Byla e2A-232-267/2020

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Burbulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Talša“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-12833-772-2019 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Talša“ dėl dalies išmokėtų sumų priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė ,,Jūsų partneris“ ir atsakovės pusėje G. U..

2Teismas

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės 147,35 Eur skolos, 7,93 Eur kompensacinių (materialinių) palūkanų ir 6 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos laikotarpiu nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

5Ieškovė ieškinyje nurodė, kad Lenkijos Respublikoje 2018-06-27 eismo įvykio metu atsakovui priklausančia transporto priemone ( - ), valst. Nr. ( - ), dėl jos valdytojo (vairuotojo) trečiojo asmens G. U. kaltės buvo apgadinta trečiajam asmeniui (materialine prasme) priklausanti transporto priemonė ( - ), valst. Nr. ( - ). Atsakovei priklausanti nurodyta transporto priemonė buvo apdrausta civilinės atsakomybės transporto priemonių valdytojų privalomuoju draudimu ieškovės bendrovėje. Atsižvelgiant į tai, ieškovė atlygino 697,11 Eur nuostolių, susijusių su eismo įvykio metu padaryta žala. Ieškovė nurodė, kad atsakovė nepranešė jai apie eismo įvykį, nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių ir šiais veiksmais pažeidė įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties 2.5.5 punktą, Lietuvos Respublikos Transporto priemonių savininkų ir valdytojų privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 12 straipsnį bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų „Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių“ 60.3 p., todėl ieškovė įgijo reikalavimo teisę į 20 procentų išmoką nuo išmokėtos sumos. Atsakovė išmokos nesumokėjo, todėl ieškovė turi teisę gauti kompensacines palūkanas, skaičiuojamas nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę iki ieškinio pareiškimo teismui dienos.

6Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškovės ieškiniu nesutinka. Atsakovė nurodė, kad draudiminis įvykis įvyko 2018 m. birželio 27 d, tačiau ieškovė ieškinį teismui pateikė tik 2019 m. spalio 2 d. Atsakovė mano, kad yra suėjęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 7 dalyje nurodytas sutrumpintas vienų metų ieškinio senaties terminas, taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams, todėl prašo jį taikyti.

7Atsakovė argumentuoja, kad vien tik formalus Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnyje numatytų draudėjo pareigų nevykdymas, nesukėlęs draudimo kompanijai jokių finansinių nuostolių, negali būti teisėtu pagrindu reikalauti iš draudėjo dalies nuketėjusiajam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos kompensacijos. Atsakovė mano, kad ieškovė privalo teisme įrodyti, jog savo papildomai patirtas išlaidas patyrė dėl atsakovės kaltės, ieškovė byloje neįrodė, kad dėl atsakovės kaltės patyrė papildomai išlaidų. Ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovės atlyginti žalą tik tuo atveju, jeigu įrodo turėtas išlaidas.

8Iš ieškovės pateikto 2018-09-27 mokėjimo nurodymo matoma, kad mokėjimas yra atliktas PZU S. A., tačiau nėra pateikta jokių duomenų, jog PZU S. A. buvo apgadintos transporto priemonės ( - ), valst. Nr. ( - ), savininku.

9Reikalavimas dėl kompensacinių palūkanų yra visiškai nepagrįstas. Teismui nėra teisinio pagrindo remtis ieškinyje nurodytomis nutartimis, kadangi skiriasi nagrinėjamos ir ieškinyje nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių ratio decidendi. Ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės tam tikrą sumą „kompensacinių palūkanų“, tačiau tokių kompensacinių palūkanų nenumato civilinis kodeksas (toliau – CK), tokios „kompensacinės palūkanos“ nepaminėtos ir ieškovės nurodytoje teismų praktikoje, todėl akivaizdu, jog ieškovė savo pramanytu teiginiu „kompensacinės palūkanos“ siekia suklaidinti teismą ir piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.

10II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

11Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Teismo sprendimas buvo grindžiamas šiais esminiais argumentais:

12Teismas nustatė, kad nei atsakovė, nei jai priklausančios transporto priemonės valdytojas trečiasis asmuo G. U. nepateikė įrodymų, kad jis (arba jie abu kartu) vykdė arba dėl svarbių priežasčių negalėjo įvykdyti TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintos pareigos pranešti draudikei (ieškovei) apie eismo įvykį, taip pat byloje nėra įrodymų, kad atsakovė ar trečiasis asmuo G. U., ieškovei prašant, būtų padėję aiškintis eismo įvykio aplinkybes. Atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai dėl trečiojo asmens G. U. ilgalaikės komandiruotės nesudaro teisinio pagrindo priešingai išvadai, atsižvelgiant į tai, kad pats eismo įvykio kaltininkas nenukentėjo, todėl šį atsikirtimą atmetė. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendė, kad ieškovė, išmokėjusi draudimo išmoką, įgijo teisę reikalauti iš atsakovės grąžinti iki 20 proc. dydžio išmokėtos išmokos, t. y. 139,42 Eur.

13Teismas pažymėjo, kad, jeigu skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą, jis privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Tai yra kompensacinės palūkanos. Minimalių nuostolių sąvoka reiškia, kad skaičiuojant palūkanas už termino praleidimą jos neturėtų būti mažinamos. Šalims nesusitarus dėl termino praleidimo pasekmių, taikomos įstatyminės palūkanos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. birželio 29 d. konsultacijoje yra išaiškinęs, kad skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus piniginėmis lėšomis, todėl privalo už terminą įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas, palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261, 6.210 straipsniai). Taigi, šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją, tampa skolos dalimi.

14Atsakovės prašymą taikyti sutrumpintą vienų metų ieškinio senatį teismas atmetė. Teismas nurodė, kad, pirmiausia, reikalavimai, kylantys iš draudimo sutartinių santykių, apima draudėjo reikalavimą grąžinti įmokos dalį nutraukus draudimo sutartį, draudėjo arba naudos gavėjo reikalavimą dėl draudimo išmokos, kitus draudėjo, apdraustojo arba naudos gavėjo reikalavimus, reiškiamus dėl to, kad draudikas pažeidė draudimo sutartį arba ikisutartines pareigas. Antra, ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams, kylantiems iš draudimo sutarčių, reikia skirti nuo ieškinio senaties termino, taikomo kitokiems reikalavimams, kurie, nors ir išoriškai yra panašūs į reikalavimus, kylančius iš draudimo sutarčių, tačiau jiems netapatūs. Trečia, nukentėjusio trečiojo asmens tiesioginio ieškinio kaltininko draudikui teisė kyla iš įstatymo, o ne iš draudimo sutarties, todėl pastarajam reikalavimui, taip pat atsižvelgiant į tai, kad draudikas ir kaltininkas yra solidarieji bendraskoliai, turi būti taikomas ne vienų, o trejų metų ieškinio senaties terminas. Ketvirta, subrogacijos (CK 6.1015 straipsnis) atveju draudikas įgyja draudėjo teises, kurias pastarasis turėjo kaltininko atžvilgiu civilinės atsakomybės prievolėje.

15Atsakovė teismui 2019 m. spalio 10 d. pateiktu atsiliepimu prašė skirti ieškovei 5 000,00 Eur baudą už tai, kad ji pareiškė nepagrįstą ieškinį. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad ieškovė būtų sąmoningai veikusi prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Tai, kad nepasitvirtino ieškovės atstovės informacija apie teismui pateiktą prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, savaime nereiškia, kad pastaroji, veikdama per atstovę ir nepateikdama minėto procesinio dokumento, elgėsi nesąžiningai, t. y. piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 95 straipsnis), todėl atsakovės prašymą skirti ieškovei baudą teismas atmetė.

16III. Apeliacinio skundo argumentai

17Apeliaciniu skundu atsakovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Talša“ prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą bei panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimą ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 12 d. nutarties dalį, kuria nuspręsta netenkinti atsakovės prašymo dėl ieškovės ieškinio palikimo nenagrinėtu ir ieškovės ieškinį palikti nenagrinėtą arba, atmetus pirmiau nurodytą reikalavimą, panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, taikyti ieškinio senatį ir ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atmesti, priteisti atsakovei UAB „Talša“ iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

18Atsakovė pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą klausiant, ar eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, 60.3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalis, 29 straipsnio 1 dalis, 31 straipsnio 4 dalis. Pirmosios instancijos teismas nurodydamas, kad teismas turi teisę, o ne pareigą, kreiptis į Konstitucinį Teismą, kuria gali pasinaudoti, jeigu jam kyla abejonių dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymui, atsakovės prašymą atmetė visiškai nemotyvuotai, todėl buvo pažeista atsakovės teisė į nešališką teismą.

192019 m. lapkričio 12 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėjas Jonas Stubrys teismo posėdžio metu pranešė, kad yra gautas ieškovės prašymas bylą nagrinėti ieškovei nedalyvaujant, tačiau prašymo neparodė ir neatrodė, jog tokį prašymą turi. Atsakovės atstovas pateikė teisėjui prašymą leisti susipažinti su ieškovės prašymu bylą nagrinėti ieškovei nedalyvaujant ir tik tuomet teisėjas paaiškino, jog tokio prašymo neturi, tačiau skambino ieškovės atstovei, kuri prašė bylą nagrinėti ieškovei nedalyvaujant. Atsakovės atstovas paprašė ieškinį palinkti nenagrinėtą, tačiau teisėjas šį prašymą atmetė, dėl to atsakovės atstovas pareiškė teisėjui nušalinimą. Nušalinimas buvo grindžiamas tuo, kad teisėjas sakė netiesą, jog yra gautas ieškovės prašymas bylą nagrinėti ieškovei nedalyvaujant, o paaiškėjus, jog sakė netiesą, pasakė skambinęs ieškovės atstovei, taip pažeisdamas teismo nešališkumą, ir nevykdė CPK 246 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo palikti ieškinį nenagrinėtą.

20Ieškovė ieškinyje nurodė, kad draudiminis įvykis įvyko 2018 m. birželio 27 d, tačiau ieškinį teismui pateikė tik 2019 m. spalio 2 d. Atsakovė nurodo, kad yra suėjęs CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nurodytas sutrumpintas vienų metų ieškinio senaties terminas, taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams, todėl prašo jį taikyti. Be to, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-8282-1028/2019, kurioje buvo nagrinėjamas klausimas dėl draudimo išmokos tarp tų pačių šalių, pasisakė, kad „sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams (CK 1.125 straipsnio 7 dalis). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Draudimo teisinių santykių situacijose negalima teigti, kad draudikas patiria žalą jau draudiminio įvykio metu. Visų pirma draudikui reikalinga nustatyti, ar įvykis draudiminis, po to išmokėti draudimo išmoką, ir tik šią išmoką išmokėjus draudikas patiria pinigų netektį, t. y. žalą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ieškinio senaties terminas skaičiuotinas ne nuo draudiminio įvykio dienos, o nuo žalos atlyginimo dienos.“

21Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 20 procentų dydžio ieškovės išmokėtos draudimo išmokos, nenustatinėjo atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų. Civilinės atsakomybės paskirtis – kompensuoti nukentėjusiojo patirtą žalą, tai yra asmuo turi būti grąžinamas į tokią turtinę padėtį, kokioje jis buvo iki žalos jam padarymo. Be to, žalą padaręs asmuo, apdraudęs transporto priemonę privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, neturi patirti papildomų neigiamų finansinių pasekmių. Vien tik formalus Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnyje numatytų draudėjo pareigų nevykdymas, nesukėlęs draudimo kompanijai jokių finansinių nuostolių, negali būti teisėtu pagrindu reikalauti iš draudėjo dalies nukentėjusiajam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos kompensacijos. Draudimo žalų administravimas yra tiesioginė ieškovės veikla, kurios sąnaudas ji apmoka iš privalomojo transporto priemonių draudimo įmokų. Todėl ieškovė neturi teisės reikalauti iš atsakovės jas atlyginti. Draudimo bendrovei neturi būti sudarytos sąlygos neteisėtai praturtėti (sutaupyti) klientų draudimo įmokų sąskaita, realiai nepatyrus jokių kaštų. Bet kuriuo atveju draudikas, gavęs pranešimą apie draudiminį įvykį iš draudėjo, susisiekia su nukentėjusiojo asmens draudimo kompanija ir pačiu nukentėjusiuoju. Draudimo bendrovė nepateikė jokių duomenų, kokio konkretaus dydžio papildomus nuostolius realiai sukėlė draudėjo nepranešimas apie draudiminį įvykį. Tik atsižvelgus į ieškovės pateiktus faktinius duomenis, būtų galima spręsti apie pagrindo priteisti dalį draudimo išmokos egzistavimą. Ieškovei nepagrindus savo papildomų išlaidų, ieškinys turi būti atmestas. Be to, ieškovė privalo teisme įrodyti, jog savo papildomai patirtas išlaidas patyrė dėl atsakovės kaltės.

22Reikalavimas dėl kompensacinių palūkanų yra visiškai nepagrįstas, kadangi kompensacinių palūkanų nenumato CK, tokios „kompensacinės palūkanos“ nepaminėtos ir ieškovės nurodytoje teismų praktikoje. Be to, teismo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šiuo atveju nėra pagrindo remtis, kadangi minėtų kasacinio teismo nutarčių ir šios bylos ratio decidendi nesutampa.

23Atsakovė prašo skirti AB „Lietuvos draudimas“ baudą už sąmoningą veikimą prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, prasimanant CK ir ieškovės nurodytoje teismų praktikoje neegzistuojančių „kompensacinių palūkanų“ ir (arba) nurodymą, kad „laiku negrąžinus paskolintų pinigų, kreditorius patiria nuostolių, nes negali naudoti tų pinigų pats“. Be to, ieškovės atstovė pateikė tikrovės neatitinkantį pranešimą, jog 2019 m. lapkričio 12 d. ieškovės atstovė yra pateikusi prašymą bylą nagrinėti ieškovei nedalyvaujant, kuris sukliudė teisėjui 2019 m. lapkričio 12 d. palikti ieškinį nenagrinėtą.

24Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimo į atsakovės UAB „Talša“ apeliacinį skundą nepateikė.

25Teismas

konstatuoja:

26IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

27Apeliacinis skundas tenkintinas

28Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Aplinkybių, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme būtų pažeista asmens teisė į nešališką teismą ir kitų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

29Apeliacine tvarka bylą išnagrinėjęs teismas pritaria Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 14 d. sprendime nurodytiems argumentams dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 95 straipsnio nuostatų taikymo ir su tuo susijusius apeliantės argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

30Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 20 proc. išmokos nuo ieškovės išmokėtos draudimo išmokos pagal civilinės atsakomybės transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą priteisimo, kadangi atsakovė nepranešė jam apie eismo įvykį, nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių.

31Dėl ieškinio senaties taikymo

32Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl to pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija). Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.5 straipsnis, 1.131 straipsnio 1 dalis).

33Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio senaties klausimą, paminėjo, kad reikalavimai, kylantys iš draudimo sutartinių santykių, apima draudėjo reikalavimą grąžinti įmokos dalį nutraukus draudimo sutartį, draudėjo arba naudos gavėjo reikalavimą dėl draudimo išmokos, kitus draudėjo, apdraustojo arba naudos gavėjo reikalavimus, reiškiamus dėl to, kad draudikas pažeidė draudimo sutartį arba ikisutartines pareigas. Taip pat pirmosios instancijos teismas minėjo, kad ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams, kylantiems iš draudimo sutarčių, reikia skirti nuo ieškinio senaties termino, taikomo kitokiems reikalavimams, kurie, nors ir išoriškai yra panašūs į reikalavimus, kylančius iš draudimo sutarčių, tačiau jiems netapatūs. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl ieškinio senaties minėjo, kad nukentėjusio trečiojo asmens tiesioginio ieškinio kaltininko draudikui teisė kyla iš įstatymo, o ne iš draudimo sutarties, todėl pastarajam reikalavimui, taip pat atsižvelgiant į tai, kad draudikas ir kaltininkas yra solidarieji bendraskoliai, turi būti taikomas ne vienų, o trejų metų ieškinio senaties terminas. Subrogacijos (CK 6.1015 straipsnis) atveju draudikas įgyja draudėjo teises, kurias pastarasis turėjo kaltininko atžvilgiu civilinės atsakomybės prievolėje. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad draudiko reikalavimams kaltininkui taikomas ne vienų, o trejų metų ieškinio senaties terminas. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimu nesutinka.

34Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad draudimo subrogacija suteikia draudikui galimybę atgauti dalį ar visas išlaidas, patirtas dėl draudžiamojo įvykio, tačiau CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas taikyti subrogaciją civilinės atsakomybės draudimo atveju. Pažymėtina, kad civilinės atsakomybės draudimo tikslas yra besidraudžiančio asmens siekis perkelti draudimo bendrovei riziką dėl neigiamų turtinių padarinių, kurie gali kilti dėl jo paties ar trečiųjų asmenų veiksmų, tokiu būdu iš dalies arba visiškai išvengiant nuostolių. Civilinės atsakomybės draudimu atlygintinai apdraudžiamas kalto asmens turtinis interesas, todėl draudiko atgręžtinis reikalavimas į draudėją prieštarautų civilinės atsakomybės draudimo paskirčiai.

35Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuojama, kad subrogacijos, įtvirtintos CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje, negalima sutapatinti su regresu, numatytu draudimo teisiniuose santykiuose (CK 6.114 straipsnio 1 dalies 5 punktas, CK 6.101 straipsnio 4 dalies 4 punktas, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 ir 3 dalys, Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 91 punktas), nes šiuo atveju kalbama apie galimą draudiko regresą draudėjo atžvilgiu. Kai draudėjas ir atsakingas už žalą asmuo yra tas pats, subrogacija negalima CK 6.1015 straipsnio 1 dalies pagrindu; tokiu atveju draudimo apsauga galioja interesui, kuris apdraustas pagal draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2008).

36Vienas iš esminių subrogacijos ir regresinės prievolės draudimo teisiniuose santykiuose skirtumų yra toks, kad regresinė prievolė yra nauja prievolė, kuri paprastai atsiranda trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už skolininką: kai trečiasis asmuo įvykdo prievolę už skolininką, skolininko prievolė kreditoriui pasibaigia tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis) ir atsiranda nauja, t. y. regresinė, prievolė, kuri sieja skolininką ir skolininko prievolę įvykdžiusį asmenį. O subrogacijos atveju, kai draudikas išmoka pagal draudimo sutartį draudimo išmoką draudėjui dėl trečiojo asmens padarytos draudėjui žalos, žalos atlyginimo prievolė, siejanti nukentėjusį draudėją ir žalą padariusį asmenį, nepasibaigia, tik keičiasi šios prievolės šalis: draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje, t. y. toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009).

37Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs skirtingus ieškinio senaties terminų skaičiavimo pagrindus regresinėms prievolėms ir esant subrogacijai. Regresinėms prievolėms taikoma CK 1.127 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad „iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento.“ Subrogacijos atveju ieškinio senaties terminui ir jo skaičiavimo tvarkai taikoma CK 1.128 straipsnyje įtvirtinta taisyklė – prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Tai reiškia, kad draudikas, įgijęs subrogacinio reikalavimo teisę, yra saistomas tų ieškinio senaties terminų, kurie būtų taikomi draudėjo reikalavimui atlyginti žalą, atsiradusią iš sutarties ar delikto ir šio termino eiga skaičiuojama nuo tos dienos, kurią žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009).

38Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad subrogacijos atveju turėtų būti taikomas CK 1.125 str. 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 (trejų) metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo, kadangi kaltininko ir draudimo bendrovės iki žalos padarymo nesieja jokie sutartiniai santykiai, o regreso atveju pagal CK 1.125 str. 7 dalį taikytinas sutrumpintas vienų metų ieškinio senaties terminas, taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams, kadangi draudikas atgręžtinio reikalavimo teisę nukreipia į draudėją, su kuriuo draudiką sieja sutartiniai teisiniai santykiai.

39Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tarp ginčo šalių susiklostė ne subrogacijos, o regreso prievolė, todėl turėtų būti taikomas sutrumpintas vienų metų ieškinio senaties terminas. Nustačius, kad taikytinas vienų metų ieškinio senaties terminas, sutiktina su atsakove, jog šis terminas yra praleistas. Ieškovė byloje pateikė 2018 m. rugsėjo 27 d. mokėjimo nurodymą, kaip įrodymą, kad sumokėjo draudimo išmoką. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad 2018 m. rugsėjo 27 d. draudikas įvykdė pagrindinę prievolę, todėl nuo šios dienos yra skaičiuojamas vienų metų ieškinio senaties terminas, ir jis suėjo 2019 m. rugsėjo 30 d.

40Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013, 2015 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-313/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012; kt.). Taigi, jei kita ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis), teismas turi įsitikinti, ar šis terminas (ne)praleistas ir, jei praleistas, ar nėra pagrindo (svarbių priežasčių) jį atnaujinti.

41Byloje ieškinys buvo pateiktas 2019 m. spalio 1 d. Prašymo atnaujinti ieškinio senatį ieškovė nepateikė. Byloje taip pat nėra pateiktas ieškovės atsiliepimas į atsakovės apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, kad atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį, o ieškovė neprašė ieškinio senaties termino atnaujinti ir nesiėmė paaiškinti ieškinio senaties praleidimo priežastį, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog byloje yra pagrindas taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti (CK 1. 125 straipsnio 7 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).

42Atsižvelgdamas į anksčiau nurodytus motyvus ir padarytas teisines išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį, netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymą, todėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

43Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teismas plačiau nepasisako, nes jų analizė neturėtų jokios įtakos nagrinėjamos bylos rezultatui. Kaip nurodoma teismų praktikoje, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, kt.).

44Apelianto prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą nagrinėjamu atveju teismo atmetamas kaip perteklinis.

45Apeliaciniame skunde atsakovė prašė priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Iš atsakovės pateiktų įrodymų apie jo patirtas bylinėjimosi išlaidas matyti, kad atsakovė patyrė 20,00 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas buvo patenkintas, o ieškinys buvo atmestas, šios išlaidos priteistinos.

46Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

47Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

48Priteisti iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) atsakovės UAB „Talša“ (j. a. k. 144806535) naudai 20, 00 Eur (dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.