Byla 2A-1287/2014
Dėl išperkamosios nuomos sutarties pripažinimo apsimestine ir restitucijos taikymo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

2viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Upynalė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Upynalė“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „SEB bankas“ (pradinis atsakovas – akcinė bendrovė „SEB lizingas“) dėl išperkamosios nuomos sutarties pripažinimo apsimestine ir restitucijos taikymo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5ieškovas UAB „Upynalė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti tarp jo ir atsakovo AB „SEB lizingas“ 2007 m. birželio 14 d. sudarytą Išperkamosios nuomos sutartį Nr. 2007-060171 apsimestine ir negaliojančia bei taikyti restituciją – priteisti ieškovo naudai iš atsakovo 611 775,52 Lt ieškovo sumokėtų įmokų bei 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Ginčijama sutartimi atsakovas įsipareigojo įsigyti ieškovui nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus ir juos išnuomoti ieškovui 36 mėnesių laikotarpiui iki 2010 m. birželio 10 d., ieškovui sumokant administracinį mokestį (28 000 Lt) ir nuomos mokesčio įmokas, numatytas mokėjimų grafikuose-sąskaitose (7 921 664,74 Lt). Ieškovas 2007 m. birželio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė atsakovui 9 žemės sklypus, unikalūs Nr. 4400-0049-4404, 4400-0432-2629, 2101-0039-0555, 2101-0039-0434, 4400-0429-9776, 2101-0039-0557, 4400-0243-7194, 4400-0049-4778, 2101-0039-0541, esančius Klaipėdoje. Pagal pirkimo-pardavimo sutarties 2.3.1. punktą dalis ieškovo parduotų žemės sklypų kainos (28 000 Lt) buvo užskaityta kaip ieškovo atsakovui mokėtinas administracinis mokestis pagal išperkamosios nuomos sutartį. Ieškovas nuo 2007 m. liepos 2 d. iki 2008 m. lapkričio 17 d., vykdydamas išperkamosios nuomos sutartį, sumokėjo atsakovui 583 775,52 Lt įmokų. Ieškovo atsakovui sumokėto administracinio mokesčio ir įmokų bendra suma yra 611 775,52 Lt. Ieškovui nevykdžius įsipareigojimo laiku mokėti išperkamosios nuomos įmokas, atsakovas 2009 m. birželio 2 d. nutraukė išperkamosios nuomos sutartį ir kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1750-798/2011 priteisė iš UAB „Upynalė“ 310 805,51 Lt skolos ir 55 944,98 Lt delspinigių.

6Ieškovo teigimu, nors ginčijama sutartis buvo pavadinta išperkamosios nuomos sutartimi, tikroji ginčo šalių valia buvo sudaryti lizingo (finansinės nuomos) sutartį, kurios dalyku negali būti žemė (CK 6.568 str. 1 d.). Dėl šios priežasties ieškovas prašė pripažinti negaliojančia ginčo sutartį kaip prieštaraujančią imperatyviajai CK 6.568 straipsnio 1 dalies normai. Pagrindinė priežastis, dėl kurios buvo sudaryta ginčo sutartis –apyvartinių lėšų trūkumas. Ieškovas žemės sklypus įgijo 2005 m. ir 2005-2007 m. vykdė veiklą, susijusią su žemės sklypų paskirties pakeitimu bei kitų nekilnojamojo turto objektų pirkimu-pardavimu, kuriai trūko apyvartinių lėšų. Taigi, sudarydamas ginčo sutartį, ieškovas siekė gauti finansavimą verslui, o tai atitinka lizingo sutarties sampratą. Žemės sklypai buvo nupirkti iš ieškovo; 6 972 000 Lt suma per 3 darbo dienas sumokėta ieškovui mokėjimo pavedimais bei ieškovas turėjo teisę atpirkti žemės sklypus išperkamosios nuomos būdu, už kurių nuomą pirmuosius 12 mėnesių (išskyrus du žemės sklypus, kur palūkanos mokėtos 10 mėnesių) temokėjo palūkanas nuo neapmokėtos žemės sklypų kainos. Be to, išperkamosios nuomos sutartis negalioja ir dėl įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymo.

7Atsakovas AB „SEB lizingas“ atsiliepime prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad tik išsiaiškinus tikruosius šalių tikslus bei sutarties vykdymo sąlygas, galima teisingai kvalifikuoti sudarytą sandorį. Ieškovas nesiekė valdyti ir naudotis ginčo žemės sklypais, o tinkamai įvykdžius išperkamosios nuomos sutartį, atgauti nuosavybės teisę į žemės sklypus, ką patvirtina ginčo sutarties nuostatos (Bendrųjų sąlygų 1 str., 13-14 p.) bei 2007 m. birželio 15 d. pirkimo – pardavimo sutarties nuostatos (3.11 p.). Jei ieškovas būtų ketinęs valdyti ir naudotis žemės sklypais savo įmonės veikloje, turėdamas tikslą atsiskaityti su atsakovu, tai šalys būtų susitarę dėl pakankamai ilgo sutarties galiojimo termino, o ne dėl trejų metų termino. Ginčo žemės sklypų paskirtis yra žemės ūkio, o ieškovas nurodė besiverčiantis nekilnojamojo turto pirkimu – pardavimu. Finansavimo funkcija būdinga ne tik finansinio lizingo sutartims. Nuomotoju pagal išperkamosios nuomos sutartį gali būti ir asmuo, dar neturintis nuomojamo daikto nuosavybės teise – svarbu, kad tokią nuosavybės teisę jis turėtų tuo metu, kai reikės perduoti nuomininkui daiktą pagal išperkamosios nuomos sutartį. Nuosavybės teisę į žemės sklypus atsakovas įgijo iš karto po ginčijamos sutarties pasirašymo (2012 m. birželio 14 d.), tai yra kitą dieną (2007 m. birželio 15 d.) tarp tų pačių šalių sudarius pirkimo – pardavimo dėl žemės sklypų sutartį. Be to, Mokėjimų grafikuose – sąskaitose, pridėtose prie ginčo sutarties šalys susitarė, kad mokėjimus pagal šias sutartis ieškovas pradės vykdyti tik 2007 m. liepos 10 d., po to, kai atsakovui pereis nuosavybės teisė į žemės sklypus. Atsakovo teigimu, ginčijamai sutarčiai nėra privaloma notarinė forma, nes ja nebuvo perleistos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą (CK 1.74 str. 1 d. 1 p.). Ieškovas nepagrįstai prašo taikyti restituciją tik jo naudai, kas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes ieškovas atgautų pagal ginčijamą sutartį įmokėtas sumas (611 775,52 Lt) bei jam liktų pagal pirkimo-pardavimo sutartį iš atsakovo gauta suma už žemės sklypus (6 972 000 Lt), o atsakovui liktų žemės sklypai, kurių vidutinė rinkos vertė (apie 3 038 000 Lt) žymiai mažesnė už ieškovui sumokėtą kainą.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimu atmetė ieškinį. Teismas iš ginčo bei pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų nustatė, kad tai glaudžiai tarpusavyje susijusios sutartys ir kiekvienos iš jų aiškinimas negalimas be kitos sutarties turinio išsamios analizės. Teismas nusprendė, kad abejomis sutartimis šalys siekė aptarti ginčo žemės nuosavybės teisės perleidimo atsakovui bei išpirkimo iš atsakovo klausimus, mokėjimo tvarką, nuosavybės perėjimo momentą ir sąlygas, galimą žemės išankstinį išpirkimą; kaip ginčo sutartyje, taip ir pirkimo–pardavimo sutartyje buvo detaliai aptarti žemės sklypo pirkimo, o po to perleidimo ieškovui klausimai. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta notarine forma. Šios sutarties 3.4 punkte bei ginčo sutarties 5.1 punkte nustatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartis yra ir ginčo sutartyje numatytas žemės sklypo perdavimo–priėmimo aktas. Teismas padarė išvadą, kad iš esmės dominavo žemės pirkimo–pardavimo santykiai, o ieškovas siekė ne valdyti ir naudotis ginčo žemės sklypais, bet, tinkamai įvykdžius išperkamosios nuomos sutartį, atgauti nuosavybės teisę į žemės sklypus. Be to, ieškovas privalėjo sumokėti sumą vertei dengti ir palūkanas, o žemės nuoma (kaip tokia) apskritai nebuvo numatyta. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad finansavimo funkcija būdinga daugeliui kitų sutarčių, todėl vien finansavimo funkcijos egzistavimas nereiškia, kad tarp šalių buvo sudaryta finansinio lizingo sutartis. Atsakovas taip pat teisingai nurodė, kad nuomotoju pagal išperkamosios nuomos sutartį gali būti ir asmuo, dar neturintis nuomojamo daikto nuosavybės teise – svarbu, kad tokią nuosavybės teisę jis turėjo tuo metu, kai ją jau reikėjo perduoti nuomininkui (ieškovui) pagal ginčijamą sutartį. Teismas pažymėjo, kad šalių santykių kvalifikavimas kaip lizingo santykių remiantis vien tuo, jog sutarties sąlygos panašios į lizingo, ir neatsižvelgiant į kitas aplinkybes, ignoruojant šalių valią bei sutarties sudarymo tikslus, reikštų neproporcingą kišimąsi į šalių sutarties laisvės principą. Dėl to teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti ginčo sutarties sąlygų prieštaravimą imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.568 str. 1 d.). Be to, ginčo sutartį šalys vykdė laisva valia, ieškovas sutartį vykdė beveik dvejus metus, sutarties padariniai buvo naudingi ieškovui, jos teisėtumo ieškovas neginčijo net ir po to, kai atsakovas ginčo sutartį vienašališkai 2009 m. birželio 2 d. nutraukė dėl esminio pažeidimo – įmokų nemokėjimo ir kreipėsi į teismą. Ieškovas neskundė ir neginčijo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1750-798/2011, kuriuo atsakovui priteista iš ieškovo 310 805,51 Lt skolos, 55 944,98 Lt delspinigių. Ieškovas ieškinį dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ab initio pareiškė tik po to, kai šis sprendimas įsiteisėjo ir prasidėjo vykdymas. Teismas vadovavosi kasacinio teismo praktika, pagal kurią aplinkybė, kad sutartis, kurios dalykas yra žemės sklypas, savo sąlygomis yra panaši į lizingo sutartį, savaime nėra pakankama kvalifikuoti ją kaip lizingo sutartį ir konstatuoti jos sąlygų prieštaravimą imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 str., 6.568 str. 1 d.) (2013 m. liepos 29 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-2/2013). Teismas atmetė ir ieškinio reikalavimą dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia, nesilaikant įstatymų reikalaujamos notarinės formos, nes šia sutartimi nebuvo perleistos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą (CK 1.74 str. 1 d. 1 p.).

10III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

11Ieškovas UAB „Upynalė“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti. Ieškovas nurodo tokius apeliacinio skundo argumentus:

  1. teismas netinkamai ištyrė įrodymus, kurie patvirtina, kad ginčo sutartis yra grįžtamojo lizingo sutartis, pagal kurią lizingo gavėjas kartu yra ir pardavėjas, o jos tikslas – apyvartinių lėšų įgijimas verslo finansavimui, tai yra 100 ha sklypų masyvo pirkimui ir investicinio projekto jame vystymui (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civ. byloje Nr. 2A-301/2012). Šią išvadą patvirtina ir UAB „SEB VB lizingas“ Lizingavimo nuostatuose įtvirtinta grįžtamojo lizingo sąvoka; prie ginčo sutarties esantys įmokų mokėjimo grafikai, kuriuose vartojamos turto vertės dengimo mokesčio ir palūkanų sąvokos; Standartinėje projekto dėl ginčo sutarties pasirašymo formoje nurodomas „grįžtamasis lizingas“ 120 mėnesių laikotarpiui; atsakovo Lizingavimo komitetas sprendė dėl grįžtamojo lizingo sutarties sudarymo. Be to, byloje yra 2012 m. rugpjūčio 30 d. specialisto išvada, kad ieškovo įkūrimo tikslas buvo kartu su kitais asmenimis įgyvendinti investicinį projektą, išperkant žemes ir jose statant gyvenamosios bei komercinės paskirties pastatus, kam reikėjo finansavimo. Būtent dėl šio projekto finansavimo tarp bylos šalių vyko derybos, kurių metu ieškovas nusprendė įkeisti atsakovui žemės sklypus investicijoms gauti. Išperkamosios nuomos sutarčiai nėra būdinga papildoma hipoteka ar vertybinių popierių įkeitimas. Ginčo sutarties mokėjimo laikotarpis numatomas trumpas, mokėjimų grąžinimai siejami su sklypų pardavimu;
  2. teismas nevertino aplinkybės, kad ginčo sutarties sąlygas rengė bankas, kuriam tenka ginčo sutarties sąlygų neatitikties įstatymo reikalavimams rizika. Be to, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai (CK 6.193 str. 4 d.);
  3. teismas neatsižvelgė į tikrąją šalių valią sudaryti lizingo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 20 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-128/2010). Šalių valia matyti iš ginčo sutarties sudarymo bei vykdymo aplinkybių. Sudarant ginčo sutartį atsakovas nebuvo lizingo dalyko savininkas, o juo tapo tik po 2 dienų, sudarius pirkimo-pardavimo sutartį, kas atitinka lizingo sutarčių sudarymo praktiką. Atsakovo dokumentuose ieškovo turto pardavimas atsakovui buvo įvardijamas kaip grįžtamojo lizingo sandoris. Be to, ginčijamos sutarties esmė – papildomų apyvartinių lėšų lizingo gavėjui suteikimas;
  4. atsakovas kaip subjektas, teikiantis finansines paslaugas, neturėjo teisės sudaryti išperkamosios nuomos sutarties, nes ji nėra laikoma finansine paslauga (Finansų įstaigų įstatymo 3 str.);
  5. teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal ginčo sutarties 5.7.4 punktą atsakovas nesuteikė ieškovui jokios garantijos dėl išnuomojamo turto bei pagal 5.8.1 punktą visą riziką dėl turto praradimo perkėlė ieškovui, kas neatitinka nuomos santykių reglamentuojančių teisės normų (CK 6.483 str. 1 d.) bei atitinka lizingo santykius reglamentuojančius teisines nuostatas (CK 6.571 str. 1 d.);
  6. teismo sprendimas nemotyvuotas, nes teismas nenurodė, kokią įtaką ginčo sutarties kvalifikavimui turi atsakovo turto ir trečiųjų asmenų vertybinių popierių įkeitimas, siekiant užtikrinti ginčo sutarties vykdymą. Be to, teismas nevertino ieškovo pateiktų naujų įrodymų – UAB „Liturta“ Turto vertinimo ataskaitų, UAB Korporacija „Matininkai“ žemės sklypų įvertinimo ataskaitos, Investicinio projekto dokumentacijos;
  7. teismas nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo nutartimis, priimtomis civilinėse bylose Nr. 3K-3-154/2013 ir 3K-7-2/2013, nes šios bylos ir kasaciniame teisme nagrinėtų bylų faktinės aplinkybės skiriasi. Šioje byloje ginčijamo sandorio esmė – verslo finansavimas, o kasacinio teismo nagrinėtose bylose – daikto pirkimas-pardavimas išsimokėtinai.

12Atsakovas AB „SEB bankas“ (kuris yra pradinio atsakovo AB „SEB lizingas“ teisių perėmėjas) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi analogiškose bylose suformuota kasacinio teismo praktika, kurioje konstatuota, kad vien siekis gauti finansavimą verslui nėra pakankamas ginčo santykius kvalifikuoti lizingo teisiniais santykiais. Ginčo sutartyje dominuoja ne nuomos, o žemės sklypų pirkimo elementai, ką patvirtina ir ieškovo argumentai apie investicinio projekto vykdymą žemės sklypuose. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. balandžio 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-578/2014, atmetė vieno iš jungtinės veiklos dalyvių UAB „Vicus“ ieškinį dėl išperkamosios nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Minėtoje byloje buvo įvertinta ir tai, kad ieškovas UAB „Upynalė“ yra iškėlęs analogišką bylą. Finansų įstaigų įstatymas suteikia galimybę atsakovui užsiimti ne tik įstatyme išvardintų finansinių paslaugų teikimų (Finansų įstaigų įstatymo 2 str. 7 d., 3 str. 1 d.). CK 6.156 straipsnis leidžia išperkamosios nuomos sutarties šalims perduoti turto praradimo riziką nuomininkui bei netaikyti nuomotojui atsakomybės dėl turto kokybės. Teismas neprivalėjo detaliai pasisakyti dėl kiekvieno ieškovo pateikto įrodymo. Ieškovo pateikta dokumentacija, kurią jis įvardina kaip neišnagrinėtą, neturėjo įtakos teisingam bylos išsprendimui.

13IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą patikrina, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Iš ieškovo apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo matyti, kad apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą įrodinėja remdamasis iš esmės trimis argumentais. Pirma, ieškovo teigimu, ginčijama išperkamosios nuomos sutartis turi būti pripažinta lizingo sutartimi, kuri negalioja dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, nes lizingo objektu negali būti žemės sklypas (CK 1.80 str., 6.568 str. 1 d.). Šį argumentą ieškovas grindžia ginčo sutarties sąlygų, kurios būdingos lizingo sutarčiai, turiniu, tikrąja šalių valia sudaryti lizingo sutartį, įstatymo leidėjo draudimu atsakovui sudaryti išperkamosios nuomos sutartį. Antra, ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ne visus byloje esančius įrodymus, nes ne dėl visų pasisakė teismo sprendimo motyvuose. Trečia, ieškovas mano, kad teismas nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo nutartimis Nr. 3K-3-154/2013 ir Nr. 3K-7-2/2013, kurių ratio decidendi skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių.

16Dėl kasacinio teismo suformuotų precedentų tinkamo taikymo

17Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad teismai turi vadovautis teismų praktika ne a priori, bet atsižvelgdami į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą; reikia remtis tik tokiomis teisės aiškinimo taisyklėmis, kurios išdėstytos ankstesniuose teismų sprendimuose, priimtuose analogiškose bylose, tai yra jų faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, abiejose bylose turi būti taikoma ta pati teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-482, 2013 m. vasario 27 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-47/2013, 2012 m. spalio 3 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-399/2012 ir kt.).

18Nagrinėjamoje byloje ieškovas įrodinėja, kad tarp jo ir lizingo bendrovės sudaryta išperkamosios nuomos sutartis, kurios objektas yra žemės sklypai, iš tikrųjų yra lizingo sutartis. Kasacinio teismo nutartyse, kuriose pateiktais teisės taikymo išaiškinimais vadovavosi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, taip pat buvo sprendžiami klausimai dėl išperkamosios nuomos sutarties tinkamo teisinio kvalifikavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-2/2013, 2013 m. sausio 9 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-154/2013). Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia ieškovas, kasaciniame teisme nagrinėtose bylose kasatoriai (ieškovai) taip pat kaip ir ieškovas šioje byloje įrodinėjo finansavimo tikslą kaip dominuojantį ginčijamos sutarties elementą, patvirtinantį tarp ginčo sutarties šalių susiklosčiusius lizingo teisinius santykius. Vadinasi, šios bylos ir kasaciniame teisme nagrinėtų bylų, kuriose pateiktais teisės taikymo išaiškinimais rėmėsi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, faktinės aplinkybės (ratio decidendi) iš esmės yra tapačios. Atsižvelgiant į išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje priimdamas skundžiamą sprendimą pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013 ir 2013 m. sausio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2013, pateiktais teisės taikymo išaiškinimais (CPK 4 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Dėl šios priežasties ieškovo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime vadovavosi netinkamais kasacinio teismo išaiškinimais, atmetami kaip nepagrįsti.

19Dėl ginčo sutarties tinkamo teisinio kvalifikavimo

20Teisės subjektai, sukurdami civilinius teisinius tarpusavio santykius, paprastai turi galimybę pasirinkti jų interesus labiausiai atitinkantį elgesio variantą. Ši jų laisvė gali būti varžoma tik įstatymo leidėjo įtvirtintais imperatyviaisiais reikalavimais, kurių paskirtis – apginti viešuosius (visuomenės) interesus ir viešąją tvarką. Civilinių santykių subjektų elgesio dipozityviškumas, be kita ko, pasireiškia per sutarties laisvės principą (CK 1.2 str., 6.156 str.), kuris leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai neįtvirtinta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią ir įpareigoja šalis atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 str. 1 d.). Taigi civiliniai (komerciniai) teisiniai santykiai yra reguliuojami naudojant dispozityvųjį reguliavimo metodą, paliekant visų pirmą civilinių teisinių santykių dalyviams nuspręsti dėl įgyjamų teisių ir pareigų apimties, sudarant sutartis. Dėl šios priežasties vienai iš sutarties šalių kreipusis į teismą dėl sutarties pripažinimo niekine, teismas visais atvejais turi įvertinti, ar egzistuoja teisinė galimybė tokią sutartį išsaugoti tuo atveju, jei ji nėra absoliučiai negaliojanti, siekiant civilinių santykių pastovumo, teisinio tikrumo ir apibrėžtumo bei laikantis sutarties stabilumo (favor contractus) principo (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-2/2013). Be to, būtina ir tokį reikalavimą pateikusios sutarties šalies elgesį įvertinti sąžiningumo aspektu, dėl ko svarbu atkreipti dėmesį į sutarties sudarymo tikslą, sutarties vykdymo eigą bei kokią pažeistą teisę siekia apginti sutarties šalis, kreipdamasi į teismą su ieškiniu dėl sutarties pripažinimo niekine (CK 1.5 str.). Piktnaudžiavimas civiline teise, siekiant nesąžiningai pasinaudoti pasirinktu teisių gynybos būdu vien tam, kad nustačius formalų sutarties negaliojimo pagrindą galima būtų išvengti tolimesnio sutarties vykdymo, nėra pateisinamas ir negali būti ginamas teisme (CK 1.137 str. 3 d.).

21Nagrinėjamu atveju ieškovas teigia, kad ginčijama išperkamosios nuomos sutartis yra lizingo sutartis, kuri turi būti pripažinta niekine ir negaliojančia, nes lizingo dalyku negali būti žemės sklypai (CK 1.80 str., 6.567 str.). Ieškovas, įrodinėdamas ginčo sutartimi nustatytus lizingo teisinius santykius, iš esmės rėmėsi pagrindiniu argumentu, jog sutarties nuostatos (kurias pasiūlė bankas) atitiko esmines lizingo sutarties sąlygas – finansavimo suteikimą bei visos rizikos, susijusios su žemės sklypo praradimu, perkėlimą ieškovui, ką patvirtino ir kitas sutarties šalių bei trečiųjų asmenų elgesys (atliekant mokėjimus, sudarant laidavimo, hipotekos sandorius ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kuriuose vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais buvo teisingai įvertinti ginčijamos sutarties sudarymo tikslas, sutarties sąlygų turinys ir jų tarpusavio ryšys, sutarties terminas, sutarties šalių elgesys, vykdant sutartį, bei pagrįstai nustatyta, kad ginčijamos sutarties pagrindinis tikslas buvo per pakankamai trumpą terminą ieškovui atgauti nuosavybės teisę į atsakovui pirkimo-pardavimo sutartimi perleistus žemės sklypus, kas neatitinka įstatyme įtvirtinto lizingo sutarties pagrindinio tikslo – lizingo gavėjo tiesioginės finansinės naudos gavimo iš naudojimosi lizingo dalyku savo ūkinėje-komercinėje veikloje iki jo nusidėvėjimo (CK 6.567 str. 1 d.). Be to, ieškovo pabrėžiamas ginčijamos sutarties finansavimo tikslas taip pat nėra pakankamas ginčijamą sutartį pripažinti lizingo sutartimi, nes ieškovui nebuvo reikalingos lėšos (finansavimas) žemės sklypams įsigyti, kas atitiktų kitą įstatyminį lizingo sutarties tikslą (CK 6.567 str. 1 d.). Ieškovas šiuos žemės sklypus turėjo nuosavybės teise, tačiau juos pardavė atsakovui, turėdamas tikslą gauti iš atsakovo lėšas (finansavimą), kurias galėtų panaudoti savo ūkinės-komercinės veiklos plėtojimui. Taigi nagrinėjamoje byloje ginčijamos šalių sutarties pagrindiniai bruožai atitinka CK siaurai įtvirtintą išperkamosios nuomos sutarties institutą (CK 6.503 str.), kurios atskiroms sąlygoms, atsižvelgiant į sutarties šalių laisvės principą, gali būti taikomos ir kitų sutarčių teisės institutų, taip pat ir lizingo sutarties teisės normos (CK 6.156 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-2/2013). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir neatitinkančius kasacinio teismo išaiškinimų ieškovo apeliacinio skundo argumentus, kuriais įrodinėjamas neteisingas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas bei ginčo sutarties teisinis kvalifikavimas išperkamosios nuomos sutartimi (CPK 12 str. ir 178 str.).

22Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo išaiškinimais, nagrinėjamu atveju yra vertintinas ir paties ieškovo elgesys sąžiningumo aspektu, nes pats ieškovas sutiko su ginčijamos sutarties sąlygomis, jį tenkino tokios sutarties sudarymo tikslas, ieškovas nereiškė priešieškinio atsakovo inicijuotoje civilinėje byloje dėl ginčijamos sutarties nutraukimo, ieškovui nevykdant sutartinių įsipareigojimų, ir tik pradėjus įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą, ieškovas pareiškė šioje byloje ieškinį dėl ginčijamos sutarties pripažinimo niekine. Toks ieškovo elgesys, kuomet jis kreipiasi į teismą, reikalaudamas sutartį (kurios pats ieškovas nebėra pajėgus vykdyti) pripažinti niekine vien formaliu pagrindu – negali būti laikomas adekvačiu ir sąžiningu savo pažeistų teisių gynimu (CK 1.5 str., 1.137 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-2/2013).

23Pažymėtina, kad priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo ieškovas, Finansų įstaigų įstatymas nedraudžia finansines paslaugas teikiančioms įstaigoms teikti ir tokias su finansavimu susijusias paslaugas, kurios nors ir tiesiogiai nėra įvardintos Finansinių įstaigų įstatymo 3 straipsnyje, tačiau jų pagrindiniai bruožai iš esmės atitinka įstatymo leidėjo įvardintas finansinių paslaugų rūšis. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamos ir žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindiniai tikslai buvo susijęs su žemės sklypų pirkimu-pardavimu bei ieškovo kreditavimu (finansavimu), teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas, sudarydamas ginčijamą sandorį, suteikė ieškovui finansinę paslaugą, kurios esminiai bruožai buvo panašūs į Finansinių įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2-3 punktuose įtvirtintų finansinių paslaugų rūšis (skolinimą ir lizingą). Dėl šios priežasties atmetami kaip nepagrįsti ieškovo apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas, sudarydamas ginčijamą sutartį, pažeidė Finansų įstaigų įstatymą.

24Dėl teismo pareigos motyvuoti sprendimą nesilaikymo ir kitų procesinių klausimų išsprendimo

25CPK 270 straipsnyje yra įtvirtinti reikalavimai, keliami pirmosios instancijos teismo sprendimo turiniui. Vadovaujantis CPK 270 straipsnio 4 dalimi motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus (CPK 270 str. 4 d. 1-3 p.). Pirmosios instancijos teismas šias proceso teisės normas pažeidus, apeliacinės instancijos teismas sprendimą gali panaikinti tik tokiu atveju, jei dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.). Nors nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendime konkrečiai ir neįvardino kiekvieno ieškovo pateikto rašytinio įrodymo, iš teismo sprendimo motyvų akivaizdu, jog jis tinkamai įvertino į bylą pateiktų įrodymų visetą, kuris leido pagrįstai priteiti išvados, jog ginčijamos sutarties šalių tikslas buvo sukurti artimus išperkamosios nuomos institutui teisinius santykius, turinčius kitų komercinių sutarčių elementų, įskaitant ir lizingo, tačiau vien to nepakako ginčijamą sutartį pripažinti lizingo sutartimi ir taikyti niekinio sandorio negaliojimo pasekmes (CK 1.80 str., 6.156 str. 1 d., 3 d., 6. 568 str. 1 d.). Atsižvelgiant į išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas atmeta ieškovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo, neteisingai pritaikius proceso teisės normas (CPK 329 str. 1 d.).

26Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo prašymas nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka netenkintas, nes bylos faktinės aplinkybės yra aiškios bei byloje esančių įrodymų pakanka pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, neperžengiant ieškovo apeliacinio skundo ribų (CPK 322 str.).

27Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo UAB „Upynalė“ apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė ieškovo ginčijamą išperkamosios nuomos sutartį pripažinti lizingo sutartimi bei taikyti niekinio sandorio, kuris prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, pasekmes. Nenustačius pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat nenustačius CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, ieškovo UAB „Upynalė“ apeliacinis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

28Apeliacinio skundo netenkinus, iš ieškovo į valstybės biudžetą priteisiama 8 118 Lt žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą dalis, kurios mokėjimas buvo atidėtas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 6 d. nutartimi Nr. 2-514/2014 (CPK 84 str., 96 str. 2 d.).

29Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

30Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

31Iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Upynalė“ (įmonės kodas 300042059, buveinė registruota adresu Gedimino pr. 28, Vilnius) priteisti į valstybės biudžetą 8 118 Lt žyminio mokesčio.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. ieškovas UAB „Upynalė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas... 6. Ieškovo teigimu, nors ginčijama sutartis buvo pavadinta išperkamosios nuomos... 7. Atsakovas AB „SEB lizingas“ atsiliepime prašė ieškinį atmesti. Nurodė,... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimu atmetė ieškinį.... 10. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 11. Ieškovas UAB „Upynalė“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus... 12. Atsakovas AB „SEB bankas“ (kuris yra pradinio atsakovo AB „SEB... 13. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 14. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo... 15. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta,... 16. Dėl kasacinio teismo suformuotų precedentų tinkamo taikymo... 17. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad teismai turi vadovautis... 18. Nagrinėjamoje byloje ieškovas įrodinėja, kad tarp jo ir lizingo bendrovės... 19. Dėl ginčo sutarties tinkamo teisinio kvalifikavimo... 20. Teisės subjektai, sukurdami civilinius teisinius tarpusavio santykius,... 21. Nagrinėjamu atveju ieškovas teigia, kad ginčijama išperkamosios nuomos... 22. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis... 23. Pažymėtina, kad priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo ieškovas,... 24. Dėl teismo pareigos motyvuoti sprendimą nesilaikymo ir kitų procesinių... 25. CPK 270 straipsnyje yra įtvirtinti reikalavimai, keliami pirmosios instancijos... 26. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo prašymas nagrinėti apeliacinį... 27. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo UAB... 28. Apeliacinio skundo netenkinus, iš ieškovo į valstybės biudžetą... 29. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 30. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti... 31. Iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Upynalė“ (įmonės kodas...