Byla 2A-788/2010

2Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Gailiūno ir Marytės Mitkuvienės, sekretoriaujant Ilonai Kovger, dalyvaujant ieškovei V. M., atsakovo atstovei advokatei Snežanai Raižienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 24 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-686-413/2010 pagal ieškovų V. M. ir S. M. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „Turto bankas“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui, bankrutuojančiai IĮ V. ir S. M. prekybos centras ir bankrutuojančios IĮ V. ir S. M. prekybos centras bankroto administratoriui uždarajai akcinei bendrovei „Audersima“, tretiesiems asmenims Marijampolės miesto savivaldybės Turto valdymo skyriui, J. V., uždarajai akcinei bendrovei „VP Market“, akcinei bendrovei SEB banko Alytaus filialui, uždarajai akcinei bendrovei „Investum“, V. V., akcinei bendrovei „Stumbras“, uždarajai akcinei bendrovei „Litesko“, A. A. M., akcinei bendrovei „Krekenavos agrofirma“, uždarajai akcinei bendrovei „Mavista“, uždarajai akcinei bendrovei „Via Regija“, uždarajai akcinei bendrovei „Statybos ritmas“, uždarajai akcinei bendrovei „Minordija“, akcinei bendrovei „Varėnos pieninė“, uždarajai akcinei bendrovei „Inta“, uždarajai akcinei bendrovei „Pieno ūkis“, uždarajai akcinei bendrovei „Sūduvos vandenys“, akcinei bendrovei „Kauno duona“, A. J., akcinei bendrovei „Rytų skirstomieji tinklai“, uždarajai akcinei bendrovei „Omnitel“, M. G. įmonei „Gelsva“, LATGA-A, uždarajai akcinei bendrovei „Kavinukas“, uždarajai akcinei bendrovei „Mūsų linija“, uždarajai akcinei bendrovei „Eniro Lietuva“, uždarajai akcinei bendrovei „Resvilė“, uždarajai akcinei bendrovei „Lakštas“, uždarajai akcinei bendrovei „Pačiolis“, uždarajai akcinei bendrovei „Marijampolės švara“, akcinei bendrovei „TEO LT“, uždarajai akcinei bendrovei „Vaistų skrynelė“, T. V., akcinei bendrovei „Marijampolės butų ūkis“, G. Š., D. Ž., uždarajai akcinei bendrovei „Danglita“, S. Ž., akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, uždarajai akcinei bendrovei „Gaudrė“, Marijampolės apskrities veterinarijos tarnybai ir uždarajai akcinei bendrovei „Lateko lizingas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovai V. M. ir S. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu bei patikslintu ieškiniu, prašydami pripažinti niekiniais bankrutuojančios IĮ V. ir S. M. prekybos centro 2009 m. vasario 12 d. sudarytus atsiskaitymo sandorius, pagal kuriuos įmonė sumokėjo 1 047 282,70 Lt atsakovui AB „Turto bankas“ ir 126 850 Lt atsakovui VSDFV Marijampolės skyriui, taikyti vienašalę restituciją ir įpareigoti atsakovus grąžinti bankrutuojančiai IĮ V. ir S. M. prekybos centrui iš atsakovo AB „Turto bankas“ – 1 047 282,70 Lt, iš atsakovo VSDFV Marijampolės skyriaus – 126 850 Lt.

6Ieškovai nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2009 m. sausio 8 d. nutartimi pripažino individualią įmonę V. ir S. M. prekybos centrą bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Neįsiteisėjus šiai teismo nutarčiai, bankrutuojančios įmonės administratorius tenkino finansinius kai kurių kreditorių reikalavimus ir išmokėjo atsakovams AB „Turto bankas“ ir VSDFV Marijampolės skyriui ginčijamas sumas. Ieškovai teigia, kad atsakovų finansinių reikalavimų tenkinimas, kai yra neįsiteisėjusi teismo nutartis dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, ir kol dėl finansinių reikalavimų dydžio vyksta teisminiai ginčai civilinėse bylose Nr. 2-739-259/2009 ir 2-2005-109/2009, yra neteisėtas, pažeidžia imperatyvias Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto, 14 straipsnio 1 dalies, kitų teisės aktų nuostatas, todėl tokie sandoriai pripažintini niekiniais. Pagal ĮBĮ 31 straipsnio 3 punktą bankroto administratorius turi teisę tenkinti kreditorių reikalavimus tik tada, kai jie galutinai patvirtinti įstatymo nustatyta tvarka ir įmonė yra pripažinta bankrutavusia.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Kauno apygardos teismas 2010 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovui bankrutuojančiai IĮ V. ir S. M. prekybos centrui iš ieškovų V. M. ir S. M. 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2004 m. kovo 22 d. nutartimi individualiai įmonei V. ir S. M. prekybos centrui iškėlė bankroto bylą, o 2009 m. sausio 8 d. nutartimi patenkino administratoriaus prašymą ir pripažino individualią įmonę V. ir S. M. prekybos centrą bankrutavusia, nutarė ją likviduoti dėl bankroto, patvirtino įmonės kreditorių finansinius reikalavimus. Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 26 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 8 d. nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. liepos 28 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 26 d. nutartį paliko nepakeistą. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą. Šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto kitaip, negu nustatyta šio įstatymo. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, šiai įmonei draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, išieškoti skolas iš įmonės turto, įskaityti tarpusavio reikalavimus ar kitaip vykdyti bankrutuojančios įmonės prievoles. Teismui patvirtinus įmonės kreditorių sąrašą, jų finansiniai reikalavimai tenkinami ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka ir eiliškumu. Ieškovų nuomone, toks kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimas galimas tik teismui pripažinus įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (ĮBĮ 30, 31 str.). Teismo manymu, su tokiu teiginiu sutikti negalima. Įmonių bankroto instituto tikslas – siekiant apsaugoti visuomenės interesus, sumažinti neigiamus dėl įmonių bankroto kylančius socialinius padarinius, kiek įmanoma operatyviau ir objektyviau spręsti tarpusavyje susijusių ūkio subjektų turtinius ginčus. Galimi atvejai, kai bankroto procedūra gali būti užbaigta ne tik teismui pripažinus įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, bet ir po bankroto bylos iškėlimo, kai nustatomi pagrindai, numatyti ĮBĮ 27 straipsnyje. Vienas iš tokių pagrindų yra tuomet, kai bankrutuojanti įmonė atsiskaito su visais kreditoriais (27 str. 1 d. 2 p.). Vadinasi, įstatymas nedraudžia bankrutuojančiai įmonei atsiskaityti su kreditoriais ir iki įmonės likvidavimo, tačiau toks atsiskaitymas turi būti vykdomas laikantis ĮBĮ 35 straipsnio reikalavimų. Teismo teigimu, tokią išvadą suponuoja sisteminė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4, 5 punktų, 11 straipsnio 3 dalies, 26 straipsnio 1 dalies, 27 straipsnio ir 35 straipsnio analizė. Teismas pažymėjo, kad bankroto administratorius su pirmosios eilės kreditoriais yra pilnai atsiskaitęs iki teismo 2009 m. sausio 8 d. nutarties pripažinti individualią įmonę V. ir S. M. prekybos centrą bankrutavusia, ir šie asmenys teismo nutartimi yra išbraukti iš kreditorių sąrašo. Ieškovų paminėtos Kauno apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-473-153/2006 ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa, skiriasi savo faktinėmis aplinkybėmis ir ieškovų ieškinyje cituojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos, todėl nagrinėjamoje byloje, kaip teismo precedentai, negali būti taikomos. Teismas nurodė, kad bankrutuojančios įmonės savininkų ieškiniai dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (kreditorinis reikalavimas vėliau perduotas atsakovui AB Turto bankui) finansinių reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo paduoti teismui 2008 metais, t. y. praėjus daugiau nei ketveriems metams po bankroto bylos iškėlimo ir Kauno apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutarties, kuria patvirtinti kreditorių reikalavimai, priėmimo. Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 8 d. nutartis įsiteisėjusi ir jos teisėtumas patikrintas kasacine tvarka. Todėl, teismo manymu, ginčijamų atsiskaitymo sandorių panaikinimas ieškovų nurodytais pagrindais yra formalaus pobūdžio, neatitiktų ne tik teisingumo ir protingumo principų, bet prieštarautų paminėtiems įmonių bankroto tikslams. Teismas nurodė, kad įsiteisėjus Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 8 d. nutarčiai, kuria individuali įmonė V. ir S. M. prekybos centras pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto bei kuria patvirtinti antros ir trečios eilės kreditorių patikslinti finansiniai reikalavimai, ieškovų argumentai dėl nagrinėjamų kitų civilinių bylų, kuriose ginčijami atsakovų VSDFV Marijampolės skyriaus bei AB Turto bankas finansiniai reikalavimai ir kurių baigtis gali turėti tiesioginės įtakos nustatant galutinį tenkintinų finansinių reikalavimų dydį, pripažintini nepagrįstais, kadangi kreditorių reikalavimai gali būti tikslinami ir po nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia bei likviduojama dėl bankroto (ĮBĮ 26 str. 1 d.), o nustačius, kad kreditorių finansiniai reikalavimai patvirtinti neteisėtai – sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo bankroto byloje. Remdamasis nurodytais argumentais, teismas konstatavo, kad atsakovams, kaip antros eilės kreditoriams, ginčijamos sumos buvo išmokėtos nepažeidžiant įstatymu nustatytos tvarkos ir eiliškumo, todėl tenkinti ieškinį jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

10Ieškovė V. M. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:

111. Teismo sprendimas prieštarauja imperatyvioms ĮBĮ ir CK normoms. Teismas sprendime nurodė, kad įmonės savininkų ieškiniai dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos finansinių reikalavimų neteisėtumo paduoti praėjus daugiau kaip ketveriems metams po bankroto bylos iškėlimo. Tačiau ši teismo nurodyta aplinkybė nesudaro pagrindo netaikyti imperatyvių ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte ir ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalyje nurodytų normų. Teismo išvada, kad bankrutuojančios įmonės prievolė atsiskaityti su kreditoriais atsiranda įmonei iškėlus bankroto bylą, prieštarauja prievolės sampratai ir jos esmei. Įmonės prievolė atsiskaityti su kreditoriais atsirado CK numatytais pagrindais, o jai iškėlus bankroto bylą, taikoma speciali ĮBĮ nustatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka, kurią administratorius pažeidė. Teismas nepasisakė dėl ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte ir ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalyje nurodytų normų, tiesiogiai susijusių su ginčo dalyku, taikymo. Iš esmės teisingas teismo teiginys, kad kreditorių reikalavimai iki įmonės likvidavimo gali būti tenkinami ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad administratorius tenkino reikalavimus, kurie yra ginčijami, ir tai buvo padaryta tuomet, kai nutartis dėl įmonės likvidavimo buvo neįsiteisėjusi.

122. Teismas, priimdamas sprendimą, netaikė įstatymo normų, kurias privalėjo taikyti. Administratoriaus teisė ir pareiga tenkinti ĮBĮ nustatyta tvarka patvirtintus kreditorinius reikalavimus atsiranda likviduojant bankrutavusią įmonę (ĮBĮ 31 str. 3 p.). Ginčijami atsiskaitymai su atsakovais vertintini kaip atskiri vienašaliai sandoriai, kadangi šiais veiksmais buvo siekiama teisinių padarinių – panaikinti civilines pareigas (CK 1.63 str., 6.2 str.), t. y. panaikinti įmonės prievolę, kuri kilo iš tam tikrų juridinių faktų. Atsiskaitymai atlikti tuo metu, kai vyko ginčas dėl patenkintos prievolės dydžio sumažinimo, taip pat pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas. Bankroto procedūra paprastai siekiama patenkinti ne pavienių kreditorių, turinčių balsų daugumą kreditorių susirinkime, o visų kreditorių interesus. Šiuo atveju teismas skolininko (įmonės ir kartu jos dalyvių) bei trečios eilės kreditorių interesus visiškai ignoravo.

133. Teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė konstitucinį asmens lygybės prieš įstatymą principą. Teismas nenurodė, kodėl vienų kreditorių atžvilgiu ĮBĮ normos, reglamentuojančios lėšų išmokėjimą taikytinos, o kitų – netaikytinos. Kauno apygardos teismas 2006 m. balandžio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-473-153/2006 tenkino bankrutuojančios V. ir S. M. prekybos centras administratoriaus analogišką ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Teismas nurodydamas, kad nurodytos bylos ir šios bylos radio decidenti nesutampa, šios išvados tinkamai nemotyvavo.

14Ieškovas S. M. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad sutinka su apeliaciniu skundu ir prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

15Atsakovas bankrutuojančios V. ir S. M. prekybos centro administratorius UAB ,,Audersima“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Tai pat pažymi, kad bylos duomenimis, nustatyta, jog teisminiai ginčai su AB Turto banku ir VSDFV Marijampolės skyriumi vyko dėl delspinigių paskaičiavimo, todėl bankroto administratorius, patenkinęs dalį šių įstaigų kreditorinių reikalavimų, t. y. nepriemoką be paskaičiuotų delspinigių, nepažeidė ĮBĮ 31 straipsnio 3 punkto reikalavimų.

16Atsakovas AB Turto bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad su AB Turto banku buvo atsiskaityta ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka, o ne teismo ar ginčo tvarka kaip teigia ieškovai, t. y. AB Turto banko reikalavimai buvo patenkinti laikantis ĮBĮ nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos, todėl nei apeliantės, nei trečiųjų asmenų interesai nebuvo pažeisti.

17Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal joje esančią medžiagą, galiojančią praktiką, materialinės teisės normų nepažeidė, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

18Trečiasis asmuo UAB ,,Statybos ritmas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad nepalaiko apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, nes tretysis asmuo suinteresuotas kuo skubesne bankroto proceso baigtimi.

19IV. Apeliacinio teismo argumentai

20Apeliacinis skundas netenkintinas.

21Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro faktinis ir teisinis pagrindai (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tikrina neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, o taip pat patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

22Pirmosios instancijos teismas surinko ir ištyrė visus įrodymus, teisingai juos įvertino ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

23Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar bankrutuojanti įmonė galėjo atsiskaityti su antros eilės kreditoriais, kurių reikalavimai yra ginčijami ir esant dar neįsiteisėjusiai nutarčiai dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

24Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei – skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Iškėlus įmonės bankroto bylą, stabdoma jos ūkinė veikla, taip pat tam tikram laikui – atsiskaitymai su kreditoriais. Šios padėties tęsimas paprastai nenaudingas nei kreditoriams, negaunantiems iš skolininko priklausančių lėšų, nei bankrutuojančiai įmonei, jei yra galimybių atnaujinti jos veiklą, taip pat įmonės savininkams ar dalyviams, turintiems teisę į turtą, liekantį atsiskaičius su kreditoriais. Taigi vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų yra kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras, nutraukiant bylą ĮBĮ 27 straipsnio pagrindais arba kitais atvejais – likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš įmonių rejestro ĮBĮ 32 straipsnio nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje AB Turto bankas v. BAB „Oruva“, bylos Nr. 3K-3-653/2005; 2007 m. spalio 17 d. nutartį civilinėje byloje Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ v. BUAB „Revi“, bylos Nr. 3K-7-326/2007, inter alia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje AB Turto bankas v. bankrutuojanti individuali įmonė V. ir S. M. prekybos centras, bylos Nr. 3K-7-362/2007 ).

25Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2004 m. kovo 22 d. nutartimi individualiai įmonei V. ir S. M. prekybos centrui iškėlė bankroto bylą, o 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartimi patvirtino įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. Kauno apygardos teismas 2009 m. sausio 8 d. nutartimi pripažino individualią įmonę V. ir S. M. prekybos centrą bankrutavusia, nutarė ją likviduoti dėl bankroto, patvirtino įmonės kreditorių finansinius reikalavimus. Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 26 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 8 d. nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. liepos 28 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 26 d. nutartį paliko nepakeistą. Bankrutuojančios IĮ V. ir S. M. prekybos centro administratorius 2009 m. vasario 12 d. išmokėjo antros eilės kreditoriui AB Turto bankui – 1 047 282,70 Lt, o VSDFV Marijampolės skyriui – 126 850 Lt. Apeliantė nurodo, kad dėl to, jog su minėtais kreditoriais atsiskaityta dar neįsiteisėjus nutarčiai dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, buvo pažeistos ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte ir ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalyje nurodytos nuostatos.

26ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas įtvirtina, kad įmonei įgijus bankrutuojančios įmonės teisinį statusą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto kitaip, negu nustatyta šio įstatymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto norma skirta bankrutuojančios įmonės vykdytinoms prievolėms suspenduoti tam, kad būtų apsaugoti kreditorių interesai bei paskirstomas įmonės turtas proporcingai kreditorių reikalavimų dydžiui, atsižvelgiant į kreditorių eiliškumą. Bankrutuojančios įmonės turtas ir lėšos yra paskirstomos kreditoriams bendra tvarka tik atlikus įstatyme nustatytas bankroto procedūras, pirmiausia aukštesnės eilės kreditorių reikalavimams tenkinti. Bankrutuojančios įmonės turtas, tiek faktiškai valdomas bankroto bylos įmonei iškėlimo metu, tiek ir įgytas įmonės naudai pagal prievoles, kurių vykdymo laikas suėjo po bankroto bylos iškėlimo, tampa įmonės kreditoriams dalytinu turtu. Dėl to minėtas ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nurodytas bankrutuojančios įmonės vykdytinų prievolių draudimas užtikrina, kad kiekvienas tos pačios eilės kreditorius tenkintų turimus reikalavimus proporcingai pagal sumas, gautas iš viso įmonei priklausančio turto, o atskiro kreditoriaus turimas reikalavimas tenkinamas tik kartu su kitų kreditorių reikalavimais. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ĮBĮ nedraudžia bankrutuojančiai įmonei atsiskaityti su kreditoriais ir iki įmonės likvidavimo, tačiau toks atsiskaitymas turi būti vykdomas laikantis ĮBĮ 35 straipsnyje numatyto kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos ir eiliškumo.

27Iš bylos duomenų nustatyta, kad bankrutuojančios IĮ V. ir S. M. prekybos centro bankroto administratorius su bankrutuojančios įmonės pirmosios eilės kreditoriais visiškai atsiskaitė 2008 m. liepos mėnesį ir Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartimi šie kreditoriai buvo išbraukti iš įmonės kreditorių sąrašo. ĮBĮ nėra įtvirtintas draudimas bankroto administratoriui tenkinti kreditorių reikalavimus ir iki įmonės likvidavimo. Svarbu tai, kad atsiskaitymas su kreditoriais nepažeistų ĮBĮ 35 straipsnio reikalavimų. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tokia išvada darytina sistemiškai įvertinus ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4, 5 punktų, 11 straipsnio 3 dalies, 26 straipsnio 1 dalies, 27 straipsnio ir 35 straipsnio reikalavimus.

28Be to, pripažinimas niekiniais bankrutuojančios įmonės 2009 m. vasario 12 d. sudarytų atsiskaitymo sandorių, esant priimtai, tačiau neįsiteisėjusiai Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 8 d. nutarčiai dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama, kai ji įsiteisėjo 2009 m. liepos 28 d., neatitiktų pagrindinio įmonių bankroto proceso tikslo – kiek įmanoma operatyviau patenkinti visų įmonės kreditorių interesus ir teisėtus lūkesčius.

29Atmestinas ir apeliantės argumentas, kad bankroto administratorius nepagrįstai tenkino kreditorių reikalavimus, kurie yra ginčijami teisme. Teisėjų kolegija pažymi, kad ĮBĮ normose nenustatyta draudimo tikslinti kreditorių reikalavimus po nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto priėmimo. Pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad kreditorių reikalavimai, atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo dienos, pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį gali būti tvirtinami teismo nutartimi, kuria teismas pripažino įmonę bankrutavusia ir nutarė ją likviduoti, ar po to atskirai priimta nutartimi dėl kreditoriaus reikalavimo ar patikslinto reikalavimo. Tokia nutartis gali būti priimama iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 26 str. 1 d., 30 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje AB Turto bankas v. bankrutuojanti individuali įmonė V. ir S. M. prekybos centras, bylos Nr. 3K-3-591/2008). Kadangi kreditorių reikalavimai, atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo dienos, gali būti reiškiami iki teismo nutarties dėl bankroto bylos nutraukimo ar sprendimo likviduoti įmonę priėmimo, tai iki to laiko jie taip pat gali būti ir tikslinami. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ta aplinkybė, jog teisme yra ginčijami kreditorių reikalavimai, negali būti pakankamas pagrindas panaikinti ginčijamus atsiskaitymo sandorius.

30Atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kodėl vienų kreditorių atžvilgiu ĮBĮ normos, reglamentuojančios lėšų išmokėjimą taikytinos, o kitų – netaikytinos, nes Kauno apygardos teismas 2006 m. balandžio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-473-153/2006 tenkino bankrutuojančios V. ir S. M. prekybos centras administratoriaus analogišką ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog, nagrinėdamas bylas, teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas bei aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste. Bandymas taikyti konkrečius teismo precedentus bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas atitinkamas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje AB „Klaipėdos Smeltė“ v. BAB „Lietuvos farmacija“, bylos Nr. 3K-3-525/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; 2009 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Marijampolės miškų urėdija v. B. P., bylos Nr. 3K-3-215/2009, kt.). Apeliantės nurodytoje Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-473-153/2006 pripažinti atsiskaitymo sandoriai niekiniais, kadangi juos sudarė bankrutuojančios įmonės savininkė neturėdama įgaliojimų veikti įmonės vardu, nes buvo įsiteisėjusi nutartis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, be to, buvo atsiskaityta su trečios eilės kreditoriais. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantės nurodytos bylos ratio decidendi iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis.

31Vadovaudamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, tinkamai išaiškino ir taikė ĮBĮ nuostatas ir padarė bylos duomenimis pagrįstas išvadas, todėl bylą išsprendė teisingai ir nėra pagrindo naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą sprendimą. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

32Netenkinant apeliacinio skundo, atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). Bylos duomenimis, atsakovas bankrutuojanti IĮ V. ir S. M. prekybos centras turėjo 1 000 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 196), kurios priteistinos iš apeliantės (CPK 98 str.). Taip pat iš apeliantės priteistinos procesinių dokumentų apeliacinės instancijos teisme įteikimo išlaidos 25,65 Lt (t. 2, b. l. 193) (CPK 92 str.).

33Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

Nutarė

34Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

35Priteisti iš atsakovės V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) atsakovui bankrutuojančiai IĮ V. ir S. M. prekybos centrui (į. k. 5110179) 1 000 Lt (tūkstantį litų) advokato atstovavimo išlaidų.

36Priteisti iš atsakovės V. M. 25,65 Lt (dvidešimt penkis litus, 65 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Proceso dalyviai
Ryšiai
2. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ieškovai V. M. ir S. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu bei patikslintu... 6. Ieškovai nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2009 m. sausio 8 d. nutartimi... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Kauno apygardos teismas 2010 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinį atmetė,... 9. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 10. Ieškovė V. M. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2010 m.... 11. 1. Teismo sprendimas prieštarauja imperatyvioms ĮBĮ ir CK normoms. Teismas... 12. 2. Teismas, priimdamas sprendimą, netaikė įstatymo normų, kurias privalėjo... 13. 3. Teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė konstitucinį asmens lygybės... 14. Ieškovas S. M. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad sutinka su... 15. Atsakovas bankrutuojančios V. ir S. M. prekybos centro administratorius UAB... 16. Atsakovas AB Turto bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno... 17. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepimu į... 18. Trečiasis asmuo UAB ,,Statybos ritmas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą... 19. IV. Apeliacinio teismo argumentai... 20. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro faktinis ir teisinis... 22. Pirmosios instancijos teismas surinko ir ištyrė visus įrodymus, teisingai... 23. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar bankrutuojanti įmonė galėjo... 24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad bankroto... 25. Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2004 m. kovo 22 d.... 26. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas įtvirtina, kad įmonei įgijus... 27. Iš bylos duomenų nustatyta, kad bankrutuojančios IĮ V. ir S. M. prekybos... 28. Be to, pripažinimas niekiniais bankrutuojančios įmonės 2009 m. vasario 12... 29. Atmestinas ir apeliantės argumentas, kad bankroto administratorius... 30. Atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas... 31. Vadovaudamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija... 32. Netenkinant apeliacinio skundo, atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi... 33. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio... 34. Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 35. Priteisti iš atsakovės V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) atsakovui... 36. Priteisti iš atsakovės V. M. 25,65 Lt (dvidešimt penkis litus, 65 ct)...