Byla 3K-3-332/2014

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gedimino Sagačio (pranešėjas), Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Janinos Stripeikienės,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės SEB banko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei SEB bankui (akcinės bendrovės „SEB Lizingas“ teisių perėmėjui) dėl įsiskolinimo išieškojimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Statyba ABC“, uždaroji akcinė bendrovė „Kukabara“, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Ferolitas“, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Auto 1“, uždaroji akcinė bendrovė „Eurovista ir Ko“, uždaroji akcinė bendrovė „Arnoldo automobiliai“, V. N., bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „RWR stiliaus studija“, uždaroji akcinė bendrovė „Sagina“, uždaroji akcinė bendrovė „Legatus finance, uždaroji akcinė bendrovė „Odemas“, uždaroji akcinė bendrovė „Nokanas“ bei bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Arbaritė“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių lizingo davėjo (lizingo dalyko (patalpų) savininko) ir gavėjo prievolę atsiskaityti už patiektą šilumos energiją (CK 6.571 straipsnio 1, 2, 4 dalių ir kt.) aiškinimo ir taikymo.

6Ieškovas tiekė centralizuotą šilumos energiją ir karštą vandenį atsakovui nuosavybės teise priklausančioms patalpoms. Už per laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. balandžio 30 d. (imtinai) suteiktas paslaugas apskaičiuotas įsiskolinimas, palūkanos. Patalpos (dalis pirmiau nurodytų patalpų), esančios ( - ), nuosavybės teise atsakovui priklausė imtinai iki 2011 m. sausio 4 d.; ( - ) – iki 2010 m. rugpjūčio 10 d.; ( - )– iki 2010 m. vasario 17 d. Dėl patalpų buvo sudarytos lizingo sutartys su trečiaisiais asmenimis, kurių dalis buvo nutrauktos ir atsakovas turto neatsiėmęs (tai lizingo sutartys dėl patalpų, esančių ( - ), sudarytos su UAB „Statyba ABC“, nutrauktos 2011 m. kovo 25 d.; dėl patalpų, esančių ( - ), sudaryta su UAB „Kukabara“, nutraukta 2011 m. kovo 10 d.); dalis – nutrauktos ir turtas atsakovui perduotas (tai lizingo sutartys dėl patalpų, esančių ( - ), sudarytos su UAB „RWR stiliaus studija“, nutrauktos 2011 m. vasario 18 d., turtas perduotas 2011 m. kovo 1 d.; ( - ), sudaryta su UAB „Ferolitas“, nutraukta 2010 m. rugpjūčio 4 d., turtas perduotas 2010 m. rugsėjo 15 d.; ( - ), sudaryta su UAB „Auto1“, nutraukta 2009 m. birželio 18 d., turtas perduotas 2010 m. spalio 15 d.; ( - ), sudaryta su UAB „Arbaritė“, nutraukta 2010 m. vasario 10 d., atsakovas turtą atsiėmė 2010 m. liepos 21 d.); likusi dalis – nenutrauktos, galiojančios (tai lizingo sutartys dėl patalpų, esančių ( - ), sudarytos su UAB „Eurovista ir Ko“; ( - ), sudarytos su UAB „Arnoldo automobiliai“; ( - ), sudaryta su UAB „Sagina“; ( - ), sudaryta su UAB „Legatus finance“; ( - ), sudaryta su UAB „Odemas“; ( - ), sudaryta su UAB „Nokanas“).

7Ieškovas prašė priteisti įsiskolinimą – 78 020,67 Lt, palūkanas – 2003,91 Lt, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, bylinėjimosi išlaidas. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė ieškinį palaikė iš dalies, t. y. prašė teismo išieškoti iš atsakovo 59 016,02 Lt įsiskolinimą, 2003,91 Lt palūkanų, 6 proc. metinių procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidas, o likusios dalies ieškinio reikalavimų atsakovui atsisakė, nes tretieji asmenys (UAB „Eurovista ir Ko“, UAB „Odemas“ ir UAB „Nokanas“) sumokėjo dalį įsiskolinimo, ir prašė teismo šią civilinės bylos dalį nutraukti.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

9Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. vasario 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė ieškovui iš atsakovo 58 987,43 Lt įsiskolinimą, 2003,91 Lt palūkanas, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011 m. liepos 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1830 Lt žyminį mokestį, 68 Lt kitų bylinėjimosi išlaidų; likusią ieškinio dalį atmetė; priėmė ieškovo ieškinio dalies dėl 19 004,65 Lt įsiskolinimo priteisimo atsisakymą ir šią civilinės bylos dalį nutraukė.

10Remdamasis CK 6.383 straipsnio 1 dalimi, 2003 m. gegužės 20 d. Šilumos ūkio įstatymo Nr. IX-1565 2 straipsnio 39 dalimi, ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad šilumos pirkimo–pardavimo teisinių santykių šalys šiuo atveju yra šilumos tiekėjas – ieškovas – ir patalpų savininkas – atsakovas. Nurodęs, kad, nepaisant to, kas naudojosi ar šiuo metu naudojasi patalpomis, kurioms yra teikiama šilumos energija, šilumos pirkimo–pardavimo teisinių santykių dalyvis yra patalpų savininkas, tačiau šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas, kuris nuomoja ar kitokiu teisiniu būdu yra perdavęs tretiesiems asmenims naudotis jam nuosavybės teise priklausančias patalpas, bei šių patalpų nuomininkai ar kiti asmenys, kurie naudojasi minėtomis patalpomis, gali susitarti dėl energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalių pakeitimo, kur nuomininkas ar kiti asmenys taptų minėtos sutarties šalimi, tačiau jeigu toks susitarimas yra nesudarytas, nutrauktas, pasibaigęs ar kitokiu būdu yra tapęs negaliojančiu, tai šilumos pirkimo–pardavimo sutarties šalimi vis dėlto lieka patalpų, kurioms tiekiama šiluma, savininkas. Teismas pažymėjo, kad, nors ieškovo ir atsakovo individuali rašytinė energijos pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais šilumos tiekėjo ir patalpų savininko veiksmais (CK 1.71 straipsnis); nurodė, kad patenkinus ieškovo reikalavimus, atsakovas – ginčo patalpų savininkas – įgyja regreso teisę į trečiuosius asmenis, kurie realiai naudojosi ar naudojasi ginčo laikotarpiu minėtomis patalpomis (CK 6.245 straipsnis).

11Atsakovo argumentus, kad jis yra specifinis, tik formalus ginčo patalpų – lizingo dalyko – savininkas, todėl jam neturėtų būti taikomi įstatyme kitiems savininkams nustatyti reikalavimai, teismas atmetė kaip nepagrįstus, nes CK normose yra aiškiai reglamentuotas savininko institutas ir jokių išimčių tokių patalpų savininkui jose nenustatyta. Teismas taip pat atmetė atsakovo argumentus, kad neaišku nuo kokios sumos ieškovas apskaičiavo palūkanas, nes iš bylos medžiagos, teismo manymu, matyti, jog ieškovas apskaičiavimuose yra aiškiai nurodęs, už kokį laikotarpį, nuo kurios sumos ir kokias palūkanų sumas apskaičiavo (CK 4.93–4.98 straipsniai, 6.567–6.574 straipsniai, CPK 176–179 straipsniai).

12Teismas padarė išvadą, kad pagrįsti atsakovo argumentai, jog ieškovas nepagrįstai reikalauja iš jo išieškoti 28,59 Lt įsiskolinimą už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį patalpoms, esančioms ( - ), nes šios buvo parduotos UAB „Litectus“ pagal 2010 m. vasario 17 d. pirkimo–pardavimo sutartį; konstatavęs, kad ieškovas nepagrįstai skaičiuoja atsakovui susidariusį įsiskolinimą patalpoms laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 12 d. iki 2010 m. gegužės 26 d. (imtinai), šią dalį ieškinio reikalavimų atmetė kaip neįrodytą (CPK 176–179 straipsniai).

13Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2013 m. spalio 2 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 10 d. sprendimą.

14Teisėjų kolegija nesutiko ir laikė nepagrįstais atsakovo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog šilumos pirkimo–pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas, t. y. ieškovas, ir patalpų savininkas, t. y. atsakovas; nurodė, kad pirmosios instancijos teismas dėl dalies, kurioje tenkino ieškovo ieškinį, vadovavosi CK 6.383 straipsnio 1 dalies, Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 39 dalies nuostatomis, CK 1.71 straipsniu. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas sprendimas, nors ir glaustai, tačiau tinkamai motyvuotas, teisės normos byloje taikytos teisingai. Šilumos energijos pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuoja bendrosios visų rūšių energijos pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams taikytinos CK normos (CK 4.76 straipsnis, 4.82 straipsnio 3 dalis, 6.391 straipsnis) ir specialiosios normos – Šilumos ūkio įstatymas (2 straipsnio 44 punktas, 12 straipsnis, 19 straipsnio 5 dalis, 20 straipsnio 1, 2 dalys, 25, 26 straipsniai, 27 straipsnio 1 dalis) bei jį detalizuojantys teisės aktai – energetikos ministro įsakymu patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), Ūkio ministro įsakymu patvirtintos Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinės sąlygos (toliau – ir Sąlygos). Nurodžiusi, kad pagal CK nuostatas šilumos energija yra prekė, teisėjų kolegija sprendė, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad, remiantis CK 1.71, 6.384 straipsnių nuostatomis, šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis gali būti sudaryta konkliudentiniais veiksmais. Sąlygų 11 punkte reglamentuojama, kada tokia sutartis laikoma sudaryta pirmiau nurodytu būdu, t. y. nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos ir iki tol, kol šalys nesudarė šilumos pirkimo–pardavimo sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas. Tai taip pat įtvirtinta CK 6.384 straipsnio 1 dalyje. Be to, kasacinis teismas nutartyje, priimtoje 2008 m. sausio 30 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, yra išaiškinęs, kad kai nėra sudarytos individualios rašytinės energijos pirkimo–pardavimo sutarties, vartotoju, turinčiu pareigą atsiskaityti su šilumos tiekėju už suvartotą šilumos energiją, yra laikomas ne faktinis daugiabučio namo, buto ar kitomis patalpomis besinaudojantis asmuo, o šių patalpų savininkas.

15Teisėjų kolegija nesutiko su atsakovo argumentu, kad šiuo atveju taikytinos ne su nuosavybės institutu, bet su paslaugų teikimu susijusios teisės normos; pažymėjo, kad CK 4.76 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad pagal šilumos pirkimo–pardavimo sutartį teisinių santykių šalis yra patalpų savininkas, kuris atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu, ir privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir mokesčius; pagal Taisyklių, Sąlygų reikalavimus tokia sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo; Taisyklių II skyriuje (iki 2011 m. lapkričio 1 d. V skyrius) reglamentuojama tvarka, kurios laikantis sudaromos sutartys su nuomininkais; padarė išvadą, kad šios taisyklės suponuoja, jog šilumos pirkimo–pardavimo sutarties šalys yra buto (patalpų) savininkas ir šilumos tiekėjas ir tik esant tam tikroms sąlygoms šalimi tampa nuomininkas ar kitas asmuo, dėl kurio šilumos tiekėjui yra pateiktas raštiškas savininko sutikimas ir kiti buto (patalpų) teisinį valdymo pagrindą nusakantys dokumentai. Atsakovas nėra davęs rašytinio sutikimo dėl šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo su butų (patalpų) nuomininkais bei nėra pateikęs lizingo sutarčių šilumos tiekėjui, kaip tai nustatyta Taisyklių 20.2 punkte. Tokių įrodymų atsakovas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Be to, su butų ar patalpų savininku yra siejama pareiga prisidėti prie bendrojo naudojimo objektų išlaikymo, kuri kildinama iš daiktinės teisės (CK 4.76 straipsnis, 4.82 straipsnio 2 dalis).

16Su atsakovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į specifinį atsakovo statusą, nes jis veikia kaip finansuotojas, kuris finansuoja kliento pasirinkto turto įsigijimą, todėl klientui tenka visos daikto išlaikymo ir remonto išlaidos (CK 6.571 straipsnio 2 dalis), teisėjų kolegija taip pat nesutiko; pažymėjo, kad nei bendrosios nuosavybės institutą, nei energijos pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą, vykdymą reglamentuojančios teisės normos, šilumos ūkio veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenustato išimčių asmenims, turintiems lizingo davėjo statusą. Teisėjų kolegija, nurodžiusi, kad iš bylos duomenų nustatyta, jog pagal finansinio lizingo sutartis (8.1.9 punktai) lizingo gavėjai įsipareigojo savo vardu sudaryti sutartis su komunalinių paslaugų tiekėjais dėl atsiskaitymo už suteiktas paslaugas bei pateikti šių sutarčių nuorašus lizingo davėjui, sprendė, kad tai neatleidžia atsakovo nuo prievolės mokėti už šilumos energiją, nes finansinio lizingo sutartys reguliuoja tik jos šalių tarpusavio santykius ir jų nuostatos negali būti taikomos šilumos tiekėjo ir vartotojo santykiams reguliuoti. Kita vertus, kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovas reikalauja iš atsakovo skolos tik už toms patalpoms tiektą šilumos energiją, dėl kurių nesudarytos individualios šilumos pirkimo–pardavimo sutartys su lizingo gavėjais. PVM sąskaitos faktūros išrašytos patalpų savininkui. Dėl to, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai sprendime konstatavo, kad CK normose yra aiškiai reglamentuotas savininko institutas ir jokių išimčių turto – lizingo dalyko – savininkui nurodytose normose neįtvirtinta.

17Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog teismo sprendimas neatima teisės atsakovui reikšti regresinį reikalavimą patalpų nuomininkams; nuomininkams nevykdant tiek šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių (iki jos buvo nutrauktos), tiek finansinio lizingo sutarčių, nesąžiningu laikytinas atsakovo bandymas perkelti ieškovui atsakomybę.

18III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

19Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 10 d. sprendimą bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

20Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

21Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CK 6.571 straipsnį (ieškinį turėjo atmesti kaip pareikštą netinkamam atsakovui); nepagrįstai netaikė CK 6.567 straipsnio, neatsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimus, kad lizingas yra finansavimo sandoris, nuosavybės teisės įregistravimas lizingo davėjo vardu atlieka tik prievolių pagal lizingo sutartį įvykdymo užtikrinimo funkciją, o ekonominiu daikto savininku yra lizingo gavėjas, kuriam tenka visa su lizingo dalyku susijusi rizika. Neįvertinę atsakovo, kaip lizingo paslaugas teikiančio subjekto, veiklos specifikos, teismai formaliai vadovavosi šilumos pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, kuriose nustatyta, kad būtent daikto savininkas turi pareigą atsiskaityti už šilumos tiekėjo suteiktas paslaugas. Teismai nepagrįstai pirmenybę teikė bendrosioms teisės normoms, neatsižvelgdami į specialiąsias, reglamentuojančias lizingo teisinius santykius ir lizingo gavėjo atsakomybę tretiesiems asmenims. CK 6.567 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, jog sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita. Finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad finansų įmonė – Lietuvos Respublikos įmonė arba užsienio valstybės įmonės padalinys, kurie veikia Lietuvos Respublikoje įstatymų, reglamentuojančių finansinių paslaugų teikimą ir finansų įstaigų veiklą, nustatyta tvarka ir kurių pagrindinę veiklos dalį sudaro vienos arba daugiau šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, išskyrus 1 punktą, nurodytų finansinių paslaugų teikimas; pagal įstatymo 3 straipsnio 1 dalis 3 punktą kaip viena iš finansinių paslaugų, kurias teikia finansų įstaiga, nurodoma finansinė nuoma (lizingas). Tai, kad lizingas yra tik viena iš finansavimo formų, ne kartą pažymėta kasacinio teismo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2004; 2006 m. spalio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2006, 2013 m. kovo 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2013). Taigi lizingas nėra įprastinė nuomos sutartis, kai daikto savininkas nuomoja turtą nuomininkui (kaip tą skundžiamuose procesiniuose sprendimuose teigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai). Tai, kad lizingas turi ne tik finansavimo, bet ir kitų sandorių elementų (savo esme apima pirkimo–pardavimo, ilgalaikės nuomos, kreditavimo ir pavedimo sutartinių santykių elementus), skiria šį sandorį nuo kitų praktikoje paplitusių finansavimo formų; lizingo atveju lizingo davėjas lėšas panaudoja konkretaus kliento (lizingo gavėjo) išsirinkto daikto įsigijimui, t. y. prievolių įvykdymo užtikrinimo funkciją šiuo atveju atlieka nuosavybės teisės įgijimas lizingo davėjo vardu. Minėtas lizingo sutarties požymis taip pat lemia tai, kad lizingo davėjas yra tik formalus daikto savininkas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012), o visa rizika, susijusi su lizingo dalyku, tenka klientui (lizingo gavėjui), kuris yra ekonominis daikto savininkas: būtent dėl šios priežasties CK 6.571 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad daikto (lizingo sutarties dalyko) atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika pereina lizingo gavėjui nuo daikto perdavimo jam, jeigu lizingo sutartis nenustato ko kita. To paties straipsnio 2 dalyje taip pat pabrėžiama, kad lizingo gavėjui tenka visos daikto išlaikymo ir remonto išlaidos. CK 6.572 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad už trečiųjų asmenų patirtą žalą dėl lizingo sutarties dalyko naudojimo atsako lizingo gavėjas. Kasacinis teismas 2012 m. sausio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012 taip pat yra nurodęs, kad lizingas yra finansinių paslaugų teikimo veikla, kai lizingo davėjas teikia finansavimo paslaugas lizingo gavėjui, jog pastarasis galėtų valdyti ir naudoti daiktą, gaudamas iš to naudos ir prisiimdamas su tuo susijusią riziką. Taigi įstatyme, teismų praktikoje aiškiai nurodyta, kad atsakomybė tenka ne finansuotojui, bet lizingo gavėjui.

22Skundžiamo sprendimo aprašomojoje dalyje, be kita ko, parašyta, kad ieškovas nurodė, jog su patalpų nuomininkais buvo sudarytos individualios šilumos pirkimo–pardavimo sutartys, tačiau jos dėl esminio pažeidimo buvo nutrauktos. Taigi ieškovui buvo žinomi konkretūs lizingo gavėjai, kurie valdė ir naudojosi patalpomis ir su kuriais ieškovas buvo sudaręs individualias rašytines šilumos pirkimo–pardavimo sutartis (kaip tai nustatyta CK 6.571 straipsnio 2 dalyje). Tačiau teismai nenagrinėjo ir nevertino aplinkybių, susijusių su atsakovo, kaip finansuotojo, ir lizingo gavėjo specifine padėtimi, o tik formaliai konstatavo, kad atsakovas, kaip daikto savininkas, privalo sumokėti už ieškovo suteiktas paslaugas. Teismai padarė aiškų materialiosios teisės normų (CK 6.567, 6.571, 6.572 straipsnių) pažeidimą bei nukrypo nuo panašiose bylose suformuotos kasacinio teismo praktikos. Nors atsakovas sutiko sumokėti įsiskolinimus, kurie susidarė nutraukus su trečiaisiais asmenimis sudarytas lizingo sutartis ir atsakovui atsiėmus turtą, buvusį lizingo objektu, tačiau teismai neišskyrė konkrečios įsiskolinimo už minėtą laikotarpį sumos, todėl šios aplinkybės turėtų būti patikslintos bylą pakartotinai nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

23Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, skundžiamus procesinius sprendimus palikti nepakeistus; nurodo nesutikimo su atsakovo kasaciniu skundu argumentus, kurie iš esmės atitinka pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniuose sprendimuose išdėstytus motyvus.

24Ieškovas taip pat nurodo, kad kartu su ieškiniu jo pateiktose mokesčių apskaičiavimo pažymose aiškiai ir detaliai nurodytos įsiskolinimų sumos už į kiekvieną patalpą tiektą šilumos energiją ir karštą vandenį, jų susidarymo laikotarpiai. Iš bylos medžiagos ir atsiliepimo turinio matyti, kad atsakovui žinomos ieškovo reikalaujamos sumos, tačiau, net ir sutikdamas su dalimi jų, atsakovas vengia vykdyti savo prievolę ir atsiskaityti su ieškovu. Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose atsakovas apskritai neginčijo, nesirėmė aplinkybėmis, kad neva jam nežinomos apskaičiuotos (mokėtinos) sumos, dėl kurių jis sutinka. Ieškinio reikalavimui esant geranoriškai atsakovo nepatenkintam, teismai pagrįstai vertino ir sprendė dėl visos neįvykdytos atsakovo prievolės. Atsižvelgiant į proceso koncentruotumo bei ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis), nėra pagrindo grąžinti bylą iš naujo nagrinėti, kai surinkti rašytiniai įrodymai, byloje tinkamai nustatytos faktinės aplinkybės, o atsakovas yra finansų įmonė, atstovaujama profesionalų.

25Atsakovas – butų (patalpų) savininkas ir jų nuomotojas (lizingo davėjas) – negali jam priklausančios pareigos rūpintis savo daiktu perkelti trečiajai šaliai, taip pat negali perkelti ieškovui nuomininko nemokumo rizikos. Šildant patalpas naudą gaunantis kasatorius turi pareigą domėtis jam nuosavybės teise priklausančiu daiktu, nuomininko įsipareigojimų, tarp jų – mokesčių mokėjimo, vykdymu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš dvylikos juridinių trečiųjų asmenų penkiems vykdomos bankroto procedūros, o UAB „Ferolitas“ – jau baigtas bankroto procesas, bendrovė 2013 m. lapkričio 6 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Nurodyta aplinkybė patvirtina itin aukštą rizikos lygį, kurį gali ir privalo kontroliuoti bei prisiimti atsakomybę tik turto savininkas (atsakovas). Be to, atsakovas neprarado teisės reikšti regresinius reikalavimus butų (patalpų) nuomininkams.

26Kasatorius nepagrįstai remiasi ir CK 6.572 straipsnio 4 dalimi, nes nagrinėjamoje byloje civilinės atsakomybės instituto taikymas neaktualus – ieškovas kreipėsi į teismą ne dėl žalos atlyginimo, o skolos priteisimo. Taigi šioje byloje yra aktualus daiktines teises (prievoles) reglamentuojančių teisės normų taikymas.

27Vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja tik kasacinis teismas. Kasatoriaus nurodyta teismų praktika, t. y. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-627/2013, šioje byloje neaktuali, nes nagrinėjamos ir kasatoriaus nurodytos bylos ratio decidendi nesutampa, be to teismo 2013 m. liepos 12 d. nutartis apskųsta kasacine tvarka. Šioje byloje aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai, pateikti 2008 m. sausio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, 2009 m. gruodžio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2009, 2012 m. spalio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2012, 2012 m. gruodžio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2012. Skundžiami teismų procesiniai sprendimai šiuos išaiškinimus atitinka. Šilumos ūkio teisiniame reguliavime neišskiriamas specifinis kasatoriaus statusas, dėl kurio būtų daroma daikto savininko – šilumos vartotojo – pareigų vykdymo išimtis.

28Teisėjų kolegija

konstatuoja:

29IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

30Pagal CPK 48 straipsnio 1 dalį, tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kiti įstatymų numatyti atvejai), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas; teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Susipažinusi su kasatoriaus pateiktu 2013 m. lapkričio 22 d. AB „SEB lizingas“ turto, teisių ir pareigų priėmimo–perdavimo aktu, duomenimis Juridinių asmenų registre, iš kurių matyti, kad AB „SEB lizingas“ 2013 m. lapkričio 28 d. išregistruotas, teisėjų kolegija pakeičia atsakovą šioje byloje AB „SEB lizingas“ jo teisių ir pareigų perėmėju – AB SEB banku.

31Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių lizingo gavėjo ir davėjo prievolę atsiskaityti su šilumos tiekėju, aiškinimo ir taikymo

32Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šilumos energijos pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias CK normas (CK 6.584 ir kt. straipsniai), Šilumos ūkio įstatymą, Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4–260 patvirtintas Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartines sąlygas, kitas specialiąsias teisės normas, yra konstatavęs, kad šilumos pirkimo–pardavimo teisinių santykių šalys yra tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas, ir nurodė, kad teisinis reglamentavimas lemia tai, jog, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo–pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad civilinėje teisėje galiojant sutarties laisvės principui šilumos energijos vartojimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas (nuomotojas), bet ir šių patalpų nuomininkas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalimi. Jeigu tokio susitarimo nėra, šilumos energijos sutarties šalis (pirkėjas) yra patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-432/2009; 2009 m. liepos 9 d, nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-280/2009; 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-3/2008). Laikydamasis nuoseklaus išaiškinimo pirmiau nurodytose bylose, kasacinis teismas pažymėjo, kad šilumos tiekėjo, patalpų savininko ir nuomininko susitarimas turi būti konkretus; jame turi būti aiškiai išreikšta, jog nuomininkas taps šilumos energijos tiekimo pirkimo–pardavimo sutarties šalimi (pirkėju) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-549/2009). Nors nurodytose bylose spręsta dėl energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalių, susiklosčius patalpų nuomos teisiniams santykiams, jose pateikti išaiškinimai mutatis mutandis taikytini ir lizingo, įstatyme apibrėžiamo kaip finansinė nuoma (CK 6.567 straipsnio 1 dalis), atveju. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde akcentuojama lizingo sutarties specifika nagrinėjamoje byloje nesudaro pagrindo kitokiam, nei pirmiau pateiktas, aiškinimui, nes nuomininko ir nuomotojo teisių ir pareigų, susijusių su nuomos objekto išlaikymu, turinys yra iš esmės identiškas lizingo davėjo ir gavėjo teisių bei pareigų, susijusių su lizingo objekto išlaikymu, apimčiai. Pagal bendrąją nuostatą, įtvirtintą CK 6.493 straipsnio 1 dalyje, nuomotojas privalo laikyti išnuomotą daiktą tvarkingą ir atlyginti daikto išlaikymo išlaidas, savo lėšomis daryti einamąjį remontą, jeigu ko kita nenustato įstatymai arba sutartis. CK 6.571 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad lizingo gavėjui tenka visos daikto išlaikymo ir remonto išlaidos; šio straipsnio 4 dalyje reglamentuojama, kad lizingo gavėjas privalo daiktu naudotis ir jį išlaikyti rūpestingai ir atidžiai, palaikyti jį tokios būklės, kokios jam buvo perduotas, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą bei sutartyje aptartus galimus jo pakeitimus. Taigi iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad pareiga išlaikyti nuomos ir lizingo objektus gali tekti atitinkamai nuomininkui ir lizingo gavėjui. Tokia prievolė šiems subjektams teismų gali būti konstatuojama nustačius juridinį, jų buvimo šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalimi, faktą.

33Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad patalpų, už kurioms tiektą šilumos energiją ir karštą vandenį susidariusį įsiskolinimą ieškovas prašo priteisti, savininkas yra (ar konkrečiu laikotarpiu buvo) atsakovas. Dėl šių patalpų sudarytos lizingo sutartys su trečiaisiais asmenimis – lizingo gavėjais, dalis jų – pasibaigusios. Taip pat nustatyta, kad lizingo gavėjai, vykdydami lizingo sutarties sąlygas, su ieškovu buvo sudarę šilumos pirkimo–pardavimo sutartis, kurios, lizingo gavėjams nevykdant įsipareigojimų, nutrauktos ir ieškovas mokesčius pradėjo skaičiuoti atsakovui. Atsakovas nurodo nesutinkąs, kad jam tenka prievolė atsiskaityti su ieškovu už šilumos energiją, patiektą laikotarpiu nuo pirmiau nurodytų lizingo gavėjų ir šilumos tiekėjo sudarytų sutarčių nutraukimo iki lizinguojamų objektų atsakovui perdavimo jam nutraukus lizingo sutartis.

34Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.571 straipsnio 2, 4 dalys, kuriose įtvirtintomis nuostatomis remiasi kasatorius, nesutikdamas su teismų konstatuota jo prievole ginčo laikotarpiu, nereiškia, kad lizingo gavėjas ipso iure tampa šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarčių su šilumos tiekėju šalimi. Pagal specialiąsias (Šilumos ūkio įstatymo (redakcija, galiojusi skolos susidarymo laikotarpiu) 2 straipsnio 31, 45 dalių; Taisyklių 50, 62 punkto; Sąlygų 8 punkto) nuostatas tokia šalimi yra pastato (patalpų) savininkas. Kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais (nuo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklo) veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai, jog CK 6.384 straipsnio 1 dalies nuostatos nereguliuoja teisinių santykių dėl energijos pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo tarp energijos tiekėjo ir kitų – ne buitinių – energijos vartotojų, nereiškia, kad sutarties, sudarytos šilumos tiekėjo ir patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininko – juridinio asmens, sudarymo momentas negali būti apibrėžiamas taip pat – nuo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklo fakto (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Panevėžio energija“ v. UFMAB „Diskontas“, bylos Nr. 3K-3-154/2012). Žinoma, remiantis kasacinio teismo pirmiau pateiktais išaiškinimais, toks įstatyminis reguliavimas neužkerta kelio savininkui, nuomininkui ar lizingo gavėjui bei šilumos tiekėjui sudaryti tokias sutartis, pagal kurias šilumos energijos pirkėju taptų nuomininkas ar lizingo gavėjas, tačiau nesant sudarytų tokių sutarčių arba joms pasibaigus, taikytina bendroji taisyklė, kad šiluma tiekiama pagal šilumos tiekėjo ir savininko raštu (pagal individualias sąlygas) ar konkliudentiniais veiksmais (pagal standartines sąlygas) sudarytą sutartį, prievolė atsiskaityti už patiektą energiją tenka patalpų savininkui. Atitinkamai buvus sudarytoms pirmiau nurodytoms sutartims (pagal kurias šilumos energijos pirkėjas – nuomininkas ar lizingo gavėjas), tačiau joms pasibaigus vėlgi grįžtama prie jau aptartos bendrosios įstatyme nustatytos taisyklės, pagal kurią šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalimi yra patalpų savininkas. Tokią teisės aiškinimo logiką nulemia lizingo davėjo – lizingo objekto savininko – statusas, kurį šis išlaiko iki lizingo sutarties pasibaigimo lizinguojamo objekto perdavimu nuosavybės teise lizingo gavėjui, bei šilumos energijos tiekimo sutarties specifika: paprastai šilumos tiekėjo, net ir nutraukusio sutartį, galimybė nutraukti energijos tiekimą konkrečiam naudotojui, kartu toliau ją tiekiant kitiems gavėjams tame pačiame (daugiabučiame, mišriame) pastate, yra apsunkinta, todėl teisės aiškinimas neturi sudaryti prielaidų susiklostyti situacijoms, kai šilumos tiekėjui nutraukus sutartį su lizingo gavėju dėl to, kad šis iš esmės pažeidžia sutartinius įsipareigojimus, tačiau toliau esant priverstam tiekti šilumos energiją lizingo gavėjo valdomoms patalpoms, nebūtų asmens, kuriam įstatymas nustatytų pareigą mokėti už patiektą šilumą. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, jei lizingo gavėjas nevykdo CK 6.571 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytų pareigų (nesudaro sutarčių su šilumos tiekėjais ar nevykdo jomis prisiimtų įsipareigojimų ir dėl to šios sutartys nutraukiamos), kurias apdairus ir protingas lizingo davėjas turėtų įtraukti į lizingo sutarčių sąlygas, pastarasis gali pasinaudoti įstatyme (CK 6.571 straipsnio 5 dalyje) ir (ar) lizingo sutartyje nustatyta teise nutraukti lizingo sutartį. Išlaidos už šilumos energiją, kurias lizingo davėjas patyrė lizingo gavėjui nevykdant sutartinių įsipareigojimų ir dėl to energijos tiekimo sutarčiai su juo esant nutrauktai, lizingo davėjui atlygintinos kaip jo nuostoliai, vadovaujantis lizingo sutarties ir CK nuostatomis, reglamentuojančiomis žalos atlyginimą, bei CK 6.574 straipsniu. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju į lizingo sutartis buvo įtraukta sąlyga, įpareigojanti lizingo gavėjus sudaryti individualias sutartis su komunalinių paslaugų teikėjais dėl atsiskaitymo už suteiktas paslaugas, pateikti šių sutarčių nuorašus lizingo davėjui (8.1.9, 8.1.10 punktai); nustatytos sankcijos (pvz., 17.1.2 punktas) už šių įsipareigojimų nevykdymą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovui turint galimybę kontroliuoti lizingo gavėjų sutartinių įsipareigojimų vykdymą, tačiau to nedarant, jam pagal įstatymą ir bendrąją pirmiau aptartą taisyklę tenka pareiga atsiskaityti su šilumos tiekėju.

35Sutiktina su atsiliepime į kasacinį skundą ieškovo nurodytu argumentu, kad CK 6.572 straipsnio 4 dalis, kurioje reglamentuojama lizingo gavėjo atsakomybė už trečiųjų asmenų patirtą žalą dėl lizingo sutarties dalyko naudojimo, ginčo santykiams netaikytina, nes nagrinėjamoje byloje žalos atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

36Vienas iš kasatoriaus skunde nurodytų argumentų yra teismų CK 6.572 straipsnio (reglamentuojančio lizingo sutarties įtaką tretiesiems asmenims) pažeidimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad išviešinus finansinės nuomos juridinį faktą Nekilnojamojo turto registre, šilumos tiekimo sutarties šalimi pagal įstatymą lizingo gavėjas savaime netampa. Lizingo sutarties išviešinimo šiame registre paskirtis – trečiųjų asmenų teisių apsauga, o ne jų ir lizingo gavėjų tarpusavio teisių ir pareigų nustatymas, t. y. finansinės nuomos (lizingo) santykių išviešinimas savaime nenulemia šilumos tiekimo sutarties šalies – naudotojo – pasikeitimo. Pažymėtina ir tai, kad nesant lizingo gavėjo ir šilumos tiekėjo rašytinės sutarties, lizingo gavėjui negali būti primetamos lizingo davėją ir šilumos tiekėją siejančios (raštu ar konkliudentiniais veiksmais sudarytos) šilumos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos (standartinės ar individualiai aptartos; tarp jų – nustatančios atsiskaitymo už šilumos energiją tarifus), nes lizingo gavėjo ir šilumos tiekėjo santykiai dėl šilumos energijos tiekimo turi būti nustatomi, vadovaujantis sutarčių teisės taisyklėmis.

37Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

38Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 21 nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. v. E. S., R. S., bylos Nr. 3K-3-175/2014).

39Kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo panašiose bylose suformuotos praktikos. Teisėjų kolegija nurodo, kad kasaciniame skunde minimas Lietuvos Apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 12 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-627/2013, kuriame, pasak kasatoriaus, pateiktas kitoks, nei šią bylą nagrinėjusių teismų, CK 6.571 ir 6.572 straipsnių aiškinimas, peržiūrėtas kasacine tvarka. Nepaisant to, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 12 d. sprendimas paliktas nepakeistas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 4 d. nutartyje, priimtoje išnagrinėjus civilinę bylą AB „Lietuvos geležinkeliai“ v. AB „DNB lizingas, bylos Nr. 3K-3-191/2014, pateikti išaiškinimai dėl lizingo gavėjo pareigos mokėti mokesčius šioje (nagrinėjamoje) byloje netaikytini, nes skiriasi nurodytų bylų faktinės aplinkybės: civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2014 susiklostė teisiniai prievoliniai santykiai dėl vagonų (kilnojamojo lizingo objekto) laikymo viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose paslaugos teikimo, susidarė skola už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra, šioje byloje – šilumos tiekimo – vartojimo santykiai; pirmuosius santykius (šalia lizingo normų) kaip lex specialis reglamentuoja Geležinkelio transporto kodeksas, AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinio direktoriaus 2009 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. Į-150 patvirtintas Papildomų paslaugų, susijusių su krovinių vežimu, kainynas, santykius šioje byloje – Šilumos ūkio įstatymas, energetikos ministro įsakymu patvirtintos Taisyklės, ūkio ministro įsakymu patvirtintos Sąlygos; pirmuoju atveju prievolė mokėti mokestį už naudojimąsi geležinkelio infrastruktūra pagal patvirtintą kainyną kilo iš lizingo gavėjo veiksmų – lizingo sutarties pagrindu jam perduotų vagonų laikymo viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose, o nagrinėjamu atveju šiluma į patalpas tiekta ieškovui su lizingo davėju (konkliudentiniais veiksmais) sudarytos viešosios energijos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu (prie kurios sąlygų grįžta nutrūkus ieškovo ir lizingo gavėjų sutartiniams santykiams).

40Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus argumentas, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neišskyrė konkrečios įsiskolinimo sumos už laikotarpį nuo lizingo sutarčių su trečiaisiais asmenimis nutraukimo ir lizinguojamo turto kasatoriui perdavimo iki 2011 m. balandžio 30 d. (imtinai) (t. y. už laikotarpį, kuriuo savo prievolės buvimo kasatorius neginčija), tampa teisiškai nereikšmingas, nes šioje nutartyje konstatuota, jog kasatorius turi pareigą atsiskaityti su ieškovu ne tik už pirmiau nurodytą, bet ir už laikotarpį nuo šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su trečiaisiais asmenimis nutraukimo iki lizingo sutarčių nutraukimo ir lizinguojamo turto perdavimo.

41Dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui ir nagrinėjamos bylos teisiniam rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.

42Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad pagrindo ją naikinti arba pakeisti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

43Dėl bylinėjimosi išlaidų

44Netenkinus kasacinio skundo, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

45Kasaciniame teisme patirta 150,61 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 25 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

46Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

47Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

48Priteisti iš kasatoriaus AB SEB banko (j. a. k. 112021238) 150,61 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt litų 61 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

49Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių... 6. Ieškovas tiekė centralizuotą šilumos energiją ir karštą vandenį... 7. Ieškovas prašė priteisti įsiskolinimą – 78 020,67 Lt, palūkanas –... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 9. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. vasario 10 d. sprendimu... 10. Remdamasis CK 6.383 straipsnio 1 dalimi, 2003 m. gegužės 20 d. Šilumos ūkio... 11. Atsakovo argumentus, kad jis yra specifinis, tik formalus ginčo patalpų –... 12. Teismas padarė išvadą, kad pagrįsti atsakovo argumentai, jog ieškovas... 13. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 14. Teisėjų kolegija nesutiko ir laikė nepagrįstais atsakovo argumentus, kad... 15. Teisėjų kolegija nesutiko su atsakovo argumentu, kad šiuo atveju taikytinos... 16. Su atsakovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai... 17. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai... 18. III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai... 19. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 20. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:... 21. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CK 6.571 straipsnį (ieškinį... 22. Skundžiamo sprendimo aprašomojoje dalyje, be kita ko, parašyta, kad... 23. Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovo kasacinį skundą... 24. Ieškovas taip pat nurodo, kad kartu su ieškiniu jo pateiktose mokesčių... 25. Atsakovas – butų (patalpų) savininkas ir jų nuomotojas (lizingo davėjas)... 26. Kasatorius nepagrįstai remiasi ir CK 6.572 straipsnio 4 dalimi, nes... 27. Vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant... 28. Teisėjų kolegija... 29. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 30. Pagal CPK 48 straipsnio 1 dalį, tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba... 31. Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių lizingo gavėjo ir... 32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šilumos energijos... 33. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad patalpų, už kurioms tiektą... 34. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.571 straipsnio 2, 4 dalys, kuriose... 35. Sutiktina su atsiliepime į kasacinį skundą ieškovo nurodytu argumentu, kad... 36. Vienas iš kasatoriaus skunde nurodytų argumentų yra teismų CK 6.572... 37. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų ... 38. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad nagrinėdamas bylas teismas... 39. Kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo... 40. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus argumentas, jog apeliacinės... 41. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės vienodos... 42. Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo... 43. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 44. Netenkinus kasacinio skundo, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos... 45. Kasaciniame teisme patirta 150,61 Lt išlaidų, susijusių su procesinių... 46. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 47. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m.... 48. Priteisti iš kasatoriaus AB SEB banko (j. a. k. 112021238) 150,61 Lt (vieną... 49. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...