Byla 2A-689/2013
Dėl dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir skolos priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Alvydo Poškaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios individualios įmonės „Norgeslita“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-346-212/2012 pagal bankrutavusios individualios įmonės „Norgeslita“ ieškinį atsakovams M. J., I. A. J., A. A. dėl dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir skolos priteisimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovas BIĮ „Norgeslita“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė BIĮ „Norgeslita“ naudai priteisti iš atsakovo M. J. 79 755,40 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; pripažinti negaliojančiomis: 2008 m. lapkričio 25 d. dovanojimo sutartį, kuria M. J. neatlygintinai perleido I. A. J. žemės sklypą, esantį ( - ).; 2009 m. liepos 17 d. dovanojimo sutartį, kuria I. A. J. neatlygintinai perleido A. A. žemės sklypą, esantį ( - ); 2008 m. gruodžio 11 d. dovanojimo sutartį, kuria M. J. neatlygintinai perleido I. A. J. žemės sklypą, du pastatus-kiaulides, pastatą-sandėlį, du kiemo statinius – mėšlides, esančius ( - ); taikyti restituciją natūra, grąžinant M. J., I. A. J. ir A. A. į padėtį, kuri buvo iki 2008 m. lapkričio 25 d., 2008 m. gruodžio 11 d. ir 2009 m. liepos 17 d. dovanojimo sutarčių sudarymo, pripažįstant M. J. nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį ( - ), ½ dalį žemės sklypo, du pastatus-kiaulides, pastatą-sandėlį, du kiemo statinius - mėšlides, esančius ( - ); priteisti ieškovui BIĮ „Norgeslita“ iš I. A. J. 53 000 Lt sumą, kurią ji gavo iš A. M., N. M. ir J. B. individualios įmonės už parduotą pastatą-kiaulidę, ½ dalį žemės sklypo, kiemo statinį-mėšlidę, pastatą-sandėlį, esančius ( - ), priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 53 000 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartimi ieškovui buvo iškelta bankroto byla. M. J. yra buvęs įmonės savininkas ir vadovas. Nuo 2004 m. gegužės 27 d. iki 2008 m. gruodžio 3 d. M. J. be teisėto pagrindo paėmė iš įmonės kasos ir banko 79 755,40 Lt sumą.

6Ieškovas paaiškino, kad atsakovas M. J. neturi jokio turto, iš kurio būtų galima vykdyti skolos išieškojimą, nes visą savo turtą neatlygintinai perleido motinai A. I. J. Perleisdamas turtą motinai, M. J. turėjo 70 000 Lt dydžio skolą UAB „Mindausta“ ir 79 755,40 Lt asmeninę skolą savo įmonei „Norgeslita“. Neatlygintinai perleidęs savo turtą M. J. pažeidė kreditorių interesus. Skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių, taip pat negalėjo nežinoti apie savo kreditorių interesų pažeidimą, todėl M. J. dovanojimo sandorių, sudarytų 2008 m. lapkričio 25 d., 2008 m. gruodžio 11 d., sudarymo metu buvo nesąžiningas. Kadangi 2008 m. lapkričio 25 d. dovanojimo sutartis yra negaliojanti, yra visos sąlygos pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento ir 2009 m. liepos 17 d. dovanojimo sutartį, kuria A. I. J. neatlygintinai perleido žemės sklypą A. A.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Panevėžio apygardos teismas 2012 m. vasario 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, tai yra priteisė ieškovui BIĮ „Norgeslita“ iš M. J. 79 755,40 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2011 m. rugpjūčio 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė.

8Sprendime nurodoma, kad Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartimi IĮ „Norgeslita“ iškelta bankroto byla, kad atsakovas M. J. įmonės savininku ir vadovu buvo nuo įmonės įsteigimo iki bankroto bylos jai iškėlimo. Panevėžio apygardos teismas 2011 m. birželio 8 d. nutartimi patvirtino įmonės kreditorių 105 187,10 Lt dydžio finansinius reikalavimus. Iš metinių pelno mokesčio deklaracijų matyti, kad įmonė 2006 metais turėjo 4 563 Lt nuostolių, o 2007-2008 m. dirbo pelningai.

9Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuo 2004 m. gegužės 27 d. iki 2008 m. gruodžio 3 d. atsakovas M. J. išėmė iš įmonės sąskaitos 152 361,83 Lt, o grąžino įmonei 72 606,43 Lt, kad dokumentų, pagrindžiančių negrąžintos 79 755,40 Lt sumos panaudojimą, nėra, tenkino ieškinio dalį dėl skolos iš M. J. priteisimo.

10Teismas byloje sprendė, kad reikalavimai pripažinti dovanojimo sandorius negaliojančiais netenkintini, nes neegzistuoja CK 6.66 straipsnyje numatytos sąlygos. Teismas nustatė, kad 2006 m. liepos 4 d. banko Snoras Utenos filiale I. A. J. buvo išmokėta 5 185 eurų suma ir tą pačią dieną atsakovė šią pinigų sumą paskolino M. J., kad sutarties šalys nurodė, jog pinigai skolinami iki 2008 m. gruodžio 31 d. nekilnojamajam turtui įsigyti. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas ginčija atsakovų sudarytas dovanojimo sutartis, sudarytas 2008 m. lapkričio 25 d. ir 2008 m. gruodžio 11 d., pagal kurias buvo perleistas nekilnojamasis turtas, įgytas 2005-2007 m. Teismas pripažino pagrįstais atsakovų I. A. J. ir M. J. paaiškinimus, kad M. J. turtą perleido I. A. J. už gautą paskolą, nes negalėjo grąžinti pinigų, o tokie šalių paaiškinimai byloje nebuvo paneigti. Be to, teismas nurodė, kad nėra duomenų, jog sudarant dovanojimo sutartis įmonė turėjo galiojančių kreditorinių reikalavimų. Teismas nelaikė galiojančiu finansiniu reikalavimu UAB „Mindausta“ 70 000 Lt paskolos, nes jos grąžinimo terminas buvo numatytas tik 2013 m. gruodžio 31 d.

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

11Ieškovas (apeliantas) BIĮ „Norgeslita“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria ieškovo ieškinys buvo atmestas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą ? ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

    1. Teismas nenagrinėjo visų bylos aplinkybių, todėl nenustatė visų actio Pauliana sąlygų. Prievolių pagal atsakovų sudarytą paskolos sutartį vykdymas negali būti siejamas su neatlygintiniu turto perleidimu. Teismas sprendime nevertino ir nemotyvavo, kad šalys nesąžiningai pasinaudojo paskolos santykiais, stengdamosi pagrįsti kreditorių interesams prieštaraujančius dovanojimo sandorius, kuriuose aiškiai atspindėta šalių valia dėl neatlygintinio turto perleidimo. Be to, atsakovai neturėjo jokios pareigos sudaryti dovanojimo sandorius ir sudarė tuos sandorius pirmiau nei jų paskolos sutartyje buvo nurodytas pinigų grąžinimo terminas. Teismas padarė išvadą, kad atsakovų paaiškinimai, kuriais atsakovai siekė pagrįsti dovanojimo sutarčių sudarymą, kaip M. J. pareigos grąžinti motinai paskolą įgyvendinimą, yra pagrįsti ir nenuneigti, nors už 17 903 Lt paskolą M. J. savo motinai perleido 200 000 Lt vertės turtą. Esant tokiai įvykdymo disproporcijai, pagal CK 6.67 straipsnio 4 dalį preziumuojamas atsakovų nesąžiningumas, taip pat kreditorių interesų pažeidimas.
    2. Tuo metu, kai buvo sudarytos ginčo dovanojimo sutartys, UAB „Mindausta“ turėjo galiojančią ir neabejotiną 70 000 Lt reikalavimo teisę į M. J., o M. J. skola savo įmonei siekė 79 755,40 Lt. Taigi dovanojimo sutarčių sudarymo metu įmonė turėjo kreditorių. Be to, teismas iš M. J. priteisė 79 755,40 Lt skolos, kurią sudaro nuo 2004 m. gegužės 27 d. iki 2008 m. gruodžio 3 d. iš įmonės be teisėto pagrindo paimtos sumos. Asmuo, be pagrindo paėmęs lėšas iš įmonės, tą pačią akimirką turi neatidėliotiną prievolę grąžinti paimtas lėšas. Tačiau teismas sprendime net nenurodė, kad įmonės skolininkas M. J. pažeidė savo kreditorės (įmonės), kuri turėjo galiojančią reikalavimo teisę į M. J. dėl 79 755,40 Lt sumos, interesus, neatlygintinai perleisdamas savo motinai nekilnojamąjį turtą.
    3. Teismas nepagrįstai nevertino UAB „Mindausta“ finansinio reikalavimo. Prievolė su atidedamąja sąlyga tampa vykdytina prievole, jei įrodomos kitos actio Pauliana sąlygos, be to, UAB „Mindausta“ reikalavimas patvirtintas BIĮ „Norgeslita“ bankroto byloje.
    4. Dovanojimo sutarčių sudarymu buvo pažeisti kreditorių interesai, tačiau teismas, nustatęs, kad įmonė neturėjo kreditorių, dėl šios aplinkybės nenurodė jokių motyvų. Dovanojimo sandoriai yra neatlygintiniai, jie negali būti siejami su paskolos grąžinimu, o neatlygintiniems sandoriams nesąžiningumas neįrodinėtinas. Net ir darant prielaidą, kad dovanojimo sutartys sudarytos siekiant padengti paskolos sutartį, nesąžiningumas vis tiek preziumuojamas, nes dovanojimo sutarčių šalys buvo motina ir sūnus. Motina negalėjo nežinoti apie sūnaus skolas; prievolė grąžinti motinai paskolą dar nebuvo suėjusi; už 17 903 Lt paskolą M. J. savo motinai perleido 200 000 Lt vertės turtą.

12//t/

13Atsakovė I. A. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad 2008 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais tiek IĮ „Norgeslita“, tiek M. J. buvo mokūs asmenys.

14Atsakovas M. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad su motina sudarė dovanojimo sutartis todėl, jog motina jam buvo paskolinusi 5 185 eurus nekilnojamajam turtui įsigyti. Atsakovas motinai pinigus grąžinti įsipareigojo arba pinigais, arba nupirktu turtu. Nusipirkęs ieškinyje minimus nekilnojamuosius daiktus, juos 2008 m. pabaigoje padovanojo motinai, tokiu būdu atsiskaitydamas pagal paskolos sutartį. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą buvo nustatyta, kad UAB „Mindausta“ neva paskolinti pinigai buvo panaudoti tos įmonės reikmėms ? darbuotojų atlyginimams „vokeliuose“ išmokėti. Dėl šios priežasties M. J. nėra skolingas UAB „Mindausta“. IĮ „Norgeslita“ 2008 m. taip pat jokių kreditorių neturėjo.

  1. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

15BIĮ „Norgeslita“, atstovaujama bankroto administratoriaus, pareiškė ieškinį atsakovams M. J., I. A. J., A. A. dėl 79 755,40 Lt priteisimo iš M. J. bei dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo M. J. 79 755,40 Lt, taip pat procesines palūkanas. Teismo sprendimo dalis dėl nurodytos sumos priteisimo apeliacine tvarka nebuvo apskųsta (dėl jos apeliacinis skundas nepaduotas), todėl, atsižvelgiant į tai, kad ši sprendimo dalis yra priimta dėl savarankiško materialaus reikalavimo, (nesusijusio kitais ieškovo materialiaisiais reikalavimais, dėl kurių išsprendimo tiktai jis padavė apeliacinį skundą), ji yra įsiteisėjusi. Apeliaciniu skundu skundžiama ta teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmesti ieškinio reikalavimai pripažinti negaliojančiais ginčijamus dovanojimo sandorius. Po to, kai byla su ieškovo apeliaciniu skundu buvo perduota apeliacinės instancijos teismui, buvo gauti duomenys, kad 2012 m. gruodžio 25 d. mirė atsakovas M. J.. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi privalomai sustabdė civilinę bylą iki paaiškės mirusiojo M. J. teisių perėmėjas ar aplinkybės, dėl kurių teisių perėmimas neįvyko. 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimas atnaujintas, paaiškėjus, kad teisių perėmimas neįvyko, ir paskirtas teismo posėdis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad yra apskųsta ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria netenkinti ieškovo ieškinio reikalavimai pripažinti I. A. J. ir M. J., taip pat I. A. J. ir A. A. sudarytus dovanojimo sandorius negaliojančiais, taikyti restituciją natūra ir piniginiu ekvivalentu, į pareikštų reikalavimų pobūdį, jais siekiamą teisinį rezultatą, tai yra, kad patenkinus ieškinio reikalavimus (kurie pirmosios instancijos teismo buvo atmesti) siekiama šalis grąžinti į padėtį, kuri buvo iki dovanojimo sandorių sudarymo (dėl išreikalavimo turto, kuris po sandorių sudarymo tebepriklauso I. A. J. ir A. A., o dėl turto, kurį po dovanojimo sutarčių sudarymo I. A. J. atlygintinai perleido tretiesiems asmenims, – gautų sumų priteisimo), sprendžia, jog nėra pagrindo nutraukti civilinės bylos dalį pagal CPK 293 straipsnio 7 punktą dėl to, kad mirė vienas iš atsakovų M. J. ir nė vienas įpėdinis nepriėmė jo palikimo. Todėl nagrinėjamoje byloje esančių faktinių duomenų analizės pagrindu toliau bus vertinama, ar Panevėžio apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinio reikalavimai tenkinti iš dalies, yra pagrįstas ir teisėtas.

16Byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartimi ieškovui IĮ „Norgeslita“ iškelta bankroto byla (1 t., 16-17 b. l.). Juridinių asmenų registro duomenimis ši nutartis įsiteisėjo 2010 m. gruodžio 31 d. Nuo įmonės įregistravimo 2004 m. gegužės 25 d. jos savininku ir vadovu buvo M. J. (1 t., 20 b. l.). Ginčijami dovanojimo sandoriai sudaryti 2008 m. pabaigoje: 2008 m. lapkričio 25 d. dovanojimo sutartimi M. J. padovanojo I. A. J. žemės sklypą, esantį ( - ). Šį žemės sklypą 2009 m. liepos 17 d. I. A. J. padovanojo A. A. 2008 m. gruodžio 11 d. dovanojimo sutartimi M. J. padovanojo I. A. J. žemės sklypą, du pastatus-kiaulides, pastatą-sandėlį, du kiemo statinius-mėšlides, esančius ( - ) (1 t. 120-123, 127-128, 129-130 b. l.). Ieškovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, šiuos sandorius ginčijo CK 6.66 straipsnio pagrindu.

17Actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti jo skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, todėl, taikydami šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir šio turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2009 m. balandžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; kt.). Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu.

18Apeliantas pateiktame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog nagrinėjamoje byloje neegzistuoja šios actio Pauliana instituto taikymui būtinos sąlygos: skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises. Teisėjų kolegija visų pirma vertina sąlygą dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės buvimo ir jo teisių pažeidimo.

19Apeliantas nurodo, kad M. J., kuris iki bankroto bylos IĮ „Norgeslita“ (ieškovui) iškėlimo buvo šios įmonės savininkas ir vadovas, neatlygintinai perleisdamas nekilnojamuosius daiktus išvengė galimo prievolių iš dovanoto turto patenkinimo kreditoriui UAB „Mindausta“, iš kurio ginčo sandorių sudarymo metu buvo pasiskolinęs ir iki šiol nėra grąžinęs 70 000 Lt, taip pat savo individualiai įmonei, tai yra ieškovui (paimta iš įmonės 79 755,40 Lt suma). Nors apeliantas skunde teigia, kad M. J. 2008 m. gruodžio 3 d. turėjo galiojančią prievolę sumokėti savo įmonei 79 755,40 Lt skolą, susidariusią nuo 2004 m. gegužės 27 d. iki 2008 m. gruodžio 3 d., tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, M. J. pareiga sumokėti ieškovui minėtą sumą pripažinta tik šioje byloje priimtu teismo sprendimu (kaip minėta, sprendimo dalis dėl 79 755,40 Lt priteisimo ieškovui iš atsakovo apeliaciniu skundu neapskųsta). Pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktus individualios įmonės savininkas turi teisę gauti individualios įmonės pelną, paimti įmonės kasoje esančius pinigus, kaip avansu išmokamą pelną, savo asmeniniams poreikiams. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymas numato individualios įmonės savininkui teisę paimti individualios įmonės pinigus ar kitą turtą savo asmeniniams poreikiams, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės egzistavimo ginčo sandorių sudarymo metu; tokia teisė, kaip jau minėta, atsirado tik po teismo sprendimo dėl 79 755,40 Lt priteisimo priėmimo.

202008 m. liepos 1 d. tarp UAB „Mindausta“ ir M. J. buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią UAB „Mindausta“ paskolino M. J. 70 000 Lt, šią sumą M. J. įsipareigojo grąžinti dalimis pagal galimybes iki 2013 m. gruodžio 31 d. (1 t., 23 b. l.). Paskolos sutartis sudaryta su M. J., kaip UAB „Mindausta“ akcininku. Taigi ši skola yra asmeninė individualios įmonės savininko skola, bet ne individualios įmonės (ieškovo) skola. Individualios įmonės ir jos savininko atsakomybė už prievolių vykdymą nėra solidari. Tik tuo atveju, jei individualios įmonės savininko ir individualios įmonės pareiga būtų solidari, kreditorius galėtų reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek individuali įmonė ir įmonės savininkas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium (CK 6.6 str. 4 d.). Taigi individualios įmonės prievolės negali būti sutapatinamos su įmonės savininko skolomis. Tačiau įstatymas numato, kad individualios įmonės ir jos savininko atsakomybė pagal individualios įmonės prievoles yra subsidiari. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į individualios įmonės specifiką ? individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, todėl jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (CK 2.50 str. 4 d.). Tik individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą, UAB „Mindausta“ buvo įtraukta į bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą, nes tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai (personalinei) įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis) – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006). Poreikis kreditoriams reikšti bankroto byloje reikalavimus, kylančius iš sandorių, sudarytų ne su įmone, o su privačiu fiziniu asmeniu (įmonininku), priklauso nuo individualios įmonės savininko atsakomybės pagal įmonės prievoles subsidiarumo (CK 2.50 str. 4 d.), nes visas įmonininko turtas patenka į bankrutuojančios įmonės turto balansą. Tai yra individualios įmonės savininko, kaip fizinio asmens, kreditorių įstojimas į įmonės bankroto bylą yra nulemtas poreikio apsaugoti savo interesus, ir tik individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą tokios įmonės savininko kreditoriai tampa įmonės kreditoriais. Tačiau nesant iškeltos bankroto bylos individualiai įmonei, prievolę, kurios šalys yra kreditorius ir įmonės dalyvis (o ne pati įmonė), pripažinti kartu ir individualios įmonės prievole nėra teisinio pagrindo, nes, kaip jau minėta, individualios įmonės savininko prievolės negali būti sutapatinamos su individualios įmonės skolomis. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju actio Pauliana ieškinį pateikė individualios įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, administratorius, o ne M. J. kreditorius.

21Taigi įvertinus minėtų įsiskolinimų (M. J. įsiskolinimą ieškovui ir įsiskolinimą UAB „Mindausta“) prigimtį bei pobūdį, nesant kitų duomenų apie ieškovo (įmonės) kreditorius ginčijamų sandorių sudarymo metu, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ginčijamų dovanojimo sutarčių sudarymo metu ieškovas IĮ „Norgeslita“ neturėjo kreditorių. Nenustačius buvimo kreditorių, ginčo dovanojimo sandorių sudarymo metu turėjusių neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę individualiai įmonei, nėra objektyvaus teisinio pagrindo teigti, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeistos individualios įmonės kreditorių teisės.

22Konstatavus pirmiau minėtas aplinkybes, netenka prasmės apeliacinio skundo argumentai dėl pareigos sudaryti 2008 m. lapkričio 25 d. ir 2008 m. gruodžio 11 d. dovanojimo sandorius buvimo ar nebuvimo, nes tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu, būtina sąlygų actio Pauliana taikymui visuma. Nepaisant to, teisėjų kolegija trumpai pasisako dėl skundo argumentų, susijusių su šia sąlyga (skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio).

23Ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu skolininkas jo neprivalėjo sudaryti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, konstatavo, kad atsakovas M. J. turtą perleido už gautą paskolą, nes negalėjo grąžinti skolos pinigais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti šiai pirmosios instancijos teismo išvadai, nes byloje nepaneigti duomenys, kad ginčo dovanojimo sandorių sudarymą lėmė tam tikros faktinės aplinkybės. Visų pirma, apeliantas skunde nurodo, kad paskolos sutarties dengimas negali būti siejamas su neatlygintiniu turto perleidimu, tačiau įrodymų, pagrindžiančių šį argumentą, nepateikė (CPK 178 str.). Iš bylos medžiagos matyti, kad 2006 m. liepos 4 d. I. A. J. iš banko Snoras išsiėmė 5 185 eurus. Tą pačią dieną tarp I. A. J. ir M. J. buvo sudaryta paskolos sutartis, kuria I. A. J. paskolino M. J. 5 185 eurus nekilnojamajam turtui pirkti. M. J. įsipareigojo skolą grąžinti arba pinigais, arba nupirktu nekilnojamuoju turtu, o visiško atsiskaitymo terminas nurodytas 2008 m. gruodžio 31 d. Vykdydamas šią sutartį M. J. I. A. J. 2008 m. lapkričio 25 d. padovanojo žemės sklypą, esantį ( - ), 2008 m. gruodžio 11 d. padovanojo žemės sklypus ir buvusios fermos pastatus ( - ). Gautu turtu buvo atsiskaityta už 2006 liepos 4 d. paskolą (2 t., 50, 51 b. l.). Vien faktas, kad paskolos grąžinimas buvo įformintas ne skolos dengimu pinigais, o daiktų dovanojimo sutartimis, nepaneigia to, jog ginčo dovanojimo sandoriai buvo sudaryti tikslu atsiskaityti už gautą paskolą, juolab, kai tokios atsiskaitymo formos galimybė buvo numatyta ir pačioje paskolos sutartyje. Nesant kitų duomenų, kurie paneigtų dovanojimo sutarčių sudarymo priežastis, pripažintina pagrįsta teismo išvada, kad turtas buvo perleistas siekiant grąžinti paskolą. Ginčo dovanojimo sandoriai sudaryti 2008 m. lapkričio 25 d. ir 2008 m. gruodžio 11 d., visiško atsiskaitymo pagal paskolos sutartį terminas nurodytas 2008 m. gruodžio 31 d. Taigi dovanojimo sutarčių sudarymo ir 2006 m. liepos 4 d. paskolos sutartyje nurodyto visiško atsiskaitymo pagal paskolą terminas iš esmės sutampa. Be to, iš paskolos sutarties 5 punkto formuluotės matyti, kad šis terminas nustatytas galutiniam atsiskaitymui pagal paskolos sutartį, todėl šiuo atveju atsiskaitymas mėnesiu anksčiau nei numatytas galutinio atsiskaitymo terminas, nelaikytinas prievolės įvykdymu pirmiau nustatyto termino. Dėl šios priežasties nepripažintinas pagrįstu apeliacinio skundo argumentas, esą paskola buvo grąžinta nesuėjus jos mokėjimo terminui. Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad už 17 903 Lt paskolą M. J. savo motinai perleido daugiau nei 11 kartų vertingesnį turtą, tačiau objektyvių duomenų, patvirtinančių šią aplinkybę nepateikė (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija nelaiko tinkamu turto vertei nustatyti ginčijamose sutartyse nurodyto dovanojamo turto įkainojimo, nes tai yra subjektyviai sutarties šalies nurodyta dovanojamo turto vertė. Abejones dėl dovanojimo sutartyse nurodytos turto vertės sustiprina ta aplinkybė, kad 2008 m. gruodžio 11 d. padovanotą turtą, kuris dovanojimo sutartyje įvertintas 150 000 Lt suma, I. A. J. 2009 m. spalio 16 d. pardavė; pardavimo sutartyje ½ žemės sklypo, esančio ( - ) ir jame esančio pastato-kiaulidės bei kiemo statinių (mėšlidės) pardavimo kaina nurodyta 30 000 Lt. Pagal į bylą pateikus duomenis M. J. 2008 m. kovo 31 d. žemės sklypą, esantį ( - ), pirko už 20 701 Lt, už kurį pirkimo-pardavimo sutarties metu įmokėjo 4 141 Lt, o 16 560 Lt įsipareigojo sumokėti dalimis iki 2014 m. Be to, 2008 m. gruodžio 11 d. dovanojimo sutartyje nurodyta, kad yra įsiskolinimas už turtą, t. y. būtent pagal minėtą 2008 m. kovo 31 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Taip pat pažymėtina, kad 2008 m. lapkričio 25 d. žemės sklypas, esantis ( - ), sutarties šalių įvertintas 50 000 Lt, tačiau toje pačioje sutartyje šio žemės sklypo vidutinė rinkos vertė nurodyta 3 802 Lt, be to, 2009 m. liepos 17 d. dovanojimo sutartyje, kuria I. A. J. padovanojo šį žemės sklypą A. A., žemės sklypas įvertintas tik 8 000 Lt, jo vidutinė rinkos vertė 2009 m. liepos 16 d. duomenimis ? 5 300 Lt.

24Remiantis tuo, kas išdėstyta šioje nutartyje, apeliacinis skundas netenkinamas, nes jo motyvai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teismo sprendimą (jo dalį). Byloje nenustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti CPK 329 straipsnyje, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl apskųstos jo dalies paliekamas nepakeistas.

25Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

26Panevėžio apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovas BIĮ „Norgeslita“, atstovaujamas bankroto administratoriaus,... 5. Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartimi... 6. Ieškovas paaiškino, kad atsakovas M. J. neturi jokio turto, iš kurio būtų... 7. Panevėžio apygardos teismas 2012 m. vasario 20 d. sprendimu ieškinį tenkino... 8. Sprendime nurodoma, kad Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 20 d.... 9. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuo 2004 m. gegužės 27 d. iki 2008 m.... 10. Teismas byloje sprendė, kad reikalavimai pripažinti dovanojimo sandorius... 11. Ieškovas (apeliantas) BIĮ „Norgeslita“ apeliaciniu skundu prašo... 12. //t/... 13. Atsakovė I. A. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė skundą atmesti,... 14. Atsakovas M. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė skundą atmesti,... 15. BIĮ „Norgeslita“, atstovaujama bankroto administratoriaus, pareiškė... 16. Byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 20 d.... 17. Actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti... 18. Apeliantas pateiktame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog... 19. Apeliantas nurodo, kad M. J., kuris iki bankroto bylos IĮ „Norgeslita“... 20. 2008 m. liepos 1 d. tarp UAB „Mindausta“ ir M. J. buvo sudaryta paskolos... 21. Taigi įvertinus minėtų įsiskolinimų (M. J. įsiskolinimą ieškovui ir... 22. Konstatavus pirmiau minėtas aplinkybes, netenka prasmės apeliacinio skundo... 23. Ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu skolininkas... 24. Remiantis tuo, kas išdėstyta šioje nutartyje, apeliacinis skundas... 25. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 26. Panevėžio apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą palikti...