Byla 2A-900-440/2014

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, išnagrinėjusi atsakovo V. Š. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-12-287/2014, pagal ieškovės R. Š. ieškinį atsakovui V. Š. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, turto padalinimo bei atsakovo V. Š. priešieškinį ieškovei R. Š. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, turto padalinimo bei kreditorinio įsipareigojimo trečiajam asmeniui po 1/2 dalį padengimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui J. Š.,

2Teismas išnagrinėjęs bylą

Nustatė

3I. G. esmė

4Ieškovė R. Š. prašo santuoką įregistruotą 2005-07-15 Pakruojo rajono civilinės metrikacijos skyriuje įrašo Nr. 54 tarp jos ir V. Š. nutraukti dėl atsakovo kaltės. Butą su rūsiu, kurio unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ) įsigytą 2003-06-05 pirkimo –pardavimo sutartimi ir teisiškai įregistruotą jos vardu pripažinti jos asmenine nuosavybe. Pripažinti automobilį FORD MONDEO valstybinis Nr. ( - ) jos asmenine nuosavybe ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad dviejų kambarių butą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ), ji įsigijo už savo asmenines lėšas. Buto vidutinė rinkos vertė 2013-01-01 yra 13700,00 Lt. Su atsakovu pradėjo bendrauti nuo 2002 m. , jis tuo metu niekur nedirbo, jokių pajamų neturėjo, todėl įsigyti būstą su juo bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis nebuvo jokios galimybės. 2003-06-18 ji sudarė su Pakruojo ūkininkų kredito unija Būsto paskolos (kreditavimo) sutartį Nr. 696, pagal kurią kreditorius jai suteikė 15000,00 Lt paskolą buto pirkimui. Prievolę vykdė viena, atsakovas neprisidėjo, nes niekur nedirbo ir pajamų negaudavo. Nurodė, kad J. Š. buto pirkimui jai pinigų nedavė, ji jo pinigų paskolinti neprašė, nors neneigia, kad pinigai buvo duoti bet ne jai, o atsakovui. Buto pirkimui buvo panaudoti 2003-06-18 Būsto paskolos (kreditavimo) sutarties Nr. 696 pagrindu gauti pinigai 15000,00 Lt. Atsakovo prašymas nustatyti, kad minėtas butas priklauso atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise ir priteisti jam 1/2 šio buto dalį, nepagrįstas. Jos tėvai J. ir P. P. jai padovanojo 7000,00 Lt sumą, už kurią ji įsigijo automobilį. Automobilis buvo įsigytas už jos asmenines lėšas (dovanotus pinigus) ir jo įsigijimo dieną atsakovui ta aplinkybė buvo gerai žinoma. Nurodė, kad dėl atsakovo kaltės bendras gyvenimas tapo nebeįmanomas. Jis nevykdė savo, kaip sutuoktinio pareigų, elgėsi su ja žiauriai, ciniškai, nepagarbiai, nerėmė šeimos materialiai, piktnaudžiavo alkoholiu, savo kaltais, neteisėtais veiksmais padarė materialinę bei moralinę žalą. Atsakovas neteisėtais veiksmais nuolat blogino šeimos materialinę padėtį, nes už KET pažeidimus daugybę kartų yra baustas administracine tvarka, ir per laikotarpį nuo 2005-07-05 (santuokos įregistravimo) iki 2013-04-08 jam paskirta baudų, kurių bendra suma – 20260,00 Lt ir konfiskuotas automobilis, kurio vertė 850,00 Lt. Prašo atsakovo priešieškinį atmesti.

5Atsakovas su ieškiniu sutiko iš dalies, pareiškė priešieškinį ir prašo santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Nustatyti, kad butas su rūsiu adresu ( - ), unikalus numeris ( - ), yra jo ir ieškovės dalinėje nuosavybėje ir priteisti kiekvienam po 1/2 dalį šio buto. Kreditorinį įsipareigojimą J. Š. jie su ieškove R. Š. turi padengti po 1/2 dalį, t.y. po 4750,00 Lt. Nurodė, kad su ieškove kartu pradėjo gyventi ir vesti bendrą ūkį nuo 2002 metų, gyveno pas ieškovės tėvus. Kai nusprendė įsigyti būstą - butą adresu ( - ), 6000 Lt jis pasiskolino iš savo tėvo J. Š. ir asmeniškai perdavė tuos pinigus buvusiam buto savininkui V. S. Likusią pinigų dalį ieškovė gavo, įkeisdama nekilnojamąjį turtą. Buities sąlygų pagerinimui iš tėvo jis pasiskolino dar 9500,00 Lt. Be to visos malkos buvo vežamos iš tėvo miško, daržovės ir mėsa taip pat iš tėvų. Ieškovė beveik niekada namuose negamino maisto ir jie maitinosi pas jo tėvus. Įgytas butas ieškovės vardu nėra vien jos nuosavybė, nes jie bendrai investavo lėšas į jį ir jie abu yra buto bendrasavininkiai.

6Trečiasis asmuo J. Š. paaiškino, kad jo sūnus V. ir R. pradėję gyventi kartu, gyveno pradžioje pas R. tėvus. Po kurio laiko sūnus paprašė padėti, pasakė, kad nori pirkti butą. R. jam pasakė, jog nori gyventi atskirai nuo tėvų, pasakė, kad S. parduoda butą, už kurį prašo 11000,00 Lt. Po kiek laiko sūnui ir R. atėjus pas jį, jis davė 6000,00 Lt, kuriuos R. sakė, kad atiduos S., kad galėtų sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, o po to paimti paskolą. Vėliau jis davė pinigų buto grindų keitimui 1000,00 Lt, nes prašė, prieš tai dar davė 1000,00 Lt garažui. Vėliau sugalvojo atsijungti centrinį šildymą ir atėję prašė paskolinti 2000,00 Lt, jis davė 1500,00 Lt. R. su V. kartu gyvena jau vienuolika metų ir per tuos metus naudojasi malkomis iš jo miško, per metus po aštuonis kubinius metrus, vasarą jiems duodavo daržovių. Pinigus davė kaip savo vaikams gyvenimui ir nesakė, kad reikės grąžinti ir dabar neprašo, bet jeigu skiriasi, tegul butą dalijasi pusiau, nes jo pinigų į tą butą yra įdėta daugiau, o jeigu butas bus priteistas R., tada prašo priteisti jam 9500,00 Lt skolą ir dar už malkas.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Pakruojo rajono apylinkės teismas 2014 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Santuoką, įregistruotą ( - ) Pakruojo rajono civilinėje metrikacijoje, įrašo Nr. ( - ), tarp V. Š. ir R. P. (Š.) nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės, paliekant šalims santuokines pavardes Ša. ir Š. Teismas pripažino, kad automobilis „Ford Mondeo“ valstybinis Nr. ( - ) asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovei R. Š., ir jį priteisė ieškovei. Paliko ieškovei R. Š. jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą su rūsiu, kurio unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ). Likusią atsakovo V. Š. priešieškinio dalį atmetė. Priteisė ieškovei R. Š. iš atsakovo V. Š. 2500,00 Lt išlaidų advokatės pagalbai apmokėti. Teismas, įvertinęs visumą byloje nustatytų aplinkybių konstatavo, kad atsakovo V. Š. piktnaudžiavimas alkoholiu byloje įrodytas, ką jis ir pats pripažįsta. Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovas V. Š. yra aštuonis kartus baustas už kelių eismo taisyklių pažeidimus, jam paskirtosios baudos, kurių bendra suma šiuo metu sudaro 15260,00 Lt, yra išieškomos antstolių. Atsakovas V. Š. nuo 2003 metų yra dirbęs tik tris mėnesius, iš jų santuokos metu – tik vieną kartą vieną mėnesį, darbo biržoje neregistruotas, kai tuo tarpu ieškovė nuolat dirbo. Pastarosios aplinkybės rodo atsakovo nuolatinį girtavimą, nesirūpinimą šeima, jos prestižu ir morale, šeimos materialine gerove, veikimą išimtinai tik savo interesais. Todėl teismo vertinimu, yra pagrindas išvadai, kad atsakovo piktnaudžiavimas alkoholiu ir veikimas priešingai šeimos interesais yra viena iš šalių šeimos iširimo priežasčių. Atsakovas V. Š. santuokos iširimo vieną iš priežasčių nurodė, jog ieškovė jam buvo neištikima. Tačiau, teismo vertinimu, atsakovas šioms aplinkybėms pagrįsti konkrečių įrodymų nepateikė. Teismas įvertinęs liudytojų parodymus teismas sprendė, kad byloje neįrodytas ieškovės neištikimybės faktas, nepateikta objektyvių ir patikimų įrodymų. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nurodė, kad ieškovė nepakankamai rūpinosi šeima, nes beveik niekada namuose negamino maisto, neskalbdavo, jie maitinosi pas jo tėvus, skalbė jo mama, atsakovas net kelis kartus gydėsi nuo priklausomybės alkoholiui, tačiau gydymo išlaidas apmokėdavo jo tėvai ir pan. Nors šių aplinkybių atsakovas jokiais įrodymais nepatvirtino, ieškovė jų nei patvirtino, nei paneigė. Teismas padarė išvadą, kad iš esmės šeima iširo dėl nepakankamo lojalumo ir pagarbos vienas kitam, abiejų sutuoktinių nesugebėjimo sukurti ilgalaikių ir darnių šeiminių santykių, skirtingų jų požiūrių į būtent bendrų, šeiminių problemų sprendimą ir t.t. Teismas konstatavo, kad šeimos iširimui įtakos turėjo abiejų sutuoktinių elgesys, šalių santuoka faktiškai iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, jiems toliau bendrai gyventi ir išsaugoti šeimą neįmanoma, todėl santuoka nutrauktina, paliekant abiems sutuoktiniams jų santuokines pavardes. Dėl nekilnojamojo daikto – buto su rūsiu įgyto ieškovės 2003-06-05, iki jai ( - ) sudarant santuoką su atsakovu V. Š. notarine nekilnojamojo daikto Pirkimo - pardavimo sutartimi, teismas vertino, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų dėl ieškovės ir atsakovo kokio nors bendros jungtinės veiklos susitarimo buvimo įgyti šį ginčo butą bendrojon nuosavybėn. Dėl atsakovo nurodomų 6000,00 Lt įgijimo iš savo tėvo J. Š. butui pirkti pažymėjo, kad šalys skirtingai ir nenuosekliai aiškino aplinkybes dėl šios sumos įgijimo paskirties ir jos panaudojimo, liudytojų S. S. ir V. S. paaiškinimus teismas atmetė, kaip neinformatyvius, nenuoseklius ir kaip visiškai prieštaraujančius byloje esantiems rašytiniams įrodymams dėl buto įsigijimo ir sumokėtos už butą sumos. Teismas vertino, kad pagal byloje esančius įrodymus nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, jog ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas pripažintinas bendrąja sutuoktinių nuosavybe. Atsakovas neįrodė, jog ieškovės asmeninis nekilnojamasis turtas – butas su rūsiu – buvo pagerintas iš esmės, santuokos metu ir sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Byloje nepateikta jokių įrodymų apie šio ginčo buto pagerinimą. Atsakovo nurodomi argumentai dėl butui pagerinti pirktų daiktų, netgi pasiskolinus šias lėšas jų pirkimui iš jo tėvo J. Š., nepagrįsti visiškai jokiais leistinais įrodymais. Dėl atsakovo nurodomo 1000,00 Lt vertės garažo, pažymėjo, kad byloje jokių duomenų apie tokio daikto egzistavimą, jo įgijimą nepateikta. Teismas sprendė, kad byloje atsakovas nepateikė ginčo buto pagerinimo iš esmės santuokos metu patvirtinančių įrodymų, o aukščiau aptartos aplinkybės negali būti pakankamu įrodymu dėl ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pripažinimo bendrąja sutuoktinių nuosavybe LR CK 3.90 straipsnyje nustatytais pagrindais. Todėl įvertinus byloje nustatytų duomenų visumą, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo šį ginčo butą nutraukiant šalių santuoką dalinti (LR CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3.118 straipsnio 1 dalis), nes nekilnojamasis daiktas – butas su rūsiu įgytas ieškovės R. Š. iki santuokos ir jis jai priklauso asmeninės nuosavybės teise. Dėl visų aukščiau nurodytų motyvų atmestinas atsakovo V. Š. reikalavimas dėl nustatymo, kad šis butas su rūsiu yra jo ir ieškovės dalinėje nuosavybėje ir nutraukiant santuoką priteistina kiekvienam sutuoktiniui po ½ dalį šio buto. Ieškovės R. Š. reikalavimas dėl pripažinimo kad automobilis „Ford Mondeo“, valstybinis Nr. ( - ) asmeninės nuosavybės teise priklauso R. Š. yra pagrįstas ir pilnai įrodytas nes byloje esanti 2007 m. rugsėjo 2 d. sutartis patvirtina, kad 7000,00 Lt ieškovei dovanojo jos tėvai P. P. ir J. P. lengvojo automobilio pirkimui ir šių aplinkybių atsakovas neginčijo.

9Dėl atsakovo V. Š. nurodyto sutuoktinių kreditoriaus ir bendro 9500,00 Lt kreditorinio įsipareigojimo, kuris nutraukiant santuoką dalintinas lygiomis dalimis, pažymėjo, kad į bylą, nebuvo pateikta jokių įrodymų apie J. Š. 6000,00 Lt paskolos suteikimą iki šalių santuokos sudarymo 2003 metais, nei atsakovui nei ieškovei. Be to, nėra jokio teisinio pagrindo šios prievolės kvalifikuoti kaip bendros abiejų sutuoktinių, už kurią šiuo atveju šalys turi atsakyti bendrai. Teismas sprendė, kad atsakovo V. Š. reikalavimas dėl sutuoktinių bendro 9500,00 Lt kreditorinio įsipareigojimo J. Š., kurį abu sutuoktiniai turi padengti lygiomis dalimis, t.y. po 4750,00 Lt, atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Teismas pažymėjo, kad baudos už vieno iš sutuoktinių padarytus teisės pažeidimus laikomos asmeninėmis to sutuoktinio prievolėmis (LR CK 3.115 straipsnio 1 dalis), kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte (LR CK 3.112 straipsnis). Teismas sprendė, kad byloje nustatyta ir atsakovas pripažįsta, kad savo kaltais veiksmais padarė teisės pažeidimus, už kuriuos skirtos jam baudos yra priverstinai išieškomos antstolių, todėl šios jo neįvykdytos prievolės yra laikytinos jo asmeninėmis prievolėmis, kurios po santuokos nutraukimo lieka atsakovui V. Š..

10III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

11Apeliaciniu skundu atsakovas V. Š. prašo panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimą ir tenkinti priešieškinį.

12Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

131. Pakruojo rajono apylinkės teismo sprendimas priimtas šališkai, atmesti visi atsakovo, trečiojo asmens, bei liudytojų patvirtinančių ieškovės amoralų elgesį parodymai. Liudytojų parodymai dėl ieškovės neištikimybės atmesti nepagrįstai. Nors teismas santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės, bet kažkodėl įžvelgė daugiau jo kaltės, tai rodo teismo šališkumą.

142.Teismas netinkamai vertino, arba visai nevertino ieškovės fakto pripažinimo, kad ji gavo 6000,00 Lt iš atsakovo tėvo, buto pirkimui. Viso buvo paskolinta 9500,00 Lt. Į buto pirkimą iš jo pusės investuota 6000,00 Lt, buto gerinimui investuota dar 2500,00 Lt. Buto vidutinė rinkos vertė yra 12800,00 Lt. Nors į butą investuota iš jo pusės 8500,00 Lt, bet jis nepripažintas bendrasavininkiu. Be to atsakovas neprašė teismo pripažinti bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes butas buvo įgytas iki santuokos sudarymo. Prašė jį pripažinti kaip turtą, esantį dalinėje bendroje nuosavybėje. Teismas sprendime pasisakė tik apie jungtinę nuosavybę. Mano, kad turtinius įsipareigojimus privalo atlyginti kreditoriui J. Š. lygiomis dalimis. Nesutinka, kad liudytojai painiojosi duodami paaiškinimus. Buto pirkimas vyko 2003 metais ir jie dėl to visų smulkmenų atkurti negalėjo, bet nepamiršo, kad 6000,00 Lt, ar, kaip teismas nurodo - galimai 5000,00 Lt, jie gavo iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Butą pardavė bei už jį gavo tik 11000,00 Lt, o ne 15000,00 Lt. Darytina paprasta išvada, kad likusius pinigus S. grąžino ieškovei, kuri pinigus panaudojo savo reikmėms. Liudytoja S. S. patvirtino savo vyro parodymus, kad butą pardavė už 11000, 00 Lt nors sutartį sudarė 15000,00 Lt sumai. Iš viso to mato, kad nuo pat santuokos pradžios ieškovė elgėsi nesąžiningai, paėmė paskolą buto pirkimui 15000,00 Lt, iš kurių sau pasiėmė 10000,00 Lt, todėl šiuo atveju rašytinius įrodymus reikia vertinti per liudytojų, jo trečiojo asmens bei pačios ieškovės parodymų prizmę. Be to, vienas iš įrodymų, kad butas jam ir ieškovei priklauso kaip bendraturčiams, yra tai, kad parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovė pati pripažino, kad jis jai davė 6000,00 Lt. Tai pripažindama, ieškovė iškarto pradėjo tai neigti, teisintis, kad dalį pinigų išleido jo baudai sumokėti. Tai melas nepatvirtintas jokiais rašytiniais įrodymais. Jis gauna neįgalumo pašalpą iš kurios yra atskaitomos visos baudos, todėl neturėdamas kitų, atliekamų pinigų, pinigus, skirtus buto pirkimui, negalėjo leisti panaudoti baudos sumokėjimui.

153.Teismas nepagrįstai priteisė iš jo visas ieškovės advokato pagalbai apmokėti turėtas išlaidas. LR CPK 93 straipsnis numato bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui - proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Ši norma taikoma ir sprendžiant klausimą dėl šaliai turėtų išlaidų byloje atlyginimo. Kadangi ieškovės ieškinys tenkintinas iš dalies, teismas privalėjo atitinkamai sumažinti priteistinas iš jo ieškovei turėtas atstovavimo išlaidas.

16Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė R. Š. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

181. Teismas, visapusiškai iš objektyviai vertindamas byloje surinktus įrodymus, teisingai sprendė, kad atsakovo kaltė dėl šeimos iširimo yra įrodyta, neįrodytas ieškovės R. Š. neištikimybės faktas. Tačiau byloje nustatytų duomenų pagrindu teismas padarė išvadą, kad dėl šeimos iširimo iš dalies kalta ir ieškovė, t.y. šalių šeima iširo dėl nepakankamo lojalumo ir pagarbos vienas kitam, abiejų sutuoktinių nesugebėjimo sukurti ilgalaikių ir darnių šeiminių santykių, skirtingų jų požiūrių į bendrų, šeiminių problemų sprendimą. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog viena iš šalių yra išimtinai kalta dėl iširusios santuokos.

192. Apeliantas akcentavo, jog jis neprašo teismo ieškovei R. Š. asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad nekilnojamąjį daiktą - butą su rūsiu ieškovė įsigijo 2003-06-05, iki jai sudarant ( - ) santuoką su atsakovu V. Š., todėl šis nekilnojamasis daiktas yra asmeninė ieškovės nuosavybė. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovės ir atsakovo susitarimą Įsigyti ginčo butą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teismui pateiktų rašytinių įrodymų pagrindu padaryta teisinga išvada, kad atsakovas niekada jokių pajamų neturėjo, nes dirbo vos keletą mėnesių, nuolat girtavo, buvo ieškovės išlaikomas, daugelį kartų baustas administracine tvarka, dėl atsakovo kaltės ieškovė neteko automobilio (buvo konfiskuotas), o iš jo gaunamos neįgaliojo pensijos iki šiol yra atskaitomos skolos (administracinės baudos) valstybei. Likusios pensijos dalies nepakanka paties atsakovo pragyvenimui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai vertino šalių paaiškinimus dėl atsakovo V. Š. bei trečiojo asmens J. Š. minimų 6000,00 Lt, kuriuos tėvas, tretysis asmuo neva tai paskolino sūnui buto pirkimui. Šalys skirtingai ir nenuosekliai aiškino aplinkybes dėl šios sumos įsigijimo paskirties ir jos panaudojimo. Todėl šių liudytojų parodymus teismas pagrįstai atmetė, kaip neinformatyvius, nenuoseklius ir kaip prieštaraujančius byloje esantiems rašytiniams įrodymams.

203. Apelianto teiginys, kad teismas nagrinėjo tai, ko atsakovas neprašė yra neteisingas, prieštarauja jo paties ieškinio turiniui, faktinėms bylos aplinkybėms bei LR CK 4.73 straipsnyje pateiktai bendrosios dalinės nuosavybės teisės sampratai. LR CK 4.73 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės dalys, o bendroji jungtinė nuosavybės teisė - kai nuosavybės teisės dalys nėra nustatytos. Atsakovas tiek priešieškinyje, tiek pasisakymuose teismo posėdžių metu, tiek apeliaciniame skunde minėjo tai, kad šalių faktiniai santuokiniai santykiai susiklostė 2002 metais, iki santuokos įregistravimo. Atsakovas be to nurodė, kad butas buvo reikalingas jų šeimai ir kad šį butą šalys įsigijo kartu, t.y. jis sumokėjo 6000,00 Lt tėvo paskolintus pinigus, o ieškovė - likusią pardavimo kainos dalį. Tačiau šių aplinkybių leistinomis įrodinėjimo priemonėmis atsakovas neįrodė. Atsakovas, prašydamas pripažinti jam dalinės nuosavybės teisę į butą ir jį padalinti lygiomis dalimis, supainiojo bendrosios dalinės ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės sąvokas. Atsakovas neįrodinėjo, kad iki santuokos su ieškove įregistravimo įsigijo konkrečią buto dalį, už ją sumokėdamas pinigus, niekada nenurodė, kokia tai dalis, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, savo reikalavimo negrindė LR CK ketvirtosios knygos normomis. Pakruojo rajono apylinkės teismas, spręsdamas dėl atsakovo priešieškinio reikalavimo priteisti jam ½ buto dalį, teisingai tyrė ir vertino įrodymus, nepažeidė materialinės teisės normų, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, aiškinant LR CK 3.88 straipsnio, 3.89 straipsnio bei 3.90 straipsnio normų taikymą.

214.Teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teisingai sprendė, kad byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių tai, kad J. Š. 2003 m. iki santuokos sudarymo suteikė šalims 6000,00 Lt paskolą. Atkreipė teismo dėmesį į tai, kad 6000,00 Lt sumos įrodinėjimas galimas tik rašytiniais įrodymais. Rašytinės sutarties ar kitokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių tai, kad R. Š. gavo iš J. Š. 6000,00 Lt kaip paskolą butui pirkti, apeliantas nepateikė. Teismas pagrįstai atsakovo V. Š. reikalavimas dėl sutuoktinių 9500,00 Lt kreditorinio įsipareigojimo J. Š. padalinimo lygiomis dalimis, t.y. po 4750 Lt, atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

225. Nepaisant to, kad iš dalies patenkintas atsakovo priešieškinio reikalavimas, ieškovė šioje proceso stadijoje laikytina laimėjusia šalimi, nes negalima pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jos nenaudai. Šio sprendimo ji neskundė. Patenkintas esminis jos ieškinio reikalavimas - dėl nekilnojamojo daikto, įgyto asmeninės nuosavybės teise palikimo po santuokos nutraukimo jai ir atmestas šioje dalyje priešieškinys. Pažymėjo, kad dėl atsakovo kaltės ir negeranoriškumo šalys neužbaigė civilinės bylos taikos sutartimi. Dėl to, vadovaujantis LR CPK 93 straipsnio 1, 3 dalimis ir 98 straipsnio 1 dalimi teismas pagrįstai iš atsakovo ieškovei priteisė visas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

23Atsiliepimu į apeliacinį skundą Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo teismo sprendimą dėl apeliacinio skundo priimti teismo nuožiūra.

24IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

25Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

26Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis).

27Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio ar abiejų sutuoktinių kaltės, turto pripažinimo asmenine nuosavybe bei prievolių kreditoriams.

28Ieškovė R. Š. prašė nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės, o atsakovas V. Š. priešieškiniu prašė santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Ieškovė nurodė, kad atsakovas iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas - piktnaudžiavo alkoholiu, nerėmė šeimos materialiai, niekur nedirbo, buvo jos išlaikomas, neteisėtais veiksmais blogino šeimos materialinę padėtį, nes už kelių eismo taisyklių pažeidimus daug kartų baustas administracine tvarka, paskirtų baudų bendra suma – 20260,00 Lt, dėl vairavimo transporto priemonės neblaiviam, konfiskuotas ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantis automobilis ir kita, dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Ieškovė nurodė, kad ji dorai ir sąžiningai vykdė savo kaip sutuoktinės pareigas, nuolat dirbo ir rėmė šeimą materialiai, rūpinosi buitimi. Atsakovas ieškovę kaltino neištikimybe. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas ar santuoka iširo dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės, atsižvelgė į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas. LR CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Pagal to paties straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. LR CK 3.61 straipsnyje nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės; pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tos pačios pasekmės, kaip ir nutraukus santuoką sutuoktinių bendru sutikimu. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-6/2007; kt.). Sutuoktinio pareigos nustatytos LR CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį santuokos išsaugojimo atžvilgiu tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2006; 2007 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2007; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010; 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; kt.). Teismas, įvertinęs visumą byloje nustatytų aplinkybių konstatavo, kad atsakovo V. Š. piktnaudžiavimas alkoholiu byloje pilnai įrodytas, ką jis ir pats pripažįsta, jis aštuonis kartus baustas už kelių eismo taisyklių pažeidimus, paskirtosios baudos, kurių bendra suma šiuo metu sudaro 15260,00 Lt, yra išieškomos antstolių iš visiškai menkų jo pajamų - gaunamos 168,91 Lt netekto darbingumo pensijos, iš kurios kas mėnesį atskaičiuojama po 84,45 litų (50 proc.), konfiskuota ir ieškovės transporto priemonė. Šie duomenys, teismo vertinimu, patvirtina kad nuolat bloginama šeimos materialinė padėtis. Teismas nustatė, kad atsakovas V. Š. nuo 2003 metų yra dirbęs tik tris mėnesius, iš jų santuokos metu – tik vieną kartą vieną mėnesį, darbo biržoje neregistruotas, . Pastarosios aplinkybės rodo atsakovo nuolatinį girtavimą, nesirūpinimą šeima, jos prestižu ir morale, šeimos materialine gerove, veikimą išimtinai tik savo interesais. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovo piktnaudžiavimas alkoholiu ir veikimas priešingai šeimos interesais yra viena iš šalių šeimos iširimo priežasčių. Dėl ieškovės neištikimybės teismas atmesdamas atsakovo argumentus vertino, kad įrodymų nepateikta. Teismas liudytojų V. S. ir V. K. parodymus vertintino kritiškai ir atmetė kaip nepagrįstus. Nors liudytojas V. S. nurodė neva du kartus matęs ieškovės R. Š. neištikimybės faktus. Teismas įvertinus liudytojų parodymus, atsižvelgęs į jų asmenybes padarė išvadą, kad byloje ieškovės neištikimybės faktas neįrodytas, nes nepateikta objektyvių ir patikimų įrodymų, kad ieškovė buvo neištikima savo sutuoktiniui. Teismas vertino ir atsakovo nurodytas aplinkybes dėl ieškovės nepakankamo rūpinosi šeima, atsižvelgė į tai, kad nors šių aplinkybių atsakovas jokiais įrodymais nepatvirtino, ieškovė taip pat jų nei patvirtino, nei paneigė. Teismas, byloje nustatytų duomenų ir aukščiau nurodytų argumentų pagrindu, padarė išvadą, kad iš esmės šalių šeima iširo dėl nepakankamo lojalumo ir pagarbos vienas kitam, abiejų sutuoktinių nesugebėjimo sukurti ilgalaikių ir darnių šeiminių santykių, skirtingų jų požiūrių į būtent bendrų, šeiminių problemų sprendimą ir t.t., o gyvenant kartu išryškėję šalių, kaip asmenybių ir požiūrių, skirtumai, kas buvo akivaizdu ir bylos nagrinėjimo metu, santarvės ir tarpusavio supratimo tarp šalių nebuvimas, abipusis sutuoktinių nepakantumas bei buitiniai nesutarimai galutinai suardė šeimą, o tam įtakos turėjo abiejų sutuoktinių elgesys. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad viena iš šalių yra išimtinai kalta dėl iširusios santuokos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl sutuoktinių kaltės dėl šeimos iširimo, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės normų šios kategorijos bylose aiškinimo ir taikymo praktika, teisingai aiškino ir taikė LR CK normas. Teismas, visapusiškai iš objektyviai vertindamas byloje surinktus įrodymus, teisingai sprendė, kad atsakovo kaltė dėl šeimos iširimo yra įrodyta, neįrodytas ieškovės neištikimybės faktas ir kad dėl šeimos iširimo yra abiejų sutuoktinių kaltės.

29Pažymėtina, kad civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (LR CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka. Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos LR CPK 185 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl LR CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Pagal LR CPK 177 straipsnio 2 dalies nuostatas, rašytiniai įrodymai yra viena LR CPK leidžiamų įrodinėjimo priemonių. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus LR CPK nustatytas išimtis (LR CPK 185 straipsnio 2 dalis). Apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, kad teismo sprendimas priimtas šališkai, nepagrįstai atmesti visi atsakovo, trečiojo asmens, bei liudytojų patvirtinančių ieškovės amoralų elgesį parodymai. Nors teismas santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės, bet kažkodėl įžvelgė daugiau jo kaltės, tai rodo teismo šališkumą. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, teismo argumentus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojų paaiškinimus dėl ieškovės neištikimybės.

30Teisė į nešališką teismą yra viena pagrindinių žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisiu ir pagrindiniu laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, LR CPK 6, 21 straipsniai). Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Dėl to turi būti šalinamos prielaidos, galinčios kelti abejonių dėl teisėjo ir teismo šališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant šias garantijas įtvirtinančias proceso teisės normas (pvz. 2013 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2013). Viena iš teismo nešališkumo užtikrinimo garantijų – civilinio proceso įstatyme įtvirtintas teisėjo nusišalinimo (nušalinimo) institutas (LR CPK 64-71 straipsniai). Įstatymas suteikia teisę bylą nagrinėti paskirtam teisėjui nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, jeigu jo dalyvavimas nagrinėjant bylą gali būti kliūtimi asmenims realizuoti teisę į tinkamą procesą. Procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs ir įvertinęs apelianto nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad apeliantas nepateikė įrodymų, kitų argumentų, kurie leistų pagrįstai suabejoti civilinę bylą nagrinėjusio teisėjo nešališkumu ar suinteresuotumu šios bylos baigtimi. vertintina, kad apelianto abejonės dėl šališkumo, iš esmės yra susijusios su procesinio sprendimo priėmimu byloje, o apelianto argumentai vertintini kaip nepagrįsti. Be to iš esmės atsakovo priešieškinys dalyje dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių, o ne jo vieno kaltės tenkintas.

31Bylos duomenimis iš 2003-06-05 pirkimo – pardavimo sutarties ir priėmimo – perdavimo akto matyti, kad ieškovė R. P. nusipirko ir perėmė iš S. S. ir V. S. butą su rūsiu, kurio unikalus numeris ( - ), esantį ( - ), už 15000,00 litų, kuriuos Pakruojo ūkininkų kredito unija perves į S. S. sąskaitą banke, pirkėjai įkeitus nurodytą butą. (58, 59 b. l., I t.). Iš Pakruojo ūkininkų kredito unijos 2003 m. birželio 18 d. būsto paskolos (kreditavimo) sutarties Nr. 696 bei ieškovės R. Š. sąskaitos išrašo (60-61, 62-65 b. l., I t.) matyti, kad kredito unija suteikė R. P. 15000,00 litų paskolą buto pirkimui, kad 2003-06-26 šie pinigai – 15000,00 Lt buvo pervesti į S. S. sąskaitą, kad R. Š. pagal nustatytą grafiką mokėjo kredito unijai jai suteiktą paskolą ir palūkanas. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad butas, esantis ( - ), nuosavybės teise registruotas R. Š. vardu pagal 2003-06-05 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 3434. (68 b. l., I t.)

32Ieškovė R. Š. ieškiniu prašė nutraukus santuoką, jai asmeninės nuosavybės teise pripažinti dviejų kambarių butą ir transporto priemonę. Atsakovas nesutikdamas prašė nustatyti, kad butas su rūsiu yra jo ir ieškovės dalinėje nuosavybėje ir nutraukiant santuoką priteisti jam ½ dalį šio buto. Atsakovas nurodė, kad perkant šį butą, jo tėvas J. Š. davė 6000,00 Lt, kurie sumokėti buto pardavėjams V. ir S. S., todėl jis ir sutuoktinė yra bendrai investavę lėšas į butą o vėliau ir į jo pagerinimą. Pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs bylos duomenis padarė išvadą, kad ieškovės reikalavimas dėl pripažinimo kad automobilis „Ford Mondeo“, valstybinis Nr. ( - ) asmeninės nuosavybės teise priklauso R. Š. yra pagrįstas ir pilnai įrodytas nes byloje esanti 2007-09-02 sutartis patvirtina, kad 7000, 00 Lt ieškovei dovanojo jos tėvai P. P. ir J. P. lengvojo automobilio pirkimui. Atsakovas šių aplinkybių neginčijo. Pirmosios instancijos teismas dėl pareikštų reikalavimų dėl buto, nurodė, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų dėl ieškovės ir atsakovo kokio nors bendros jungtinės veiklos susitarimo buvimo įgyti šį ginčo butą bendrojon nuosavybėn. Teismas vertino, kad pagal byloje esančius įrodymus nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, jog ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas pripažintinas bendrąja sutuoktinių nuosavybe. Atsakovas neįrodė, jog ieškovės asmeninis nekilnojamasis turtas – butas su rūsiu – buvo pagerintas iš esmės, santuokos metu ir sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Byloje nepateikta jokių įrodymų apie šio ginčo buto pagerinimą. Atsakovo nurodomi argumentai dėl butui pagerinti pirktų daiktų, netgi pasiskolinus šias lėšas jų pirkimui iš jo tėvo J. Š., nepagrįsti visiškai jokiais leistinais įrodymais. Dėl atsakovo nurodomo 1000,00 Lt vertės garažo, pažymėjo, kad byloje jokių duomenų apie tokio daikto egzistavimą, jo įgijimą nepateikta. Teismas sprendė, kad byloje atsakovas nepateikė ginčo buto pagerinimo iš esmės santuokos metu patvirtinančių įrodymų, o aukščiau aptartos aplinkybės negali būti pakankamu įrodymu dėl ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pripažinimo bendrąja sutuoktinių nuosavybe LR CK 3.90 straipsnyje nustatytais pagrindais. Teismas padarė išvadą, kad nėra jokio teisinio pagrindo šį ginčo butą nutraukiant šalių santuoką dalinti (LR CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3.118 straipsnio 1 dalis), nes nekilnojamasis daiktas – butas su rūsiu įgytas ieškovės R. Š. iki santuokos ir jis jai priklauso asmeninės nuosavybės teise. Teismas įvertinęs bylos duomenis sprendė, kad atsakovo reikalavimas dėl nustatymo, kad šis butas su rūsiu yra jo ir ieškovės dalinėje nuosavybėje ir kad kiekvienam sutuoktiniui priteistina po ½ dalį šio buto, nepagrįstas.

33Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Teismas pagrįstai ir teisingai vertino šalių, liudytojų paaiškinimus, ir pagrįstai atmetė kaip prieštaraujančius byloje esantiems rašytiniams įrodymams, nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė nesutiko su apelianto teiginiu, kad teismas nagrinėjo tai, ko atsakovas neprašė nurodė, kad atsakovo teiginiai prieštarauja jo paties ieškinio turiniui, faktinėms bylos aplinkybėms bei LR CK 4.73 straipsnyje pateiktai bendrosios dalinės nuosavybės teisės sampratai. Atsakovas tiek priešieškinyje, tiek pasisakymuose teismo posėdžių metu, tiek apeliaciniame skunde nurodė, kad šalių faktiniai santuokiniai santykiai susiklostė 2002 metais, iki santuokos įregistravimo, kad butas buvo reikalingas jų šeimai ir kad šį butą šalys įsigijo kartu, t.y. jis sumokėjo 6000,00 Lt tėvo paskolintus pinigus, o ieškovė - likusią pardavimo kainos dalį. Tačiau šių aplinkybių leistinomis įrodinėjimo priemonėmis atsakovas neįrodė. Ieškovės teigimu atsakovas, prašydamas pripažinti jam dalinės nuosavybės teisę į butą ir jį padalinti lygiomis dalimis, supainiojo bendrosios dalinės ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės sąvokas. Atsakovas neįrodinėjo, kad iki santuokos su ieškove įregistravimo įsigijo konkrečią buto dalį, už ją sumokėdamas pinigus, niekada nenurodė, kokia tai dalis, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, savo reikalavimo negrindė LR CK ketvirtosios knygos normomis.

34Apeliantas nurodė, kad teismas netinkamai vertino, arba visai nevertino ieškovės fakto pripažinimo, kad ji gavo 6000,00 Lt iš atsakovo tėvo buto pirkimui. Viso buvo paskolinta 9500,00 Lt. Nors į butą atsakovas investavo 8500,00 Lt, bet jis nepripažintas bendrasavininku. Be to atsakovas neprašė teismo pripažinti bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes butas buvo įgytas iki santuokos sudarymo. Prašė jį pripažinti kaip turtą, esantį dalinėje bendroje nuosavybėje. Apelianto vertinimu teismas sprendime pasisakė tik apie jungtinę nuosavybę.

35Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinio kodekso trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių, t. y. santuoką sudariusių asmenų, turtinius santykius. Bendrai gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų, t. y. sugyventinių nesant partnerystės, turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja. LR CK trečiosios knygos XV skyriaus (Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos) normos skirtos sugyventinių dėl partnerystės santykiams reglamentuoti, tačiau, kol nėra priimto įstatymo, nustatančio partnerystės įregistravimo tvarką, nėra įsigaliojusios (LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Pagal nurodytą teismų praktiką tai atitinka jungtinės veiklos sutartį. Pagal jos nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams (pvz., bendram ūkiui ar verslui, vaikų auginimui). Kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad netgi sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatyminis teisinis režimas, įstatymų nustatytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Tokia teise turtą įgyti gali kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys. Tačiau aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl nuosavybės teisės – asmeninė vieno, ar bendroji dalinė, – reikia nustatyti, ar buvo sudarytas asmenų susitarimas įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise.

36Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo (LR CPK 12 straipsnis). Šis principas reiškia, kad įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys, o teismas, spręsdamas bylą, vertina tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus. Bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė įtvirtinta LR CPK 178 straipsnyje. Jame nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Ieškinio reikalavimas gali būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta įrodytomis faktines aplinkybes, kuriomis jis grindžiamas. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (LR CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (LR CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (LR CPK 185 straipsnis). Ieškovė pateikė teismui rašytinius įrodymus, kad 2003-06-18 dar būdama R. P., sudarė su Pakruojo ūkininkų kredito unija Būsto paskolos (kreditavimo) sutartį Nr. 696, pagal kurią kreditorius jai suteikė 15000,00 Lt paskolą buto pirkimui. Byloje nustatyta, kad ieškovė šią sumą sumokėjo už įsigytą butą. Per laikotarpį nuo 2003-06-27 iki 2005-07-15 santuokos įregistravimo Pakruojo ūkininkų kredito unijai, dengdama paskolą, sumokėjo 4968,00 Lt. Nuo 2005-07-15 iki 2013-06-27 Pakruojo ūkininkų kredito unijai sumokėjo 17952,24 Lt. Prievolę vykdė viena, atsakovas neprisidėjo, prievolė yra įvykdyta. Ieškovės nurodytas aplinkybes patvirtina byloje pateikti įrodymai. Atsakovas ieškovės nurodytų aplinkybių, pateiktų įrodymų nepaneigė. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų dėl ieškovės ir atsakovo kokio nors bendros jungtinės veiklos susitarimo buvimo įgyti šį ginčo butą bendrojon nuosavybėn. Dėl atsakovo nurodomų 6000, 00 Lt įgijimo iš savo tėvo J. Š. butui pirkti pažymėjo, kad šalys skirtingai ir nenuosekliai aiškino aplinkybes dėl šios sumos įgijimo paskirties, jos panaudojimo. Teismas vertino, kad liudytojai S. S. ir V. S. taip pat neginčijamai nepatvirtino, jog ši pinigų suma buvo jiems sumokėta už butą. Abu šie liudytojai akivaizdžiai painiojosi nurodydami pinigų įgijimo aplinkybes, net nurodė kitą buto pardavimo kainą, nei įtvirtinta jų pačių pasirašytoje notarinėje sutartyje, tiksliai negalėjo paaiškinti dėl likusios pinigų sumos įgijimo ir t.t. Todėl šių liudytojų parodymus teismas atmetė, kaip neinformatyvius, nenuoseklius ir kaip visiškai prieštaraujančius byloje esantiems rašytiniams įrodymams, minėtai 2003-06-05 Pirkimo - pardavimo sutarčiai bei Priėmimo – perdavimo aktui (58-59 b. l., I t.), 2003-06-18 būsto paskolos (kreditavimo) sutarčiai Nr. 696 bei ieškovės R. Š. sąskaitos išrašui (60-61, 62-65 b. l., I t.), kurie patvirtina apie suteiktą paskolą ginčo buto pirkimui, suteiktų 15000,00 Lt 2003-06-26 pervedė į S. S. sąskaitą (62 b. l. I t., 48-55 b. l., II t.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovas nepateikė įrodymų patvirtinančių ieškinio reikalavimo dėl buto pripažinimo daline nuosavybe pagrįstumo.

37LR CK 3.88 straipsnyje nurodyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Tuo tarpu LR CK 3.89 straipsnyje imperatyviai nustatyta, koks turtas yra pripažįstamas asmenine sutuoktinių nuosavybe ir šio straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo. LR CK 3.89 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Aiškindamas ir taikydamas pirmiau nurodytas LR CK normas, kaip tokias, kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal LR CK 3.88 ir 3.89 straipsnius turto priskyrimui prie asmeninės ar bendrosios jungtinės reikšmingi šie kriterijai: turto įsigijimo laikas ir pagrindas, turto pobūdis (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2005).

38Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje atsakovas nepateikė ginčo buto pagerinimo iš esmės santuokos metu patvirtinančių įrodymų, o byloje esantys duomenys negali būti pakankamais įrodymais dėl ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pripažinimo bendrąja sutuoktinių nuosavybe LR CK 3.90 straipsnyje nustatytais pagrindais. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovės asmeninis nekilnojamasis turtas – butas su rūsiu – buvo pagerintas iš esmės, santuokos metu ir sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Teismas vertino, kad byloje nepateikta jokių įrodymų apie apskritai kokį nors šio ginčo buto pagerinimą, o atsakovo nurodomi argumentai dėl butui pagerinti pirktų daiktų: naujo pečiaus 1500,00 Lt vertės ir grindų, kurių pakeitimui sunaudota 1000,00 Lt nepagrįsti visiškai jokiais leistinais įrodymais. Byloje esantys mokėjimo dokumentai ir centrinio šildymo katilo – viryklės dokumentai (57-63 b. l. II t.) nepatvirtina, kad atsakovas iš jo tėvo J. Š. lėšų butui nupirko naują pečių, nes kas 2012-11-05 nupirko centrinio šildymo katilą – viryklę ir už jį sumokėjo bei kieno lėšomis buvo 1491,00 Lt suma sumokėta, nustatyti nėra galimybių, o iš kasos pajamų orderio kvito bei PVM sąskaitos – faktūros nustatyta, kad už 2012-12-11 pirktas įvairias prekes (cirkuliacinį siurblį, vamzdžius, movas ir kt.) 1906,86 Lt sumą sumokėjo ūkininkas P. P. (57-59 b. l. II t.). Dėl atsakovo nurodomo 1000,00 Lt vertės garažo, teismas taip pat pasisakė, kad byloje jokių duomenų apie tokio daikto egzistavimą, jo įgijimą nepateikta.

39Kasacinio teismo yra ne kartą išsamiai išaiškinta, kad sprendžiant sutuoktinių ginčą dėl turto, priklausančio asmeninės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, būtina vadovautis LR CK 3.90 straipsnio 1 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe remiantis LR CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, kai nustatomos šios teisiškai reikšmingos aplinkybės, t. y. asmeninis sutuoktinio turtas pagerinamas iš esmės; pagerinamas santuokos metu ir sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). LR CK 3.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąvoka „turto pagerinimas iš esmės“ yra vertinamasis kriterijus, kuris detaliau neapibūdinamas, tačiau pažymima, kad esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita ((pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartis Nr. 3K-3-126/2006; Nr. 3K-3-584/2008; Nr. 3K-3-441/2013; kt.). Tam, kad turtą, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, galima būtų pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal LR CK 3.90 straipsnio 1 dalį, reikia nustatyti teisės normoje įtvirtintų teisiškai reikšmingų faktų visumą. Pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu pagrįstai pažymėjo, kad teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurios sudaro pagrindą vieno sutuoktinio asmeninę nuosavybę pripažinti sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, privalėjo šiuo nagrinėjamu atveju įrodyti atsakovas, reikalaujantis ieškovės R. Š. asmenine nuosavybės teise priklausantį butą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe ir dalyje dėl atsakovo nurodomų aplinkybių dėl jo pagerinimo už jo tėvo J. Š. paskolintas lėšas. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

40Pirmosios instancijos teismas dėl atsakovo V. Š. nurodyto sutuoktinių kreditoriaus ir bendro 9500,00 Lt kreditorinio įsipareigojimo, kuris atsakovo vertinimu nutraukiant santuoką dalintinas lygiomis dalimis, pažymėjo, kad į bylą, nebuvo pateikta jokių įrodymų apie J. Š. 6000,00 Lt paskolos suteikimą iki šalių santuokos sudarymo 2003 metais, nei atsakovui nei ieškovei. Be to, teismo vertinimu nėra jokio teisinio pagrindo šios prievolės kvalifikuoti kaip bendros abiejų sutuoktinių, už kurią šiuo atveju šalys turi atsakyti bendrai. Teismas sprendė, kad atsakovo V. Š. reikalavimas dėl sutuoktinių bendro 9500,00 Lt kreditorinio įsipareigojimo J. Š., kurį abu sutuoktiniai turi padengti lygiomis dalimis, t.y. po 4750,00 Lt, atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, kad jo manymu turtinius įsipareigojimus privalo atlyginti kreditoriui J. Š. abu sutuoktiniai lygiomis dalimis. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad nesutinka su apelianto argumentais, nurodė, kad atsakovas nepateikė rašytinės sutarties ar kitokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių tai, kad R. Š. gavo iš J. Š. 6000,00 Lt kaip paskolą butui pirkti. Ieškovės vertinimu teismas pagrįstai atsakovo V. Š. reikalavimas dėl sutuoktinių 9500,00 Lt kreditorinio įsipareigojimo J. Š. padalinimo lygiomis dalimis, t.y. po 4750,00 Lt, atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

41Lietuvos Aukščiausiasis teismas, pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių, yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai kreditoriams atsako pagal skirtingų rūšių prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008). Asmeninės sutuoktinių prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu (LR CK 3.110 straipsnio 1 dalis, 3.111 straipsnis, 3.115 straipsnio 1 dalis). Asmeninėmis prievolėmis pripažįstamos iki santuokos įregistravimo atsiradusios prievolės (LR CK 3.110 straipsnio 1 dalis), iš dovanojimo sutarčių ir paveldėjimo kylančios prievolės, išskyrus atvejus, kai dovana ar palikimas buvo gauti kaip bendras turtas (LR CK 3.111 straipsnis), baudos už vieno iš sutuoktinių padarytus teisės pažeidimus, taip pat žala, padaryta vieno iš sutuoktinių veiksmais (LR CK 3.115 straipsnio 1 dalis), kito asmens išlaikymo, mokestinės ir kitos prievolės (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; 2012 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012). Asmenines prievoles savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte. Išieškojimas pagal asmenines prievoles nukreipiamas į dalį bendrame turte tik po to, kai kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė (LR CK 3.112 straipsnis). Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (LR CK 3.109 straipsnio 1-3 dalys). Bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (LR CK 3.109 straipsnio 1 dalis). Sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas, o nustatomas, vadovaujantis LR CK 3.109 straipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Atsižvelgiant į konkrečias byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos, teismas pagrįstai atsakovo reikalavimą dėl sutuoktinių 9500,00 Lt kreditorinio įsipareigojimo J. Š. padalinimo lygiomis dalimis, atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

42Paminėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (LR CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos LR CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą.

43Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir teismo padarytas išvadas neturi pagrindo konstatuoti kitokių faktinių aplinkybių, nei jas nustatė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad teismas byloje esant priešingiems šalių, kitų proceso dalyvių paaiškinimams dėl bylos esminių faktinių aplinkybių, išsamiai ištyrė ir įvertino byloje esančius duomenis, tinkamai laikėsi įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo taisyklių, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl šių taisyklių taikymo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, ir yra pagrindo spręsti, kad atsakovas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais tik išreiškia savo nesutikimą su jam nepalankiomis teismo išvadomis, tačiau nepagrindžia, jog teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, ar kad buvo pažeistas teismo šališkumas.

44Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

45Apeliantas taip pat nurodė, kad teismas nepagrįstai priteisė iš jo visas ieškovės advokato pagalbai apmokėti turėtas išlaidas. LR CPK 93 straipsnis numato bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui - proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Ši norma taikoma ir sprendžiant klausimą dėl šaliai turėtų išlaidų byloje atlyginimo. Kadangi ieškovės ieškinys tenkintas iš dalies, teismas privalėjo atitinkamai sumažinti priteistinas iš jo ieškovei turėtas atstovavimo išlaidas.

46Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad vadovaujantis LR CPK 93 straipsnio 1, 3 dalimis ir 98 straipsnio 1 dalimi teismas pagrįstai iš atsakovo ieškovei priteisė visas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Nepaisant to, kad iš dalies patenkintas atsakovo priešieškinio reikalavimas, ieškovė šioje proceso stadijoje laikytina laimėjusia šalimi, nes negalima pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jos nenaudai. Patenkintas esminis jos ieškinio reikalavimas - dėl nekilnojamojo daikto, įgyto asmeninės nuosavybės teise palikimo po santuokos nutraukimo jai ir atmestas šioje dalyje priešieškinys.

47Pirmosios instancijos teismas vadovaujantis LR CPK 93 ir 98 straipsniais, sprendė, kad ieškinį iš esmės tenkinus iš atsakovo V. Š. ieškovei R. Š. priteistinos jos turėtos 2500,00 Lt išlaidos advokatės pagalbai apmokėti, o kitos išlaidos (žyminis mokestis, išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu) iš atsakovo nepriteistinos, nes jis nuo jų mokėjimo yra atleistas (24 b. l., I t.).

48Pagal LR CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teismas vertindamas prašomų priteisti atstovavimo išlaidų pagrįstumą, pažymi, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) rekomenduojamais civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžiais.

49Ieškovė pateikė duomenis apie turėtas 2500,00 Lt išlaidas advokatės pagalbai apmokėti (30, 31, 32, 69, 70, 71 b. l., I t.; 20, 21, 22, 23, 24, 25 b. l., II t.). Teismas įvertino atstovo paruoštų procesinių dokumentų kiekį, atsižvelgė į ruoštų procesinių dokumentų apimtį, keliamus teisinius klausimus, nurodomus teisinius argumentus į vykusių teismo posėdžių trukmę ir kiekį, ir atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą sprendžia, kad ieškovės prašyta priteisti suma yra pagrįsta. Įvertinus bylos aplinkybes apelianto apeliacinis skundas dalyje dėl priteistų atstovavimo išlaidų pagrįstas, todėl tenkintinas. Vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais įvertinus tai, kad ieškovės ieškinys ir atsakovo priešieškinys dėl santuokos nutraukimo yra tenkinti iš dalies, atsakovo reikalavimas dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų kaltės yra tenkintas, teismas atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes pareikštus reikalavimus sprendžia, kad ieškovės reikalavimas tenkintas daugiau nei 50 procentų, spręstina, kad tenkintas 60 procentų, todėl atitinkamai priteistinos iš atsakovo atstovavimo išlaidos, kas sudaro 1500,00 Lt. Remiantis išdėstytu, apelianto apeliacinis skundas dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo dalyje dėl priteistų atstovavimo išlaidų tenkintinas, sprendimas keistinas dalyje dėl atstovavimo išlaidų (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

50LR CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Apeliantas Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sprendimu atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų.

51Ieškovė pateikė teismui prašymą priteisti 1000,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (2 t. 107,108). Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, į byloje pateiktus duomenis dėl patirtų išlaidų, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, apimtį, daro išvadą, kad išlaidos yra pagrįstos. (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis 2 dalis) ieškovei priteistina iš atsakovo 1000,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

52Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teismas

Nutarė

53Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

54Pakeisti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12-287/2014 dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

55„Priteisti iš atsakovo V. Š., a. k. ( - ) gyvenančio ( - ), 1500,00 Lt / 434,43 Eur (tūkstantį penkis šimtus litų / keturis šimtus trisdešimt keturis eurus 43 Eur ct) išlaidų advokatės pagalbai apmokėti, ieškovei R. Š., a. k. ( - ) gyvenančiai ( - )“

56Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

57Priteisti ieškovei R. Š., a. k. ( - ) ( - ) iš atsakovo V. Š., a. k. ( - ) gyvenančio ( - ), 1000,00 Lt / 289,62 Eur (tūkstantį litų / du šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus 62 Eur ct) advokato atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

58Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

59Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.

1. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teismas išnagrinėjęs bylą... 3. I. G. esmė... 4. Ieškovė R. Š. prašo santuoką įregistruotą 2005-07-15 Pakruojo rajono... 5. Atsakovas su ieškiniu sutiko iš dalies, pareiškė priešieškinį ir prašo... 6. Trečiasis asmuo J. Š. paaiškino, kad jo sūnus V. ir R. pradėję gyventi... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Pakruojo rajono apylinkės teismas 2014 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį... 9. Dėl atsakovo V. Š. nurodyto sutuoktinių kreditoriaus ir bendro 9500,00 Lt... 10. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 11. Apeliaciniu skundu atsakovas V. Š. prašo panaikinti Pakruojo rajono... 12. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 13. 1. Pakruojo rajono apylinkės teismo sprendimas priimtas šališkai, atmesti... 14. 2.Teismas netinkamai vertino, arba visai nevertino ieškovės fakto... 15. 3.Teismas nepagrįstai priteisė iš jo visas ieškovės advokato pagalbai... 16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė R. Š. prašo ieškovo apeliacinį... 17. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:... 18. 1. Teismas, visapusiškai iš objektyviai vertindamas byloje surinktus... 19. 2. Apeliantas akcentavo, jog jis neprašo teismo ieškovei R. Š. asmeninės... 20. 3. Apelianto teiginys, kad teismas nagrinėjo tai, ko atsakovas neprašė yra... 21. 4.Teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teisingai sprendė, kad... 22. 5. Nepaisant to, kad iš dalies patenkintas atsakovo priešieškinio... 23. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Valstybinė mokesčių inspekcija prie... 24. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 25. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 27. Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl santuokos nutraukimo dėl vieno... 28. Ieškovė R. Š. prašė nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės, o atsakovas... 29. Pažymėtina, kad civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo... 30. Teisė į nešališką teismą yra viena pagrindinių žmogaus teisių, ginamų... 31. Bylos duomenimis iš 2003-06-05 pirkimo – pardavimo sutarties ir priėmimo... 32. Ieškovė R. Š. ieškiniu prašė nutraukus santuoką, jai asmeninės... 33. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo nesutikti su pirmosios... 34. Apeliantas nurodė, kad teismas netinkamai vertino, arba visai nevertino... 35. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinio kodekso trečiosios... 36. Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo (LR CPK... 37. LR CK 3.88 straipsnyje nurodyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe... 38. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje atsakovas nepateikė ginčo... 39. Kasacinio teismo yra ne kartą išsamiai išaiškinta, kad sprendžiant... 40. Pirmosios instancijos teismas dėl atsakovo V. Š. nurodyto sutuoktinių... 41. Lietuvos Aukščiausiasis teismas, pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių,... 42. Paminėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą yra akcentavęs,... 43. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir teismo padarytas išvadas... 44. Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teismas nepasisako, nes... 45. Apeliantas taip pat nurodė, kad teismas nepagrįstai priteisė iš jo visas... 46. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad vadovaujantis LR CPK... 47. Pirmosios instancijos teismas vadovaujantis LR CPK 93 ir 98 straipsniais,... 48. Pagal LR CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas,... 49. Ieškovė pateikė duomenis apie turėtas 2500,00 Lt išlaidas advokatės... 50. LR CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas... 51. Ieškovė pateikė teismui prašymą priteisti 1000,00 Lt bylinėjimosi... 52. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu,... 53. Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.... 54. Pakeisti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo... 55. „Priteisti iš atsakovo V. Š., a. k. ( - ) gyvenančio ( - ), 1500,00 Lt /... 56. Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.... 57. Priteisti ieškovei R. Š., a. k. ( - ) ( - ) iš atsakovo V. Š., a. k. ( - )... 58. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.... 59. Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims....