąskaitos faktūros. 2011 m. lapkričio 28 d. atsakovė L. D. pateikė užklausą AB „Kauno energija“ dėl galimo UAB „Marked“ įsiskolinimo ir ieškovė jai atsakė, jog skola už šilumą sudaro 19 540,75 Lt. Atsakovės L. D. prašymu 2011 m. gruodžio 1 d. buvo surašytas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, prie kurio esančioje 12-je foto nuotraukoje buvo užfiksuoti šilumos skaitiklio parodymai, nutraukiant nuomos sutartį su UAB „Marked“. Ieškovė AB „Kauno energija“ pateikė šilumos apskaitos prietaisų pastatymo dokumentus bei kitiems pastato patalpų savininkams išrašytas PVM sąskaitas faktūras už tiektą šilumą ginčo pastate. Ieškovė AB „Kauno energija“ 2015 m. kovo mėn. L. D. firmai „Ailina“ išrašė PVM kreditines sąskaitas faktūras dėl 838,60 Eur skolos, o atsakovui P. J. D. – dėl 4 846,18 Eur skolos. Ieškovė skolininkams siuntė raštus dėl skolos už šilumą apmokėjimo. 2015 m. balandžio 9 d. AB „Kauno energija“ atsiėmė ieškinį pareikštą UAB „Marked“. 201 m. spalio 30 d. AB „Kauno energija“ atsakė raštu L. D. apie jų patalpose įrengto šilumos apskaitos prietaiso testavimą ir tikrinimus. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota tokio pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2012, Nr. 3K-3-332/2014, 3K-3-280/2009) bei, atsižvelgdamas į tai, kad kadangi nuomininkas UAB „Marked“ su ieškove nebuvo sudaręs šilumos tiekimo sutarties, teismas sprendė, kad pareigą mokėti už tiekiamą šilumą turi patalpų savininkai, t. y. atsakovai. Teismas nesutiko su atsakovų argumentais, jog skolos susidarymo laikotarpiu atsakovų patalpos nebuvo prijungtos prie centralizuotų šilumos tiekimo tinklų. Nurodė, kad iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, jog atsakovų patalpose buvo ir yra centrinis šildymas iš kvart./raj. katilinės arba iš centralizuotų sistemų. Tačiau šilumos tiekėjas abiem atvejais buvo ieškovė AB „Kauno energija“, tik vienu atveju šilumą gamino pati, o kitu atveju pirkdavo iš Kauno termofikacinės elektrinės. UAB „Bangos energetika“ šilumos šaltinio neturėjo, ji buvo šilumos tinklų techninis prižiūrėtojas, turėjo šilumos punktą, per kurį buvo tiekiama šilumos energija, tačiau tiekėjas buvo AB „Kauno energija“. Šis šilumos punktas buvo reikalingas tam, kad sumažinti vandens spaudimą ir temperatūrą. Ši įmonė gaudavo šilumos energiją iš AB „Kauno energija“, ją perskirstydavo vartotojams ir išrašydavo jiems PVM sąskaitas faktūras. Kai gaudavo apmokėjimą iš vartotojų, tada atsiskaitydavo su AB „Kauno energija“. Tačiau UAB „Bangos energetika“ patiriant šilumos tiekimo nuostolius dalies nuostolingų vartotojų buvo atsisakyta. Dėl to dalies vartotojų šilumos įrengimai buvo laikinai atjungti nuo centralizuoto šildymo, AB „Kauno energija“ pasistatė naują šilumos punktą ir tada tai daliai vartotojų šilumą tiekė pati tiesiogiai iš naujo šilumos punkto. Kadangi atsakovai šių faktinių aplinkybių jokiais įrodymais nepaneigė, teismas sprendė, jog atsakovų patalpos iki laikino atjungimo buvo prijungtos ir šildomos iš centralizuotų šilumos tiekimo tinklų. Teismas pastebėjo, jog šį faktą taip pat patvirtina ir UAB „Bangos energetika“ raštas, kuriame nurodyta, jog 2006 m. sausio mėn. atsakovų patalpose buvo išmontuoti šilumos tiekimo įrenginiai ir šilumos apskaitos prietaisas. O tai reiškia, kad iki išmontavimo atsakovų patalpos buvo šildomos centralizuotai AB „Kauno energija“. Teismas nustatė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog 2006 metais šilumos įrenginiai atsakovų patalpose buvo išmontuoti, nes UAB „Bangos energetika“ dėl patiriamų nuostolių atsisakius tiekti šilumą tam tikrai daliai vartotojų, ginčo pastate buvo atliekama šilumos sistemos rekonstrukcija ir adresu ( - ), statomas naujas šilumos punktas (2006 m. birželio 5 d. Šilumos punkto įrenginio montavimo-remonto projektavimo užduotis, 2007 m. spalio 26 d., 2008 m. spalio 18 d. Šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktai-pažymos bei šilumos skaitiklio rengimo po rekonstrukcijos P. J. D. patalpose montažinė schema). Todėl, vadovaudamasis šiais įrodymais, teismas sprendė, jog atlikus šilumos tinklų sistemos rekonstrukciją, įrengus naują šilumos punktą, atsakovų patalpos be jokio atskiro savininkų prašymo vėl buvo teisėtai prijungtos prie centralizuotos šildymo sistemos, įrengus jose atskirą šilumos apskaitos prietaisą. Teismas atkreipė dėmesį į aplinkybę, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovams priklausantis šilumos apskaitos prietaisas buvo įrengtas kitam savininkui – V. R. – priklausančiose patalpose, kurios buvo šalia ir ribojosi su atsakovų nuomotomis UAB „Marked“ patalpomis. Vėliau atsakovai patalpas pardavė ar išnuomojo tretiesiems asmenims. UAB „Time group“ šilumos skaitiklį, skirtą UAB „Marked“ patalpoms, iš V. R. priklausančių patalpų perkėlė į savo naudojamas patalpas. Teismas pažymėjo, jog atsakovų nuomotos UAB „Marked“ patalpos iki rekonstrukcijos buvo šildomos tiekiant šilumą centralizuotai, todėl po rekonstrukcijos, jų prijungimui jokio atskiro savininkų prašymo ar sutikimo nereikėjo. Be to, jos ir atjungtos buvo ne savininkų prašymu, o dėl atliekamos šilumos tinklų rekonstrukcijos šilumos tiekėjo iniciatyva. Teismas vertino, jog atsakovai neįrodė, kad atjungimas buvo atliktas jų iniciatyva, todėl nėra pagrindo remtis atsakovų nurodomais Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 15–17 punktais. Šie punktai taikomi tais atvejais, kai šilumos vartotojas pageidauja pirmą kartą prijungti pastato šilumos įrenginius prie šilumos perdavimo tinklų. Be to Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės įsigaliojo tik nuo 2010 m. lapkričio 1 d. Teismas atmetė atsakovų argumentą dėl to, jog ieškovė nepagrįstai skaičiuoja mokestį atsakovams ir už jų turėtas nešildomas patalpas. Nurodė, jog nors nuomojamų patalpų plotas keitėsi, tačiau už šilumą mokestis buvo skaičiuojamas ne pagal nuomojamų patalpų plotą, o pagal skaitiklio parodymus. Tą patvirtina atsakovės L. D. prašymu 2011 m. gruodžio 1 d. surašytas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, prie kurio esančioje 12-je foto nuotraukoje yra užfiksuotas šilumos skaitiklis, nutraukiant nuomos sutartį su UAB „Marked“, o pačiame protokole pažymėti šio skaitiklio rodmenys.

8Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9Apeliaciniu skundu atsakovai L. D. firma „Ailina“ ir P. J. D. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio mėn. 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti bei priteisti atsakovams iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai pritaikius materialinės teisės normas. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas privalėjo taikyti CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriame nustatyta, kad kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendravimo arba dėl kitokios kreditoriaus kaltės. Teismas nustatė, kad ieškovė atsakovams sąskaitų neišrašinėjo ir nesiuntė, o sąskaitas išrašinėjo UAB „Marked“ vardu ir jas siuntė trečiajam asmeniui. Ieškovė kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo iš UAB „Marked“, kurį atsiėmė 2015 m. balandžio 9 d.. Ieškovė atsakovams pirmą ir vienintelę kreditinę sąskaitą išrašė 2015 m. kovo mėnesį. Šios teismo nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovas pažeidė savo pareigas numatytas šilumos tiekimo sutartyje. Jei ieškovė būtų sutinkamai su šilumos tiekimo taisyklėmis atsakovams siuntusi sąskaitas tariama atsakovų skola nebūtų susidariusi, kadangi arba minėtą skolą būtų sumokėjęs nuomininkas arba atsakovai būtų kreipiasi į ieškovę dėl šilumos tiekimo nutraukimo. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą imperatyvią teisės normą, jos nevertino, jais nesivadovavo taikydamas teisės normas ir padarė nepagrįstą išvadą, kad šilumos tiekimo sutarties šalimi buvo atsakovai, o ne trečiasis asmuo UAB „Marked“, kurio prašymu buvo tiekiama šiluma, kuriai buvo išrašinėjamos sąskaitos. Teismas nevertino, kad ieškovė, kaip patyrusi verslininkė, tiekdama šilumą pagal trečiojo asmens prašymą, pastarajam nepasirašius sutarties veikė savo rizika, kadangi nepasinaudojo CK 6.390 straipsnio 2 dalyje suteikta teise vienašališkai atsisakyti tiekti šilumą, kai neapmokama už suteiktą šilumos energiją. Nevertindamas visų byloje esančių įrodymų pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje įvirtintas procesinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamos praktikos ir padarė nepagrįstą išvadą, kad nuomininkas UAB „Marked“ su ieškove nebuvo sudaręs šilumos tiekimo sutarties, todėl pareigą mokėti už tiekiamą šilumą turi patalpų savininkai, t. y. atsakovai. Ieškovė AB „Kauno energija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo 2017 m. lapkričio 27 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvas, kad už šilumą turi mokėti atsakovai yra pagrįstas, kadangi UAB „Marked“ šilumos pirkimo – pardavimo sutarties su ieškove nepasirašė, už suvartotą šilumą ieškovei nemokėjo, tai yra konkliudentiniais veiksmais nepatvirtino šilumos pirkimo – pardavimo sutartinių santykių buvimo. Tokiu atveju pareigą mokėti už tiekiamą šilumą turi patalpų savininkai, tai yra atsakovai. Taip pat ieškovė sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad nagrinėjamu atveju Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatos ir atsakovų patalpos be jokio atskiro savininkų prašymo teisėtai prijungtos prie centralizuotos šilumos tiekimo sistemos. Sprendime teismas teisingai pažymėjo, kad atsakovų nuomojamos patalpos iki rekonstrukcijos buvo šildomos centralizuotai, todėl po rekonstrukcijos, jų prijungimui jokio atskiro savininkų prašymo ar sutikimo nereikėjo. AB „Kauno energija“ aktyviai bendradarbiavo su atsakove, išaiškino skolos susidarymo aplinkybes. Atsakovė turėjo galimybę skolą apmokėti gera valia, tačiau to nepadarė, o ieškovė tik 2016 m. kovo mėnesį kreipėsi į teismą. Ieškovė nesutinka su atsakovų teiginiais, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šiluma buvo tiekiama ne į visas atsakovams priklausančias patalpas, todėl teismas darydamas išvadą, kad už šilumą turi mokėti atsakovai turėjo vertinti kokios atsakovų patalpos buvo šildomos ir ar teisingai paskirstyti mokesčiai, dėl ko neatskleista bylos esmė. Byloje nustatyta, kad atsakovų patalpoms tiekiamos šilumos apskaitai buvo įrengtas atskiras šilumos apskaitos prietaisas, kuris matavo tik atsakovų patalpoms tiekiamos šilumos kiekį. Teismas byloje teisingai pripažino, kad atsakovai už šilumą turi mokėti ne pagal turimą patalpų plotą, o pagal šilumos apskaitos prietaiso parodymus. Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 1 d. numato, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo–pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Taigi teismas teisingai taikė materialinės teisės normas. Trečiasis asmuo UAB „Marked“ atsiliepimo į atsakovų L. D. firmos „Ailina“ ir P. J. D. apeliacinį skundą nepateikė.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Apeliacinis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Nagrinėjamu byloje atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas teisėtumo ir pagrįstumo pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinio reikalavimus dėl skolos už šilumą, tiektą atsakovams nuosavybės teise priklausančioms negyvenamosioms patalpoms, priteisimo iš atsakovų – nekilnojamojo turto savininkų, o ne iš jų nuomininko, kuris atsakovams nuosavybės teise priklausančių negyvenamųjų patalpų nuomos laikotarpiu faktiškai naudojosi patalpoms tiekiama šiluma, tačiau nebuvo pasirašęs šilumos pirkimo – pardavimo sutarties. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčo patalpos, esančios adresu ( - ), kurioms ieškovė tiekė šilumą, nuosavybės teise priklausė atsakovams P. J. D. ir L. D. firmai „Ailina“. 2006 m. sausio mėnesį atsakovų patalpose šilumos tiekimo įrenginiai ir šilumos apskaitos prietaisas buvo išmontuoti. 2006 m. birželio 5 d. AB „Kauno energija“ parengė šilumos punkto įrenginio montavimo-remonto projektavimo užduotį. 2007 m. spalio 18 d., 2007 m. spalio 26 d., 2008 m. sausio 18 d. buvo surašyti šilumos įrenginių ir elektros įrenginių techninės būklės patvirtinimo aktai-pažymos ir parengta šilumos skaitiklio P. J. D. gamybinėse patalpose rengimo montažinė schema. 2007 m. birželio 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi P. J. D. ir L. D. išnuomojo 300 kv. m. ploto negyvenamąsias patalpas, esančias ( - ), UAB „Everta“, nuomininkui buvo leista sudaryti sutartis su AB „TEO“, apsaugos įmone ir AB „Bangos energetika“ (kuri iki atskiro šilumos apskaitos prietaiso ginčo patalpose pastatymo turėjo atskirą šilumos punktą kaip ir AB „Kauno energija“, tačiau ne savo šilumos šaltinį, visą šilumą tiekė AB „Kauno energija“). 2007 m. rugsėjo 7 d. UAB „Everta“ sudarė šilumos tiekimo sutartį su AB „Kauno energija“ bei įrengė šilumos apskaitos prietaisą. Nuo 2007 m. spalio mėnesio jai buvo siunčiamos PVM sąskaitos faktūros už tiekiamą šilumos energiją. 2009 m. kovo 31 d. atsakovai sudarė ginčo negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį su UAB „Marked“, kuriai nuomos sutartimi buvo leista sudaryti sutartis su paslaugas teikiančiomis įmonėmis. 2010 metų pradžioje, po negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties su UAB „Marked“ sudarymo, atsakovė pateikė ieškovei nuomos sutartį bei informavo ją, kad patalpoms tiekiamą šilumą naudoja UAB „Marked“. AB „Kauno energija“ 2010 m. balandžio 1 d. parengė Šilumos vartojimo pirkimo - pardavimo sutartį, kai įrengta patalpų autonominė šildymo sistema su šilumos apskaitos prietaisu, tačiau nuo 2010 m. kovo mėnesio iki 2012 m. sausio mėnesio UAB „Marked“ sutarties nepasirašė ir už patalpoms suteiktą šilumos energiją išrašytų PVM sąskaitų faktūrų neapmokėjo. 2011 m. lapkričio 28 d. atsakovė pateikė užklausimą AB „Kauno energija“ dėl galimo UAB „Marked“ įsiskolinimo. Atsakovei buvo pranešta, jog skola už šilumą sudaro 19 540,75 Lt, todėl ji nutraukė nuomos sutartį su UAB „Marked“. Atsakovai laikė, jog jie už ieškovės tiektą šilumos energiją nėra skolingi, skolinga UAB „Marked“. Kauno apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 27 d. galutiniu sprendimu ieškovės ieškinį tenkino, nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad nuomininkas UAB „Marked“ su ieškove nebuvo sudaręs šilumos tiekimo sutarties, todėl pareigą mokėti už tiekiamą šilumą turi patalpų savininkai, t. y. atsakovai. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo galutiniu sprendimu atsakovai dėl jo pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos bei, vertindamas įrodymus, pažeidė procesines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apeliantų apeliacinio skundo argumentą dėl netinkamo pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo, nustatė, jog įrodinėjimo pareiga šioje byloje pirmosios instancijos teismo paskirstyta pagrįstai. Vadovaujantis CPK 178 straipsniu – šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti, t. y. ieškovė turėjo įrodyti, kad atsakovams atsirado pareiga apmokėti ieškovės reikalaujamą priteisti skolą, o atsakovai – kad ieškovė iš jų reikalauja priteisti skolą nepagrįstai. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, lemiamą reikšmę turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400-701/2016; 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šalių pateiktus įrodymus vertino laikydamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių, pagrindo konstatuoti šių taisyklių pažeidimą byloje nėra. Apeliantai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuomininkas UAB „Marked“ su ieškove nebuvo sudaręs šilumos tiekimo sutarties, nepagrįstai sprendė, kad pareiga mokėti už šilumos tiekimą ginčo patalpoms kyla patalpų savininkams, kuriems dar 2006 metais buvo nutrauktas šilumos tiekimas. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovams nuosavybės teise priklausančios ginčo patalpos iki jų rekonstrukcijos (šilumos tiekimo nutraukimo) buvo šildomos tiekiant šilumą centralizuotai, t. y. UAB „Bangos energetika“ būdama AB „Kauno energija“ šilumos tinklų technine prižiūrėtoja, turėdama šilumos punktą, per kurį buvo tiekiama šilumos energija, AB „Kauno energija“ patiektą šilumos energiją perskirstydavo vartotojams. Todėl, kaip teisingai skundžiamame sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, atlikus2006 m. birželio 5d. Šilumos punkto įrengimo montavimo-remonto projektavimo užduotis (šilumos tinklų sistemos rekonstrukciją), įrengus naują šilumos punktą, atsakovų patalpos be jokio atskiro patalpų savininkų prašymo buvo teisėtai prijungtos prie centralizuotos šildymo sistemos, įrengus jose atskirą šilumos apskaitos prietaisą. Be to, kaip matyti iš pačių atsakovų veiksmų po šilumos tinklų sistemos rekonstrukcijos, t. y. 2007 m. spalio 24 d. tarp atsakovų ir UAB „Evera“ bei 2009 m. kovo 31 d. tarp atsakovų ir UAB „Marked“ sudarytų negyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių, atsakovai leido nuomotojams sudaryti sutartis su šilumos energijos tiekėju. Taigi, atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apeliantai savo apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, jog jiems nekilo pareiga mokėti už šilumą, kadangi dar 2006 metais šilumos įrenginiai jiems priklausančiose patalpose buvo išmontuoti, jiems tenkančios pareigos įrodyti, kad šiluma į jiems priklausančias negyvenamąsias patalpas buvo tiekiama neteisėtai, ir priešingai, savo veiksmais patvirtino, jog jiems buvo žinoma apie šilumos energijos tiekimą, jie visą laiką šiam faktui skyrė ypatingą dėmesį. Todėl, kaip vertina teisėjų kolegija, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvas, kad už šilumą turi mokėti atsakovai yra pagrįstas, o apeliantų nesutikimo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Atmestinas kaip nepagrįstas apeliantų apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kadangi nesivadovavo Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis, nurodydamas, kad jos įsigaliojo tik nuo 2010 m. lapkričio 1 d. Teisėjų kolegija pastebi, jog bylos duomenimis nustatyta, kad šilumos tiekimas apeliantams priklausančioms negyvenamosioms patalpoms buvo nutrauktas ne ieškovės ir ne atsakovų iniciatyva, o dėl atliekamų rekonstrukcijos darbų. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad tuo atveju, kuomet patalpos iki rekonstrukcijos buvo šildomos centralizuotai, po rekonstrukcijos atlikimo atskiro savininkų prašymo ar sutikimo dėl jų prijungimo prie centralizuotos šilumos tiekimo sistemos po rekonstrukcijos nereikia, todėl ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatos netaikytinos. Atmestinas kaip nepagrįstas apeliantų apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl asmens turinčio mokėti už ieškovės tiektą šilumą, yra padaryta nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų, kad savininko pareiga už jam nuosavybės teise priklausančioms patalpoms tiekiamą šilumą negali būti iš anksto (lot. a priori) siejama su jų priklausymo nuosavybės teise faktu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jog atsakovams kaip teisėtiems patalpų valdytojams kyla visos teisės ir pareigos, susijusios su patalpų valdymu ir disponavimu jomis, įskaitant ir pareigą atsakyti prieš trečiuosius asmenis už įsipareigojimus, kilusius dėl trečiųjų asmenų netinkamo naudojimosi patalpomis, bei įskaitant teisę ginti savo kaip teisėtos patalpų valdytojos teises nuo neteisėto patalpų valdymo (užėmimo) (CK 6.383 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad trečiajam asmeniui UAB „Marked“ nepasirašius pirkimo – pardavimo sutarties su ieškove, o apeliantams neįgyvendinus savo teisės iškraustyti neteisėtai patalpas užėmusį asmenį; nepasidomėjus šilumos tiekėjo apie nuomotojo pareigas sudaryti su juo šilumos tiekimo sutartis ir pareigas mokėti už tiekiamą šilumos energiją, nepareikalavus šilumos tiekėjo atjungti šilumos energijos tiekimą į ginčo patalpas, būtent apeliantams (kaip teisėtiems patalpų valdytojams) kyla pareiga prieš ieškovę (šilumos energijos tiekėją) sumokėti įsiskolinimą už šilumos energiją, kuri buvo tiekta laikotarpyje nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. į apeliantų valdomas patalpas. Nagrinėjamu atveju patalpų savininkai įgyja reikalavimo teisę turėtas išlaidas išieškoti iš faktiškai patalpas valdžiusio asmens - UAB „Marked“. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui, teisėjų kolegija nepasisako. Kaip žinoma, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Vadovaudamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo apskųsto sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais ir motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo. Todėl teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. galutinį sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atmetus apeliacinį skundą, apeliantų L. D. firmos „Ailina“ ir P. J. D. turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Iš atsakovų L. D. firmos „Ailina“ ir P. J. D., atmetus jų apeliacinį skundą, priteistinos po 3,56 Eur į valstybės biudžetą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme turėtos (viso 7,12 Eur) išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas; 96 straipsnio 2 dalis).

13Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14apeliacinį skundą atmesti.

15Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

16Priteisti valstybei iš atsakovės L. D. firmos „Ailina“ (įmonės kodas 135237348) 3,56 Eur (tris eurus ir 56 centus) ir atsakovo P. J. D. (asmens kodas ( - ) 3,56 Eur (tris eurus ir 56 centus) bylinėjimosi išlaidas. (Šios sumos turi būti sumokėtos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant lėšų išieškotoją –Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), mokėjimo paskirtį – bylinėjimosi išlaidos, įmokos kodą – 5660).

17Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai