Byla 2A-547-661/2018
Dėl kredito sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Vaclovo Pauliko ir Jūratės Varanauskaitės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui AB Swedbank, tretieji asmenys G. K., R. K., dėl kredito sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu,

2Teismas

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovas prašė pripažinti neteisėtu vienašališką kredito sutarties nutraukimą. Nurodė, kad 2005-10-21 ieškovas su atsakovu sudarė kredito sutartį Nr. 05-070279-FA su pakeitimais ir papildymais, pagal kurią ieškovui suteiktas kreditas nekilnojamam turtui įsigyti. Kredito sutarties užtikrinimui buvo įkeistas trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas – administracinės patalpos. Sutartis taip pat užtikrinta ieškovo sutuoktinės laidavimu. Prasidėjus ekonominei krizei ieškovas nepajėgė mokėti kredito įmokų ir kreipėsi į banką su prašymu atidėti įmokų mokėjimą iki pagerės ieškovo finansinės situacija. 2014-11-20 banko pretenzijoje nurodyta, kad nesumokėjus pradelstų įmokų sutarties bus vienašališkai nutraukta. Pažymėjo, kad bankas nesilaikė sutarties sąlygų, t.y. numatyto 45 kalendorinių dienų įspėjimo termino. Mano, kad sutartis nutraukta neteisėtai ir nepagrįstai.
  2. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodo, kad su ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad ieškovas nuo 2012 m. sistemingai pažeidinėjo kredito sutartį, o nuo 2014-02-28 nustojo mokėti dalines kredito grąžinimo įmokas. 2014-08-01 raštu atsakovas kreipėsi į ieškovą su įspėjimu dėl pradelstos skolos sumokėjimo, suteikiant papildomą 30 dienų terminą skolai sumokėti. Per papildomai suteiktą terminą atsakovas 2014-11-20 pretenzija pranešė, kad sutartis bus vienašališkai nutraukta, jei įsipareigojimai nebus įvykdyti. Pretenzijos išsiuntimo metu pradelsta skola sudarė daugiau nei 10 proc. ieškovui suteiktos kredito sumos. Pažymi, kad ieškovas yra verslininkas šios kredito sutarties kontekste, kas pripažinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Nurodo, kad, banko nuomone, kredito sutartis nutraukta teisėtai.
  3. Trečiasis asmuo G. K. su ieškovo ieškiniu sutiko ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad ieškovo sutartis atitinka vartojimo sutarties sampratą, o bankas turėtų būti laikomas stipresniąja šalimi. Pažymi, kad banko vienašališkas sutarties nutraukimas neteisėtas, nes nebuvo žinomas sutarties nutraukimo teisinis pagrindas. Pretenzijoje nurodytas sutarties nutraukimo terminas buvo trumpesnis nei numatytas kredito sutartyje. Mano, kad bankas turėjo dėti pastangas sutarčiai išsaugoti, o ne siekti jos nutraukimo

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, remdamasis prejudiciniais faktais Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-09-30 d. civilinėje byloje Nr. 2-23369-994/2016 tarp tų pačių šalių, konstatavo, kad sudaryta ginčo kredito sutartis buvo tarp verslo subjektų. Dėl šios priežasties teismas atmetė ieškovo ir trečiojo asmens argumentus dėl to, kad ieškovui nagrinėjant civilinę bylą turi būti taikomos palankesnės (kaip vartotojui) teisės normos. Tesimas sprendė, jog ieškovas pažeidė sutartį laiku nemokėdamas įmokų, nedengdamas priskaičiuotų palūkanų.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8

  1. Apeliantas (ieškovas) A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys būtų tenkintas visiškai.
  2. Apeliantas nurodo, kad remiantis vien tuo, kad ieškovas yra verslininkas, negalima preziumuoti, jog kiekviena jo sudaryta sutartis yra komercinės paskirties, nes kiekvienas verslo subjektas gali sudaryti sutartis kaip fizinis asmuo su tikslu asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti. Atkreiptinas dėmesys, kad Teismas neįvertino nelygiavertės Kredito sutarties šalių padėties, būdingos vartojimo sutartims. Ieškovas, fizinis asmuo, būdamas paprastu vartotoju, Kredito sutartį sudarė su Banku — kredito įstaiga. Sudaryta Sutartis yra standartinė visiems Banko klientams, jos sąlygos nebuvo individualiai derinamos su ieškovu, dėl ko ieškovas neturėjo galimybės daryti įtaką Kredito sutarties sąlygų pakeitimui. Atsižvelgiant į tai, atsakovas pagrįstai laikytinas stipresniąja teisinių santykių šalimi, o ieškovas — silpnesniąja Kredito sutarties šalimi. Taigi Kredito sutartis turėtų būti grindžiama silpnesnės šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą.
  3. Ieškovas visą laiką siekė geranoriškai pakeisti grafiką ir atidėti įmokų mokėjimą iki pagerės ieškovo finansinė situacija, taigi ieškovas elgėsi sąžiningai atsakovo atžvilgiu ir siekė, kad Kredito sutartis būtų įvykdyta ir išsaugota. Tuo tarpu atsakovas visiškai nesistengė išsaugoti Kredito sutarties, todėl manytina, kad Banko tikslas galėjo būti tik sudaryti Kredito sutartį kuo didesne verte įkainojant įkeistą turtą, kad būtų paimtas kuo didesnis kreditas, o ne tikintis, jog Sutartis bus pilnai įvykdyta. Manytina, kad atsakovas galimai nesąžiningai pasinaudojo pranašumu prieš vartotoją.
  4. Teismas, atmesdamas ieškovo pareiškimus dėl atsakovo neteisėtų ir nepagrįstų veiksmų vienašališkai nutraukiant Kredito sutartį, nurodė, kad pretenzijoje Bankas nereikalavo ieškovo grąžinti viso paimto kredito, o tik pradelstos sumokėti sumos. Dėl šios priežasties Teismas nustatė, kad „nėra teisinio pagrindo pripažinti atsakovo veiksmų pažeidžiančiais ieškovo interesus“. Ieškovas negali sutikti su šiais Teismo argumentais, kadangi ieškovui yra visiškai nežinoma, kuo konkrečiai vadovaujantis ginčo Kredito sutartis buvo nutraukta, t. y., koks jos nutraukimo teisinis pagrindas. Be kita ko, remiantis teismų praktika, kredito sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kredito sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kims sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą kredito gavėjo nenaudai, todėl tokios sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio.
  5. Ieškovo pradelstų įsiskolinimų suma sudarė apie 10 procentų bendro suteikto kredito ir įmokų Bankui nemokėjo apie 9 mėnesius. Šias aplinkybes patvirtino ir Teismas savo sprendime, tačiau nebuvo įvertinta tai, kad ieškovo nemokumas ir prievolės nevykdymas yra laikini. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas dėl laikino pobūdžio pažeidimo iš esmės negavo to, ką tikėjosi gauti iš ilgalaikės Kredito sutarties. Laikinas prievolės pažeidimas yra ne tyčinis ir ne dėl ieškovo kaltės, o dėl objektyvių, nuo ieškovo valios nepriklausančių aplinkybių (pasaulinės ekonominės krizės). Be to, ieškovas visą laiką siekė išsaugoti Kredito sutartį, bendradarbiaudamas su atsakovu ir stengdamasis kaip galima greičiau padengti pradelstus mokėjimus.
  6. Susidarę įsiskolinimai nebuvo esminiai dar ir dėl to, kad prievolė užtikrinta ne tik trečiojo asmens G. K. turto įkeitimu, kuris dar 2005 metais, kai baigtumas buvo 70 procentų, paties Banko įkainotas 346 675 Eur, bet ir ieškovo sutuoktinės R. K. laidavimu, ir šiuo metu akivaizdžiai yra visiškai nepalanki situacija turto pardavimui jau vien lyginant jo įkainojimą 2005 m. (346 675 Eur) ir 2016 m. (224 000 Eur).
  7. Atsakovas pažeidė Kredito sutartyje nurodytą 45 kalendorinių dienų įspėjimo apie Kredito sutarties nutraukimą terminą. Terminas buvo akivaizdžiai pažeistas, kadangi 2014 m. lapkričio 20 d. Pretenzijoje nurodytas Kredito sutarties nutraukimo terminas — 2014 m. gruodžio 29 d., t.y. yra nesuėjus 45 kalendorinių dienų įspėjimo terminui. Tesimas nepagrįstai rėmėsi ginčo kredito 2005 m. spalio 21 d. sutarties sąlygomis, pagal kurias numatyta Banko teisė raštu įspėjus ieškovą ne mažiau kaip prieš 15 kalendorinių dienų vienašališkai nutraukti Sutartį.
  8. Trečiasis asmuo G. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame iš esmės sutiko su apeliacinio skundo motyvais ir prašė apeliacinį skundą tenkinti.
  9. Atsakovas AB Swedbank pateikė atsiliepimą į skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad Swedbank“, AB ir Apeliantas 2005 m. spalio 21 d. pasirašė Kredito sutartį Nr. 05- 070279-FA (su visais pakeitimais ir papildymais), remiantis kuria Apeliantui buvo suteiktas 239 805,37 eurų kreditas nekilnojamojo turto įsigijimui. Nuo 2009 m. kovo 18 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d. „Swedbank“, AB ir Apeliantas pasirašė aštuonis Kredito sutarties pakeitimus, kuriais buvo keičiamos Kredito sutarties sąlygos.
  10. Apelianto įsipareigojimų pagal Kredito sutartį įvykdymas buvo užtikrintas R. K. laidavimu pagal 2005 m. spalio 21 d. Laidavimo sutartį Nr. 05-070279-LA1 ir G. K. nuosavybės teise priklausančio turto hipoteka.
  11. Apeliantas nuo 2012 metu pradėjo sistemingai pažeidinėti Kredito sutartį, o nuo 2014 m. vasario 28 d. iš viso nustojo mokėti dalines kredito grąžinimo įmokas. Nors „Swedbank“, AB Apeliantui siuntė pranešimus su raginimu padengti pardelstas kredito grąžinimo įmokas, tačiau Apeliantas savo įsipareigojimų pažeidimo nepašalino. „Swedbank“, AB 2014 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. SR/14-22885 (tuo metu Apeliantas buvo pradelsęs sumokėti 6 kredito gražinimo įmokas) Apeliantui pranešė, kad jam suteikiamas papildomas 30 dienų terminas skolai sumokėti (iki 2014 m. rugsėjo 8 d.) ir, kad neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų per papildomai suteiktą terminą, Kredito sutartis gali būti nutraukta. Apie papildomai suteiktą terminą įsipareigojimams įvykdyti ir gręsiantį Kredito sutarties nutraukimą taip pat buvo informuota ir laiduotoja R. K..
  12. Apeliantui ir per papildomai suteiktą terminą neįvykdžius Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir ilgiau kaip devynis mėnesius negrąžinus dalinių kredito grąžinimo įmokų, taip pat nemokant palūkanų ir delspinigių, „Swedbank“, AB 2014 m. lapkričio 20 d. Pretenzija Nr. SR/14-32787 Apeliantui pranešė, kad nepašalinus Kredito sutarties pažeidimų iki 2014 m. gruodžio 29 d., Kredito sutartis bus vienašališkai nutraukta. Apie gręsiantį kredito sutarties nutraukimą taip pat buvo informuota ir laiduotoja R. K. bei įkeisto turto savininkė G. K.. Aptariamo pranešimo Atsakovui ir Atsakovo įsipareigojimu „Svvedbank“, AB įvykdymą užtikrinusiems asmenims išsiuntimo metu pradelsta Apelianto skola buvo 34 967,34 eurai, t. v. daugiau nei 10 procentu visos Ieškovui suteiktos kredito sumos.
  13. Kadangi Apeliantas per kelis kartus papildomai suteiktus terminus nepašalino Kredito sutarties pažeidimų, ji buvo nutraukta ir „Swedbank“, AB 2015 m. vasario 17 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 2-ąjį notarų biurą su prašymu atlikti vykdomąjį įrašą.
  14. Apeliantas Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-20058-595/2015 buvo pateikęs skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro 2015 m. kovo 19 d. vykdomojo įrašo, registro Nr. 2-1493 panaikinimo, bet Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-20058-595/2015 ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1940-656/2015 Ieškovo skundas buvo atmestas.
  15. Apeliantas yra verslininkas, kuriam 2005 m. birželio 13 d. Kredito sutartimi Nr. 05- 037862-IN (su visais pakeitimais ir papildymais) buvo suteiktas 4 500 000 (keturi milijonai penki šimtai) litų kreditas. Apeliantas ir minėto kredito negrąžino, todėl „Swedbank“, AB vykdo priverstinį Ieškovo skolos išieškojimą pagal 2014 m. spalio 3 d. vykdomuosius įrašus, notarinio registro Nr. 2-13173 ir 2-13174.
  16. Aplinkybe, kad Apeliantas ir šioje byloje nagrinėjamos Kredito sutarties kontekste yra verslininkas ir sudarydamas Kredito sutarti veikė kaip verslo subjektas pripažinta įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-23369- 994/2016, kurioje buvo nagrinėjami su Kredito sutartimi susiję klausimai.
  17. Kredito sutartis buvo nutraukta remiantis kreditavimo veiklą reglamentuojančiomis teisės normomis, kurios atitinka ir CK reikalavimams, reglamentuojantiems vartojimo teisinius santykius. Remiantis CK, esminės kreditavimo sutarties sąlygos yra pinigų perdavimas (iš kredito davėjo pusės), bei kredito grąžinimas ir palūkanų mokėjimas (iš kredito gavėjo) (CK 6.870 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnio 2 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis, 6.874 straipsnio 2 dalis). Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad Apeliantui suteiktas kreditas susijęs su vartojimo poreikių tenkinimu, vis viena turėtų pripažinti, kad Kredito sutartis nutraukta pagrįstai, nes ir Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatymo 19 straipsnis leidžia nutraukti vartojimo kredito sutartį, jeigu eilinis mokėjimas pradelstas ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

10

  1. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).
  2. Nagrinėjamu atveju apeliantas ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu kredito sutarties vienašališką nutraukimą. Be to, apeliantas įrodinėjo, jog ginčo atveju jis veikė ne kaip verslininkas, o kaip vartotojas. Tuo tarpu ginčijamame sprendime pirmosios instancijos teismas vadovavosi prejudicija, kuri paneigė, jog apeliantui turi būti taikomos vartotojų teisių apsaugos nuostatos.
  3. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Dispozityvių civilinių bylų procese be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo rungtyniškumo principo, todėl taikytina bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, t. y. kiekviena iš šalių turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai).

11Dėl prejudicijos taikymo

12

  1. Nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Res judicata yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims.
  2. Aiškindamas CPK normas dėl prejudicinių faktų taikymo, kasacinis teismas laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, byla Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, byla Nr. 3K-3-37/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras ir kt. v. UAB „Naigeda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-306/2010; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. D. S., bylos Nr. 3K-3-282/2012; kt.). Taigi prejudicinių faktų taisyklės taikymui reikšminga ne tik tai, kad sprendimas įsiteisėjęs, priimtas byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, bet ir tai, jog pirmesnėje byloje nustatyti faktai buvo tos bylos įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis.
  3. Šioje byloje yra nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-09-30 d. įsiteisėjusiu ir vykdytinu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-23369-994/2016 tarp tų pačių šalių.
  4. Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-23369-994/2016, apeliantas įrodinėjo, jog šalių sudaryta 2005-10-21 Kredito sutartis Nr. 05-070279-FA kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis ir ieškovui taikytina silpnesniosios sutarties šalies teisių ir teisėtų interesų apsauga. Su tokiais ieškovo argumentais teismas nesutinka.
  5. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-23369-994/2016 prejudiciškai konstatavo, jog į bylą pateikti duomenys, kad ieškovo paraiškoje kreditui gauti tikslas buvo nurodytas – investicijoms į nekilnojamąjį turtą (t. 2, b. l. 77-81), prieš tai ieškovui 2005-06-13 Kredito sutarties Nr. 05-037862-IN pagrindu gavus 4 500 000 Lt kreditą komercinės paskirties gyvenamojo namo statybų finansavimui iš AB Swedbank banko (t. 2, b. l. 16-25, sutarties 2.4 p., 2.9.5 p.) leidžia vertinti, kad 2005-10-21 Kredito sutartis nebuvo sudaroma ieškovo asmeninių, šeimos poreikių tenkinimui. Banko atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad su ieškovu buvo bendradarbiauta kaip su verslo subjektu, užsiimančiu statybų verslu. Ieškovas nei su ieškiniu, nei atvykdamas į teismo posėdžius ir pateikdamas papildomus įrodymus, nepaneigė atsakovo išdėstytos ir rašytiniais įrodymais pagrįstos pozicijos, kad šalis kreditavimo santykiai siejo kaip verslo subjektus. Taigi, nagrinėjamu atveju nors ginčo Kredito sutartis sudaryta fizinio ir juridinio asmens, tačiau nenustačius ieškovo asmeninių šeimos poreikių tenkinimo, sudarius Kredito sutartį, nėra teisinio pagrindo spręsti apie nelygiavertę šalių padėtį, būdingą vartojimo sutartims.
  6. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė prejudiciją šioje byloje, nes pirmiau išnagrinėtoje byloje buvo konstatuota, jog ginčijama šioje byloje sutartis buvo sudaryta ne vartojimo, bet verslo tikslais.

13Dėl vienašališko sutarties nutraukimo

14

  1. Nutraukiant sutartį vienašališkai, svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Bendrieji sutarties nutraukimo pagrindai reglamentuojami CK 6.217 straipsnio 1 dalyje. Pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas kaip esminis. Tai yra įstatymo nustatyti kriterijai ir jie taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.217 straipsnio 5 dalies nuostatos leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališko jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus sutarties nutraukimą kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis).
  2. Byloje rašytiniais įrodymais nustatyta, jog Apeliantas nuo 2012 metu pradėjo sistemingai pažeidinėti Kredito sutartį, o nuo 2014 m. vasario 28 d. iš viso nustojo mokėti dalines kredito grąžinimo įmokas. Nors „Swedbank“, AB Apeliantui siuntė pranešimus su raginimu padengti pardelstas kredito grąžinimo įmokas, tačiau Apeliantas savo įsipareigojimų pažeidimo nepašalino. „Swedbank“, AB 2014 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. SR/14-22885 (tuo metu Apeliantas buvo pradelsęs sumokėti 6 kredito gražinimo įmokas) Apeliantui pranešė, kad jam suteikiamas papildomas 30 dienų terminas skolai sumokėti (iki 2014 m. rugsėjo 8 d.) ir, kad neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų per papildomai suteiktą terminą, Kredito sutartis gali būti nutraukta. Apie papildomai suteiktą terminą įsipareigojimams įvykdyti ir gręsiantį Kredito sutarties nutraukimą taip pat buvo informuota ir laiduotoja R. K..
  3. Apeliantui ir per papildomai suteiktą terminą neįvykdžius Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir ilgiau kaip devynis mėnesius negrąžinus dalinių kredito grąžinimo įmokų, taip pat nemokant palūkanų ir delspinigių, „Swedbank“, AB 2014 m. lapkričio 20 d. Pretenzija Nr. SR/14-32787 Apeliantui pranešė, kad nepašalinus Kredito sutarties pažeidimų iki 2014 m. gruodžio 29 d., Kredito sutartis bus vienašališkai nutraukta. Apie gręsiantį kredito sutarties nutraukimą taip pat buvo informuota ir laiduotoja R. K. bei įkeisto turto savininkė G. K.. Aptariamo pranešimo Atsakovui ir Atsakovo įsipareigojimu „Svvedbank“, AB įvykdymą užtikrinusiems asmenims išsiuntimo metu pradelsta Apelianto skola buvo 34 967,34 eurai, t. v. daugiau nei 10 procentu visos Ieškovui suteiktos kredito sumos.
  4. Kadangi Apeliantas per kelis kartus papildomai suteiktus terminus nepašalino Kredito sutarties pažeidimų, ji buvo nutraukta ir „Swedbank“, AB 2015 m. vasario 17 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 2-ąjį notarų biurą su prašymu atlikti vykdomąjį įrašą.
  5. Teismas, atkreipia apelianto dėmesį, jog peržiūrėdamas apskųstą teismo procesinį sprendimą, yra saistomas byloje nustatytų aplinkybių (CPK 320 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Kredito sutarties bendrojoje dalyje 11.2.1 numatyta banko teisė raštu įspėjus ieškovą ne mažiau kaip prieš 15 kalendorinių dienų vienašališkai nutraukti kredito sutartį (II tomas, b. l. 14). Toje pačioje sutarties bendrojoje dalyje 11.2.2 banko teisė vienašališkai nutraukti sutartį taip pat suteikta, įspėjus prieš 15 kalendorinių dienų terminą. Teismo nuomone, nėra pagrindo taikyti ieškovo nurodomo sutarties 11.2.1.8 punkte įtvirtinto 45 kalendorinių dienų termino. Kredito sutartis buvo nutraukta remiantis Kredito sutarties 11.2.1 punktu, numatančiu, kad bankas turi teisę ne mažiau kaip prieš trisdešimt kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėją vienašališkai nutraukti Kredito sutartį ir pareikalauti, kad Apeliantas per 10 dienų nuo Kredito sutarties nutraukimo grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą, jeigu Apeliantas padaro bent vieną iš esminių Kredito sutarties pažeidimų: Apeliantas ilgiau kaip devyniasdešimt kalendorinių dienų negrąžina Kredito sutartyje numatytais terminais kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų bei nepašalina šio pažeidimo per banko papildomai nustatytą trisdešimties dienų terminą.
  6. Kadangi įspėjimo apie gresiantį Kredito sutarties nutraukimą metu Apeliantas buvo nesumokėjęs 9 kredito gražinimo įmokų, t.y. Apeliantas buvo daugiau kaip 270 dienų vykdyti savo įsipareigojimus, „Swedbank“, AB turėjo teisėta pagrindą, įspėjęs prieš 30 dienų, nutraukti Kredito sutarti, kas ir buvo padaryta.
  7. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog Kredito sutarties nutraukimas buvo atliktas ne dėl atskiro ar pavienio Kredito sutarties pažeidimo, bet esant ir tebesitęsiant sistemingam prievolės pažeidimui, nes Apeliantas pranešimo apie Kredito sutarties nutraukimą metu buvo, kaip jau minėta, nesumokėjęs 9 kredito dalinių gražinimo įmokų. Kredito sutarties nutraukimo dieną Apeliantas savo įsipareigojimų vykdymą buvo pradelsęs labai ilgą laiką. Tesimas šiuo atveju sutinka su atsakovo pozicija, jog egzistuojant akivaizdžiai Kredito sutarties neįvykdymo rizikai bei tolimesniam Apelianto skolos augimui, „Swedbank“, AB, kaip finansų įstaiga, privalėjo imtis priemonių šiai rizikai sumažinti. Kadangi įstatymai imperatyviai reikalauja, kad finansų įstaiga valdytų turimą kredito riziką bei imtųsi aktyvių veiksmų jai mažinti, nutraukdamas Kredito sutartį „Swedbank“, AB tinkamai įvykdė pareigą iš savo įsipareigojimų laiku nevykdančių klientų reikalauti kreditą grąžinti prieš terminą, bei realizuoti turimas kredito grąžinimo užtikrinimo priemones. Taip pat reikėtų pažymėti, jog Kredito sutarties nutraukimo pagrindas priklausė išimtinai nuo Apelianto veiksmų ir nebuvo niekaip susijęs su „Swedbank“, AB įsipareigojimais arba valia. Kaip mayti iš rašytinių įrodymų „Swedbank“, AB tinkamai bendradarbiavo su Apeliantu. Kredito sutartis nutraukta ne formaliai laikantis Kredito sutarties sąlygų. Kredito sutarties pažeidimo metu Apeliantas ne tik ilgą laiką nemokėjo palūkanų pagal Kredito sutartį, bet taip pat nepasiūlė jokio realaus Kredito sutarties pažeidimo pašalinimo būdo, nepateikė įrodymų, kad ateityje turės galimybių tinkamai vykdyti Kredito sutartį.
  8. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti ieškovo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
  9. Kiti apelianto skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

15Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,

Nutarė

16apelianto (ieškovo) A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai