Byla e2A-691-330/2017
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys – notarė Z. R., akcinė bendrovė Šiaulių bankas, uždaroji akcinė bendrovė „Krantas“, M. V

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Tamošiūnienės ir Viginto Višinskio,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų G. U., A. U., P. U., A. U., M. R. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1059-638/2017 pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko ieškinį atsakovams G. U., A. U., P. U., A. U., M. R. B. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys – notarė Z. R., akcinė bendrovė Šiaulių bankas, uždaroji akcinė bendrovė „Krantas“, M. V..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2013 m. birželio 7 d., AB Ūkio bankui iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Valnetas“.
  2. Bankroto administratorės atstovaujama BAB Ūkio bankas pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.66 straipsnio (actio Pauliana) ir CK 1.86 straipsnio (tariamas sandoris) pagrindais pripažinti negaliojančiais ab initio (nuo sudarymo momento) šiuos sandorius: 1. 2013 m. kovo 8 d. dovanojimo sutartį, kuria sutuoktiniai G. U. ir A. U. savo sūnui P. U. asmeninės nuosavybės teise perleido negyvenamąsias poilsio patalpas, esančias ( - ); 2. 2013 m. kovo 15 d. dovanojimo sutartį, kuria sutuoktiniai G. U. ir A. U. savo sūnui P. U. asmeninės nuosavybės teise perleido 30/707 dalių žemės sklypą, esantį ( - ); 3. 2013 m. kovo 12 d. sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį; 4. 2013 m. kovo 18 d. dovanojimo sutartį, kuria G. U. perleido savo seseriai M. R. B. žemės sklypą, esantį ( - ).; žemės sklypą, esantį ( - ); 5. 2014 m. birželio 9 d. pirkimo - pardavimo sutartį, kuria G. U. perleido Mindaugui Vazniui laivą – katerį; 6. 2014 m. lapkričio 3 d. dovanojimo sutartį, kuria G. U. sūnus P. U. padovanojo sutuoktinei A. U. jam dovanotą 30/707 dalių žemės sklypą, esantį ( - ). Ieškovė taip pat prašė taikyti restituciją bei priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.
  3. Ieškovė nurodė, kad AB Ūkio banke atsakovas G. U. dirbo nuo 1998 metų, nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. spalio 26 d. jis buvo administracijos vadovas, nuo 2000 m. birželio 12 d. iki 2012 m. spalio 26 d. – valdybos narys, o nuo 2009 m. kovo 27 d. – valdybos pirmininkas. Nors iš administracijos vadovo ir valdybos pirmininko pareigų G. U. 2012 m. spalio 26 d. buvo atleistas savo noru, tačiau tokį sprendimą nulėmė jo netinkamas pareigų vykdymas, kuomet Lietuvos bankas 2012 m. rugsėjo 12 d. jam paskyrė 12 500 Lt (3 520,25 Eur) baudą bei pasiūlė nedelsiant spręsti klausimą dėl jo tinkamumo eiti banko vadovo pareigas. Lietuvos banko valdyba 2013 m. vasario 12 d. paskelbė banko veiklos apribojimą (moratoriumą), o Finansinių nusikaltimų tyrimo skyrius tą pačią dieną pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 01-2-00016-13 dėl galimų banko vadovų ir akcininkų veiksmų iššvaistant banko turtą. Ikiteisminiame tyrime AB Ūkio bankas 2013 m. lapkričio 14 d. buvo pripažintas civiliniu ieškovu remiantis tuo pagrindu, jog dėl galimai nusikalstamų banko vadovų veiksmų buvo padaryta 370 196 000 Eur žala, o 2013 metų gegužės mėnesį atsakovui G. U. buvo pareikšti įtarimai.
  4. Ieškovė teigė, kad banko vadovų, akcininkų neteisėti veiksmai turėjo reikšmingą įtaką banko finansų portfelio kokybės silpnėjimui, banko mokumui ir tuo buvo padaryta žala kreditoriams, o minėtame ikiteisminiame tyrime nustatinėjamos aplinkybės, sukėlusios materialinę žalą bankui. Ieškovė tvirtino, kad atsakovas G. U., siekdamas išvengti šios žalos atlyginimo, ginčijamais sandoriais 976 680 Eur suma sumažino savo turimą turtą, nesąžiningai ir neatlygintinai perleisdamas jį šeimos nariams, sau pasilikdamas tik 3 273 Eur vertės žemės sklypą. Nors šie sandoriai sudaryti 2013 m. kovo 8 d. - 2013 m. kovo 18 d. , tačiau apie juos ieškovė sužinojo 2015 m. kovo 19 d., kai gavo leidimą susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, iš kurios paaiškėjo, kad yra areštuota tik dalis G. U. turto, todėl ieškinio senaties termino nepraleistas. Ieškovė teigė, kad yra pagrindas pripažinti ginčo sandorius tariamaisiais, nes jie buvo sudaryti kitais motyvais ir jais buvo siekiama kitokių tikslų nei dovanojimas.
  5. Reikalavimus atsakovui Mindaugui Vazniui ieškovė reiškė remdamasi tuo, kad pastarasis, nors ir atlygintinai įsigijo iš atsakovo G. U. laivą – katerį, tačiau tikėtina, jog sandoris buvo įformintas tik formaliai, nesumokant pinigų, o faktiškai laivu ir toliau naudojasi G. U..
  6. Atsakovai su ieškiniu nesutiko, prašydami jį atmesti arba sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla ir nustatyta konkreti atsakovo G. U. neteisėta veika bei padarytos žalos dydis. Atsakovų teigimu, ieškovė neįrodė sąlygų, būtinų sandoriams panaikinti actio Pauliana pagrindu. Atsakovų aiškinimu, galiojančios ir neabejotinos reikalavimo teisės turėjimą, kaip actio Pauliana ieškinio sąlygą, ieškovė galėtų įrodyti tik turėdama teismo sprendimą, kuriuo būtų priteistas žalos atlyginimas. Civilinis ieškinys, kuris pareikštas ikiteisminio tyrimo byloje, dar nereiškia, kad žalos atlyginimas iš atsakovo bus priteistas, o jeigu ir priteistas, – tai neaišku, kokio dydžio.
  7. Kauno apygardos teismas 2016 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį atmetė. Spręsdamas dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, teismas nustatė, kad ikiteisminiame tyrime prokuroro 2013 m. lapkričio 4 d. nutarimu bankas buvo pripažintas civiliniu ieškovu, nes dėl galimai nusikalstamų banko vadovų veiksmų šiam buvo padaryta 370 196 000 Eur žala, o atsakovui G. U. buvo pareikšti įtarimai. Remdamasis tuo, teismas sprendė, kad bankas šiuo metu nėra atsakovo G. U. kreditorius, nes neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės. Dėl to teismas konstatavo, kad šiuo teisiniu pagrindu ieškinys pareikštas nepagrįstai. Spręsdamas dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančias CK 1.86 straipsnio pagrindu, teismas nurodė, kad bankas neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsakovui G. U., todėl nepagrįsti jo teiginiai dėl ginčijamų sandorių tariamumo. Pabrėžė, jog nenustatyta, kad atsakovas neteisėtais veiksmais padarė bankui žalą, todėl ieškovė neturėjo teisės reikšti ieškinį šiuo pagrindu.
  8. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės BAB Ūkio banko ieškinys atsakovams G. U., A. U., P. U., A. U., M. R. B., trečiajam asmeniui notarei Z. R. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė BAB Ūkio bankas nėra atsakovo G. U. kreditorė. Pažymėjo, kad pagal įstatymą žalos atlyginimo prievolė siejama su jos padarymo (atskirais atvejais – atsiradimo, jeigu žala atsiranda vėliau nei padaroma) momentu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas be pagrindo sprendė, kad tik esant galiojančiam teismo sprendimui dėl žalos atlyginimo atsakovo, kaip buvusio banko vadovo, atžvilgiu bankas įgytų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę šioje byloje, t. y. galėtų būti laikomas šio skolininko kreditoriumi. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai konstatavęs, jog šiuo metu ieškovė nėra atsakovo kreditorė ir susiejęs banko reikalavimo teisės atsiradimą vien tik su ikiteisminiame tyrime pareikštu civiliniu ieškiniu, ieškovės nurodytų faktinių aplinkybių, pagrindžiančių reikalavimo teisės turėjimą, iš viso netyrė, neanalizavo ir nevertino. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nurodytos aplinkybės lėmė tai, jog byla buvo neteisingai išnagrinėta. Taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo, neanalizavo ir nevertino ginčijamų sandorių pripažinimo niekiniais aplinkybių, todėl šioje dalyje neatskleidė bylos esmės.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2017 m. sausio 23 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Teismas pripažino negaliojančiomis: 2013 m. kovo 8 d. dovanojimo sutartį, kuria atsakovai G. U. ir A. U. perleido atsakovui P. U. negyvenamąją patalpą – poilsio patalpą, esančią ( - ), 1/44 kitų statinių (inžinerinių) – kiemo aikštelę, esančią ( - ); 2013 m. kovo 12 d. sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį, kuria sutuoktiniai G. U. ir A. U. tarpusavyje pasidalino žemės sklypą, esantį ( - ), žemės sklypą, esantį ( - ), žemės sklypą, esantį ( - )., laivą (katerį CROWLINE), transporto priemonės pakabą KARAVAN TRAILERS KBT 7400, lengvąjį automobilį MERCEDES BENZ S500 4MATIC, lengvąjį automobilį MERCEDES BENZ SL 550, butą, esantį ( - ), 305/801 dalį žemės sklypo, esančio ( - ), žemės sklypą, esantį ( - ), 120/946 dalis žemės sklypo, esančio ( - ), 4852/46867 dalis gyvenamojo namo, esančio ( - ), žemės sklypą, esantį ( - ); 2013 m. kovo 15 d. dovanojimo sutartį, kuria G. U. ir A. U. perleido P. U. 30/707 dalis žemės sklypo, esančio ( - ); 2013 m. kovo 18 d. dovanojimo sutartį, kuria G. U. perleido atsakovei M. R. B. žemės sklypą, esantį ( - ), ir žemės sklypą, esantį ( - ); 2014 m. lapkričio 3 d. dovanojimo sutartį, kuria atsakovas P. U. padovanojo atsakovei A. U. 30/707 dalis žemės sklypo, esančio ( - ). Pirmosios instancijos teismas taikė restituciją – perleistą turtą grąžino pirminiams savininkams. Priėmęs ieškovės atsisakymą nuo ieškinio dalies dėl restitucijos taikymo transporto priemonės KARAVAN TRAILERS KBT 7400 atžvilgiu, teismas bylą šioje dalyje nutraukė.
  2. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas G. U. buvo saistomas fiduciarinių pareigų AB Ūkio bankui, todėl visą savo pareigų ėjimo laiką turėjo elgtis rūpestingai ir atidžiai, nepadaryti bankui žalos. Teismas teisinio reguliavimo ir teismų praktikos dėl juridinio asmens valdymo organų atsakomybės kontekste įvertinęs procesinį rezultatą keletoje civilinių bylų, pradėtų banko iniciatyva (dėl paramos VšĮ Kauno „Žalgirio“ rėmėjas, VšĮ Kauno futbolo rėmimo fondas, sandorių su UAB „Norventa“, UAB „Optimalus turto valdymas“, UAB „Vilniaus koncertų ir sporto rūmai“, vienos nakties indėlių į Balkan Investment Bank AD), padarė išvadą, kad ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą G. U., sudarančią ne mažiau kaip 10 471 779,19 Eur. Teismas konstatavo, kad atsakovas yra atsakingas už nurodyto dydžio žalos padarymą bankui. Pagal duomenis, pateiktus iš atsakovo atžvilgiu atliekamo ikiteisminio tyrimo, teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimo teisės apimtis dar gali didėti. Įvertinęs aplinkybę, jog ieškovė pradėjo ginčą su atsakovo civilinę atsakomybę apdraudusiu draudiku dėl draudimo išmokos, teismas konstatavo esant pagrindą daryti prielaidai, jog BAB Ūkio bankui laimėjus ginčą (tuo atveju, jeigu bankas gaus draudimo išmoką), ieškovo reikalavimo teisė į atsakovą sumažėtų iki 4 471 779,19 Eur.
  3. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ginčijami sandoriai pažeidė ieškovės interesus, kadangi atsakovas G. U. sumažino savo turto masę ir tuo pačiu pablogino ieškovės galimybę gauti savo reikalavimo patenkinimą – G. U. turto masė sumažėjo ne mažesne nei 976 680 Eur suma. Teismas nenustatė aplinkybių, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti šalims siekiant realizuoti įsipareigojimus, jų prisiimtus tarpusavio ikisutartiniais susitarimais ir (ar) kitais pagrindais. Teismo vertinimu, aplinkybę, jog skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių, patvirtina ir tai, kad tais sandoriais neatlygintinai perleistas didelės vertės turtas. Teismas pažymėjo, kad sandoriai yra sudaryti tarp šeimos narių, todėl šalių nesąžiningumui taikė teisinę prezumpciją, kurios atsakovai nepaneigė. Taip pat teismas padarė išvadą, kad ieškovė ieškinį pateikė nepraleidusi ieškinio senaties termino.
  4. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, jog G. U. santuokos su A. U. nėra nutraukęs ir to daryti neketina, jog jis nėra pakeitęs gyvenamosios vietos, jog dovanojimo sutartys sudarytos su artimais giminaičiais, jog poreikis sudaryti sandorius dėl sveikatos būklės ar kitų priežasčių nebuvo įrodytas, konstatavo taipogi esant pagrindą ginčijamus sandorius pripažinti tariamaisiais. Nustatęs, kad ginčijamais sandoriais turtas buvo perleistas neatlygintinai, restitucijos taikymo būdu grąžinęs turtą jo pradiniams savininkams teismas turto vertės ekvivalento nepriteisė.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Apeliaciniame skunde atsakovai G. U., A. U., P. U., A. U. ir M. R. B. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas ieškovės BAB Ūkio banko ieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškinį visiškai atmesti arba bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai peržengė ieškinio reikalavimų ribas. Ieškovė nei šioje byloje, nei kitose bylose reikalavimo atlyginti žalą atsakovui G. U. nekėlė, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime pasisakė dėl atsakovo G. U. padarytos ieškovei žalos.
    2. Neteisėtai peržengęs ieškinio ribas, teismas taip pat netinkamai nustatė civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą. VšĮ Kauno „Žalgirio“ rėmėjo, VšĮ „Kauno apskrities futbolo rėmimo fondo rėmimo sutarčių, vienos dienos indėlių į Balkan Investment Bank AD, turto administravimo sutarties, sudarytos su UAB „Norventa“, sutarčių, sudarytų su UAB „Optimalus turto valdymas“, paslaugų sutarties, sudarytos su UAB „Vilniaus koncertų ir sporto rūmai“, epizoduose nebuvo įrodytos atsakovo G. U. neteisėtų veiksmų, žalos dydžio ir priežastinio ryšio, kaip civilinės atsakomybės taikymo, sąlygos.
    3. Epizode dėl sutarčių, sudarytų su UAB „Optimalus turto valdymas“, teismas nepagrįstai taikos sutarties, kurios šalimi atsakovai nebuvo, sąlygas laikė prejudicinėmis šiai bylai. Šiame epizode teismas neteisėtai konstatavo ne tik atsakovo, bet ir kitų asmenų – banko stebėtojų tarybos ir valdybos narių – atsakomybę, nors šie nebuvo įtraukti į bylą. Ši aplinkybė suponuoja absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimą.
    4. Nuo G. U. pasitraukimo iš pareigų AB Ūkio banke praėjo daugiau nei ketveri metai, tačiau nei ieškovė, nei bankroto administratorė nesikreipė dėl žalos atlyginimo, tokiu savo elgesiu patvirtinant, kad neturi pretenzijų G. U.. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai aplinkybę, jog ieškovė pareiškė ieškinį ikiteisminiame tyrime, laikė paneigiančia atsakovų argumentus dėl sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino praleidimo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Pažymėtina, kad dėl VšĮ Kauno „Žalgirio“ rėmėjo, VšĮ „Kauno apskrities futbolo rėmimo fondas“, dėl sutarčių su UAB „Norventa“, UAB „Optimalus turto valdymas“, UAB „Vilniaus koncertų ir sporto rūmai“ epizodų ikiteisminis tyrimas nėra atliekamas.
    5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė nepraleido vienerių metų senaties termino Pauliana ieškiniui pareikšti. Teismas nevertino aplinkybių, jog ieškinys ikiteisminiame tyrime pareikštas dar 2013 m. spalio 31 d., o ikiteisminio tyrimo duomenimis ieškovė disponavo 2014 m. birželio mėnesį.
    6. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčijamų sandorių tariamumo nepagrįstos, kadangi sudaryti sandoriai buvo realūs, sukūrė teisines pasekmes ir atitiko šalių valią perleisti bei pasidalinti turtą. Sandorių sudarymo priežastys buvo objektyvios.
    7. Pirmosios instancijos teismas, išspręsdamas klausimą, priskirtą Vilniaus komercinio arbitražo kompetencijai, peržengė savo kompetencijos ribas ir pažeidė Arbitražo teismo nepriklausomumo principą. Tai pat teismas pasisakė ir dėl į bylą neįtrauktų subjektų – atsakovo G. U. civilinės atsakomybės draudikų. Ši aplinkybė lemia sprendimo negaliojimą dėl absoliutaus negaliojimo pagrindo.
    8. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė restituciją reglamentuojančias materialinės teisės normas ir atsakovui G. U. grąžino turto daugiau, nei šis turėjo iki sutuoktinių turto pasidalijimo sutarties sudarymo, tuo pažeisdamas atsakovės A. U. teises.
  2. Atsakovai apeliaciniame skunde taip pat prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Respublikos Generalinėje prokuratūroje bus baigtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-2-00016-13 ir (arba) iki bus priimtas ir įsiteisės galutinis sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-457-173/2016 pagal ieškovės BAB Ūkio banko ieškinį atsakovui Balkan Investment Bank AD.
  3. Atsakovai kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus.
  4. Ieškovė BAB Ūkio bankas prašo atsakovų G. U., A. U., P. U., A. U., M. R. B. apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Byloje nebuvo peržengtos ieškinio ribos, nes apskųstuoju teismo sprendimu iš atsakovų nebuvo priteistos žalos sumos. Reikalavimas atlyginti žalą nesudaro šio ieškinio dalyko. Kadangi Pauliana ieškiniui pagrįsti būtina įrodyti kreditoriaus reikalavimo teisės turėjimą (jog bankas yra G. U. kreditorius), bylos nagrinėjimo dalyką sudaro banko teisės reikalauti žalos atlyginimo vertinimas. Šiuo savo argumentu atsakovai iš esmės revizuoja byloje priimtą Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartį.
    2. Teismo sprendimu pagrįstai konstatuotas banko reikalavimo teisės į atsakovą G. U. turėjimas. Teismas išsamiai ir tinkamai įvertino bankui nenaudingus sandorius, sudarytus G. U. vadovavimo bankui laikotarpiu. Atsakovų argumentai dėl atsakovo G. U. civilinės atsakomybės netinkamo vertinimo nepagrįsti. Atsakovas atsakingas už nurodytų bankui nenaudingų sandorių sudarymą. Atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad G. U., kaip administracijos vadovas ir valdymo organo – banko valdybos narys, būtų tinkamai vykdęs savo fiduciarines pareigas bankui.
    3. Ieškinys buvo pareikštas nepasibaigus vienerių metų ieškinio senaties terminui. Ginčijami sandoriai buvo sudaryti laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2013 m. kovo 18 d. Bankas apie šiuos sandorius sužinojo tik 2015 m. kovo 19 d., kuomet gavo leidimą susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Atsakovai nepagrįstai teigia, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo ieškovės pripažinimo civiline ieškove ikiteisminiame tyrime. Tuo metu ieškovė neturėjo galimybės susipažinti su visa tyrimo medžiaga. Ieškovė tik 2015 m. kovo 16 d. kreipėsi į tyrimą vykdančią instituciją dėl duomenų apie atsakovo turtą pateikimo.
    4. Pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrįstai konstatuotas ginčijamų sandorių tariamumas. Atsakovų nurodytos aplinkybės nepaneigia sandorių tariamumo.
    5. Pirmosios instancijos teismas neperžengė savo kompetencijos ribų. Kaip matyti iš sprendimo turinio, teismas neišsprendė draudimo išmokos priteisimo klausimo, o išmokos sumokėjimo bankui galimybę vertino kaip prielaidą. Tokia prielaida padaryta ne draudimo išmokos priteisimo, o būtinosios ieškinio sąlygos – kreditoriaus reikalavimo teisės turėjimo nustatymo tikslu.
    6. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė restitucijos taikymą reglamentuojančių teisės normų. Atlikus restituciją, atsakovei A. U. buvo grąžinta daugiau turto nei ji turėjo, todėl jos teisės negalėjo būti pažeistos. Teismui nusprendus turtą grąžinti į bendrąją jungtinę nuosavybę, būtų protinga ir teisinga tokį nuosavybės statusą suteikti tik turto pasidalijimo sutartyje nurodytam turtui.
  5. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė taip pat prašo netenkinti atsakovų prašymo dėl bylos sustabdymo.
  6. Lietuvos apeliaciniame teisme 2017 m. balandžio 18 d. gautas atsakovų prašymas dėl papildomų įrodymų priėmimo.
  7. Lietuvos apeliaciniame teisme 2017 m. gegužės 2 d. gauti ieškovės BAB Ūkio banko paaiškinimai dėl atsakovų prašymo priimti pateiktus papildomus įrodymus.
  8. Klausimai, susiję su atsakovų pateiktų naujų (papildomų) įrodymų priėmimu, išspręsti Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. ir 2017 m. gegužės 12 d. nutartimis.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys).

6Dėl esminių faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

  1. Atsakovas G. U. AB Ūkio banko administracijos vadovu buvo paskirtas banko valdybos 2004 m. rugsėjo 1 d. nutarimu ir šias pareigas ėjo iki 2012 m. spalio 26 d., kuomet banko taryba patenkino atsakovo prašymą atleisti jį iš šių, o taip pat iš valdybos pirmininko pareigų. Bylos duomenys patvirtina, kad G. U. banke pradėjo dirbti 1998 m. rugpjūčio 12 d. Turto valdymo skyriaus ekspertu, taip pat nuo 1999 m. balandžio 2 d. jis buvo ir kolegialaus banko priežiūros organo (valdybos) narys; nuo 2002 m. sausio 21 d. ėjo Paskolų komisijos pirmininko pareigas; banko valdyba 2000 m. birželio 2 d. nutarimu G. U. nuo 2000 m. birželio 12 d. paskyrė valdybos pirmininko pavaduotoju, o 2009 m. kovo 27 d. jis išrinktas banko valdybos pirmininku.
  2. Lietuvos banko valdyba 2012 m. rugsėjo 12 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje paskyrė G. U., kaip banko valdybos pirmininkui ir administracijos vadovui, administracinę nuobaudą – 12 500 Lt baudą. Ši bauda skirta dėl to, kad jis neužtikrino, jog bankas įvykdytų Lietuvos banko 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimu bankui nustatytą veiklos rizikos ribojimo reikalavimą sumažinti ir užtikrinti, kad banko kontroliuojamos įmonės sumažintų dydį paskolų, suteiktų su pagrindiniais banko akcininkais susijusioms įmonėms.
  3. Lietuvos banko valdyba 2013 m. vasario 12 d. nutarimu paskelbė AB Ūkio bankui moratoriumą, o 2013 m. vasario 18 d. nutarimu atšaukė veiklos licenciją. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pagal Lietuvos banko pareiškimą 2013 m. vasario 12 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimų banko vadovų ir akcininkų veiksmų iššvaistant turtą. Ikiteisminiame tyrime atsakovui G. U., kaip banko vadovui, valdybos nariui ir paskolų komiteto pirmininkui, pareikšti įtarimai. Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroro 2013 m. lapkričio 4 d. nutarimu AB Ūkio bankas pripažintas civiliniu ieškovu ikiteisminiame tyrime dėl galimai kaltais banko vadovo veiksmai padarytos žalos atlyginimo.
  4. Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2013 m. birželio 7 d., AB Ūkio bankui iškelta bankroto byla. Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartimi patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. Bendra finansinių reikalavimų suma sudarė 1 435 484 025,53 Lt (415 744 910,08 Eur). 2014 m. liepos 2 d. nutartimi bankas pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto.
  5. Bankroto administratorės atstovaujama ieškovė BAB Ūkio bankas pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašė pripažinti negaliojančiomis dovanojimo, sutuoktinių turto pasidalijimo sutartis, kuriomis, ieškovės nuomone, atsakovas G. U., siekdamas išvengti turtinių pasekmių – atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą bankui ir jo kreditoriams, tikslingai ir nesąžiningai sumažino savo turimo turto masę, neatlygintinai perleisdamas jį šeimos nariams. Bankroto administratorės atstovaujama ieškovė atsakovo G. U. sudarytus sandorius ginčijo CK 6.66 straipsnyje (actio Pauliana) ir CK 1.86 straipsnyje (tariamasis sandoris) nurodytais pagrindais.

7Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

  1. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų (apeliantų) apeliacinį skundą, patikrinusi, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte (pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų).
  2. Teisėjų kolegija pažymi, kad vienas iš absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindų atsiranda tuo atveju, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Tai susiję su asmens tiesioginio dalyvavimo teismo procese principo įgyvendinimu. Teismų praktikoje nurodyta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Įstatymo sąvokos ,,teismas nusprendė“ turinys atskleistas kasacinio teismo praktikoje: nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2009; kt.).
  3. Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokius įstatymo nustatytus teisinius padarinius teismo sprendimas sukėlė šiam asmeniui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009; kt.). Taigi kiekvienu atveju sprendžiant, ar yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, įtvirtintas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte, būtina nustatyti, ar neįtrauktiems į bylą asmenims teismo sprendimu nustatytos arba panaikintos teisės ar pareigos, arba kitaip keičiama jų teisinė padėtis.
  4. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas ieškinį pripažino negaliojančiomis: 2013 m. kovo 8 d. dovanojimo sutartį, kuria atsakovai G. U. ir A. U. perleido atsakovui P. U. negyvenamąją patalpą – poilsio patalpą, esančią ( - ), 1/44 kitų statinių (inžinerinių) – kiemo aikštelę, esančią ( - ); 2013 m. kovo 12 d. sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį, kuria sutuoktiniai G. U. ir A. U. tarpusavyje pasidalino žemės sklypą, esantį ( - ), žemės sklypą, esantį ( - ), žemės sklypą, esantį ( - ), laivą (katerį CROWLINE), transporto priemonės pakabą KARAVAN TRAILERS KBT 7400, lengvąjį automobilį MERCEDES BENZ S500 4MATIC, lengvąjį automobilį MERCEDES BENZ SL 550, butą, esantį ( - ), 305/801 dalį žemės sklypo, esančio ( - ), žemės sklypą, esantį ( - ), 120/946 dalis žemės sklypo, esančio ( - ), 4852/46867 dalis gyvenamojo namo, esančio ( - ), žemės sklypą, esantį ( - ); 2013 m. kovo 15 d. dovanojimo sutartį, kuria G. U. ir A. U. perleido P. U. 30/707 dalis žemės sklypo, esančio ( - ); 2013 m. kovo 18 d. dovanojimo sutartį, kuria G. U. perleido atsakovei M. R. B. žemės sklypą, esantį ( - ), ir žemės sklypą, esantį ( - ); 2014 m. lapkričio 3 d. dovanojimo sutartį, kuria atsakovas P. U. padovanojo atsakovei A. U. 30/707 dalis žemės sklypo, esančio ( - ). Pirmosios instancijos teismas taikė restituciją – perleistą turtą grąžino pirminiams savininkams. Priėmęs ieškovės atsisakymą nuo ieškinio dalies dėl restitucijos taikymo transporto priemonės KARAVAN TRAILERS KBT 7400 atžvilgiu, bylą šioje dalyje nutraukė. Ieškovės ginčijami sandoriai pripažinti negaliojančiais tiek CK 6.66 straipsnyje, tiek CK 1.86 straipsnyje nurodytais pagrindais.
  5. Atsakovai G. U., A. U., P. U., A. U. ir M. R. B., prašydami pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, be kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindė ir tuo, jog šiuo sprendimu buvo nuspręsta ir dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių. Toks apeliacinio skundo argumentas grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas AB Ūkio banko sutarčių, sudarytų su UAB „Optimalus turto valdymas“, vertinimo epizode konstatavo ne tik atsakovo G. U., bet ir kitų banko stebėtojų tarybos bei banko valdybos narių deliktinę atsakomybę, nors šie asmenys nebuvo įtraukti į bylą. Apeliantų nuomone, nurodyta aplinkybė suponuoja absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo konstatavimą (CK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija sutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu.
  6. Pirmosios instancijos teismas pagal kitų prijungtų civilinių bylų duomenis nustatė, kad AB Ūkio bankas Kauno apygardos teisme pareiškė ieškinį atsakovei BUAB „Optimalus turto valdymas“, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiomis eilę AB Ūkio banko ir UAB „Optimalus turto valdymas“ sudarytų subnuomos ir turto pirkimo - pardavimo sutarčių, pasirašytų laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 29 d. iki 2012 m. rugpjūčio 21 d. Ieškiniu buvo prašoma iš BUAB „Optimalus turto valdymas“ priteisti iš viso 1 835 013,45 Eur. Ieškinio pagrindu buvo nurodomos aplinkybės, kad AB Ūkio banko sudaryti sandoriai buvo nenaudingi bankui, pablogino banko finansinę padėtį, turto subnuomos sutartis buvo sudaryta žymiai aukštesne kaina, nei tuo metu buvo rinkos kainos (35 Eur už 1 kv.m. vietoje 21 Eur už 1 kv.m.), o už perkamus turto objektus bankas žymiai permokėjo. Teismas 2015 m. sausio 14 d. paskyrė turto vertės nustatymo ekspertizę ( t. 4, b. l. 88-90). Ekspertizė nebuvo atlikta, nes bylos šalys 2015 m. vasario 23 d. pateikė taikos sutartį, kuri buvo patvirtinta Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartimi. Taikos sutartimi šalys susitarė, kad BUAB „Optimalus turto valdymas“ pripažįsta BAB „Ūkio bankas“ reikalavimus. Laikydamasi teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygų, BAB „Ūkio bankas“ pateikė 3 288 905,94 Eur dydžio finansinį reikalavimą BUAB „Optimalus turto valdymas“ bankroto byloje. Pirmosios instancijos teismas iš bankroto administratorės pateiktos ataskaitos nustatė, kad šio banko finansinio reikalavimo patenkinimo perspektyvų nėra.
  7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad visas ginčijamas banko sudarytas su UAB „Optimalus turto valdymas“ sutartis pasirašė atsakovas G. U., kaip banko administracijos vadovas. Vertindamas atsakovų argumentus, jog tas sutartis nusprendė sudaryti banko valdyba, o banko stebėtojų taryba pritarė tokiam valdybos sprendimui, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad banko valdybos ir stebėtojų tarybos sprendimai neatleidžia banko administracijos vadovo nuo atsakomybės pagal jo fiduciarines pareigas. Atsižvelgęs į tai, jog banko valdybą ir stebėtojų tarybą sudarė po penkis narius, teismas sprendė, jog bankas turi reikalavimo teisę į banko stebėtojų tarybos, į valdybos narius ir į banko administracijos vadovą, o jo reikalavimo teisės apimtis – ne mažiau kaip 1 835 013,45 Eur. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad banko stebėtojų tarybos, valdybos ir administracijos vadovo atsakomybė yra dalintina visiems nariams lygiomis dalimis, o tokiu atveju atsakovo G. U. atsakomybė sudarytų 2/11 dalis, nes jis buvo ir banko administracijos vadovas, ir banko valdybos pirmininkas, todėl asmeniškai į atsakovą ieškovės reikalavimo teisė sudarytų 333 638,80 Eur ( 1 835 013,45 Eur padalinama į 11 dalių ir dauginama iš dviejų).
  8. Nutarties 32 punkte nurodytos aplinkybės ir pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja nuostatą, jog šis teismas, analizuodamas kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, kaip Pauliana ieškinio sąlygos, egzistavimą, iš esmės sprendė dėl deliktinės atsakomybės taikymo. Būtent deliktinės atsakomybės taikymo kontekste buvo vertinamas atsakovo G. U., kaip banko valdymo organo, fiduciarinių pareigų vykdymo teisėtumas ieškovei AB Ūkio bankui sudarant sandorius su UAB „Optimalus turto valdymas“. Kolegijos įsitikinimu, nors apibendrinamoji aptariamos teismo sprendimo dalies išvada leidžia manyti, kad ja iš esmės apibrėžta atsakovo G. U. deliktinės atsakomybės bankui apimtis, tačiau savo argumentais teismas konstatavo ne tik atsakovui, bet ir kitiems asmenims (banko stebėtojų tarybos ir banko valdybos nariams) tenkančią atsakomybę dėl banko sandorių su UAB „Optimalus turto valdymas“ sudarymo. Vadinasi, teismas pasisakė ne tik dėl atsakovo G. U., bet ir dėl kitų asmenų deliktinės atsakomybės egzistavimo, tuo labiau, kad apibūdino ir tiems asmenims (kartu su atsakovu) tenkančios civilinės atsakomybės rūšį (įvardijęs kaip dalinę atsakomybę). Apskųstame sprendime suformuota išvada įgalina tvirtinti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs banko administracijos vadovo, banko stebėtojų tarybos ir banko valdybos narių deliktinės atsakomybės požymius, formulavo, kad šiems asmenims taikytina dalinė civilinė atsakomybė, kurios 2/11 dalys tenka atsakovui G. U., o likusios 9/11 dalys – kitiems stebėtojų tarybos ir valdybos nariams (priėmusiems sprendimus dėl sandorių, lėmusių jų atsakomybės atsiradimą).
  9. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija yra įsitikinusi, jog analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti asmenų – banko stebėtojų tarybos ir banko valdybos narių materialiųjų teisių ir pareigų, lemiančių šių asmenų teisinę padėtį. Teisėjų kolegija nepagrįstu pripažįsta ieškovės atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą pateiktą argumentą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindo egzistavimą esą paneigia tai, kad pagal apskųsto sprendimo rezoliucinės dalies turinį niekaip nenuspręsta banko stebėtojų tarybos ir banko valdybos narių atžvilgiu. Teisėjų kolegija pažymi, jog absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimo nepaneigia aplinkybė, jog sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra tiesioginio nusprendimo dėl byloje nedalyvavusių asmenų. Teismo sprendimas – vientisas dokumentas, teismo sprendimo rezoliucinė dalis turi būti aiškinama ir taikoma sprendimo motyvų kontekste (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. e3K-3-362-415/2015). Analizuojamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytas tiek atsakovo G. U., tiek byloje nedalyvavusių asmenų deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų egzistavimas, o išskirdamas atsakovui tenkančią atsakomybės dalį iš bendros atsakovo, banko stebėtojų tarybos ir banko valdybos narių atsakomybės apimties, teismas tuo pačiu pasisakė ir dėl byloje nedalyvavusių asmenų civilinės atsakomybės rūšies bei ribų, taigi ir dėl šių asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.
  10. Apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui nėra absoliuti, nes CPK normose nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas pats privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas, o byla gali būti grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtiniais, įstatyme (CPK 327 straipsnis) nustatytais atvejais. CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jei yra nustatomi CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti pagrindai. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kai pirmosios instancijos teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Kasacinio teismo praktika patvirtina, kad kai nustatomas toks absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, tai pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas besąlygiškai, apeliacinės instancijos teismas šio proceso teisės normos pažeidimo negali ištaisyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2006; 2006 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2006; 2007 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2007; 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2008; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2008; kt.). Priešingu atveju bylos šalys ir kiti joje dalyvaujantys (suinteresuoti dalyvauti) asmenys prarastų galimybę į tinkamą bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme.
  11. Nagrinėjamu atveju ieškovė atsakovų sudarytus sandorius ginčija dviem atskirais teisiniais pagrindais (CK 6.66 straipsnis, CK 1.86 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo išvados, kuriomis, teisėjų kolegijos vertinimu, nuspręsta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, suformuluotos toje apskųsto sprendimo dalyje, kurioje teismas vertino actio Pauliana ieškinio sąlygų egzistavimą (CK 6.66 straipsnis). Laikytina, kad ieškinio reikalavimas dėl ginčijamų sandorių pripažinimo tariamaisiais yra visiškai arba santykinai savarankiškas. Gali kilti klausimas, ar absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, kuris konstatuotas dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų vertinant ieškinio reikalavimą, grindžiamą CK 6.66 straipsnio nuostatomis, gali būti kliūtis tuos pačius ginčo sandorius vertinti kitu ieškinyje nurodytu teisiniu pagrindu – pagal CK 1.86 straipsnyje įvirtintą normą dėl tariamųjų sandorių. Šiuo aspektu teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad nustačius bent vieną iš CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų proceso teisės normų pažeidimų, pripažįstama, kad tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo. Tokio procesinio teisinio padarinio (tinkamo proceso nebuvimo) apeliacinės instancijos teisme negalima pašalinti, todėl visą bylą reikia perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kad būtų iš naujo pakartotas pirmosios instancijos teismo procesas.
  12. Laikydamasi nutarties 37 punkte išdėstytos principinės pozicijos dėl procesinės bylos baigties nustačius absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktinių aplinkybių visumą, papildomai teikia įžvalgas apie tiesioginį aplinkybių, kuriomis ieškinyje grindžiamas ginčo sandorių negaliojimas CK 1.86 straipsnyje nurodytu pagrindu, ryšį su aplinkybėmis, reikšmingomis šioje byloje vertinant ginčo sandorių teisėtumą pagal CK 6.66 straipsnį.
  13. Tariamojo sandorio institutas skirtas reguliuoti situacijoms, kai siekdami vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą – atlieka formaliai sandorio formą atitinkančius veiksmus, kuriais realiai nesiekiama sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais ginčijamus sandorius ir tuo pagrindu, kad jie buvo sudaryti tariamai, tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, kad po sudarymo jie realiai nebuvo vykdomi ir kad tais sandoriais buvo siekiama išvengti arba apsunkinti galimų turtinių prievolių ieškovei vykdymą. Pripažintina, kad tik įvertinus šių sandorių sudarymo aplinkybes actio Pauliana sąlygų aspektu ir nustačius, kad sudarydamas ginčijamus sandorius atsakovas G. U. faktiškai siekė sumažinti savo mokumą būtent prievolės ieškovei (kaip kreditorei) vykdymo išvengimo tikslu, būtų galima vertinti, ar ginčijamus sandorius sudariusios šalys iš tiesų nesiekė sandorių prigimtį atitinkančių tikrųjų tikslų, o tik imitavo juos. Kita vertus, pagal būtinąsias actio Pauliana ieškinio sąlygas nenustačius skolininko valios sąmoningai sumažinti arba visiškai panaikinti savo galimybes patenkinti kreditoriaus finansinį reikalavimą, teismo išvados, jog santuokoje tebegyvenančiam skolininkui nebuvo būtinybės sudaryti turto pasidalijimo sutarties, o pagal esamą sveikatos būklę – turto dovanojimo šeimos nariams poreikio, CK 1.86 straipsnio taikymo aspektu gali būti nepakankamos. Akivaizdus ieškinio reikalavimų dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais dviem skirtingais negaliojimo pagrindais aplinkybių ryšys sustiprina teisėjų kolegijos nuostatą, kad nustačius absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, ši byla visa apimtimi (pagal visus ieškinio reikalavimus) perduotina pirmosios instancijos teismui naujam proceso pakartojimui.

8Dėl atsakovo G. U. civilinę atsakomybę apdraudusio asmens (ne)dalyvavimo procese

  1. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės, kaip actio Pauliana sąlygos, egzistavimą, nustatė, kad ieškovė AB Ūkio bankas buvo apdraudusi banko valdybos narių ir pareigūnų atsakomybę 6 milijonų eurų suma. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad BAB Ūkio banko bankroto administratorė Vilniaus komercinio arbitražo teismui pateikė pareiškimą, kuriuo prašo iš draudikų Arch Insurance Company (Europe) Ltd, Liberty Mutual Insurance Europe Ltd, Hiscox Underwriting Ltd bei Barbican Financial ir Porfessional Lines Consortium priteisti 6 milijonų eurų draudimo išmoką. Teismas, įvertinęs šią aplinkybę, konstatavo pagrindą „...daryti prielaidą, kad BAB Ūkio bankas laimės ginčą, prisiteis 6 milijonus eurų, ir visa ši suma bus skirta atsakovo G. U. padarytai žalai atlyginti, todėl ieškovo reikalavimo teisė į atsakovą mažintina draudimo išmokos suma ir atitinkamai lieka 4 471 779,19 Eur (skirtumas tarp 10 471 779,19 Eur ir 6 000 000 Eur)“.

    9

  2. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovų apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, padaręs prielaidą dėl arbitražo bylos baigties, peržengė savo kompetencijos ribas ir pažeidė arbitražo teismo nepriklausomumo principą, išspręsdamas klausimą, priskirtą Vilniaus komercinio arbitražo kompetencijai, tuo pačiu pasisakydamas ir dėl į bylą neįtrauktų subjektų – civilinės atsakomybės draudikų, kas sudarytų dar vieną pagrindą konstatuoti absoliutų sprendimo negaliojimą. Byloje nustatyti duomenys neleidžia daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais galėjo būti nuspręsta dėl atsakovo civilinę atsakomybę apdraudusių draudikų materialiųjų teisių ir pareigų. Priešingai, lingvistinė teismo motyvų išraiška patvirtina, jog analizuojamu atveju teismas actio Pauliana sąlygos – kreditoriaus reikalavimo teisės dydžio aspektu padarė prielaidą dėl galimo minimalaus kreditoriaus reikalavimo dydžio. Apeliantų akcentuojamos šių teismo motyvų galimos įtakos būsimam arbitražo teismo sprendimui neleidžia įžvelgti nei tokių ginčų (nagrinėjant juos bendrosios kompetencijos teisme ir arbitražo teisme) nagrinėjimo teisinis reguliavimas, nei atsakovo civilinę atsakomybę apdraudusių draudikų pozicija, kurios išraiška matyti iš apeliaciniame procese atsakovų pateiktų naujų įrodymų.
  3. Teisėjų kolegija pažymi, jog civilinė atsakomybė gali būti draudžiama, o įstatymų nustatytais atvejais – privalo būti draudžiama. Civilinės atsakomybės draudimo sutartimi pirmiausia siekiama sumažinti atlygintinos žalos neigiamus padarinius atsakingo už žalą asmens turtinei padėčiai. Šios sutarties esmė yra įstatymo nustatyta tvarka perkelti vieno asmens – padariusio žalą – civilinę atsakomybę kitam asmeniui – žalos tiesiogiai nepadariusiam, bet už ją atsakingam pagal sutartį (CK 6.987 straipsnis). Draudimo sutartimi kartu siekiama apsaugoti ir žalos patyrusio asmens turtinius interesus, ji yra papildoma garantija šiam asmeniui dėl jam padarytos žalos atlyginimo.
  4. Pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes dėl civilinės atsakomybės draudimo fakto ir ribų vertino atsakovo G. U. deliktinės atsakomybės, kaip Pauliana ieškinio sąlygos – kreditoriaus reikalavimo teisės turėjimo, kontekste. Nors nutarties 40 punkte nurodyti pirmosios instancijos teismo motyvai, kaip minėta, nelemtų sprendimo neteisėtumo, visgi, atsižvelgiant į byloje spręstinų klausimų specifiką, atsakovo civilinę atsakomybę apdraudusių asmenų susidomėjimą šio teisminio ginčo procesu ir jo baigtimi, pasireiškusį jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą iš naujo svarstytinas klausimas dėl šių asmenų dalyvavimo procese.

10Dėl ieškinio ribų peržengimo

  1. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Pagal CPK normų nuostatas tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas, visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatinėtinos nagrinėjant bylą. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Be to, tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatinėtinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Ieškovui savo pareigos tinkamai neįvykdžius, ribojama atsakovo teisė gintis nuo jam pareikštų reikalavimų. Dėl to aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų tinkamo įgyvendinimo prielaida.
  2. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismui pateikto ieškovės ieškinio, ji pareiškė reikalavimą pripažinti negaliojančiais CK 6.66 ir 1.86 straipsniuose numatytais pagrindais atsakovo G. U. sudarytus turto perleidimo sandorius. Tokiu būdu ieškovė aiškiai apibrėžė ieškinio ribas. Juolab kad tiek ieškinyje, tiek paaiškinimuose nurodė, jog byloje nėra sprendžiamas žalos bankui dydžio klausimas. Paaiškino, kad bankas turi reikalavimo teisę į atsakovą G. U., kurią kildina iš jo įvykdyto delikto (bankui nenaudingų sandorių sudarymo, Lietuvos banko privalomų nurodymų nevykdymo, turto iššvaistymo sudarant nuomos sutartis su Quantum Holding SA, UAB „Kapitalinis turtas“, UAB „Domus Altera“, padedant indėlį į Balkan Investment Bank A. D.). Be to, ieškovė tiek pirmosios instancijos teisme, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą laikėsi aiškios pozicijos, tvirtindama nereiškianti reikalavimo dėl deliktinės atsakomybės taikymo atsakovui G. U., ir net neturinti tokios pareigos, kadangi ieškovės reikalavimo teisės egzistavimą patvirtina aplinkybė, jog atsakovo atžvilgiu vykdomame ikiteisminiame tyrime ji pripažinta civiline ieškove.
  3. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, pažymi, jog perdavus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, spręstina, ar aplinkybių, susijusių su atsakovo G. U. deliktine atsakomybe, be kita ko, ir jos mastu, vertinimas nesudaro prielaidų ieškiniu apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų peržengimui. Kaip matyti iš apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas atskiruose (konkrečiuose) ginčo nagrinėjimo epizoduose atliko atsakovo deliktinės atsakomybės sąlygų vertinimą, nors Lietuvos apeliacinis teismas šioje byloje priimtoje 2016 m. liepos 8 d. nutartyje tokio tiesioginio ir akivaizdaus nurodymo ar būtent tokios pakartotinio bylos nagrinėjimo krypties neformulavo. Kita vertus, būtina atsižvelgti ir į tai, jog tiek asmenų santykiai, tiek jų vertinimas yra dinamiški procesai. Teismų praktikoje taip pat pasitaiko teisinių santykių aiškinimo kaitos atvejų.
  4. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs savo faktinėmis aplinkybėmis panašią civilinę bylą (byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl banko filialo direktorės deliktinės atsakomybės taikymo suteikiant kreditą ir kontroliuojant kredito administravimą bei dėl jos sudarytų turto perleidimo sandorių teisėtumo (actio Pauliana)), panaikinęs apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria iš dalies tenkintas ieškinio reikalavimas priteisti žalos atlyginimą, taip pat panaikino ir nutarties dalį, kuria iš dalies tenkintas reikalavimas pripažinti negaliojančiomis atsakovų sudarytas dovanojimo sutartis actio Pauliana pagrindu ir taikyta restitucija. Kasacinis teismas dėl actio Pauliana priimtos nutarties dalies panaikinimą grindė tuo, jog tik išsprendus ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo, bus galima nuspręsti, ar ieškovas (bankas) yra atsakovės (banko filialo direktorės) kreditorius, turintis teisę ginčyti jos sudarytus sandorius CK 6.66 straipsnio nustatyta tvarka, ir kokio dydžio yra jo reikalavimas atsakovei (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-83/2014). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėtų atsižvelgti ir į šį kasacinio teismo precedentą.
  5. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja esant pagrindą panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimą dėl absoliutaus jo negaliojimo pagrindo – nusprendimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nusprendus teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų, teisėjų kolegija nepasisako, taip pat nesprendžia procesinio pobūdžio klausimų dėl bylos sustabdymo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nes minėti klausimai spręstini nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 302 straipsniu,

Nutarė

12Panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai