Byla 2-2066-330/2016

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjo Z. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl papildomos nutarties priėmimo, civilinėje byloje Nr. B2-866-413/2016 pagal pareiškėjo Z. V. pareiškimą atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „FF Lizingas“ dėl bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovė „Admivita“ atstatydinimo,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Pareiškėjas Z. V. kreipėsi į teismą, prašydamas pakeisti BUAB „FF Lizingas“ bankroto administratorę UAB „Admivita“ kitu bankroto administratoriumi.
  2. Kauno apygardos teismas 2016 m. liepos 27 d. nutartimi pareiškėjo Z. V. prašymą dėl bankroto administratorės atstatydinimo atmetė (žr. taip pat Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartį dėl rašymo apsirikimo teismo nutartyje ištaisymo).
  3. Pareiškėjas Z. V. 2016 m. rugpjūčio 9 d. buvo pateikęs atskirąjį skundą (ir jo papildymą), prašydamas panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. bei 2016 m. liepos 29 d. nutartis ir klausimą dėl bankroto administratorės atstatydinimo grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
  4. Kauno apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo atskirąjį skundą, pateiktą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. bei 2016 m. liepos 29 d. nutarčių panaikinimo. Teismas nurodė, kad 2016 m. liepos 27 d. teismo nutartis yra neskundžiama ir negali būti apeliacijos objektu (CPK 315 straipsnio 4 dalis).
  5. Pareiškėjas Z. V. 2016 m. rugpjūčio 18 d. pateikė prašymą dėl papildomos nutarties priėmimo. Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. nutartyje buvo pasisakyta ne dėl visų pareiškėjo procesinių prašymų (reikalavimų), todėl CPK 277 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 dalies pagrindu priimtina papildoma nutartis.
  6. Be to, pareiškėjas Z. V. 2016 m. rugpjūčio 26 d. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutartį ir atskirojo skundo, paduoto dėl 2016 m. liepos 27 d. bei 2016 m. liepos 29 d. nutarčių, priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirajame skunde taip pat buvo išdėstytas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo uždrausti bankroto administratorei naudotis administravimo išlaidomis atsakovės BUAB „FF Lizingas“ bankroto byloje be išankstinio teismo leidimo, sustabdyti BUAB „FF Lizingas“ turto pardavimą bei kreditorių komiteto veiklą. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindžiamas siekiu apsaugoti BUAB „FF Lizingas“ nuo lėšų švaistymo ir išvengti žalos padarymo.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi netenkino pareiškėjo Z. V. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
  2. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės turi atitikti pareikšto reikalavimo esmę ir būti susijusios su pareiškėjui galimo palankaus teismo sprendimo įvykdymu. BUAB „FF Lizingas“ bankroto byloje ginčas yra kilęs dėl administratorės atstatydinimo, o prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės sietinos su BUAB „FF Lizingas“ valdymo organų: kreditorių susirinkimo, kreditorių komiteto ir administratorės veiklos apribojimu, bankrutavusios įmonės turto panaudojimo bei jo realizavimo sustabdymu. Kadangi analizuojamu atveju nei kreditorių komiteto nutarimais patvirtinta turto pardavimo tvarka, nei kreditorių komiteto veikla ir jo priimami sprendimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, teismas sprendė, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neatitinka pareikšto reikalavimo esmės ir nėra susijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
  3. Kauno apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi netenkino pareiškėjo Z. V. prašymo dėl papildomos nutarties priėmimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Z. V. pareiškimą atsakovei BUAB „FF Lizingas“ dėl bankroto administratorės UAB „Admivita“ atstatydinimo.
  4. Teismas nutarė, kad pareiškėjo Z. V. prašymas dėl papildomos nutarties priėmimo atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas nurodė, kad nagrinėdamas civilinę bylą dėl administratorės pakeitimo, kitų reikalavimų, turinčių formalius materialinio reikalavimo požymius (turtinės žalos įmonei atlyginimo dėl tikėtinai neteisėtų bankroto administratoriaus veiksmų), šioje byloje nesprendė ir dėl jų nepasisakė dėl keleto priežasčių: 1) minėti reikalavimai peržengė pagrindinio reikalavimo dėl administratorės pakeitimo ribas (CPK 265 straipsnio 2 dalis); 2) tokio pobūdžio prašymai teismui turi būti paduodami laikantis įstatymų (materialinės ir procesinės teisės normų) reikalavimų (ĮBĮ 10 straipsnio 8 dalis, CPK 111, 135 straipsniai), todėl negali būti pateikiami kaip priedas prie pagrindinio reikalavimo; 3) prašymo dėl papildomos nutarties atmetimas aptartų reikalavimų atžvilgiu, kurie nebuvo nagrinėti teismo posėdyje ir dėl jų nebuvo priimtas atitinkamas teismo sprendimas, neužkerta pareiškėjui kelio kreiptis į teismą bendra ginčo teisenos tvarka (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Be to, teismas nurodė, kad dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su trukdymu susipažinti su įmonės dokumentais ir naujų įrodymų išreikalavimu, buvo atsakyta teismo 2016 m. liepos 27 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje. Dėl pareiškėjo reikalavimų, susijusių su administratorės padarytais ūkinės finansinės veiklos pažeidimais, taip pat buvo pasisakyta minėtos nutarties motyvuojamojoje dalyje. Teismas pažymėjo, kad 2016 m. liepos 27 d. nutartimi atsisakius atstatydinti bankroto administratorę, nebuvo pagrindo skirti jai baudą, numatytą CPK 95 straipsnyje. Prašyme dėl papildomos nutarties priėmimo pareiškėjo nurodyti galimi nusikalstami UAB „Admivita“, jos bendrininkų veiksmai bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyti, todėl CPK 300 straipsnio tvarka kreiptis į prokurorą taip pat nebuvo pagrindo.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atskirajame skunde pareiškėjas Z. V. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį, kuria netenkintas prašymas dėl papildomos nutarties priėmimo, ir perduoti pirmosios instancijos teismui klausimą dėl papildomos nutarties priėmimo nagrinėti iš naujo, taip pat prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį, kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir šį klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
  2. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
    1. Bankroto administratorė ir ją atstovaujantis advokatas trukdė pareiškėjui susipažinti su BUAB „FF Lizingas“ dokumentais, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymo dėl papildomos nutarties priėmimo dalį, susijusią su UAB „Admivita“ nubaudimu CPK 95 straipsnio pagrindu. Prašymas dėl baudos bankroto administratorei skyrimo buvo reiškiamas ne dėl aplinkybių, susijusių su administratorės pakeitimu, bet būtent dėl to, kad buvo suvaržytos Z. V. teisės susipažinti su prašomais dokumentais.
    2. Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. ir 2016 m. liepos 29 d. nutartyse liko nepasisakyta dėl papildomų pareiškėjo Z. V. argumentų, susijusių su bankroto administratorės nušalinimo pagrindais. Papildomai teismui pateikti įrodymai sudarė pagrindą bei pareigą teismui vertinti juos CPK 299, 300 straipsnių pagrindu, tačiau teismas nepasisakė dėl reikalavimo kreiptis į prokurorą. Be to, teismas nepasisakė dėl Z. V. reikalavimų įvertinti naujai pateiktus įrodymus apie netinkamai UAB „Admivita“ vykdomą BUAB „FF Lizingas“ bankroto administravimą, vykdant teismo 2015 m. gruodžio 10 d. protokolinį įpareigojimą. Teismo nutartyje taip pat buvo nepasisakyta dėl prašymo iššvaistytas BUAB „FF Lizingas“ lėšas nepripažinti UAB „Admivita“ patirtomis administravimo išlaidomis. Abstraktaus pobūdžio teismo argumentai ir Z. V. pateiktų duomenų nevertinimas sudaro pagrindą papildomos nutarties priėmimui.
    3. Teismui nepasisakius dėl esminių ir tiesiogiai su bankroto administratorės veiksmų vertinimu susijusių Z. V. reikalavimų buvo pažeisti CPK 245 straipsnio 2 dalies reikalavimai. Teismo siūlymas Z. V. pasirūpinti teisiniu atstovavimu, atsižvelgiant į pareiškėjo sveikatos būklę bei finansinę padėtį, yra nekorektiškas ir leidžia spręsti apie teismo šališkumą.
    4. Teismas šališkai sprendė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartimi buvo patenkintas kreditoriaus M. Ž. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tai patvirtina, kad byloje pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Be to, teismas neįvertino esminių aplinkybių, sudarančių poreikį laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
  3. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovės BUAB „FF Lizingas“ bankroto administratorė UAB „Admivita“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartis, kuriomis išspręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir papildomos nutarties priėmimo klausimai, palikti nepakeistas, be to, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  4. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pareiškėjo teiginiai apie trukdymą susipažinti su bankrutuojančios įmonės dokumentais yra nepagrįsti. Šioje civilinės bylos dalyje (dėl administratorės pakeitimo) teismas ne kartą procesiniais sprendimais konstatavo faktinę aplinkybę, jog Z. V. buvo sudarytos galimybės susipažinti su visais įmonės dokumentais.
    2. Prašymai, susiję su patirtų administravimo išlaidų nepripažinimu, buvo išspręsti teismo 2016 m. liepos 27 d. nutartimi, dėl ko pakartotinai interpretuojamos aplinkybės atskirajame skunde nėra ir negali būti teisiniu pagrindu panaikinti teisėtą ir pagrįstą teismo nutartį. Iš esmės visi prašyme dėl papildomo teismo sprendimo priėmimo nurodyti prašymai buvo išspręsti arba šios civilinės bylos dalies (dėl administratorės pakeitimo) nagrinėjimo metu, teismui priimant protokolines nutartis, arba Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. nutartimi.
    3. Teismas, nenustatęs CPK 65 straipsnyje įtvirtintų nusišalinimo pagrindų, bei tokių pagrindų nenurodžius ir pačiam pareiškėjui, teisingai išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Vien subjektyvia nuomone paremti pareiškėjo teiginiai dėl šalių lygiateisiškumo principo pažeidimo nesudaro pagrindo nutarties panaikinimui.

4Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Atsižvelgiant į atskirojo skundo argumentus, apibrėžiančius bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių, kuriomis buvo išspręsti laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo ir papildomos nutarties priėmimo klausimai, teisėtumo bei pagrįstumo (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis).

5Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

  1. Visų pirma, byloje spręstinas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas pareiškėjos Z. V. pareiškimo dėl bankrutavusios įmonės bankroto administratorės atstatydinimo (pakeitimo) reikalavimų vykdymui užtikrinti atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. atsisakė uždrausti bankroto administratorei naudotis administravimui skirtomis lėšomis atsakovės BUAB „FF Lizingas“ bankroto byloje be išankstinio teismo leidimo, taip pat sustabdyti BUAB „FF Lizingas“ turto pardavimą bei kreditorių komiteto veiklą.
  2. Pareiškėjas iš esmės laikosi pozicijos, kad nepritaikius jo prašomų draudimų, BUAB „FF Lizingas“ gali būti padaryta turtinė žala ir tokiu būdu sudaroma galimybė kilti naujiems teisiniams ginčams.
  3. Analizuodamas ir vertindamas atskirojo skundo argumentus, apeliacinis teismas pažymi, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Be to, teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi atitikti pareikštų reikalavimų pobūdį (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Tik tokiu atveju laikinosios apsaugos priemonės atitiks jų tikslą ir paskirtį, nepažeis nei vieno dalyvaujančio byloje asmens teisių ir teisėtų interesų.
  4. Apskųstos teismo nutarties turinio analizė suponuoja išvadą, jog nagrinėjamu atveju iš tikrųjų neegzistuoja grėsmė įvykdyti būsimą teismo procesinį sprendimą, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino vieną iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – grėsmės sprendimo (nutarties) įvykdymui nebuvimą. Be to, pastebėtina ir tai, kad pareiškėjo reikalavimas dėl bankrutavusios įmonės bankroto administratorės atstatydinimo (pakeitimo) jau buvo įvertintas ir toks reikalavimas pirmosios instancijos teismo nutartimi atmestas, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareiškėjas dabar prašo siekdamas tokios teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo įvertinimo apeliacinės instancijos teisme. Vadinasi, nėra pasitvirtinusi ir kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga – reikalavimo pagrįstumo tikimybė (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
  5. Reikšminga ir tai, kad pareiškėjas atskirojo skundo negrindžia aplinkybėmis, susijusiomis su tuo, kaip konkrečiai jo ir (ar) BUAB „FF Lizingas“ interesus pažeidžia bankrutavusios įmonės administravimui skirtų lėšų naudojimas, jos turto pardavimas ir (ar) kreditorių komiteto veikla, nors, kaip jau minėta, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik neviršijant pareikšto ieškinio (pareiškimo) reikalavimų ribų ir tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo (nutarties), priimto būtent pagal pareikštus konkrečius reikalavimus, įvykdymą.
  6. Bankroto procesas – teismo arba ne teismo tvarka vykdomų bankroto procedūrų visuma. ĮBĮ yra aiškiai nustatyta, kokia tvarka ir terminais turi būti vykdomos pradėtos bankroto procedūros, bankroto procedūros baigiamos ir pan. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bankroto procesas yra kolektyvinis procesas, kuris, nors ir prasideda kaip procesas dėl skolininko nemokumo fakto nustatymo, vėliau tampa kolektyviniu kreditorių reikalavimų tenkinimo iš skolininko turto mechanizmu. Bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių kreditorių, žinančių apie sunkią skolininko finansinę padėtį, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė yra įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011).
  7. Atskirojo skundo argumentai, susiję su tuo, kad neuždraudus (nesustabdžius) bankroto administratorės ir kreditorių komiteto veiklos, gali būti parduotas bankrutavusios įmonės turtas ir padaryta žala šiai įmonei, apeliacinės instancijos teismui taip pat nesuteikia pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes, viena vertus, tokie teiginiai nepagrįsti (CPK 12, 178 straipsniai), kita vertus, įstatymų leidėjas yra aiškiai nustatęs, kad kreditorių susirinkimas (jo išrinktas komitetas) sprendžia esminius klausimus, susijusius su bankrutuojančios įmonės veikla (ĮBĮ 21, 23, 25 straipsniai), įskaitant, bet neapsiribojant, ir dėl įmonės turto pardavimo tvarkos bei kainos. Bankrutavusios įmonės turto pardavimo tvarka įstatymų leidėjo reglamentuota imperatyviosiomis teisės normomis (ĮBĮ 33 straipsnis), be to, ĮBĮ nustatyta tvarka tik bankroto administratorė turi teisę ir pareigą valdyti, naudoti bei disponuoti bankrutuojančios įmonės turtu (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 3 punktas, 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, administratorė yra materialiai atsakinga už dėl jos kaltės atsiradusius nuostolius (ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalis).
  8. Iš atskirojo skundo argumentų darytina išvada, kad pareiškėjas siekia, jog šiuo atveju iš esmės būtų sustabdytos BUAB „FF Lizingas“ bankroto procedūros. Todėl pripažintina, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones būtų sudarytos sąlygos bankroto procesui vilkinti ir neatitiktų šiam procesui keliamų tikslų – kuo efektyviau, ekonomiškiau ir operatyviau patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus ir užbaigti vykdyti visas bankroto procedūras. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad bankroto bylose yra viešojo intereso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2010). Bankroto bylos iškėlimas ir nagrinėjimas neišvengiamai turi įtakos visų įmonės kreditorių, taip pat visos visuomenės bei valstybės interesams, nes užbaigus bankroto bylą įmonė skolininkė paprastai yra likviduojama. Viešojo intereso įgyvendinimas bankroto byloje gali būti užtikrinamas tuo atveju, jeigu racionaliai panaudojami bankrutuojančios įmonės turtas ir lėšos bei pasiekiamas kuo maksimalesnis kreditorių reikalavimų patenkinimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2014).
  9. Nors bankroto proceso operatyvumas nėra savitikslis, tačiau jis yra vienas iš siektinų tikslų, kartu nepaneigiantis nei bankroto administratorės, nei kreditorių susirinkimo pareigos užtikrinti, kad visos bankroto procedūros būtų atliekamos tinkamai pagal įstatymus ir atsižvelgiant tiek į pačios bankrutuojančios įmonės, tiek į kreditorių interesus. Bankrutuojančios įmonės interesų gynimas yra ir kreditorių visumos interesų gynimas; tik įstatymo nuostatas atitinkantis bankroto administravimas sudaro sąlygas įmonei didesne apimtimi atsiskaityti su kreditoriais. Todėl šiuo atveju pareiškėjo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebūtų iš esmės nei teisingas, nei racionalus, nei proporcingas procesinis veiksmas, jis pažeistų ir viešąjį interesą, nes pritaikius laikinąsias apsaugos priemones būtų sustabdytos bankroto procedūros ir tokiu būdu įmonė bei jos kreditoriai galėtų patirti didesnes neigiamas pasekmes, kurios viršytų tokių priemonių teikiamą naudą (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje inter alia (liet. „be kita ko“) nurodoma, jog tam tikri suvaržymai visada turi nustatyti „teisingą pusiausvyrą“ tarp bendrojo intereso poreikių ir reikalavimų, keliamų asmens pagrindinių teisių apsaugai; turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (žr., pvz., I. S. v. Italy (GC), no. 22774/93; Raimondo v. Italy, 22 February 1994; 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje JGK Statyba ir G. v. Lietuva).
  10. Remiantis aptartomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas pareiškėjo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra teisėta bei pagrįsta, todėl ją naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas šioje dalyje atmetamas.

6Dėl papildomos nutarties priėmimo

  1. Pagal CPK 277 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, sprendime yra neišspręstas; arba (ir) teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė priteistos sumos dydžio, perduotino turto ar veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti; arba (ir) teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo.
  2. Išdėstyta teisės norma leidžia daryti išvadą, jog papildomo sprendimo (nutarties) priėmimo galimybė yra siejama su teismo sprendimo trūkumų ištaisymu tuomet, kai teismas, esant šalies pareikštam prašymui, neišsprendė tam tikro prašymo. Susipažinus su pareiškėjo prašymu ir civilinės bylos Nr. B2-866-413/2016 medžiaga nustatyta, kad priimant galutinį procesinį dokumentą nurodytoje byloje (2016 m. liepos 27 d. nutartį), pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo pareikštą reikalavimą dėl bankroto administratorės atstatydinimo (pakeitimo) ir nutarė šio reikalavimo netenkinti. Tačiau, priešingai nei nurodo pareiškėjas, pagrindų taikyti CPK 277 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir priimti papildomą nutartį dėl neišspręstų reikalavimų, šioje byloje nenustatyta.
  3. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas teismo sprendimo trūkumų ištaisymo teisinius institutus (klaidų sprendime ištaisymą, sprendimo išaiškinimą, papildomą sprendimą), siekė sukurti mechanizmą, kuriuo būtų galima rasti išeitį iš bet kokios sudėtingiausios situacijos, kai dėl vienokių ar kitokių trūkumų jo (sprendimo) įvykdymas yra komplikuotas. Įstatymų leidėjas, nustatydamas teismo sprendimo trūkumų šalinimo būdus, taip pat siekė, kad jais būtų išvengta absurdiškų situacijų ir būtų realiai įvykdytas teisingumas, kurį vykdyti teismams deleguota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio. Dėl to, kai yra teismo sprendimo trūkumų, įstatymų leidėjo nustatytus šių trūkumų šalinimo būdus teismas privalo naudoti efektyviai, taip pat ir savo iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo mėn. 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-645/2000).
  4. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, jog Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. ir 2016 m. liepos 29 d. nutartimis būtų sukurta situacija, neatitinkanti realiai susiklosčiusios, ir ji negalėtų likti neištaisyta taikant teisės normas, reglamentuojančias papildomo sprendimo (nutarties) priėmimą. Šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas, prašydamas priimti papildomą nutartį ir įvertinti papildomus jo argumentus, susijusius su bankroto administratorės nušalinimo pagrindais (trukdymu pareiškėjui susipažinti su bankrutavusios įmonės dokumentais, bankroto administravimo procedūrų netinkamu vykdymu, bankrutavusios įmonės lėšų švaistymu, kreipimosi į prokurorą tikslingumu, ir kt.) siekia kitokio bylos faktinių aplinkybių įvertinimo, nei tai buvo atlikta pirmosios instancijos teismo 2016 m. liepos 27 d. nutartyje. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad šiuo atveju papildomos nutarties priėmimas teisiškai negalimas, nes taip būtų iš esmės keičiama (modifikuojama) teismo nutartis (jos dalis), o tai yra aukštesnės (šiuo atveju –apeliacinės) instancijos teismo kompetencija. Priešingu atveju būtų pažeistos procesinės teisės normos, reglamentuojančias funkcinį bylų priskirtinumą.
  5. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuostata, kad šiuo konkrečiu atveju nebuvo įstatymo apibrėžtų sąlygų bei pagrindų papildomos nutarties priėmimui, ir konstatuotina, kad teismas šį klausimą išsprendė teisiškai tinkamai. Kadangi pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje susidariusią procesinę situaciją, tinkamai aiškino ir taikė papildomo teismo sprendimo (papildomos nutarties) priėmimą reguliuojančias teisės normas, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas ir šioje klausimo dalyje.

7Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ir pranešimo prokurorui

  1. Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 6 d. apeliacinės instancijos teisme pateikė papildomą procesinį prašymą dėl baudos priešingos šalies (atsakovės) BUAB „FF Lizingas“ atstovei bankroto administratorei UAB „Admivita“ skyrimo (CPK 95 straipsnis) ir dėl kreipimosi į prokuratūrą su pranešimu apie nusikalstomos veikos požymius (CPK 300 straipsnis).
  2. Pagal CPK 7 straipsnio 2 dalį dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalį dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Šio straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5 792 Eur baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.
  3. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013).
  4. Nagrinėjamos bylos atveju, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pareiškėjo prašyme nurodytų aplinkybių vertinti kaip piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pagrindo skirti atsakovės atstovei baudą nesudaro pareiškėjo teiginiai apie nepagrįstai apskaičiuotas ir prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  5. Pagal CPK 300 straipsnio 1 dalį, paaiškėjus, kad byloje dalyvaujančio asmens arba kito asmens veiksmai ar neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, teismas apie tai praneša prokurorui. Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nenustatyta, apeliacinės instancijos teismas vien iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių neturi pagrindo spręsti apie tikėtinai padarytą nusikalstamą veiką. Pareiškėjas, manydamas, jog yra nusikalstamos veikos požymių ir (ar) neteisėtai siekiama destabilizuoti BUAB „FF Lizingas“ bankroto procedūras, dėl ko reikėtų atlikti ikiteisminį tyrimą, turi teisę pats kreiptis į ikiteisminį tyrimą atliekančias institucijas, neperkeldamas tokio veikimo iniciatyvos teismui.

8Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme

  1. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą ir apeliacinės instancijos teisme.
  2. Kaip minėta, išlaidų už advokato suteiktą teisinę pagalbą apmokėjimo tvarką nustato CPK 98 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad dėl advokato suteiktų paslaugų patirtos šalies išlaidos atlyginamos, jei teismui raštu pateikiamas prašymas jas atlyginti su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Vadinasi, teismui turi būti pateiktas advokato parengtas išlaidų pagrindimas ir jų apmokėjimą patvirtinantys įrodymai. Nagrinėjamu atveju atsakovė BUAB „FF Lizingas“ nurodė, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo patirta 484 Eur atstovavimo išlaidų už advokato teisines paslaugas rengiant atsiliepimą į pareiškėjo atskirąjį skundą, ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus: 2016 m. spalio 11 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 161011-01, išrašytą advokato P. V. už teisines paslaugas pagal atstovavimo sutartį Nr. PV/15/10/03, taip pat tos pačios datos mokėjimo nurodymo Nr. 73 kopiją.
  3. Apeliacinis teismas pažymi, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos šalies savo patirtų atstovavimo pagal pavedimą civiliniame procese išlaidų atlyginimo tais atvejais, kai jam atstovavo advokatas ir (arba) advokato padėjėjas (CPK 56 straipsnis 1 dalies 1 punktas), tačiau, kaip minėta, siekiant šių išlaidų priteisimo būtina tokių išlaidų faktą bei dydį pagrįsti atitinkamais įrodymais (CPK 98 straipsnis). Teismui nepateikta duomenų, kurių pagrindu būtų galima neabejotinai įsitikinti, kad advokatas atstovavimo veiksmus atliko būtent bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka stadijoje. 2016 m. spalio 12 d. atsiliepimą į pareiškėjo atskirąjį skundą pasirašė atsakovės atstovės – bankroto administratorės UAB „Admivita“ teisininkė, o per EPP sistemą teismui pateikė UAB „Admivita“ atstovas E. D.. Nepateikus atstovavimo teisinius santykius šioje apeliacinėje byloje patvirtinančių dokumentų (suteiktų teisinių paslaugų detalizacijos) nėra pagrindo teigti, jog BUAB „FF Lizingas“ teisines paslaugas šioje proceso stadijoje suteikė būtent advokatas, kuriam sumokėtas 484 Eur užmokestis.
  4. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog tokia aplinkybė, kaip juridinio asmens gebėjimas atlikti teisinius veiksmus nebūtinai naudojantis apmokamų advokatų paslaugomis, taip pat gali būti įvertinta, sprendžiant dėl teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo juridiniam asmeniui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2011). Aktualiausioje kasacinio teismo praktikoje taipogi išaiškinta, kad teismas, spręsdamas, ar priteisti atstovavimo išlaidas ir kokio dydžio jas priteisti, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, buvo būtina pasitelkti advokatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-916/2016, 45 punktas).
  5. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovei BUAB „FF Lizingas“ bylinėjimosi (advokato teisinės pagalbos) išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimas nepriteisiamas.

9Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

10Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį, kuria atmestas pareiškėjo Z. V. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, palikti nepakeistą.

11Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį, kuria atmestas pareiškėjo Z. V. prašymas dėl papildomos teismo nutarties priėmimo, palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai