Byla 3K-3-362/2011

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinį atsakovams J. M. (J. M.), K. M., L. M. ir L. P. dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, tretieji asmenys I. L. (I. L.), uždaroji akcinė bendrovė „Koliažas“, uždaroji akcinė bendrovė „Autofreitas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

52001 m. vasario 8 d. Vokietijoje už nedeklaruotų prekių gabenimą buvo sulaikytas atsakovas J. M. Frankfurto prie Oderio apylinkės teismo 2001 m. liepos 3 d. nuosprendžiu atsakovas nuteistas ir jam skirta laisvės atėmimo bausmė, atidedant bausmės vykdymą; paskirta lygtinė bausmė buvo panaikinta 2006 m. kovo 16 d. to paties teismo nuosprendžiu.

6Frankfurto prie Oderio pagrindinė muitinės tarnyba 2003 m. spalio 10 d. surašė atsakovui pranešimą dėl nesumokėtų mokesčių išieškojimo. Ieškovas Vokietijos Federacinės Respublikos Potsdamo muitinės prašymo pagrindu 2006 m. lapkričio 15 d. priėmė sprendimą išieškoti iš atsakovo J. M. 1 303 823,96 Lt, o 2007 m. rugsėjo 12 d. –70 584,58 Lt mokestines nepriemokas. 2008 m. rugsėjo 3 d. ieškovas pakeitė 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir nusprendė iš atsakovo J. M. išieškoti 979 033,90 Lt mokestinę nepriemoką.

7Vykdydamas mokestinės nepriemokos išieškojimą, ieškovas nustatė, kad 2006 m. vasario 11 d. atsakovai J. M. ir L. M. sudarė buto dovanojimo sutartį, kuria padovanojo butą dukteriai

8K. M., ir garažo dovanojimo sutartį, kuria garažą padovanojo dukteriai L. P.

9Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančia J. M. ir L. M. bei K. M. 2006 m. vasario 11 d. sudarytą buto, esančio ( - ), dovanojimo sutartį; taikyti restituciją ir grąžinti butą atsakovų J. M. ir L. M. nuosavybėn bei panaikinti buto teisinę registraciją atsakovės K. M. vardu; 2) pripažinti negaliojančia atsakovų J. M. ir L. M. bei L. P. 2006 m. vasario 11 d. sudarytą garažo, esančio ( - ), dovanojimo sutartį; taikyti restituciją ir grąžinti garažą J. M. ir L. M. nuosavybėn bei panaikinti garažo teisinę registraciją L. P. vardu.

10Ieškovas actio Pauliana ieškinį atsakovui pareiškė dėl to, kad šis nuosavybės teise priklausiusį turtą perleido tuo metu, kai 2003 m. spalio 19 d. pranešimu buvo pateiktas Frankfurto prie Oderio pagrindinės muitinės tarnybos raginimas sumokėti susidariusią mokestinę skolą. Ieškovo manymu, atsakovas J. M., sudarydamas ginčijamus sandorius, siekė išvengti mokestinės prievolės įvykdymo.

11II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

12Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad, pasibaigus lygtinio nuteisimo terminui, Frankfurto prie Oderio apylinkės teismas 2006 m. kovo 16 d. sprendimu panaikino atsakovui J. M. 2001 m. liepos 3 d. sprendimu skirtą laisvės atėmimo bausmę. 2006 m. rugpjūčio 3 d. raštu Vokietijos Federacinės Respublikos Potsdamo muitinė prašė išieškoti iš atsakovo J. M. 377 613,52 euro mokestinę nepriemoką. 2006 m. lapkričio 15 d. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija priėmė sprendimą išieškoti iš atsakovo 1 303 823,96 Lt, o 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimu išieškotiną sumą sumažino iki 979 033,90 Lt. Frankfurto prie Oderio pagrindinė muitinė 2008 m. liepos 3 d. pranešime atsakovui J. M. nurodė, kad, patikrinus 2003 m. spalio 9 d. apmokestinimo pranešimą, nustatyta, kad buvo pažeista teisinė jo pristatymo procedūra, t. y. 2003 m. spalio 9 d. apmokestinimo pranešimas buvo įteiktas per asmenį, kuris pagal Vokietijos mokesčių mokėjimo tvarką tik pavadavo paskirtą mokesčių surinkimo įgaliotinį. Kadangi tokiu atveju įteikimas gali būti ginčytinas, tai Frankfurto prie Oderio pagrindinė muitinė naujai pateikė mokėjimo reikalavimą, kuris užfiksuotas 2008 m. liepos 3 d., o 2003 m. spalio 9 d. apmokestinimo pranešimas buvo panaikintas. Naujasis apmokestinimo pranešimas skolininkui buvo įteiktas 2008 m. liepos 11 d. pagal visus reikalavimus per įgaliotą asmenį.

13Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog atsakovui J. M. būtų buvęs įteiktas 2003 m. spalio 9 d. pranešimas. Be to, Frankfurto prie Oderio pagrindinė muitinė, suabejojusi pranešimo pristatymu (įteikimu) atsakovui, šį pranešimą panaikino. Pasibaigus lygtinio nuteisimo terminui, Frankfurto prie Oderio apylinkės teismas 2006 m. kovo 16 d. sprendimu panaikino atsakovui 2001 m. liepos 3 d. sprendimu skirtą laisvės atėmimo bausmę, bet šiame procesiniame sprendime nenurodyta kokių nors įpareigojimų atsakovui J. M. sumokėti nesumokėtą akcizą. Dėl šių priežasčių teismas manė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas J. M., 2006 m. vasario 11 d. sudarydamas ginčijamus turto perleidimo sandorius, buvo informuotas (žinojo) apie galiojantį Vokietijos muitinės reikalavimą sumokėti skolą, t. y. nėra būtinosios Actio Pauliana sąlygos, kad atsakovas nežinojo ir neturėjo žinoti, jog ginčijami sandoriai pažeidžia Vokietijos muitinės teises. Nustatęs, kad nėra vienos iš CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų, teismas nepasisakė ir neanalizavo kitų actio Pauliana taikymo sąlygų, ieškinio senaties termino.

14Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. sausio 18 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog, vertinant atsakovo sąžiningumą, esminę reikšmę turi aplinkybė, žinojo atsakovas apie egzistuojančią mokestinę prievolę užsienio valstybei ar ne. Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, kad 2001 m. vasario 8 d. atsakovas Vokietijoje sulaikytas už kontrabandos gabenimą; Potsdamo muitinės paieškos tarnyba 2001 m. vasario 9 d. surašė jam protokolą dėl prievolės įvykdymo užtikrinimo suteikimo, įgaliojimo priimti įteikiamą dokumentą gavėjo vardu ir mokesčių surinkimo įgaliotinio paskyrimo; Frankfurto prie Oderio apylinkės teismo 2001 m. liepos 3 d. nuosprendžiu atsakovas nuteistas už nurodytą nusikalstamą veiką ir jam skirta laisvės atėmimo bausmė; Frankfurto prie Oderio pagrindinė muitinės tarnyba 2003 m. spalio 10 d. surašė atsakovui pranešimą dėl nesumokėtų mokesčių išieškojimo.

15Lietuvos apeliacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2001 m. vasario 9 d. protokole nustatyta, jog atsakovas įgaliojo konkrečius asmenis gauti jam skirtus dokumentus, kartu įpareigojo gautus dokumentus persiųsti jam paprastu laišku. Taigi, pranešimas dėl mokestinės skolos turėjo būti ne tik įteiktas atsakovo įgaliotiems asmenims, bet ir pastarųjų persiųstas atsakovui. Aplinkybę, kad pranešimas atsakovui nepersiųstas, patvirtina Vokietijos kompetentingos institucijos 2008 m. liepos 29 d. raštas, kuriame nurodyta, jog pranešimas įteiktas tik paskirtajam įgaliotiniui. Toks įteikimo būdas užsienio valstybės institucijų sprendimu pripažintas neteisėtu, todėl 2008 m. liepos 3 d. (po ginčijamų sandorių sudarymo) ankstesnis pranešimas panaikintinas ir surašytas naujas. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovui iki dovanojimo sutarčių sudarymo apie 2003 m. spalio 10 d. pranešime nurodytą sprendimą dėl mokesčių išieškojimo būtų žinoma bet kokiu kitu būdu.

16Argumentą, kad atsakovas apie pareigą mokėti mokesčius turėjo žinoti nuo pažeidimo padarymo momento, apeliacinės instancijos teismas pripažino nepagrįstu, nes užsienio valstybės institucijos sprendimą išieškoti iš atsakovo mokesčius priėmė ne pažeidimo padarymo dieną, bet daugiau kaip po dvejų metų. Nuo šio sprendimo priėmimo momento tapo aiškus ne tik prievolės dydis, bet ir jos skolininkai (atsakovas yra solidarusis skolininkas su kitu asmeniu). Nuo sprendimo išieškoti mokesčius iki ginčo sandorių sudarymo praėjo daugiau kaip dveji metai, o nuo pažeidimo padarymo – penkeri. Šių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovas, vertinant jo elgesį pagal rūpestingo ir atidaus asmens elgesį adekvačioje situacijoje, negalėjo žinoti apie kreditoriaus teisių pažeidimą. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė atsakovo nesąžiningumo.

17III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

18Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 18 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

191. Dėl įrodymų vertinimo, nagrinėjant actio Pauliana ieškinį. Teismas neanalizavo Potsdamo muitinės paieškos tarnybos Frankfurto prie Oderio filialo 2001 m. vasario 19 d. protokolo įrodomosios vertės, nesivadovavo įrodymų vertinimą sprendimo motyvuojamojoje dalyje reglamentuojančių normų (CPK 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis), neatsižvelgė į įrodymų vertinimo instituto esmę ir paskirtį nagrinėjant actio Pauliana. Atsakovas, pasirašydamas 2001 m. vasario 9 d. protokolą, patvirtino, kad įgaliojo p. D. ir p. S. iš Frankfurto prie Oderio pagrindinės muitinės atsiimti įteikiamus dokumentus ir persiųsti juos paprastu laišku atsakovui. Kasatorius nurodo, kad atsakovas, pasirašydamas šį protokolą, patvirtino, kad yra mokesčių mokėtojas ir protokole įvardijami asmenys atsakingi už mokesčių surinkimą. Žinojimas apie mokestinę nepriemoką nesiejamas su pranešimu apie konkrečią mokestinę nepriemoką, todėl šis atsakovo pasirašytas protokolas yra įrodymas, patvirtinantis atsakovo žinojimą apie mokestinę prievolę Vokietijai. Skolininkas buvo nesąžiningas, nes, žinodamas apie pareigą mokėti mokesčius, prieš dovanojimo sutarčių sudarymą nesidomėjo prievolės dydžiu. Kasatorius pažymi, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog po nurodomo 2001 m. vasario 19 d. protokolo surašymo atsakovui įteiktas sprendimas atleisti nuo mokestinės nepriemokos sumokėjimo.

202. Dėl skolininko žinojimo apie skolą. Kasatorius nesutinka su teismų išvada, kad sprendimą išieškoti iš atsakovo mokesčius kompetentinga institucija priėmė ne pažeidimo dieną, o daugiau kaip po dvejų metų, todėl atsakovas, sudarydamas sandorius negalėjo žinoti apie kreditoriaus teisių pažeidimą. Kasatoriaus nuomone, situacija dėl pranešimo įteikimo turi būti vertinama, atsižvelgiant į Europos Sąjungos narės nustatytą reglamentavimą. Kasatoriaus nuomone, prievolė mokėti mokesčius atsiranda pažeidimo padarymo dieną, o ne nuo pranešimo įteikimo ir jame nurodytos prievolės dydžio. Ši aplinkybė yra svarbi sprendžiant klausimą dėl skolininko sąžiningumo. Pagrindas teigti, kad skolininkas neinformuotas apie privalomus mokėti mokesčius už įvežtas prekes, atsirastų tik išanalizavus informavimo teisinį reglamentavimą. Vokietijos mokesčių įstatymo 122 straipsnio nuostatos patvirtina, kad tinkamas pranešimo įteikimas patvirtina papildomą mokesčių mokėtojo informuotumą apie mokestinę prievolę. Pasisakydamas dėl skolininko pareigos žinoti apie prievolę, apeliacinės instancijos teismas privalėjo išdėstyti motyvus, dėl kurių netaikė Vokietijos mokesčių teisės normų. Teismai neanalizavo pranešimų įteikimą reglamentuojančių Vokietijos teisės normų, nesigilino į šio instituto esmę ir paskirtį.

21Trečiasis asmuo I. L. pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo prašo tenkinti Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos kasacinį skundą.

22Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai J. M., K. M., L. M., L. P. prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

231. Dėl skolininko žinojimo apie pareigą kreditoriui. Atsiliepime nurodo, kad atsakovas

24J. M. nežinojo ir neturėjo žinoti apie savo mokestinę skolą iki ieškovas 2006 m. rugsėjo 26 d. pateikė raštą dėl įsiskolinimo Vokietijos muitinei. 2003 m. spalio 9 d. pranešimo atsakovui neįteiktas, juolab, kad ir apie kitus Vokietijos institucijų atsakovui siųstus raštus jis sužinojo tik juos pateikus į bylą, t. y. daugiau negu po dviejų metų po ginčijamų sandorių sudarymo. Kartu pažymima, kad 2003 m. spalio 9 d. pranešimas panaikintas, nes Vokietijos institucijos pačios konstatavo, kad raštas tinkamai ir laiku neįteiktas. Atsakovų nuomone, abejonių kelia ir 2003 m. spalio 9 d. pranešimo surašymas, nes jis priimtas daugiau nei po dviejų metų po nuosprendžio atsakovui J. M. priėmimo. Be to, pranešimas turėjo būti įteiktas per Vidaus reikalų ministeriją. Dėl to darytina išvada, kad atsakovas J. M. ginčijamų sandorių sudarymo metu nežinojo apie įsiskolinimą Vokietijos muitinei.

25Atsakovai nesutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad atsakovas J. M. turėjo žinoti apie įsiskolinimą nuo cigarečių įvežimo į Europos bendrijų teritoriją. Šiuo atveju svarbios yra faktinės krovinio įvežimo aplinkybės, kurias kasatorius, atsakovų nuomone, ignoruoja. Atsakovas J. M. tik pervežė krovinį (vairavo transporto priemonę, kurioje rastas paslėptas kontrabandinis krovinys). Jis nebuvo nei krovinio savininkas, nei gavėjas, siuntėjas ar pervežimo užsakovas. Be to, atsakovas nieko nežinojo apie pervežamą krovinį. Pasibaigus lygtinio nuteisimo laikui, atsakovas pagrįstai tikėjosi, kad atsakomybė už inkriminuojamą veiką yra pasibaigusi ir įsipareigojimų Vokietijai nebeturi. Tik nuo to momento, kai Vokietijos institucijos konstatavo, kad pareigą mokėti muito mokesčius turi ne prekių gavėjas, siuntėjas ar vežėjas, bet atsakovas J. M. ir apie tai tinkamai jam pranešė, galima teigti, jog nuo šio momento atsakovas sužinojo apie skolą kreditoriui. Kartu atsakovai pažymi, kad atsakovas J. M. yra Lietuvos Respublikos pilietis, todėl negali žinoti Vokietijoje nustatyto teisinio reglamentavimo. Iš kasatoriaus į bylą pateiktų dokumentų matyti, kad nesumokėtų mokesčių klausimas nagrinėtas kitoje byloje, apie kurią atsakovas neinformuotas ir nieko nežinojo apie joje priimtus sprendimus ir dabar nežino.

262. Dėl įrodymų vertinimo. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius, vertindamas 2001 m. vasario 9 d. protokolą, daro nepagrįstas išvadas, jog, pasirašęs protokolą, atsakovas buvo informuotas apie skolą Vokietijai. Kasatorius nepagrįstai perkelia įrodinėjimo naštą atsakovui – įrodyti, kad atsakovas J. M. žinojo apie savo įsiskolinimą Vokietijos biudžetui, turi kasatorius, o atsakovas privalo įrodyti, kad jis neskolingas. Be to, protokolas negali būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu atsakovo žinojimą apie jo mokestinę skolą, nes pačiame protokole nėra informacijos apie tai, kad atsakovas skolingas Vokietijos muitinei; protokolas surašytas vokiečių kalba, kurios atsakovas nesupranta; nėra įrodymų, kad jam pateiktas protokolo vertimas; atsakovas pasirašė protokolą, būdamas streso būsenoje, nesuprato protokolo turinio reikšmės; protokolas surašytas baudžiamojoje byloje.

27Tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiųjų asmenų nesąžiningumas, jei sandoris atlygintinis. Sudarant 2006 m. vasario 11 d. sandorius, atsakovės K. M., L. M., L. P. nežinojo ir neprivalėjo žinoti apie Vokietijos muitinės reikalavimą atsakovui.

283. Dėl atsakovų sąžiningumo. Atsiliepime pažymima, kad sudarant sandorius, nesiekė išvengti mokestinės prievolės vykdymo. Butas sutuoktiniams priklausė jungtinės nuosavybės teise ir buvo padovanotas dukterims. Atsakovų J. M. ir L. M. apsisprendimui nedarė įtakos gresianti mokestinės prievolės – apsisprendimą nulėmė tai, kad iširo jų santuoka ir, siekiant išvengti būsimo konflikto dėl turto padalijimo (nė vienas iš sutuoktinių nebūtų galėjęs sumokėti kondensacijos už priteistą turto dalį), turtas padalytas dukterims.

294. Dėl reikalavimo tenkinti actio Pauliana ieškinį. Kasatorius nepagrįstai reikalauja kasacinio teismo tenkinti ieškinį. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nagrinėdami bylą, pasisakė tik dėl atsakovo J. M. sąžiningumo, kitų actio Pauliana sąlygų nenagrinėjo.

30Teisėjų kolegija

konstatuoja:

31IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

32Kasacinio skundo argumentais keliami įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių netinkamo taikymo ir aiškinimo bei nesilaikymo klausimai (CPK 176–185 straipsniai), nagrinėjant actio Pauliana ieškinį. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, šioje byloje pirmiausia aptaria actio Pauliano ieškinio taikymo sąlygas ir su jų nustatymu susijusius klausimus.

33Dėl actio Pauliano ieškinio taikymo sąlygų

34Actio Pauliana – tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad CK 6.66 straipsnyje įtvirtinto vieno iš kreditoriaus interesų gynimo būdų paskirtis yra ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje BAB „Litimpeks bankas“ v. UAB „Pajūrio paslaptys“ ir kt., byla Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje P. G. A. v. G. Ž., Z. M., byla Nr. 3K-3-424/2003; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, byla Nr. 3K-3-485/2010; kt.). Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana ieškinį, pirmiausia siekia atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai, be privalomo pagrindo perleido kitiems asmenims. Skirtingai negu kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, actio Pauliana paskirtis – kompensacinė, nes, pripažinus pagal kreditoriaus ieškinį skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Taigi sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis AB Turto bankas v. BAB ,,Rimeda“ ir kt., byla Nr. 3K-3-201/2001; 2006 m. sausio 11 d. nutartis VĮ Valstybės turto fondas v. UAB ,,Ortofina“ ir kt., byla Nr. 3K-3-17/2006; kt.).

35Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje bankrutuojanti UAB „ Multiimpex“ v. UAB „Eneka“ ir kt., byla Nr. 3K-3-587/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Vinukas“ v. UAB „LCL“ ir kt., byla Nr. 3K-3-339/2009).

36Pirmoji actio Pauliano ieškinio patenkinimo sąlyga reiškia, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, t. y. jis taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, būtina turėti omenyje tai, kad actio Pauliana taikymo atveju svarbus yra prievolės tarp kreditoriaus ir skolininko atsiradimo momentas, nes kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliano ieškinį, kaip teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo. Taigi tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo momento, gali pažeisti kreditoriaus teises ir interesus, nes skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje E. N. v. I. D., R. D., byla Nr. 3K-3-575/2004). Tačiau sprendžiant dėl to, kada atsirado skolininko prievolė kreditoriui, taip pat būtina įvertinti tai, kad pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, kad reikalavimo teisė būtų vykdoma, t. y. neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą.

37Antroji actio Pauliano ieškinio sąlyga aiškintina taip, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus interesus – jei dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Nustatinėjant šią actio Pauliana instituto taikymo sąlygą, būtina turėti omenyje tai, kad kreditoriaus teisės gali būti pažeistos skolininko sudarytais sandoriais, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, bet sumažino turto, kuriuo buvo užtikrinta kreditoriaus reikalavimo teisė, vertę. Kita vertus, nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui. Jei skolininkui sudarius ginčijamą sandoris, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditoriniams reikalavimams patenkinti arba mokumas nekinta, tai reikšti actio Pauliano ieškinio negalima.

38Trečioji actio Paulianio ieškinio patenkinimo sąlyga siejama su sutrumpintu vienerių ieškinio senaties terminu. Actio Pauliana senaties termino eigos pradžios momentas nustatomas taikant CK 6.66 straipsnio 3 dalį, pagal kurią šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus veiksmus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį laiką.

39Ketvirtoji actio Paulianio instituto taikymo sąlyga grindžiama su neprivalomumu skolininkui sudaryti ginčijamą sandorį. Privalėjimas sudaryti sandorį yra viena iš imperatyviųjų nuostatų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis). Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Taigi jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Paulianio ieškinio pagrindu negalima.

40Penktoji ir šeštoji sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu sąlyga yra skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumas. Pažymėtina, kad trečiojo asmens sąžiningumas (nesąžiningumas) neturi reikšmės, jeigu sandoris neatlygintinis. Tokiu atveju pakanka tik skolininko nesąžiningumo. Nesąžiningumo sąlyga reiškia, kad skolininkas buvo nesąžiningas, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad jo sudaromas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyviuoju požiūriu – nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjami faktai, patvirtinantys skolininko nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti ne galimomis prielaidomis, bet konkrečiais faktais. Teisės klausimas – ar teisingai aiškinamas sąžiningumas atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, kai skolininkas, pažeisdamas kreditoriaus interesus, perleido turtą.

41Septintoji actio Pauliano ieškinio patenkinimo sąlyga nulemta šio instituto prasmės ir tikslo. Minėta, kad pagrindinis jo tikslas yra ne sandorio pripažinimas negaliojančiu, bet kreditoriaus teisėtų interesų patenkinimas, todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu šiuo atveju sukelia teisinius padarinius tik actio Pauliano ieškinį pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina šio kreditoriaus teisių pažeidimams pašalinti (CK 6.66 straipsnio 4 dalis).

42Nagrinėjamoje byloje teismai aiškinosi ir kasaciniame skunde keliami argumentai iš esmės tik dėl vienos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos – skolininko (atsakovo J. M.) nesąžiningumo sudarant nekilnojamojo turto dovanojimo sutartis. Pirmiau nurodyta, kad sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, bet teisės klausimas yra tai, tai bylą nagrinėję teismai teisingai parinko ir aiškino sąžiningumo atsiradusiuose teisiniuose santykiuose nustatymo kriterijus, kai skolininkas, pažeisdamas kreditoriaus interesus, perleido turtą. Teisėjų kolegija toliau pasisako šiuo klausimu.

43Dėl actio Pauliana sąlygų taikymo ir aiškinimo mokestinės prievolės išieškojimo atveju

44Teismai, vertindami atsakovo sąžiningumą, aiškinosi ir vertino aplinkybes apie tai, žinojo jis apie mokestinę prievolę užsienio valstybei ar nežinojo. Ištyrę byloje surinktus įrodymus, teismai nustatė faktines aplinkybes, kad tiek užsienio valstybių kompetentingų institucijų, tiek nacionalinių institucijų sprendimai ir veiksmai priimti arba atlikti po ginčijamų sandorių sudarymo, todėl atsakovas tuo metu nežinojo apie galiojančią mokestinę prievolę (muito mokesčio skolą), taigi negalėjo pažeisti kreditoriaus (Vokietijos muitinės) interesų.

45Įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą, t. y. faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai, bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams reglamentuoti. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje R. P. v. V. B., byla Nr. 3K-3-20/2008). Teisėjų kolegija nesutinka su teismų pateiktu faktinių aplinkybių, reikšmingų actio Pauliana instituto sąlygoms nustatyti mokestinės nepriemokos atveju, vertinimu, todėl iš esmės sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad teismai, vertindami byloje kasatoriaus pateiktus įrodymus, nesilaikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 176–185straipsniai), t. y. neįsitikino, ar kasatorius iš tikro nežinojo apie mokestinės prievolės egzistavimą iki reikalavimo sumokėti mokestinę prievolę gavimo dienos.

46Pažymėtina, kad atsakovo mokestinė prievolė kildinama iš nesumokėto už vežamus ir nuslėptus tabako gaminius muito mokesčio, t. y. muitų teisinių santykių, atsiradusių ES vidaus rinkoje. Nurodyti santykiai reglamentuojami 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2913/92 patvirtintame Bendrijos muitinės kodekse (toliau – ES muitinės kodeksas; 1 straipsnis). Pagal ES muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalį skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kokie asmenys laikomi skolininkais – tai: 1) asmuo, neteisėtai įvežęs tokias prekes; 2) bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba (yra pagrindas manyti) turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas; 3) bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba (yra pagrindas manyti) turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. ES Teisingumo Teismo praktikoje išaiškinta, kad ES muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta „prekes neteisėtai įvežusio asmens“ sąvoka turi būti suprantama kaip asmuo, faktiškai vežęs prekes, pavyzdžiui, transporto priemonės vairuotojas, kuris faktiškai kontroliuoja prekes, kai jos įvežamos į ES muitų teritoriją (ES Teisingumo Teismo 2004 m. kovo 4 d. sprendimas V. ir J., sujungtos bylos C-238/02 ir C-246/02, ECR I-000, § 29; 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimas Spedition Ulustrans, byla C-414/02, § 26; 2005 m. kovo 3 d. sprendimas Papismedov ir kiti, byla C-195/03, § 39).

47Kasatoriaus teigimu, atsakovas, pasirašydamas Potsdamo muitinės paieškos tarnybos Frankfurto prie Oderio filialo 2001 m. vasario 19 d. protokole apie užstatą, pristatymo įgaliojimus ir mokesčių surinkimo įgaliotinio paskyrimą, patvirtino, kad yra muito mokesčio skolininkas ir jam mokestinė prievolė atsirado nuo pažeidimo padarymo momento, t. y. nuo nusikalstamos veikos padarymo ir produktų įvežimo į Vokietijos Federacinę Respubliką. Teisėjų kolegija sprendžia, kad su šiuo argumentu sutiktina. Tai, kad atsakovui turėjo būti žinoma apie mokestinę prievolę, patvirtinama ir Frankfurto prie Oderio apylinkės teismo 2001 m. liepos 3 d. nuosprendžiu, kuriuo atsakovas nuteistas ir jam skirta laisvės atėmimo bausmė, atidedant bausmės vykdymą. Atsakovas nuteistas už tyčinės nusikalstamos veikos padarymą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamoje byloje nurodytas Vokietijos teismo nuosprendis teismui nepateiktas, todėl teismui nebuvo ir nėra žinoma atsakovo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacija ir padarytos veikos pobūdis. Tik iš byloje esančio Vokietijos teismo procesinio dokumento nuorašo matyti, kad paskirta lygtinė bausmė už mokesčių nemokėjimą Frankfurto prie Oderio apylinkės teismo 2006 m. kovo 16 d. sprendimu panaikinta, nurodant, jog įsipareigojimai ir nurodymai įvykdyti. Iš to galima teigti, kad atsakovas nuteistas už mokesčių nemokėjimą.

48Taigi, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą ES Teisingumo Teismo praktiką ir taikant ES muitų kodekso nuostatas bei remiantis byloje nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų duomenimis, tikėtina, kad atsakovas turėjo žinoti, jog yra muito mokesčio skolininkas nuo jo sulaikymo Vokietijos muitinės pareigūnų momento. Teismai, konstatuodami atsakovo sąžiningumą, suabsoliutino aplinkybes, susijusias su Vokietijos muitinės pranešimų apie mokestinės prievolės įteikimo tvarkos nesilaikymą, t. y. jo informavimo apie priimtus atitinkamų valstybės institucijų sprendimus imtis mokestinės skolos išieškojimo laiką, pranešimo apie tokius sprendimus nustatytos tvarkos nesilaikymą, bet nesiaiškino aplinkybių, nuo kada atsakovui turėjo būti žinoma apie mokestinės prievolės egzistavimą. Taigi, konstatuotina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai atsakovo sąžiningumą vertino tik subjektyviuoju aspektu, bet netaikė objektyviojo kriterijaus. Pirmiau nurodyta, kad, siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus.

49Teismai būtent atsakovo sąžiningumą dovanojimo sandorių sudarymo metu siejo su Frankfurto prie Oderio muitinės tarnybos 2003 m. spalio 10 d. pranešimo „Dėl nesumokėtų mokesčių išieškojimo“ neįteikimu, t. y. kad šis pranešimas atsakovui nepersiųstas (subjektyvusis sąžiningumo aspektas). Tai patvirtino Vokietijos kompetentingos institucijos. Toks įteikimo būdas užsienio valstybės institucijų sprendimu pripažintas neteisėtu. Dėl to nurodytas pranešimas kompetentingų Vokietijos muitinės institucijų 2008 m. liepos 3 d. panaikintas ir surašytas naujas reikalavimas. Tačiau, minėta, šioje byloje turėjo būti įvertintos ir aplinkybės, susijusios su atsakovo nusikalstamos veikos padarymu ir apmokestinamo krovinio gabenimo per Vokietijos Federacinės Respublikos sieną momentu. Byloje visiškai neįvertintas Europos Sąjungos ir Vokietijos teisės aktų nuostatų taikymas atsakovo sąžiningumui objektyviuoju aspektu nustatyti. Be to, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, taikant objektyvųjį atsakovo veiksmų vertinimo kriterijų, taip pat įvertintinas laiko tarpas nuo mokestinės prievolės atsiradimo momento iki atsakovo turto perleidimo momento ir reikalavimo įvykdyti mokestinę prievolę tinkamo pateikimo momento. Galutinė išvada dėl atsakovo sąžiningumo (nesąžiningumo) galima tik tinkamai įvertinus nurodytas faktines bylos aplinkybes. Bylą nagrinėję teismai nenustatė ir neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, būtinų atsakovo sąžiningumui konstatuoti, bei vadovavosi ne visais sąžiningumo nustatymo kriterijais. Pirmiau nurodyta, kad sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, kuris negali būti išspręstas kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl to byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

50Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje taikydamas ir aiškindamas CK 6.66 straipsnį, nepakankamai tyrė ir vertino actio Pauliano instituto taikymo sąlygas mokestinės nepriemokos atveju ir nevisapusiškai išnagrinėjo aplinkybes dėl vienos iš šio instituto sąlygos – skolininko nesąžiningumo, šios sąlygos taikymo mokestinės nepriemokos atveju ar atsiradusiems mokestiniams teisiniams santykiams, kai skolininkas perleido turtą.

51Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentais dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo naikintina apeliacinės instancijos teismo nutartis ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Nustatytų proceso teisės normų pažeidimų kasacinis teismas negali pats pašalinti, nes yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių ir negali nustatyti naujų aplinkybių, o apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis patikrina teisės, bet ne fakto aspektu, todėl ši byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, atsižvelgus į tai, kad nekonstatuota absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir proceso teisės normų pažeidimai gali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 4 dalis, 360 straipsnis).

52Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

53Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai) šioje byloje yra 107,15 Lt. Teisėjų kolegijai nusprendus bylą grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliekamas spręsti bylą nagrinėsiančiam apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

54Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

55Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo.

56Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.